Pagreitintas teisinis procesas

Įvadas Darbo aktualumas. Galiojantis LR BPK, taip pat ir supaprastintą procesą sudarantys tei­smo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas bei pagreitintas procesas. Kadangi pirmojoje iš mi­nėtų supaprastintų baudžiamųjų procesinių formų ikiteisminis tyrimas iš esmės vyksta pagal tas pa­čias taisykles kaip ir bendrajame procese, šiame darbe bus gilinamasi tik į pagreitiną procesą, kuris ypatingas tuo, kad jame BPK nustatytos ikiteisminio tyrimo išimtys sudaro teisines prielaidas supaprastinti, o kartu ir pagreitinti šį procesą. Šiame darbe nesirengiama kalbėti apie visus pagreitinto proceso ikiteisminio tyrimo teori­nius bei praktinius aspektus. Dėmesys bus kreipiamas į aštriausius šių dienų klausimus ir pirmiausia į tai, kiek BPK suteikia teorinių galimybių taikyti supaprastintą pagreitinto proceso procedūrą, ir kiek ji realizuojama praktiškai. Atsižvelgiant į tai siūlytina paanalizuoti bei tarpusavyje palyginti BPK nuostatas, jų taikymą formuojančius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Generalinio prokuroro teisės aktus bei pačią pagreitinto proceso taikymo praktiką. Darbo objektas – pagreitinto proceso ypatumai LR baudžiamajame procese – teoriniai ir praktiniai aspektai. Darbo tikslas – išanalizuoti pagreitinto proceso ypatumus LR baudžiamajame procese. Darbo uždaviniai: 1. išanalizuoti pagreitinto proceso samprata; 2. ištirti pagreitinto proceso ypatumus LR baudžiamajame procese; 3. nustatyti pagreitinto proceso taikymo galimybes bei sąlygas; 4. pateikti teisės aktų reglamentuojančių pagreitinto proceso taikymą sisteminę analizę; 5. apibrėžti teisės aktų tobulinimo gaires bei galimybes siekiant palengvinti pagreitinto proceso taikymą LR baudžiamajame procese. Darbo metodai: teisės aktų sisteminė ir loginė analizė, teorinės literatūros loginė, lingvistinė bei lyginamoji analizė. Darbo struktūra: darbą sudarys 3 dalys, teorinėje dalyje ..., analitinėje dalyje..., praktinėje dalyje... (teismų praktikos analizė). 1.Pagreitinto proceso teoriniai pagrindai 1.1.Istorinės pagreitintų procesų ištakos Prieš aptariant pagreitintų arba pagreitintų procesų raidą, reikia pažymėti, jog istoriniu kontekstu neišvengiamas yra šių procesų skirstymas į vadinamąjį neapib­rėžtą ir apibrėžtą sumarinius procesus. Neapib­rėžtas (kitaip dar vadinamas taisyklingas) su­marinis procesas remiasi visomis bendrojo proceso taisyklėmis, o proceso supaprastinimas pasireiškia tik galimybe nesilaikyti kai kurių la­biau formalių proceso teisės nuostatų. Tuo tar­pu apibrėžtas (netaisyklingas) sumarinis proce­sas išreiškia vienokią ar kitokią galimybę riboti bylos medžiagos tyrimą. Tokį pagreitintų proce­sų skirstymą istoriniu lygmeniu atlieka abso­liuti dauguma mokslininkų, skyrusių dėmesio istorinei pagreitinto bylų nagrinėjimo raidai (H. K. Briegleb [2], H. von Bayer [3], H. Hellwig [4], Chr. Hertel [5] ir kt.). Ir nors ilgainiui toks išskyrimas iš dalies prarado praktinę reikš­mę, tačiau aptariant pagreitintų procesų idėjos raidą jis yra būtinas, kadangi neapibrėžtas ir apibrėžtas sumariniai procesai istoriškai atsirado iš skirtingų teisinių sistemų. Apibrėžto pagreitinto proceso ištakos siekia romėnų teisę, tuo tarpu neapibrėžtas sumarinis procesas yra labiau kanonų teisės kūdikis. Šį procesą pir­miausia ir aptarsime. Kai kurių kategorijų baudžiamųjų bylų supap­rastinto nagrinėjimo idėja buvo žinoma jau ro­mėnų teisėje, o ypač intensyviai plėtojama XII-XIII amžiaus Italijos miestų teisėje. Pasta­rųjų laikų civilinis procesas doktrinoje buvo lai­komas idealaus proceso modeliu, mokslinės abstrakcijos viršūne. Šis anų laikų moksliniu po­žiūriu idealus procesas pasižymėjo teisinio reg­lamentavimo ir techniniu baigtumu, o tai tuo pačiu jį darė itin formalų ir sudėtingą. Siekis abstrakčiu moksliniu lygmeniu padaryti „tobulą procesą", sureguliuoti visas įmanomas situaci­jas turėjo priešingą poveikį - bylų nagrinėji­mas vyko itin lėtai ir sudėtingai [6, p. 40]. To­kius proceso bruožus lėmė tuometinei romėnų civilinio proceso teisei daroma stipri popie­žiaus teisės aktų įtaka, dėl kurios išsirutuliojo vadinamasis kanoniškas Romos procesas. Nors popiežiaus teisės aktai iš esmės buvo skirti baž­nytiniams teismams ir tik iš dalies tiesiogiai lietė pasaulietinius teismus, neformali šių tei­sės aktų įtaka buvo didžiulė ir reformuojant pa­saulietinį teismo procesą. Dėl to procesas tapo itin griežtai reglamentuotas ir dirbtinai išskai­dytas į nesuskaičiuojamus teismo posėdžius. Pir­mame posėdyje atsakovui buvo iškilmingai per­duodamas ieškinys, į tai atsakovas savo ruožtu turėdavo reaguoti atitinkamos formos pareiški­mais. Ginčijami teiginiai tapdavo įrodinėjimo proceso dalyku. Įrodymų tyrimas ir vertinimas turėjo vykti laikantis labai nelanksčių taisyklių. Remiantis griežtu eiliškumo principu, kiekvie­nam procesiniam veiksmui atlikti buvo skiriamas atskiras teismo posėdis. Literatūroje gali­ma rasti teiginių, kad net vienuolika teismo po­sėdžių turėdavo įvykti ir tada, jei atsakovas ne­pateikdavo jokių materialinio teisinio pobūdžio atsikirtimų. Vyravo rašytinė proceso forma (Quod non est in actis, non est in mundo). Be to, kiekvienas tarpinis sprendimas galėjo būti skundžiamas [4, p. 19]. Tokiu būdu šis proce­sas, kai buvo reikalaujama išsamiai išsiaiškinti kiekvieną ginčijamą aplinkybę, sudarė puikias galimybes vilkinti bylą. Prof. VI. Mačio žodžiais, „imperijos amžių romėnų procesas lėtai ėjo ir ilgai tęsėsi, o gyvenimui reikėjo labiausia grei­tesnio proceso" [7, p. 