Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis ir yra už savo veiksmus atsakingas tik jis pats. Pasirinkdamas sau priimtiniausią gyvenimo kelią žmogus gyvens laimingai ir toliau kurs savo ateitį. Tačiau kartais aplinkybės žmogų priverčia elgtis kitaip nei jie nori patys. Jie nebeturi ko rinktis, yra priversti aukotis dėl geresnio gyvenimo ir dėl kitų.
Žmogui yra labai svarbu pasirinkti teisingą gyvenimo kelią, tačiau dažnai visuomenė nepalaiko žmogaus pasirinkimo. R.Bacho alegoriniame pasakojime „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ yra rašoma apie žuvėdrą, kuri siekė tobulumo, tačiau jos nepalaikė aplinkiniai. Žuvėdra norėjo įrodyti, kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei maisto vartojimas. Ji troško išmokti skraidyti. Žuvėdra buvo atstumta visuomenės, tačiau vistiek nenuleido galvos ir siekė savo tikslo. Ji pati buvo atsakinga už savo veiksmus ir pasirinkimą. Taip pat V.Juknaitės kūriniuose „Išsiduosi. Balsu“ ir „Tariamas iš tamsos“ yra rašoma apie moterį, kuri pasirinko neįgalių ir asocialių vaikų globą, tačiau visuomenė nuo jos nusisuko. Moteris vistiek siekė savo tikslo ir norėjo įrodyti, kad vaikams reikia suaugusiųjų pagalbos. Tai buvo tik jos pačios pasirinkimas ir tik ji atsakė už savo veiksmus. Moteris kūrė stovyklas šiems vaikams, norėjo paties geriausio jiems. Taigi, galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus renkasi pats ir niekas kitas, o tik jis yra atsakingas už savo veiksmus.
Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, tačiau kartais aplinkybės jį priverčia elgtis kitaip. Tuomet žmogus yra priverstas aukotis dėl geresnio gyvenimo. F.Dostojevskio kūrinyje „Nusikaltimas ir bausmė“ yra rašoma apie Sonia, kuri nebeturėjo iš ko rinktis ir buvo priversta dirbti prostitute tam, kad pamaitintų netikrus savo brolius. Mergina elgėsi labai žmogiškai, nes ji gyveno ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Nors ir pasirinkdama tokį darbą, ji vistiek išliko atsakinga už savo veiksmus. V. Mykolaičio Putino kūrinyje „Altorių šešėly“ Liudas Vasaris buvo pats atsakingas už save ir už savo veiksmus....

