Paauglių kūno kultūros pamokų nelankymo, santykių su bendraamžiais ir mokytojo elgesio stiliaus sąsajos

 paauglių kūno kultūros pamokų nelankymo, santykių su bendraamžiais ir mokytojo elgesio stiliaus sąsajos bakalauro baigiamasis DARBAS Katedros baigiamųjų darbų aprobavimo komisija ginti baigiamąjį darbą: ………………………….. rekomenduoja/nerekomenduoja Katedros baigiamųjų darbų aprobavimo pirmininkas: /parašas Baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas: pažymiu ir žodžiu Baigiamųjų darbų gynimo komisijos sekretorė (-ius): /parašas KAUNAS 2011 SANTRAUKA Darbo tema: Paauglių kūno kultūros pamokų nelankymo, santykių su bendraamžiais ir mokytojo elgesio stiliaus sąsajos. Raktiniai žodžiai: kūno kultūros pamokos, pamokų lankymas. Darbo objektas – kūno kultūros pamokų lankomumas. Darbe keliama hipotezė – Nepatenkinami santykiai su bendraamžiais ir kūno kultūros mokytojo elgesio stilius įtakoja kūno kultūros lankomumą. Darbo tikslas – nustatyti paauglių kūno kultūros pamokų nelankymo santykių su bendraamžiais ir mokytojo elgesio stiliaus sąsajas. Uždaviniai: 1. Nustatyti paauglių kūno kultūros pamokų lankomumą. 2. Nustatyti santykius su bendraamžiais. 3. Nustatyti kūno kultūros mokytojo elgesio stilių. 4. Nustatyti sąsajas tarp pamokų kūno kultūros lankomumo ir santykių su bendraamžiais bei mokytojo elgesio stiliumi. Atlikus literatūros analizę gaunama išvada, kad pamokų lankomumas yra vienas iš veiksnių, labiausiai įtakojančių pažangumą mokykloje. Mokyklos nelankymas arba blogas lankymas be pateisinamų priežasčių išlieka viena opiausių problemų. ĮVADAS Darbo tema: Paauglių kūno kultūros pamokų nelankymo, santykių su bendraamžiais ir mokytojo elgesio stiliaus sąsajos. Darbo aktualumas. Žymiausi žmonijos mąstytojai fizinį lavinimą laikė būtina visapusiškos asmenybės sąlyga. Kad tobulėtų siela, kūną miklino dar senovės graikai. Pedagogikos mokslo pradininkas J. A. Komenskis rašė: „Mes įpareigoti saugoti kūną nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų pirmiausia dėl to, kad jis yra sielos namai ir dar vieninteliai. O jeigu jie yra palengvėle plyšėdami vienoj ar kitoj vietoj, tai vienišai sielai tenka gyventi nepatogiame bute. Taigi jei pasaulio rūmuose, į kuriuos įleido mus Dievo maloningumas, norime išbūti ko ilgiausiai, turime uoliai rūpintis šia lūšnele“. Ir vėliau visų laikų pedagogai fizinį lavinimą laikė įvairiapusio ugdymo pagrindu. Fizinis lavinimas, be to, padeda žmogui pasirengti darbui, gynybai, giminės pratęsimui. Kauno Visuomenės sveikatos centro duomenimis, maždaug kas trečias moksleivis yra nepakankamai fiziškai aktyvus, o kas penktas - nemėgsta kūno kultūros pamokų. Neigiamą moksleivių požiūrį į kūno kultūros pamokas formuoja prastos sporto salės bei aikštynai, prasta persirengimo kambarių bei dušų būklė. Kai kuriose mokyklose sporto aikštynus bei dušus labai prastai vertina beveik visi moksleiviai. Klaipėdoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad nemažai vaikų kūno kultūros pamokomis nepatenkinti dėl per didelių krūvių bei reikalavimų, o kai kurie nurodė, kad tingi sportuoti, kad nepatogu nešiotis aprangą ir tai, kad per mažai būna laiko persirengti bei nusiprausti. Hipotezė – Nepatenkinami santykiai su bendraamžiais ir kūno kultūros mokytojo elgesio stilius įtakoja kūno kultūros lankomumą Darbo tikslas – nustatyti paauglių kūno kultūros pamokų nelankymo santykių su bendraamžiais ir mokytojo elgesio stiliaus sąsajas. Uždaviniai: 1. Nustatyti paauglių kūno kultūros pamokų lankomumą. 2. Nustatyti santykius su bendraamžiais. 