Įmonės finansų valdymas ir finansų valdymo funkcijos

 ĮMONĖS FINANSŲ VALDYMAS ĮVADAS Plėtojantis rinkos ekonomikos santykiams Lietuvoje, svarbų vaidmenį vaidina ūkinio subjekto finansinės būklės įvertinimas ir finansų valdymas. Įmonių finansų sistemoje vyksta sudėtingi reiškiniai ir procesai, kuriuos reikia nuolat analizuoti, suvokti ir valdyti. Tad norint sėkmingai plėtoti įmonės veiklą, reikia analizuoti jos finansinės atskaitomybės dokumentus, įvertinti finansinę būklę, remiantis finansine informacija valdyti veiklą. Finansų valdymas suprantamas kaip finansinių sprendimų priėmimo procesas. Visa finansų valdymo praktika orientuota į tai, kaip uždirbti pelną ir sumažinti rizikos laipsnį. Kuo verslininkas daugiau rizikuoja, tuo tikisi gauti didesnę naudą. Rizika ir neapibrėžtumas yra glaudžiai tarp savęs susiję. Sumažinti riziką padeda verslo planavimas, finansinių rezultatų programavimas. Svarbiausia įmonių finansų valdymo funkcija – turto investicijos ir pinigų, reikalingų sumokėti už šias investicijas, paieška. 1. FINANSŲ VALDYMO ESMĖ IR REIKŠMĖ Įmonės valdymas siekiant užsibrėžtų tikslų susijęs su priimamais sprendimais. Visus verslo valdymo sprendimus galima suskirstyti į tris pagrindines sritis. Tam, kad įmonė galėtų vykdyti kokią nors gamybinę-komercinę veiklą, jai reikalingas tam tikras turtas (investavimas). Bet kokio turtui įsigijimui reikalingi finansiniai ištekliai, t.y. kapitalas (finansavimas). Investavimas – verslui reikalingo turto, kuris bus naudojamas gamybinės-komercinės veiklos operacijose, įsigijimas. Todėl finansų valdyme savarbu nustatyti, kokį turtą įmonė turi turėti. Investicijų finansavimas – tinkamas kapitalo šaltinių, naudojamų reikalingo turto įsigijimui, parinkimas. Todėl finansų valdyme savarbu nustatyti, kokiu būdu turi būti finansuojamas įmonės turtas. Finansų valdymo tikslas: • aprūpinti verslą pinigais; • didinti įmonės vertę. Atliekant įmonė finansų analizė ir vertinimas įtakoja finansų valdymo sprendimus, skirstomus į investavimo ir finansavimo sprendimus. Investavimo sprendimai apima ilgalaikio ir trumpalaiko turto investicijų sprendimus; o finansavimo- ilgalaikio ir trumpalaikio finansavimo šaltinių sprendimus. Finansų valdymo sprendimai gali būti strateginiai ir operatyvieji. Strateginius sprendimus įtakoja ir sąlygoja ekonominės aplinkos pokyčiai, į kuriuos reaguodama įmonė ir priima strateginius finansų sprendimus. Operatyvieji sprendimai yra trumpalaikiai ir susiję su racionaliu išteklių paskirstymu. 2. ILGALAIKIŲ INVESTICIJŲ IR JŲ FINANSAVIMO VALDYMAS 2.1. Strateginis finansų valdymas ir ilgalaikės investicijos Ilgalaikės investicijos yra neatsiejamos nuo strateginio valdymo proceso. Ilgalaikei strategijai vykdyti ir įgyvendinti reikalingos didelės pinigų išlaidos, todėl strateginį finansų valdymo procesą reikia suplanuoti: nustatyti ilgalaikius ir strateginius tikslus ir kryptis, sudaryti verslo planą, kuriame numatoma pati verslo esmė, rinkodaros planas, veiklos ir finansinis planas. Finansinį planą sudaro išlaidų, pelno ir pinigų srautų planai. Finansų valdymas apima finansinio plano sudarymą, įvertinimą, finansavimo pakankamumo užtikrinimą, planų diegimą, ir kontrolę, raportavimą. Efektyviai valdant finansų procesą galima pasiekti pagrindinio tiklso- maksimizuoti savininkų turtą, didinant įmonės akcijų vertę. Būtent dėl to reikalingas investicijų strategijos numatymas, apimantis ilgalaikio ir trumpalaikio turto įsigijimo sprendimus. Čia svarbu nustatyti, ar pakanka savų finansavimo šaltinių, ar reikia ieškoti papildomų šaltinių finansų rinkoje. Ilgalaiksė investicijos- tai pinigų panaudojimas ilgalaikiam turtui įsigyti. Pagal turto rūšį, į kurią investuojama, investicijos gali būti: • materialiosios, • nematerialiosios, • finansinės. Investuoti galima į gamybos priemones ar jų atsatatymą, efektyvumo didinimą, gamybos plėtimą, naujos įmonės kūrimą, naujų produktų kūrimą ir pan. Kai kurių investicijų atskirai įgyvendinti negalima, t.y investicijos į vieną sritį galimos tik kartu investuojant ir į kitą. Tokios investicijos vadinamos tarpusavyje susijusiomis. Nepriklausomos investicijos yra tokios, kurių įgyvendiniimas visiškai nesusijęs su kitos įgyvendinimu. Priimant ilgalaikių investicijų sprendimą būtina pagrįsti jų reikalingumą, nustatyti būsimuosius pinigų srautus ir pasirinkti tą, projektą, kuris duotų didžiausią naudą ateityje, pasirinkti finansavimo šaltinius ir nustatyti jų kainą, įvertinti riziką ir pačias investicijas. Ypač svarbu įvertinti pinigų srautus, nes grynasis pelnas neparodo veiklos efektyvumo, o tik skirtumą tarp pajamų ir išlaidų. Per tam tikrą laikotarpį gauti pinigai turi viršyti išleistus, t.y. pinigų srautas turi būti teigiamas. Kitu atveju, investicijų sprendimas neturėtų būti priimtas. Pinigų srautai apima pradines investicijas, projekto veiklos pinigų srautus, kuomet dažniausiai įplaukos viršija išmokas ir projekto pabaigos pinigų srautus, susidarančius pasibaigus projektui ir pardavus nebereikalingą ilgalaikį turtą. 2.2. Investicijų kapitalo struktūra Tradicinė kapitalo struktūros formavimo teorija. Formuojant kapitalą susiduriama su pelningumo- rizikos dilema, todėl svarbu žinoti, kad kapitalo kainos mažinimas ir įmonės vertės didinimas yra tiesiogiai proporcingi patiriamai rizikai. Kapitalo kaina- tai kapitalo sumos ir reikalingų jam pritraukti išlaidų santykis. Skolinto kapitalo kaina- palūkanų norma, nuosavo- reikalaujamas pelningumas. Skolintas kapitalas yra pigesnis nei nuosavas, nes skolintojai skolintojai patiria mažesnę riziką, dėl to, kad turi pirmenybę palyginus su akcininkais, skolintas kapitalas yra paimamas iš įmonės, o akcinis- ne, skolintojams mokamos palūkanos nėra apmokestinamos, o dividendai- apmokestinami. Tradincinė teorija teigia, jog vidutinė kapitalo kaina priklauso nuo finansinio sverto dydžio. Finansinis svertas- tai skolinto ir nuosavo kapitalo santykis, finansinės rizikos indikatorius. Finasinę riziką sąlygoja pastovių ir kintamų finansavimo išlaidų santykis, priklausantis nuo finansinio sverto. Pastovios finansavimo išlaidos- tai tokios, kurios patiriamos nepriklausomai nuo įmonės gauto pelno dydžio, pvz. palūkanos. Saikingos skolinto kapitalo sumos nedidina įmonės savininkų patiriamos rizikos. Be to, finansinės institucijos, esant įmonės išnaudotam skolinimosi pajėgumui, linkusios nebeišduoti paskolų, nei didinti palūkanų normą, t.y. besaikis finansinio sverto didinimas yra ribojamas. O optimalus finansinis svertas yra tas, kuriam esant minimizuojama kapitalo kaina ir maksimizuojama įmonės vertė. Modigliani ir Miller kapitalo struktūros firmavimo teorija. Modigliani ir Miller (MM) įrodė, kad mokant mokesčius, gaunamas papildamas finansinio sverto pranašumas: palūkanos neapmokestinamos. Kuo didnesnį finansinį svertą turi kompanija, tuo didesnę naudą gauna dėl mokesčių lengvatos. Taigi, siekdama sumažinti vidutinę svertinę kapitalo kainą ir padidinti savo rinkos vertę, įmonė turėtų skolintis kuo daugiau. Tačiau praktokioje taip nebūna. MM teorija įvertino rinkos netubulumą ir dėl to kylančius ryšio tarp finansinio sverto ir vidutinės svertinės kapitalo kainos pasikeitimus. Mokslininkai įrodė, jog finansinė rizika didėja kylant svertui, nes skolų didėjimas keičia pajamų, tenkančių vienai akcijai lygį. Pasirinkimo eilės teorija. Ši teorija nagrinėja atvirkštinę priklausomybę tarp pelningumo ir finansavimo skolomis. Donaldson padarė išvadą, kad įmonės kapitalo struktūros formavimas priklauso nuo jos investavimo alternatyvų ir pelningumo. Labai pelningos įmonės investicijas finansuoja nepaskirstytuoju pelnu, išlaikydamos pastovų skolos koeficientą. Ne tokios pelningos įmonės priverstos veiklą finansuoti skolintu kapitalu. Pagrindiniai teiginiai: ◦ įmonės pirmenybę teikia vidiniams finansavimo šaltiniams, ◦ dividendų politika derinama su įmonės investavimo galimybėmis, ◦ trūkstant vidinių finansavimo šaltinių, pasirenkami išoriniai. Pirmiausia- paskolos, obligacijos, lizingas, po to- naujų akcijų emisija. Galima daryti išvadą, jog finansų vadybininkai nesiekia optimalios kapitalo struktūros, o stengiasi apsisaugoti nuo negatyvių rinkos pokyčių. Veiksniai, sąlygojantys kapitalo struktūros formavimą praktikoje. Svarbiausi veiksniai yra šie: ◦ akcinės bendrovės kontrolės išlaidos, patiriamos dėl finansų tiekėjų kontrolės, griežtų paskolos sutarties sąlygų vykdymo (ribojami dividendų išmokėjimai, papildomų paskolų išdavimai, pagrindinio ilgalaikio turto perleidimai ir pan.); ◦ bankrutavimo išlaidos. Bankrutavimo tikimybė yra didėjantis įmonės finansinio sverto funkcija ir svarbiausias veisnys, lemiantis kapitalo struktūrą. Finansinio sverto lygis įtakoja įmonės bankrutavimo tikimybę, nes laiku negrąžinant skolos ir palūkanų, skolintojai turi juridinę teisę likviduoti įmonę. ◦ netapatūs įmonės vadovų ir savininkųų interesai. ◦ skolinimosi pajėgumas. Galimą skolinimosi lygį įtakoja įmonės likvidumas, t.y. prognozuojami pinigų srautai, o pskolos dažniausiai išduodamos įkeičiant turtą, kas ir riboja skolinimąsi. ◦ Mokesitinio pajėgumo išnaudojimas- situacija, kuomet įmonė laiku negali sumokėti palūkanų, skaičiuojami delspinigiai, kurie nenurašomi į sąnaudas ir mažina įmonės savininkams tenkantį pellną. Tuomet mokestinės lengvatos dėl skolinto kapitalo nesuteikia privalumo, nes patiriamos kitokios išlaidos. Kapitalo struktūros formavimo teorijos neatsako į klausimą, kaip turėtų būti finansuojami ilgalaikio turto poreikiai, nes praktikoje egzistuoja daugybė veiksnių, turinčių įtakos investicijų finansavimo būdui. 2.3. Investicijų finansavimas ir kapitalo kaina Investicijų finansavimas ir vidutinė svertinė kapitalo kaina. Investicijų finansavimo būdas- tai tam tikrų finansavimo šaltinių derinys. Investicijų finansavimo šaltiniai yra šie: ◦ nuosavas kapitalas, ◦ skolintas kapitalas, ◦ mišrus kapitalas. Kiekvienas šaltinių turi kainą- grąžos normą, kurios reikalauja finansuotojai. Investicijų kapitalo kaina apskaičiuojama kaip visų finansavimo šaltinių kainos svertinis vidurkis. Vidutinė svertinė kapitalo kaina: xi – kapitalo dalis truktūroje; ri - kapitalo kaina, %. Skolinto kapitalo kaina. Kadangi palūkanos yra įskaitomos į veiklos sąnaudas ir neapmokestinamos, skolintas kapitalas tampa pranašesnis už nuosavą, nes sutaupoma dalis pelno mokesčio. Skolinto kapitalo kaina: ks – skolinto kapitalo kaina, %; T – pelno mokesčio tarifas; i – metinė palūkanų norma, %. Skolos kaina skaičiuojama po mokesčių, nes įmonės vertė, kurią norima maksimizuoti priklauso nuo pinigų srautų po mokesčių. O srautai po mokesčių lyginami su pelningumo procentu ir tokiu būdu skolinto kapitalo kaina sumažėja. Taip pat reikia įvertinti ir tai, kaip skolinto kapitalo kainą įtakoja paskolos tvarkymo išlaidos, t.y. tvarkymo išlaidų santykis su paskolos suma, padalintas iš paskolos trukmės metais. Tuomet skaičiuojant skolinto kapitalo kainą, prie palūkanų normos reikia pridėti paskolos tvarkymo kainą, išreikštą procentais. Nepaskirstytojo pelno, naudojamo reinvesticijoms, kainos apskaičiavimas. Nepaskirstytas pelnas (NP) yra savininkų nuosavybė ir priklauso paprastųjų akcijų savininkams. Todėl, nusprendusi reinvestuoti pelną, įmonė turi uždirbti tiek, kiek uždirbtų akcininkai už alternatyvias investicijas arba leisti jiems patiems investuoti į kitą turtą. Galimi trys nepaskirstyto pelno kainos apskaičiavimo metodai: • Ilgalaikio turto įkainojimo metodas (CAMP). CAMP panaudojimo galimybės yra ribotos net išsivysčiosios kapitalo rinkos šalyse, o ką jau kalbėti apie Lietuvą- čia kapitalo rinka labai silpna. Be to, nesant geros kompanijos akcininkų diversifikacijos, jiems rūpės visa kompanijos rizika, o ne vien sisteminga, kuri įvertinama skaičiuojant kainą šiuo metodu. Todėl gali būti gauta nepagrįstai sumažinta nepaskirstyto pelno kaina. • Diskontuotų pinigų srautų metodas. NP kaina apskaičiuojama remiantis tuo, kad investicijos vertė priklauso nuo būsimų pinigų srautų vertės, t.y. diskonto normos. Kai dividendai mokami kasmet ir jų augimo tempai yra pastovūs, tuomet NP kaina apskaičiuojama taip: k – NP kaina, %; D1 – laukiami dividendai pirmaisiais metais, Lt; P0 – nominalioji akcijos vertė, Lt; g – dividendų augimo tempai; proc. punktais. • Apskaičiavimo pagal obligacijų kainą metodas. Prie obligacijų palūkanų normos pridedama tam tikra rizikos kompensacija. Šį metodą taiko tik įmonės, išleidusios obligacijas, taičiau metodas nėra labai tikslus, nors paprastas naudoti. Naujos emisijos paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų kaina. Akcinio kapitalo kaina- tai nepaskirstytojo pelno, įvertinant akcijų leidimo išlaidas, kaina. Paprastųjų akcijų kaina: Privilegijuotųjų akcijų kaina: kp – privilegijuotųjų akcijų kaina, %; Dp – laukiami metiniai dividendai, Lt; Pp – nominalioji privilegijuotosios akcijos vertė, Lt; F – išlaidos, susijusios su naujų akcijų išleidimu į apyvartą. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo kaina. Kai kurie mokslininkai ilgalaikio turto nusidėvėjimą laiko finansavimo šaltiniu, o kai kurie- ne. Tačiau pripažįsta, jog netikslinga jį įtraukti į vidutinę svertinę kapitalo kainą ir siūlo nusidėvėjimo kainą skaičiuoti kaip nepaskirstytojo pelno ir mažos rizikos skolinių įsipareigojimų kainų svertinį vidurkį. Pinigai, gauti per ilgalaikio turto nusidėvėjimą, turi laiko vertę, nes juos i investavus, generuojami papildomi pinigų srautai. O ilgalaikio turto nusidėvėjimo kaina priklauso nuo investavimo alternatyvų. Ilgalaikių investicijų finansavimo šaltiniu gali būti tik ta per nusidėvėjimą gauta pinigų dalis, kuri ankstesnėms investicijoms finansuoti buvo gauta iš savininkų, todėl nusidėvėjimo kaina bus lygi nepaskirstytojo pelno kainai. Asmeninių santaupų kaina. Privataus kapitalo kainą nustatyti sudėtingiau. Privataus kapitalo kaina gali būti apskaičiuojama kaip alternatyvių investicijų pelningumas. Investuojamų santaupų kaina priklauso nuo investicijų rizikos ir investuotojo požiūrio į riziką. 