Izaokas – žydas, septyniolikos metų jaunuolis, žaidžiantis šachmatais prieš Šogerį iš savo ar geto vaikų gyvybės.
Šogeris – vyriausias geto prižiūrėtojas, žaidęs šachmatai su Izaokų.
4. Tema: Žydų tautos likimas.
5. Pagrindinė mintis: Gyvenimas yra loterija, kurią ne visada pasiseka laimėti, negalima pasiduoti, visada reikia eiti iki galo.
Veiksmas prasideda nuo šachmatų partijos. Izaokas ir Šogeris susėda į apšviestą ratą ir ruošiasi sužaisti lemtingą šachmatų partiją, baltieji atitenka Izaokui, jis pradeda žaidimą. Izaoko tėvas sudarė sutartį su Šogeriu: jeigu Izaokas laimės šią šachmatų partiją, jam teks paaukoti gyvybę, jeigu pralaimės, bus išvežti geto vaikai, o jo sūnus liks gyvas. Geto gyventojai stebi kaip baigsis kova, kuri nulems Izaoko arba geto vaikų likimą. Tuo tarpu pagrindinis Izaoko tikslas yra pasiekti lygiąsias, kad nereikėtų paaukoti nei savo, nei geto vaikų gyvybių.
Kūrinio pradžioje Izaokas sutinka Esterą, kurią vadina Buzia, o save Šimeku iš „Giesmių giesmės“. Kaip pirmosios jo perskaitytos knygos pagrindiniai veikėjai. Taip gimsta meilė iš pirmo žvilgsnio, kuriai nelemta tęstis amžinai. Kiekvieną vakarą Izaokas grįžta namo po darbo, apsirengia geruosius mėlynus marškinius ir eina prie Esteros namų slenksčio. Paskui kartu susėda namo kieme kur gali ramiai kalbėtis. Po kiek laiko Estera supažindina Izaoką su Jeneku. Kuris pasirodo buvo ne žydas, o lenkas. Jenekas prisisiuvo geltoną žvaigždę todėl, nes norėjo apsaugoti Esterą mirus jos broliui. Norėdamas nudžiuginti savo mylimąją, laužydamas geto taisykles Izaokas bando kas dieną parsinešti puokštę lauko ramunių. Tačiau kiekvieną kartą jam nepasiseka, sargybiniai jį visada pagauna ir primuša rimbu. Šogerio paliepimu budelis turi taikyti į kojas ir į nugarą, kad šachmatininkas galėtų sėdėti ir žaisti su juo šachmatais. Geto gyventojai, užjausdami kiekvieną vakarą plakamą Izaoką, grįždami iš darbų, kiekvienas savo švarko užantyje atneša po vieną ramunę Izaokui. Iš šių suneštų gėlių susideda puokštė lauko ramunių, kuri pagaliau atitenka mylimajai Esterai. Tačiau ji nežino kokią kainą jaunuoliui už jas teko sumokėti. Pastebėjęs tokį Izaoko užsispyrimą...

Istorijos pagrindinė veikėja yra knygos autorė – Sofija Kopola, pasakojanti savo skaudžiausius ir turtingiausius gyvenimo išbandymus. Vienoje 784 puslapių knygoje italų autorė sutalpina trečdalį savo gyvenimo ir atveria duris į savo menką, bet stiprią širdį, dar kartą įrodydama žmonėms, kad vienas svarbiausių tikslų gyvenime yra pažinti save.
Knyga yra apie mums jau žinomą asmenį Sofiją, kuri sužinojusi apie vyro išdavystę įklimpa į neviltį. Tėvų ir draugų pagalba moteris išsiskiria jau su buvusiu vyru ir nusprendžia išblaškyti mintis keliaudama po pasaulį. Keliaudama ji susiduria su dar didesniais išbandymais,...

