Vytauto Račicko naujausios knygos „Baltos durys“ recenzija

Vytauto Račicko naujausios knygos „Baltos durys“ recenzija.
Ne juokai: dvidešimt ketvirtoji knyga, ir dar paaugliams, patiems imliausiems ir patiems reikliausiems skaitytojams. Taip pat ne juokai: nepaisant pavydėtino produktyvumo, Vytautas Račickas buvo ir lieka vienos knygos – apysakos „Zuika padūkėlis” – autorius, kitais kūriniais prie savo viršukalnės vien priartėjantis („Šlepetės” trilogija, „Nebaigtas dienoraštis”), arba nuo jos nutolstantis.
Naujasis romanas „Baltos durys” šiame kontekste jokia išimtis: jis vis dar pusiaukelėje. Tiesa, tai „romaniškiausias” autoriaus kūrinys, gerokai „romaniškesnis” už „Nebaigtą dienoraštį”, bet ir menkiau kompoziciškai išbalansuotas. Apimamas didžiulis laiko plotas su visomis Sausio 13-osiomis, visomis pirmosiomis atsiradusios ekonominės laisvės grimasomis ir šiandieninės švietimo sistemos problemomis, pasakojama maždaug apie dvidešimt (ar šiek tiek daugiau) nugyventų Geno metų, ir tai lemia ir romano privalumus, ir trūkumus. Autoriaus dėmesys koncentruojamas ties narkomanijos problema, bet kaip apie narkomanijos padarinius kalbama ir apie reketą, mašinų „nurenginėjimą”, neregėto masto ir žiaurumo paauglių ir jaunimo smurtą, seksualinį palaidumą ir seksualinį išnaudojimą. Kaip narkomanijos galimos priežastys paliečiami pašliję tėvų ir vaikų santykiai, tėvų sumaterialėjimas, ir jau visiškai nemotyvuotai romano pabaigoje iškyla atsitiktinių lytinių santykių ir nelaukto nėštumo problema. Tai būtų tik romano privalumas, jei kintant problemų pobūdžiui ir mastui ir augant, bręstant pačiam herojui, bent minimaliai kistų ir romano poetika, jo pasakojimo būdas.
Pasakojamo laiko platumu ir apstumu taip pat reikėtų aiškinti ir romano kompozicijos netolydumus: nuoseklus, ramus pasakojimas, nuolat įsižiūrint į menkiausią tikrovės detalę, menkiausią veikėjo psichologijos krustelėjimą, į pabaigą ima lėkti galvotrūkčiais, paknopstom, su kiekvienu puslapiu, su kiekvienu fragmentu vis dramatinant, traginant ir taip jau dramatišką ir tragišką finalą. Dėl tariamos neištikimybės atstumta Agnietė, vienintelė Geno tikrai mylėta mergina, tragiškai žūsta jūroje, ir tik gerokai po jos mirties Genas gauna jam rašytus mylimosios laiškus, kur viskas paaiškinta: jokios neištikimybės nebuvo! Geno senelį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!