22]. Siekiant bent iš dalies išvengti šių nemalonių padarinių, susijusių su bendrojo proceso {pro­cesus ordinarais) trukme, aukštutinės Italijos miestuose galiojusių statutų pagalba pradėtas skatinti greitesnis procesas (simpliciteret depla­no, sine figūra judicii): buvo pašalinti kai kurie proceso formalumai, t. y. sukurtas formaliai pa­greitintas procesas. Tačiau trūkstant aiškaus tei­sinio reglamentavimo, ilgainiui buvo vis ilgiau ginčijamasi, kurių formalių proceso reikalavi­mų galima nesilaikyti, o kurių laikytis yra pri­valoma. Aiškumą įnešė du popiežiaus Klemen­so V teisės aktai. Popiežius Klemensas V atliko išsamią Itali­jos civilinio proceso reformą jo supaprastinimo linkme, priimdamas vadinamąją Clementina Saepe contingit (1306 m.) ir Clementina Dispendiosam dejudiciis (1311 m.). Šie teisės aktai suteikė teisėjui paprastesnes ir laiką taupančias galimybes išnagrinėti bylą. Pavyzdžiui, teisėjas galėjo sujungti kelis teismo posėdžius, skirtus atlikti skirtingus procesinius veiksmu, į vieną, 0 neatvykusiu atsakovo atžvilgiu priimti sprendi­mą už akių. Prie daugelio atvejų, kuriais galėjo būti taikomas šis supaprastintas procesas, buvo priskirtos ir bylos, kuriose prašoma priteisti su­ma nebuvo didelė [4, p. 19], Būtent šie du po­piežiaus Klemenso V teisės aktai teisės litera­tūroje pripažįstami neapibrėžto pagreitinto proceso ištakomis [8, p. 29]. Nors popiežiaus teisės aktai pirmiausia buvo skirti bažnytiniams teismams, bet dėl abipusės pasaulietinės ir kanonų teisės įtakos jie suvaidi­no didelį vaidmenį ir Italijos pasaulietiniam teis­mo procesui. Recepavus šią modifikuotą romė­nų civilinio proceso teisę kitose valstybėse (pvz., Vokietijoje, Prancūzijoje), civilinio proceso su­paprastinimo idėja toliau buvo plėtojama ir jo­se. Trumpai aptarsime šios idėjos raidą Vokieti­jos pavyzdžiu. Ji tuo metu, nors ir vadinosi Vokiečių Nacijos Šventosios Romos Imperija, tačiau realiai susidėjo iš daugybės beveik visiš­kai savarankiškų žemių ir kunigaikštysčių. Dėl šios priežasties verta paminėti, kad tokio civili­nio proceso įstatymo, kuris galiotų visoje imperijoje ir būtų taikomas visose jos žemėse, nieka­da nebuvo. Laikui bėgant visose žemėse buvo sukurti daugiau ar mažiau išsamūs bei savaran­kiški civilinio proceso kodeksai, kurie, nepai­sant tam tikrųjų ypatumų, rėmėsi bendru pa­matu, t. y. romėnų - kanonų civiliniu procesu [9, p. 13]. Siekiant, kad tam tikri ginčai, iš kurių svar­biausi buvo ginčai dėl nedidelių sumų priteisi­mo, nebūtų nagrinėjami pagal sudėtingas ir for­malias procedūras, šiame vokiškame procese, susiklosčiusiame pagal viduramžių Italijos pro­cesą, atsirado paprastesnis ir greitesnis bylų nag­rinėjimo būdas. Šis vadinamasis sumarinis procesas, nors ir turėjo tikslą paspartinti bylų nagrinėjimą, bet kartu negalėjo paneigti ben­drųjų civilinio proceso principų, kurių teisėjas privalėjo laikytis, nepaisant jam suteiktų pro­ceso spartinimo įgaliojimų (vadinamasis ne­apibrėžtas sumarinis procesas). Todėl toks su­marinis procesas neturėtų būti laikomas kažkokiu ypatingu procesu ir priešinamas ben­drajam procesui, o traktuotinas kaip normalus procesas, turintis tam tikrų ypatumų. Pastaraja­me procese, skirtingai nuo bendrųjų procedūrų, buvo įmanoma, pavyzdžiui, ieškinį pareikšti ne tik raštu, bet ir žodžiu. Tokiu atveju teismas įra­šydavo ieškinio turinį į protokolą. Netgi raštu pateiktam ieškiniui būdavo keliami švelnesni reikalavimai nei įprastai, kadangi byla galėjo bū­ti nagrinėjama žodžiu. Žodinio nagrinėjimo da­lykas būdavo šalių nurodytų faktinių aplinky­bių ištyrimas. Tačiau kadangi toks sumarinis procesas vadovavosi visais be išimties bendrai­siais proceso principais, buvo keliami bendrieji įrodymų išsamumo, vertinimo reikalavimai. Nu­krypimai įrodinėjimo procese jo paspartinimo sumetimais buvo leidžiami tik formalių daly­kų, pavyzdžiui, pateikti įrodymus numatyti trumpesni terminai. Formalus tokio proceso su­paprastinimas pasireikšdavo ir priimant bei skel­biant teismo sprendimą. Pavyzdžiui, būdavo įmanoma, kad sprendimas būtų įrašytas į proto­kolą ir perskaitytas šalims iškart po bylos išna­grinėjimo, nešaukiant tam tikslui specialaus teis­mo posėdžio ir nesilaikant kitų formalumų [9, p. 10-11]. Minėti pagreitinto proceso ypatumai dažniau­siai buvo grindžiami teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas supaprastin­ta tvarka, nesudėtingumu. Štai 1793 metų Prū­sijos valstybės Bendrosios teismų tvarkos 26 straipsnyje (vok. Allgemeine Gerichtsordnung fiirdie Preuftischen Staaten), nustatant sutrum­pintus kai kurių bylų nagrinėjimo terminus, bu- vo aiškiai nurodyta, jog „tokios bylos paprastai yra mažiau supainiotos, todėl pasirengti jų nag­rinėjimui ir jas išnagrinėti reikia mažiau laiko" [cit. pagal 9, p. 19]. XIX amžiuje Europoje priėmus naujus civi­linio proceso kodeksus (1806 m. - Prancūzijo­je, 1864 m. - Rusijoje, 1877 m. - Vokietijoje, 1895 m.