Adomas Mickevičius yra iškiliausia Vidurio Europos literatūros figūra. Šis genialus poetas yra glaudžiai susijęs su Lietuva savo gyvenimu ir kūryba, nors jo tautybė- lenkas. Adomas Mickevičius buvo romantikas sukūręs ne vieną garsų kūrinį, tačiau mums, lietuviams, bene svarbiausia yra jo poema „Ponas Tadas“. Pagal šią knygą lenkų režisierius Andrzej Wajda 1999-aisiais metais pastatė filmą. Knygoje ir filme yra dvi aiškios temos: meilės (šalutinė) ir laisvės (pagrindinė), kurias aptarsiu remdamasi sutrumpintu 1998 metų Vilniaus leidyklos „Vaga“ variantu (iš lenkų kalbos vertė Agnė Iešmantaitė) ir režisieriaus Andrzej Wajda 1999-aisiais metais pastatytu filmu „Pan Tadeusz“.
Prieš žiūrėdama filmą, perskaičiau knygą ir man pasirodė, jog ji tikrai verta dėmesio. „Pone Tade“ veiksmas vyksta 1811-1812 metais Lietuvoje. Viskas prasideda, kai mokslus baigęs Tadas grįžta namo pas savo namiškius ir visai netikėtai įsimyli dvi moteris: kilmingą ir turtingą damą Telimeną ir jauną bei nepaprastai gražią mergaitę Zosę. Tuo metu, kai didikai ir damos linksminasi, švenčia ir puotauja, kiti ginčijasi, kam priklauso pilis, tačiau jie nė nenumano, kad per Nemuną jau keliasi Napoleono armijos pulkai ir greitai jų linksmybės bus baigtos.žinoma, visa tai yra tik nedidelė dalis viso veiksmo vykusio filme ir knygoje, tačiau norėčiau labiau atkreipti visų dėmesį ne į turinį, o į knygos privalumus ir trūkumus.
Visų pirma norėčiau pasakyti, kad likau sužavėta „Ponu Tadu“ dėl daugybės nuostabių žodžių skirtų Lietuvai. Man patiko, kad autorius taip palankiai atsiliepia apie šalį, iš kurios yra kilęs. Tai paskatino mane didžiuotis srauniais Lietuvos upeliais, žaliomis pievomis ir tankiomis giriomis, pilnomis įvairių gėrybių. Skaitydama supratau, kad grožimasi kiekvienu šalies kampeliu:“ Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus,/ Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus,/ Kur gintarinės svėrės, kaip pusnis grikučiai “. labai apsidžiaugiau, jog ir filme nuostabių gamtos vaizdų, įspūdingo grožio pilių ir namų.
Antra, kas man patiko, yra knygos veikėjai. Jie...

Šios knygos rašytoja buvo Rūta Šepetys ir ji norėjo sukurti skausmingą ir autentišką, bet, kad liktų vilties ir meilės knygą. Šią knygą tikrai užtruko ilgai parašyti. Lietuvai ši knyga buvo viena iš geriausių 2018 metais. Šios knygos pagrindinė mintis , tai tremtis į Sibirą.
Mane asmeniškai labiausiai sudomino Vilkelių (Linos) šeima. Ši mergina kartu su savo mama buvo kaip niekas užsispyrusios, ryžtingos ir visad kovojančios su baimėmis.
Tai, kas tuo metu vyko žmonių gyvenimuose, galima pavadinti visos žmonijos skausmu, kurį apmalšinti teįstengia vienas vienintelis dalykas – begalinė meilė... Dauguma veikėjų tikrai primena romano veikėjus. Visa ši knyga buvo labiau sukurta jaunuoliams, bet dabar tikrai galiu drąsiai sakyt,...

Veronica Roth - amerikiečių romanistė ​​ir novelių rašytoja, žinoma dėl savo debiutinės „New York Times“ bestselerio „Divergentė“ trilogijos, susidedančios iš „Divergentė“, „Insurgentė“ ir „Lojalioji“. Savo knygas ji rašo jaunimui. Rašytojos knyga "Divergentė" laimėjo geriausios fantastikos ir mokslinės fantastikos knygos jaunimui apdovanojimą.
Knygoje rašoma apie šalyje esančią žiaurią valdžią ir luominę sistemą.Vienas pagrindinių veikėjų yra Tobijas. Daugiausia laiko yra skiriama jam. Tobijas yra iš Nuolankiųjų luomo, gyvena su tėvu, kuris yra pirmininkas. Niekas to nežino, bet tėvas smurtauja prieš jį. Tobijas nori pabėgti kuo toliau nuo jo, todėl per luomų pasirinkimo ceremoniją, pakeičia savo luomą. Pakeitus luomą jam nebereikės matyti savo tėvo ir jis privalės išsikraustyti. Knygos pradžioje Tobijas pabunda iš simuliacijos, kuri parodo, kuriam luomui jis yra tinkamiausias. Jam pameluoja, bet jis išsiaiškina, jog yra divergentas. Divergentas – žmogus, kuris nepriskiriamas nei vienam luomui. Jie yra persekiojami ir žudomi, nes jų neveikia serumas, todėl jų negali valdyti. Jie priešinasi serumo poveikiui....

