Vertybių problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų atstovavusių įvairias mokyklas ir pozicijas. Vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, moralines normas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, o taip pat dar ilgesnį sąrašą labiau objektyvių ir materialių dalykų. Vertybės lydi mus kiekvieną dieną – padeda atskirti gėrį nuo blogio, viską įvertinti pagal savo vertybių sistemą, kurią suformavo tėvai, kuri keliavo ilgą laiką formuodamasi įvairiose sistemose ir režimuose. Vertybių pagalba mes judame pirmyn, planuojame, kuriame savo ateitį.
Pareiga yra viena didžiausių dorovinių vertybių. Tačiau neužtenka žavėtis šia vertybe, būtina siekti, kad pareiga taptų žmogaus vidine savybe.
Žmogaus elgesį įtakoja asmens vidinės, psichologinės savybės, jo patyrimas, situacinė būsena, bei aplinkos, kurioje vyksta veiksmas, bendravimas sąlygos. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yra svarbi vertybių sistema.
„Vertybės – tai specifiškos mus supančio pasaulio objektų ir reikšmių charakteristikos, turinčios teigiamą reikšmę žmogui, kolektyvui, visuomenei . Objektai ir reiškiniai tampa vertybėmis tik dėl to, kad jie įtraukiami į žmonių visuomenės būties sferas. Todėl vertybės paprastai yra tokie nuo visuomenės priklausomi objektai ir reiškiniai, kurie, patenkindami kuriuos nors žmogaus poreikius bei interesus, turi teigiamos reikšmės“ [3].
Yra daug vertybių – sudėtingų, daugiaprasmių, kartais sunkiai suvokiamų, kurios taikomos labai siaurose srityse. Yra vertybių hierarchija, kurioje jos išsidėsto pagal svarbą, reikšmę, įtakos stiprumą. Vertybės tai kaip energijos rūšys, jėgos, kurios gali įtakoti veiksmus, sprendimus, pasirinkimus. Iš paties žodžio „vertybė“ galima suvokti kad šis žodis susijęs su žodžiu vertė, vertingas, verta. Priesaga -ybė, rodo, kad tų savybių yra daug, o gal net daugybė. Yra daugybė bendrų, visuotinai pripažintų vertybių, ir kiekvienas žmogus turi ir savo vertybes – tas, kurios būtent jam yra vertingos. Kiekvieną žmogų valdo individuali vertybių sistema, kurią formavo tėvai, papročiai, tradicijos, asmeninės savybės ir dar daugybė faktorių. Vertybės neaplenkia nei vieno žmogaus - kiekvienas, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pasirenka vertybes, nusistato prioritetus. Literatūroje galima rasti įvairių vertybių apibrėžimų – Marks‘as...

Baroko poezijoje didelis dėmesys yra skiriamas gyvenimo prasmės klausimui bei likimo ir lemties motyvams. Ypatingai daug šiomis temomis svarstė vienas iškiliausių XVII a. Europos poetas, ryškiausias lietuvių literatūros baroko atstovas - lygintas su Romos aukso amžiaus poetu Horacijum - Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Lenkijoje gimusio, bet beveik visą gyvenimą praleidusio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir lotyniškai rašiusio, poeto kūryboje vyrauja baroko literatūros bei meno temos – menkystės suvokimas, gyvenimo trumpumas, visko, kas materialu, laikinumas ir, žinoma, žymusis imperatyvas memento mori (iš lotynų kalbos, atmink, kad mirsi). Taigi, pavarstykime, kokias vertybes diktuoja ir kaip gyvenimo prasmę supranta M.K. Sarbievijaus poezijos lyrinis „aš“.