-Austrijoje), aptarta civilinio proceso supaprastinimo idėja kai kurių kategorijų bylo­se įgavo konkretesnes formas ir išsiplėtojo į sa­varankiškus pagreitintų procesų modelius. Iki šiol aptarėme tam tikrų procedūrų, ku­rios nuo bendrojo proceso nukrypsta tik forma­lių reikalavimų sušvelninimu, raidą (neapibrėž­tas sumarinis procesas). Jokia bylos medžiagos koncentracija tokiame procese nebuvo galima. Tačiau greta neapibrėžto pagreitinto proceso plėtojosi ir kitos bylų nagrinėjimo formos, vadi­namasis apibrėžtas sumarinis procesas, nuo ben­drojo proceso besiskiriantis ne tik formaliomis proceso pagreitinimo galimybėmis, bet ir ribo­jantis bylos aplinkybių tyrimą ir šalių procesi­nes teises [5, p. 108], t. y. išreiškiantis materia­lias proceso pagreitinimo galimybes. Pastarojo apibrėžto pagreitinto proceso idėja siekia romė­nų civilinį procesą. Ji buvo plėtojama glosatorių ir jų sekėjų. Apibrėžto pagreitinto proceso romėnų civiliniame procese pavyzdys teisės li­teratūroje nurodoma imperatoriaus Justiniano įvesta testamentinio įpėdinio palikimo priėmi­mo procedūra. Pagal šią procedūrą kiekvienas pateikęs formos reikalavimus atitinkantį ir be akivaizdžių trūkumų testamentą, patvirtinantį jo teisę paveldėti, įgauna teisę valdyti palikėjo turtą, nors kiti suinteresuoti asmenys ir iškeltų abejonę testamento tikrumu, palikėjo veiksnu­mu ir pan. Sumarinis tokios procedūros pobū­dis pasireiškė tuo, kad apsiribojama formaliu testamento patikrinimu, o kitiems į palikimą pretenduojantiems asmenims tik paliekama ga­limybė vėliau šį testamentą ginčyti. Nustatytos formos testamentas imkomas prima facie įrody­mu, patvirtinančiu teisę paveldėti, kuris gali bū­ti ginčijamas bendra tvarka [2, p. 204-208]. Tuo pačiu pažymėtina, kad sumarinis procesas ro­mėnų privatinėje teisėje rėmėsi ne tiek ypatin­gomis procedūromis, skirtomis nagrinėti atitin­kamas reikalavimų grupes, kiek atskiromis ieškinio rūšimis materialinėje teisėje bei iš šių ieškinių išplaukiančiomis įrodinėjimo naštos pa­skirstymo taisyklėmis. Pavyzdžiui, pareiškiant ieškinį dėl daikto valdymo pažeidimo, besire­miantį paskutiniu valdymo faktu, ieškovo teisė į daiktą neturi būti įrodinėjama, todėl tokios by­los, pasižyminčios materialiai neišsamiu įrodi­nėjimo dalyku, buvo traktuojamos kaip sumari­nis procesas (possessorium summariissimum) [10, p. 251]. Dėl šios priežasties romėnų teisės tyrinėtojai apibrėžtą pagreitintą procesą mano esant ne vien civilinio proceso teisės sudedamą­ją dalimi, kiek apskritai privatinės teisės dalimi [2, p. 5], kadangi nustatyti, kokios aplinkybės sudaro byloje įrodinėtinų aplinkybių visumą, tu­ri materialinė, o ne proceso teisė. Žinoma, ro­mėnų teisėje galima rasti ir kai kurių grynai ci­vilinio proceso taisyklių, taikytinų ne kuriai nors vienai ieškinio rūšiai, bet nagrinėjant daugelį materialinių teisinių reikalavimų. Štai princi­pas confessus in iurepro iudicato habetur (tas, kuris prisipažįsta, laikomas nuteistas) [5, p. 101] laikytinas neabejotinu šiuolaikinės teismo įsa­kymo procedūros, priverstinio vykdymo pagal notarų vykdomuosius įrašus bei iš dalies doku­mentinio proceso pirmtaku. Būtent jis apriboja bylos medžiagos tyrimą, pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimą darydamas priklauso­mą nuo atsakovo prieštaravimų pareiškimo. Taigi čia galima konstatuoti, kad istoriškai sumariniai procesai plėtojosi kaip dvi santyki­nai savarankiškos proceso rūšys. Neapibrėžtas sumarinis procesas kildinamas iš kanonų teisės ir nuo bendrojo proceso skyrėsi švelnesniais procesinės formos reikalavimais. Apibrėžtas suma­rinis procesas, kurio ištakos siekia romėnų pri­vatinę teisę, pasižymėjo ne vien formalių taisyk­lių sušvelninimu, bet ir tiriamų bylos aplinkybių bei bylos medžiagos (įrodymų) ribojimu. Kartu galima konstatuoti, kad abi rūšys turėjo iš es­mės vieną tikslą: bylų nagrinėjimą padaryti grei­tesnį, o teisminę gynybą efektyvesnę. Todėl tiek neapibrėžtas, tiek apibrėžtas sumariniai proce­sai laikytini skirtingais būdais pasiekti tą patį tikslą. Reikėtų visiškai sutikti su žymaus XIX am­žiaus vokiečių procesualisto, Getingeno univer­siteto profesoriaus Dr. Hanso Karlo Brieglebo nuomone, kuris, atsižvelgdamas į sumariniams procesams priskiriamų formų įvairovę, savo dar­buose vartojo sąvoką ne „sumarinis procesas", bet būtent „sumariniai procesai". 1.2.Dabartinė pagreitintų procesų samprata Pažvelgus į negausią mano šalies literatūrą civi­linio proceso teisės srityje, bandymų apibrėžti pagreitintą baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, įžvelgti kažkokių bendrų jo bruožų, nerasime. Iki šiol nebuvo mėginama apibrėžti ir supaprastinto proceso termino. Tik kai kuriose monografijo­se, analizuojant tam tikrų kategorijų bylų nagri­nėjimo ypatumus, nurodoma, jog vienų ar kitų procesinių ypatumų tikslas yra nustatyti papras­tesnę bylinėjimosi tvarką. Štai doc.V. Nekro­šius prie supaprastinto proceso kategorijų pri­skiria bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimą, dokumentinį procesą ir ieškinių priteisti nedideles sumas nagrinėjimo ypatumus [11, p. 179-195], tačiau plačiau nepaaiškina, ko­kiais kriterijais remdamasis atlieka šį priskyri­mą. Jis, be to, nurodo, kad šios pagreitinto pro­ceso formos yra pagrindinės [12], tuo lyg darydamas išvadą, jog mano šalies BPK yra ir Įeitų pagreitinto baudžiamųjų bylų nagrinėjimo bū­dų. Tuo tarpu kitame straipsnyje šis autorius pa­brėžia, kad sumarinius procesus Lietuvoje su­daro iš esmės tik bylos dėl teismo įsakymo išdavimo, dokumentinis procesas ir bylų dėl ne­didelių sumų priteisimo nagrinėjimas [13]. Jau vien ši aplinkybė rodo, kad tai, jog nėra vienin­gos pagreitintų procesų sampratos, kelia nemen­kų teorinių problemų. Pagreitinto proceso sąvoką, neatskleisdamas plačiau jos turinio, vartoja ir prof. V. Mikelėnas, tačiau jis prie bylų, nagrinėtinų pagreitinto pro­ceso tvarka, priskiria ir sprendimo už akių pri­ėmimo procedūras [14, p. 75-78]. Teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad vei­kalų, skirtų būtent pagreitinto baudžiamųjų bylų na­grinėjimo sampratos analizei, nėra gausu ir šiaipjau itin išsamioje Vokietijos ir Austrijos proceso