2.4. Ilgalaikių investicijų vertinimas Investicijų projektams vertinti naudojami įvairūs metodai, kurių vieni negrindžiami pinigų laiko verte (statiniai), o kiti grindžiami pinigų laiko verte (dinaminiai). Nors nei vienas metodų negali pateikti galutinio sprendimo- investuoti ar neinvestuoti, tačiau padeda apsispręsti ir padaro sprendimus teisingesniais. Statiniai investicijų vertinimo metodai. • atsipirkimo laiko metodas parodo, kaip greitai grįžta investuoti pinigai. Jo pagalba galima palyginti pinigų įplaukas su skolinto kapitalo pritraukimo išlaidomis bei palyginti investavimo alternatyvas: kuo projekto atsipirkimo laikas trumpesnis, tuo projekto rizika mažesnė. Atsipirkimo laikas apskaičiuojamas: LA – atsipirkimo laikas metais; M – metai prieš visišką išmokų padengimą; I – nepadengtų išmokų suma padengimo metų pradžioje, Lt; S – visiško padengimo metų grynųjų pinigų suma, Lt. Taikant šį metodą lengva ir paprasta skaičiuoti, jis padeda išrinkti mažiausiai rizikingą projektą (kuo trumpesnis atsipirkimo laikas, tuo patikimesnis pinigų srautų įvertinimas, nes mažiau prognozavimo klaidų), nebūtina skaičiuoti pinigų srautų per visą projekto įgyvendinimo laikotarpį. Tačiau trūkumas tas, kad neįvertinami pinigų srautai po atsipirkimo bei neįvertinami pinigų srautai per visą atsipirkimo laikotarpį. • Vidutinio pelningumo metodas. Vidutinis investicijų pelningumas gali būti skaičiuojamas kaip vidutinio metinio pelno santykis su pradine investicijų suma arba santykis su vidutine investicijų suma. Vidutinė investicijų suma: Ip – pradinė investicijų suma, Lt; A – apyvartinis turtas, Lt; Il – likutinė investicijų suma, Lt Rodiklis leidžia suprasti, ar tam tikras projektas yra efektyvus. Trūkumas tas, kad neaišku su kokiomis investicijomis- pradinėmis ar vidutinėmis- lyginti pelną. Be to, nėra atsižvelgiama ir į pačio projekto finansinį dydį, o tik į pelningumą, išreikštą procentais; ignoruojami pinigų srautai ir jų laiko vertė, kuri ypač svarbi esant didelėms palūkanų normoms. Dinaminiai investicijų vertinimo metodai. • grynosios dabartinės vertės metodo pagalba įvertinama pinigų laiko vertė. Jo esmė ta, kad litas, turimas šiandien yra vertesnis už litą, kurį gausime rytoj, nes pinigai gali nuvertėti arba juos šiandien galima investuoti ir gauti norimą pelningumą. Nustatyti pinigų, gaunamų ateityje, dabartinę vertę naudojamas diskontavimo metodas, t.y. perskaičiavimas į dabartinę vertę: PV – dabartinė vertė, Lt; FV – būsimoji vertė, Lt; r – diskonto norma; n- metų skaičius Diskonto norma- tai vidutinė svertinė kapitalo, naudojamo investicijoms finansuoti kaina. Jei finansuojama skolintu kapitalu- tai palūkanų norma, jei nuosavu- tai pelningumas iš investicijų. Grynoji dabartinė vertė (NPV)- tai grynojo pinigų srauto, gauto per investicijų gyvavimo laikotarpį, dabartinė vertė. Apskaičiuojama iš pinigų įplaukų dabartinės vertės atimant pinigų išlaidų dabartinę vertę. Į diskontuojamų pinigų srautus nereikia įskaityti planuojamų išmokėti palūkanų ir dividendų, kadangi į juos atsižvelgiama pasirenkant diskonto normą. Jei NPV>0, investicijų projektas priimtinas. Tačiau metodas turi trūkumą, kadangi nesuteikia galimybės palyginti alternatyvių investicijų apimties, nes neįvertinama investicijų suma. • diskontuotų pinigų srautų atsipirkimo laiko metodas leidžia nustatyti investicijų projekto atsipirkimo laiką dabartine verte. Ypač naudingas, kuomet makroekonominė aplinka nėra stabili (dideli bei svyruojantys infliacijos tempai; besikeičianti vyriausybės politika ir pan.). Tokiomis sąlygomis naudingesni trumpalaikiai, nors ir ne tokie pelningi projektai. Greičiau atsiperkantys projektai suteikia įmonėms lankstumo. Metodas grindžiamas investicijų laiko nustatymo ir būsimų pinigų srautų dabartinės vertės apskaičiavimo metodika ir taikytinas tuomet, kai alternatyvių investicijų projektų atsipirkimo laikas yra panašus, tačiau labai skirtingi grynieji pinigų srautai laiko atžvilgiu. • Diskontuotų pinigų įplaukų – išmokų santykio metodas. Apskaičiuojamas dabartinės pinigų įplaukų vertės ir dabartinės pinigų išmokų vertės santykis, t.y. kiek laikui bėgant „uždirbs“ vienas investuotas litas: P – diskontuotos pinigų įplaukos, Lt; I – diskontuotos pinigų išmokos, Lt. Jei S>1, investicijų projektas efektyvus, ir efektyvesnis tas projektas, kurio S yra didesnis. • Vidinės grąžos normos metodas. Vidinė grąžos norma (IRR)- tai diskonto norma, kuri sulygina pinigų išmokų ir įplaukų dabartines vertes ir parodo, kokia metinę grąžą užtikrina investicijų projektas. Rodiklis nustatomas ieškant diskonto normos, kuriai esant NPV yra teigiama, ir kitos diskonto normos, kuriai esant NPV yra neigiama: r1 – mažesnė diskonto norma, %; r2 – didesnė diskonto norma, %; NPV1 – grynoji dabartinė vertė, esant r1 (teigiama), Lt; NPV2 – grynoji dabartinė vertė, esant r2 (neigiama), Lt IRR parodo, kokia projektas duoda grąžą ir kiek ji yra didesnė nei tikisi finansuotojai. Jei IRR>r, projektas yra priimtinas. Vidinės grąžos normos metodas naudingas, nes palyginama projekto grąža su finansavimui naudojamo kapitalo kaina, įvertinamos projekto „saugumo ribos“, nes kuo IRR didesnė, palyginus su diskonto norma, tuo projekto rizika mažesnė. • supaprastintas investicijų vertinimo būdas dažniausiai taikomas vertinant projektą, kuomet investuojama į nedidelį objektą ir dažniausiai į vienos rūšies ilgalaikį turtą. Taikoma formulė: b – numatomos įplaukos, susijusios su investicija, Lt; a – numatomos išlaidos, susijusios su investicija, Lt; r – palūkanų norma arba laukiamas pelningumas; n – metų skaičius; A0 – pradinė investicija, Lt. Jei NPV>0, projektas priimtinas. Metodas patogus tuo, kad perrašius lygtį galima rasti reikšmę r ir nustatyti, kokią grąžą duos investicija. Tokiu būdu r galima palyginti su palūkanų norma už indėlius, vyriausybės obligacijas, su pelningumu, gautinu iš kitų investicijų. Pagal formulę galima apskaičiuoti ir A0 , t.y. maksimalią sumą, kurią galima mokėti už objektą, taip pat maksimalias eksploatavimo išlaidas (b) bei minimalias kainas už prekes ar paslaugas (a). Tai ir yra pagrindinis metodo privalumas, kadangi rodiklius galima rasti naudojant vieną formulę. Metodo trūkumas tas, kad skaičiavimams naudojamos vidutinės reikšmė, neįvertinant kuriais metais išlaidos ar įplaukos buvo didesnės/mažesnės. 2.5. Investicijų rizika ir jos valdymas Rizika- tai sprendimų situacija, kurioje egzistuoja faktinių rezultatų nuokrypio nuo prognozuojamų galimybė. Įmonės finansų valdyme rizikos visiškai išvengi neįmanoma, tačiau analizuojant ją sukeliančias priežastis, yra galimybė jos poveikį sumažinti. Rizikos valdymo procesas prasideda nuo ją sąlygojančių veiksnių nustatymo: • pagal reiškimosi vietą. Vidiniai veiksniai sąlygoja įmonės veiklą jos viduje ir yra kontroliuojami, o išoriniai reiškiasi už įmonės ribų ir dažniausiai nekontroliuojami; • pagal susidarymo šaltinius rizikos veiksniai gali būti fiziniai (klimatas, gamta, ligos ir kt.), ekonominiai (infliacija), politiniai (mokesčių pokyčiai, tarptautinės prekybos apribojimai), socialiniai (vartojimo struktūros pokyčiai); • pagal būdingumą ūkio subjektui veiksniai yra specifiniai (sąlygojantys konkrečios įmonės arba tam tikros pramonės šakos rezultatų kintamumą, t.y. vadybos kokybė, darbo santykių padėtis, reklamos lygis) arba rinkos (veikiantys visus ūkinius subjektus, t.y. investicijų augimas ekonomikoje, vartotojų paklausos lygis, valiutos kurso pasikeitimai, mokesčių tarifai, palūkanų normos dydis). Riziką sukeliančių veiksnių gausa sąlygoja įmonės patiriamos rizikos įvairovę. Todėl riziką galima klasifikuoti į : ◦ sistemingą; ◦ nesistemingą. • Sistemingą (rinkos), kurią sukelia bendrieji ekonominiai veiksniai (šalies ekonominė padėtis, vartotojų paklausos lygis, palūkanų normos kitimas ir kt.). Ši rizika yra nediversifikuojama, t.y. neeliminuojama. Sisteminga rizika apima finansinę riziką ir dalį verslo rizikos. Finansinė rizika siejama su pastovių ir kintamų išlaidų santykiu ir ją sukelia skolinto kapitalo pirmumas nuosavo kapitalo atžvilgiu paskirstant kasmetinius grynuosius pinigų srautus. Esant didesnei skolinto kapitalo daliai yra didesnė tikimybė, jog neliks pinigų išmokėti dividendams. Kuo investicinio produkto paklausa elastingesnė, tuo investicijų sisteminga verslo rizika yra didesnė. Finansinė rizika didėja, padidėjus įmonės finansiniam svertui, o dėl to savininkai reikalauja papildomo pelno. Todėl prieš priimant sprendimą didinti įmonės finansinį svertą, reikia įvertinti kompensaciją už riziką. O finansinė rizika matuojama naudojant šiuos rodiklius: ◦ palūkanų padengimo koeficientas: Ppm – pelnas prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius, Lt; p – palūkanos. Kuo koeficientas mažesni, tuo didesnė tikimybė, kad įmonė gali neįvykdyti savo įsipareigojimų. ◦ pastovių finansavimo išlaidų padengimo koeficientas, apskaičiuojamas kaip pelno prieš palūkanas ir mokesčius santykis su visomisįmonės pastoviosiomis finansavimo išlaidomis: palūkanomis, privilegijuotųjų akcijų dividendais, lizingo išlaidomis. ◦ finansinio sverto efektas įvertina finansinio sverto, palūkanų padengimo ir mokesčio tarifo pasikeitimų bendrą įtaką finansinei rizikai. Finansinio sverto efektas- tai nuosavo kapitalo pelningumo pasikeitimas, naudojant skolintą kapitalą: T – pelno mokesčio tarifas; Pk – viso kapitalo pelningumas, %; pv – vidutinė palūkanų norma, %; Ks – skolintas kapitalas, Lt; Kn – nuosavas kapitalas, Lt. Finansinio sverto efektas yra vienas naudingiausių finansinės rizikos įvertinimo rodiklilų, nes išreiškia svrto, palūkanų padengimo, mokesčių bendrąją įtaką finansinei rizikai ir pelningumui. Be to, susieja verslo ir finansinę riziką, kadangi kapitalo pelningumo prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius kitimas yra verslo rizika. ◦ finansinio sverto laipsnis parodo akcijos pelningumo jautrumą pelno prie atskaitant palūkanas ir mokesčius kitimui: ∆Ppm – pelno prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius pokytis; ∆Pa – akcijos pelningumo pokytis. Finansinis sverto laipsnis susieja verslo ir finansinę riziką. Kuo didesnė galima pelno prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius kitimo amplitudė, tuo atsargiau reikia formuoti kapitalo struktūrą. Egzistuoja tokia pelno prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius suma, kuriai esant akcijos pelningumas yra toks pat nepriklausomai nuo kapitalo struktūros. Toks taškas vadinamas finansinio indiferentiškumo tašku ir parodo alternatyvias vienodo naudingumo dviejų kapitalo struktūrų naudojimo galimybes. Jei įmonė tikisi gauti didesnį pelną nei esantis finansinio indiferentiškumo taške, ji gali naudoti aukštesnį finansinio sverto lygį. Finansinio lūžio taškas parodo pelno prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius sumą, kuriai esant akcijų pelningumas lygus nuliui, t.y. minimalų pelną, , būtiną, kad įmonės akcininkai išvengtų nuostolių: D – privilegijuotųjų akcijų dividendai, Lt; p – palūkanų suma, Lt; T – pelno mokesčio tarifas. • Nesistemingą (specifinę), kurią sąlygoja veiksniai, būdingi tik konkrečiai įmonei ar pramonės šakai. Ši rizika gali būti diversifikuojama, jei įmonė suformuoja įvairių vertybinių popierių paketą. Nesisteminga rizika- tai verslo rizika, kurią sukelia pelno kintamumas prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius. Verslo riziką sąlygoja pajamų kintamumas ir pastovių bei kintamų veiklos išlaidų santykis. O pajamų pasikeitimas sąlygoja dar didesnį pelno prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius pasikeitimą. Tai vadinama veiklos sverto efektu. Veiklos sverto efektas parodo, kiek pasikeičia pelnas prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius, pardavimų pajamoms pasikeitus 1 %: PP – pardaivmų pajamos, Lt; KI – kintamosios išlaidos, Lt; Ppm - pelnas prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius, Lt. Veiklos sverto laipsnis taip pat išmatuoja riziką ir apskaičiuojamas: ∆Ppm – pelno prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius pokytis, Lt; ∆PP – pardavimų pajamų pokytis, Lt. Rizikos reiškimosi laipsnis kiekvienu atveju nevienodas, todėl rizika gali būti leistina, kuomet yra tikimybė prarasti dalį projekto pelno, kritinė, kuomet dalį išlaidų dengiama savo sąskaita, ir katastrofiška, kuomet susidaro sąlygos bankrotui. Rizikai vertinti taikomi šie metodai: ▪ Kokybiniai rizikos vertinimo metodai ◦ lūžio taško analizė. Nustatomas lūžio taškas, parodantis pardavimo apimtį, kuri yra būtina, kad įmonė padengtų veiklos išlaidas. Pastovių išlaidų augimas didina veiklos svertą, kartu ir įmonės riziką, nes pardavimo pajamų kintamumas visuomet sąlygoja dar didesnį pelno kintamumą. Kuo veiklos sverto lygis aukštesnis, tuo didesnė tikimybė patirti nuostolių, sumažėjus pardavimų pajamoms. Pelno lūžio taškas apskaičiuojamas: Pe – pelno lūžio taškas, vnt; PI – pastoviosios išlaidos, Lt; PK – pardavimo kaina, Lt/vnt; KI/vnt – kintamosios išlaidos produkcijos vnt., Lt/vnt. Riziką taip pat parodo ir finansinio saugumo ribos: PP – pardavimų pajamos. Finansinio saugumo ribos parodo, kiek maksimaliai gali sumažėti pardavimų pajamos, kad pelnas būtų lygus nuliui. Šis metodas turi trūkumą, nes dalis išlaidų yra mišrios ir jas sunkus suskirstyti į pastovias ir kintamas, praktikoje pardavimų apimtys priešingai nei šiame, kainos ir išlaidos kinta nevienodais tempais, neatsižvelgiama į pradinę investicijų sumą bei piniginių srautų dabartinę vertę. ◦ jautrumo analizė yra pats populiariausias rizikos vertinimo metodas, leidžiantis nustatyti rezultato pasikeitimo laipsnį, pakitus vienam ar kitam parametrui ir taip įvertinti projekto jautrumą įvairiems kintamiesiems. Projekto grynajai dabartinei vertei įtakos turi pradinė investicijų