3. Nustatyti kūno kultūros mokytojo elgesio stilių. 4. Nustatyti sąsajas tarp pamokų kūno kultūros lankomumo ir santykiu su bendraamžiais bei mokytojo elgesio stiliumi. PRIEDAI 1 priedas ANKETa Ši anketa yra atliekama Lietuvos Kūno Kultūros Akademijos studento Valdo Petraičio. Anketa yra anoniminė, t.y. Tau nereikės niekur rašyti savo vardą ir pavardę. Gauti duomenys bus naudojami Valdo Petraičio baigiamajame darbe. Perskaityk žemiau pateikiamus teiginius ir pažymėk, kaip dažnai Tu taip jautiesi, kai esi su savo bendraklasiais. Mokytojų elgesio stiliaus klausimyno pavyzdys ir instrukcija: Dabar pagalvok apie mokslo metais tave mokiusius kūno kultūros mokytojus ir išsirink du: Vieną, iš kurio pamokų tu niekada nebėgi arba bėgi labai retai ir antrą, iš kurio pamokų tu bėgi dažniausiai. Lentelėje yra pateikiamos mokytojų savybės. Pirmame stulpelyje pažymėk pliuso ženklą ties tomis savybėmis, kuriomis pasižymi mokytojas, iš kurio pamokų tu nebėgi. Antrame pažymėk pliuso ženklą ties tomis savybėmis, kuriomis pasižymi mokytojas iš kurio pamokų tu bėgi dažniausiai. Nr. Savybės Mokytojas, iš kurio pamokų nebėgi Mokytojas, iš kurio pamokų bėgi 1. Akcentuoja vien tik mano nesėkmes 0 80 2. Nesidomi mano rezultatais 38 42 3. Kai atlieku užduotis pagiria ir įvertina 80 0 4. Kitiems girdint neanalizuoja mano klaidų 64 16 5. Gerbia mokinių skirtumus 80 0 6. Aiškiai ir konkrečiai išsako reikalavimus 80 0 7. Susidomi tik kai ilgą laiką man nesiseka 72 8 8. Tikisi, kad pasimokysiu iš klaidų ir padarysiu išvadas 76 4 9. Supranta mano norus 80 0 10. Nesiekia drausmės pamokos metu 69 11 11. Elgiasi pagal savo principus, vertybes 74 6 12. Kelia aukštus reikalavimus 9 71 13. Akcentuoja, kur man reikėtų pasistengti labiau 73 7 14. Išsako, kaip vertina mano darbą 51 29 1. Literatūros apžvalga 1.1. MOKINIŲ PAMOKŲ LANKOMUMO TVARKA LIETUVOS MOKYKLOSE LR švietimo įstatyme (2003 m. Nr. IX-1630) įtvirtinta nuostata, kad privalomas ir valstybės garantuojamas ugdymas vykdomas iki 16 metų pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas. Tokio amžiaus vaikai, nesimokantys Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, turintys teisę nuolat ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, yra laikomi nelankančiais mokyklos. Remiantis Lietuvos Respublikos švietimo Įstatymu, švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti nuolat tobulinti savo sugebėjimus. Mokytis - prigimtinė žmogaus teisė. (Lietuvos Respublikos švietimo Įstatymas, 2003). Jau kurį laiką Lietuvoje sprendžiama nelankančiųjų mokyklos iki 16 metų apskaita ir sąlygų grįžti į švietimo sistemą sudarymas. Pastaroji problema sietina ne tik su privalomo išsilavinimo įgyvendinimu, kuris skirtingose Europos šalyse yra nuo pagrindinio iki aukštojo, bet, esant poreikiui, ir su galimybe bet kada grįžti į švietimo sistemą bei galimybe mokytis visą gyvenimą. Daugiausia dėmesio skiriama vaikų iki 16 metų bendrojo lavinimo mokyklos nelankymui likviduoti, nes pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą, moksleiviai privalo įgyti pagrindinį išsilavinimą arba mokytis iki jiems sukaks 16 metų (Nesėkmingo mokymosi mąstai ir priežastys. Ataskaita, 2003). Reguliarus ir punktualus pamokų lankymas yra esminė sąlyga, kuri leidžia sėkmingai mokytis ir baigti mokyklą, įgyti tolimesniam mokymuisi reikalingų žinių ir įgūdžių, padeda ugdyti charakterio tvirtumą. Lankomumo taisyklių pažeidimai gali turėti neigiamų pasekmių. 