Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės.
Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai.
Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus,...

Kristijonas Donelaitis- Švietimo epochos europos rašytojas, lietuvių literatūros klasikas. Epinė poema „Metai“, parašyta hegzametru, yra žymiausias jo kūrinys. Jame aprašomas Mažosios Lietuvos 18a. būrų gyvenimas.Kūrinyje yra didaktinių posakių, o moralizmas siejamas su Baroko epocha. „Pavasrio linksmybių“ ištraukoje apie lakštingalą pabrėžiamas neatskiriamas žmogaus ryšys su gamta, bet labiausiai- paukštės išskirtinės savybės, kurios yra pavyzdys būrams.
Pirmojoje ištraukos dalyje pasakotojas išskiria lakštingalą iš kitų paukščių, taip pabrėždamas jos ypatingumą. Tai parodo priešinamoji dalelytė „bet“, kuria poetas pradeda ištrauką. Veiksmas vyksta „nakties čėse“, kai visi miega. Na, o lakštingala „budėdama garbina Dievą“- tarsi atlieka visų pareigą. Nakties laikas, kai tylu, pasirinktas tam, kad nepaprastas balsas būtų išgirstas. Žiemą paukštė kartu su būrais ilsisi, o pasakotojas nuolat sakydamas „mes“ ir „tu“ pabrėžia gamtos ir žmonių vienybę. Kreipinys „paukšteli miels“ rodo, kad pasakotojas į lakštingalą žiūri kaip į sau lygią, Deminutyvas „paukšteli“ ir epitetas „miels“ pabrėžia devynbalsės mielumą. Atėjus pavasariui lakštingala pradeda dainuoti „nutvėrusi vamzdį“ ir savo balsu lengvina būrų darbą. Tai leidžia mums į darbą pažvelgti kaip į vertybę, o ne kaip į sunkumą. Taigi lakštingala vaizduojama kaip darbinga, pareiginga, o tokios vertybės turėtų būti pavyzdys būrams.
Antroje ištraukos dalyje pasakotojas labiausiai išaukština lakštingalos išskirtinį balsą, Kreipiniu „gaidel“ jis tarsi užmezga dialogą su lakštingala kaip su žmogumi. Na, o deminutyvinė forma (gaidel)...

XVIII amžiaus Švietimo epochos poeto Kristijono Donelaičio poema „Metai“ skatina imti pavyzdį iš gamtos, nes gamta yra geriausia gyvenimo mokytoja. Žmogus gamtoje ieško atsakymo į klausimą, kaip jam gyventi. Šioje poemoje gamta yra dažnai personifikuojama, jos dalys vaizduojamos kaip gyvos būtybės: „laukai ledais užsikloję miega“, „žemė su visais pašaliais įmurusi verkia“ . Tai suteikia kūriniui dinamikos. Taigi, remdamasi šiuo kūriniu, atskleisiu, kokia yra gamtos ir žmogaus sąsaja.
K. Donelaičio „Metų“ būrų bendruomenė iš gamtos mokosi santarvės, kuklumo, džiaugsmo bei darbštumo, kuris yra labai akcentuojamas poemoje. Žmones puoselėjančius šias vertybes, gamta apdovanoja, o tuos, kurie yra tingūs, nedori baudžia: duoda prastesnį orą, išaugina nederlingą derlių. Poetas nuolat gretina gamtos gyvenimą ir žmonių pasaulį, taip suteikdamas gyvūnams žmogiškas savybes ir emocijas. Arčiausiai Dievo yra gyvūnai, paukščiai – jie moko žmogų gyventi ir tenkintis mažais dalykais, atėjus laikui šaukia dirbti. Gandrų epizodas moko darbštumo, džiaugsmo, gandras, parskridęs iš šiltųjų kraštų, buvo linksmas „ant kraiko tarškino snapą“, o jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“ . Grįžę ir radę sugriuvusį lizdą, jie iškart imasi darbo: „Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį, / O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“. Taip...

Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis sukūrė pirmą svarbų lietuvišką meninį tekstą, paliudijusį lietuvių literatūros buvimą. Tai-poema „Metai“, sudaryta iš keturių dalių. Poemoje gausu gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu, suteikiantjiems alegorines reikšmes. „Pavasario linksmybių“ epizode...

Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poemoje ,,Metai“ yra aprašoma tikras būrų gyvenimas, buitis ir darbai. K.Donelaičio kūrinyje svarbiausia vertybė yra darbas.
Poemoje darbas yra džiaugsmo šaltinis. „Metų” ištraukoje yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja būrai. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys. K.Donelaitis kiekvieną dirbantį būrą kaip giltinę, ginkluotą „kardais ir šoblėmis. Giltinė nepasigaili nė vieno augalėlio: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus: „dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo” ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Šis vaizdas yra nuotaikingas, o darbas svarbus. Kitas atrodytų nemalonus darbas – mėšlavežis taip pat atskleistas nuotaikingai: „Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko“. Būrai pasitiki savo jėgomis ir teigia žmonių bendruomeniškumo ir džiaugsmo idealą.
Darbo tema „Metuose“ yra dviprasmė: iš vienos pusės būrai aimanuoja ir dejuoja: „kaip bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,/ Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti“. I kitos pusės darbas yra sveikos žmogaus prigimties požymis, nes taip būrai gauna ekonominę naudą, bet ir pasitiki gyvenimu ir patiria džiugias emocijas. Darbas yra labai svarbus socialiniu ir dorovės požiūriu, nes jis susieja žmogų su bendruomene ir gamtos pasauliu.
Svarbiausias žmogaus dorovinis matas yra darbštumas. K.Donelaitis vaizduoja žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą. Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių”: „Pačią su glūpais...

• Pričkus Šaltyšius – tarpininkas tarp būrų ir ponų, kilęs iš būrų. Smerkia „bedievius ponus“ , neigiamai vertina greta lietuvių gyvenančių kolonistų įtaką. Išaukština darbo vertę, žmonių lygybę, mano, kad girtuokliavimas – esminė būrų skurdo priežastis.
• Enskys – būras, kaip ir Pričkus palaiko žmonių lygybę, bet turi ir nuodėmių: vagia mišką, kad galėtų sumokėti mokesčius.
• Selmas – „viežlybas“ būras, labai religingas, nusiteikęs prieš kolonistus, norėtų, kad lietuviai būtų pranašesni už svetimšalius. Nenori, kad lietuviai periimtų kitataučių papročius, o išsaugotų savo. Gėrisi, kai Lietuvą giria, piktinasi, kad ponai turėdami galios teisti nesielgia teisingai ir grasina jiems Dievo bausmėmis po mirties.
• Dočys – „nenaudėlis“ būras, didelis savavalis ir neklaužada, dėl jo nukečia ir kaimynai. Drąsus, nebijo net ponams pareikšti savo nuomonės Karaliaučiaus teisme, už tai jį galima gerbti.
• Lauras – „viežlybas“ būras, pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo kaltininkus. Mano, kad svetimšaliai daro didelę įtaką lietuvių tautiškumui. Piktinasi, kad svetimšaliai niekina lietuvius.
• Krizas – „viežlybas“ būras, visų labai mylimas ir giriamas, rūpinasi ir myli savo šeimą. Yra dosnus ir vaišingas, dabar ūbagauja, nes Dočys jo namus supleškino.
1.„Žiemos rūpesčiai“ prasideda gražiu žiemos peizažu: užšalę ežerai, girgždantis ledas, aplinkui sniego pusnys...Ir būrai, ir ponai džiaugiasi, kad baigėsi purvinasis ruduo.
2.Autorius reiškia užuojautą paukšteliams, nes šie per šalčius negali užsivilkti kailinių, o vasarą – visus drabužius nusimesti. Keikia vilkus, siunčia jiems šalčiausius vėjus, nes vasarą būrams daug bėdų padarė – skerdė gyvulius.
3.Pričkaus kalba. Ja Pričkus išreiškia savo nepasitenkinimą būrais,juo moko bei keikia už jų tinginystę, tuščius pletkus, vogimą, gobšumą, girtuoklystę, nepagarbą Dievui. Pamini ir svetimtaučius, bet vogimą laiko jų prigimtine savybe(„Tai nesidyvyju, nės jiems toks prigimė būdas“).
4.Enskio kalba. Jis gina būrus, pabrėžia, kad visi būrai vienodi ir visi turi nuodėmių, ne išimtis ir kitataučiai. Primena, kad ir pats Pričkus vogdavo.
5.Selmo kalba. Ja Selmas pabrėžia, kad Mažoji Lietuva yra labai mėgiama šalis ir tai galima spręsti...

