NVNU ir analgetikai. Preparatų klinikinio efektyvumo palyginimas skausmo terapijai

Išaiškinti nesteroidinius vaistus nuo uždegimo ir palyginti jų skausmo kelių efektyvumą.
Jau nuo antikos iki Galeno laikų įvairių augalų žievės ekstraktai, turinys salicino, buvo naudojami reumatizmui, karščiui ir skausmui gydyti. Kolbe su Lautemann 1860 metais sintezavo salicilinę rūgštį iš fenolio. Prancūzų chemikas Gerhardt 1853 metais pirmą kartą sintezavo sėkmingiausią salicilinės rūgšties derivatą atsetilsalicilo rūgštį, o Bayer kompanijos atstovas Heinrich Dreser 1899 metais įrodė atsetilsalicilinės rūgšties farmakologines savybes ir pavadino šį junginį aspirinu. 1949 metais išskirtas kortikosteroidas kortizonas, įrodyta jo steroidinio žiedo struktūrą ir priešuždegiminis veikimas. Terminas „nesteroidinis priešuždegiminis vaistas“ pirmą kartą buvo pavartotas 1952 metais, kai į klinikinę praktiką įvestas fenilbutazonas, antrasis po aspirino nesteroidinių vaistų nuo uždegimo grupės preparatas. 1956 metais pristatytas oksifenbutazonas, 1963 metais indometacinas, o nuo 1970 metų farmacijos kompanijos labai sparčiai pradėjo įdiegti į klinikinę praktiką vis naujus šios grupės vaistus, kadangi labai padidėjo nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) suvartojimas. Šiuo metu nesteroidinių vaistų nuo uždegimo grupę sudaro daugiau nei 60 vaistų įvairiais tarptautiniais pavadinimais. Jų populiarumą nulėmė farmakologinės NVNU savybės. Ilgą laiką nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ( NVNU) buvo vadinami nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais (NPV), tačiau dabar kalbininkai pataria vartoti terminą – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU).
Ilgą laiką NVNU buvo klasifikuojami pagal jų cheminę struktūrą. Klasifikacijos esmėje yra skirstymas NVNU į dvi grupes: rūgštinės kilmės vaistus ir nerūgštinės kilmės vaistus.
Rūgštinės kilmės vaistus detaliau skirsto pagal organinės rūgšties, kuri sudaro vaisto struktūros pagrindą. Skirtumai tarp šių vaistų yra nedideli, tačiau jie kartais gali turėti reikšmės klinikinei praktikai. Individualus NVNU parinkimas ligoniui remiasi daugiau kaip empiriniu pagrindu. Senesnės kartos tradiciniai NVNU, tokie kaip aspirinas, fenilbutazonas, indometacinas turi labai stiprų priešuždegiminį veikimą, yra labai pigūs, tačiau sukelia daug nepageidaujamų poveikių. Naujesnės kartos vaistai gali būti skiriami vieną, du kartus per dieną, todėl juos patogiau ligoniui vartoti, jų nepageidaujami poveikiai retesni, tačiau vaistai brangūs. Optimalus NVNU terapijos tikslas yra parinkti labiausiai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!