1.2. Kūno kultūros pamokų reikšmė mokykloje Daugelis žmonių šiandien suvokia judėjimo svarbą, jo įtaką sveikatai. Kur tik pažvelgsi – jie vaikšto, bėgioja, žaidžia, plaukioja ar važinėja dviračiais. Žmonės supranta, jog aktyviai judėdami jie gyvena turiningiau. Todėl jie ištvermingesni, atsparesni ligoms, labiau pasitiki savimi ir nėra tokie prislėgti gyvenimo rūpesčių. Vadinasi ką nors daryti yra geriau negu nieko nedaryti. Žmogaus sveikatos stiprinimas – vienas iš svarbiausių kūno kultūros uždavinių. Kūno kultūros užsiėmimai žmogaus organizmą veikia įvairiapusiškai. Moksleivių fizinių galių ugdymas yra mokyklinės kūno kultūros programos pagrindas. Fizinis lavinimas susijęs su visu vaiko gyvenimu, veikla, darbu, mityba, aplinka ir kitais veiksniais. Todėl kūno kultūros užsiėmimai suprantami, kaip kryptinga ugdytojo ir ugdomojo sąveika, bendradarbiavimas, vaiko sveikatos stiprinimas, fizinio išsivystamo ir fizinio pajėgumo gerinimas, noro pačiam siekti fizinio tobulumo skiepijimas, sveikos gyvensenos ugdymas. Juk kiekviena fizine veikla ne tik skatinamas poreikis judėti, teikiama žinių, įtvirtinami mokėjimai ir įgūdžiai, bet ir žadinamos teigiamos emocijos, ugdomos dorovinės nuostatos ir dorovingas elgesys, teigiami charakterio bruožai. Todėl fizine būkle reikia rūpintis ne kartkartėmis, o tikslingai, sistemingai ir nuosekliai (Gimnazijos bendruomenės sveikatos stiprinimas, 2008). Žymiausi žmonijos mąstytojai fizinį lavinimą laikė būtina visapusiškos asmenybės sąlyga. Kad tobulėtų siela, kūną miklino dar senovės graikai. Pedagogikos mokslo pradininkas J. A. Komenskis rašė: „Mes įpareigoti saugoti kūną nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų pirmiausia dėl to, kad jis yra sielos namai ir dar vieninteliai. O jeigu jie yra palengvėle plyšėdami vienoj ar kitoj vietoj, tai viešniai sielai tenka gyventi nepatogiame bute. Taigi jei pasaulio rūmuose, į kuriuos įleido mus Dievo maloningumas, norime išbūti ko ilgiausiai, turime uoliai rūpintis šia lūšnele“. Ir vėliau visų laikų pedagogai fizinį lavinimą laikė įvairiapusio ugdymo pagrindu (Jakavičius, Juška, 1996). Fizinis lavinimas, be to, padeda žmogui pasirengti darbui, gynybai, giminės pratęsimui. Fizinis ugdymas - moksliškai pagrįstas pedagoginis vyksmas, kurio metu ugdytojas, remdamasis kūno kultūros vertybėmis, veikia ugdytinį. Žodį ugdymas reikėtų suprasti kaip auginti, kad didėtų, plėtotųsi, vystytųsi, bręstų. Sąvoka plati. Fizinis ugdymas – asmenybės formavimo, ugdymo sudedamoji dalis. Fizinio ugdymo procese bendraujant ugdytojui ir ugdytiniui siekiama įgyvendinti tam tikrą asmenybės fizinės būsenos ugdymo programą. Tai kryptingas fizinių ypatybių, gebėjimų ugdymas bei judėjimo įgūdžių formavimas, kurių reikia sudėtingoje žmogaus veikloje (Kuklys, Blauzdys, 2000). Fizinio lavinimo bendrieji uždaviniai yra tokie: 1. Harmoningai lavinti kūną. 2. Koordinuoti kūno dalių veiksmus (stovėseną, eiseną, galūnių tikslingus judesius). 3. Užgrūdinti, išugdyti jėgą bei ištvermę. 4. Atstatyti pavargusių kūno dalių jėgą ir pavargusį protą (Kuklys, Blauzdys, 2000). Fizinis lavinimas, o ypač pirmieji trys uždaviniai, yra labai svarbūs žmogaus brendimo laikotarpiu. Brendimo metu visus minėtus fizinio lavinimo uždavinius sprendžia darželiai, mokyklos ir užmokyklinės sporto įstaigos fizinio lavinimo užsiėmimuose. Fizinis lavinimas kartu reiškia ir fizinį auklėjimą. Fiziškai neišlavinsi žmogaus, jeigu jis to nenorės. Todėl fizinis auklėjimas — tai paskata fiziškai tobulėti, noras būti tvirtam, ištvermingam, harmoningam. Tai svarbiausia fizinio lavinimo ir lavinimosi prielaida. Kai mokiniai, vengia fizinio