Obligacijų pelningumas asmeninių finansų valdymo kontekste

Įvadas Darbo aktualumas. Dėl gausaus investicinių instrumentų pasirinkimo šiuolaikinėse finansų rinkose ir permainingos investicijų aplinkos investuotojai turi poreikį gerai išmanyti tuos instrumentus ir suprasti rinkų cikliškumus, jų trūkumus bei privalumus, ir išmokti jais pasinaudoti arba išvengti jų keliamos rizikos. Šiame darbe nagrinėjama ekonomikos ciklų įtaka vertybinių popierių pelningumui. Analizuojama ekonomikos ciklų struktūra, taip pat kaip skirtingose ciklo stadijose kinta ekonomikos aktyvumas ir kaip tie pokyčiai veikia pasirinktų investicijų pelningumą. Atsižvelgiant į pasirinktus ekonominius rodiklius, bandoma prognozuoti būsimą ekonomikos aktyvumą. Siekiant suformuoti optimalų portfelį, analizuojama, kokie vertybiniai popieriai bei finansiniai instrumentai atspariausi ekonomikos nuosmukiams. Atlikus ekonomikos ciklų analizę ir nustačius, kokie veiksniai lemia vertybinių popierių pelningumą, toliau analizuojamos skirtingos pramonės šakos. Tuomet pasirenkama investavimo strategija, apsibrėžiamos investavimo ribos. Nagrinėjami pagrindiniai makroekonominiai rodikliai: BVP, nedarbo lygis, infliacija, palūkanų norma. Visi šie rodikliai lyginami tarpusavyje, nustatomi jų ryšiai su obligacijų, akcijų, žaliavų pelningumais. Nagrinėjant 20 metų JAV istorinius duomenis, bandoma įžvelgti tam tikras tendencijas. Siekiant didesnės portfelio diversifikacijos ir pelningumo. į jį įtraukiami perspektyvių pramonės šakų vertybiniai popieriai. Pagrindinis dėmesys formuojant portfelį skiriamas jo struktūros optimizavimui, įtraukiant alternatyvias investicijas, tokias kaip auksas, JAV vyriausybės obligacijos, kurios užtikrintų portfelio stabilumą ekonominio ciklo metu. Pagal gautus rezultatus atliekama lyginamoji portfelių pelningumo analizė, nustatoma, kokiomis proporcijomis efektyviausia formuoti portfelį (akcijos, obligacijos, žaliavos), bei įvertinama pasirinkta investavimo strategija. Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja vertybinių popierių rinka. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir pačios šalies ekonomikos būklę. Skirstydamas išteklius vertybinių popierių rinkoje investuotojas siekia rasti patį tinkamiausią jų derinį, kuris užtikrintų idealią kontroliuojamos rizikos ir galimo maksimalaus pajamingumo kombinaciją. Efektyvus šios problemos sprendimas - tai vertybinių popierių portfelis, kuris formuojamas atsižvelgiant į ekonomikos ciklus. Akcijų rinkų ciklai vyksta nuolat, kaip ir ekonomikoje, jie yra tvirtai įrodyti, juos patvirtina istoriniai duomenys, daugybė tyrimų. Todėl tokio portfelio formavimas būtų efektyvus instrumentas, kurio pagalba galima pasiekti visus investicinius tikslus. Portfelinis investavimas leidžia planuoti, įvertinti, kontroliuoti visos investicinės veiklos galutinius rezultatus skirtinguose vertybinių popierių rizikos sektoriuose. Vertybinių popierių portfelio sudarymo prasmė - pagerinti investavimo sąlygas, suteikiant vertybinių popierių visumai tokias investicines charakteristikas, kurios nepasiekiamos investuojant į pavienius VP, o išryškėja derinant įvairias kombinacijas. Pagrindinis dėmesys, formuojant portfelį, skiriamas jo struktūros optimizavimui, įtraukiant alternatyvias investicijas: tokias kaip žaliavos, vyriausybės vertybinius popierius. Visuotinai pripažinti šie investavimo tikslai: investicijų saugumas, pelnas ir kapitalo augimas. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad ilgai augusios rinkos visada krenta. Tai vadinama rinkų ciklais. Todėl, norint suformuoti optimalų vertybinių popierių portfelį, būtina sukurti investicinę strategiją, kuri remiasi investicinės grąžos, investavimo laikotarpio analize ir iškylančios rizikos įvertinimu. Darbo objektas – obligacijų pelningūmas asmeninių finansų valdymo kontekste. Šio darbo tikslas - išanalizuoti ir įvertinti obligacijų pelningūmą asmeninių finansų valdymo kontekste ir jų įtaką portfelio formavimui ir pelningumui. Šiam tikslui pasiekti iškelti šie svarbiausi uždaviniai: 1. Išnagrinėti obligacijų pelningūmą asmeninių finansų valdymo kontekste ir jų sudedamąsias dalis, apibrėžti struktūrą; 2. Nustatyti kurių sektorių obligacijų pelningūmas atspariausias ekonomikos nuosmukiams; 3. Išanalizuoti pagrindinius veiksnius, įtakojančius VP kainų pokyčius, esant skirtingoms ciklo fazėms, įvertinnat obligacijų pelningūmą asmeninių finansų valdymo kontekste ir jų; 4. Nustatyti optimaliausią portfelio sudėtį atsižvelgiant į ekonomikos ciklus; 5. Suformuoti hipotetinį portfelį, įtraukiant alternatyvias investicijas (žaliavos, obligacijos); 6. Išanalizuoti gautus rezultatus, įvertinti investavimo strategiją. Tyrimo metodai. Darbas parengtas sisteminės mokslinės literatūros analizės ir bendrosios analizės metodais. 1. Obligacijų pelningūmas asmeninių finansų valdymo kontekste teoriniai aspektai 1.1. Obligacijų pelningūmą asmeninių finansų valdymo kontekste ir jų sudedamosios dalys Ekonomikos svyravimai vyksta nuolat, po didesnių kilimų visada seka nuosmukiai, kurie vyksta nuolatos. Ekonomikos cikliškumais ekspertai neabejoja, tačiau niekas negali tiksliai įvardinti kurioje ciklo stadijoje šiuo metu yra ekonomika ir kada jos kryptis pasikeis. Todėl bandoma išskirti sudedamąsias ciklo stadijas, pasirenkant tam tikrus indikatorius prognozuoti jas. Istoriniai duomenys rodo, kad ekonomikos pakilimai tęsiasi ilgiau nei nuosmukiai. Išskyrus nuosmukį po antrojo pasaulinio karo ir didžiąją depresiją (1929-1933 m.), kuri prasidėjo JAV ir išplito po visas kapitalistines valstybes. Didžiosios depresijos metu recesija užsitęsė labai ilgai, nedarbo lygis nuo 3 % 1929 m. pakilo iki 25 % 1933 m. Vėlesnės recesijos 1949, 1954, 1958, 1961 m. buvo daug trumpesnės. Tačiau kai kurie ekonomistai pastebi, kad nuo 1970 m. iki 1990 m. recesijos pradėjo ilgėti. Manoma, kad ateityje jos gali tik gilėti. Šiuos ekonomistų spėjimus iš dalies patvirtina dabartinė ekonomikos krizė, kuri prasidėjo JAV ir apėmė visą pasaulį (Hyman 1989). Ciklų teorija sako, kad egzistuoja nuolatinė ir nuspėjama struktūra, kurios pagalba galima paaiškinti ekonominius pasikeitimus. M. Bronfenbrenner, S. VVerner, G. Way!and (1990) išskiria-4 ekonomikos eiklu - sudedamąsias dalis: kilimo fazė (ang. expansion), aukščiausias taškas (ang. upper turning point), smukimo fazė (ang. contraction) ir žemiausias taškas (ang. lower turning point). Ciklo fazės vaizduojamos ant ekonomikos krypties linijos (ang. trend line), kuri yra kylanti, dėl didėjančios darbo jėgos, kapitalo augimo, bei naujų technologijų. Aukščiausias pakilimo taškas dažnai vadinamas piku, parodo didžiausią ekonomikos aktyvumą. Žemiausias taškas dar vadinamas recesija atspindi žemiausią ekonomikos aktyvumo būseną. Pakilimo ir smukimo fazės atspindi ekonomikos augimą ir smukimą. Ciklo trukmę autoriai apibrėžia tarp dviejų aukščiausių pakilimo taškų (ekonomikos pikų) arba tarp dviejų žemiausių taškų (recesijų). Kilimo būsena tęsiasi nuo žemiausio aktyvumo taško iki aukščiausio taško. Smukimo fazė, kuri tęsiasi nuo piko iki žemiausio aktyvumo taško. Šios ekonomikos ciklo fazės kartojasi nuolat, skiriasi tik jų trukmė. Verta pabrėžti, kad kai kurie smukimai yra virš krypties linijos t.y. ekonomikos pakilimo metu įvyksta trumpi kritimai. Taip pat gali būti ir su kilimo būsena. 1 pav. Ekonomikos ciklas Šaltinis. Bronfenbrenner, Wwerner, Wayland 1990. P. A. Samuelson., W. D. Nordhaus (1989) išskiria taip pat keturias ciklo stadijas (2 pav.): „pikas" ir „dugnas" parodo pasikeitimo taškus, kai tuo tarpu kilimas ir recesijos yra pagrindinės stadijos. Recesijoje ekonomika būna tada, kai du iš eilės ketvirčius ekonomikos augimas neigiamas. Recesijos pabaiga galime laikyti kai ekonomika pasiekia „dugną". Tada ekonomika pakeičia kryptį ir vėl pradeda augti, pasiekia piką, krenta, ir taip šios stadijos seka viena paskui kitą. 2 pav. Ekonomikos ciklas Šaltinis. Samuelson, Nordhaus 1989. Vėlgi eiklų struktūra yra vienoda, tačiau jie nėra reguliarūs. P. A. Samuelson., W. D. Nordhaus (1989) ekonomikos ciklus prilygina kalnų masyvams, kurie turi viršukalnes ir slėnius. Vieni slėniai gali būti labai gilūs, kaip „didžioji depresija" arba seklūs. P. A. Samuelson., W. D. Nordhaus (1989) išskiria keletą ženklų, kurie padeda nuspręsti kada artėja recesija. Pirmiausiai pradeda mažėti vartotojų perkamoji galia, tačiau pramonės produkcija vis dar auga. Tačiau po kiek laiko pramonė sureaguoja į tai, mažindama pagaminamos produkcijos kiekį, aišku tuomet automatiškai krenta ir BVP. Toliau įmonės stipriai mažina investicijas arba plėtrą. Antra pradeda kristi darbo jėgos paklausa. Kai pradeda mažėti produkcijos gamyba, paskui ją seka ir žaliavų paklausos mažėjimas. Recesijos metu stipriai mažėja ir įmonių pelnai. Kas sąlygoja žymų akcijų kainų kritimą. Ekonomikos ciklai pagal trukmę įvairiai klasifikuojami. M. Bronfenbrenner, S. Wemer, G. Wayland (1990) išskiria 4 ciklų rūšys. Trumpiausias ciklas, kuris trunka nuo trijų iki penkerių metų vadinamas „Kitchin" ciklu. „Juglar" ciklas trukmė nuo 7 iki 10 merų, tai dažniausiai pasitaikantis ciklas JAV ekonomikoje. Toliau seka „Kuznets" ciklas, kuris trunka nuo 15 iki 25 metų. Ir ilgiausias ciklas „Kondratief \ kuris trunka nuo 30 iki 50 metų. Istoriniai duomenys tokio ciklo dar nėra užfiksavę. Kai kurie ekonomistai šį ciklą sieja su technologiniais išradimais, pvz. geležinkelių arba automobilių sukūrimas. Nagrinėjant ekonomikos ciklus svarbu stebėti statistinius duomenis, atlikti skaičiavimus. Kadangi statistinių duomenų pagalba galime matyti esamą ekonomikos aktyvumą, bei prognozuoti tolimesnę jo eigą. Remiantis M. Bronfenbrenner, S. Weraer, G. Wayland (1990) galima išskirti 5 žingsnius, kur naudojantis statistiniais duomenimis galime išmatuoti ekonomikos svyravimus. 1. Svyravimai gali būti išmatuoti pagal sutampančius indikatorius, kurie atspindi esamą ekonomikos būklę pvz. asmeninės pajamos 1982 m. metų kainomis, pramonės gamybos indeksas. Aplenkiančius indikatorius, kurių pagalba galime prognozuoti ekonomiką, bei atsiliekantys indikatoriai, kurie pasikeičia tik pasikeitus ekonomikos aktyvumui. 2. Skaičiavimų pagalba pašalinama sezoninių svyravimų įtaka. 3. Statistiniai duomenys atvaizduojami grafikuose. 4. Skaičiuojami nukrypimai nuo krypties linijos, svyravimai. 5. Analizuojami svyravimai, darant išvadas bandoma prognozuoti ekonomika. Taigi remiantis pateiktu šablonu galime analizuoti ekonomikos aktyvumą, bei nuspėti tolimesnę jos eigą. Ekonominiai svyravimai geriausia atsispindi BVP rodiklį, kuris parodo esamą ekonomikos būseną. Šiuos svyravimus daugiausia įtakoja visuminės paklausos svyravimai, o kartais ir visuminės pasiūlos. Tai ir įtakoja BVP augimą, bei darbo užimtumą. M. Bronfenbrenner, S. VVemer, G. Wayland (1990) išskiria visuminės paklausos ir pasiūlos įtaką ekonomikos svyravimams. Jie teigia, kad paklausos padidėjimas arba sumažėjimas daro didelę reikšmę ekonomikos aktyvumui. Kaip matyti iš pateikto paveikslėlio, kuris iliustruoja paklausos padidėjimo sukeltus pasikeitimus tiek BNP rodiklio, tiek kainų lygio. A taškas parodo ekonomikos visuminės paklausos kreivė. Kai paklausos kreivė-pasislenka į dešinę, iš ADį į AD2, padidėja paklausa, tai sąlygoja kainų ir BNP padidėjimą. Pasislinkus paklausos kreivei atsiranda naujas pusiausvyros taškas B. Kai ekonomika pradeda kilti, produkcijos gamyba ir darbuotojų užimtumas didėja kiekvieną mėnesį. įmonės ir vartotojai optimistiškai žiūri į ateitį, todėl padidėja investicijos ir vartojimas, tuo pačiu kyla ir perkamoji galia. 