Atsakomybė yra tai dorovinių, pareiginių ir teisinių reikalavimų paisymas, o žmogaus pasirinkimas – tai kokio nors sprendimo priėmimas ar pasiryžimas kažką daryti savarankiškai. Mano manymu, žmogus ne visada gali rinktis, bet visada turi paisyti dorovinių ir pareiginių reikalavimų. Žmogaus atsakomybės jausmas apibūdina ir patį žmogų. Parodo, ar galima pasitikėti juo, ar žmogus turi sąžinės jausmą. Dažnai girdime, matome prevenciniuose plakatuose žodžius, kurie teigia, jog žmogus visada gali rinktis. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Mano manymu, teorinis atsakymas yra „taip“, tačiau gyvenime viskas yra daug sudėtingiau. Neužtenka tiesiog pasirinkti. Dėl savo pasirinkimo, dėl noro jį įgyvendinti turi stengtis, kovoti, siekti savo tikslo, kadangi gyvenime geri dalykai savaime nevyksta. Tačiau, kad ir ką pasirinktum, atsakomybė priklausys nuo tavo veiksmų. Šiandien savo viešojoje kalboje remsiuosi Sofoklio drama „Antigonė“ ir Bairono „Kainu“.
„Antigonė“– klasikinis graikų tragiko Sofoklio kūrinys, kuriame politinė polio tvarka ir įstatymai susiduria su žmogiškumu ir pagarba papročiams bei tradicijoms. Antigonė dažnai įvardijama kaip ryžtingos moters idealas. Tai stipri ir drąsi mergina, kuri nepaisydama valdovo rūstybės vykdo savo pareigą šeimai. Tiesioginis jos vardo vertimas iš senovės graikų kalbos reiškia „verta savo tėvų“. Šiame kūrinyje sprendžiamos problemos aktualios jau daugiau nei du tūkstančius metų, o „Antigonėje“ pasakojamos situacijos artimos ir atpažįstamos. Tai ir pilietinis pasipriešinimas, ir prigimtinio ir valstybės įstatymo priešprieša, ir ištikimybės ir pažado svarba, o svarbiausia – meilė ir atsidavimas šeimai. Antigonė – Oidipo duktė, kuri nepaisydama tėvo draudimo, palaidojo brolį ir susilaukė bausmės. Ši drama laikoma Sofoklio dramaturgijos pavyzdžiu – tai yra Tėbų mitų ciklo Septynetas prieš Tėbus tęsinys. Dramoje kalbama apie Antigonės brolių Ateoklio ir Polinieko dvikovą. Viskas prasideda tada, kai vienas paskelbiamas tėvynės gynėju, o kitas – jos išdaviku, kada pastarojo negalima laidoti, o Antigonė draudimą sulaužo, todėl susilaukia bausmės – ji yra įmetama į rūsį, kuris užritinamas akmeniu. Neištvėrusi širdgėlos Antigonė nusižudo paskui save nusitempdama visus ją...

Nėra žmogaus pasaulyje, kuris nevertintų ir nebrangintų savo laisvės, juk laisvas pasirinkimas yra aukščiausia individualumo išraiška. Tačiau kiekvienas pasirinkimas – sąmoningas ar spontaniškas – gali nulemti tolesnį gyvenimą. Tik silpnas žmogus laukia Godo, tik silpnas žmogus suverčia kaltę Dievui ar likimui, nusikratydamas atsakomybės už savo sprendimą. Aš tvirtai tikiu, kad dvasiškai stiprus žmogus visada suras galimybę rinktis ir sugebės prisiimti atsakomybę tiek už klaidingą, tiek už teisingą pasirinkimą.
Neretai žmogus, paklaustas, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip, atsako: „Aš buvau priverstas, aš neturėjau kito pasirinkimo.“ Arba: „Jeigu tik likimas man būtų maloningesnis...“ Štai kur tikras išsisukinėjimas nuo atsakomybės. Argi vokiečių karys, gavęs įsakymą šauti į žydų berniuką, neturėjo kito pasirinkimo? Nejaugi kregždutė iš Oskaro Vaildo apsakymo „Laimingasis princas“ liko nepatenkinta savo likimu? Kitas pasirinkimo variantas egzistuoja visada, tačiau jis gali būti nemalonus ar nepriimtinas. Tačiau akivaizdu, kad ne kalbos ir gražūs ketinimai žmogų daro žmogumi, o veiksmai ir atsakomybė už sprendimus. Kol žmogus gyvas,...

