Pagrindinės A. Škėmos kūrinio „Balta drobulė“ temos

A. Škėma „Balta drobulė“ Nihilizmas. Nihilizmas (lot. nihil – „niekas“) – filosofijos kryptis, teigianti, kad pasaulio ir žmogaus egzistavimas neturi jokios objektyvios prasmės, tikslo arba vertės. Paprastai nihilistai teigia, kad Dievas neegzistuoja (Dievo mirtis), moralė yra subjektyvi, gyvenimas neturi objektyvios prasmės, todėl vieni veiksmai negali būti laikomi geresni nei kiti. Neretai nihilistiniais judėjimais vadinti dadaizmas (neigė visus iki tol buvusius dailės, literatūros principus. Anot dadaizmo šalininkų, Dada ne menas, o antimenas. Dadaistai bandė paneigti visas tuometines estetines ir socialines vertybes ir dažniausiai naudojo apgalvotus, tyčia sumanytus nesuvokiamus artistinius bei literatūrinius metodus. Jų darbai buvo sukurti siekiant šokiruoti ir išmušti iš vėžių publiką, taip bandant pakeisti jų estetines vertybes. Dadaistai surado be galo daug būdų išreikšti jų juodąjį humorą naudodami visai skirtingus elementus dailei kurti), dekonstruktyvizmas, pankų judėjimas. Kai kurie istoriniai laikotarpiai taip pat charakterizuojami kaip nihilistiniai, pavyzdžiui, Baudrillardas nihilistine vadina visą postmoderniąją epochą; krikščioniškieji teologai ir mąstytojai tiek modernizmo, tiek postmodernizmo laikotarpius teigia esančius bedieviškus, todėl jiems taip pat taiko nihilizmo laiko vardą. Ryškiausias nihilizmo filosofas buvo Frydrichas Nyčė, paskelbęs krikščioniškojo Dievo mirtį. Nihilistams neegzistuoja Dievas, nes jis teigia tik išsilaisvinimo iliuziją, jie krikščionybę kritikuoja už tai, kad krikščionys gyvena prisikėlimo viltimi: mirsime, prisikelsime ir jau tada gyvensime palaimingą gyvenimą. Tai trukdo gyventi čia ir dabar, nemokame džiaugtis, nes laukiame mirties, kadangi tik tada galima laimė. Moralė irgi neobjektyvi, nes kiekvienas turi savo moralę, vieni toleruoja vienus, kiti kitus dalykus. Hitleris turėjo savo moralę – nužudyti žydus yra visiškai moralu, nes jie kenkia tautai, o valyti tautą nuo šiukšlių yra moralu. Vieni veiksmai negali būti laikomi geresniais už kitus, nes vieni gali pateisinti smurtą, kiti gali jį toleruoti, todėl žmogus jaučiais sutrikęs, neturi jokių dvasinių atramų, nes bet kokia atrama įkalina žmogų, ja įtikėjęs žmogus apriboja savo pasaulėvaizdį. Tai, kad mes tikrovę projektuojame pagal savo interesus, lemia mūsų vienatvę, vienišumą. Mes galime būti sociume, bendrauti vieni su kitais, bet anksčiau ar vėliau prieiname ribą, kai jaučiamės vieniši, sutrikę. Mirties akivaizdoje neišvengiamai esame vieniši, nes tą patiriame tik mes, tai yra asmeninis išgyvenimas. Vadinasi, vienatvė yra neišvengiama. Siurrealizmas. Siurrealizmas – daugeliui gerai žinomas XX amžiaus trečio – penkto dešimtmečio meninis, kultūrinis judėjimas. Jo pradininkas – paryžietis poetas Andrė Bretonas, 1924 metais paskelbęs siurrealizmo manifestą. Siurrealistai tęsė dadaizmo tradicijas – tyrinėjo viską, kas mene neracionalu ir prieštaringa, tačiau atviriau domėjosi dvasiniu pasauliu. Didelę įtaką jiems darė Zigmundo Froido