800 900 1.000 1.100 3 pav. Paklausos padidėjimo sukelti svyravimai Šaltinis. Bronfenbrenner, Wwerner, Wayland 1990. Produkcijos vartojimas kyla sparčiau, nei įmonės gamybiniai pajėgumai gali gaminti, todėl pradeda kilti kainos. Kylant ekonomikai toliau didėja vartotojų perkamoji galia, investicijos, tai pat didėja ir valstybinio sektoriaus išlaidos, tai paskatina dar greitesnį ekonomikos augimą. Kilimas, kurį laiką vis tęsiasi, kol galiausiai sustoja. Pagrindinė priežastis kodėl pasiekiamas pikas yra ta, kad ekonomika perkaista, gamybiniai pajėgumai pasiekia galimybių ribas, kartu pasiekiamos ir išteklių ribos. Ekonomikos augimo metu išteklių, darbo jėgos, gamybinių pajėgumų naudojimas visą laiką tik didėjo. Naujos prekės gali būti ir toliau gaminamos, tačiau darbo jėga ir gamtiniai ištekliai yra riboti. Apibendrinant galima teigti, kad ekonomikos pikas pasiekiamas kai išsenka darbo jėga ir išteklių resursai (Bronfenbrenner, Werner,Wayland 1990). Lėtėjantis ekonomikos augimas gali privesti net iki recesijos, kai stipriai kyla nedarbo lygis ir mažėja produkcijos gamyba. Silpstantis ekonomikos augimas gali įtakoti drastišką paklausos kritimą naujoms prekėms. Todėl įmonės mažina naujų prekių gamyba, tai sąlygoja darbuotojų atleidimą. Šis paklausos kritimas ir yra viena iš pagrindinių priežasčių kodėl ekonomika pereina iš augimo stadijos į kritimo stadiją. Todėl vienas iš pagrindinių uždavinių būtų, kaip reguliuoti ekonomiką, kad jos augimo tempas sutaptų su ekonomikos pajėgumu gaminti produkciją. Svyravimai įtakoti paklausos padidėjimo, padidina darbo užmokestį ir padidėja išteklių kainos, pasiekiamas pikas, dėl to visuminės pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Pusiausvyros taškas pasislenka iš B į C (3 pav.). Tuomet pradeda mažėti įmonių pelnai, krenta produkcijos gamyba, kiekvieną mėnesį kyla nedarbo lygis. Įmonės ir vartotojai pradeda pesimistiškai žvelgti į ateitį. Mažėja vartotojų pajamos, todėl mažėja ir jų perkamoj1 galia Ifl pasėkoje stabdoma gamyba, nesukuriamos naujos darbo vietos, tai ir sąlygoja tolesnį nedarbo lygio kilimą. Ekonomika būsena gali pereiti į stagfliaciją, kai kyla nedarbo ir kainų lygiai (Bronfenbrenner, Werner, Wayland 1990). Anksčiau ar vėliau ekonomikos kritimas pasiekia „dugną". Pasiekus žemiausią aktyvumo tašką ekonomika turėtų atsigauti. Čia vėl gi gali pasireikšti akceleratoriaus efektas. Kadangi nuosmukio metu padidėja atsarginiai gamybiniai pajėgumai, darbo jėga, resursai nebuvo pilnai išnaudojami. Tuo metu vieni gamybiniai įrengimai nusidėvi, juos reikia pakeisti kitais atsarginiais. Tačiau ateina laikas kai įrengimai turi būti pakeisti naujais. Greičiausiai tada kai padidės prekių paklausa ir reiks didesnių gamybinių pajėgumų. Tai ir bus nauja ekonomikos augimo stadija. (Hyman 1989). Egzistuoja ir kiti veiksniai kurie gali įtakoti ekonomikos augimą. Pikas gali būti pasiektas išradus naujas technologijas, dėl ko padidėtų investuotojų optimizmas. Vyriausybė išlaidų padidėjimas gali stimuliuoti ekonomiką. Vyriausybė atlieka labai svarbų vaidmenį žengiant iš recesijos. Taigi ekonomikos pikas gali būti pasiektas akceleratoriaus efekto pagalba, vyriausybės politika ar kitų veiksnių. Paklausos mažėjimo ciklo teorija panaši į prieš tai aptartą paklausos augimo ciklo teoriją. Tačiau šiuo atveju ciklas prasideda smukimo stadijoje ir kainų lygmuo linkęs ne kilti, o mažėti. Šiuo metu ekonomikos būsena labai priklauso nuo to kokių veiksmų imsis valdžia. Mažėjantis kainų lygmuo ir yra pagrindinis skirtumas tarp paklausos mažėjimo ir paklausos didėjimo teorijų. Geriausias pasiūlos sumažėjimo pavyzdys, OPEC organizacijos veiksmai. 1973 ir 1978 m. OPEC drastiškai sumažino išgaunamos naftos kiekį. Tai stipriai sumažino pasiūlą, pradėjo sparčiai kilti kainos. Pasiūlos kreivė pasistūmėjo į dešinę (4 pav.) taip pusiausvyros taškas pasislinko iš taško A į tašką B. Tokiu atveju ekonomika išgyvena stagfliaciją, kai kyla kainos ir tuo pačiu metu krenta pagaminamos produkcijos lygis, bei didėja nedarbas. Tačiau 1980 m. pasaulis prisitaikė prie esamos situacijos ir tapo mažiau priklausomas nuo OPEC, kadangi padidėjo naftos pasiūla iŠ kitų naftą išgaunančių šalių, taip pat pradėtos diegti technologijos taupančios kurą. Todėl OPEC buvo priversta didinti pasiūlą ir mažinti naftos kainas. To pasėkoje pasiūlos kreivė atsistatė, t.y. pasislinko į dešinę ir situacija ekonomikoje stabilizavosi. (Bronfenbrenner, Wcmer, Wayland 1990) 4 pav. Pasiūlos sumažėjimo sukelti svyravimai