teisės literatūroje. Ryški išimtis -minėti du XIX amžiaus Vokietijos profesoriai H. K. Briegleb ir H. von Bayer. Šiuolaikinėje tei­sės literatūroje dažniausiai šis klausimas apta­riamas fragmentiškai, nurodant bendriausius pagreitintų procesų bruožus, tačiau pagreitintų procesų sampratą gali padėti atskleisti literatū­ra, skirta konkrečių pagreitintų procesų rūšių ana­lizei, kuria daugiausiai ir bus remiamasi šiame darbe. Panašiai pagreitintą , arba supaprastintą, bylų nagrinėjimą suvokia ir teisės mokslininkai. Dar XJX amžiaus pirmojoje pusėje profesorius H. von Bayer nurodė, kad sumarinis procesas pasižymi specifiniu požymiu, o būtent greičiau išnagrinėti bylą skirtais proceso ypatumais [3, p. 2], Pagreitinto proceso formas analizavo ir vie­nas žymiausių visų laikų Austrijos procesualistų Fr. Klein. Jis teigė, kad tokios proceso for­mos iš esmės yra skirtos mažinti teismų krūvį, nagrinėjant bylas bendrąja tvarka. Fr. Klein taip pat pabrėžė, kad naudojant specialias procesi­nes formas civilinio proceso tikslas turi būti pa­siekiamas mažesnių teismo pastangų dėka, ne­gu to reikalauja visų bendrųjų procesinių nuostatų laikymasis, pavyzdžiui, atsisakant kai kurių proceso stadijų, neskiriant žodinio bylos nagrinėjimo, supaprastinant ar net atsisakant pir­mosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės ir kt. [22, p. 470]. Isaak Meier pažymi, kad sumarinis procesas turėtų suteikti šalims greitą, ekonomišką ir efek­tyvią teisinės gynybos alternatyvą greta „bendro­jo proceso" ir kartu prisidėti mažinant teismų darbo krūvį, kurį lemia visų normalaus proceso taisyklių laikymasis [23, p. 5]. Kiti autoriai taip pat neginčijamai patvirti­na, kad sumarinis procesas turėtų reikšti greitą procesą. Gert Peters nurodo, kad sumarinis procesas pasižymi jam priskirta nuo bendrojo proceso nukrypstančia ypatinga pagreitinimo funkcija, o teisminė gynyba yra suteikiama be visapusiško visų bylos aplinkybių tyrimo (vok. keine erschopfende Sachprūjung), skirtingai nuo bendrosios bylų nagrinėjimo tvarkos, kur mate­rialios tiesos nustatymo sumetimais reikalauja­ma kuo išsamiau išnagrinėti bylą [24, p. 198]. Axel Kunze, be to, pabrėžia, kad sumarinia-me procese paspartinimo efektas pasiekiamas netaikant (dažniausiai teisėjo nuožiūra) kai ku­rių bendrųjų proceso nuostatų [25, p. 6]. Profesorius Valentinas Mikelėnas, remdama­sis užsienio šalių praktika teigia, kad „sumari­nis sprendimas gali būti priimtas ieškovo arba atsakovo reikalavimu, kai bylos aplinkybės yra aiškios ir nenuginčijamos", o „sprendžiant klau­simą sumarine tvarka nebereikia bylos nagrinė­ti teismo posėdyje, o tai reiškia, kad sutaupoma daug laiko" [14, p. 75-76]. Apibendrinus šias nuomones, matyti, kad pro­ceso paspartinimą, kaip vieną iš pagreitintų proce­sų požymių, išskiria visi autoriai, daugiau ar ma­žiau dėmesio skyrę pagreitintų procesų sąvokos analizei. Tačiau vieni iš jų spartesnę proceso eigą įvardija vieninteliu pagreitintų procesų požymiu (V Mikelėnas, V. Nekrošius, H. Bayer, I. Meier), Mti pagreitintų procesų sampratai mano esant reikš­mingus ir taikomus proceso paspartinimo būdus (A Kunze), treti, be to, bando atsakyti į klausimą, kokiais tikslais toks paspartinimas yra atliekamas (Fr. Klein, G. Peters). Taigi remdamiesi teisės aktų analize ir teisės mokslininkų darbais galime konstatuoti, kad jei­gu atitinkamomis CPK nuostatomis siekiama sutrumpinti proceso trukmę, palyginti su ben­dro pobūdžio taisyklėmis, jau galime kalbėti apie vieną iš pagreitintų procesų požymių. Egzistuoja funkcinis tam tikrų bylų nagrinėjimo ypatumų ir proceso trukmės ryšys. Dažnai spe­cifinės proceso teisės nuostatos tiesiogiai lemia, kad vienos pasirinktos procesinės formos pa­galba byla bus išnagrinėta greičiau, nei naudo­jant kitą procesinę formą. Tačiau ar remdamiesi šiuo literatūroje aptinkamu ir daugelio autorių kaip vieninteliu išskiriamu požymiu mes jau vi­siškai identifikavome sumarinius procesus? Mano nuomone, siekimas paspartinti bylinėji­mąsi dar toli gražu nėra vienintelis pagreitintų pro­cesų išskyrimo kriterijus. Greitesnio nei įprasta proceso tikslas keliamas tiek, pavyzdžiui, byloms, nagrinėjamoms ypatingąja teisena, kur veikia ink­vizicinis ir oficialumo principai [26], tiek byloms dėl teismo įsakymo išdavimo, nedidelių sumų pri­teisimo ir dokumentiniam procesui, kur minėti ypatingosios teisenos principai visiškai neveikia. Akivaizdu, kad šių abiejų iš esmės skirtingų tiek pagal keliamus tikslus, tiek pagal taikomus prin­cipus bylų nagrinėjimo grupių įvardijimas vienu „pagreitinto proceso" terminu būtų netikslingas, o daugeliu atvejų ir klaidinantis. Todėl reikia ieš­koti papildomo pagreitintų procesų išskyrimo kri­terijaus, padėsiančio tiksliau identifikuoti šį civi­linio proceso institutą. Dabar beveik neginčijama, kad šiuolaikinio socialinio civilinio proceso tikslas yra nustatyti materialią tiesą byloje. Tuo tikslu valstybė nu­matė tam tikras taisykles, kurių laikymasis, įsta­tymų leidėjo nuomone, turėtų padėti nustatyti, kuri šalis pagal materialinės teisės reikalavimus yra teisi. BPK įtvirtinti procesinių dokumentų turinio ir formos, jų įteikimo reikalavimai, įro­dinėjimo taisyklės, teismo priimamų procesi­nių dokumentų pobūdis ir kiti procesinės for­mos reikalavimai toli gražu nėra vien techninio pobūdžio normos. Todėl vienos procesinės formos sudaro gali­mybę gauti vykdomąjį dokumentą, nepasiekus tokio bylos aplinkybių ištyrimo laipsnio, kokio reikalaujama nagrinėjant bylas įprasta tvarka. Būtent bylos aplinkybių tyrimo laipsnis