M.K.Sarbievijaus poezijos žmogus diktuojamos vertybės, kurios buvo glaudžiai susijusios su barokine pasaulėžiūra. Sarbievijus išpažino stojišką filosofiją. Pagal kurią žmogus privalo grumtis su savo aistromis ir ydomis, siekti doro kelio ir sielos ramybės, atlikinėti gerus darbus. Toks požiūris ypač paplito Baroko laikotarpiu. Tad šios epochoje viena iš labiausiai aukštininamų vertybių buvo kuklumas. Ši vertybė atsispindėjo ir Motiejaus Kazimiero Sarbiejaus kūryboje. Odėje Janui Libinijui paskutiniame stulpelyje autorius teigia, kad „ׅDorybė vengia, net jei verta yra / Šlovingo garso.“ Šioje mintyje M.K. Sarbievijus supriešina dvi žmogaus savybes: puikybę, kuri žlugdo žmogų, ir kuklumą, kuris saugo nuo šlovės ir veda doro kelio link. Toks Sarbievijaus mąstymas bei pasaulėžiūros suvokimas,...

Nėra nieko svarbiau, kaip laisva žmogaus valia į troškimus ir svajones. Vis dėto, nutinka taip, kad tenka rinktis tarp prigimties ir puoselėjamų vertybių.
II. Lietuvių literatūros neoromantikas Vincas Krėvė vaizduoja žmogų, kuris išsižada prigimtinių įsitikinimų dėl puoselėjamų vertybių. Tuo tarpu simbolistas Vincas Mykolaitis–Putinas parodo žmogų, kovojantį dėl savo prigimties troškimų.
c) nesavanaudiškas valdovo Skirgailos sprendimas priimti krikštą papiktina tautą.
Dalinė išvada: Minėtoje dramoje žmogus yra priverstas išsižadėti pagoniškosios prigimties dėl tautos gerovės.
2. Žmogaus prigimties ir jo vertybių klausimas atpažįstamas rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly” pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenime:
a) kunigystės kelio pasirinkimą lėmė paties veikėjo polinkis į dvasines realijas, tačiau labiausiai – tėvų įtaka;
b) Liudas Vasaris žino, jog be kūrybos jis negali gyventi, tačiau ji teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį;
c) vis dėlto, žmogiškoji prigimtis nugali kunigystės luomo vertybes, tampa aišku, jog veikėjo prigimtis – būti rašytoju, kurio įkvėpimo šaltinis – moteris.
Dalinė išvada: Romano veikėjas atsisako sakralaus gyvenimo vertybių ir ugdo savo poetinę prigimtį.
III. Vinco Krėvės dramos herojus tautiškąsias vertybes iškelia aukščiau negu prigimtinius įsitikinimus. Tačiau kur kas kitokį sprendimą priima Putino romano veikėjas Liudas, kuriam poetinė prigimtis pasirodė svarbesnė negu sakralaus gyvenimo vertybės.
Žmogaus prigimties ir jo vertybių priešprieša lietuvių literatūroje
Kartą, buvęs Romos imperatorius Markas Aurelijus yra pasakęs: „Kiekvienam naudinga gyventi pagal savo paskirtį ir prigimtį“. Atrodo, būtų logiška ir teisinga vadovautis šia mintimi, nes kiekvienas žmogus trokšta realizuoti savo tikslus ir svajones. Vis dėlto, kartais atsitinka taip, jog žmogaus prigimtis ir vertybės tampa prieštaringos viena kitai, todėl reikia pasirinkti tik vieną iš jų. Šitokios problemos tapo aktualios ne tik realiame gyvenime, bet ir literatūroje, kurias gvildenti ėmėsi kai kurie rašytojai. Štai neoromantiko Vinco Krėvės dramoje žmogus išsižada prigimties ir atsiduodą vertybių puoselėjimui. Tuo tarpu modernisto Vinco Mykolaičio‑Putino kūryboje sprendimo ieškantis veikėjas vis dėlto pasirenka savo asmeninės laimės siekį. Todėl šiandien savo kalboje kalbėsiu apie žmogaus prigimties ir jo vertybių priešpriešą...

Bendravimas yra žmonių sąveika, kai apsikeičiama mintimis, emicijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo.