psichoanalizė bei marksizmas. Siurrealistai siekė, kad jų menas išplauktų tiesiai iš pasąmonės, sapnų ir nebūtų susaistytas moralės, racionalių samprotavimų ar estetinio vertinimo. Kaip teigė A. Bretonas, mene turi vyrauti nesąmoningumas, o ribos tarp sapno ir realybės – išnykti. Štai kodėl siurrealistų kūriniuose fantazija iškeliama aukščiau, gausu haliucinacijas primenančių, tikrovę iškraipančių motyvų. Prisiskaitę Z. Froido psichoanalizės teorijų, siurrealistai laikė žmogaus protą trikdžiu, neleidžiančiu pažvelgti giliau į pasąmonę. Visais įmanomais metodais jie bandė nusigauti iki pačių jos gelmių. Vienas iš tokių būdų buvo automatizmas, kuomet tam tikri tikslingi veiksmai (pavyzdžiui, tapymas ar rašymas) atliekami nesąmoningai. Kaip bene visi modernistai, siurrealistai taip pat neigė labiausiai paplitusias meno tiesas ir tradicijas, laikė jas nekūrybiškomis. Jie teigė, kad realizmas ar natūralizmas žvelgia į meną kaip į senus, nepajudinamus, atgyvenusius baldus. Tuo tarpu pačių siurrealistų vaizduojama tikrovė sapniška, sunkiai paaiškinama ar apčiuopiama. Antanas Škėma. A. Škėma savitas rašytojas, vadinamas siurrealistu, egzistencialistu, katastrofų literatūros kūrėju. Jo kūryba bus aktualizuojama iš nihilistinės filosofijos perspektyvos. Bet kokią pasaulėžiūrą formuoja tam tikros aplinkybės, kurios lemia kūrėjo prisirišimą prie vienos ar kitos filosofinės srovės. A. Škėmos atveju, jo gyvenimo traumos, skaudūs išgyvenimai jį nuvedė prie nihilistinės filosofijos, kuri įkvėpė tokį nihilistinės literatūros kūrybinį projektą. Škėmos motina sirgo psichikos liga, mirė psichiatrinėje ligoninėje, pats Škėma irgi bijojo išprotėti. Išvyko iš Lietuvos į JAV – dėl to išgyveno kaltę. Daug įvykių rodo, kad jis virto aplinkybių auka. Panaši situacija ir romane „Balta drobulė“ – matome istorinių aplinkybių traumuotą žmogų. Nuo pat vaikystės Škėma susidūrė su pasaulio nesaugumu, kuriame smurtas ir mirtis yra labai stiprios jėgos, kurios dažnai veikia žmogų. Vaikystė – laikotarpis, kai susikuria žmogaus pasaulėvoka ir jis užauga harmoningas bei saugus, jei vaikystėje realizuojamas šis jo poreikis. Jei ne, žmogus visą gyvenimą pasmerktas kentėti, blaškytis, konvulsyviai išgyventi įvairius kaltės ir kančios priepuolius. Motina – ramybės ir harmonijos šaltinis, o A. Škėmos motina buvo nestabilios psichikos, tėvas irgi labai griežtas, nepasižymėjo emociniu intelektu, vaikas tarsi buvo paliktas likimo valiai ir turėjo pats save susikurti. Tokiu atveju žmogus kuriasi save iš to, ką mato aplinkoje. Šios traumos, ne vienintelės, kurios veikė A. Škėmos sąmonę. Jis save laikė išdaviku, ne kitus kaltino, kad pabėgo iš Lietuvos, pirmiausia kaltino save, kad padarė ne viską. Skeptiškas požiūris į išeivių heroizmą yra labai aiškus ir romane „Balta drobulė“. Tą iliustruoja Vaidilionio paveikslas. Garšva jam sako: jei tu deklamuotum savo eiles miške partizanams, jos būtų šio to vertos, o dabar tu sėdi komforto zonoje, deklamuoji, rašai apie paliktą Lietuvą, apie kovą už ją, bet kas iš to? Tai yra tik apsimetinėjimas, simbolinė kompensacija, o iš tikrųjų tikrieji didvyriai miršta ten, tai yra miškuose. A. Škėma nedramatizuoja išeivio likimo, tarsi norėdamas patvirtinti, kad jie patys išvyko, patys pasirinko tokį likimą. Jie turėjo galimybę rinktis – partizanauti arba išvykti (A. Škėmos žodžiais tariant, pabėgti).