lavinimo užsiėmimų, galime teigti, kad jie nesupranta fizinio lavinimosi reikšmės (Jakavičius, Juška, 1996). Kūno kultūra — svarbi asmens ir visuomenės bendrosios kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis kultūros sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti asmens fizinės, psichinės ir dvasinės darnos, t.y. stiprina įvairaus amžiaus žmonių sveikatą. Kūno kultūra atveria galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai. Apimdama įvairias asmens fizinio aktyvumo raiškos formas, kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdytis fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės bei dvasinės sveikatos (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir bendrojo išsilavinimo standartai. XI – XII klasės. 2002). Šiandien fizinio auklėjimo srityje pradėta didesnį dėmesį skirti sveikatingumo uždaviniams, kurie pabrėžia judėjimo džiaugsmo pojūtį, teigiamą fizinio aktyvumo poveikį daugelyje veiklos sričių, norą bendrauti, pajusti pergalės siekį, būti sveikam, žvaliam, laimingam. Todėl per kūno kultūros pamokas įgyvendinami sveikatos stiprinimo, mokymo, lavinimo bei auklėjimo uždaviniai kartu. Svarbiausia yra gera sveikata, visapusiškas fizinis rengimas, fizinis tobulėjimas, pagrindinį dėmesį skiriant judesių koordinacijos, vikrumo, lankstumo, ištvermės, jėgos ir greitumo lavinimui. Norint lavinti šias fizines ypatybes nereikia pamiršti tai, kad: 1) jos priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties ir fizinio pajėgumo, todėl turi būti lavinamos individualiai; 2) vaiko biologinis amžius ne visada sutampa su kalendoriniu, todėl reikia atsižvelgti į vaiko biologinį brendimą; 3) visos fizinės ypatybės turi būti lavinamos kompleksiškai, siekiant optimalaus lygio; 4) vienų fizinių ypatybių lavinimas veikia kitas fizines ypatybes ir į tai reikia atsižvelgti, parenkant fizinius pratimus; 5) daug dėmesio skirti pratimų saugumui. Atkreipiant į tai dėmesį mokytojas per užsiėmimus parenka įvairius pratimus ir juos metodiškai suderina, individualizuoja fizinio krūvio apimtį ir jo intensyvumą pasitelkdamas į pagalbą estafetes ir sportinius bei judriuosius žaidimus, kurie kelia pamokų emocionalumą, didina vaikų aktyvumą pamokoje. Kūno kultūra bendrojo lavinimo mokykloje aprėpia: • mokinių fizinio aktyvumo raišką, • teorines kūno kultūros, sveikatos ir sporto žinias. Mokinių fizinio aktyvumo rūšys paprastai užima nevienodą vietą kūno kultūros pamokose. Ją lemia mokinių amžius, asmeninio fizinio išsivystymo lygis, sveikatos būklė, lytis, individualūs interesai, polinkiai bei gebėjimai, mokyklos materialinė bazė. Mokiniai skatinami sąmoningai rinktis tinkamiausias fizinio aktyvumo formas bei rūšis atsižvelgiant į savo interesus bei polinkius. Mokinių fizinio aktyvumo raiškos gali būti realizuojamos dvejopai: a) puoselėjant bendrąjį fizinį mokinių vystimąsi, fizines galias bei sveikatą, nesiekiant sportinių rezultatų ir b) siekiant sportinių rezultatų. Pastaruoju atveju kūno kultūra iš esmės sutampa su sportu. Visos fizinio aktyvumo formos gali būti realizuojamos tiek per kūno kultūros pamokas, tiek per įvairius papildomajam ugdymui skirtus popamokinius, užmokyklinius kūno kultūros užsiėmimus, sporto, turizmo renginius. Siekiama, kad visas mokyklos gyvenimas, popamokinė bei užmokyklinė veikla sudarytų kuo daugiau progų mokinių fiziniam aktyvumui reikštis (Ivaškienė, 2008). Ugdymas per kūno kultūros pratybas grindžiamas pagarba moksleiviui kaip asmenybei, pozityviu požiūriu į kiekvieno asmens individualią fizinę