Antuanas de Sent – Egziuperi teigė: “Vienintelė vertybė žemėje žmogaus ryšys su žmogumi”, šį teiginį rašytojas išplėtojo knygoje “Mažasis princas’. Šioje pasakoje veikėjai yra simboliniai, kiekvienas jų įprasmina kažkokia žmonių grupę. Kiekvienas žmogus su kažkuo bendrauja. Bendrauja su pinigais, žvaigždėmis, knygomis, bet tokios bendravimo rūšys yra nepilnavertės, tada žmogus negyvena tikrojo gyvenimo, jis paprasčiausiai egzistuoja. Raįytojas aprašo daugybe egzistuojančių žmonių. Tai karalius, kuris norėjo kažkam vadovauti, įsakinėti, bet nebuvo aplinkui žmonių, nebuvo kam klausyti įsakymų. Tuščiagarbis troško sulaukti plojimų, bet taip pogi nebuvo kam ploti. Girtuoklis gėrė iš neturėjimo ką veikti. Jis neturėjo su kuo bendrauti, išsakyti savo džiaugsmus ir nuoskaudas. Biznierius nematydamas aplinkui žmonių bendravo su skaičiais, bet, deja, jie jam nieko negalėjo atsakyti. Žibintininkas buvo darboholikas ir dirbo visą parą. Tyrinėtojas viską užrašynėjo į savo storą knygą, daugiau jam niekas nebuvo svarbu. Tarp suaugusių žmonių Mažasis princas nerado su kuo bendrauti, nerado žmogaus kuris jį suprastų. Tik žemėje jis suprato bendravimo, prisirišimo, meilės esmę. Žmonės kartai būna kaip rožės iš “Mažojo princo”, įsakynėja, varinėja mylimus žmones ir nesuvokia, kad tai žeidžia artimą. Mažasis princas įsižeidęs išėjo iš savo planetos,...

Vertybės- tai kultūros ir visuomenės paveldas, kuris formuojamas, brandinamas ir puoselėjamas dešimtmečiais. Jaunimas- imliausia visuomenės dalis, atkartojanti tėvų, kaimynų, giminių gyvenimą, tačiau diegiamas vertybes interpretuojanti ir pritaikanti dinamiškai dabarčiai kitaip. Kiekvienas individas yra linkęs į moralinius ir religinius išgyvenimus, tačiau jaunam žmogui sunku išsiugdyti aukščiausiais žmonijos vertybes.
Asmenybės formavimasis neatsiejamas nuo vertybių kūrimo. Žmogų, jo pasaulio suvokimą ir socialinę realizacija įtakoja be galo daug įvairių reiškinių, tačiau dauguma mokslininkų, kaip vienas, sutaria, kad tokį formavimąsi gana paprasta suskirstyti į etapus, kurių kiekvienas išskirtinai svarus, turintis savų specifinių bruožų. Šie etapai: vaikystė, paauglystė, jaunystė ir branda.
Vertybė pačiu paprasčiausiu aiškinimu galėtų būti bendro elgesio principas, kuriam paklūsta ir kurį vertina dauguma visuomenės narių. Jau iš paties žodžio galima suprasti, kad vertybė yra susijusi su žodžiais vertė, vertingas, verta, vertinimas. Daugelyje vadovėlių pateikti apibrėžimai išreiškia tą pačią mintį, kad vertybės- yra bendri elgesio standartai.
Greičiausiai, kalbant apie vertybių aktualumą ir svarbą, tradicijas ir tęstinumą, didžiausiais dėmesys turi būti skiriamas jaunajai kartai. Niekas neabejoja, kad vaikai- pasaulio, valstybės, žmonijos ateitis ir viltis. Vaikai- tai amžiaus grupė, kuriai tik diegiamos ir parodomos vertybės, tai dar tik pati pradžia, štai nelyginant su jaunimu.
Šeima yra pati brangiausia žmonių grupė, pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Jo gyvenimas prasideda ir baigiasi šeimoje, o joje įgyta patirtis atsiliepia visa gyvenimą. Taigi neginčijamai pirmoji institucija, kuri formuoja vertybes yra šeima. Net neabejojama, kad individas, jaunas žmogus, o vėliau ir subrendęs pilietis vertybes atsineša iš tėvų. Taigi gera pradžia pusė darbo.
Jaunomo vertybinė orientacija didžiaja dalimi priklauso nuo patirties šeimoje. O jau kokios vertybės deklaruojamos, priklauso nuo pačios šeimos. Šeima atlieka empirinė funkcija vaikas joje susikuria savotišką šeimos modelį, kuriuo daugiau mažiau remiasi ateityje. Ir galutinė ankstyvosios aplinkos įtaka, tėvų auklėjimo sekmė ar nesekmė pasirodo daugiau mažiau po dešimties ar net dvidešimties metų.