Škėma tarsi sako: aš pasirinkau pabėgimą. Šis kaltės jausmas jį labai slėgė, jis apskritai skeptiškai žiūrėjo į lietuvių išeivių patriotizmą ir heroizmą, kurį išeivis kultūrologas Vytautas Kavolis ironiškai pavadino „tautine mazochistine fiesta“. A. Škėma nepritapo prie tų sentimentalių patriotų, nes suvokė, kad tai yra sąmoningai apsirinktas likimas, todėl kaltė yra mažiausia kaina, kurią reikia mokėti už savo pasirinkimą. Lietuvoje Škėma buvo kultūros, meno žmogus (kūrė, vaidino, rašė), išvykęs į JAV buvo priverstas dirbti fabrike, paskui liftininku, tai traumavo jo asmenybę, kadangi jam reikėjo kūrybinės laisvės, įkvėpimo, o jo būklė buvo tik inertiška, ir tai labai veikė jį, kaip kūrybos žmogų. Netikėjimas klasikinėmis vertybėmis veda į negatyvią pasaulėžiūrą. A. Škėma netiki gėriu, grožiu, optimizmu. Kadangi gyvenime matė tik smurtą, skurdą, mirtį, badą, inerciją, jam visos didžiosios vertybės (gėris, grožis, harmonija) yra tik iliuzija. Katastrofų literatūros žmogaus jausena. II pasaulinis karas parodė, kad žmogus labai greitai gali sužvėrėti, be to, tomis idėjomis labai lengva manipuliuoti. Hitleris manipuliavo tautos dvasia, istorija, tauta kaip vertybe, pasitelkęs galingą militaristinį ir propagandinį mechanizmą, sukonstravo tokią ideologiją, kuri tarsi gina aukštus idealus (santykis su tėvyne, ištikimybė tėvynei), bet visa tai paverčiama karo ideologija. Atrodo, bet koks gėris, idealas neturėtų būti destruktyvus, bet II pasaulinis karas parodė, kad yra daug galimybių šiomis idėjomis manipuliuoti. Antanas Škėma: „Kūrybinis nihilizmas yra mano religija. Mirties momentas – reikšmingiausioji tikrovė. Ir iliuzijų raizginys begyvenant. Mes mirštame, ir kiti gimsta, gyvena ir miršta. Prisipažįstu, gal ir klystu. Ir mano pasaulėvaizdis tėra nuvargusio žmogaus vizija. Bet man ji tikra.“ Jis teigia, kad žmonės nėra tokie reikalingi pasauliui, kad pasaulis be jų sugriūtų. Artimieji anksčiau ar vėliau su tuo susitaikys ir gyvens toliau. Žmonės nėra šiame pasaulyje būtini ir neišvengiami. Jie gyvena žinodami, kad mirs, ir ta mirtis nėra tokia prasminga ir didinga, kaip gali atrodyti. A. Škėma lyg ir švelnina savo poziciją (gal ir klystu). Jis, kaip reliatyvistas, mąsto, kad mirtis yra tai, kas tikrai neišvengiama, tai vienintelis tikras dalykas. Visi kiti dalykai gali būti arba nebūti, gali praeiti, pats gyvenimas yra labai neaiškus, dažnai neaišku, kokia yra gyvenimo prasmė, bet mirtis yra neišvengiama. Dėl to tai yra reikšmingiausia tikrovė. Mirties tema. Mirties tema labai svarbi A. Škėmos kūryboje. Jis bandė studijuoti mediciną, kurią metė, yra sakęs, kad „iš medicinos studijų aš išsinešiau tiktai viena – tai yra meilę lavonams.