Literatūroje jau nuo XVIII a. gamta buvo vaizduojama kaip namai, ramybės ir maisto šaltinis, kur žmonės galėjo ne tik naudotis gamtos gėrybėmis, bet ir pasisemti susikaupimo, harmonijos bei įkvėpimo. Šių dalykų pasisėmė ir daugelis Lietuvos rašytojų. V. Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ ir eilėraštyje „Rudenio naktį“ parodo, kaip gamta žmogui padeda atrasti save, o A. Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ ir Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja stiprų žmogaus ir gamtos ryšį.
Gamta gali būti labai glaudžiai susijusi su žmonių problemomis, kasdienybe ir džiaugsmu. Tokį žmogaus ir gamtos artumą vaizduoja XX. a. rašytojas Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“. Šiame kūrinyje gamtos gyvenimas yra glaudžiai susijęs su žmonių gyvenimu ir tarsi pats autorius vaizduoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę, pats autorius M. Katiliškis, jautė stiprų ryšį su gamta, svetimoje šalyje jam buvo svetimas didmiesčio gyvenimas, ramybės ieškojo gamtoje, todėl sukūrė lietuvišką sodybą apsodintą medžiais. Pats rašytojas teigia: „Mat gamta, kaip Dievo kvėpavimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia viską, kas nereikalinga ir negera.“ Kūrinyje metų laikų kaitą vaizduoja ir žmogaus gyvenimo kaitą, pavasarį prasidėjo Agnės ir Tiliaus tyra meilė, o ir pats pavasaris tarsi sprogstantis pumpuras, šiltas ir gražus, o rudenį prasideda gaisrai ir Tilius išduoda Agnę, šiame etape pasibaigia lietuvio gyvenimas miške, kai žmonės turi atsiverti naujovėms bei laisvei, o žmogus tam dar nepasiruošęs, dėl šios priežasties žmonių gyvenime atsiranda painumas. Kūrinyje miško vaizdai padeda atskleisti veikėjų charakterius, Agnė: „Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“) ir Tilius: „ Jo vaikystės pasaulis talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“, miškas tampa puiki išraiškos priemonė. Miškas kūrinyje labai glaudžiai susijęs su veikėjų gyvenimu, nykstant miškui, tolstant nuo jo, žmogus praranda tradicines vertybes. Taigi, Marius Katiliškis kūrinyje „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja gamtą, kuri nėra vien tik veiksmo scena,...

Nuo seno žinome, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Kalnai, medžiai, akmenys, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios. Gamta naudinga ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Žmogus, kuris nori pailsėti nuo kitų, pabūti vienas, pamastyti, ieško tam vietos gamtoje. Tik gamtoje esantis žmogus gali visiškai atsiverti, pajusti savo tikrąją prigimtį, harmoniją, natūralumą, o svarbiausia – tikrumą.
Gamta žmogui suteikia visko, ko jam reikia. Gamtą galime vadinti ramybės, įkvėpimo šaltiniu. Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis“, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys, kuriame vaizduojamas žmogaus ir gamtos ryšys. Antanas Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias. Poemoje vaizduojamas senovės Lietuvos miško gyvenimas. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją , giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Ši poema svarbi tuo, kad autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – maro, bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, skatino susimąstyti. Poeto Antano Baranausko kūrinyje ,,Anykščių šilelis“ miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis subjektas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis.
XVIII - XX a. laikotarpio rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo...

Nuo pačių seniausių laikų, gamta buvo svarbi žmogui. Jos suteikiamos dovanos, tokios kaip ramybė, harmonija, gamtinis grožis, yra ypač reikšmingos. Turbūt todėl gamta yra taip dažnai vaizduojama įvairių rašytojų, poetų kūriniuose, ypač ryškiai romantizmo epochoje. Lietuviui gamta, tai didžiausias turtas, todėl ir lietuvių literatūroje gamtos tema yra itin svarbi. Poetai Antanas Baranauskas, bei Kristijonas Donelaitis, savo poeziją puošė spalvingais žodžiais apie gamtos grožį, jos unikalumą, leido suvokti gamtos paveikslą kitokiomis spalvomis.
Antanas Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis“ atskleidė, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta, kaip ji atgaivina žmogų dvasiškai. A.Baranauskas yra romantizmo epochos rašytojas, o šiai epochai yra būdinga tai, kad gamta bei dvasinis pasaulis yra sugretinami : dvasiškumo ieškoma gamtoje, gamta ramina žmogų. Būtent tai galime pastebėti “Anykščių Šilelyje”. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją, išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus, kuriuos labai detaliai apibūdino savo poemoje. Jis teigė, kad gamta tai tarsi antri namai, o žmogus naikindamas gamtą naikina pats save. Su konkretumu, bei ypač pakiliais žodžiais A.Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Čia miškas vaizduojamas kaip lyrinio subjekto jausmų erdvė, jo vaizduose poetas pabrėžė džiaugsmą keliantį įspūdį. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, atvėrė dvasines gelmes, skatino susimąstyti. Dažnai miške žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, troškimus, arba pasakodavo savo bėdas ir vargus. Be miško lietuvio “dūšia” skursta. Taigi, pagal Antaną Baranauską ir jo poemą “Anykščių Šilelis”, gamta, miškas yra lyg šventovė, prieglobstis žmogaus sielai. Poetas puikiai atvaizdavo stiprų dvasinį ryšį tarp žmogaus ir gamtos, jų vieningumą.
Kristijono Donelaitis savo didaktinėje poemoje...