prigimtį, psichofizinį skirtingumą, nuolatiniu siekimu kūno kultūros pamokų, sporto renginių metu sudaryti sąlygas, kurios leistų moksleiviui patirti saviraiškos ir kūrybos džiaugsmą, plėtotų jo savarankiškumą ir atsakomybę. Viena iš esminių kūno kultūros misijų yra judėjimo poreikio patenkinimas, nes mokslinė techninė revoliucija, teikianti civilizacijai daug patogumų, sudaro sąlygas hipodinamijai, kuri, savo ruožtu, yra daugelio negalių ir rimtų susirgimų priežastis. Antra, svarbiausia sportavimo misija yra pagalba žmogui, siekiančiam aukštesnių gyvenimo tikslų. Trečia svarbi sportavimo kaip reiškinio paskirtis- skatinti visuomenė nuolatinei kaitai ir prisidėti prie brandžios demokratinės, humanistinės visuomenės kūrimo (Jaras, 1999). Sporto pedagogo svajonė – kad sportuojantis moksleivis būtų laimingas, sveikas, darbingas ir džiaugtųsi gyvenimu. Sportavimas turėtų padėti jaunuolei surasti savo profesinę erdvę, sužadinti jos asmenybę bei atskleisti pašaukimą. Vizijoje norėtųsi matyti jaunuolį kaip individualybę, turinčią gilius santykius su savimi ir pasauliu bei savas pozityvias vertybes. Tai turėtų būti turtingos prigimties žmogus, darni asmenybė – sveika siela ir kūnu, reaguojanti, bet valdanti savo emocijų ir valios sprendimus. Tokia asmenybė adekvačiai suvokia ir vertina daiktus, išlaiko pusiausvyrą tarp žemesnių potraukių ir sveiko proto, sugeba prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos (Jaras, 1999). 1.3. Mokinių požiūris į fizinį aktyvumą Sveikata yra žmogaus būklė, kurią sudaro fizinė, socialinė ir psichinė dimensijos, Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad sveikata yra ne tik gyvenimas be ligų, bet ir būklė, suteikianti galimybę kasdien tenkinti asmens buitines ir laisvalaikio reikmes. Taigi sveikata yra susijusi su visaverčio gyvenimo galimybėmis (Stewart, 2005). Mokinio gyvenimo kokybei gerinti, be kita ko, svarbi yra ir mokyklinė kūno kultūra. Todėl Europos Parlamento rezoliucijoje (2008) pagrįstai pažymima, kad per kūno kultūros pamokas reikėtų mokinį parengti judesių kultūros plėtotei, mokinys turėtų saikingai pagal asmenines išgales siekti fizinio pajėgumo, sveikatos ir mokymosi sėkmės, išsiugdyti bendruosius gebėjimus: komunikacinius, pažintinius, darbo ir veiklos, rodyti kūrybinę iniciatyvą. Šie dalykiniai kūno kultūros uždaviniai suderinti su strateginiuose švietimo dokumentuose nurodomu tikslu – pritaikyti ugdymo turinį taip, kad kiekvienas mokinys pagal savo poreikius ir išgales bręstų kaip asmenybė, ugdytųsi pilietinę ir tautinę savimonę, įgytų kompetencijų, būtinų tolesniam mokymuisi ir prasmingam, aktyviam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje (Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, vertinimo, atnaujinimo ir diegimo strategija, 2007). Ugdant bendruosius ir specialiuosius kūno kultūros – mokinių judėjimo, sveikatos stiprinimo ir tausojimo – gebėjimus, daugėja galimybių reikštis asmens fiziniam ir kūrybiniam aktyvumui bei individualumui. Paauglystės laikotarpiu itin svarbu lavinti adaptacinius ir socialinius mokinių gebėjimus, derinti psichopatinę brandą ir interesus, ugdyti fizinės saviraiškos ir judėjimo poreikius. Tai didina mokinių pasitikėjimą savimi, skiepija fizinio aktyvumo poreikį, nusiteikimą ieškoti, bandyti ir rasti fizinio ugdimosi įvairovę skatina mokinius būti fiziškai aktyvius ne tik per kūno kultūros pamokas mokykloje, laisvalaikiu, bet ir baigus mokyklą, visą gyvenimą (Kūno kultūros bendroji programa, 2008). 