suma, projekto gyvavimo laikas, piniginės išlaidos ir pajamos, teisinga diskonto norma. Todėl būtina įvertinti šių parametrų kitimus ir nustatyti jų poveikį NPV. Norint nustatyti koks turėtų būti parametro kitimo lygis, kad NPV liktų nepakitusi, taikoma tokia formulė: K – pokytis, %; NPV1 – pradinė grynoji dabartinė vertė, Lt; NPV2 – grynoji dabartinė vertė, įvertinus spėjamą pokytį, Lt; p – spėjamas pokytis, %. Tokiu būdu galima apskaičiuoti įvairių parametų įtaką ir nustatyti, kuriam iš jų projektas yra jautriausias ir kokius parametrų pasikeitimus gali “išlaikyti”, kad NPV netaptų neigiama. Vienas svarbiausių pinigų srautų NPV parametrų yra diskonto norma, todėl norint nustatyti ar projektas jautrus diskonto normai, reikia surasti tą diskonto normą, kuri sulygina piniginių įplaukų ir išlaidų dabartines vertes, t.y. vidinės grąžos normą IRR. NPV jautrumo laipsnis įvairiems parametrams yra nevienodas, todėl parametrai skirstomi į mažo jautrumo (parametrai, kuriems pakitus 1%, NPV pakinta mažiau nei 1 %), didelio jautrumo (parametrai, kuriems pakitus 1%, NPV pakinta daugiau nei 5 %), vidutinio jautrumo (visi kiti parametrai). Parametrai taip pat skirstomi į mažo, vidutinios ir didelio prognozavimo laipsnio. Naudojantis informacija apie parametrų jautrumą ir prognozavimo galimybes, sudaroma matrica: Parametrų prognozavimo tikslumas Parametrų jautrumas Didelis Vidutinis Mažas Mažas I I II Vidutinis I II III Didelis II III III 1 pav. Jautrumo ir prognozavimo galimybių matrica Pirmoje zonoje esantys veiksniai sukelia didžiasią riziką ir pirmiausia reikėtų ištirti jų poveikį NPV. Trečioje zonoje esantys veiksniai sukelia mažiausią NPV kintamumą, todėl jų nagrinėti nebūtina. Pagrindiniai jautrumo analizės trūkumai yra tie, kad vertinams vieno parametro įtaka NPV, kitiems esant pastoviems, neįvertinama sąveika tarp kintamųjų. ◦ analizė pagal scenarijus- tai metodas, pagal kurį tiriama kelių parametrų kitimo tuo pačiu metu bendroji įtaka rezultatui, .t.y. NPV. Remiantis verslo ir jo finansavimo riziką sąlygojančiais veiksniais, sudaromis scenarijai: optimistinis, labiausiai tikėtinas, pesimistinis kintamiesiems suteikiant atitinakamai geriausias, labiausiai didžiausią reiškimosi galimybę turinčias arba blogiausias reikšmes. Trūkumas yra tas, kad realybėje tikimybė, jog visi parametrai įgaus vienu metu geriausias arba blogiausias reikšmes praktiškai neįmanoma. Be to, taip pat ignoruojamas koreliacinis ryšys tarp atskirų parametrų. ◦ tikimybių naudojimo metodas- tai modeliavimas, paremtas tikimybine informacija. Objektyvios tikimybės yra paremtos praeities rezultatais (statistinis metodas), o subjektyvios- atsspindi sprendimus priimančių žmonių nuomonę apie būsimus reiškinius ir galimą jų poveikį (ekspertinis metodas). Naudojant tiek objektyviąsias, tiek subjektyviąsias tikimybes galima apskaičiuoti šiuos riziką įvertinančius rodiklius: dispersiją ir vidutinį kvadratinį (standartinį) nuokrypį. Pagal riziką sąlygojančius veiksnius nustatomos įvairių parametrų bei rezultatų reikšmės bei joms priskiriamos tikimybės. Apskaičiuojami būsimieji pinigų srautai ir jų NPV kiekvienais metais. NPV sumuojamos ir nustatoma vidutinė NPV. NPV1 – viena iš apskaičiuotų NPV reikšmių, Lt; Ti – vienos iš apskaičiuotų NPV reikšmių tikimybė. Dispersija apskaičiuojama: Vidutinis (standartinis) nuokrypis: Neigiamos NP tikimybė: Pagal normaliojo skirsnio ploto sritis surandame sandartinio vieneto reikšmę. Kai standartinis vienetas yra neigiamas, iš 0,5 atimame jo reikšmę ir, padaurinę iš 100 gauname neigiamos NPV procentinės reikšmės tikimybę. Taip pat galima apskaičiuoti ir variacijos koeficientą, parodantį rezultatų sklaidos diapazoną. Kuo platesnis sklaidos diapazonas, tuo didesnis rizikos laipsnis: Sklaidos diapazonas nedidelis ir rizikos laipsnis mažas, kai V25%. ▪ Kiekybiniai rizikos vertinimo metodai ◦ patikimumo ekvivalentų naudojimas. Naudojant šį metodą investicijų būsimi pinigų srautai diskontuojami laisva nuo rizikos diskonto norma, po to kiekvienų met NPV nustatomas patikimumo ekvivalentas, kuris siejamas su rizika kaip laiko funkcija, todėl kiekvieniems vėlesniems metams suteikiama vis mažesnė reikšmė, nes vienetui prilygintas patikimumo ekvivalentas išreiškia nerizikingas investicijas ir yra priskiriamas einamiems (nuliniams) metams. Šis metodas nėra pagrįstas, nes nėra metodikos, kaip nustatyti patikimumo ekvivalentus. ◦ diskonto normos, įvertinančios rizikos dydį, naudojimas. Investicijų būsimieji pinigų srautai diskontuojami naudojant diskonto normą, įvertinančią riziko dydį. Laisva nuo rizikos diskonto norma paprastai laikoma ilgalaikių vyriausybės obligacijų palūkanų norma, nes šios obligacijos neturi įsipareigojimų nevykdymo rizikos. Taikant šį metodą santykinai rizikingesniems projektams taikomos didesnės diskonto normos. Kai parametrų ir rezultatų reikšmėms priskiriamos tikimybės, reikia naudoti laisvą nuo rizikos diskonto normą, nes tikimybių paskirstymas jau savaime parodo projekto rizikingumą. Atliekant jautrumo analizę, analizę pagal scenarijus ir kitus metodus, neparemtus tikimybine informacija, reikia naudoti diskonto normą, įvertinančią rizikos dydį. Aukštesnės rizikos projektų pinigų srautai turėtų būti diskontuojami didesne diskonto norma nei kapitalo kaina, ir atvirkščiai. Diskonto normos pasirinkimą lemia ir laukiamų pinigų srautų dispersija: projektai, kurių pinigų srautai mažiau kinta, dikontuojami mažesne diskonto norma, ir atvirkščiai. Visi išanalizuoti finansinės rizikos įvertinimo rodikliai įgyja prasmę tuomet, kai praėjusio laikotarpio duomenys palyginami su prognozuojamais rezultatais, lyginti su toje pramonės šakoje vyraujančiu vidutiniu finansiniu svertu, akcijų pelningumu, palūkanų padengimo koeficientu. Siekiant valdyti investicijų riziką, svarbu nustatyti ją sąlygojančius veiksnius ir įvertinti riziką pasirinktu metodu. Jeigu gauti rezultatai viršija leistinos rizikos ribas, vadovai turi ieškoti būdų, kaip sumažinti įvairių parametrų kintamumą. Rizikos mažinimo priemonės yra šios: ◦ Apsidraudimas. Šio proceso metu rizika yra paskirstoma tarp sandorio dalyvių. Sudarant prekybinius sandorius sutartyse turi būti fiksuojamos prekės kainos, apimtys, pirkim- pardavimo laikotarpis. Kai rinkos kaina tampa mažesnė už nurodytą sutartyje, tuomet už apsidraudimą nuo rizikos moka pirkėjas, ir atvirkščiai. Be to, siekiant sumažinti riziką, prieš sudarant tiekimo sutartį svarbu turėti žaliavų bei medžiagų pirkimo sutartis. Taip pat reikėt apsidrausti ir nuo palūkanų normos rizikos. Tai galima padaryti imant paskolą anksčiau nei reikalinga verslui finansuoti ir padedant pinigus į banką kaip indėlius ir gaunant palūkanas. Kitas būdas- kompanija ir bankas iš anksto susitaria dėl būsimos paskolos palūkanų normos. Užsienio šalių praktikoje tai labai populiarus būdas ir sudaromos net iki dviejų metų trukmės išankstinės sutartys. Palūkanos su kintamąja palūkanų norma neapsaugo nuo pavojaus, nes vėliau gali tekti mopkėti didesnes palūkanas nei buvo tikėtasi. Tačiau, jei palkanų didėjimas atitinka infliacijos procentą, įmonė iš dalies apsisaugo nuo rizikos. Kitas rizikos mažinimo būdas- skolų grąžinimo terminų susiejimas su turto naudingo egzistavimo trukme, t.y. susitarti su banku dėl lengvatinio periodo, per kurį nereikėtų grąžinti paskolos. Valiutinei rizikai sumapinti naudojami būdai: natūralus apsidraudimas, kuomet tarp pirkėjo ir tiekėjo vyksta abipusės importo- eksporto operacijos tuo pačiu metu; paskolos paėmimas užsienio valiuta; išankstinių valiutos pirkimo sandorių sudarymas, pagal kuriuos nustatomas fiksuotas valiutos keitimo kursas; pasirinkimo sandorių (vertybinių popierių, suteikiančių teisę, bet neįpareigojančių pirkti arba parduoti užsienio valiutą už tam tikrą iš anksto sutartą kaina ir tam tikru metu) ir ateities sandorių (suteikiančių teisę ir įpareigojančių) naudojimas. ◦ Draudimas- tai sandoris, išreiškiantis ekonominės rizikos pirkimą bei pardavimą. Vengiantys rizikos subjektai už tam tikrą mokestį gali perduoti ją geriau pažįstantiems dalyviams. ◦ Rezervų sudarymas (savidrauda) reiškia didesnio neinvestuotų pinigų, kaip likvidžiausio turto, sumos laikymu įmonėje tam, kad negavus piniginių įplaukų dėl tam tikrų veiksnių neigiamos įtakos, ji nepritrūktų pinigų gamybos ciklui atnaujinti. ◦ veiklos diversifikavimas, t.y. riziką galima eliminuoti derinant neigiamą koreliaciją turinčias veiklas, kurių vienos pelningumui pasikeitus viena kryptimi, kitos pelningumas pasikeis į priešingą pusę. Kiekvienas iš rizikos mažinimo būdų turi savo kainą. Draudimo atveju, už riziką sumokama nepriklausomai nuo rizikos pasireiškimo, naudodama savidraudą įmonė turi laikyti didesnę neinvestuotų pinigų sumą, taip prarasdama potencialų pelningumą. Prekybinių sandorių atveju įmonė praranda potencialų pelną, kai rinkoje yra palankesnė situacija, nei buvo tikėtasi. Diversifikuodama savo veiklą, įmonė praranda specializacijos patirtį, labai reikalingą konkurencingumo užtikrinimui. 3. TRUMPALAIKIO TURTO IR JO FINANSAVIMO VALDYMAS 3.1. Pinigų valdymas Pinigų valdymo tikslas- minimizuoti jų sumą, kuri yra neinvestuota, tačiau išlaikant pakankamą trumpalaikio turto likvidumą. Priimant sprendimą dėl pinigų likučio reikia laviruoti tarp pelningumo ir rizikos, nes kuo didesnis pelningumas, tuo mažesnis trumpalaikio turto likvidumas. Pinigų valdymas apima: ◦ pinigų gavimų paspartinimą, kontroliuojant jų išleidimus; ◦ pinigų srautų prognozavimą; ◦ pinigų poreikio ir finansavimo šaltinių nustatymą; ◦ laikinai laisvų pinigų investavimą. Pinigų likučio dydį nulemia sandoriai, atsargumo ir spekuliaciniai motyvai. Kiekvienai įmonei reikalinga apyvartinio turto dalis priklauso nuo gamybinių ir prekybinių veiksnių, todėl gamybos ciklui atnaujinti, nepriklausomai nuo to, ar produkcija parduota, ar gauti pinigai, reikalingi pinigai. Be to, kuo sunkiau yra prognozuojami pinigų srautai, tuo augiau pinigų reikia laikyti dėl atsargumo. Jei įmonė turi kito likvidaus turto, kurį per dieną ar dvi gali paversti pinigai (vertybinių popierių ir pan.), tuomet pinigų likutis įmonėje gali būti mažesnis. Spekuliacinis motyvas veikia tuomet, kai įmonės siekia nedelsdamos pasinaudoti geriausia investavimo alternatyva, neatsižvelgdamos į galimą likvidumo praradimą. Pinigų šaltiniai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Ilgalaikiai pinigų šaltiniai garantuoja didesnį likvidumą, tačiau mažesnį pelningumą. Ilgalaikiai pinigų (finansavimo) šaltiniai yra šie: ◦ ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir amortizacija. Dėl nusidėvėjimo prarasta ilgalaikio turto vertės dalis įskaitoma į produkcijos gaminimo išlaidas ir, realizavus pagamintą produkciją, sukaupiami pinigai naujam ilgalaikiam turtui įsigyti arba kapitaliniam remonui. ◦ pajamos iš ilgalaikio turto pardavimo; ◦ nepaskirstytasis pelnas, nuosavybės teise priklausnatis paprastųjų akcininkų savininkams. Jie pelną gali išdalinti dividendais arba vėl investuoti į veiklą. Jei pelnas reinvestuojamas į veiklą, tai įmonė turi uždirbti tiek, kiek uždirbtų akcininkai už alternatyvias investicijas. ◦ išoriškai suformuota nuosavybė, formuojama tuo atveju, kai anksčiau minėtų šaltinių nepakanka. Tačiau jos kain yra didesnė dėl naujos akcijų emisijos išleidimo, registravimo ir pardavimo išlaidų. Jei dividendai išmokami ne pinigais, o akcijomis, tai suformuojamas vidinis finansavimo šaltinis. ◦ asmeninės santaupos, pasitelkiamos pradedant individualų verslą. ◦ skolintas kapitalas, naudojamas, kai nepakanta nuosavų šaltinių. Naudojant skolintą kapitalą yra svarbu susieti skolų grąžinimo terminus su turto naudingo egzistavimo trukme. ◦ ilgalaikio turto nuoma, turinti tokį privalumą, kad objektams įsigyti nereikalinga didelė suma iš karto. Ji sumokama per keletą metų. ◦ dotacijos, skiriamos iš valstybės biudžeto bei tarptautinių fondų ilgalaikiam turtui įsigyti. Tačiau jos dažniausiai skiriamos tik šakoms, kurios neturi vidinių finansavimo šaltinių, o jų vystymui teikiamas prioritetas. Dotacijos yra nuosavas finansavimo šaltinis, nes traktuojamas kaip negrąžintina parama. Tačiau nevykdant įsipareigojimų valstybei, ji dotacijas gali susigrąžinti. Trumpalaikiai pinigų (finansavimo) šaltiniai: ◦ susikaupęs įsiskolinimas- tai nuolat pasikartojantis trumpalaikis įsiskolinimas, ypač darbo užmokesčio ir mokesčių. Šis šaltinis yra santykinai pigus, nes nuo gaunamų pinigų dėl susikaupusio įsiskolinimo augimo nemokamos palūkanos. ◦ komercinis (tiekėjų) kreditas- tai skolos tarp įmonių, savaiminis finansavimo šaltinis, nes jis atsiranda vykdant paprastas komercines operacijas, kuomet nustatomas apmokėjimo terminas už pardauotas prekes ar paslaugas. Įmonės, parduodančios skolon, nustato konkrečias kreditavimo sąlygas. Įmonė, perkanti produkciją skolon, gali pasirinkti- ar sutrumpinti apmokėjimo periodą ir pirkti su nuolaida, ar prailginti periodą ir mokėti visą kainą. ◦ trumpalaikės banko paskolos, paprastai išduodamos 90 dienų, o po to turi būti grąžinamos arba atnaujinamos. Paskolų kana priklauso nuo skolininko ir kinta laikui bėgant. Rizikingiems skolininkams ir mažesnėms paskoloms (dėl pastovių paskolos tvarkymo išlaidų) palūkanų normos yra didesnės. ◦ komerciniai vekseliai, dažniausiai yra didelių ir stiprių, mažos kreditavimo rizikos įmonių skoliniai pasižadėjimai, kurių terminas yra 2-6 mėnesiai. Pagal tai, kaip įmonės naudoja ilgalaikius ir trumpalaikius pinigų šaltinius turtui įsigyti, galima išskiriti tris turto finansavimo politikos rūšis: Laikinas trumpalaikis turtas Trumpalaikiai finansavimo šaltiniai Trumpalaikiai finansavimo šaltiniai Trumpalaikiai finansavimo šaltiniai Ilgalaikiai finansavimo šaltiniai Nuolatinis trumpalaikis turtas Ilgalaikiai finansavimo šaltiniai Ilgalaikiai finansavimo šaltiniai Ilgalaikis turtas   Agresyvioji Nuosaikioji Konservatyvioji 2 pav. Finansavimo politikos rūšys