turėtų būti laikomas papildomu kriterijumi kartu su bylinėjimosi paspartinimo tikslu, leidžiančiu identifikuoti sumarinius procesus. Dėl šios prie­žasties kai kurie autoriai teigia, kad sprendžiant bylą sumarine tvarka teisėjui pakanka būti įsiti­kinusiam ne tokio sprendimo teisingumu, bet tikėtinu teisingumu [24, p. 201]. Atsakymą į šį klausimą pateikia antras pagreitintų procesų požymis, o būtent - teismo at­liekamo bylos aplinkybių tyrimo laipsnis. Tik nu­stačius, kad proceso paspartinimo efektas pasiekiamas netiriant kai kurių bylos aplinky­bių, neabejotinai galima kalbėti apie pagreitintą pro­cesą, kurį taip pat būtų galima pavadinti supap­rastintu baudžiamųjų bylų nagrinėjimu siaurąja prasme, skirtingai nuo kitų procedūrų, kuriose greitesnio bylos išnagrinėjimo siekiama aktyvi­nant teisėją, įtvirtinant inkvizicinį principą ar­ba vien nustatant bylos išsprendimo terminus. Šiuo požiūriu pagreitintų procesų požymius mano šalyje atitinka dokumentinis procesas, bylų dėl teismo įsakymo išdavimo, bylų dėl nedide­lių sumų priteisimo ir bylų dėl daikto valdymo pažeidimų nagrinėjimo ypatumai. Pažvelgę į nu­statytas šių procedūrų taisykles, pamatysime, kad jų pagalba bylos gali būti išnagrinėtos greitai būtent dėl teismui suteikiamos galimybės nueiti nuo bendrosios bylų tyrimo tvarkos ir neat­sižvelgti į tam tikras, paprastai teisiškai reikš­mingas aplinkybes. Tačiau pastaroji proceso forma išskirtus pagreitintų procesų požymius atitinka tik iš da­lies, kadangi galimybė nuspręsti dėl bylos nag­rinėjimo formos ir tvarkos nereiškia, kad teis­mas gali skirti mažiau dėmesio faktinėms aplinkybėms ištirti. Vis dėlto pripažintina, kad suteikiant teismui plačias nuožiūros įgyvendi­nimo ribas, klaidingo sprendimo tikimybė pa­didėja (pvz., apklausdamas liudytoją telefonu, teismas turi mažiau galimybių nustatyti, ar šis liudytojas sako tiesą), todėl siekis greičiau iš­nagrinėti bylą, nepaisant padidėjusios klaidin­go sprendimo rizikos, leidžia ginčų dėl nedide­lių sumų priteisimo nagrinėjimo ypatumus priskirti sumariniams procesams. Šiuo aspektu visos minėtos procedūros skiriasi nuo kitų spar­tesnių bylų nagrinėjimo būdų, net jei juose ir minima proceso supaprastinimo sąvoka. Pasta­rieji tam tikrų kategorijų baudžiamųjų bylų nagrinė­jimo ypatumai, susiję su trumpesne proceso truk­me, kitaip nei sumariniai procesai, yra nulemti didesnės viešojo intereso apsaugos, to siekiant bylą reikalaujama išnagrinėti ne tik greitai, bet ir visapusiškai bei nustatyti ne vien materialią, bet kartais galbūt net ir objektyvią tiesą procese. Bylų nagrinėjimo ypatumus, kuriais siekia­ma proceso paspartinimo, palyginti su bylų nagrinėjimu bendrąja tvarka, nepriklausomai nuo proceso spartinimo būdų ir tikslų, butų galima pavadinti supaprastintu procesu plačiąja pras­me. Tik dalis iš šių supaprastintos kategorijos bylų ypatumų atitinka antrąjį pagreitintų proce­sų požymį - ne tokį visapusišką bylos aplinky­bių tyrimą - todėl čia susiduriama su supapras­tintu procesu siaurąja prasme, kitaip vadinamu pagreitintų procesu. Išanalizavus pagreitintų procesų požymius, ga­lima konstatuoti, kad: 1) sumariniai procesai reiškia tam tikrus by­lų nagrinėjimo ypatumus, palyginti su by­lų nagrinėjimu bendrąja ginčo teisena; 2) minėtų ypatumų pagrindinis tikslas yra su­daryti sąlygas greičiau išnagrinėti bylą nei įprasta; 3) sumariniams procesams taikomų ypatumų pagalba sprendimas priimamas nekreipiant dėmesio į kai kurias aplinkybes, teisiškai reikšmingas nagrinėjant bylą bendrąja gin­čo teisena, arba laikantis švelnesnių pro­ceso formos reikalavimų. Taigi sumarinius procesus galima apibūdinti kaip specialias bylų nagrinėjimo tvarkas, kai, sie­kiant paspartinti procesą, galima nesilaikyti tam tikrų bendrųjų proceso taisyklių ir kurioms kelia­mi švelnesni bylos aplinkybių visumos ištyrimo ir (arba) procesinės formos reikalavimai. 1.3.Pagreitino proceso samprata ir taikymo ypatumai Norėtųsi pradėti nuo naujausių BPK pakeitimų, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai turėjo įtakos pa­greitintam procesui. Turimas omeny 2004 m. liepos 8 d. BPK pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr.lX-2336 [1], kuriuo buvo pakeista gana daug BPK straipsnių. Tiesiogiai su pagreitintu procesu yra susi­jęs BPK 426 straipsnio pirmos dalies pakeitimas - galimas 5 dienų ikiteisminio tyrimo terminas buvo pratęstas iki 10 dienų. Atrodytų, kad perpus prailginus terminą, praktikams turėjo atsirasti papildomų galimybių inicijuoti daugiau bylų, užbaigiamų pagreitinto proceso tvarka. Tačiau ką gi rodo statistika? Pernelyg nesigilindami j galimas kitas nei įstatymo pakeitimai pagreitinto proceso baudžiamųjų bylų skaičiaus kitimo priežastis1, tiesiog palyginkime 2004 m. rugpjūčio-2005 m. kovo mėn. laikotarpį su 2003-2004 m. tuo pačiu laikotarpiu. Per šiuos du aštuonių mėnesių laikotarpius pagreitinto proceso taikymas išaugo 44 proc. (atitinkamai nuo 1369 iki 1971 atvejų) [2]. Būtų galima teigti, kad tai tikrai ryškus padidėjimas, tačiau nereikia pamiršti, kad 2003 m. buvo pagreitinto proceso taikymo pradžia. Todėl jeigu lygintume tik atskirus 2004 m. laikotarpius iki minėtų liepos mėn. pakeitimų ir po jų, skirtumas būtų kur kas mažesnis. Tarkime, skaičiuojant penkių mėnesių iki 2004 m. liepos mėn., kai buvo padaryti minėti BPK pakeitimai, pagreitintų procesų teigiamas skirtumas sumažėja iki 5 proc. (atitinkamai 2004 m. vasario-birželio mėn. - 1149 ir 2004 m. rugpjūčio-gruodžio mėn. - 1205) [2]. Taigi kalbėti apie kokią nors didesnę ikiteisminio