1.5. Sportuojančių ir nesportuojančių paauglių savęs vertinimo lygio ir patyčių sąsaja, dažnumas Mokykloje kiekvienas vaikas turėtų jaustis svarbus ir saugus. Deja, realybė dažnai esti kitokia. 2003m. Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad bendraamžių tyčiojimąsi bent kartą yra patyrę apie 70 procentų moksleivių. Net 60 procentų tirtų vaikų prisipažino, kad retkarčiais tyčiojosi iš savo bendraamžių ( Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2006 ). 2008 m. tyrimu taip pat įrodyta, kad ne rečiau 2 – 3 kartus per mėnesį patyčias teko patirti daugiau kaip pusei ( 52,3 ) procento tirtų Lietuvos moksleivių, kurie arba buvo kitų moksleivių patyčių aukomis (18,3 ) procento, arba patys tyčiojosi iš kitų moksleivių ( 17,9 ) procento, arba patyrė viena ir kita ( 16,1 ) procento, ( Zaborskis, Bareikienė, 2008 ). Taigi pastaraisiais metais jaunų žmonių agresyvaus elgesio tyrimams skiriama itin daug dėmesio: analizuojama patyčių intensyvumas ( O‘ Hanlon, 2006; Bullying by the nubers, 2007; Zaborskis, Vareikienė, 2008 ), formos ( Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2006; Wilson, 2006; Teachers not trained to handle bullying, claims committee, 2007 ), lyčių skirtumai ( Wolfsberg, 2006; Cyberbullying, 2007; San Antonio, Salzfas, 2007 ), pasekmės asmenybės psichosocialinei sveikatai ( Bullying by thenumbers, 2007; Zaborskis, Vareikienė, 2008; Fleming, Jacobsen, 2009 ir kt. ), ieškoma veiksmingų būdų ir priemonių, kaip spręsti šią problemą. Visgi tyrėjai ( Graziano, 2003; Haddock, 2006 ) tvirtina, kad būtų svarbiau išsiaiškinti, kokie individualūs pagrindiniai charakterio asmenybiniai ir socialinio pažinimo procesai sieja patyčių raišką, o ne patį tyčiojimąsi ir jo paplitimo mastą, kuris ir taip ganėtinai ištyrinėtas. Atliktų tyrimų ( Andreou, 2001; Christie-Mizell, 2003 ) duomenys rodo, kadpatyčių raiška labai susijusi su žmogaus savivoka, savęs vertinimu. Pavyzdžiui, vaikas, būdamas tyčiojimosi auka tarp bendraamžių arba kęsdamas pažeminimą šeimoje, gali prasčiau save vertinti, vėliau šį negatyvų elgesį netgi kopijuoti. Tokie vaikai dažniau pradeda tyčiotis iš kitų, nes patys yra patyrę patyčias ir pažeminimą. Taigi labai dažnai agresiją mokiniai demonstruoja iš baimės ir nepasitikėjimo savimi, dėl to, kad negerbia savęs ir šitaip tikisi užsitarnauti pagarbą. Agresyvumas sumažina vidinę baimę, ir paaugliai naudojasi tuo norėdami save realizuoti ir padidinti savęs vertinimą ( Prakapas, 2001 ). Merginų bejėgiškumas ir kontragresija, vaikinų kontragresija yra veiksniai, verčiantys inicijuoti ar tęsti tyčiojimąsi ( Jolliffe, Farrington, 2006 ). R. J. Hazler ir kt. ( 2006 ) teigimu, patyčių aukos taip pat yra prastesnių vidinių asmens gebėjimų, dažnai yra izoliuotos socialiai, turinčios išryškintų asmeninių baimių, kaltinančios save dėl problemų ir apskritai žemos savivokos ir savęs vertinimo. Paauglystė yra biologinių, psichologinių ir socialinių pokyčių metas. Šiuo laikotarpiu intensyviai formuojasi savivoka, kurios vienas iš komponentų yra savęs vertinimas, parodantis individo požiūrį į save ir priklausantis nuo savų gebėjimų, kompetencijos suvokimo. Paauglys, kuris save suvokia kaip gebantį daugelyje jam svarbių sričių, yra linkęs adekvačiai save vertinti, sėkmingai socializuotis. Daugelis sporto mokslininkų ( Boyd, Hrycaiko, 1997; Šniras, Malinauskas, 2006; Dunn et al. 2008 ir kt. ) pripažįsta, kad įsitraukimas į sportinę veiklą teigiamai veikia paauglių savęs vertinimą, prisideda prie paauglio tapatumo ir teigiamos savigarbos vystimosi, skatina bendradarbiavimą su bendraamžiais, ugdo