Lapkričio dešimtą dieną Lietuvos kino teatruose pasirodė naujas filmas „Kvepalai“. Tai Prancūzijoje pastatytas filmas, kurį režisavo Tom‘as Tykwer‘is. Filmas debiutavo 2006 metais. Pagrindinį vaidmenį atliko mažai žinomas britų aktorius Benas Whishaw. Tai erotiškas kriminalinis trileris, vieno žudiko istorija. Filmas prikausto žiūrovą savo įtampa, išskirtinumu ir nenuspėjama įvykių eiga.
Filme pasakojama vieno vaikino (Žano Batisto Genujo) gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties. Tai buvo žmogus, kuris neturėjo kvapo, bet pas sugebėjo užuosti ir atpažinti visus pasaulio kvapus. Jis sugebėjo sukurti tobulus kvapus. Jam tebuvo svetimas vienas kvapas, tai jaunų merginų kvapas. Jis pradėjo žudyti jaunas, gražias merginas, tam, kad pasisavintų ir išsaugotų jų kvapą.
Filmas parodo to laikotarpio Prancūzijos gyvenimą. Smarvė, purvas, netvarka, apsileidę žmonės, triukšmas, šurmulys – į visa tai bežiūrint dažnai kyla pasišlykštėjimas, kad net oda pašiurpsta. Tačiau tie, kurie yra skaitę Patriko Süskindo romaną „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“, vargu ar atras kažką tai naujo žiūrėdami šį filmą. Nes...

Knygą „Smurto prevencija“ James Gilligan parašė 2001. Prieštaringoje bei užuojautos kupinoje knygoje žymus Amerikos psichiatras J. Gilliganas pristato visiškai naują požiūrį į smurto ir jo efektyvios prevencijos problemas. Dažniausiai į smurtą žiūrima iš tradicinių moralės ir teisės pozicijų ir keliamas klausimas: “Kokia pražūtinga yra viena ar kita veika, ir kokios bausmės ji nusipelnė?” Deja, šis požiūris - mūsų visuomenės teisinės ir politinės strategijos pagrindas - nesugeba atskleisti tikrųjų smurto priežasčių. Gilliganas siūlo pažvelgti į smurtą kaip į sveikatos apsaugos problemą. Anot jo, pagrindinį dėmesį reikia skirti tiems asmenims, kuriems gresia padidinta agresyvumo rizika, o su tais, kurie nesugebėjo išvengti smurto epidemijos, reikia elgtis kaip su karantinuotais infekcijos ligoniais, užuot tiesiog įkalinus juos vardan baudimo ir keršto. Dvidešimtasis amžius paskendo smurte. Jei perprastume pavienių asmenų agresiją, sugebėtume užkirsti kelią kolektyviniam smurtui, kuris labiau nei visi pavieniai nusikaltimai, sudėti kartu, kelia kur kas didesnį pavojų mūsų visų ateičiai.

Pagrindiniai veikėjai: Taras (Deividas) – keturiolikmetis jaunuolis, geraširdis, namuose patiriantis smurtą, svajojantis tapti dailininku.
Džema – keturiolikmetė mergina, užsispyrusi, svajojanti pabėgti iš namų tam, kad galėtų gyventi nevaržoma griežtų tėvų.
4. Tema: Džemos ir Taro meilės istorija.
5. Pagrindinė mintis: Meilė gali prasidėti ir baigtis, o priklausomybė išlieka amžinai.
Narkotikų įtaka jaunam žmogui.
Taras ir Džema tai visiškai skirtingi, įsimylėję paaugliai turintys tą patį tikslą – pabėgti iš namų. Taras gyvena mušamas tėvo, jo mama alkoholikė, Džemos pabėgimo priežastis kitokia ji mano, kad yra nelaiminga, nes jos tėvai kontroliuoja ją. Tarui pabėgus iš namų, Džema nusprendžia pasielgti taip pat. Gyvenimas Bristolyje, pasirodo, nėra toks lengvas, kaip įsivaizdavo jaunuoliai. Atvažiavęs į miestą Taras yra supažindinamas su skvoteriu vardu Ričardas. Vyras užjaučia Tarą ir mano, jog jis pasielgė teisingai palikdamas namus, suteikia jam pastogę, maisto. Viskas būtų buvę gerai, jeigu ne Džemos atvykimas, nes ji atvyko norėdama papramogauti, kam nepritarė Taro globėjai. Dėl nuolatinių barnių Džema įkalbina Tarą palikti skvoterių namus ir persikelti gyventi pas naujus sutiktus draugus Lilę ir Robį, kurie kaip vėliau paaiškėja yra priklausomi nuo narkotikų. Naujieji draugai daro neigiamą įtaką Tarui ir Džemai, skatina išbandyti narkotines medžiagas. Nuo to laiko prasideda kitas paauglių gyvenimo laikotarpis, kurio pagrindinis tikslas yra: gauti pinigų, bet kokiu būdų, kad galėtų įsigyti heroino ar kitų narkotinių medžiagų. Visi jaunuoliai mano, kad jie lengvai galėtų nevartotų heroino, jei tik norėtų. Jie neigia tai, kad yra narkomanai nors be narkotikų negalėtų ištverti nei dienos. Sužinoję, kad viena iš grupės narių laukiasi visi nusprendė mesti narkotikus, tačiau neįstengė. Po kiek laiko vienam grupės nariui perdozavus visi yra suimami. Taras prisiima didžiausią kaltės dalį ir yra išsiunčiamas į detoksikacijos centrą, kuriame tampa „švariu“. Kurį laiką pabuvęs centre jis supranta, kad...