Šaltinis. Bronfenbrenner, Werner, Wayland 1990. Apibendrinant galima teigti, kad ekonomikos ciklą sudaro 4 stadijos, kurios cikliškai seka viena paskui kitą. Perėjimą iš vienos stadijos į kitą daugiausia įtakoja paklausos ir pasiūlos padidėjimas arba sumažėjimas, kuris gali sukelti didelius ekonomikos svyravimus, dėl kurių ekonomika gali pereiti į recesiją ar stagfliaciją. Šių paklausos ir pasiūlos sukeltų svyravimų išvengti neįmanoma, galima tik sušvelninti šiuos svyravimus, daugiausia per valdžios vykdomą politiką. Taip pat egzistuoja nenumatyti veiksniai, kurie gali stipriai pakeisti ekonomikos kryptį, pvz. karai, technologiniai išradimai. 1.2.Obligacijos portfelio struktūroje Apibrėžus ekonomikos ciklo sudedamąsias dalis, matyti, kad šis ciklas sudeda iš 4 pagrindinių dalių. Nors pats ciklas ir nėra sudėtingas, nuspėti, kada jis pereis iš vienos būsenos į kitą, labai sunku. Tačiau egzistuoja pakankamai rodiklių, kurių pagalba galime prognozuoti ekonomikos aktyvumą. Akcijų kainos vienas iš pagrindinių rodiklių, kurių pagalba daug anksčiau galime nuspėti ekonomikos būseną. „Ankstesnių recesijų analizė leidžia daryti išvadą, kad akcijų rinkos į ekonominio ciklo pasikeitimus istoriškai linkusios reaguoti iš anksto (4-9 mėn.). Iki šiol akcijų kainos, rinkos dalyvių lūkesčiams krypstant ūkio nuosmukio pusėn, paprastai pradėdavo kristi likus vidutiniškai 6 mėn. iki to momento, kurį vėliau kaip recesijos pradžią oficialiai patvirtindavo makroekonominiai duomenys. Ekonominiam ciklui peržengus recesijos slenkstį akcijų kainos, esant retoms išimtims, jau būdavo nukritusios didžiąją dalį nuosmukio, o dugnas būdavo jau arti arba net pasiektas (Adomkus 2008). Panašūs procesai vyksta ir prasidėjus ekonomikos atsigavimui. Kaip rodo statistiniai duomenys, tik atsispyrusios nuo dugno akcijų kainos per gana trumpą laiką atgauna didžiąją dalį prarastos savo vertės. 1953-1954 m. JAV recesija puikiai visa tai atspindi, kadangi prasidėjus recesijai akcijų rinka jau buvo pasiekusi dugną. 1973 -1975 m. recesijos JAV rodo, kad akcijų rinka pasibaigus sesijai dažniausiai jau būna atgavusi pusę savo vertės. Infliacija - kitas labai svarbus veiksnys bandant prognozuoti ekonomikos būklę. Infliacija yra prekių ir paslaugų brangimas. Infliaciją matuoja keletas indeksų. G. Kancerevyčius (2000) išskiria du pagrindinius indeksus: vartojimo prekių indeksas ir gamintojų prekių indeksas. Vartojimo prekių indeksas (VKI) (ang. Consumer Price Index, CPI) yra svarbiausias infliacijos indikatorius. Pirmiausia infliacija stipriai kyla prieš ekonomikos nuosmukį. Antra, dėl infliacijos kyla kainų lygis, taip sumažėja fiksuotas pajamas gaunančių vartotojų perkamoji galia. F. K. Reilly, E. A. Norton (2006) kaip vieną iš svarbiausių infliacijos prognozavimo indikatorių nurodo pinigų kiekį (pvz. M2) ir skirtumą tarp ilgalaikių ir trumpalaikių palūkanų normų. Sparčiai didėjantis pinigų kiekis, gali būti rodiklis rodantis, kad ateityje kils infliacija ir atvirkščiai, lėtas pinigų kiekio augimas nerodo infliacijos didėjimo. Kitas svarbus ekonomikos aktyvumo rodiklis, tai skirtumas tarp ilgalaikės ir trumpalaikės palūkanų normos. Dažniausiai, esant normalioms ekonominėms sąlygoms, ilgalaikė palūkanų norma yra didesnė už trumpalaikę palūkanų normą. Tačiau jei šis skirtumas lygus nuliui arba neigiamas, pvz. jei trijų mėnesių palūkanų norma didesnė arba lygi už 10 metų palūkanų normai, tai rodo jog yra recesija. Šį faktą patvirtina visos 9 recesijos JAV nuo 1955 iki 2004, nes visų jų metu skirtumas tarp ilgalaikės ir trumpalaikės palūkanų normos buvo lygus nuliui arba neigiamas. Kai šis skirtumas tapdavo teigiamu, ekonomika pradėdavo kilti. Verta paminėti, kad didėjanti JAV iždo vekselių (ang. T-biil) palūkanų norma taip pat gali būti kaip numatomas infliacijos rodiklis. (Reilly, Norton 2006). Infliacijos prognozavimo indikatorių identifikavimas tik vienas iš būdų nuspėti ekonomiką. Norint kuo tiksliau prognozuoti ekonomikos būseną neužtenka nagrinėti vieną ar kelis