A. Škėmos romano „Balta drobulė” pagrindiniai nagrinėjimo aspektai

kultūros ženklus: į Bibliją, mitologiją, filosofinius kūrinius.
Stilius originalus, kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės prasiveržimų, yra stilistinių kontrastų: greta lyrinių, švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarūs, ciniški vaizdai, šiurkštūs žodžiai. Už tai jo kūrybos, konservatyvūs išeiviai neįvertino, laikė ją nepadoria, nepatriotiška, peikė už žanrų nepaisymą ir modernumą. Svarbiausi kūrinių motyvai - vienišas žmogus, jo kančia ir supantis susvetimėjęs pasaulis, kuris lyg beprotnamis, kuriame žudoma tiek fiziškai, tiek protiškai. Atskleidė žmogaus, išgyvenusio didžiausius Vakarų sukrėtimus, dvasinę patirtį.
Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas– krikščioniškąją (ryšys su Turino drobule- į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę) ir lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios balta drobule, dabarties akcentai romane(pamestinuko prijuostė,balti chalatai, tramdomieji marškiniai) ir įvairios folklorinės lino variacijos. Garšvos poetiniuose vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vienumą – Kristaus figūra perkeliama į archajinę „aisčių” erdvę, jo palydovais tampa ne apaštalai, o apdriskę, lino kelnyčių meldžiantys kaukai arba laumė (audėja).
Romano rankraštis turėjo antraštę „Keltuvas", bet 1955 m. virto „Balta drobule".Tai sukėlė šiek tiek maišaties, kuri tęsiasi lig šiol, kai sakoma ar rašoma įvardžiuotinė būdvardžio forma. Beje, leidyklos redaktorius Škėmai net siūlė pastarąją formą vartoti pavadinime, bet rašytojui tokia antraštė skambėjo banaliai.
• be vidinių monologų, sakomų pirmuoju asmeniu, girdėti ir trečiojo asmens balsas, kuris paaiškina, ką personažas veikia ir kur jis yra;
• galima net įsivaizduoti, kad ir senus epizodus, bet jau trečiuoju asmeniu, apie save parašė pats Garšva.
• Tačiau taip galvoti vargu ar būtų teisinga;
• pasakojimo šerdį sudaro dabartis;
• kūrybos forma netradicinė: vaizduodamas suskilusį žmogaus pasaulį,
• jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo ir draminės kalbos savybių - aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties, laiko, erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto;
• vaizdų slinktis dažnai primena chaotišką minčių, pojūčių srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų.
Kompozicija
Tekstas sudarytas iš Įvado, Pabaigos ir 15 skyrių. Kiekvienas jų (išskyrus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!