Visame romane „Balta drobulė“ Antanas Garšva sprendžia daugybę egzistencinių klausimų. Vienas jų - ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį? Dažniausiai rašytojai labai vertina moters meilę, nes iš jos gauna įkvėpimą kurti, taip pat Garšvai „Moterys tebuvo epizodai“, „gyva medžiaga“, jos poetui buvo tik įrankis įkvėpimui užtikrinti.
Pirmąją tikrą savo gyvenimo meilę – Jonę – Garšva sutinka gimnazijos baigimo metais, kaukių vakarėlyje. Jausmai, kuriuos sukelia Jonė, vaikinui yra visai nauji ir nesuprantami. Ji išmoko jį pajusti gyvenimo malonumus, apgaudinėti, meluoti, mylėti („Noriu vesti Jonę. Noriu vaiko. Noriu būt laimingas. Gyventi noriu“). Jonė lieka kaip moters idealas ir jaunystės prisiminimas („Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas, kai tikrasis gyvenimas pasibaigia, o prasideda atsargi ir sukta kova su mirtimi“; „Aš supratau teoriškai: laimėjau Jonę jos atsisakęs“).
Ženia - trumpa Garšvos patirtis su nieko nereiškiančia laisvo elgesio mergina („Aš mylėjau Jonę. Aš mylėjau Jonę ir šiąnakt laikinai mylėjau Ženią"). Ji buvo poetui tik sekso objektas, kuris teikė aštresnį pasaulio suvokimą bei aprūpino jį medžiaga kūrybai.
Kita mylima moteris – Elena. Sutikęs ją, Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti kūrybą ir šeimą. Išpažindamas meilę Elenai pagrindinis veikėjas tarsi susilieja su dievybe: „Dieve mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu". Garšvai atrodo, kad jo mylimoji yra sutverta "moteriško Dievo". (Moteris- gyvenimo šviesulys, varomoji jėga, kuri verčia judėti į priekį). Elena idealizuojama, vaizduojama kaip grožio simbolis, uždrausta siekiamybė, ji poetui yra pagrindinis įrankis įkvėpimui užtikrinti („Ir man sunku, nes nebenoriu rašyti. Elena padės man rašyti?"). Taip...

Kūrinys: Kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys. Per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj.
istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas — sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.
Pavadinimas “Balta Drobulė”: Iš pradžių pavadinta „Keltuvas“, o tik vėliau „Balta drobulė“. Taip yra tiksliai apibūdinama bepročio vidinė būsena, atspindinti jo minčių ir veiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą, išryškinanti Antano Garšvos gyvenimo tuštumą, juk balta drobulė naudojama suvynioti lavonus. Taigi pavadinimas – tai užuomina į pagrindinio veikėjo nuotaiką ir jausmus, kurie labai svarbūs norint įsigilinti į Antano Škėmos romaną. Veikėjo minčių nepastovumas ir chaotiškumas vis labiau leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva – beprotis. Juk skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai ženklas, rodantis meninės Antano asmenybės degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę.
Antanas Garšva – nuo jaunystės neurastenikas. Paveldi šizofreniją iš mamos. Talentingas, meniškos sielos poetas, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai. Trys meilės taškai: Jonė, Žėnia, Elena. A.Škėmos žmogus grumiasi su meilės, blogio ir gėrio, mirties ir amžinybės problemomis, bet šią kovą pralaimi – tragiškasis herojus, pasmerktas mirti. Jis - žinomas lietuvių poetas, emigravęs į JAV ir dirbantis liftininku, kurio vardas ir pavardė tik 87 numeris. Liftas viso Antano gyvenimo Amerikos didmiestyje simbolis. Šiame gyvenime nereikia mąstyti, nereikia kurti - reikia dirbti. Pasaulis gniuždo Antaną ir morališkai, ir fiziškai. Motinos išprotėjimas, liga, Simučio teroras ir priverstinė emigracija - aplinkos smūgiai, smarkai paveikę Garšvą, privedę prie...