rodiklius. Todėl būtina nagrinėti daugiau orientacinių rodiklių, kurie parodo esamą ekonomikos būklę anksčiau nei BVP. Nekilnojamo turto sektoriaus aktyvumas yra vienas iš orientacinių rodiklių. Kadangi statybų sektoriaus aktyvumo padidėjimas sąlygos statybinių medžiagų paklausos padidėjimą, darbininkų darbo užmokesčio išaugime baldų gamybos apimties padidėjimą. Ir tik po to viso to išaugimas atsispindės BVP rodyklyje. Savaitinis gamybinės pramonės darbuotojų valandų, skaičius, nauji vartojimo prekių užsakymai, vartotojų lūkesčiai, akcijų kainos visi Šie rodikliai gali būti laikomi kaip orientaciniai, kurių pagalba galima numatyti ekonomikos aktyvumą. Ciklo fazes galima nustatyti remiantis ekonomikos indikatoriais ir duomenimis. JAV ekonomikos ciklo indikatorius skelbia Nacionalinis Ekonomikos Tyrimo Biuras (ang. National Bureau of Economic Research, NEBR). Ekonominiai kintamieji būna įvairios krypties: cikliniai (ang. procycle), priešeikliniai (ang. countercyclical) arba acikliniai (ang. acyclical) ir įvairaus signalo laiko (ang. signal timing): aplenkiantys, sutampantys ir atsiliekantys. Yra 11 pirmaujančių (ang. leading) indikatorių, 4 sutampantys (ang. coincident) ir 6 atsiliekantys (ang. lagging). Indikatoriai yra tam tikri ekonomikos statistiniai rodikliai. Pralenkiančių indikatorių pokyčiai atsiranda 3-4 mėn. prieš pakilimą ir 8-9 mėn. prieš recesiją. (Kancerevyčius 2000). Tačiau dauguma indikatorių susieti su istoriniais duomenimis, todėl gali kartais teikti klaidingą informaciją. Negalima visada aklai jais pasikliauti. Norint padidinti prognozių tikslumą rekomenduojama naudoti kiekybinę ir kokybinę analizę, tik tokiu būdu galima priartėti prie sistemingo ekonomikos prognozavimo. Lūkesčių analizės esmė ir yra ta, kad analitikas stebi aplinką, atlieka skaičiavimus, pasirenka ekonomikos rodiklius ir juos stebi. F. K. Reilly, E. A. Norton (2006) išskiria keletą šios analizės žingsnių. Pirmas šios analizės žingsnis nuspėti visos ekonomikos, politinius ir demografinius pokyčius. Šio proceso metu analitikas turi susidaryti pagrindines prielaidas apie fiskalinę, monetarinę politiką. Proceso pabaigoje turi pasirinkti rodiklius, kurie bus stebimi prognozės metu. Įvertinęs ekonomikos ir rinkos sąlygas, investuotojas mato, ar tinkamas laikas investuoti. Jei taip, tai jis turi eiti prie antro labiausiai įtakojančio akcijų pelningumą veiksnio - pramonės šakos (ang. industries). Atskirų pramonės šakų analizė leidžia pasirinkti perspektyviausią investicijos šaką. Kiekvienos pramonės šakos firmų akcijų kainų pokyčiams skaičiuojami atskiri indeksai. Jie skiriasi nuo visos rinkos rinkos indeksų, todėl palyginus juos galima pamatyti, ar nagrinėjamos šakos akcijų kainos labai koreliuoja su visa rinka, ar sektoriaus pelningumas geresnis už visos rinkos pelningumą. Pavyzdžiui, paskutiniais metais biotechnologijų ir informacinių technologijų bei finansų įmonių akcijos ryškiai lenkė bendrą rinką, tuo tarpu transporto, plieno, sunkiosios pramonės firmų akcijos gerokai atsiliko. Pramonės šakos pelningumo prognozę galima atlikti apskaičiuojant prognozuojamus pelno vienai akcijai (EPS) ir Kainos/Pelno (P/E) koeficientus (Kancerevyčius 2000). Trečias žingsnis mikroekonominė analizė, [vertinus laiko tinkamumą investicijoms, suradus perspektyviausią pramonės šaką, lieka rasti perspektyviausią įmonę toje pramonės šakoje. Taigi įtraukus į ekonomikos prognozavimą lūkesčių analizę, vis tiek negalime tiksliai nuspėti kokia ateityje bus ekonomika. Pirmiausia dėl kai kurių neprognozuojamų" veiksnią, tokių kaip miniosinstinktas". Nes neįmanoma nuspėti žmonių elgsenos, suprasti jų psichologijos. Be to dažnai daugumos žmonių veiksmai būna neracionalūs, destruktyvūs, kurių paaiškinti neįmanoma. Kita priežastis analitikų neįžvalgumas. Dauguma analitikų mano, kad ateitis bus panaši kaip artimiausioj praeitį. Todėl ekonomikos pakilimo metu, visi siekia kuo didesnio pelno, užmiršdami įvertinti riziką, dėl ko vėliau patiriama dideli nuostoliai. Dar viena klaidingo prognozavimo priežastis yra didelis statistinių duomenų kiekis. Todėl kartais analitikai nagrinėdami ir pasikliaudami vien tik dideliu kiekiu duomenų, pamiršta atkreipti dėmesį į esančią realią padėtį, bei kas vyksta aplinkui. Taigi atsižvelgiant į aukščiau paminėtus sunkumus, galime teigti, kad tiksliai prognozuoti ekonomikos būklės neįmanoma. Neatsižvelgiant į žmonių psichologiją, net tokių svarbių ekonomikos veiksnių kaip monetarinė ar fiskalinė politika, bei kitus politinius faktorius prognozuoti ganėtinai sunku. Ekonomikos prognozavimas tikrai nėra lengva užduotis. 