Lietuviui gamta visuomet buvo svarbi ir artima, nes žmogui ji yra pasaulis, kuriame jis gali surasti prieglobstį, ramybės šaltinį. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir globėja. Ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje, nes tik gamtos dėka lietuviai iškentėjo sunkumus ir negandas, gamta žmogui tapo gyvenimo atrama.
Vienas ryškiausių švietimo epochos rašytojų Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ vaizdavo stiprų, artimą ryšį tarp gamtos ir būrų gyvenimo. Kūrinyje svarbiausia vertybė yra gamtos puoselėjimas, nes nuo jos priklauso būrų gyvenimas, todėl poemoje yra aprašoma daug gamtos vaizdų, kurie lyginami su žmogaus gyvenimu. „Metuose“ pabrėžiama saulelės svarba – ji mylima, artima, gyvybės šaltinis. Savo atėjimu ji budina pasaulį, atneša šviesą šilumą. Kristijonas Donelaitis pabrėžia, jog gamta neskirsto, nesirenka žmonių rašydamas, kad blusos ir uodai visus vienodai kanda. Gamta yra žmonių mokytoja, todėl ypatingas dėmesys skiriamas gandrų porai – žmogui iš jų reikia mokytis darbštumo, pasitenkinimo kukliu maistu ir nepamiršti Dievo. Taip pat Kristijonas Donelaitis sako, jog reikia mokytis ir iš lakštingalos: paprastumo, kuklumo, pasitenkinimo tuo, ką turi. Kūrinyje „Metai“ autorius pabrėžia, jog reikia paklusti gamtos tvarkai, nes jos nesilaikymas yra žmogaus nelaimių priežastis. Kai kūrinyje prasideda rudens epizodas ir pradeda keistis aplinka, dar kartą parodoma, jog žmogus priklauso nuo gamtos, nes kai ji keičiasi – keičiasi ir žmogaus gyvenimas. Kristijonas Donelaitis poemoje stengėsi įrodyti, jog žmonėms iš gamtos galima daug ko pasimokyti, reikia ją mylėti ir dėkoti jai už jos gerumą, nes be artimo ryšio tarp gamtos ir būrų, jų gyvenimas būtų buvęs be galo sunkus.
Vienas žymiausių lietuvių romantizmo autorių Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ rašė apie dvasinį miško ir žmogaus ryšį. Šiame...