Valdant trumpalaikį turtą, taikoma nuosaikioji trumpalaikio turto finansavimo politika, kuomet numatomas konkretus kiekvieno trumpalaikio turto elemento finansavimo šaltinis, atitinkantis finansuojamo turto trukmę. Kuo trumpesnis yra skolų grąžinimo terminas, tuo rizika, kad skolos nebus grąžintos laiku, yra didesnė. Sezoniniai turto poreikiai finansuojami trumpalaikėmis, o nuolaitiniai- ilgalaikėmis skolomis arba savininkų nuosavybe. Ilgalaikis finansavimas laikinam trumpalaikiam turtui nereikalingas, nes, tektų mokėti palūkanas ir tuo metu, kai paskolos yra nereikalingos. Riziką tarp trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo subalansuoja palūkanų išlaidos. Paprastai ilgalaikio finansavimo išlaidos yra didesnės už trumpalaikio. Agresyvioji finansavimo politika vykdoma, kai įmonė iš ilgalaikių pinigų šaltinių finansuoja visą savo ilgalaikį turtą, o trumpalaikiais kreditais- dalį arba visą nuolatinį trumpalaikį turtą. Kraštutinė agresyvumo riba pasiekiama, kuomet iš trumpalaikių pinigų šaltinių finansuojamas net ir ilgalaikis turtas. Konservatyvioji politika yra labai saugi, tačiau investuojant savininkui užtikrina mažesnį pelningumą. Sėkminai valdyti pinigus padeda planavimas, t.y. pinigų įplaukų ir išmokų prognozavimas per laikotarpį ir pinigų sąmątos sudarymas. Kuo labiau kinta pinigų įplaukos įmonėje, t.y. kuo didesnė verslo ir finansinė rizika, tuo įmonės turėtų laikyti didesnį pinigų likutį atsargumo sumetimais. Pinigų likutį taip pat lemia įmonės vadovų požiūris į riziką, įmonės galimybės skolintis pinigų rinkoje, šalies ekonominės sąlygos, nuo kurių priklauso bankų kreditiniai ištekliai ir palūkanų normų dydžiai. Pradinis pinigų finansinio valdymo etapas - pinigų sąmatos parengimas. Pinigų planas iki vienerių metų laikotarpiui yra vadinamas pinigų biudžetu arba sąmata, o planas ilgesniam laikotarpiui - pinigų prognoze. Pirmiausia yra prognozuojami pardavimai, po to- priklausomai nuo kreditavimo sąlygų, planuojamos piniginės įplaukos. Suplavus įplaukas iš produkcijos pardavimo, planuojamos su gamyba ir pardavimu susijusiosi išlaidos: medžiagoms ir žaliavoms, darbo užmokesčiui, mokesčiams, papildomam ilgalaikiam turtui. Po to planuojamos su produkcijos pardavimu ir gamyba nesusijusios įplaukos ir išlaidos, t.y. kitos įplaukos (paskola, įplaukos iš nuomos) bei kitos išmokos (paskolos grąžinims, palūkanų ir dividendų mokėjimas). Galiausiai sudaroma sąmata, kuri parodo pinigų poreikiį konkrečiu laikotarpiu ir nustatomas pradinis ir galutinis pinigų likutis. Esnant pinigų pertekliui, įmonė gali investuoti į vertybinius popierius ar banko indėlius, kuriuos galima lengvai parduoti esant pinigų poreikiui. Trūkstant pinigų galima sutrumpinti debetinių skolų terminus, prašyti tiekėjų pratęsti kreditinių skolų terminus arba atsisakyti pasinaudoti nuolaida ir apmokėti vėliau, pagal sutartį. Pinigų srautų ataskaitos duomenys reikalingi pinigų sukūrimo ir naudojimo praeityje analizei bei pinigų sukūrimo ir naudojimo ateityje prognozei atlikti. Pinigų srautų ataskaitų sudaromų tiesioginiu ir netiesioginiu būdu pavyzdinės formos pateiktos atitinkamai 1-ame ir 2-ame priede. Pagrindinės veiklos pinigų srautai- tai pinigų srautai, susiję su pagrindine (gamybine, prekybine ir paslaugų teikimo) įmonės veikla, išskyrus finansinę ir investicinę veiklą. Čia galime pamatyti, kiek pagrindinė veikla sukuria pinigų srautų, nes tai yra pagrindinis finansavimo šaltinis. Investicinės veiklos pinigų srautai susiję su ilgalaikio turto ir kitų ilgalaikių investicijų įsigijimu bei perleidimu. Finansinės veiklos pinigų srautai susiję su nuosavo kapitalo ir įmonės įsipareigojimų, susijusių su pasiskolintais pinigais, pasikeitimais. Pagrindinės veiklos pinigų srautai gali būti pateikiami tiesioginiu arba netiesioginiu būdu. Naudojant tiesioginį būdą, ataskaitoje atskleidžiamos apibendrintos pinigų įplaukos ir išmokos per ataskaitinš laikotarpį kartu su pridėtinės vertės mokesčiu. Patogiausia naudoti sąskaitų, korespondentinių su „Pinigų bankuose ir kasoje“ sąskaita, apyvartų per ataskaitinį laikotarpį duomenis: duomenis apie gautus iš pirkėjų pinigus imti iš sąskaitos „Pirkėjų skolos“ kredito; apie iš kitų skolininkų gautus pinigus- iš sąskaitos „Skolos už pirkimo PVM“ kredito; apie gautas iš iždo PVM sumas- iš sąskaitos „Skolos už pirkimo PVM“ kredito; apie sumokėtus pinigus tiekėjas- iš sąskaitos „Skolos tiekėjams ir rangovams“ debeto; apie sumokėtą darbo užmokestį- iš sąskaitos „Skolos už darbą“ debeto. Netiesioginiu būdu pateikiant pagrindinės veiklos pinigų srautus, ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas (nuostolis) perskaičiuojami į ataskaitinio laikotarpio pinigų kiekį, gautą arba išleistą pagrindinėje įmonės veikloje. Per ataskaitinį laikotapį pelną mažina išlaidos, bet ne visos jos apmokamos grynaisiais pinigais. Pavyzdžiui, nusidėvėjimo išlaidos nurašomos, tačiau faktiškai tai pinigai nėra išleidžiami, nors pelnas dėl šių išlaidų sumažėja. Todėl nusidėvėjimo suma pridedama prie grynojo pelno sumos. Pinigų srauto dydį galime nustatyti ir naudojant balansinę nelygybę, iš kurios gauname, kad: Pinigai = Nuosavybė + Įsipareigojimai – Nnepiniginias turtas Taigi, nuosavybės ir įsipareigojimų straipsnių padidėjimas pagrindinės veiklos pinigų srautus didina, o turto straipsnių padidėjimas- mažina. Investicinės veiklos pinigų srautus patogiausia apskaičiuoti, naudojant sąskaitos „Pnigai bankuose ir kasoje“ analitinės apskaitos duomenis. Finansinės veiklos pinigų srautus galima apskaičiuoti naudojant sąskaitos „Pnigai bankuose ir kasoje“ analitinės apskaitos duomenis arba gautų paskolų sumą įrašant iš sąskaitų „Ilgalaikės skolos“ ir „Trumpalaikės skolos“ kredito; grąžintų paskolų sumą įrašant iš sąskaitų „Ilgalaikių skolų ataskaitinių metų dalis“ ir „Trumpalaikės paskolos“ debeto; išleistų ir apmokėtų akcijų sumą- iš sąskaitos „Įstatinis akcinis kapitalas“ kredito. Duomenys apie valiutų kursų pasikeitimo įtaką valiutiniams straipsniams pateikiami atskirai pagrindinės, investicinės ir finansinės veiklos pinigų srautuose. Sudarant prognozinę pinigų srautų ataskaitą pirmiausia atsižvelgiama į apyvatinio kapitalo poreikius, t.y. trumpalaikį turtą, viršijantį trumpalaikius įsipareigojimus. Likusi trumpalaikio turto dali finansuojama ilgalaikiais finansavimo šaltiniais. Atsižvelgiant į planuojamą pardavimų apimčių padidėjimą bei debetinių ir kreditinių skolų politiką, prognozuojant pinigų srautus, reikia keisti ir trumpalaikio turto bei trumpalaikių įsipareigojimų straipsnius. Nustatytaas naujas pastovus apyvartinio kapitalo poreikis turi būti finansuojamas iš nepaskirstyto pelno, ilgalaikio turto nusidėvėjimo, o trūkstant šių- iš ilgalaikių finansavimo šaltinių. Iš prognozinės pinigų sraut ataskaitos, sudarytos netiesioginiu būdu, galima sužinoti, kokią dalį pagrindinės veiklos srautų sukuria grynasis pelnas, kokią- nusidėvėjimas ar trumpalaikio turto ir skolų pokyčiai. Naujų investicijų diegimo ir įgyvendinimo pirmaisiai metais pagrindiniu pinigų šaltniu būna ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir amortizacija. Vėlesniais metais didesnę pinigų dalį generuoja grynasis pelnas. Įeinant į naujas rinkas, dažnai prailginamas kredito terminas pirkėjams, tokiu būdu didesnę pinigų dalį „įšaldant“ debetinėse skolose. Vienas pagrindinių rodiklių, nusakančių pinigų valdymo efektyvumą, yra pinigų grąžos koeficientas: GPPS – grynasis pinigų srautas iš pagrindinės veiklos, Lt; PP – pardavimų pajamos, Lt. Turto naudojimo efektyvumui apskaičiuoti naudojamas pinigų grąžos iš turto koeficientas: VT – vidutinė turto vertė, Lt. Savininkams labai svarbu žinoti, kiek grynojo pelno tenka vienam kapitalo litui, todėl skaičiuojamas pinigų grąžos iš nuosavo kapitalo koeficientas: VK – vidutinė nuosavo kapitalo vertė, Lt. Kuomet įmonėje padidėja ilgalaikiai ir (ar) trumpalaikiai įsipareigojimai, tiklinga apskaičiuoti skolų grąžinimo trukmę: SGT – skolų grąžinimo trukmė metais; Į – ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsipareigojimai; GPS– grynasis pinigų srautas, Lt. Šiuo rodikliu nusakoma, perkiek metų įmonė pajėgi apmokėti visas skolas ir atspindi įmonės mokumą, o lyginant su praeitų laikotarpių rodikliais galima nustatyti mokumo kitimo tendencijas ir priežastis. 3.2. Debetinių skolų valdymas Debetinės skolos įmonių trumpalaikio tuto struktūroje sudaro apie 20 - 25 proc., todėl turi labai didelį poveikį veiklos efektyvumui. Debetinių skolų valdymo tikslas- nustatyti tokį debetinių skolų lygį, kuriam esant pelningumas yra didžiausias. Didėjat debetinėms skoloms, didėja jų neapmokėjimo tikimybė, tačiau didėja ir pardavimų apimtys. Debetinių skolų valdymas, o kartu ir kredito valdymas- tai balansavimas tarp pelningumo ir likvidumo. Kredito terminai yra pardavimų apimties ir pelno didinimo veiksnys, tačiau kartu tai ir tikimybės sumažinti likvidumą didinimas. Valdydama debetorines skolas, įmonė turi kontroliuoti: ◦ pirkėjų, kuriems siūloma parduoti, skaičių; ◦ siūlomo kredito terminus, parduodant prekes; ◦ pinigų nuolaidas už išankstinį apmokėjimą; ◦ debetinių skolų išieškojimo procedūras. Įmonės klientai, norėdami gauti kreditą, turi atitikti tam tikrus kredito standartus, apibūdinamus trimis pagrindiniais ir dviem papildomais „C“: ◦ charakteris (angl. character) apibūdina tikimybę, kad klientas sąžiningai apmokės savo įsiskolinimą. Analizuojami kliento paskutinio laikotarpio mokėjimai. ◦ gebėjimas (angl. capacity) apibūdina kliento gebėjimą sumokėti. Atliekamas subjektyvus vertinimas, atsižvelgiant į esamą ir būsimą kliento finansinę būklę. ◦ sąlygos (angl. conditions) apibūdina ekonominę situaciją, kuri sąlygoja besiskolinančių galimybes apmokėti. ◦ kapitalas (angl. capital) apibūdina finansinę riziką, t.y. kokią dalį kapitalo struktūroje sudaro skolos, kurios mažina kliento mokumą. ◦ truto įkeitimas (angl. collateral) apibūdina kredito apdraudimą gavėjo turimu turtu. Nemažiau svarbu išanalizuoti ir pramonės sektoriaus sąlygas: parduodamo produkto specifiką, nuo kurios priklauso kredito terminai; pirkėjų ir tiekėjų konkuencijos lygį, nes kuo didesnis konkurencijos lygis, tuo taikomi ilgesni kredito terminai; sistemingą verslo riziką, nes kuo paklausa yra jautresnė, tuo sisteminga verslo rizika didesnė, tuo taikomi ilgesni kredito terminai. Nustačiusi kredito terminus, įmonė gali kontroliuoti debetinių skolų sumą. Jei nustatytas terminas yra mažesnis, nei reikalauja pirkėjai, vadinasi tokie pirkėjai įmonei netinkami ir įmonė turėtų tokių vengti. Be kreditų terminų nustatymo, valdydama debetines skolas, įmonė turi nustatyti ir pinigų nuolaidų dydžius. O pirkėjo apsisprendimas pasinaudoti nuolaida ir apmokėti sąskaitas anksčiau priklauso nuo nuodlaidos dydžio, nuolaidos termino, kredito termino, palūkanų normos už kreditą pinigų rinkoje. Šiuo tikslu skaičiuojama investicijų grąža: V – parduodamos produkcijos vertė; d – nuolaidos koeficientas. Iš kredito termino atėmę nuolaidos terminą gauname periodą dienomis, per kurį uždirbama apskaičiuota grąža. Tačiau norint nustatyti, ar nuolaida pasinaudoti apsimoka, reikia apskaičiuoti metinę nuolaidos grąžą taip: pc – sutartyje numatytas apmokėjimo laikotarpis dienomis; pd – nuolaidos laikotarpis dienomis. Jei įmonė, apmokėdama už pirktas prekes, turi skolintis, tai jai palanku pasinaudoti teikiamomis nuolaidomis, jei banko palūkanų norma yra mažesnė nei metinė nuolaidos grąža. Jei įmonė už pirktas prekes apmoka nuosavais pinigais, pasinaudoti nuolaida verta tuomet, kai alternatyvių investicijų grąža mažesnė už metinę nuolaidos grąžą. Praktika rodo, kad patiriamus nuostolius dėl prasto debetinių skolų valdymo labiausiai sąlygoja ne suteikto kredito kontrolė, o kliento mokumo vertinimo klaidos, nustatant kredito dydį ir atsiskaitymų terminus. Todėl blogų skolų prevencijai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, analizuojant informaciją, kurią pateikia pats pirkėjas, kiti tiekėjai, bankai ir kitos kredito institucijos, viešai publikuojamą informaciją, įmonės pardavimų apskaitos duomis, debetinių skolų išieškojimų įmonių duomenis. Kreditingumo įvertinimo paslauga yra pigesnė nei kreditų draudimas, tačiau taip pat efektyvi. Valdant debetines skolas, patiriamos įvairios išlaidos: ◦ gamybos, susijusios su produkcijos gamybos apimčių didinimu; ◦ pardavimų, susijusios su kliento poreikių nustatymu, naujų rinkų paieška; ◦ administravimo, susijusios su informacijos apie potencialius pirkėjus paieška, jų kreditingumo įvertinimu, kredito draudimu ir pan.; ◦ pinigų nuolaidų išlaidos; ◦ blogų skolų išlaidos- tai neatgauti įmonės kreditai; ◦ mokesčių išlaidos, atsirandančios dėl pardavimų apimčių didėjimo (PVM ir pelno mokesčiai); ◦ alternatyviosios debetinių skolų išlaidos, priklausančios nuo debetinių skolų sumos ir investavimo alternatyvų grąžos. Todėl debetinių skolų valdymo sprendimai turi būti priimami, palyginus patiriamas išlaidas ir teikiamą naudą. Išankstinės skolų grąžinimo užtikrinimo priemonės kainuoja kurkas mažiau nei beviltiškų skolų išieškojimo procedūros. Šioms priemonėms priskiriama: ◦ Faktoringas – mokėjimo reikalavimų pardavimas kredito institucijai, refinansuojant pirkėjui suteiktą kreditą. Faktoringo kompanijos įvertina kliento (debitoriaus) likvidumą ir suteikia joms kredito limitą ir gali prisiimti pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo riziką, išmoka savo klientams pinigus iš karto, o pirkėjai sumoka ateityje faktoringo kompanijai. Už tai mokami komisiniai ir palūkanos. , kurie priklauso nuo debitorių likvidumo, rizikos, administravimo sudėtingumo. Faktoringo be regreso teisės atveju visą galimų nuostolių riziką prisiima faktorius, todėl komisinis mokestis yra didesnis. Vykdant faktoringą su regreso teise tiekėjas atsako už neapmokėtas sąskaitas, t.y. jas apmokėti arba perpirkti iš faktoriaus. Faktoringo privalumas yra tas, akad