“ Mirtis nuo mažens jam buvo reikšmingiausia tikrovė, A. Škėma buvo įsitikinęs, kad viskas labai trapu. Nihilizmas – filosofijos kryptis, teigianti, kad pasaulis ir žmogus neturi jokios objektyvios prasmės, tikslo ar vertės. Dievas neegzistuoja, moralė neobjektyvi, todėl vieni veiksmai negali būti laikomi geresniais už kitus. Žmogus yra sutrikęs, neturi jokių dvasinių atramų. Protas negali visko paaiškinti. Žmonės turi toleruoti įvairius požiūrius, tačiau vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė (egzistencialistų požiūris), žmogus negali daryti to, kas pažeistų kito laisvę, jį įkalintų. Reikia toleruoti kitą tokį, koks jis yra, nepažeisti jo laisvės. Negalima, ribojant kito laisvę, provokuoti smurto ar agresijos. Kritikuojamas racionalizmas (protas), kadangi egzistuoja daug dalykų, kurių savyje negalime paaiškinti, egzistuoja daug patirčių, instinktų, kurių negalime valdyti, protas prieš juos kapituliuoja. Protas nepajėgia suvokti žmogaus egzistencijos, tą gali padaryti tik menas. Menas bent jau gali prie to priartėti. Menas gali padėti išsivaduoti iš pernelyg agresyvaus, per daug protingo pasaulio, kuris nori žmones įtraukti į supaprastintų vertybių sistemas. Kančia. A. Škėma romane „Balta drobulė“ irgi vaizduoja kenčiantį, proto tiesa netikintį žmogų: „Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios.“ (Garšva). „Mirtis yra stipresnė už meilę“,- sako Garšva. Meilė nepastovi, ji reikalauja suprasti kitą žmogų, o nihilistai teigia, kad neįmanoma suprasti kito žmogaus. Frydrichas Nyčė. Pirmasis filosofas, kuris paskelbė Dievo mirtį. Egzistuoja tam tikras taisyklių rinkinys, kuris mums kelia baimę, ir mes tai vadiname Dievu, bijome nusidėti ar kokių kitų veiksmų imtis, nes Dievas nubaus. Nyčė sako, kad reikia atsisakyti šios baimės, nes ji riboja mūsų saviraišką, kūrybingumą, ne mes norime įtikti kažkokiam autoritetui, atitikti moralinį standartą, bet neieškome savęs. Jis iškelia antžmogio idėją: „Ne Dievas yra kūrėjas, o antžmogis, t. y. žmogus, kuris įveikia kultūrinę ideologiją (davatkišką moralę) ir išlaisvina norus, fantazijas ir pasąmonės impulsus.“ Kūrėjas neturi savęs cenzūruoti, t. y. gėdytis žmogiškumo. „Buvau Nyčės antžmogis.“ (Garšva). Jo tikslas nėra toks, kaip Vaidilionio, rašyti poetinius tekstus, sentimentalius pavirkavimus apie paliktą tėvynę, jo kūryba yra savęs ieškojimas, siurrealistinės vizijos, kurios kartais priartėja prie liaudies dainų posmų, nes tai yra iš jo pasąmonės ateinantys impulsai. Kūryba Garšvai yra įsijautimas į save, savo būseną, savo pasąmonę, psichiką, todėl jis save vadina antžmogiu, nes yra toks, koks yra. Nėra jokios objektyvios moralės – esu aš su savo individualia patirtimi, psichika, kuri pasaulį suvokia savaip, kūryba turi išreikšti tai, kas aš esu. Alberas Kamiu. Jį galima sieti su sizifiško nuovargio idėja. Žmogus, įkalintas rutinoje, pasmerktas lėtai mirčiai. A. Škėmos personažai svetimi sau ir pasauliui, nesupranta, kas jie tokie, negali pajusti pasaulio harmonijos, neturi žmonių, kuriais galėtų pasitikėti (Garšva turi Eleną, bet dėl ligos yra priverstas jos atsisakyti, pasmerkti beprasmybei ir kančiai), bet jie tą sąmoningai suvokia ir tai juos gelbsti nuo visiško savęs praradimo: „Absurdinis žmogus, anot Kamiu? Tebūnie.