• Tipas: psichologinis (gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį), filosofinis (keliami būties klausimai), intelektualinis, modernusis.
• Pavadinimas: balta drobulė kelia asociaciją su mirtimi, nes balta drobe buvo vyniojami mirusieji, protėviai Baltai bei nukryžiuotojo Kristaus kūnas.
• Išorinė kompozicija: įvadas, 15 skyrių, pabaiga.
• Laikas: realusis, nurodomas smulkiai ir tiksliai pvz: ,,šešios iki keturių popiet‘‘. Laikas – pusdienis.
• Erdvė: Realioji erdvė Realioji erdvė (romano veiksmas vyksta keltuve arba viešbučio kitose patalpose.) Prisiminimų erdvė (namai, vaikystės prisiminimai).
• Tema: kūrinys pasakoja apie poetą emigrantą, dramatišką jo gyvenimą ir kūrybą atsidūrus svetimame pasaulyje.
• Problemos: menininko kančios, būties prasmės, beprotybės, meilės, emigranto problema, tėvynės ilgesys, absurdas, vienišumo, mirties, išlikimo problemos.
• Gilioji kompozicija:
Pasaulis vaizduojamas 3 sluoksniais: 1) taip kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas. 2) kaip suvokia visažinis pasakotojas iš šalies. 3) pagal Garšvos užrašus.
• Stilius: modernus, originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasamonės prasiveržimų, nuostabių grožio švystelėjimų.
• Vertybės: meilė, menas, kūryba (,,Literatūroje viskas gražu.“) , tėvynė, šeima (,,Laukiau tėvų širdžiai plakant‘‘), laisvė, tikėjimas (,,Nebesipriešinau laukimui. Turbūt rėkčiau, pajutęs, kad laukimo nebėra.“), palaikymas, sveikata, vidinė ramybė (,,Aš sutalpinau savyje savo visatą“), romantinis žvilgsnis į pasaulį, grožio jutimas, idealios būties ilgesys, dvasinė vertybė.
• Antivertybės: mirtis (,,Mirtis graži, mirtis dieviška.“), vienatvė (,,Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę‘‘), kančia, kūryba, meilė.
Antanas Garšva
Liftininkas, emigrantas, ligonis
(realybė, dabar)
Menininkas, santykiai su kitais poetais
Nutylintis, mylimas sūnus
(santykiai su tėvais)
Nutylintis, mylimas vyras, meilužis (santykiai su moterimis)
• Apsivilkęs uniformą žmogus nebeturi teisės būti savimi. Privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris turi simbolinę reikšmę, kuri sieja Garšvą su praeitimi bei Lietuva.
• Jaučiasi nejaukiai su šia uniforma.
• Garšva kenčia dėl beprasmiško darbo, jis išgyvena dvilypumą dėl vien angliškai kalbančioje visuomenėje, nes vis dar tebebręsta kaip emigrantas iš Lietuvos.
• Kaip liftininkas Garšva su viešbučio klientais elgiasi maloniai, visad besišypsantis aktorius. Nedaug šilumos jaučiama ir bendraujant su kitais darbuotojais.
• Garšva kaip ligonis dirbdamas liftininko darbą jaučia šleikštulį, keltuvas jam kaip narvas, kuris...

Išraukos pradžioje į istoriją žiūrima kaip į tragiškų įvykių verpetą, kur aplink visur matomi lavonai. Garšva naudoja ironiją ir groteską, kad pajuoktų visus baisumus vykstančius. Palengvinti skausmą ir užgniaužti jausmus.
2. Garšvos ir Vaidilionio požiūriai į poeziją skiriasi tuo, kad Vaidilionis yra entuziastingas, išsakantis patriotinius jausmus, jis didžiuojasi savo populiarumu. Jis vadinasi klasikiniu kūrėju, kurio tikslas kelti žmogaus dvasią. Garšvai svarbesnės kitos vertybės ir idėjos, kurios būdingos moderniam kūrėjui. Bet jis taip pat savo kūryboje naudoja lietuviško folkloro motyvus, kurie jam yra kaip Lietuviškas simbolis.
3. Senutę buvo nutarta laidoti iškilmingai, taigi ji buvo aprengta pasiūta suknele, nešama karste, grojo orkestras. Tačiau šis procesas nebuvo sėkmingas, nes prasidėjo lietus. Lietus permerkė ir pačią velionę per kiaurą karstą. Rūbų dažai ėmė blukti, tikėtina, kad šie dažai nudažė ir jos kūną. Toks įvykis pažadina Garšvos vaizduotę, nes tai tragikomediškas įvykis, atspindintis tikrovę.
4. Šiuo posakiu Garšva parodo savo ironišką požiūrį į mirtį. Jis suvokia, kad ji yra neišvengiama niekam, taigi iškilmingumas laidojant yra bereikšmis. Tokius...