1.2.1.Ekonomikos nuosmukiams atspariausi vertybiniai popieriai Portfelio formavimas - tai investicinio proceso sudedamoji dalis, susidedanti iš nustatymo į kokius aktyvus (VP) investuoti ir kokiu santykiu paskirstyti lėšas. Tikintis didesnio pelningumo, dauguma investuotojų pasirenka sparčiai augančias įmones, kurių pelningumas stipriai priklauso nuo ekonomikos ciklų. Ciklinių verslo grupių sektorių grupė apima finansus, energetiką, medžiagas, ne pirmo būtinumo vartojimo prekes ir paslaugas, gamybą, telekomunikacijų paslaugas ir informacines technologijas. Šių sektorių bendrovių pajamos ir veiklos rezultatai ypač jautriai reaguoja į ekonominio ciklo pokyčius. Taip pat jų akcijų kainos gana stipriai svyruoja. Todėl norint sumažinti riziką būtina diversifikuoti portfelį, įtraukiant ekonomikos ciklams atsparių įmonių vertybinius popierius. Ekonomikos ciklai daro įtaką pramonės aktyvumui. Ekonominiai pokyčiai gali pasireikšti dviem formomis: cikliniai pokyčiai, kurie atsiranda iš ekonomikos pakilimo ir nuosmukio ir struktūriniai pokyčiai, kurie keičia ekonomikos būseną, pvz. technologiniai pokyčiai. F, K. Reilly, E. A. Norton (2006) išskiria skirtingas ekonomikos ciklo fazes ir pramonės šakas, kurios pelningiausios skirtingose fazėse (7 pav.). Matome, kad autoriai, kaip ir dauguma kitų ekonomistų, ekonomikos ciklą išskiria į 4 dalis: kritimo stadija, „dugnas", kilimo periodas ir pikas. Ekonomikos nuosmukiui artėjant į pabaigą pelningiausia finansinio sektoriaus įmonių akcijos. Kadangi investuotojai tikisi, kad tuoj pradės didėti bankų pelnai, padidės paskolų paklausa. Tokius investuotojų lūkesčius lemia gerėjantys ekonomikos rodikliai, padidėjusi paskolų paklausa, statybų sektoriaus pagyvėjimas. Kai ekonomika pasiekia dugną, išauga ilgalaikio vartojimo prekių paklausa, tokių kaip kompiuteriai, automobiliai. Kadangi vartotojai tikisi ekonomikos augimo, kas sąlygoja pajamų padidėjimą. Kita priežastis vartotojai nuosmukio laikotarpiu buvo atidėję daug pirkimų, todėl tikintis ekonomikos atsigavimo pradeda pirkti. Kilimo laikotarpiu įmonės pradeda investuoti į plėtrą, diegia naujas technologijas. Ekonomikos piko metu žymiai padidėja infliacija, paklausa viršija pasiūlą. Šiuo metu investuotojai daugiausia investuoja į įmones kurios perdirba žaliavas, tokias kaip naftos, aukso, aliuminio pramonę. (Reilly; Norton 2006). Gana netikėtą ir įdomią tyrimo išvadą pateikė M. DeStefano (2004). Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad į vertybinius popierius palankiausia investuoti 4-toje ciklo stadijoje (vėlyvasis kritimas) (8 pav.), kai ekonomika išgyvena didžiausią nuosmukį. Kadangi investuotojai mano, kad jau pasiektas „dugnas" ir greitu metu ekonomika pradės augti. Kitas veiksnys, viliojantis investuotojus, tat, kad recesijos metu akcijų kainos būna stipriai kritusios. Kaip matome skirtingose ciklo stadijose vienos pramonės šakos laikosi geriau nei kitos. Visose ciklo stadijose labiausiai svyruoja ciklinių įmonių pelningumas. Kaip teigia FMĮ „Finasta" investicijų strategas, A. Adomkus (2008): „Ekonominio nuosmukio laikotarpiu palankiausia investuoti į dideles įmones, kurios plėtoja ūkio augimo sulėtėjimui atsparų verslą ir generuoja stabilius, nesunkiai prognozuojamus pinigu srautus ir paprastai kasmet moka nemažus dividendus." Prie tokių įmonių galima priskirti sveikatos priežiūros kasdieninio vartojimo prekių ir komunalinių paslaugų bendroves