tyrimo termino prailginimo iki 10 dienų įtaką, didelį poveikį aktyvesniam pagreitinto proceso taikymui, bent jau per šį trumpą laikotarpį, vargu ar galima. Ryškesnių pagreitinto proceso taikymo atvejų didėjimo tendencijų negalima įžvelgti ir pirmaisiais šių metų mėnesiais. Bendraujant su kai kurių apylinkių prokuratūrų prokurorais, pavyzdžiui, Vil­niaus miesto apylinkės prokuratūros, kurioje pagreitintų procesų skaičius sudaro daugiau nei trečdalį bendro Lietuvos Respublikoje taikytų pagreitintų procesų skaičiaus2, teko išgirsti vieną gana netikėtą argumentą, jog pagrindinis pagreitinto proceso taikymo, o ne ikiteisminio tyrimo užbaigimo kaltina­muoju aktu akstinas yra ne ilgesnis ikiteisminio tyrimo terminas, o tuo pačiu 2004 m. liepos 8 d. įsta­tymu [1] padaryti BPK 218, 220, 237 straipsnių pakeitimai, kuriais vėl į ikiteisminio tyrimo stadiją buvo gražintas susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga (byla) institutas. Kadangi Generalinio proku­roro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58 patvirtintų Rekomendacijų dėl proceso dalyvių susipa­žinimo su bylos medžiaga [3] 35 punktas, nepaisant minėtų BPK pakeitimų, liko nepakeistas, prakti­kai naudojasi abejotina galimybe nesupažindinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, jei prokuroras pa­teikė teismui pareiškimą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Būtų galima sutikti su tokia pareigūnų pozicija, jei pasinaudojus BPK 426 straipsnio galimybėmis nepateikti teismui jokios ikiteis­minio tyrimo medžiagos, tokia medžiaga nebūtų renkama ir, savaime suprantama, paprasčiausiai ne­būtų ko pateikti susipažinti. Jei vis dėlto tokia medžiaga yra renkama, tai manytina, kad proceso daly­viams, ir ypač įtariamajam, esant jų pageidavimui, pagal BPK keliamus reikalavimus turėtų būti suda­romos galimybės susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis dar ikiteisminio tyrimo metu, kitaip la­bai tikėtina, kad jau teisme, tapęs kaltinamuoju, asmuo nesutiks būti teisiamas tuoj pat, o pareikalaus laiko gynybai pasirengti, todėl nagrinėjimas teisme užsitęs. Kitas minėto 2004 m. liepos 8 d. įstatymo aspektas, tiesiogiai paveikęs pagreitintą procesą, bet, sprendžiant iš šio įstatymo projekto aiškinamojo rašto [4], ne jam pagal idėją skirtas, yra BPK 225 straipsnio 1 dalies pakeitimas, kuris apylinkės teismui pagal teismingumą priskyrė nagrinėti keletą sunkių nusikaltimų, už kuriuos gresia maksimali 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Pagrindinis šio pokyčio tikslas buvo sumažinti apygardos teismų darbo krūvį, tačiau tai palietė ir pagreitintą procesą, nes pagal BPK 426 straipsnio pirmą dalį [5] šio proceso tvarka gali būti nagrinėjamos visos apylinkės teismui teismingos bylos, vadinasi, ir tie konkretūs sunkūs nusikaltimai. Nors tai ir nebuvo numatyta įstatymų leidėjo ketinimuose, tačiau tai tapo savotišku eksperimentu įgyvendinant jau anksčiau keltą idėją, kad pagrindinis pagreitinto proceso kriterijus turėtų būti ne nusikalstamos veikos pavojingu­mas, o jos padarymo aplinkybių aiškumas [6, p. 66-68]. Šiuo klausimu buvo atlikta apklausa. Iš 370 praktikų su iškeltu teiginiu sutiko net 62 proc, 33 proc. teigė, kad abu požymiai turi vienodą reikšmę, ir tik 3 proc. nesutiko, o kiti 2 proc. neturėjo nuomonės [7, p. 23], Faktą, kad tokia teigiama praktikų pozicija nėra tik teorinis samprotavimas, pagrindžia besi­klostanti BPK naujovių taikymo praktika. Analizuojant perduotų pagreitinto proceso tvarka ikiteisminio tyrimo bylų statistiką buvo nustatyta, kad įsigaliojus BPK 225 straipsnio pakeitimams, t. y. nuo 2004 m. liepos 24 d, iki 2005 m. gegužės 1 d., iš viso dėl sunkių nusikaltimų buvo inicijuotas 25 pagreitin­tas procesas [8], Dažniausiai šis procesas buvo taikytas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko­dekso [9] 180 bei 260 straipsniuose nurodytų sunkių nusikaltimų - plėšimų bei neteisėto dispona­vimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Analizuojant Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorų inicijuotais pagreitintais procesais užbaigtas baudžiamąsias pylas, atvejų, kai būtų skundžiami priimti apkaitinamieji nuosprendžiai, nepasitaikė. Viena vertus, tai leidžia teigti, kad nuosprendžiai buvo teisėti ir pagrįsti, o gynybos šaliai abejonių dėl tiesos bei jos nustatymo procesinių garantijų nekilo. Kita vertus, nereikėtų skubėti iš. to daryti kategoriškų išvadų. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojami BPK pakeitimai galioja dar ne visus metus, reikėtų ilgesnės šios naujovės taikymo praktikos ir atlikti nuodugnesnę baudžiamųjų bylų analizę. Tik tada bus galima rimčiau kalbėti apie pagreitinto proceso taikymo sunkiems nusikaltimams pranašumus bei trūkumus. Tuo tarpu šiek tiek plačiau norėtųsi apsistoti ties paskutiniu šiame straipsnyje analizuotinu pa­greitinto proceso teorijos ir praktikos atitikties klausimu - galimybe teismui nepateikti jokios ikiteismi­nio tyrimo medžiagos. BPK 426 straipsnio 1 dalyje nustatyta 10 dienų galimo ikiteisminio tyrimo riba, kurios negalima praleisti norint baigti procesą pagreitinto proceso tvarka, yra imperatyvus reikalavimas, tačiau toje pačioje straipsnio dalyje įtvirtinta ir dispozityvi nuostata, kad prokuroras gali kreiptis į teismą ir veikos padarymo dieną. Tokia įstatymų leidėjo suformuluota nuostata yra tarsi skatinimas, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, kuo greičiau įgyvendinti baudžiamojo proceso paskirtį, o BPK 426 straipsnio 2 dalyje nustatyta prokuroro teisė