Vokietijoje, Bavarijos stovykloje jis buvo apgyvendintas su poetu Vaidilioniu, kurio neapkentė, nes jo kūryba buvo banali. Jie buvo pažįstami dar Lietuvoje. Jų kūryba - visiškai skirtinga. Vaidilionis buvo populiarus rašytojas, būdamas pabėgėlių stovykloje daug rašė, o jo eilėraščiai būdavo spausdinami pirmuose laikraščių puslapiuose, deklamuojami aktorių, vaikų, cituojami kunigų, stovyklų pareigūnų. „Vaidilionis ramino ir kėlė nuotaiką.“ Vaidilionis eiliuoja sklandžiai, skaitytojams nori teikti vilties, drąsos, rašydamas apie stiprią lietuvių tautą, Lietuvos istoriją, kunigaikščius, garbina moralę, idealizmą, gerąjį Dievą. Garšva garbina tik literatūrą, jis modernus rašytojas, jam Vaidilionio kūryba nepriimtina, nenuoširdi, primena rašytoją Zuiką ciniškumu, o pats Garšva nenori būti originaliu rašytojumi, meluoti, teikti skaitytojams tuščių vilčių. Jis rašo sau,...

Antanas Škėma – lietuvių išeivijos rašytojas, prozininkas ir dramaturgas, katastrofinio modernizmo atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje. Pagrindinis A. Škėmos kūrinys – „Balta drobulė“. Romane fragmentiškai vaizduojamas poeto Antano Garšvos gyvenimas bei kelias į išprotėjimą. Autorius atskleidžia Garšvos charakterį ir jo tragiškus išgyvenimus bei kūrybinius klystkelius. Šis romanas, kaip ir visa autoriaus kūryba, labai autobiografiškas: pagrindiniame herojuje dažnai galima išvysti paties rašytojo bruožus bei atpažinti A. Škėmos biografijos detales. Visame tame atsispindi autobiografiški autoriaus išgyvenimai sudėtingų istorinių aplinkybių akivaizdoje, kurie neatsiejamai padarė įtaką jo kūrybai. Todėl ir pagrindinio romano „Balta drobulė“ herojaus Antano Garšvos kūryba neatsiejama nuo retrospektyviai romane vaizduojamų išgyvenimų. Nuo to neatsiejama kūrybos reikšmė jo gyvenime bei priežastingumas.
Kūryba - Antano Garšvos gyvenimas. Daug momentinių prisiminimų paremti būtent kūryba, jos atsiradimo aplinkybėmis. A.Garšva gyveno kūrimu ir rašė beveik nuolatos (recenzijas straipsnius ir kt.), tačiau vertingiausia ir prasmingiausia kūryba , poezija, atsirasdavo aukščiausios emocinės įtampos taškuose. Romaną galima suskirstyti į tris segmentus, remiantis laiku, erdve ir tematika, tačiau juose visuose galima rasti kūrybos pėdsakų – tai liudija kūrybos svarbą A.Garšvos gyvenime. Iš esmės, tai buvo jo gyvenimo prasmė, per kurią galima pajusti gyvenimo pilnatvę. Netgi ryškiausi išgyvenimai nebuvo pilnavertiški, jei jie nebuvo lydimi kūrybos, įkvėpimo: „ aš žūstu didelėje ramybėje“.
Dėl didžiulės reikšmės, teikiamos kūrybai, jos atsiradimas tapo komplikuotas. A.Garšva siekė natūralaus kūrybos atsiradimo – jis kūrė tik įkvėpimo apimtas, kai nebegalėjo nekurti, jis kūrė dėl pačios kūrybos, o ne dėl susikurto herojinio tikslo. Garšvos eilėraščiai būdavo išlaukti, turėdavo savo priešistorę, įvykius, kurie paskatino poetą sukurti tuos modernius ar net avangardinius eilėraščius. Žinoma, buvo ir dirbtinių bandymų: Garšva mėgino kurti eilėraščius mechaniškai, nesulaukęs mūzos įkvėpimo, tačiau tai nebuvo sėkmingi bandymai. Romane šie kūrybiniai bandymai vaizduojami kaip nuviliantys, ir bemaž visuomet sunaikinami. Tai vienas pirmųjų tokių bandymų: “Rankoje laikiau plunksnakotį. Kiekvienu momentu buvau pasirengęs priimti į save kraterinę Mūzą. Ji turėjo apakinti, persmeigti,...