Liaudies išmintis byloja, kad gamta yra geriausias gražaus gyvenimo pavyzdys. Gal todėl nuo seniausių laikų gamta žmogaus gyvenime viena didžiausių vertybių, kurią žmonės puoselėja ir bando prisijaukinti. Kad gamta ir žmogus yra kaip vienas neišskiriamas dalykas, kalba ir prancūzų filosofas Blezas Paskalis: „Kas yra žmogus gamtoje?“ – klausia mąstytojas. Ir tuoj pat atsako: ,,Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko.“ Todėl šiandien norėčiau pakalbėti, kaip žmogaus ir gamtos ryšį atskleidžia lietuvių rašytojai Vincas Mykolaitis-Putinas savo psichologiniame romane ,,Altorių šešėly” bei Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“.
Iš vaikystės iškylantys gamtos vaizdai gali padaryti didelį įspūdį ir tapti mūza įkvėpimo ieškančiam menininkui. Kiekvieną žmogų, giliai mąstantį ir ieškantį atsakymo į jam pačiam svarbius klausimus, dažnai aplanko kažkada matytos gamtos vizijos, kurios turi stiprų ryšį su juo pačiu. Puikiai žmogaus ir gamtos ryšį atskleidžia XX amžiaus pradžios lietuvių prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas savo psichologiniame romane ,,Altorių šešėly”. Pats autorius ne kartą yra sakęs, kad vienu iš didžiausių įkvėpimo šaltinių jam buvo vaikystėje dažnai regėtas tėviškės kalnelis šiandien dar vadinamas Aušrakalniu. Būtent vaizdai, atsivėrę nuo šios vietos, tapo pagrindiniu autoriaus įkvėpimo šaltiniu rašant romaną „Altorių šešėly“. Būsimasis poetas, rašytojas savo prigimtoje aplinkoje buvo didžiai gaubiamas gamtos ir intensyviai į ją reagavo. Gamtos gražumas, gausumas Putino vaikystėje kontrastavo su tėvų griežtumu, nekalbumu ir motinos rūpestingumu. Romano ,,Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris labai ilgai ėjo dvigubu kunigo ir poeto keliu, bet palaipsniui suprato, kad šių dviejų kelių jis niekaip negali suderinti. Kankinamas vidinių konfliktų, Vasaris paguodos ieškojo jį supančioje gamtoje – būtent ji įkvėpdavo jaunąjį klieriką kūrybai, kurios prigimtinė galia pasireiškė dideliu jautrumu, įsigyvenimu, vaizduote. Vasaris buvo kūrybiškos prigimties žmogus, todėl pasaulyje jis skyrė daugiau spalvų ir atspalvių, įdėmiau žvelgė į save ir aplinką. Romane žmogaus ryšys su gamta puikiausiai atsiskleidžia tada, kai Liudas Vasaris pirmąjį kartą keliavo namo iš seminarijos -...

Jau XVII a. klasicistai iškelia reikalavimą mėgdžioti gamtą, sekti jos pavyzdžiu. Ši gamtos idealizavimo idėja išlieka ir Apšvietos bei romantizmo epochose. XVIII – XIX a. lietuvių autorių kūriniuose yra itin pabrėžiamas gamtos vaidmuo žmogaus gyvenime. Ji yra aprašoma ne tik kaip sektinas pavyzdys, bet ir kaip žmogaus gyvenimo mokytoja, jo gyvenimo partnerė. Gamta yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis: Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ gamta rodo žmogui pavyzdį, kaip reikia gyventi, o Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ nutildo kasdienius rūpesčius, nerimą.
Pirmiausia, apie gamtą, kaip sektiną pavyzdį, rašo XVIII a. evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“. Šiame kūrinyje gamtos vaizdai yra lyginami su žmonių gyvenimu, jiems suteikiamos alegorinės reikšmės. Pirmojoje poemos „Metai“ dalyje „Pavasario linksmybės“ gamta žmogų moko dėkingumo. Lakštingalos giesmė yra aprašoma kaip jos didžiausias turtas. Jos giesmė – maldos metafora, giedodama ji išreiškia padėką Dievui. Būras Diksas, priešingai nei lakštingala, nesilaiko Dievo sukurtos tvarkos. K. Donelaitis peikia tokią asmenybę, nes ji neatitinka pietizmo idealo – nedirba, pramogauja. Diksas nedirbdamas parodo savo nedėkingumą Dievui, nes būrams darbas yra tarsi malda, nedirbdami jie niekina Dievo sukurtą amžiną gyvenimo tvarką. Taip pat „Pavasario linksmybėse“ žmogus yra mokomas darbštumo. Gandrų šeima, sugrįžusi iš šiltų kraštų ir suradusi savo sugriautus namus, iš karto ima juos taisyti: „Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį;/ O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.“ Gandrai tik atlikę visus darbus pasisotino. Šiame epizode K. Donelaitis akcentuoja darbo svarbą, skatina žmogų mokytis iš gamtos ir pabrėžia, kad darbštumas yra labai vertinama žmogaus...

Atsigręžę į lietuvių grožinės literatūros nueitą kelią, matome daugelio žymių rašytojų kūrybą. K. Donelaitis, A. Baranauskas, V. Krėvė... Visų neišvardinsi ir nesuskaičiuosi. Visi mūsų literatūros klasikai į lietuvių literatūrą įnešė daug naujo ir savito, tačiau amžina tema, kuri jaudino ir tebejaudina visas kūrėjų kartas — tai žmogaus ir gamtos pasaulio ryšys.
Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Jis suprato, kad su ja nepakariausi. Galima tik geruoju sugyvenant naudotis jos gėrybėmis, susilaukti palankumo. Žmogus, džiaugdamasis gamta, mylėdamas ją visa širdimi, suprato negalįs net pamanyti apie tai, kad išdrįstų kelti ranką prieš ją. Taip prieš akis iškyla S. Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių ir žemaičių“ nupieštos senosios Lietuvos girios, kurios „be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo“. Rašytojas prabilo apie neįžengiamų girių reikšmę senovės lietuvių dvasiniui gyvenimui. „Kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius prabočius taip pat nuvargęs ilsėjo“, — taip rašė pirmosios lietuviškos istorijos autorius.
Bėgant laikui, viskas keitėsi. Dar XIX a. vid. A. Baranauskas apdainavo Lietuvos gamtos grožį, liaudies žmogaus taurumą, poetizavo senovės Lietuvą, tačiau jau poemos pradžioje iki horizonto vėrėsi „kalnai kelmuoti ir...