faktoringo kompanija turi daugiau informacijos ir galimybių įvertinti tiekėjo klientų likvidumą ir padėti tiekėjui pritraukti daugiau patikimų klientų palankiomis tiekimo sąlygomis. ◦ Prekinis kredito draudimas, kur draudimo objektas yra pirkėjo nemokumas. Paslauga naudojasi eksportuotojai, kurie apdraudžią sandorį nuo pirkėjo nemokumo ir, gavę draudimo polisą, gali išsiųsti prekes importuotojui. Importuotojui neapmokėjus už prekes, kai sueina terminas, draudimo bendrovė padengia nuostolius, tačiau dažniausiai ne didesnius nei 80 % pirkėjo mokestinių įsipareigojimų. Kiekvienam pirkėjui nustatomi konkretūs kredito limitai ir terminai, o įmonės mastu galima apskaičiuoti debetinių skolų terminą dienomis, kad būtų galima sužinoti bendrąją debetinių skolų kitimo tendenciją: PS – pirkėjų skolos, Lt; PP – pardavimų pajamos, Lt. Visas debetinės skolos dydis apskaičiuojamas pagal formulę: p – pirkėjų, kurie apmokės suėjus terminui arba per nuolaidos laikotarpį, dalis, %; pc – sutartyje numatytas apmokėjimo laikotarpis dienomis; pd – nuolaidos laikotarpis dienomis. Debetinių skolų valdymo sprendimai priimami atlikus aukščiau pateiktus skaičiavimus, tačiau norint gerai valdyti debetines skolas, reikia nuolat kontroliuoti kiekvieno pirkėjo mokumą. Pardavimų ir atsiskaitymų monitoringas taip pat labai svarbus debetinių skolų valdyme. Monitoringo procedūros apima informacijos apie pirkėja rinkimą ir analizę, sprendimo apie pirkėjo (ne) patikimumą priėmimą, kredito limito ir termino (ne)suteikimą, pirkėjo atsiskaitymų kontrolės vykdymą, limito ir termino laikymosi analizę, sprendimo apie prekybos su pirkėju tęsimo priėmimą arba pirkėjo įtraukimą į pradelstų debitorių sąrašą, ir, galiausiai, priminimų apie pradelstą skolą vykdymą arba pardavimų sustabdymą. Debetinių skolų išieškojimas- paskutinis debetinių skolų valdymo etapas. Šiais laikais nedaugelis imasi drastiškų priemonių, siekiant atgauti pinigus, nes taip rizikuoja prarasti klientą. Įmonės interesus apginti galima ir nesukeliant kliento neigiamos reakcijos, pasitelkiant tokias psichologinio poveikio priemones, kurioms būdinga savo žodžio laikymasis, mandagumas, originalumas. Kraštutiniu atveju galima pasinaudoti debetinių skolų išieškojimo įmonių paslaugomis. Jei skolininkas yra visiškai nemokus, skola laikoma beviltiška ir ji gali būti nurašoma 3.3. Atsargų valdymas Įmonės investicijos į atsargas priklauso nuo verslo rūšies, tačiau daugeliu atvejų sudaro didžiąją turto dalį. Gamybinių įmonių atsargos skirstomos į žaliavų, nebaigtos gamybos ir pagamintos produkcijos atsargas. Atsargų valdymo tikslas yra atsargų valdymo išlaidų mažinimas, užtikrinant produkcijos gamybos ir pardavimų nenutrūkstamumą. Laikant per daug atsargų yra eikvojami pinigai joms įsigyti, sandėliuoti, didėja nuostoliai dėl sunaikinimo ar pavogimo. Kita vertus, išsekus atsargoms, gali būti sustabdoma gamyba, patiriami darbo bei laiko nuostoliai. Todėl svarbu nustatyti optimalų atsargų dydį. Atsargų valdymo išlaidos skirstomos į: ◦ laikymo išlaidas, apimančias sandėliavimo, draudimo ir palūkanų tvarkymo, pasenimmo, sugadinimo , praradimo, pervežimo rizikos išlaidas bei alternatyviąsias išlaidas. ◦ užsakymo išlaidas, kurias sudaro užsakymo pateikimo ir vykdymo bei transportavimo išlaidos. ◦ atsargų trūkumo išlaidos, kurias sudaro prarastų pardavimų vertė, kai pirkėjas perduoda užsakymą kitam gamintojui bei atidėtų pardavimų vertė, kai pirkėjas priverstas laukti, kol bus įvykdytas užsakymas. Valdant atsargas svarbu nustatyti, kiek atsargų turi būti konkrečiu momentu, kada reikia papildyti atsargas, kokio dydžio turi būti užsakymas. Šiems klausimams spręsti galima panaudoti tris atsargų valdymo sistemas: • fiksuoto užsakymo dydžio (klasikinė). Naudojant šią sistemą užsakymo dydis laikomas pastoviu. Užsakymas atliekamas tuomet, kai atsargos sumažėja iki tam tikro kritinio užsakymo taško lygio. Nustatomas toks užsakymo dydis, kuris minimizuoja bendrąsias atsargų valdymo išlaidas. Laikymo išlaidos didėja proporcingai vidutiniam laikomų atsargų dydžiui, kuris apskaičiuojamas: A – vidutinis atsargų kiekis; S – pardauotas kiekis, vnt; Q – vienodo vienetų dydžio užsakymai; N – užsakymų pateikimo kartai per metus. 3 pav. Vidutinio atsargų lygio nustatymas Galima apskaičiuoti ir alternatyvias atsargų laikymo išlaidas, kurios parodo, kiek įmonė galėtų uždirbti, pinigus investuodama ne į atsargas, o į kitą turtą: C – alternatyviosios atsargų laikymo išlaidos, Lt; P – atsargų kaina, Lt; r – kapitalo kaina. Metinės bendrosios atsargų valdymo išlaidos skaičiuojamos sumuojant laikymo ir užsakymo išlaidas: TCCp – atsargų laikymo išlaidos vienam vidutiniam atsargų litui, Lt; TCC – atsargų laikymo išlaidos, Lt. TOC – metinės atsargų užsakymo išlaidos, Lt; F - pastovios išlaidos atsargoms užsakyti ir gauti, Lt; N – užsakymų skaičius. Valdant atsargas, svarbu minimizuoti bendrąsias atsargų valdymo išlaidas, tačiau išlaikant reikiamą atsargų likvidumą ir nesukeliant atsargų išsekimo išlaidų. Didėjantatsargų apimčiai, laikymo išlaidos nuolat didėja, o užsakymo išlaidos- mažėja. Todėl tikslinga nustatyti optimalų užsakymo dydį, leidžiantį minimizuoti bendrąsias atsargų valdymo išlaidas. Ekonomiškas užsakymo dydis (EOQ) apskaičiuojamas: 4 pav. Ekonomiško užsakymo dydžio nustatymas Bendrosios atsargų valdymo išlaidos, užsakant optimalų atsargų kiekį, yra mažiausios ir apskaičiuojamos taip: Jei įmonė turi atsargų išsekimo išlaidas produkcijos vienetui, tuomet optimalus atsargų užsakymo dydis koreguojamas taip: TSCp – atsargų išsekimo išlaidos vienam vidutinių atsargų litui, Lt. Didėjant užsakomų atsargų kiekiui, didėja laikymo išlaidos, tačiau mažėja užsakymo išlaidos. Pagal šį modelį galima nustatyti užsakymo kiekį, kuriam esant galima minimizuoti bendrųjų atsargų valdymo išlaidų sumą. tačiau, jei, pvz., tiekėjai pasiūlo kiekio nuolaidą perkant didesnį kiekį, įmonė turi apskaičiuoti kiekio nuolaidos ekonomiją, t.y. nuolaidos vertės ir pasikeitusių bendrųjų atsargų valdymo išlaidų dėl atsargų užsakymo kiekio padidinimo suma: E – kiekio nuolaidos ekonomija, Lt; DV – kiekio nuolaidos vertė, Lt; ∆TIC – skirtumas tarp buvusių bendrųjų atsargų valdymo kaštų ir bendrųjų atsargų valdymo išlaidų, pasinaudojus nuolaida, Lt. d – nuolaidos koeficientas; S – metinis atsargų kiekis; P – atsargų kaina, Lt. Vienas pagrindinių atsargų valdymo aspektų yra naujo atsargų užsakymo pateikimo taškas, parodantis atsargų lygį, kuomet jau reikia pateikti kitą užsakymą: Od – užakymo pagreitinimo laikotarpis dienomis (laikotarpis, nuo užsakymo pateikimo iki jo įvykdymo). Dėl susidarančio laiko skirtumo tarp pagaminimo ir išsiuntimo, dėl pardavimų kintamumo įmonė turėti laikyti papildomas atsargas, t.y. draustines atsargas, ir bendrasatsargų kiekis turėtų būti didesnis nei apskaičiuota pagal EOQ modelį. Draustinės atsargo yra reikalingos netikėtam pardavimų prieaugiui, o einamosios atsargo turi bet kuriuo metu patenkint vartotojų poreikius. • Fiksuoto laiko tarp užsakymų (pastovaus atsargų lygio) sistemoje neatsižvelgiama į atsargų valdymo išlaidas, o užsakymo dydis yra kintamas. Vykdomi reguliarūs atsargų patikrinimai, ir, jeigu buvo parduotas tam tikras atsargų kiekis, vykdomas užsakymas, kurio dydis apskaičiuojamas taip: Am – maksimalus atsargų lygis, vnt; At– faktinis atsargų lygis patikrinimo metu. D – draustinės atsargos, vnt; Ad – per dieną parduodamas atsargų kiekis, vnt; R – atsargų patikrinimo periodiškumas dienomis. Draustinių atsargų kiekį reikia numatyti, atsižvelgiant į realizavimo apimčių pasiskirstymą per laikotarpį. Kuo didesnis realizavimo pajamų kintamumas, tuo daugiau reikia laikyti draustinių atsargų. • Modifikuota fiksuoto laiko tarp užsakymų (pastovaus atsargų lygio). 4. ĮMONĖS FINANSINĖ ANALIZĖ 4.1. Horizontalioji ir vertikalioji finansinės atskaitomybės formų analizė Įmonės veiklos finansinė analizė yra neatskiriama finansų valdymo dalis. Detali ir tiksli finansinė veiklos analizė leidžia vadovams patikimiau orientuotis aplinkoje ir kvalifikuočiau priimti veiklos valdymo sprendimus, diagnozuoti veiklos perspektyvą, apgalvotai rizikuoti konkurencinėje aplinkoje. Finansinės veiklos analizės kokybė lemia finansinių sprendimų kokybę, todėl finansinės veiklos analizės vykdymo procesas, metodologinių instrumentų parinkimas darosi vis aktualesnis įmonių valdyme. Finansinė analizė leidžia įvertinti veiklos finansinę būklę, pateikti išvadas ir nustatyti problemines sritis. Finansinė analizė gali būti atliekama keliomis kryptimis ir iš skirtingų šaltinių: ◦ horizontalioji balanso analizė (atliekama turto ir nuosavybės analizė; žr. 3, 4 priedus) ◦ vertikalioji balanso analizė (atliekama turto ir nuosavybės analizė) ◦ horizontalioji pelno (nuostolio) analizė (5 priedas) ◦ vertikalioji pelno (nuostolio) analizė Balansas yra svarbiausias įmonės finansinės būklės atspindys, apibūdinantis turtą, kuriuo disponuoja įmonė ir nurodantis jo finansavimo šaltinius. Pelno (nuostolio) ataskaita skirta įmonės veiklos rezultatams, pasiektiems per tam tikrą laikotarpį, atvaizduoti. Joje pajamos palyginamos su sąnaudomis, reikalingomis toms pajamoms gauti. Horizontalioji analizė- tai dviejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas, rodantis finansinių rodiklių dinamiką, t.y. nukrypimus nuo praeitų ar bazinių metų rodiklių, išreikštų absoliučiais ir procentiniais dydžiais. Vertikalioji analizė – tai atitinkamo finansinės ataskaitos rodiklio lyginimas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, išreiškiant gautąjį dydį bazinio dydžio procentais. Atliekant vertikaliąją balanso analizę bendram lyginamajam svoriui apskaičiuoti baziniu rodikliu dažniausiai pasirenkama turto suma, savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų suma, o daliniam lyginamajam svoriui – ilgalaikis, trumpalaikis turtas, kapitalo ir rezervų suma, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, atidėjimai ir atidėtieji mokesčiai. Taigi, vertikalioji balanso analizė parodo turto bei savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų struktūrą - jų elementų dalis bendroje turto ar savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų sumoje. Atliekant vertikaliąją pelno (nuostolio) ataskaitos analizę visi pelno (nuostolio) ataskaitos straipsniai yra dalijami iš visų pardavimų. Gauti procentiniai santykiai parodo, kokią dalį pardavimuose sudaro kaštai, bendrasis, grynasis pelnas ir kiti pelno ( nuotolio ) ataskaitos straipsniai. Finansų ataskaitos apibūdina įmonės finansinę būklę konkrečiu laiko momentu ir jos veiklą per apibrėžtą laikotarpį. Pagal jas gali būti numatomi būsimas įmonės pelnas ir dividendai. Tai yra labai svarbu įmonės vadovams ir investuotojams. 4.2. Finansinė analizė pagal santykinius finansinius rodiklius Įmonės analizė naudojant santykinius rodiklius yra pirmas finansų analizės žingsis. Santykinių rodiklių sudarymas parodo ryšį tarp sąskaitų finansinėse ataskaitos. Santykiniai finansiniai rodikliai skaičiuojami ir analizuojami tikslu įvertinti įmonių finansinę būklę. Bendrai finansinei įmonės būklei įvertinti skaičiuojami šie santykiniai rodikliai: pelningumo, veiklos efektyvumo, trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo. Logistinė veikla įtakoja daugumą balanso straipsnių, todėl prieš atliekant logistinės veiklos finansinę analizę, svarbu apžvelgti bendruosius veiklos finansinio vertinimo rodiklius. • Pelningumo rodiklių apskaičiavimas ir analizė. Pelningumo rodiklių skaičiavimo ir analizės tikslas yra įvertinti įmonės finansinį veiklos rezultatą bei veiklos efektyvumą, pelną lyginant su kitais veiklos rodikliais, įtakojančiais pelno dydį. Pagrindiniai pelningumo rodikliai yra : bendrasis pardavimų pelningumas, veiklos pelningumas, įprastinės veiklos pelningumas, pardavimų grynasis pelningumas, kapitalo bei turto pelningumas. Bendrasis pardavimų pelningumas parodo įmonės pelningumą, susijusį su jos pagrindine veikla ir apskaičiuojamas pagal formulę: Bendrojo pelningumo padidėjimą sąlygoja santykinai didesnis pajamų nei savikainos augimas. Veiklos pelningumas parodo kokią dalį pajamų sudaro veiklos pelnas ir kaip įmonėje kontroliuojamos veiklos sąnaudos. Rodiklis apskaičiuojamas pagal šią formulę: Veiklos pelningumas didėja dėl bendrojo pelningumo augimo ir veiklos sąnaudų lyginamojo svorio pajamų struktūroje mažėjimo. Grynasis pelningumas parodo pardavimų pelningumą atskaičius mokesčius, t.y., kiek vienas pardavimų litas uždirba grynojo pelno. Didesnė rodiklio reikšmė rodo aukštesnį įmonės pelningumą ir apskaičiuojama pagal formulę: Grynąjį pelningumą tikslinga sugretinti ir su bendruoju pelningumu. Palyginus šiuos du rodiklius galima nustatyti, kiek centų iš vieno pardavimų lito tenka veiklos sąnaudoms, kitos veiklos bei finansinės ir investicinės veiklos nuostoliams bei pelno mokesčiui padengti. Nuosavo kapitalo pelningumo rodiklis labai svarbus įmonės akcininkams, kadangi jis parodo, kiek pelno tenka 1 investicijų litui. Nuosavo kapitalo pelningumas apskaičiuojamas taip: Turto pelningumo rodiklis parodo, kiek grynojo pelno tenka vienam turto litui, t.y., kaip disponuojama investicijomis į turtą: • Veiklos efektyvumo rodiklių apskaičiavimas ir analizė 1) Išlaidų lygio rodikliai. Išlaidos, kurias patiria įmonė vykdydama savo veiklą, įtakoja jos galutinio rezultato – pelno – dydį. Todėl apie įmonės ūkininkavimo efektyvumą galima spręsti iš šių išlaidų formavimosi ir kontroliavimo. Išlaidų lygio rodikliai, apskaičiuoti kaip konkrečių išlaidų ir pajamų santykis, parodo, kaip įmonė sugeba valdyti išlaidas. Pagrindiniai išlaidų lygio rodikliai yra: Parduotų prekių savikaina 1 pardavimų litui parodo išlaidų žaliavoms, komplektavimo gaminiams, tiesioginiam darbo užmokesčiui kiekį, tenkantį vienam pardavimų litui: Veiklos sąnaudos 1 pardavimų litui parodo bendrųjų administracinių ir pardavimų sąnaudų dydį, tenkantį vienam pardavimų litui: Įmonė turėtų atkreipti dėmesį į didėjančias veiklos sąnaudas, tenkančias vienam pardavimų litui, nes tokiu būdu mažėja grynasis pelningumas. 