nepateikti teismui jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos vertintina kaip bandymas sudaryti optimalias teisines prielaidas tokios nuostatos įgyvendinimui. Šias dvi paminėtas nuostatas, t.y. kreipimąsi į teismą nusikalstamos veikos padarymo dieną ir galimybę nepateikti jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos, būtų galima vertinti kaip sistemos, maksimaliai supaprastinant ikiteis­minio tyrimo stadiją, kūrimą, galbūt ir kaip skatinimą prokurorui kartu su ikiteisminio tyrimo pareigū­nais ja pasinaudoti, nes tai yra vienas iš būdų mažinti ikiteisminio tyrimo krūvį, sutelkti dėmesį į sudė­tingesnių nusikalstamų veikų tyrimus, kurie iš tiesų reikalauja išsamaus ikiteisminio tyrimo, atliekant visus tam būtinus procesinius veiksmus. Tačiau kas gi vyksta praktikoje? Reikia pasakyti, kad pavyko nustatyti tik pavienius atvejus ir tai tik 2003 m., t. y. kai pagreitintas procesas tik pradėtas taikyti, kai į teismą prokuroras kreipėsi be iki­teisminio tyrimo medžiagos, tik ne nusikalstamos veikos padarymo dieną, o kiek vėliau, neperženg­damas nustatyto tuometinio 5 dienų termino [7, p. 104]. įdomūs šiuo klausimu gali pasirodyti tyrimo rezultatai, nes nuostatai, kad nereikėtų pateikti jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos, pritarė net 47 proc. praktikų. Nepalaikančių šios nuostatos buvo 34 proc. [7, p. 104]. Keltinas klausimas, kur gi slypi šių prieštaringų duomenų priežastis? Atsakant į šį klausimą pirmiausia reikia pasakyti, kad analizuojamą nuostatą palaikė tik ikiteis­minio tyrimo pareigūnai ir prokurorai (atitinkamai 73 ir 51 proc. apklausoje dalyvavusių šių parei­gūnų). Tuo tarpu net 67 proc. apklaustų teisėjų su ja nesutiko, ir tai, galima sakyti, buvo viena iš es­minių vangaus šios nuostatos taikymo teisminėje praktikoje priežasčių.1 Kita vertus, skubėti vertinti to­kią praktiką tik pagal skaičius ir neigiamai nevertėtų vien dėl to, kad tokių nusikalstamų veikų, kurios yra visiškai aiškios ir kad beveik nėra būtinybės atlikti jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, o aplinkybes tiesiogiai išsiaiškinti teisme, nėra itin daug. Be to, būtų galima pateisinti sprendimą rinkti ikiteisminio tyrimo duomenis iš pirmo žvilgsnio gana aiškiose bylose, tačiau kai, tarkime, yra tam tikrų prieštara­vimų tarp turimos žodinės informacijos ir numatoma, kad tam tikroms aplinkybėms patvirtinti arba paneigti nepakaks vien tik asmeninių įrodymų arba jų patikrinti teisme tiesiog nebūtų galimybės (pa­vyzdžiui, atlikti parodymų patikrinimą vietoje). Kitu atveju galėtų tekti neaiškumus tiesiogiai aiškintis teisiamojo posėdžio metu, kuris dėl to gali užsitęsti pernelyg ilgai, padidėtų tikimybė, kad kaltinama­sis prašys papildomai laiko gynybai pasirengti (tokiu atveju, manytina, kad ir prokuroras prašytų tei­smo leisti surinkti papildomus duomenis atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus) arba teismas tiesiog konstatuotų, kad bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir bylą grąžintų prokurorui. Akivaizdu, kad visais iš šių paminėtų atvejų tikslas supaprastinti procesą nebūtų pasiektas. Kita vertus, žinant ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokurorų nuomonę šiuo klausimu, nega­lima tokios praktikos vertinti vien tik teigiamai. Teko ne kartą girdėti, ypač iš ikiteisminio tyrimo parei­gūnų, kad tokių atvejų, kai būtų galima kreiptis į teismą nepateikiant jokios ikiteisminio tyrimo me­džiagos, pasitaiko. Tačiau apsiriboti vien ta priežastimi, kad teisėjai, iš dalies ir prokurorai, nenori pa­mėginti aktyviau taikyti iš esmės naują Lietuvos baudžiamajame procese tiesos įrodinėjimo būdą, t.y. tiesiogiai teisme, o ne pagal preciziškai surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, negalima. 1.3.1.Pagreitinto proceso nuostatų sistema BPK Šiuo aspektu reikia atkreipti dėmesį ir į patį BPK, ar iš tiesų jis nustato pakankamai logišką pa­greitinto proceso nuostatų, keliančių minimalius reikalavimus, sistemą. Be to, negalima nepaminėti ir Generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-47 [10] patvirtintų, vėliau 2004 m. lapk­ričio 24 d. Įsakymu Nr. M 87 [11] taisytų „Rekomendacijų dėl proceso baigimo pagreitinto proceso tvarka", kurios, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi [12], yra privalomos proku­rorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, taip pat ir ypač svarbaus teismų praktikai vienodinti Lietu­vos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr.48 „ Dėl teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų supaprastintą procesą" [13], kuris, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 1 straipsnio 3 dalies 1 punktu [14], yra privalo­mas teismams bei kitoms institucijoms. Visų pirma reikia pasakyti, kad BPK 426 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata „jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos" sisteminiu požiūriu yra per kategoriška. Vadovaujantis to paties BPK 426 straips­nio analize bei kaltinamojo akto ir ikiteisminio tyrimo medžiagos (BPK 220 straipsnio 1 dalyje vadi­nama „bylos medžiaga") sąlyginio atskyrimo analogija, prokuroro pareiškimas dėl proceso baigimo pagreitinto proceso tvarka, bent jau siaurąja prasme, nėra laikytinas ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nors įstatyme nėra aiškiai apibrėžta, kas tai yra ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau remiantis BPK 218 ir 220 straipsniais galima teigti, kad tai yra įvairių dokumentų bei pridedamų daiktų visuma, ku­riuose yra