Trumpas apibendrinimas Kristijono Donelaičio kūrinio „Metai“. Nors ir trumpas, tačiau tai pilnavertis konspektas, kuriame rasite glaustai pateiktą informaciją, kuri leis labai greitai ir be didesnio vargo susipažinti su K. Donelaičio kūriniu „Metai“.

Lietuviui gamta visuomet buvo svarbi ir artima, nes žmogui ji yra pasaulis, kuriame jis gali surasti prieglobstį, ramybės šaltinį. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir globėja. Ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje, nes tik gamtos dėka lietuviai iškentėjo sunkumus ir negandas, gamta žmogui tapo gyvenimo atrama.
Vienas ryškiausių švietimo epochos rašytojų Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ vaizdavo stiprų, artimą ryšį tarp gamtos ir būrų gyvenimo. Kūrinyje svarbiausia vertybė yra gamtos puoselėjimas, nes nuo jos priklauso būrų gyvenimas, todėl poemoje yra aprašoma daug gamtos vaizdų, kurie lyginami su žmogaus gyvenimu. „Metuose“ pabrėžiama saulelės svarba – ji mylima, artima, gyvybės šaltinis. Savo atėjimu ji budina pasaulį, atneša šviesą šilumą. Kristijonas Donelaitis pabrėžia, jog gamta neskirsto, nesirenka žmonių rašydamas, kad blusos ir uodai visus vienodai kanda. Gamta yra žmonių mokytoja, todėl ypatingas dėmesys skiriamas gandrų porai – žmogui iš jų reikia mokytis darbštumo, pasitenkinimo kukliu maistu ir nepamiršti Dievo. Taip pat Kristijonas Donelaitis sako, jog reikia mokytis ir iš lakštingalos: paprastumo, kuklumo, pasitenkinimo tuo, ką turi. Kūrinyje „Metai“ autorius pabrėžia, jog reikia paklusti gamtos tvarkai, nes jos nesilaikymas yra žmogaus nelaimių priežastis. Kai kūrinyje prasideda rudens epizodas ir pradeda keistis aplinka, dar kartą parodoma, jog žmogus priklauso nuo gamtos, nes kai ji keičiasi – keičiasi ir žmogaus gyvenimas. Kristijonas Donelaitis poemoje stengėsi įrodyti, jog žmonėms iš gamtos galima daug ko pasimokyti, reikia ją mylėti ir dėkoti jai už jos gerumą, nes be artimo ryšio tarp gamtos ir būrų, jų gyvenimas būtų buvęs be galo sunkus.
Vienas žymiausių lietuvių romantizmo autorių Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ rašė apie dvasinį miško ir žmogaus ryšį. Šiame...