2) Trumpalaikio turto apyvartumo rodikliai. Trumpalaikio turto apyvartiniai rodikliai parodo, kokiu spartumu vyksta trumpalaikių įmonės aktyvų elementų apyvarta ir išreiškiami kaip pardavimų ir trumpalaikio turto elementų santykis. Pagrindiniai trumpalaikio turto apyvartumo rodikliai yra : Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais– tai rodiklis, nurodantis, kiek kartų per metus pirkėjų ir kiti trumpalaikiai įsiskolinimai paverčiami pinigais. Debitorinio įsiskolinimo apyvartumas dienomis rodo laiką, per kurį pirkėjai apmoka savo įsiskolinimus. Šie rodikliai apskaičiuojamas pagal formules: Kreditorinio įsiskolinimo apyvartumas kartais parodo, kiek kartų per metus įmonė atsiskaito su kreditoriais. Kreditorinis apyvartumas dienomis nusako, per kiek dienų įmonė įvykdo savo trumpalaikius įsipareigojimus. Šie rodikliai apskaičiuojami pagal formules: Palyginus debitorinių ir kreditorinių įsiskolinimų apyvartumą, galima pamatyti, ar pirkėjų atsiskaitymai su vykdomi sparčiau, t.y. greičiau išieškomi debitoriniai įsiskolinimai, ar pati įmonė greičiau atsiskaito su savo kreditoriais. Atsargų apyvartumas kartais – tai rodiklis, parodantis atsargų atnaujinimo skaičių per metus. Atsargų apyvartumo dienomis rodiklis nusako, per kiek dienų yra atnaujinamos atsargos numatyto produkcijos kiekio realizavimui. Atsargų apyvartumo rodikliai apskačiiuojami pagal šias formules: Pagreitėjęs atsargų apyvartumas rodo, jog įmonė geriau tvarko, naudoja ir kontroliuoja savo atsargas, mažiau jų reikia sandėliuoti ar išmesti sugedusius produktus. Atsargų apyvartumo mažėjimą ir lėšų įšaldymą į atsargas įtakoja pablogėjęs realizacijos procesas, didesnis žaliavų ir komplektavimo gaminių užsakymo kiekis, nei reikalinga gamybai. Trumpalaikio turto apyvartumo rodiklis parodo, kiek kartų per metus buvo atnaujintas trumpalaikis turtas arba, kiek pajamų iš parduotos produkcijos tenka vienam trumpalaikio turto litui. Trumpalaikio turto apyvartumo dienomis rodiklis parodo, kas kiek laiko atnaujinamas trumpalaikis turtas. Rodikliai apskaičiuojami taip: Trumpalaikio turto apyvartumo augimą sąlygoja santykinai daugiau išaugusios pardavimų pajamos, nei trumpalaikis turtas, Apyvartinio kapitalo apyvartumo rodiklis parodo apyvartinio kapitalo judėjimo greitį per metus. Rodiklis apskaičiuojamas pagal formulę: Skaičiuojant šį rodiklį apyvartiniu kapitalu laikomas trumpalaikis turtas, likęs įmonės žinioje sumokėjus visas trumpalaikes skolas. Kapitalo apytakos ciklo dienomis rodiklis parodo, kokią ūkinių gamybinių operacijų dalį įmonė turi finansuoti savo lėšomis. Šis rodiklis apskaičiuojamas pagal formulę: Sutrumpėjęs kapitalo apytakos ciklas rodo, kad įmonei reikia mažiau nuosavų lėšų veiklai finansuoti. Kapitalo apytakos ciklo trumpėjimą įtakoja padidėjęs debitorinis ir atsargų apyvartumas, t.y. kuomet pirkėjai greičiau apmoka savo įsiskolinimus, o atsargos įmonės sandėliuose būna trumpesnį laiką. Kapitalo apytakos ciklas gali sutrumpėti dėl debitorinio apyvartumo padidėjimo ir kreditorinio apyvartumo sumažėjimo, o tai reiškia, kad įmonė pirkdama žaliavas, komplektavimo gaminius ir kitas prekes už jas atsiskaito vėliau, nei ji pati gauna pinigus už parduotas prekes. Vadinasi, kredito gavimo sąlygos įmonei palankesnės už tas, kuriomis ji pati kredituoja vartotojus. Tai įtakoja mažesnį pinigų poreikį. 3) Ilgalaikio turto apyvartumo rodikliai. Įmonių ilgalaikio turto apyvartumo rodikliai labai priklauso nuo įmonės veiklos specifikos. Paslaugų sferos įmonių veiklai ilgalaikio turto reikia mažiau, todėl gali būti didesnis jos ilgalaikio turto apyvartumo rodiklis. Gamybos įmonėje maža ilgalaikio turto apyvartumo reikšmė gali rodyti ne mažas pajamas iš pardavimų, o didesnę ilgalaikio turto sumą, reikalingą įmonės veiklai vykdyti. Viso turto apyvartumas. Prie ilgalaikio turto apyvartumo rodiklių priskiriamas viso turto apyvartumas parodo, kaip efektyviai panaudojamas turtas ir kiek vienas turto litas uždirba pajamų. Šis rodiklis apskaičiuojamas taip : Ilalaikio turto apyvartumas parodo, ilgalaikio turto panaudojimo efektyvumą ir pajamų dydį, tenkantį vienam ilgalaikio turto litui. Rodiklis apskaičiuojamas taip: • Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodiklių apskaičiavimas ir analizė. Įmonės mokumas yra jos galimybės pinigais arba likvidžiu turtu, kurį greitai galima paversti pinigais, atsiskaityti už trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus. Jei įmonės turimų pinigų už parduotas prekes ir likvidaus turto, kurį galima paversti pinigais užtenka įsipareigojimų įvykdymui, tai įmonė yra moki. Jei įmonės turtas yra nelikvidus arba likvidus, tačiau, jį pavertus pinigais, nepakankamas visoms skoloms sumokėti, įmonė tampa nemoki. Tai įtakoja jos finansinę būklę, todėl labai svarbu atlikti įmonės mokumo analizę, tiriant jos trumpalaikį ir ilgalaikį mokumą. 1) Trumpalaikio mokumo rodikliai. Įmonės trumpalaikis mokumas – tai sugebėjimas turimais grynaisiais pinigais ir jų ekvivalentų srautais apmokėti trumpalaikes skolas tiekėjams ir kitiems kreditoriams. Skirtumas tarp trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų parodo įmonės mokumą ir vadinamas grynuoju apyvartinius kapitalu. Grynasis apyvartinis kapitalas - tai kapitalas, likęs įmonėje po trumpalaikių skolų apmokėjimo. Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas parodo, kiek kartų įmonės trumpalaikis turtas yra didesnis už trumpalaikius įsipareigojimus. Jis apskaičiuojamas pagal šią formulę: Aukštas bendrasis mokumas – tai atsargios finansinės politikos rodiklis. Tačiau tai taip pat informuoja apie tai, kad turtas nėra naudojamas efektyviai – jis įšaldytas. Dažniausiai įmonės finansinė padėtis laikoma optimalia, kuomet bendrojo mokumo koeficientas yra nuo 1,2 iki 2. Norint išsiaiškinti realesnes įmonės galimybes laiku sumokėti skolas, tikslinga skaičiuoti greitojo trumpalaikio mokumo koeficientą, kuris skaičiuojamas atsižvelgiant į trumpalaikio turto sudėtį. Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas parodo įmonės gebėjimą greitai patenkinti skolininkų reikalavimus ir apskaičiuojamas pagal formulę: Greitai realizuojamas turtas yra toks turtas, kurį prireikus galima greitai paversti pinigais. Atsargos yra mažiau likvidžios, todėl nėra įtraukiamos skaičiuojant greitojo trumpalaikio mokumo koeficientą. Jei skirtumas, palyginus bendrojo ir greitojo trumpalaikio turto mokumo koeficientus, tarp šių rodiklių yra didelis, o tai rodo, jog įmonė turi daug atsargų. 2) Ilgalaikio mokumo rodikliai. Ilgalaikio mokumo rodiklių analizė parodo įmonės mokumo lygį po kelerių metų, t.y. jos sugebėjimą atsiskaityti už ilgalaikius įsipareigojimus suėjus skolų grąžinimo terminui. Norint išsiaiškinti nuosavo kapitalo ir skolinto kapitalo santykį, išsiaiškinti įmonės finansavimo šaltinius, skaičiuojami šie svarbiausi ilgalaikio mokumo rodikliai: Bendrasis skolos rodiklis parodo turto dalį, kuri buvo finansuota skolintu kapitalu. Šis rodiklis apskaičiuojamas pagal formulę: Mažesnė rodiklio reikšmė rodo pagerėjusią įmonės finansinę padėtį. Ilgalaikio įsiskolinimo rodiklis parodo, koks ilgalaikių įsiskolinimų dydis tenka vienam nuosavo kapitalo litui. Jis apskaičiuojamas taip: Įmonės įsipareigojimų apdraustumą turtu bei jos galimybes įvykdyti ilgalaikius įsipareigojimus parodo ilgalaikių skolų apdraustumo ilgalaikiu turtu rodiklis, nusakantis, ar įmonė turi pakankamai pastovių aktyvų, garantuojančių ilgalaikių skolų grąžinimą. Šis rodiklis apskaičiuojamas: Šiame skyriuje trumpai aptarti pagrindiniai finansiniai rodikliai, nusakantys įmonės finansinę būklę, leidžiantys palyginti einamųjų metų rezultatus su praeitais metai, analizuoti prognozinius balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos straipsnius. Vadovai santykinius rodiklius naudoja firmos ūkinės veiklos analizei, kontrolei ir tobulinimui. Tie, kurie analizuoja kreditus, santykinius rodiklius nagrinėja norėdami įvertinti firmos skolų apmokėjimo galimybes. Tie, kurie analizuoja vertybinius popierius, domisi bendrovės veiklos efektyvumu, augiimo perspektyvomis, įmonės gebėjimu mokėti palūkanas ir pan. Įmonės santykinius rodiklius galima lyginti su šakos vidutiniais santykiniai rodikliais, kuriuos skelbia šalių Statistikos departamentai. 5. ĮMONĖS FINANSINIŲ RODIKLIŲ ANALIZĖS PAGRINDAI Finansinės veiklos analizė apima visos įmonės svarbiausių finansinių rodiklių, suskirsčius juos į grupes, dinamikos ir palyginimo su kitomis įmonėmis, šakos rodikliais (iš jų standartiniais, t.y. skelbimais, kaip rekomenduotini) tyrimus ir vertinimus. Svarbiausia yra išmokti teisingai vertinti dinamiką, nes tada yra kur kas lengviau atlikti palyginamąją analizę. 5.1. Pelningumo rodiklių analizė Pelningumo rodiklių analizę patartina pradėti nuo visų taikomų pelno rodiklių kaitos. Vaizdumo dėlei pirmiausia sudarytina tokia 1 lentelė. 1 lentelė N įmonės rodikliai 2000m. ir 2001 m. (lt.) Pelno rodikliai Pelno rodiklių apimties nustatymas ir jos kaita 1. Bendrasis pelnas 2.Veiklos pelnas 3.Pelnas prieš apmokestinimą 4.Grynasis pelnas 5. Nepaskirstytas pelnas Pardavimų apimtis- Pardavimų savikaina (tiesioginės išlaidos) 2000 m. 2001 m. 271 762 - 154 211 = 117 551; 245 907 - 141 453 = 104 454. Bendrasis pelnas – Veiklos (operacinės) sąnaudos 2000 m. 2001 m. 117 551 – 50 591 = 66 960; 104 454 – 36 713 = 67 741. Veiklos pelnas + Kitos grynosios pajamos (kitos veiklos) – sumo- kėtos palūkanos 2000 m. 2001 m. 66 960 – 5 720 = 61 240; 67 741 + 3 000 – 5 720 = 65 021. Pelnas prieš apmokestinimą – Mokesčiai 2000 m. 2001 m. 61 240 – 2 810 = 58 430; 65 021 – 3 755 = 61 266. Grynasis pelnas – Dividendai 2000 m. 2001 m. 58 430 – 14 000 = 44 430; 61 266 – 16 000 = 45 266. Iš 1 lentelės duomenų matyti, kad nagrinėjamos įmonės bendrasis pelnas 2001 m. buvo mažesnis negu 2000 m., tačiau veiklos pelnas padidėjo. Nors absoliutinių pelno apimties dydžių dinamika ir labai svarbi įmonei, nes nuo to priklauso ir dividendų kaupimas, ir įmonės plėtra, tačiau rezultatyvumui vertinti daug geriau tinka santykiniai dydžiai. Iš pradžių nustatytina bendrosios pelno dalies maržos kaita, t.y. bendrasis pelningumas (anksčiau plačiau vadintas rentabilumu): Pardavimų apimtis – Pardavimų savikaina ; Pardavimų apimtis 2000 m. (271762-154211 ) / 271762=0,43 (arba 43,3 %) ; 2001 m. (245907-141453) / 245907=0,42 (arba 42,5 %). Bendroji pelno marža yra dažniausiai matuojama procentais. Todėl priimtiniau teigti, kad įmonės bendroji pelno marža sumažėjo 0,8 %. Kitaip tariant, pelnas kiekvienam pardavimų litui sumažėjo apie 1 ct (42-43=-1). Patartina lyginti šiuos rodiklius su analogiškais ūkio šakos arba giminingų įmonių grupės rodikliais, nes tik taip galima orientuotis, ar dar yra nepanaudotų galimybių didinti pelną. Neto pelno marža , arba grynojo pelningumo (rentabilumo) rodiklis, palyginti visapusiškiau rodo įmonės finansinės veiklos galutinius rezultatus, nes matoma, kiek konkrečiai pelno paskelbtiems dividendams išmokėti ir įmonės plėtrai teko kiekvienam pardavimų apimties piniginiam vienetui. Apskaičiuokime, kaip šis rodiklis per metus keitėsi N įmonėje: Pelnas prieš apmokestinimą – Mokesčiai arba Grynasis pelnas . Pardavimų apimtis Pardavimų apimtis 2000 m. (61240 – 2810) / 271762= 0,21 (arba 21,5%); 20001 m. (65021 – 3755) / 245907 = 0,25 (arba 24,9 %). Vadinasi, neto pelno marža per nagrinėjamą laikotarpį padidėjo 0,04 arba 3,4 %. Svarbiausias įmonės menedžeriams, dabartiniams ir potencialiems investuotojams yra investicijų pelningumo rodiklis, kuris N įmonėje sudarė: Pelnas, atskaičius mokesčius + Palūkanos už ilgalaikes paskolas ; Ilgalaikiai įsipareigojimai + Nuoavas kapitalas 2000 m. ( 66960 + 5720) / (58000 + 208740 ) = 0,27(arba 25,6 %); 2001 m. ( 6774 + 5720) / (58000 + 254006) = 0,23(arba 22,7 %). Bendrųjų investicijų pelningumas N įmonėje sumažėjo 0 ,04 arba 3,9 %. Iš rodiklio apskaičiavimo duomenų matyti, kad tai nulėmė gana didelis nuosavo kapitalo padidėjimas: nuo 208 740 lt. 2000 m. iki 254 006 lt. 2001 m. pabaigoje. Grynojo pelno rodiklis taip pat lygintinas su nuosavu įmonės kapitalu ir visais aktyvais: 1) Grynasis pelnas ; 58430 / 208740 = 0,28 (arba 28%) , 2000 m. Nuosavas kapitalas 61266 / 254006 = 0,24 (arba 24,1 %), 2001 m.. 2) Grynasis pelnas ; 58430 / 445600 = 0,13 (arba 13,3%), 2000 m. Iš viso turto 61266 / 394980 = 0,15 (arba 15,5 %), 2001 m. Kaip matome, nors N įmonėje grynasis pelnas kiekvienam litui sumažėjo apie 4 ct, tačiau jis padidėjo 2 ct kiekienam turto litui. 