surinkti duomenys arba jie patys yra kaip duomenys, pagrindžiantys nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įtariamojo kaltę bei kitas nusikalstamos veikos tyrimui reikšmės turinčias aplin­kybes.1 Tie duomenys yra renkami atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, taikant procesines prievar­tos priemones, išreikalaujant bei savanoriškai pateikiant dokumentus bei daiktus. BPK 426 straipsnis, įtvirtindamas aptariamą terminą „jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos", suponuoja, kad galima neat­likti nė vieno iš čia paminėtų veiksmų, ir, atrodytų, viskas yra logiška. Tačiau analizuodami reikalavi­mus, kuriuos BPK 427 straipsnis nustato prokuroro pareiškimo turiniui, pastebėsime, kad prokuroras, be kitų dalykų, privalo nurodyti duomenis apie ankstesnį kaltinamojo teistumą, taip pat išvardyti pa­grindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Nepakanka pareiškime tik nurodyti, kad asmuo teistas. Būtina pateikti jį patvirtinančius dokumentus, t.y. pažymą iš centralizuotai tvarkomos asmenų teistumo bazės bei neretai praktikoje reika­laujamų teismo nuosprendžių kopijas. Vien jau šis faktas leidžia teigti, kad galimybė nepateikti jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos įstatyme įtvirtinta neįgyvendinama nuostata. Tačiau esminis klausimas yra ne tas. Galimybę nepateikti jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos paneigia kitas paminėtas pareiškimo turinio reikalavimas - išvardyti pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Kyla klausimas, kaip turėtų išvardyti tokius duomenis prokuroras, jei jis, pasi­naudodamas BPK 426 straipsnio nurodytomis išimtimis, nusprendžia kreiptis į teismą, nepateikdamas jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos? Kalbėti, kad tokie duomenys galėtų būti žodinė informacija, ku­ria disponuoja prokuroras, besikreipiantis į teismą, įstatymas nesuteikia jokio pagrindo. Todėl aki­vaizdu, kad BPK 427 straipsnyje nustatytas reikalavimas išvardyti pagrindinius duomenis daro niekinę BPK 426 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybę nepateikti jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos. Labai tikėtina, kad tokie baudžiamojo proceso normų prieštaravimai galėjo turėti jtakos vienodą ikiteisminio tyrimo bei teisminę praktiką formuojančių Generalinio prokuroro ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicijoms. Štai dar pirmosios Generalinio prokuroro Rekomendacijų dėl proceso baigimo pagreitinto pro­ceso tvarka redakcijos [10] 16 punkte buvo nustatyta, kad „nors BPK 426 straipsnio 2 dalyje numa­tyta, kad prokuroras teismui gali nepateikti jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos, tačiau siūlome pa­teikti asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, nukentėjusiojo ar reikalingų liudytojų apklausos protokolus, specialistų išvadas ar paaiškinimus, kitus reikšmės bylai turinčius daiktus ir dokumentus". Tai rodo, kad jau tuo metu buvo ignoruojama BPK 426 straipsnio 2 dalies diskutuojama nuostata. Turimi omeny ir dokumentai, patvirtinantys ikiteisminio tyrimo pradžią, taip pat procesiniai dokumentai, kuriuose įtvirtinami ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo procesiniai sprendimai bei procesiniai doku­mentai, skirti proceso dalyvių teisėms užtikrinti. Reikėtų pasakyti, kad BPK komentaro autoriai laikosi kitos nuomonės, t. y. kad nereikia pateikti pažymų apie teistumą, taip pat kaip ir apie psichinę kaltinamojo būklę {Žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras: V-XI dalys / Goda G., Kazlauskas M., Kuconis P. ir kt. - Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003 - p. 506-507). Tačiau tokia nuostata galima suabejoti, nes nuosprendžio, nesvarbu ar jis priimtas pagreitintame, ar bendrajame procese, turinio ir formos reikalavimai nesikeičia. Pačiame BPK komentare, komentuojant BPK 304 straipsnį, yra pasakyta, kad įžanginėje nuosprendžio dalyje dėstomi duomenys, taip pat ir apie teistumą, turi būti patvirtinti atitinkamais dokumentais ar kitokiu būdu, nekeliančiu abejonių. Vargu ar reikia kalbėti, kad teistumą galima patvirtinti tik dokumentais. Todėl akivaizdu, kad jei tokių dokumentų nepateiktų prokuroras, tai juos reikėtų gauti pačiam teismui. O šis ne visada turi tokią galimybę, ypač jei teismo posėdis organizuojamas tuoj pat, kai atvyksta prokuroras, ir tą pačią dieną yra galimybė užbaigti baudžiamąją bylą teismo nuosprendžio priėmimu. 2004 m. rugsėjo 17 d. supaprastinto proceso, taip pat ir pagreitinto proceso praktikos vienodinimo klausimu savo nuomonę išsakė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas. Jis minėto nutarimo M3] 18 punktu pritarė susiformavusiai praktikai, kai kartu su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagrei­tinto proceso tvarka teismui, be kitų dokumentų, pateikiami „duomenų, patvirtinančių bylos aplinky­bes, šaltiniai (įtariamojo, nukentėjusiojo, liudytojų apklausos protokolai, kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų, jei jie buvo atlikti, protokolai, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ir pan.)" Be to, šiame nutarime yra išaiškinta, kad byla yra grąžinama prokurorui, kai bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, t. y. kai teisiamajame posėdyje apklausus kaltinamąjį, atvykusius nukentė­jusiuosius, kitus proceso dalyvius, liudytojus, išnagrinėjus kitus prokuroro pateiktus duomenis, nenu­statomos kai kurios nusikalstamos veikos aplinkybės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!