Remiantis Altorių šėšėly ir Dievų mišku

Nuo pat mažens įgyjame įvairių patirčių, pavyzdžiui: pirmoji draugystė ir meilė, pyktis, laimė, kurios sukuria mus kaip gyvą, socialią, savo veiksmus apmąstančią asmenybę. Tad kiekvienas individas yra pakankamai brandus, jog gebėtų priimti sprendimus bei veikti. Neretai didelę įtaką mūsų pasirinkimams turi aplinkiniai žmonės, kurių poveikis kartais gali būti teigiamas, verčiantis susimąstyti, o kartais neigiamas, siekiant naudos sau. Bet negalima pamiršti, jog žmogus yra nepriklausomas asmuo, apdovanotas blaiviu protu bei laisva valia rinktis, apmąstantis savo pasirinkimų pasekmes.
Kiekvienas esame laisvas, gebame mąstyti, protauti, tačiau neretai paveikti aplinkinių nuomonės išsižadame savo pažiūrų, idėjų, paminame mums svarbias vertybes. Apie tai kalbėjo ir viena iškiliausių Apšvietos epochos asmenybių, vokiečių poetas J. V. Gėtė filosofinėje dramoje „Faustas“, kurioje pagrindinis veikėjas yra vaizduojamas kaip siekiantis fizinio ir dvasinio pasaulio pažinimo. Daktaras Faustas visą savo gyvenimą paskyrė mokslui, tačiau juo nusivilia, suvokdamas, kad tiek daug laiko praleidęs su knyga rankoje nė nesužinojo, ką reiškia iš tikrųjų gyventi; supranta, norintis pažinti pasaulį ne tik teoriškai, bet ir pajusti tokias emocijas kaip meilė, aistra. Matydamas savo nykią, monotonišką būtį, norėdamas patirti gyvenimo džiaugsmą, sudaro sutartį su Mefistofeliu, kuris pažada patenkinti visus mokslininko norus – pajusti laimę, erotiką, meilę – tai, kas jo gyvenimui suteiktų prasmės. Nors Faustas ir sutinka su velnio pasiūlymu, reikia nepamiršti, jog Dievas kiekvieną iš mūsų apdovanojo laisva valia, galimybe klysti ir iš savo klaidų pasimokyti, tobulėti. Atjaunėdamas, siekdamas patenkinti tik savo poreikius, nužudydamas mylimosios Margaritos brolį, Faustas laisva valia tampa nuodėmingas. Tik apmąstęs savo nuodėmes ir pradėjęs dirbti visuomenės gerovei, jis ištaria lemtingus žodžius: „Sustok, akimirka žavinga!”, Dievas jam atleidžia, nes paskutinis Fausto darbas yra skirtas patenkinti ne savo poreikius, bet kitų. Tai reiškia, jog dėl aplinkinių daromos įtakos kartais elgiamės neapgalvotai, klystame, nes esame apdovanoti galimybe laisvai rinktis, dėl to atsakingi už savo pasirinkimus bei veiksmus, kuriuos dažnai priimame neapmąstę pasekmių.
Žmogus...

Pasaulyje vyrauja kelios nuomonės: pirmoji- žmogus pats gali valdyti savo likimą, antroji- mums gimus jis jau būna nulemtas. Aš priklausyčiau pirmajai žmonių grupei ir teigčiau, kad žmogus yra savo likimo kalvis, kuris niekieno neverčiamas gali priimti sprendimus, galinčius skaudžiai jam atsiliepti.
Vieno žinomiausio Viduramžių rašytojo Viljamo Šekspyro dramos ,,Romeo ir Džuljeta“ pagrindiniai veikėjai, jauni įsimylėjėliai, negalėdami būti kartu dėl savo šeimų nesutarimų, pasirinko mirtį, kaip vienintelę išeitį būti kartu. Iš pirmo žvilgsnio kūrinys lyg ir turėtų prieštarauti mano nuomonei, nes beveik visas tekstas rodo, jog jau nuo senų laikų Montekių ir Kapuleti šeimos nesutaria, todėl galime suprasti, jog Romeo ir Džuljetos likimas jau nulemtas, jie niekada negalės būti kartu. Tačiau dramos pabaigoje esanti scena, kurioje atskleidžiama, kokį kelią rinksis jaunuoliai, šiuo atveju, savižudybę, rodo, kad jie niekieno neverčiami pasirinko kelią, kuris jiems leistų būti visada drauge. Šie žmonės turėjo dvi galimybes: arba gyventi atskirai ir jausti nuolatinį liūdesį, arba rinktis savižudybę, taip parodant savo meilę ir siekį būti kartu. V. Šekspyro tragedijos ,,Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių veikėjų poelgis rodo, jog negalėdami laisvai pasirinkti jiems primestų...

Lietuvių kalbos rašinys apie pasirinkimų laisvę ir atsakomybę.