“ (Garšva). Absurdo žmogus sąmoningai suvokia, kad gyvenimo prasmės nėra, jokia veikla jo neįprasmins, bet vis tiek tą veiklą atlieka. Svarbiausia, jis niekada nenusižudo. Antanas Garšva – absurdo žmogus tik iš dalies. Garšvą galima vadinti absurdo žmogumi, kuris yra susitaikęs su savo situacija, lyg ir bando iš jos išsivaduoti, bet tas išsivadavimas nėra savižudybė. Kamiu absurdo žmogų parodo kaip neturintį jokių iliuzijų, o Garšva dar gyvena iliuzijomis, nes jis bando prisirišti prie Elenos, sukurti meilę. Pabaigoje, prieš išprotėjimo sceną, atsiprašo dievo už visas klaidas ir sako – aš būsiu geras, tik tu, Dieve, man atleisk. Vadinasi, jis neišsižada iliuzijos, kad Dievas ar kita aukštesnė jėga gali jam suteikti laimę. Absurdo žmogus jaučiasi svetimas pasaulyje, nepatenkintas savo situacija. Kamiu absurdo žmogus neišgyvena kančios, nejaučia nuoskaudos, o Garšva nėra visiškai laisvas nuo pasaulio, meilės ir harmonijos poreikio, kad galėtume jį vadinti visišku absurdo žmogumi. Menas, pasak Garšvos, nepaklūsta logikai, jis susijęs su intuicija, asmenine patirtimi. Tiesa – proto konstruktas, o prasmė – intuicijos. Garšvai priimtinas toks menas, kuris socialią tikrovę perkelia į vaizduotės erdvę. Kaip papasakoti apie suskilusį žmogų? Jei vaizduojamas modernus šizofreniškas subjektas, tikrai netiks chronologinis realistinis pasakojimas, kur yra daug gamtos aprašymų, kuriami labai aiškūs paveikslai ir nėra jokių neaiškumų. Čia svarbus sąmonės srautas – pagrindinė kalbėjimo apie suskilusios sąmonės žmogų priemonė. Lietuviškame romane pirmąkart naudojamas sąmonės srautas, tai ateina iš Vakarų literatūros. Škėma buvo miesto (jaunystę praleido Kaune) ir Vakarų kultūros rašytojas, todėl „jam nebūdingas tradicinio kaimo motyvas, idealizuojamų senelių, ilgesingų peizažų, idealizuoto gėrio ar meilės propagavimas“. Modernaus romano bruožai: orientacija į vidinio individo pasaulio vaizdavimą (centre ne tauta, ne kolektyvas, ne bendruomenė, o vienas žmogus, kuris yra ne pasaulio centras, o atskiras pasaulis), laiko ir erdvės subjektyvumas (žmogus gyvena savo vaizduotėje, savo atmintyje, savo įkvėpimo momentais, pirmiausia – vidinėje erdvėje), vertybių reliatyvumas (mano vertybės vertingos man, o kitam jos gali būti bevertės, bet jis turi gerbti mano vertybes, kaip ir aš jo), pasąmonės ir sąmonės susidūrimo aktualizavimas (pasąmonė – iškylantys vaizdiniai, o sąmonė – tai, kas racionaliai apmąstoma, apčiuopiama, bet dažnai virsta neaiškiais vaizdiniais). Sąmonės srautas. Tų bruožų turi ir romanas „Altorių šešėly“, ypač tuose epizoduose, kur aprašoma Vergė, kuri pasivaidena Liudui Vasariui įšventinimo į kunigus metu, bet tai yra tik epizodai. Romanas „Balta drobulė“ atskleidžia vidinį chaosą. Tikrovė įsiurbiama, perdirbama pagal savo patirtį ir paverčiama neartikuliuotos kalbos srautu (neapmąstytu, kalbama tai, kas šauna į galvą, mąstymas neveikia kaip tarpininkas). Tradicinėje prozoje