Tėvai, mano nuomone, netgi turėtų užsibrėžti tikslą išauginti tobulą žmogų. O tobulas žmogus bus...

Kiekvieno iš mūsų elgesį daugiau ar mažiau lemia atitinkami aplinkos veiksniai, tačiau tik stiprus žmogus gebės išlaikyti blaivų protą, nepasiduoti nereikalingam spaudimui bei įgyti naudingos patirties. Pažvelgę į žmonijos raidą pastebėsime, jog išgyventi įvairias negandas mums padėjo gebėjimas dirbti komandose ir kartu priimti sprendimus. Sunku įsivaizduoti, kaip iš tiesų gyventume dabar, jei ne partizanų ar knygnešių drąsa. Rizikavimas savo gyvybe tėvynės labui ne tik galiausiai išgelbėjo mus nuo priespaudos, bet ir įkvėpė tūkstančius kitų žmonių daryti tą patį. Vadinasi, aplinka gali padaryti teigiamą įtaką tiek žmonių bendruomenei, tiek individo dvasiniam tobulėjimui. Pastarąjį atvejį savo kūryboje nagrinėja XX a. pirmosios pusės Lietuvos poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas, kuriam ir pačiam teko susidurti su pasirinkimo sunkumais besimokant kunigų seminarijoje. Jo psichologinio romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, kurio charakteryje galime pastebėti nemažai paties V. Mykolaičio-Putino bruožų, taip pat susidūrė su dilema – kūryba ar kunigystė? Tiek įstojimą į kunigų seminariją, tiek šio luomo palikimą labiausiai nulėmė aplinka. Kunigystės kelią vaikinas pradėjo skatinamas tėvų bei besižavėdamas kitais, pasirinkusiais šią profesiją. Tikrojo pašaukimo link jį pastūmėjo sutiktos moterys. Pirmąsias abejones Vasario sieloje sužadino Liucė, parodžiusi simpatiją šiam jaunam vaikinui. Stengdamasis numoti ranka į viduje kirbančias mintis, Liudas tęsė mokslus seminarijoje. Ir vis dėlto vėlesniame gyvenimo etape sutikta bajorienė Rainakienė abejones sustiprino dar labiau. Galiausiai Liudo gyvenime pasirodžiusi Amerikos lietuvė Auksė padėjo Vasariui iki galo suprasti, jog kunigų luome vyrui ne vieta. Taigi akivaizdu, jog aplinkos įtaka lydėjo Liudą Vasarį kiekviename jo žingsnyje. Kaip iš tiesų būtų susiklostęs jo gyvenimas, jei jis nebūtų sutikęs šių moterų? O gal jis būtų laimingesnis, jei nebūtų pasidavęs tėvų spaudimui? Visa tai galime tik spėlioti. Išvada lieka ta pati – aplinkos įtaka neišvengiama, tačiau jos tikrasis poveikis priklauso tik nuo mūsų.
Kita vertus, pažvelgę į itin savimi pasitikintį žmogų pamatysime, jog jo sprendimus lemia jo vertybės bei...

Katastrofų metu kiekvienas žmogus stengiasi atrasti savo geriausias vertybes, į viską pažvelgti iš kitos pusės, kad būtų lengviau visa tai išgyventi. Kai viskas labai sunku, žmogus pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, iškelia sau daug klausimų į kuriuos net pačiam yra kartais per sunku atsakyti. Bet kiekvienas stengiasi atrasti kažką tokio dėl ko yra verta gyventi, kentėti ir ištverti visą tą skausmą. Žinoma, didžiule kančia gali privesti prie skaudžių pasekmių, tačiau tai nereiškia, kad kančia gali atimti žmogaus laimę, iš tiesų kentėdamas žmogus gali geriau pažinti save, išmokti gyvenimą nulemiančių dalykų. Kentėti gali ir ne vienas žmogus, kentėti gali visa tauta. Lietuvių tauta savo istorijoje išgyveno ne vienerius kančios kupinus metus. Valdžios veikiamų žmonių smurtą, bei terorą iškęsti turėjo ir rašytojas Balys Sruoga. Nacistų išgabentas į koncentracijos lagerį jis turėjo kovoti visais įmanomais būdais dėl savo gyvybės. Kančia žmones moko skaudžiausiais būdais, bet išgyventos pamokos neužmirštamos visą gyvenimą ir visa tai juos dar labiau sustiprina.