Lietuva nuo seno garsėjo savo didingais miškais, gražia gamta. Daug kas norėjo pamatyti Lietuvos miškus, pievas, bet tai ne daug kam pavykdavo, dėl tos priežasties Lietuvos gamta jau buvo aprašoma jau seniai. Mikalojus Husiovianas savo poemoje „Giesmė apie stumbrą“ rašė apie Lietuvos gamtą, bet nesigilino į ja tiek kiek Kristijonas Donelaitis ir Antanas Baranauskas. Jie vaizdingai ir didingai aprašė Lietuvos gamtą, atsižvelgdami į kiekvieną smulkmeną.
Pirmasis didesnės apimties grožinis literatūros kūrinys yra Kristijono Donelaičio „Metai“. Šioje poemoje kertasi Klasicizmo, Baroko ir Švietimo epochų idėjos. „Metuose“ autorius naudoja paprastą kaimiečių kalbą, bet tai ir padeda atskleisti gamtos grožį. Kiekviena poemos dalis, išskyrus „Vasaros darbai“, prasideda saulės įvaizdžiu. Personifikacija : „ Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą/ Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės,“ leidžia įsivaizduoti saulę kaip išvaduotoją iš gamtą sukausčiusio šalčio. „Vasaros darbuose“ žmonės džiaugiasi atbudusia gamta, lekia kaip skruzdėlės dirbti į laukus. Hiperbolė : „Rods man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,/ Kardus ir šobles į margas nunešė pievas.“ padidina gamtos svarbumą žmonėms ir jų norą dirbti ir saugoti Lietuvos pievas. „ Rudenio gėrybėse“ aprašomas gamtos saulėlydis. Jau vis mažiau saulė rodo savo spindulius, o žemė su visais pašaliais įmurkusi verkia. Žmonės mėgaujasi gėrybėmis, kurias suteikė Lietuvos miškai ir pievos. „Žiemos rūpesčiuose“ gamta padengta baltu patalu, o žuvų ir varlių namai...

K. Donelaitis, A. Baranauskas, Maironis.

Ji buvo ne tik laikoma maisto šaltiniu, tačiau ir išminties, bei ramybės šaltinis, tikrosios. Gamtoje visados galėjai rasti prieglobsti. Gamta savo kūriniuose aprašo vieni garsiausiu romantizmo epochos rašytojai Kristijonas Donelaitis ir Maironis. Tačiau jų gamtos vaizdavimo tikslas buvo skirtingas, jie abu puikiai atskleidė koks svarbus yra žmogaus, tėvynės ryšys su gamta.
Vienas ryškiausių apšvietos epochos atstovų, gyvenęs Mažojoje Lietuvoje, Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ atskleidžia žemdirbių kultūrai būdingą pasaulėjautą. Gamta – nuolat atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties kaita. Pavasarį prisikelia visa gamta, „kas rudens bjaurybėj numirė verkdams“. Metų ratą įsuka ir gyvybe pabudina saulė, jei slepiantis, žemė, atidavusi derlių, apmiršta, gamtos grožybės. Pavasarį ir vasarą aiškiausiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivyrauja tamsa, chaosas, mirtis. Šis gamtos ritmas, amžinas, nesikeičiantis, žemdirbiui liudija dieviškąją būtį. Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja. Paklusdamas dieviškajai tvarkai, žmogus turi daug dirbti paprastai, saikingai gyventi, pasitikėti Dievu. Poemoje esama pasakėčias primenančių alegorinių gamtos vaizdų, kurie skirti tiesiogiai pamokyti, pavyzdžiui, gandrų ar lakštingalos epizodas „Pavasario linksmybėse“. Toks gamtos vaizdas baigiamas moralu: „pasisotindams gardžiaus neužmiršk Dievą“, „Žmogau, miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, o tu dar nurni.“ Tai aiškus didaktinis elementas.
Lietuvių romantizmo atstovas Maironis savo lyrikoje pateikė naują gamtos suvokimą bei vaizdavimo būdą. Gamta...