Donelaičio epinėje poemoje ,,Metai‘‘ atsispindi 18a. Mažosios Lietuvos gyventojų gyvenimo kaita visais keturiais metų laikais. Poemoje vaizduojamas veikėjų gyvenimo būdas,analizuojami valstiečių santykiai su kitais valstiečiais ir ponais, taopogi pagrindinės žmonių ydos : valstiečių – tinginystė,girtavimas, o ponų – gobšumas,pasipūtimas,nepagarba kitiems, nepamaldumas.
Analizuojamoji ištrauka yra ,, Kelionė į Karaliaučių ir Pričkaus mirtis“ iš ,,Žiemos rūpesčių“ dalies. Iš konteksto sužinome, kad Pričkus su būrais vyksta į Karaliaučių parduoti pono grudų. Juos pardavę skuba atgal pas poną atiduoti gautus pinigus, nes ponas pasitaikęs gobšus ir labai nerimauja dėl savo pinigų. Gavęs pinigus už grūdus jis sumano juos perskaičiuoti, beskaičiuodamas pasigenda šilingo, už tai sumuša Pričkų ir kitus būrus. Pričkus nuo sumušimų po trijų dienų miršta. Būras Selmas sužinojęs apie tokią Pričkaus mirtį smerkia poną, pradeda mąstyti apie Dievą ir žmogų.
Analizuojamos ištraukos veiksmas vyksta vėlyvą rudenį, Pričkua ir kiti būrai lietui lyjant keliauja i Karaliaučių. Kelionės metu Pričkus smerkia ir pašiepia poną už jo bagalinį gobšumą. Ponas laukia pinigų namuose.tai jam sava erdvė, kurioje jis jaučiasi viršiausiu. Panas nerimauja ir pyksta ant būrų, nes jie vėluoja.
Ištraukoje daug vietos skirta veikėjų vertybėms atskleisti. Galima teigti, kad ponui svarbiausia...

„Rudens gėrybių“ fragmente iš pradžių pasakojama apie saulę, nebekylančią taip aukštai kaip ankščiau bei nebe taip skaisčiai šviečiančią („Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas/ Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia./Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia/O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia“). Besileidžiant peizažu žemyn, atsiranda vėjai, pradedantys „mūdraut“, o dar žemiau jau pavaizduojami darbštūs žmonės, išsiilgę šilumos bei vasaros teikiamų džiaugsmų („Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, /Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, /Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? „) . Tuomet seka svarbiausias šios „Metų“ dalies įvykis – Krizo dukters vestuvės (Štai kvieslys puikiai apsirengęs ir raits pasirodė/ Ir visus į vestuves pas Krizą paprašė“). Šioje kūrinio vietoje Donelaitis giria pamaldžius ir vaišingus būrus bei smerkia tuos, kurie girtuokliauja ir nevaržomai linksminasi. Vestuvių metu pasakomi keli monologai, peikiantys ponų išpuikimą ir pasipūtimą bei aukštinantys dievobaimingus ir dorus valstiečius. Po to eina pasakojimas apie Dočį, jo apsileidimą, girtuoklystę ir nevaldomą pyktį. O visas fragmentas užbaigiamas Selmo monologu apie lietuvių nutautėjimą, tikėjimo Dievu nykimą, šykštumą ir nedorovingumą.
Kadangi „Metai“ yra epinis pasakojimas, poemoje į visus įvykius yra žiūrima iš šalies, pats pasakotojas kūrinyje tiesiogiai neveikia, jis tik vertina pasaulį. Taip išryškėja ir jo pačio paveikslas.
Rudens gėrybių fragmente aktualiausios temos yra rudens peizažas, mirties vaizdinys, pasunkėję valstiečių darbai rudens metu, ruošimąsis žiemai, ponų išpuikimas, Lietuvos gyventojų nutautėjimas.
Krizas – mandagus, dosnus, svetingas („Krizas pasveikino tuoj deramai nusilenkdams kiekvieną/ Ir į savo namelį viežlybai suvadinęs,/ atnešė butelį tuoj degtinės visiems pagurkšnoti/ Ir svečius linksmus meilingai ragino siurbti“), vaišingas („Krizas savo svečius meilingas ragino valgyt/ Ir, kaip širdžiai reik, pasisotint ir pasilinksmint“).
Pričkus – stengiasi su visais gyventojais sutarti gerai, daugiausiai jį charakterizuoja per vestuves pasakyta kalba apie ponų puotoje matytus ir patirtus išgyvenimus („Štai tuoj poniški tarnai visi subėgo/ Ir jau vislab, ko ant stalo reikės, sunešioję,/ Virtus ir keptus valgius tuojau sugabeno./...