fizinius gebėjimus, charakterį, kūrybingumą, vertybių sistemą, atitraukia jį nuo žalingų įpročių, padeda integruotis į visuomenę. Lietuvos ir užsienio mokslininkai nurodo, kad mokyklose agresyvumo, tyčiojimosi mastas vis didėja ir, kai įrodyta empiriniais tyrimais (Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2004; Zaborskis, Bareikienė, 2008; Christian, Kashiwagi, 2007; Carlson, Cornell, 2008 ir kt.), yra vaikų, kurie nuolat patiria bendraamžių patyčias mokykloje. Patyčias patiriančių ir iš kitų besityčiojančių moksleivių skaičius Lietuvos mokyklose yra didesnis negu kitose Europos šalyse (Zaborskis ir kt., 2005). Remiantis 1994 – 2002m. tarptautinio moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo duomenimis, Lietuvoje kas trečias 11 – 15 metų moksleivis 2 – 3 kartus per mėnesį arba dažniau patiria kitų moksleivių patyčias. Beveik tiek pat moksleivių patys tyčiojasi (Zaborskis ir kt., 2005) iš bendraamžių. Literatūroje galima rasti daug tyrimų, susijusių su patyčių reiškiniu. Analizuojamas patyčių dažnumas. Amerikiečių mokslininkai (Wilson, 2006; Bullying by the number, 2007) nurodo, kad tyčiojimąsi patiria vienas iš trijų 6 – 10 kl. moksleivių; Vokietijoje nuolat patyčias patiria maždaug 8% vaikų, 22% - patys jas inicijuoja (Wolke et al., 2001 – cit iš Targamadzės, Valeckienės, 2007). Lietuvoje, kaip ir buvo minėta, patyčias patiria nuo 50 iki 70% vaikų ( Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2004; Zaborskis ir kt., 2005; Zaborskis, Vareikienė, 2008). Mokslininkai gilinasi ir į patyčių formų raišką. Lietuvių autoriai išskiria tokias patyčių formas: tiesiogines (vaikas atvirai puolamas, užgauliojamas savo bendraamžių) ir netiesiogines (asmuo skaudinamas nenaudojant tiesioginės agresijos). Pagal tai, kokia agresija yra naudojama vaiko atžvilgiu, patyčios skirstomos į žodines, fizines, sudėtines (Povilaitis, Valiukevičiūtė, 2006). Užsienio tyrėjai (Wilson, 2006; San Antonio, Salzfass, 2007) tyčiojimąsi skirsto į fizinį (mušimą,. spardimą), žodinį (pravardžiavimą, erzinimą ) ir psichologinį (socialinį atskyrimą, prievartą, paskalų skleidimą). Šiuo metu užsienyje ir Lietuvoje dažnai minima nauja tyčiojimosi forma – tyčiojimasis internetu – tai telefonų ir kompiuterių naudojimas ( elektroniniu paštu siunčiami vaizdai ir žinutės, varginant ar gąsdinant kitus). Mokiniai patyria tyčiojimąsi internetu, labiau linkę praleidinėti pamokas, blogiau mokytis, yra prislėgti (Wolfsberg, 20060. Škotijoje mokslininkai ištyrę 100 šeimų iš Nacionalinės autistų bendruomenės, išsiaiškino, kad net 38% (28% mergaičių ir 10 % berniukų) autistų vaikų buvo tyčiojimosi internetu aukos (Teachersnot trained to handle bullying, claims committe, 2007). Atliekami tyrimai, įrodantys negatyvių patyčių poveikį asmenybės psichikos sveikatos ir elgesio problemų atsiradimui. M. F. Van der Wal, C. A. N. De Wit ir R. A. Hirasing (2003) tyrimo duomenimis, ir berniukai, ir mergaitės, iš kurių yra tyčiojamasi, dažnai patiria depresiją, juos kamuoja mintys apie savižudybę. Paaugliai, tapę patyčių aukomis ir (arba) patys tyčiojęsi iš kitų, turėjo didesnę savižudiškų ketinimų galimybę nei tie, kurie nebuvo to patyrę. L. C. Fleming, K. H. Jacobsen (2009) teigimu, patyčios yra stipriai susijusios su depresijos simptomais, ir tai būdingiau mergaitėms. A. Zaborskis ir I. Bareikienė (2008) nustatė, kad mokykloje pasireiškusios patyčios susijusios su blogesniu moksleivių savo sveikatos vertinimu, menkesniu pasitenkinimu gyvenimu ir dažnais galvos, skrandžio, nugaros skausmais, liūdesiu