Vienas iš naiviausių, tačiau ir nuoširdžiausių pavyzdžių yra Antuano de Sent- Egziuperi herojus Mažasis Princas, to paties pavadinimo kūrinyje. Šis veikėjas gyvena laisvas, vienas, be jokių socialinių normų. Jis yra atsakingas tik už savo gėlę, tačiau ši atsakomybė nėra priverstinė, tokį sprendimą priėmė pats Princas. Jo drąsa ir gebėjimas rinktis pačiam atsiskleidžia, kuomet jis nusprendžia pakeliauti tarp dangaus kūnų, pažinti aplinką, mat tai yra drastiškas ir netikėtas sprendimas, kuomet jį palygini su iki tol sekusiu ramiu ir pasyviu gyvenimu. Šis kūrinys parodo, kad žmogus yra laisvas rinktis, kuomet jis yra vienas, neapribotas socialinių normų ir standartų. Bet, deja, žmogus ne visada yra tokioje situacijoje.
Dažnai žmogus tampa nenugalimų aplinkybių auka. Kaip į Študhofo koncentracijos stovyklą patekę nelaimėliai Balio Sruogos memuaruose ,,Dievų miškas“. Žmonės, politiniai kaliniai, uždaromi viename galingiausių to meto dvasinio ir intelektualinio gniuždymo mechanizme- koncentracijos stovykloje. Tačiau kai kurie, net ir smarkiai gniuždomi aplinkybių, pasirenka likti žmonėmis, nepasiduoti išoriniam spaudimui. Tai ypač atsispindi epizode, kur Sruogos aprašomas kunigas bando slapta sutuokti porelę įsimylėjėlių, kas toje stovykloje griežtai draudžiama. Vėliau kunigas ir porelė yra pagaunami ir pakariami, tačiau šis jų akibrokštas Nacistinei priespaudai rodo, kad žmogus gali rinktis iki pačios pakutinės akimirkos Daugelis lengvai atsižadėtų savo tikėjimo, tautybės ar idealų gindamiesi tuo, kad jie neturėjo kito pasirinkimo ar kad visi išsižadėjimai buvo tik apgaulė norint išlikti. Tačiau pakartoji...

Anksčiau žmonės negalėjo laisvai rinktis. Jie buvo prievarta išvežami į koncentracijos stovyklas, kur jie būdavo verčiami dirbti be užmokesčio ir gniuždomi tiek fiziškai tiek dvasiškai. Tačiau net ir ten jie turėjo pasirinkimo galimybę. Galėjo laužyti koncentracijos stovyklos taisykles, likti žmonėmis ir rizikuoti savo gyvybę, tačiau kalinių pasirinkimas dažniausiai būdavo paklūsti taisyklėm, sunkiai dirbti ir turėti viltį kadanors iš ten ištrūkti. Šiomis dienomis pasirinkimų įvairovė didelė. Jei protingai elgiamės, visi turime pasirinkimo laisvę. Galbūt tik vaikai ne viską gali rinktis patys, kurie dar yra per maži ir nesupranta kas ateityje bus svarbu, o kas ne ir dėl to už juos parenka jų tėvai, kad užaugę turėtų daugiau pasirinkimo galimybių.
Kai kuriuos pasirinkimus esame priversti padaryti net jei to ir nenorime. Jono Bilūno kūrinyje „Vagis“ valstietis taip pat turėjo pasirinkti: nudobti vagį ar leisti jam pasprukti su kumele. Kadangi tais laikais arkliai buvo labai brangūs ir svarbūs ūkininkams jis neleido vagiui jos pavogti. Valstietis bijojo kad vagis gali būti ginkluotas ir jei jis vagiui trenks per silpnai, jis gali atsikelti ir užmušti jį patį todėl jis trenkė taip stipriai kad net užmušė. Nors jam ir pavyko...

Lietuvių kalbos rašinys. Samprotaujamasis rašinys.