būna apmąstytas pasakojimas. Sąmonės srauto atveju, mąstymas yra užmigdytas, fiksuojami iš pasąmonės išsiveržiantys žodžiai. Tai tikroviškesnis kalbėjimo būdas, nes visi gyvename sąmonės sraute, kurio niekas negirdi, o kai kalbame su kitais, grįžtame į loginę minčių struktūrą. Sąmonės srautas nėra vien tik chaotiškas vaizdinių rinkinys, nes jis dėliojamas iš tų detalių, kurios minimos užrašuose, eilėraščių nuotrupose, pasakojimuose pirmu, trečiu asmeniu, vidiniu monologu. Sąmonės srautas atspindi tik tai, ką Garšva buvo patyręs (matęs, skaitęs, išgyvenęs). Panemunė, Elena, Lauksargiai, Kristus, bendradarbiai – viskas susijungia viename sraute, kuris turi sistemą, vidinę dinamiką. Tai istorinių aplinkybių suskaidytas žmogus, nelaimingas, netiki nei gėriu, nei grožiu, nei meile, jokia harmonija, nors jam to labai reikia, bet nemato galimybių, kaip tą realizuoti. Kad būtų atskleista veikėjo būsena, reikalinga specifinė kalbėjimo technika. Suskilusio koliažo principu kuriamas tekstas geriausiai atspindi tokią subjekto būseną. Turinys naujas, nes romanas iškelia suskilusį, beprasmybės jausmo persmelktą žmogų. Forma nauja, nes pirmą kartą lietuvių romane taip sodriai išsiveržia sąmonės srautas. „Balta drobulė“ – žmogaus išprotėjimo istorija. A. Škėma: „Vienintelis būdas žmogui išsivaduoti iš pasaulio – išprotėti.“ Beprotybė išlaisvina iš pasaulio, nes žmogus apsigyvena savo vidinėje erdvėje, nutrūksta ryšys su išoriniu pasauliu, kuris yra kančios šaltinis, nes trukdo patenkinti individo poreikius. Išprotėjimo tema. Romanas prasideda epigrafu apie palaimintus idiotus, kurie yra laimingiausi žmonės žemėje. Romanas baigiamas išprotėjimo scena ir paskutiniu žodžiu ,,Jauku“. Iki to eina ilgas kančios ir nusivylimų kelias, Garšva bando glaustis prie meilės, prie kūrybos, bet niekas neišlaisvina, susikaupia tiek nevilties, kad išprotėjimas tampa vienintele galimybe nusiraminti. Prarastų namų tema. Garšva išvytas iš savo namų (karui vykstant turi eiti į mišką arba emigruoti, jis emigruoja). Ši tema yra romano centre. Bet čia reikia kalbėti ne apie abstrakčią tėvynę, kuri nuo Daukšos laikų tapatinama su bendra istorija, kalba, papročiais, žeme. Garšvai prarasti namai - archetipinis (pirmapradis, vieta, kurioje žmogus jaučiasi ramus, saugus ir harmoningas) rojus, kuriame jis niekada nebuvo. Garšva įnirtingai ieško prarastų namų. Vakarų kultūroje, mitologijoje (Odisėjo klajonės keliaujant namo; Adomo ir Ievos išvarymas iš Rojaus – žmonių išvijimas iš Dievo namų, pasmerkimas kančiai ir nevilčiai, kadangi nusidėjęs, netobulas žmogus negali būti rojuje, bet jis visomis galiomis bando susirasti harmoniją ir laimę). Kas įprasmina žmogaus gyvenimą? Kas žmogui teikia laimės? Garšva ilgisi namų, bando surasti prarastus namus, bet nesėkmingai, dėl to nuolat kenčia. Jis ilgisi ne tiek Lietuvos, kurioje praėjo skurdi ir skausminga jaunystė, kiek namų, tai yra vietos, kurioje jaustųsi saugus ir laimingas. Deja, tiek vidinis susiskaidymas, tiek negailestinga tikrovė neleidžia jam namų atrasti. Garšvos pavyzdys rodo, kad