Minėtos gynybinės pramonės šakos ir jų verslas yra gana atsparūs ekonominio aktyvumo sulėtėjimams, nes šių sektorių bendroves pagal savo veiklos profilį gamina pirmo būtinumo prekes ar paslaugas, kurių paklausa yra mažai, arba visai neelastinga kainų ir gyventoju lūkesčių, jų pajamų bei išlaidu pasikeitimams. Nagrinėjant ~ gynybinių pramonės šakų grupes remiantis istoriniais duomenimis galima konstatuoti, kad jos yra linkusios nekristi taip smarkiai ir sparčiai kaip ciklinių bendrovių akcijos prieš prasidedant ekonominiam nuosmukiui ir jam prasidėjus. (Adomkus 2008). Šį faktą iliustruoja paskutinių 14 metų istoriniai indeksų duomenys (9 pav). MSCI Worid ir išsivysčiusių rinkų gynybinių sektorių indeksų palyginimas 9 pav. MSCI World ir išsivysčiusių rinkų gynybinių sektorių indeksų palyginimas Šaltinis. Adomkus 2008. Pastaba: Indeksų paaškinimai pateikiami I lentelėje. „Statistinė skirtingų ūkio sektorių akcijų kainų dinamikos istoriniai duomenys rodo (1 lentelė.), kad per pastarąsias globalias recesijas gynybinių sektorių akcijos tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose rinkose pagal savo grąža pasirodė geriau už ciklinių sektorių akcijas, tačiau vis tiek neišvengė vertės sumažėjimo. Be to, per 14 pastarųjų metų gynybinių sektorių akcijų grąžos ir jų rizikingumo, kurį atspindi kainų svyravimo mastas, santykis buvo gana patrauklus lyginant su ciklinių akcijų grupe, nes gynybinių sektorių akcijų pelningumą viršijo tik nedaugelio cikliniu sektorių akcijų grąža, o gynybinių sektorių akcijų rizikingumas buvo mažiausias" (Adomkus 2008). Akivaizdu, kad ankstesni rezultatai negarantuoja būsimų tendencijų, tačiau galima daryti prielaidą, kad gynybinio sektoriaus bendrovių akcijų kursų svyravimai ekonominiu pakilimu ir nuosmukiu laikotarpiais ir ateityje turėtų išlikti žymiai mažesni. Todėl tikėtina, kad gynybinių sektorių akcijų įtraukimas į ilgalaikio, gerai subalansuoto ir diversifikuoto investicijų portfelio sudėtį, turėtų padėti subalansuoti jį ilguoju laikotarpiu, taip pat suteikti jam daugiau stabilumo ir padėti apsaugoti nuo didelių investicijų vertės sumažėjimų ekonominių ir akcijų rinkų nuosmukių metu Ekonomikos ciklą sudaro 4 stadijos, kurios cikliškai seka viena paskui kitą. Perėjimą iš vienos stadijos į kitą daugiausia įtakoja paklausos ir pasiūlos padidėjimas arba sumažėjimas, kuris gali sukelti didelius ekonomikos svyravimus, dėl kurių ekonomika gali pereiti į recesiją ar stagfliaciją. Šių paklausos ir pasiūlos sukeltų svyravimų išvengti neįmanoma, juos galima tik sušvelninti, daugiausia per valdžios vykdomą politiką Egzistuoja nemažai rodiklių, kurių pagalba galime prognozuoti ekonomikos aktyvumą, pagrindiniai iš jų, infliacija, akcijų kainos, skirtumas tarp ilgalaikės ir trumpalaikės palūkanų normos ir kiti. Tačiau dėl tokių veiksnių kaip žmonių psichologija arba monetarinė ir fiskalinė politika, tiksliai prognozuoti ekonomiką neįmanoma. Ekonomikos ciklų įtakos vertybinių portfelių formavimui ir pelningumui tyrimai padėtų suformuluoti prielaidas ir argumentus tam tikros sudėties vertybinių popierių portfelio sudarymui, išryškinant mažiausiai ekonominių svyravimų įtakos veikiamas sudedamąsias portfelio dalis. Gynybinių sektorių akcijų įtraukimas į ilgalaikio, gerai subalansuoto ir diversifikuoto investicijų portfelio sudėtį, turėtu padėti subalansuoti jį ilguoju laikotarpiu, S&P500 MSCI VVorld MSCI Rytų Europa MSCI Auganči os rinkos 14 mėtų grąža 14 metų vidutinis standartinis nuokrypis S&P500 1 0,943 0,529 0,692 52,70% 18,20%. MSCl World(MXWO) 0,943 1 0.579 (1.782 29,50",, 14,21%, MSCI Rytų Europa 0,529 0,579 1 (1.769 565,30% 27,50% MSCI Augančios nnkos (MXEF) 0,692 0,782 0,769 1 23,90% 18,30% MSCI Sveikatos priežiūra (IR) (MXWOOHC) 0,602 0,555 0.175 0,263 94.30% 15,75%. MSCI Medžiagos (IR) (MXWOOMT) 0,653 0,777 0,526 0,725 32,10% 17,37%. MSCI Energetika (IR) (MXWOOEN) 0,52 0,602 0,465 0,59 154,20% 16,11% MSCI Informacinės technologijos (IR)

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!