5.2.Pelningumo veiksniai: svarbiausios priklausomybės Pelningumo rodikliai yra kompleksiniai. Todėl kituose šalyse dažniausiai nepasitenkinama vien jų raidos konkrečioje įmonėje analize, t.y greta tokios analizės ir palyginimų su standartiniais ūkio šakos ar giminingų įmonių rodikliais atliekami pelningumo veiksnių tyrimai. Nors kompiuterinė technika leidžia įvertinti sudėtingiausias priklausomybes, tačiau yra verti dėmesio grandininių pakeitimų būdai (Lietuvoje tokie būdai buvo arba nepelnytai pamiršti, arba taikomi ne pelningumo, bet kitų ekonominių rodiklių analizei ). Iš pradžių nustatytina dviejų svarbiausių veiksnių įtaka viso turto pelningumui pagal tokią priklausomybę: Gryn. pelnas/Iš viso turto=Grynasis pelnas/Pardavimų apimtisxPardavimų apimtis/Iš viso turto; Ši priklausomybė rodo, kad įmonės turto pelningumas ( t.y. gebėjimas duoti peln ) tiesiogiai priklauso nuo šių veiksnių: parduodamų prekių rentabilumo; turto apyvartumo. Dar vertėtų susipažinti ir su rekomenduotina taikyti Dju Ponto formule, kuri rodo atskirų svarbiausių finansinių rodiklių ir nuosavo kapitalo pelningumo tiesioginę priklausomybę: Grynasis pelnas Pardavimų apimtis Pardavimų apimtis Iš viso turto Grynasis pelnas Nuosavas kapitalas Nuosavas kapitalas . Iš viso turto Iš formulės matyti, nuo kokių veiksnių priklauso nuosavo kapitalo pelningumas. Konkrečiau tariant, pelnas, kurį duoda kiekvienas nuosavo kapitalo piniginis vienetas, yra: 1) tiesiogiai proporcingas pelnui, gaunamam iš kiekvieno pardavimų vertės piniginio vieneto, taip pat pardavimų apimčiai, tenkančiai kiekvienam turto piniginiam vienetui; 2) atvirkščiai proporcingas nuosavo kapitalo apimčiai, tenkančiai kiekvienam viso turto piniginiam vienetui. Kiekvienu konkrečiu atveju pravartu nustatyti, nuo kurio išvardyto dydžio labiausiai priklauso nuosavo kapitalo pelningumas. Todėl šie rodikliai, t.y. nuosavo kapitalo pelningumas, pardavimų pelningumas, turto panaudojimo efektyvumas, taip pat ir bendrojo turto nuosavo kapitalo dalis dažnai metaforiškai vadinami finansų termometru, o jų analizė – verslo temperatūros matavimu. Be abejo, kiekvieną iš šių rodiklių taip pat nulemia daugelis veiksnių. Todėl jie lygintini su šakos vidurkiais, giminingų įmonių, taip pat ir norminiais standartiniais rodikliais. Išsamesnei analizei ( ypač prognozavimo tikslais ) tikslinga panagrinėti paskutiniųjų 3–5 metų finansinius rodiklius (koeficientus) ir jų pagrindu ekstrapoliuoti įmonės finansinių rodiklių projektus. Kompiuterinė technika padeda parengti įmonės trendo modelį, apimantį įmonės finansinių rezultatų prognozes. 5.3. Finansinio statuso rodiklių analizė Nagrinėjant įmonės finansinį statusą, nors ir ne nauja, bet nesenstanti yra tezė, kad yra įmonė likvidi tik tada, kai jos trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Vadinasi, tam tikro laikotarpio pabaigoje įmonė turi turėti grynąjį apyvartinį kapitalą. Norint nustatyti šio rodiklio absoliutinį dydį ir jo pasikeitimą, vėl reikia grįžti prie nagrinėjamos įmonės balanso. 2000 m. ir 2001 m. pabaigoje grynojo apyvartinio kapitalo dydis įmonėje sudarė: Trumpalaikis turtas- -Trumpalaikiai įsipareigojimai= = Grynasis apyvartinis kapitalas; 2000 m. 2001 m. 335400-178860=156540; 270000-82974=187026. Šie skaičiai aiškiai rodo įmonės einamąjį likvidumą. Einamojo likvidumo koeficientas per tą patį laikotarpį keitėsi taip: 2000 m. 2001 m. Trumpalaikis turtas ; 335400 / 178860=1,88 ; 270000 / 82974 = 3,25. Trumpalaikiai įsipareigojimai 2000 m. įmonės einamasis likvidumas sudarė 1,88, t.y. buvo artimas norminiam lygiui 2, leistinam daugelyje Europos šalių, tačiau 2001 m. koeficientas jau kur kas viršijo šį dydį. Todėl įmonės finansininkai privalo nustatyti, ar tikrai tikslinga turėti tokios apimties grynąjį apyvartinį kapitalą, t.y. ar lėšos tikrai neįšaldytos. Greitojo likvidumo koeficientai per praėjusius dvejus metus keitėsi taip: Trumpalaikis turtas – Prekinės atsargos ; Trumpalaikiai įsipareigojimai 2000 m. 2001 m. (335400-81300) / 178860=1,42 ; (270000-87000) / 82974=2,21 . Apskaičiavimai rodo, kad 2000 m. ypač likvidūs turto komponentai, palyginti su visais įsipareigojimais, buvo labia nedideli. Jie nebuvo dideli ir 2001 m., nors ir svariai padidėjo. Tokią padėtį paaiškina įmonės finansinė strategija – kuo daugiau investuoti lėšų į gamybą. Finansinei rizikai visapusiškiau įvertinti pravartu išanalizuoti turto struktūrą ir jos kaitą. Tam gali pasitarnauti ši paprasta lentelė. 2 lentelė N įmonės turto struktūra 1.1 Turtas 2000 m. 2001 m. lt. % lt. % Trumpalaikis turtas 1. Piniginės lėšos ir vertybiniai popieriai 2. Debetorinis įsiskolinimas 3. Prekinės atsargos Iš viso trumpalakio turto Iš viso turto 12 250 2,75 15 450 3,91 241 850 54,28 167 550 42,42 81 300 18,25 87 000 22,03 335 400 75,27 270 000 68,36 445 600 100,00 394 980 100,00 Iš 2 lentelės duomenų matyti, kad debitorinis įsiskolinimas įmonei sudarė didžiausią dalį visų turto komponentų tiek 2000 , tiek 2001 m. Vadinasi, nepaisant patenkinamo arba aukšto likvidumo rodiklių lygio, tam tikra finansinė rizika vis tiek yra, nes sėkmingam verslui svarbu ne tik gauti pakankamai pelno, bet ir turėti savo sąskaitose užtektinai pinigų. Be to, aukštas debitorinio įsiskolinimo lygis gali rodyti ir tai, kad nepakankamai kontroliuojami atsiskaitymų terminai. Debitorinį įsiskolinimą gerai apibūdina ir vidutinė jo sugrąžinimo trukmė, kuri nagrinėjamoje įmonėje sudarė: 2000 m. 2001 m. Debitorinis įsiskolinimas įmonei ; Pardavimai : 360 241850 /271762 : 360 = 320,4 dienos; 167550 / 245907 : 360 = 245,0 dienos. Tokia ilga debitorinio įsiskolinimo įmonei trukmė pateisinama tik tada, kai įmonė gamina labai imlią kapitalinėms investicijoms arba mokslui produkciją, o jos operacijų ciklas ilgesnis kaip vieneri metai. Jei tokių ar kitokių pateisinamų priežasčių nėra, reikėtų iš anksto pasirūpinti, kad neiškiltų pardavimų sunkumų. Manevringumo koeficiento lygis N įmonėje per nagrinėjamą laikotarpį pakito taip: 2000 m. 2001 m. Grynasis apyvartinis kapitalas ; Nuosavas kapitalas (335400 – 178860) / 208740 = 0,75; ( 270000 – 82974 )/ 254006 = 0,74 . Tokie manevringumo koeficientai yra palyginti aukšti, o tai lemia didelis trumpalaikio turto lyginamasis svoris visuose įmonės turto komponentuose ( žr. 2 lentelę ). Todėl reikia labai atsargiai vertinti manevringumo koeficiento lygį ir jo kaitą, nes, negavus lėšų iš partnerių, gali iškilti finansinių sunkumų. Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima padaryti šias išvadas: 1) įmonė buvo likvidi tiek2000 m. , tiek ir 2001 m. pabaigoje; 2) nors bendrojo ir greitojo likvidumo koeficientai buvo pakankamo lygio, tačiau debitorinio įsiskolinimo lygis rodo nemažą finansinę riziką; 3) žemas ypač likvidžių turto komponentų mokumo lygis byloja įmonės tiekėjams finansinės rizikos grėsmę. Todėl įmonės vadovybei reikėtų daugiau dėmesio skirti debitorinio įsiskolinimo konkrečiai analizei. Dabar prieisime prie kitos grupės – įmonės mokumo rodiklių, rodančių jos gebėjimą įvykdyti ne tik einamuosius (trumpalaikius) įsipareigojimus partneriams, kreditoriams, mokesčių inspekcijoms ir kt., bet ir ilgalaikius įsipareigojimus kreditoriams, partneriams, nekilnojamojo turto nuomininkams ir pan. Įmonių balansiniai duomenys gali pasitarnauti 4 labiausiai paplitusių mokumo koeficientų raidai vertinti. Pirmasis iš jų – bendrojo mokumo koeficientas sudarė (%): 2000 m. 2001 m. Nuosavas kapitalas ; Bendrieji įsipareigojimai (208740 / 445600) X 100 = 46,84 ; (254006 / 394980 ) X 100 = 64,31 . Kaip matome, maždaug pusė įmonės finansavimo tenka nuosavam kapitalui ( tok santykis dažniausiai rekomenduojamas smulkiam verslui ). Nuosavas kapitalas taip pat palygintinas su išoriniais įsipareigojimais. Toks santykis mūsų nagrinėjamoje N įmonėje sudarė: 2000 m. 2001 m. Nuosavas kapitalas ; Įsipareigojimai į šalį 208740 / 236860 = 0,88 ; 25006 / 140974 = 1,80 . Vadinasi, 2000 m. 1 lt. nuosavo kapitalo teko 88 ct. išorinių įsipareigojimų, o 2001 m. – net 1 lt. 80 ct. Kitas bendrojo mokumo rodiklis nustatomas kaip nuosavo kapitalo ir ilgalaikių įsipareigojimų santykis: 2000 m. 2001 m. Nuosavas kapitalas ; Ilgalaikiai įsipareigojimai 208740 / 58000 = 3,6 ; 254006 / 58000 = 4,38 . Nuosavas kapitalas viršijo ilgalaikius įsipareigojimus 2000 m. 3,6 karto, o 2001 m. – net 4,38 karto. Ilgalaikių skolų sugrąžinimo koeficientas per tą patį laiką pasikeitė taip: 2000 m. 2001 m. Veiklo pelnas ; Metinė palūkanų suma 66960 / 5720 = 11,71 ; 67741 / 5720 = 11,84 . Tai rodo, kad vienais, ir kitais nagrinėjamais metais veiklos pelnas apie 12 kartų viršijo metines palūkanas, sumokėtas už ilgalaikes paskolas. Pateiktų svarbiausių rodiklių lygio ir raidos analizė rodo, kad įmonė ir 2000 m., ir 2001 m. pabaigoje buvo moki ilgalaikių įsipareigojimų įvykdymo požiūriu, o tai savo ruožtu liuduja, kad yra palankios sąlygos susirasti naujų investuotojų. Kitaip tariant, finansinės sąlygos yra visai palankios pritraukti daugiau skolinto kapitalo. Pažymėtina dar ir tai, kad ilgalaikės paskolos yra dažnai apdraudžiamos nekilnojamuoju turtu, todėl bankroto atveju pirmiausia yra grąžintinos ilgalaikės paskolos. Mokumo koeficientai įmonėse taikomi bendroms mokumo tendencijoms nustatyti. Su standartiniais ūkio šakos dydžiais jie yra lyginami atsargiai ir su tam tikromis išlygomis, nes piniginių lėšų ir materialinių atsargų judėjimas nesukelia individualių nukrypimų tik normalios lėšų ir vertybių cirkuliacijos sąlygomis, kurios labai jautrios išoriniams poveikiams. 5.4. Finansinio valdymo rodiklių analizė Šios grupės rodikliai pradedami analizuoti nuo to, kas kiek dienų buvo atnaujinamos įmonės atsargos. 2000 m. 2001 m. Materialinės atsargos X 360 ; Pardavimai (81300 X 360) / 271762 = 107,7 ; ( 87000 X 360) / 245907 = 127,4 . Pažymėtina, kad rodiklio reikšmės nustatytos periodų pabaigoje, todėl finansinis valdymas pagal šiuos rodiklius taip pat vertinamas tik tam tikromis datomis. Apyvartos trukmė lygintina su šakiniais rodikliais, ir jei ji yra daug trumpesnė arba ilgesnė, reikia nustatyti pagrindines priežastis. Greita apyvarta gali būti tada, kai gera produkcijos paklausa ir ją lengva parduoti. Palyginti ilga apyvarta rodo, kad įmonė turi per dideles materialines atsargas, t.y. jos yra neproporcingos gamybos ir pardavimo poreikiams. Tačiau šio rodiklio nukrypimas nuo ūkio šakos vidurkio gali būti pateisinamas tada, kai yra tiekimo sunkumų, spartėjanti infliacija, kaitaliojama eksporto-importo tvarka ir pan. Kreditorinio įsiskolinimo (įsipareigojimų) trukmė nagrinėjamoje įmonėje sudarė: 2000 m. 2001 m. Kreditorinis įsiskolinimas ; Pardavimai (810000 X 360 )/ 271762 = 75 dienos ; ( 600002 X 360) / 245907 = 68 dienos . Kreditirinio įsiskolinimo trukmė priklauso nuo tiekimo sutartyse įformintų terminų, žalivų, medžiagų pristatymo trukmės ir kt. 5.5. Išteklių valdymo rodiklių analizė Pardavimų apimtis, tenkanti vienam darbuotojui, rodo dirbančiųjų aktyvumą. Ypač svarbu yra nustatyti, kuria kryptimi kinta šis aktyvumas ir palyginti jį su kitų giminingų įmonių rodikliais: 2000 m. 2001 m. Pardavimų apimtis ; Vidutinis darbuotojų skaičius 271762 / 20 = 13588 lt.; 245907 / 18 = 13661 lt. Grynasis pelnas, gautas iš 1 darbuotojui, sudarė: Grynasis pelnas ; Vidutinis darbuotojų skaičius 58430 / 20 = 2921 lt. ; 61266 / 18 = 3404 lt. Manoma, kad gamybinės įmonės laimėjimus geriausiai apibūdina produktyvumo rodiklis, parodantis, kiek bendrojo pelno sukuria kiekvienas gaminantis produkciją darbuotojas. Smulkiose įmonėse paprastai tokia problema neiškyla: mažame kolektyve akivaizdus ir visiems žinomas darbo pasidalijimas. Produktyvumo rodiklis nagrinėjamoje N įmonėje kito taip: 2000 m. 2001 m. Bendrasis pelnas ; Produktyvūs darbuotojai 117551 / 18 = 6531 lt. ; 104454 / 17 = 6144 lt. Kaip matome, produktyvių darbuotojų skaičius sumažėjo 1 žmogumi, tačiau dėl bendrojo pelno sumažėjimo produktyvumas 2000 m. sumažėjo 13097 ( 117551 – 104454 ) lt. Ilgalaikio turto (ar nekilnojamojo turto) panaudojimo efektyvumo rodiklis buvo: 2000 m. 2001 m. Pardavimai ; Ilgalaikis turtas 271762 / 110200 = 2,47 ; 245907 / 124980 = 1,97 . Iš pateiktų rodiklių reikšmių matyti, kad N įmonė 2001 m. kiekvienam ilgalaikio turto litui pardavė produkcijos už 0,5 lt ( 2,47 – 1,97) mažiau negu 2000 m. Tai vertintina neigiamai, jei nepakito pardavimų struktūra. Tačiau jei buvo gaminama ir parduodama didesnė dalis imlios kapitalui produkcijos, rezultatų pasikeitimas gali būti visiškai pateisintinas. Akcinio kapitalo panaudojimo rodiklių analizė daugiausia domina akcininkus. Tai savaime suprantama, tačiau šie rodikliai gerai apibūdina ir visos įmonės finansinę padėtį. Mūsų nagrinėjamoje įmonėje ir 2000 m., ir 2001 m. buvo parduotas vienodas skaičius paprastų akcijų – 15 000 ( privilegijuotų akcijų nebuvo). Grynasis pelnas, tenkantis 1 parduotai akcijai, sudarė: 2000 m. 2001 m. Grynasis pelnas ; Parduotų akcijų skaičius 28430 / 15000 = 3,9 lt. ; 61266 / 15000 = 4,06 lt. Kaip matome, kiekvienai parduotai akcijai 2001 m. buvo gauta daugiau grynojo pelno. Kitaip tariant, grynasis pelnas, kuris yra akcininko nuosavybė, per nagrinėjamą laikotarpį padidėjo. Akcininkai visada pageidauja gauti kuo daugiau pelno, tenkančio vienai akcijai, bet jie daugiausia ir tiesiogiai suinteresuoti pelno dalimi, sukaupiama dividendams išmokėti. Šis rodiklis nagrinėjamoje įmonėje buvo: 2000 m. 2001 m. Išmokėti dividendai ; Grynasis pelnas 14000 / 58430 = 0,24 ; 16000 / 61266 = 0,26 . Vadinasi, 2001 m., palyginti su 2000 m., išmokėti dividendai sudarė didesnę grynojo pelno dalį. Nors iš dviejų metų rezultatų dar negalima daryti išvados apie šio rodiklio kaitos tendencijas, tačiau jei pelno dalis, kaupiama dividendams išmokėti, pradėtų sparčiau didėti, įmonei vertėtų susirūpinti santykinai mažėjančiomis savo plėtros finansinėmis galimybėmis, kurios gali turėti įtakos įmonės įsitvirtinimui rinkoje. Akcijos rinkos kaina yra taip pat lygintina su dividendais, išmokėtais už kiekvieną akciją: Akcijos rinkos kaina ; Dividendai, tenkantys 1 akcijai 10 / 0,9 = 11,1 ; 12 / 1,3 = 9,0 . Tenka pripažinti, kad šio rodiklio dinamika yra analizuotina ne dviejus, o daugiau metų ir pagal tai sprendžiama apie įmonės finansinės padėties kaitą. Šiuo tikslu dar papildomai reikėtų analizuoti akcijos rinkos kainos ir akcijos nominaliosios vertės santykį ( nominalioji vertė 2000 m. sudarė 9 lt., 2001 m. – 10 lt., akcijos rinkos kaina – atitinkamai 10 – 12 lt. ). 2000 m. 2001 m. Akcijos rinkos kaina ; Akcijos nominalioji vertė 10 / 9 = 1,1 ; 12 / 10 = 1,2 . Kaip matome, akcijos vertė per nagrinėjamąjį laikotarpį N įmonėje padidėjo. 