žmogus be namų pasmerktas nesibaigiančioms egzistencinėms klajonėms. Beprotybė išvaduoja iš kančių. Garšva jaučia meilės, harmonijos ir kito žmogaus poreikį, bet netiki, kad tai yra įmanoma. Tai yra jo tragizmas. Garšva dar vaikystėje traumuotas žmogus (autoriaus autobiografijos motyvai): agresyvus tėvas (šiurkščiai bendrauja su motina, vienoje scenoje muša motiną, sūnus tai mato), neurastenikė (neurastenija – tai susirgimas, kurio metu pasireiškia nuolatiniai nusiskundimai nuovargiu, silpnumu ar išsekimo jausmu po protinio darbo ar nedidelio fizinio krūvio) motina, jaunystėje bolševikų smurtas, jį tardo NKVD, pats nužudė jauną rusą, dėl karo priverstas išvykti iš Lietuvos. Garšva, kaip ir autorius, yra istorinių ir istorinių ir asmeninių aplinkybių įkaitas – auga nesaugioje aplinkoje, istoriniai įvykiai klostosi taip, kad prieš jį nuolat smurtaujama. Garšva yra egzistencinis benamis. Garšva neturi namų nei vidine (neturi dvasinės atramos, nors ją ir neigia, bet jam jos reikia), nei fizine prasme: „Esu persodintas akacijos krūmas.“ Persodintas – esantis ne savo aplinkoje. Jis jaučiasi esąs lietuviškas kaukas Niujorke. Kaukas – besiblaškanti, nei gyva, nei mirusi mitologinė būtybė, esanti tarp gyvenimo ir mirties. „Ir tada per mano tėvą siurbėsi į mane liūdesys gamtoje, svetimumo pajutimas, vienišas siluetas – lapų, medžių, vandens, oro apsupime, mane badė milijonai dygsnių, į mano akis, burną, ausis, odą skverbėsi vienišumas. Gražu ir baisu – pirmieji susiformavę abstraktūs žodžiai mano vaikiškoje galvutėje.“ (Garšvos užrašai) Kokia ištikimybės sau kaina? Garšva, neatsisakydamas savo kūrybos koncepcijos, pasmerkia save kančiai ir vienatvei. Nereikalingumo jausmas. Garšva – sudėtingos psichinės energijos telkinys, kuris pats nesuvokia, kas jam darosi, yra daug emocijų, jausmų, užsilikusių nuo vaikystės, daug vaizdinių, kurių jis nesuvokia. Pasaulis jam ir gražus, ir baisus. Tarsi trokšta meilės, bet jos ir atsisako. Ieško prasmės, nors ja netiki. Nuo vaikystės nėra jokios dvasinės atramos, į kurią Garšva galėtų atsiremti. Atsiranda nereikalingumo jausmas, jaučiamas visame romane, kuris yra bandymas išsivaduoti iš egzistencinės beprasmybės – visai numalšinti prasmės poreikį arba jį įgyti. Išsivadavimo iš egzistencinės beprasmybės formos: meilė, kūryba, beprotybė. Meilės tema. Meilė turėtų išvaduoti Garšvą nuo vienatvės. Kitas žmogus būtinas tam, kad galėtų nuraminti vidinę tuštumą. Vienatvė padeda Garšvai suvokti save (pagal A. Šopenhauerį), bet jis jaučia prigimtinį kito žmogaus poreikį, nes yra sociali būtybė, norinti mylėti, būti reikalinga. Tą patvirtina faktas, kad meilės tema įrėmina romaną. Romano pradžioje vaizduojamas jaunuolis, dovanojęs Garšvos močiutei žiedą: „Gerbiamoji ponia, jei žūsiu, paskutinieji mano žodžiai bus – aš jus myliu, atleiskite už drąsą, aš myliu tave...“ Pabaigoje pats Garšva išpažįsta meilę Elenai: „Aš myliu gelsvas gysleles tavo kojose. Sudrėkusius blakstienus. Tristano ir Izoldos kardą, apgamą tavo kakle

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!