irzlumu, nervine įtampa, nemiga, galvos svaigimu, silpnumu. Nustatytos sąsajos priklausė nuo tiriamųjų lyties ir patyčių pobūdžio. Tyčiojęsi iš kitų paaugliai buvo linkę rūkyti, vartoti svaigiuosius gėrimus ir narkotines medžiagas. Taip pat išryškėjo, kad jaunuoliai, po vieną kriminalinį nusikaltimą įvykdę iki 24 metų, 6 – 9 klasėse buvo idenfikuoti kaip priekabiautojai (tyčiotojai), 40% iš jų iki 30 metų buvo teisti tris ir daugiau kartų. Suaugę tyčiotojai pasityčiojimą perneša ir į šeimą smurtaudami (Bullying by the nimbers, 2007). Tuo tarpu vaikai – aukos dažnai tampa suaugusiais – aukomis ir leidžia tyčiotis savęs darbo vietoje, šeimoje (Fritz, 2006; Root, 2006). Taigi pastaraisiais metais jaunų žmonių agresyvaus elgesio tyrimams skiriama itin daug dėmesio: analizuojama patyčių intensyvumas, formos, lyčių, skirtumai, pasekmės asmenybės psichosocialinei sveikatai (McGuckin, 2006; Wilson, 2006; San Antonio, 2007; Targamadzė 2008; Fleming, Jacobsen, 2009 ir kt.), ieškoma veiksmingų būdų ir priemonių, kaip spręsti šią problemą. Deja, mokslinėje literatūroje pasigendama tyrimų, kurių metu būtų nagrinėjama sportavimo ir patyčių priklausomybė (pvz., kaip sportavimas susijęs su agresyvumo raiška, patyčių prevencija ir pan.). Juolab kad mokslinėje literatūroje nuolatos diskutuojama, kaip sportas veikia asmenybės socialinius įgūdžius, saviugdą, nuo kurių priklauso individo elgesys aplinkoje (Šniras, Malinauskas, 2005; Yoneyama, Rigby, 2006 ir kt.). Taip pat nėra daug tyrimų, kuriais būtų analizuojama, kaip priklausymo rizikos grupei veiksnys ( jį lydintis agresyvus, asocialus elgesys) veikia tyčiojimosi procesą. Taigi įdomu patyrinėti šias dvi specifines grupes tyčiojimosi raiškos aspektu, nes kai kurie autoriai (Ivanauskienė, 2005; Bruy, Cillessen, 2006; Dunn et al., 2008) nurodo, kad tiek sportuojantys, tiek rizikos grupės paaugliai yra padidintos agresijos (tik vieni – prosocialia, kiti – asocialia forma), taip pat išskirtinio statuso (tiek pozityvaus, tiek negatyvaus) turėjimu bendraamžių grupėje, ir tai gali paskatinti būti patyčių iniciatoriais arba nevykdyti patyčių; patiems tapti patyčių aukomis arba jų išvengti. 1.6 Mokytojų požiūris į mokinių dorovinių vertybių ugdymą Lietuvos pedagogikoje vertybių ugdymas grindžiamas praeities ir dabarties filosofų, psichologų ir pedagogų darbuose. Iš jų minėtini filosofai: Vidūnas, A. Maceina, S. Šalkauskis, V. Žemaitis, J. Morkūnienė; psichologė V. Lepeškienė; pedagogai G. Petkevičaitė – Bitė, M.Pečkauskaitė, J. Vabalas – Gudaitis, J. Laužikas, L. Jovaiša, B. Bitinas, S. Dzenuškaitė, V. Aramavičiūtė, R. Vasiliauskas, N. Cibulskaitė, E. Martišauskinė, R. Bakutytė, M. Barkauskaitė, B. Žygaitienė ( 1; 2; 3; 6; 9; 10; 12; 14; 15; 16; ). Pedagogų nuomone, stiprėjant žmogaus priklausomybei nuo išorinių veiksnių, pasireiškia egoizmas, nežmoniškumas, pabrėžiama, kad tik auklėjamas žmogus tampa asmenybe, galinčia veikti bei elgtis pagal aukščiausias vertybes. Drauge šie mokslininkai pagrindė, kad šeima ir mokykla yra svarbiausi dorovinio elgesio ugdymo veiksniai ugdant visapusišką, dvasiškai brandžią, kritiškai mąstančią asmenybę. Pagrindiniuose valstybinio lygmens dokumentuose – Lietuvos švietimo koncepcijoje ir Valstybinės švietimo strategijų 2003 – 2012 metų nuostatose – svarbiausias ugdymo tikslas – padėti atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes, užpildyti jomis savo gyvenimą ( 8; 13; ). Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose nusakomas: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!