5.6. Analizės apibendrinimas ( N įmonės pavyzdžiu ) N įmonės finansinės veiklos pagrindinių rodiklių analizei apibendrinti galima sudaryti tokią 3 lentelę. N įmonės pelningumo rodikliai iš esmės nepasikeitė. Tiesa, sumažėjo visų investicijų pelningumas ir bendroji pelno marža, o tai nulėmė nuosavo kapitalo padidėjomas, taip pat bendrojo pelno sumažėjimas. Veiklos sąnaudų sutaupymas ir sąnaudų sumažėjimas gana akivaizdžiai padidino veiklos pelno maržą ir viso turto pelningumą. N įmonės likvidumui pagerinti svarią įtaką turėjo debitorinio įsiskolinimo įmonei ir trumpalaikių įsipareigoimų apimties sumažėjimas. Tai patvirtina absoliutaus likvidumo apimties padidėjimas, rodantis, kad padidėjo įmonės finansinis savarankiškumas, t.y. nepriklausomybė nuo išorinių finansavimo šaltinių. Taip pat padidėjo visi likvidumo koeficientai. Nors deitorinio įsiskolinimo trukmė sutrumpėjo, tačiau materialinių atsargų apyvartos trukmė pailgėjo (žr. 3 lentelę), sukaupus papildomų atsargų. Manevringumo koeficientas nepakito, o ti rodo įmonės vadovybės strategiją – garantuoti stabilų nuosavo finansavimo lygį formuojnt trumpalaikį turtą. Mokumas taip pat padidėjo, padidėjus nuosavo kapitalo, formuojamo iš pelno, apimčiai. Tokie rezultatai, kaip ir nauj įrengimų pirkimas, rodo, įmonė išplėtė savo veiklą. Įmonės finansinė padetis yra palanki papildomoms investicijoms. Įmonės darbotojų aktyvumo rodikliai taip pat kito palankia kryptimi, sumažėjo tik produktyvumo rodiklis dėl jau minėto bendrojo pelno apimties sumažėjimo, taip pat ir nekilnojamojo turto panaudojimo efektyvumas – dėl naujo šios rūšies turto įsigijimo. Finansinė įmonės padėtis pagerėjo akcinio kapitalo panadojimo ir akcijų vertės požiūru. Tai rodo ankstesnė analizė ir paskutinieji 3 lentelės skaičiai. 3 lentelė N įmonės finansinės veiklos svarbiausieji rodikliai Rodiklių (koeficientų) ir jų grupių pavadinimai Matavimo vnt. 2000 m. 2001 m. Pelningumas: visų investicijų % 26,52 22,67 nuosavo kapitalo % 27,99 24,12 viso turto % 13,11 15,51 pardavimų % 21,50 24,91 Bendrojo pelno marža % 43,26 42,48 Veiklos pelno marža % 24,64 27,55 1.2 Likvidumas ir mokumas Likvidumas: absoliutus( grynasis apyvartinis kapitalas) lt. 156 540,00 18 7026,00 einamasis(koeficientas) kartai 1,88 3,25 greitasis (koeficientas) kartai 1,42 2,21 ypatingo likvidumo turto komponentų kartai 0,07 0,19 Vidutinė debitorinio įsiskolinimo padengimo dienos 320,40 245,30 trukmė Manevringumo koeficientas kartai 0,75 0,74 Nuosavo kapitalo dalis bendruose % 46,84 64,31 įsipareigojimuose Nuosavo kapitalo santykis su išoriniais kartai 0,88 1,80 įsipareigojimais Nuosavo kapitalo santykis su ilgalaikiais kartai 3,60 4,38 įsipareigojimais Ilgalaikių įsipareigojimų įvykdymo koeficientas kartai 11,71 11,84 Materialinių atsargų apyvartos trukmė dienos 107,70 127,40 Kreditorinio įsiskolinimo padengimo trukmė dienos 75,00 68,00 Darbuotojų aktyvumas: pardavimų apimtis, tenkanti vienam darbuotojui lt. 13 588,00 13 661,00 grynasis pelnas, tenkantis vienam darbuotojui lt. 2 921,00 3 404,00 produktyvumas lt. 6 531,00 6 144,00 Ilgalaikio turto panaudojimo efektyvumas kartai 2,47 1,97 Akcinio kapitalo panaudojimas: akcijos rinkos kaina lt. 10,00 12,00 grynasis pelnas, tenkantis vienai akcijai lt. 3,90 4,08 grynojo pelno dalis dividendams išmokėti % 24,00 26,00 dividendai, tenkantys vienai akcijai lt. 0,90 1,30 akcijos rinkos kainos santykis su už ją kartai 11,10 9,00 išmokėtais dividendais akcijos rinkos kainos santykis su jos kartai 1,10 1,20 nominaliąja verte 5.7. Lyginamosios įmonių finansinės veiklos analizės apžvalga Užsienio šalyse įmonių finansiniai menedžeriai kasdien kontroliuoja įmonių finansinę padėtį, o pagal ketvertinę, pusmetinę ir metinę atskaitomybę vertina finansinius rodiklius ir jų dinamiką. Tačiau, turėdami tik šių rodiklių dydžius, jie gali spręsti tik apie tai , kokia linkme kinta įmonės veikla, bet negali atsakyti į klausimą, ar įmonės rodikliai geri, patenkinami ar blogi, palyginti su giminingomis įmonėmis. Įmonės vadovybę ypač domina tai, kokią vietą įmonė užima tarp konkurentų, ar ji dar gali tikėtis efektyvios plėtros, ar visos galimybės jau panaudotos. Vakarų šalyse įmonių orientacijai pagrįsti pati įmonė paprastai net nemėgina savo jėgomis sukaupti konkurentų finansinės veiklos duomenų. Čia yra sukurtas ištisas specializuotų kompanijų tinklas, atliekantis lyginamąją analizę. Pvz., Jungtinėje Karalystėje yra plačiai žinomos tokios įmonės kaip EXTEL, PATASTREAM, DUN and BRADSTREET (pagal gatvių pavadinimus ir savininkų pavardes), JORDANS, INTER COMPANY COMPARISONS (kompanijų palyginimo ), C.C INFORMATION GROUP (C.C. informacinė grupė). Pažymėtina, kad nors Lietuvoje jau yra įsteigta nemažai konsultacinių įmonių, tačiau palyginamoji giminingų įmonių analizė dar nėra dažnai atliekama dėl informacijos stokos. Be to, finansiniai giminingų įmonių rodikliai dar ne visada palygintini dėl nepalankių išorinių sąlygų. Nepaisant to, Lietuvos konsultacinės įmonės jau dabar turėtų pasirengti įmonių palyginamajai analizei. Čia yra vertas dėmesio jau minėtų Jungtinės Karalystės konsultacinių įmonių, sukaupusių 100 000 kompanijų finansines duomenų bazes, patirtis. Įmonės yra sugrupuotos į 30 grupių pagal veiklos pobūdį, o šiuose grupėse dar yra 180 veiklos sektorių. Remiantis gautais duomenimis, skelbiamas metraštis, pavadintas “ Pramonės veiklos analizė”, apimantis finansinių ataskaitų suvestines. Kiekviena įmonė, žinodama, kokiai grupei ir sektoriui priklauso, gali užsisakyti jai giminingų įmonių finansinę medžiagą, o tada palyginti savo rezultatus su kitomis giminingomis įmonėmis. Konsultacinės įmonės paprastai rekomenduoja gamybinėms įmonėms savo jėgomis atlikti tik pačią paprasčiausią lyginamąją analizę. Specialistai pataria analizei pateikti tokius rodiklius, kurie vienas nuo kito kuo mažiau priklauso, pvz.: 1) turtą ir jo komponentus; 2) investuotą kapitalą; 3) pardavimų apimtį (apyvartą); 4) pelną, neatskaičius mokesčių ir palūkanų. Paėmus savo įmonės ir iš konsultacinės įmonės gautus giminingų įmonių tuos pačius 4 rodiklius, rekomenduotina juos pavaizduoti grafiškai. Tokie grafikai padeda gana akivaizdžiai parodyti, kokią vietą užima įmonė tarp konkurentų ir į kokius nukrypimus nuo kitų įmonių rezultatų atkreiptinas dėmesys. 1 priedas K įmonės 2000 m. pelno ataskaita Pelno ataskaita ( lt.) 1. Pardavimų pajamos 150 000 2. Minus: parduotos produkcijos savikaina 60 000 Bendrasis pelnas 90 000 3. Minus: pardavimų sąnaudos 23 000 Minus: draudimas 2 000 Iš viso: minusuojama 25 000 Veiklos pelnas ( 90 000-25 000) 65 000 4. Finansinės pajamos: a) gautos palūkanos 3 000 b) pelnas, gautas pardavus įrengimus 3 000 c) gauti dividendai 3 000 d) pelnas, gautas iš atsitiktinių investicijų 5 000 e) gauta nuoma 1 000 Iš viso pajamų 15 000 5. Finansinės sąnaudos (minus) a) palūkanos (sumokėtos) 3 500 b) nuostoliai, gauti pardavus įrengimus 500 Iš viso (-)4 000 6. Pelnas, prieš išskaičiuojant mokesčius 76 000 7. Pajamų mokestis 30 000 8. Grynasis pelnas 46 000 2 priedas KAS ŽINOTINA APIE ĮMONĖS FINANSINIUS RODIKLIUS AKCIJŲ PIRKĖJUI Akcijų pirkėjas turi, kaip sakoma, devynis kartus atmatuoti prieš įsigydamas vienos ar kitos įmonės akcijas. Specialistai siūlo atkreipti dėmesį į šiuos įmonės rodiklius ir veiklos ypatumus: 1. Pelningumas Pirmiausia reikia sužinoti, kokia buvo įmonės pelno ir pelningumo dinamika. Jei buvo didelis pelningumas, išsiaiškintina, ar įmonė jau yra išsėmusi savo finansinės plėtros galimybes. Jei pelningumas buvo nedidelis, tai aiškinamasi kodėl. Ar pašalintos pagrindinės priežastys, dėl kurių gaunama nepakankamai pelno. Dažnai vertybinių popierių biržoje pelnas nulemia požiūrį į įmones akcijas. Pelnas paprastai turi įtaką akcijų kainai. 2. Dividendai Jų apimis rodo, kiek pajamų galite gauti įsigiję įmonėsw akcijų. Tačiau gal Jūs galite pasitenkinti ir palyginti nedideliais dividendais, jei, pvz., tikitės, kad akcijų vertė didės, nes didelė pelno dalis skiriama įmonei plėsti. 3. Įmonės potencialas Verta išsiaiškinti, ar yra galimybių toliau plėsti įmonę, jeigu yra prekių ar paslaugų paklausa. Jei galimybių plėsti pardavimų apimtį yra, svarbu sužinoti, kaip įmonės plėtra atsilieps būsimam pelnui ir dividendams. 4. Įmonės valdymas Reikėtų pasidomėti apie vyriausių įmonės menedžerių kvalifikaciją, jų darbą įmonėje. Jei įmonei vadovavo nekompetecingas vadovas ir jis atsistatydina, įmonės veikla turėtų pagerėti. 5. Verslo kaita (įmonės profilio pasikeitimas) Reikia pasiteirauti, ar įmonės vadovas ketina diversifikuoti verslą (t.y. įsisavinti naujas veiklos sritis). Jei įmonė dirba įvairiose srityse, tai per ekonomikos nuosmukį paprastai būna lengviau išlaikyti normalų pelningumo lygį. 6. Ekonominė perspektyva Naudinga atsižvelgti ne tik į pačią įmonę, bet ir tos ūkio šakos, kurioje ji funkcionuoja, perspektyvą. Pvz., įmonė gamina buitinės paskirties elektros prekes. Tačiau jei ji nenumato esminės jų techninių parametrų kaitos, tai vargu ar ji gaus pakankamai pelno ateityje. 7. Nekilnojamasis turtas Šis parametras dažnai vertinamas nepakankamai. Tačiau tik pagal jį galima supaprastintai, bet patikimai, nustatyti rizikos lygį investuojant savo lėšas į konkrečią įmonę. Jums žinotina ne nekilnojamojo turto suma, o tik jo saldas, t.y. paprastų, įrengimų, žemės sklypų vertė, atskaičius įsipareigojimus bankams, tiekėjams, vertybinių popierių savininkams. Vaizdumo dėlei galite įvertinti, kiek nekilnojamojo turto saldo tenka kiekvienai Jūsų akcijai. Tai žinodami, Jūs nesunkiai apskaičiuosite, kiek gausite pinigų už savo akcijas, įmonei bakrutavus. 3 priedas NENUOSTOLINGUMO ARBA PELNINGUMO TAŠKO ANALIZĖ Kokia įmonės produkcijos pardavimų apimtis užtikrina pelningą jos veiklą ? Kokios įmonės ilgalaikio ir viso turto grąžos pakanka, kad įmonė dirbtų pelningai ? Kokia yra pavojinga pelno maržos ir turto pelningumo riba ? Į šiuos ir kitus klausimus padės atsakyti nenuostolingumo arba pelningumo lūžio analizė. Nenuostolingumo arba kritinio pelningumo lūžis yra toks parduotų prekių kiekis arba pardavimų apimtis pinigine išraiška, kurie garantuoja įmonės pardavimus be nuostolių, t.y. pardavimų apimties ir išlaidų apimties susilyginimą ( nulinį pelną). Pasiekus šį tašką ir pradėjus parduoti daugiau gaminių, gaunamas veiklos pelnas, o pradėjus parduoti mažiau gaminių – nuostolis. Taip yra todėl, nes vienos įmonės išlaidos, vadinamosios kintamos, tiesiogiai priklauso nuo pardavimų apimties, o tuo tarpu kitos – vadinamosios pastovios – nuo šios apimties nepriklauso. Todėl juo daugiau parduodama produkcijos, tuo mažesnė pastovių išlaidų dalis tenka kiekvienam parduodamam gaminiui ir atvirkščiai. Pažimėtina, kad tarp specialistų dažnai kyla diskusijos dėl išlaidų skirstymo į tiesiogines ir netiesioginesw. Finansistai šią diskusiją, galima sakyti, išsprendė labai tolerantiškai, skirstydami išlaidas į pastovias, kintamas ir pusiau kintamas. Konkrečiai ir supaprastintai tai parodo 1 lentelės duomenys. 1 lentelė Kintamos Pusiau (iš dalies) kintamos Nusidėvėjimas Žaliavos Komunalinės paslaugos Renta Gamybinių darbuotojų darbo užmokestis Remontas, eksploatavimas ir priežiūra Valdančio personalo atlyginimas Komisiniai už pardavimą Toks išlaidų klasifikavimas padeda įmonėms savo nuožiūra, atsižvelgiant į konkrečias veiklos sąlygas, paskirti veinas iš dalies kintamas išlaidas – kintamų, kitas – pastovių išlaidų grupei. Pelno apimties priklausomybė nuo parduodamų gaminių apimties ir jai tenkančių pastovių ir kintamų išlaidų atrodo elemetari tik patyrusiems specialistams. Todėl, norint šią priklausomybę išaiškinti kuo suprantamiau, pravartu parodyti ją konkrečiu sąlyginiu pavyzdžiu ( 2 lentelė). 2 lentelė K įmonės nenuostolingumo arba pelningumo lūžio analizė Pardavimų apimtis (vnt.) Visos kintamos išlaidos Pastovios išlaidos Visos išlaidos Bendra Pardavimų Apimtis Veiklos pelnas (nuostoliai) 0 0 60 60 0 -60 20 165 60 76 40 -36 40 32 60 92 80 -12 50 40 60 100 100 0 60 48 60 108 120 +12 80 64 60 124 160 +36 100 80 60 140 200 +60 Kaip matome, K įmonė, kad dirbtų nenuostolingai, turi parduoti 50 gaminių. Ar pakaks įmonei parduoti, pvz. 80 gaminių, priklausys nuo to, ar gautų 36 lt pelno pakaks mokesčiams, palūkanoms ir kitiems fiksuotiems mokėjimams sumokėti ir po to dar liks lėšų gamybos konkurencingumui ir plėtrai palaikyti. Be abejo, mažiau rizikinga parduoti daugiau negu 60 gaminių ir gauti daugiau pelno. Klasikinė kritinio pelningumo taško schema Pastovios išlaidos G Pelno laukas E F H Kintamos išlaidos C Nuostolių D laukas I A B Vienetai Tiesė CH – visos išlaidos ( pastovios ir kintamos). Tiesė AG – visos pajamos. Taškas E – kritinio pelningumo taškas vertine išraiška. Taškas B – kritinio pelningumo taškas vienetais. GFH – pelno laukas (zona). CFA – nuostolių laukas. Tiesė AC – pastovios išlaidos. Tiesė FI – kintamos išlaidos. Nenuostolingumo arba pelningumo lūžiui, kuris dar vadinamas pelno tašku, nustatyti galima pasitelkti ir palyginti paprastas formules. Pagal anksčiau pateiktą apibrėžimą nenuostolingumo arba pelningumo lūžis būna tada, kai pasiekiama lygybė: Bendra pardavimų apimtis = Visos išlaidos arba Gaminio kaina X Parduotų gaminių kiekis ( šiuo atvju kritinis) = Pastovios išlaidos + +Parduotų gaminių kiekis (šiuo atveju kritinis) X Kintamos išlaidos, tenkančios vienam gaminiui. Sukeitus rodiklius vietomis, galima išvesti nenuostolingumo arba pelningumo lūžio formulę: A Kritinis pardavimų kiekis vnt. = Pastovios išlaidos Gaminimo kaina – Kintamos išlaidos, tenkančios viena arba B Kritinė pardavimų apimtis vertine išraiška lt. = Pastovios išlaidos Gaminio kaina – Kintamos išlaidos, tenkančios vienam gaminiui Įstatykime į abi formulės A ir B variacijas konkrečias K įmonės rodiklių reikšmes: Kritinis pardavimų kiekis 60 lt. 2 lt./vnt. – 0,8 lt./vnt. Kritinė pardavimų apimties vertinė išraiška = 60 lt. 2 lt./vnt. – 0,8 lt./vnt. Pelningumo arba nenuoustolingumo lūžio apskaičiavimai plačiai taikomi finansams valdyti. Jie paprastai numatomi verslo planuose,m investiciniuose projektuose. Be tokių apskaičiavimų, neverta pradėti naujos gamybos arba teikti naujų paslaugų.Be abejo, pasitaiko atveju, kai dėl būsimos rinkos, nepelningų gaminių nuostolius galima kompensuoti kitų gaminių pelno sąskaita, tačiau reikia artėti prie pelningumo lūžio ir jį peržengti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!