 Garšvos vaikystė aiškiai vaizduojama labai nejauki ir nepasižymi vaikišku džiaugsmu. Visų pirma 2a dalyje Garšva aprašo savo tėvą. Tėvas labai mėgdavo smuikuoti, ypač Vieniavskio variacijas, jas grodamas jausdavo ekstazėje ir labai įsijausdavo. Jis taip pat rašė dramas, kurios kaip rašoma „Jos buvo žiaurios, kruvinos ir efektingos“. Buvo gamtos mylėtojas, mėgdavo stebėti dangų, gulėti žolėje „Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis klaidžioja pušų viršūnių ir debesų mezginyje“. Garšva gerbė ir mylėjo savo tėvą, tačiau visa tai pasibaigia, kai vaiko akimis, idealus tėvo, kaip žmogaus, įvaizdis sugriaunamas viena vienintele mintimi – jo tėvas mušdavo motiną. 9a “. Vėliau prisimena prieš pirmąjį pasaulinį karą praleistą vasarą Austrijoje, pameną žaidimą su nuo sienų nukritusiais tinko gabalais. Pamena kaip jį vieną akloje tamsoje bute užrakindavo tėvai, jie buvo mokytojai, jam buvo sunku laukti jų grįžtant „Laukimas ateidavo netrukus. Jis atsistodavo šalia. Kaip rūpestinga pamotė. Šalta, griežta, teisinga, nepermaldaujama“. Vaikystėje jis jausdavosi atsiskyręs, buvo daug laukimo. Tėvams grįžus iš darbo jis nusimindavo jų sulaukęs, nes tėvas jį bardavo už išmėtytus tinko gabalus, jog negerbia jų darbo ir yra silpnas tinginys. Į tėvą jis žvelgia ironiškai, o į motiną su didžiule pagarba. Iš motinos jis paveldėjo psichikos ligą ir menininko pasaulėjautą. Motina buvo bajoriškos kilmės, jo pirmoji mokytoja, deklamavo jam eilėraščius įvairiausiomis kalbomis. Jis labai mylėjo savo mamą, priešingai nei tėvą. Tėvas turėjo meilužę, jis pykosi su motina, Garšva negalėjo to matyti ir iškęsti. Skaudžiausias sūnaus ir motinos santykių epizodas- kai jaunas Garšva, paklusęs tėvo sprendimui, apgaulės būdu nuveža sergančią motiną į psichiatrijos ligoninę. Motina pamačiusi, jog atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje buvo nusiminusi. Taigi Garšva vaikystėje buvo traumuotas žmogus, nes tėvas buvo agresyvus, motina neurastenikė. Į tėvą jis žvelgdavo su ironija, nes jis padėjo išvešti motiną į beprotnamį, turėjo meilužę, o motina jis labai gerbė ir mylėjo. Todėl visa jo vaikystė turėjo ne pačių šviesiausių prisiminimų.
Garšvos...