Šiuo sunkiu laiku žmogus bet kokiomis aplinkybėmis privalo išlikti žmogumi. Kad ir kaip sunku, bet tai yra verta. Jei jau žmogus praranda savąjį aš - tai yra pats baisiausias ir sunkiausiai išgyvenamas dalykas. Kyla klausimas ką reiškia išlikti savimi? Atsakymas būtų toks - gebėjimas kontroliuoti save, mokėjimas išsakyti savo nuomonę, pasitikėjimas savimi ir tai būtina išlaikyti, o jei ne bus daug sunkiau. Jei jau visi žmonės praras viltį ir pasitikėjimą savimi, tokiu atveju valstybė gali ir išnykti. Per visą savo istoriją Lietuvių tauta buvo priversta kentėti ne kartą. Didžiausi siekiai palaužti tautą prasidėjo 1795-tais metais, kuomet po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Didžioji Lietuva pateko į carinės Rusijos rankas. Nevykę bandymai priešintis, papiktino caro valdžią ir kaip priemonės lietuvių tautą buvo siekta pakeisti iš esmės. Žmonės kentėjo priespaudą, lietuviško rašto draudimas tapo tikra kančia rašytojams. Prasidėjus rusifikacijai krašto kultūrinis gyvenimas sustojo....

Istorija liudija, kad žmogus ypatingai brangina savo laisvę ir be jokių išlygų pripažysta ją aukščiausia ir neabejotina vertybe. Žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su pasiektu kultūros lygiu, ir pirmiausia, gebėjimu save riboti. Be pakankamai aukšto žmogaus ir visuomenės kultūros lygio nėra įmanoma pagarba kito teisėtiems interesams, dorovės normoms ir veikiantiems šalies bei tarptautiniams įstatymams, todėl taip dažnai laisvė be kultūros, be pagarbos būna akla ir virsta į barbarišką savivalę, anarchiją. Vienas filosofas yra pasakęs, kad kiekvienas esąs laisvas tiek, kiek pripažysta kito laisvę. Kiekvieno individo laisvė baigiasi (turėtų baigtis) ten, kur prasideda kito laisvė. Tam reikalingas susitarimas ir bendra sutartinė valia, kuri apribotų atskiras laisves. Todėl laisvei igyvendinti ir reikalingas pakankamai aukštas kultūros lygis, kad sugebėtumėm kultūringai susitarti tarpusavyje ir gyventi taikoje.
Laisvė yra tai, kas padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Immanuelio Kanto žodžiais, laisvė yra ne duota, o užduota, kitaip tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Jurgos Ivanauskaitės romanų veikėjos dažnai būna užguitos, nusivylusios gyvenimu moterys, tačiau kūrinio eigoje jos sugeba atsitiesti ir tapti laisvos nuo savo praeities, blogų minčių ir patirtų išgyvenimų. Romane ,,Miegančių drugelių tvirtovė‘‘ puikiai atsiskleidžia ką tik išvardinti dalykai: Monika savo laisvę ir naują gyvenimą atranda į pasaulį žiūrėdama kitomis akimis, nebesigręžiodama į praeitį, statydama viską iš naujo. Taigi galime tvirtai teigti, kad laisvi galime būti visi, tereikia mokėti laisvę išsiugdyti ir užsiauginti.
Laisvė yra visų vertybių versmė: nėra nieko žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pasiekta. Kur nėra laisvės, ten nėra ir vertybių, o tik faktai. Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį. Tačiau laisvė nėra savy pačioje...

Nuo senų senovės įvairios civilizacijos kaip: Mesopotamijos, Egipto, Hetitų, Sirijos, Finikijos, Indijos, Kinijos, Graikų, Romėnų turėjo savo sveikatos dievus kaip pavyzdžiui Egipto sveikatos deivė Izidė, ar Graikų Higėja. Taigi galime drąsiai teigti, kad sveikata domėjosi, bei ja rūpinosi jau senovės civilizacijų gyventojai.