„Musių valdovas” tai žymaus XX a. anglų romanisto, Nobelio premijos laureato Viljamo Goldingo pirmasis filosofinis – alegorinis romanas, kuris pasakoja apie berniukų, papuolusių į negyvenamą salą, bandymą išgyventi.
Šiame kūrinyje yra daug veikėjų, tačiau kaip pagrindiniai išskiriami tik trys, kurie visoje istorijoje pristatomi kaip lyderiai. Nors jų charakteriai bei požiūriai labai skirtingi, kūrinio pradžioje jie sugeba sutarti tarpusavyje: renka vadą, kuria taisykles, bando elgtis kaip suaugę žmonės. Tačiau neilgai trukus tarp pagrindinių veikėjų tikslų atsiranda vis didesnis skirtumas, kyla konfliktas tarp „noriu“ ir „reikia“. Tai ypač atsispindi šių veikėjų pozicijose: Ralfas, išrinktas vadu, stengiasi, kad būtų laikomasi taisyklių, kurios reikalingos, kad visi išgyventų, o Džekas, įsijautęs į medžioklio vaidmenį, skatina visus atsisakyti susikurtų taisyklių, nes nori gyventi medžiodamas ir linksmindamasis.
Vaikai net nejaučia, kaip pačių susikurtas žaidimas virsta realybe,...

Vytauto Račicko naujausios knygos „Baltos durys“ recenzija.
Ne juokai: dvidešimt ketvirtoji knyga, ir dar paaugliams, patiems imliausiems ir patiems reikliausiems skaitytojams. Taip pat ne juokai: nepaisant pavydėtino produktyvumo, Vytautas Račickas buvo ir lieka vienos knygos – apysakos „Zuika padūkėlis” – autorius, kitais kūriniais prie savo viršukalnės vien priartėjantis („Šlepetės” trilogija, „Nebaigtas dienoraštis”), arba nuo jos nutolstantis.
Naujasis romanas „Baltos durys” šiame kontekste jokia išimtis: jis vis dar pusiaukelėje. Tiesa, tai „romaniškiausias” autoriaus kūrinys, gerokai „romaniškesnis” už „Nebaigtą dienoraštį”, bet ir menkiau kompoziciškai išbalansuotas. Apimamas didžiulis laiko plotas su visomis Sausio 13-osiomis, visomis pirmosiomis atsiradusios ekonominės laisvės grimasomis ir šiandieninės švietimo sistemos problemomis, pasakojama maždaug apie dvidešimt (ar šiek tiek daugiau) nugyventų Geno metų, ir tai lemia ir romano privalumus, ir trūkumus. Autoriaus dėmesys koncentruojamas ties narkomanijos problema, bet kaip apie narkomanijos padarinius kalbama ir apie reketą, mašinų „nurenginėjimą”, neregėto masto ir žiaurumo paauglių ir jaunimo smurtą, seksualinį palaidumą ir seksualinį išnaudojimą. Kaip narkomanijos galimos priežastys paliečiami pašliję tėvų ir vaikų santykiai, tėvų sumaterialėjimas, ir jau visiškai nemotyvuotai romano pabaigoje iškyla atsitiktinių lytinių santykių ir nelaukto nėštumo problema. Tai būtų tik romano privalumas, jei kintant problemų pobūdžiui ir mastui ir augant, bręstant pačiam herojui, bent minimaliai kistų ir romano poetika, jo pasakojimo būdas.
Pasakojamo laiko platumu ir apstumu taip pat reikėtų aiškinti ir romano kompozicijos netolydumus: nuoseklus, ramus pasakojimas, nuolat įsižiūrint į menkiausią tikrovės detalę, menkiausią veikėjo psichologijos krustelėjimą, į pabaigą ima lėkti galvotrūkčiais, paknopstom, su kiekvienu puslapiu, su kiekvienu fragmentu vis dramatinant, traginant ir taip jau dramatišką ir tragišką finalą. Dėl tariamos neištikimybės atstumta Agnietė, vienintelė Geno tikrai mylėta mergina, tragiškai žūsta jūroje, ir tik gerokai po jos mirties Genas gauna jam rašytus mylimosios laiškus, kur viskas paaiškinta: jokios neištikimybės nebuvo! Geno senelį...