Du rausvi skritulėliai išniro Garšvos skruostuose. Jis išgėrė pusę stiklinės vienu gurkšniu. Jis stipriai spustelėjo stiklinę pabalusiais pirštais. Elena sujudėjo. Garšva pastatė stiklinę ant stalo.
………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
2. Suformuluokite šio teksto temą. (2t.)
………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
3. Kokios problemos keliamos kūrinyje? (1t.)
………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….…....
4. Apibūdinkite veikėjo būseną. (1t.)
…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
5. Su kuo lygina savo gyvenimą Garšva? Kodėl? Argumentuokite. (2t.)
…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
6. Kokia prasmę tekste turi veikėjo gėrimas? Argumentuokite. (2t.)
........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
7. Kodėl Antanas Garšva kalba apie poetus ir jų mirtį? Kaip tai susiję su juo?(2t.)
………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….
8. Pagrindinė teksto mintis. (2t.)
…………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
9. Remdamiesi kontekstu parašykite, kas Garšvai padeda išgyventi svetimame mieste? (2t.)
........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
10. Kodėl pagrindinis veikėjas save menkina? (2t.)
...................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
TEKSTO SUVOKIMO TESTAS
Antanas Škėma. Balta drobulė
Klausimai ir atsakymai
1. Kaip suprantate teksto pavadinimą? (2t.)
Balta spalva reiškia pasidavimą ir susitaikymą. Drobulė, tai audeklas artimas žmogui, kuriuo apgobiamas gyvųjų pasaulį palikęs žmogus. Taigi pavadinimas simbolizuoja nusivylusio žmogaus pasidavimą gyvenimo tėkmei ir mirčiai.
2. Suformuluokite šio teksto temą. (2t.)
Antanas Garšva, emigrantas dirbantis liftininku Niujorko centre. Jis serga sunkia nervų liga. Antanas nuolat galvoja apie savo meilę, gyvenimo beprasmybę ir mirtį. Dažnai keliamos egzistencijos problemos.
3. Kokios problemos keliamos kūrinyje? (1t.)
Kas verčia žmogų galvoti apie mirtį?
Kur prasideda žmogaus beprotybė?
4. Apibūdinkite veikėjo būseną. (1t.)
Garšva pasimetęs gyvenimo tekmėje. Jis kovoja su vienatvės, meilės, beprotybės ir mirties problemomis.
5. Su kuo lygina savo gyvenimą Garšva? Kodėl? Argumentuokite. (2t.)
Garšva kalba poeto Vaidilionio žodžiais – jis lygina savo gyvenimą su ironiškais medžiais, apaugusiais šungrybiais. Ironija Antanui padeda gyventi, žiūrėti į save kitokiomis akimis, pačiam pasišaipyti iš savęs, kad to nedarytų kiti. “Poetas Vaidilionis pasakė: medžiai, apaugę šungrybiais, -...

Knygos aprašymas ir analizė

Garšva savo motiną idealizuoja, priima kaip autoritetą, ją mato, kaip kilmingą ir išsilavinusią moterį. Mama buvo Garšvai pirmasis mokytojas, sūnus gerai atsimena jos pamokos, kurios jį labai žavėdavo, lavindavo vaizduotę. Mama berniukui yra grožio idealas. Iš motinos sūnus paveldi poetinę dovaną, jautrią psichiką bei ligą. Garšva su mamos apgavyste ir pirmuoju melu tarsi atėjo į suaugusiųjų pasaulį. Jis jaučia kaltę. Nuo tada baisus motinos žvilgsnis jam nuolat vaidendavosi, kai mokytojai aiškindavo, jog visata sukurta kaip Gėrio, Grožio, Harmonijos ženklas ir žmogus kaltas dėl savo nelaimių. Garšvos kelyje būta ne vienos moters, tačiau svarbiausia jo gyvenimo moteris vis dėlto buvo motina. Iš jos Garšva paveldėjo itin jautrią psichiką ir poetinę dovaną, ji perdavė sūnui svarbiausias vertybes – grožio jautimą, romantinį žvilgsnį į pasaulį, idealios būties ilgesį.
Įsimylėjalių pažadai vienas...