Norint teisingai nuspręsti ar įrodyti, kad sveikata yra didžiausia žmogaus vertybė, reikia žinoti ką reiškia vertybė ir kas tai yra sveikata. Taigi vertybė- tai tam tikros grupės moralinės nuostatos, pagal kurias grupė gyvena, dirba, kuria šeimą, valstybę ar organizaciją. Vertybės susiformuoja sąveikaujant su aplinka ir kitais žmonėmis. Tos sąveikos dėka mes pasirenkame kas mums vertinga, o kas ne. Tačiau vertybės lemia ne vien mūsų asmeninė patirtis, daug vertybių mums perteikia žmonija, mokslas, menas, religija, istorija. Sveikatos terminas yra daugiaprasmė sąvoka. Ji apibūdinama kaip fizinių, dvasinių bei socialinių dimensijų dinaminė sąveika. „Pasaulinė sveikatos organizacija sveikatą apibrėžė kaip visapusišką fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę, o ne vien ligų ir negalios nebuvimą. Dėl įvairių sveikatos sąvokos apibrėžimų diskutuojama . Tačiau šiandien aišku, kad fizinė ir dvasinė sveikata yra neatskiriamos“. Sveikata tai ne tik gyvenimo tikslas, bet kasdieninio gyvenimo pamatas. Sveikata yra gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų kaip sveikam žmogui, galinčiam panaudoti savo fizines, psichines, dvasines, kultūrines ir socialines pajėgas, jas išsaugoti ir plėtoti. Sveikatos stiprinimas tai procesas, kuris įgalina žmogų pasidaryti savo padėties šeimininku ir gerinti sveikatos būklę. Žmogaus sveikata labai priklauso nuo gyvensenos, kurią lemia ekonominiai, socialiniai, kultūriniai veiksniai. Nepakanka mokyti visuomenę sveikai gyventi. Būtina sudaryti sąlygas, kad žmogus galėtų sveikai maitintis, būti fiziškai aktyvus, vengti žalingų įpročių. Svarbiausi gyvensenos veiksniai, turintys įtakos sveikatai, yra mityba, fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai (rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikų vartojimas). Šių dienų žmogui vertėtų paisyti Vydūno priminimo: kuo daugiau laiko žmogus skiria savo sąmonės ir dvasios galių ugdymui, tuo labiau jis geba pajusti gyvenimo turtingumą ir įvairovę, tuo labiau gali atskleisti savo asmenines galias ir pajusti...

Gimtoji kalba - tai savaime suprantamas, kasdienis dalykas, tačiau tuo pačiu ir viena didžiausių vertybių žmogaus gyvenime, palaikanti tautos gyvastį bei suteikianti bendrumo jausmą. Tačiau šiomis dienomis, kuomet globalizacijos įtaka mažoms tautoms yra labai didelė, gimtosios kalbos svarba yra kiek primiršta. Įvairiose gyvenimo srityse plačiai vartojama anglų kalba. Daugeliui žmonių ji reikalinga darbuose, o jaunuolių tarpe tapo populiari filmuose, serialuose, knygose. Į gimtąją kalbą ėmė skverbtis svetimi žodžiai, įvairūs posakiai, taip ją darkydami bei šiek tiek naikindami. Tačiau yra žmonių, kurie šią problemą stengiasi spręsti - lietuviai emigrantai kuria lietuviškas mokyklas, leidžia lietuvišką spaudą, taip pat Lietuvoje leidžiami įstatymai, įpareigojantys taisyklingai vartoti gimtąją kalbą, veikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Aptariama problema buvo aktuali ir XVI a., kuomet po Liublino unijos dauguma lietuvių kalbėjo lenkiškai. Apie tai, kaip yra svarbu kalbėti gimtąją kalba ir ją puoselėti, kalbama M. Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“. Autorius suvokė gimtosios kalbos svarbą ir siekė tai įrodyti skaitytojui. Apie lietuvių kalbos...