Magistro darbai
Nusikalstamo įvykio komunikavimo aspektai žiniasklaidos ir teisėsaugos institucijų požiūriu
Lietuvos valdžia apribojo savo funkcijas žiniasklaidos priemonių licencijavimo bei jų veiklos kontrolės srityje. Kai kurios žiniasklaidos priemonės, sąmoningai arba nesąmoningai, propagavo žiaurumą, abejingumą smurtui, kriminalinio gyvenimo būdo patrauklumą. Kriminalinės tematikos publikacijų gausa žiniasklaidoje, stebimas didelis neatitikimas tarp pateikiamos kriminalinio pobūdžio informacijos ir tikros kriminogeninės situacijos visuomenėje, smurto įtaka pablogėjusiai žmonių psichologinei būsenai, nusikalstamumo augimui, visuotiniam baimės jausmo atsiradimui bei neigiamas teisėsaugos darbo vertinimas paskatino panagrinėti šios problemos priežastis giliau. Darbo objektas – Nusikalstamo įvykio komunikavimo aspektai. Darbo tikslas – išanalizuoti nusikalstamo įvykio komunikavimo aspektai žiniasklaidos ir teisėsaugos institucijų požiūriu. Teorinėje dalyje aptariamas žiniasklaidos ir visuomenės santykis: žiniasklaidos funkcijos, kriminalinės informacijos poveikis visuomenės nuomonei ir elgesiui (Habermas’as, David L. Altheide, M. Y. Feilzer, D. Gauntlettas); naujienų atranka bei vertės nustatymas (D. Randall, W. Lippmann, B. Naylor bei B. Chapman ir kt); smurto žiniasklaidoje sklaida ir paplitimo priežastys, propagandos modelis bei dezinformacijos procesas žiniasklaidoje (K. Dowler, Herman ir Chomsky); aptariami žiniasklaidos ir teisėsaugos komunikaciniai ypatumai: teisėsaugos institucijų ryšių su visuomene veiklos ypatumai, pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis formavimas (S. Chermak, M. Innes, V. Andrejevas, R. Gražulienė), teisiniai ir etiniai aspektai, pateikiama nusikalstamumo Lietuvoje statistika. Pagrindinis tyrimo tikslas – išsiaiškinti skirtingų tikslinių grupių nuomonę tiriamuoju klausimu bei atlikti lyginamąją respondentų nuomonių analizę. Tyrimo metodai - atliktas giluminis interviu su trimis tikslinėmis grupėmis (žurnalistais, teisėsaugos institucijų viešųjų ryšių specialistais ir ekspertais) bei atlikta kiekybinė antrinių šaltinių analizė, siekiant įvertinti pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis. Remiantis gautais rezultatais galima būtų iš dalies patvirtinti išsikeltą hipotezę, jog neatitikimą tarp pateikiamos kriminalinio pobūdžio informacijos ir realios kriminogeninės 3 situacijos sąlygoja komercinės priežastys ir visuomenės poreikis. Tačiau siekiant nustatyti komercinių priežasčių svarbą, reikalingi išsamesni tyrimai. Tyrimo metu dar kartą patvirtintos sąsajos tarp smurto gausos viešojoje erdvėje ir pablogėjusios žmonių psichologinės būsenos bei nusikalstamumo augimo. Gauti rezultatai atskleidė pagrindinius naujienų atrankos kriterijus, tačiau taip pat patvirtino teiginį, jog neapsieinama be subjektyvumo ir asmeninių interesų. Analizuojant antrinius šaltinius, paaiškėjo, jog policija pasitiki beveik pusė respondentų. Remiantis pirminiais ir antriniais duomenimis nustatyta, jog teigiamas teisėsaugos institucijų įvaizdžio formavimas, pasirenkant tinkamas išorinės komunikacijos priemones gali sustiprinti visuomenės pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis ir pakeisti viešąją nuomonę apie kriminogeninę situaciją šalyje. Patvirtinta hipotezė, kad kriminalinės tematikos publikacijų gausa žiniasklaidoje stiprina neigiamą teisėsaugos institucijų įvaizdį 4 SUMMARY Lithuanian government restricted its functions in the licensing of the media tools and in the control of their actions. Some media tools promoted brutality, indifference to violence, and the appeal of criminal lifestyle. A big number of criminal publications in the media, big inadequacy between the criminal information in the media and the real statistics, the impact of violence on the deteriorating psychological state of the humans, the increase of the crime rate and negative evaluation of the work of law institutions stimulated to explore the reasons of this problem. Object of this study - Communication aspects of the criminal offence. Aim of this study – to examine communication aspects of the criminal offence from the point of view of the media and law institutions. In the theoretical part of the study, the relations between the media and society, the impact of criminal information on the public opinion and behavior (A. Bandura, Habermas, David L. Altheide, M. Y. Feilzer, D. Gauntlett); the selection of the news and its evaluation (D. Randall, W. Lippmann, B. Naylor bei B. Chapman ir kt); dissemination of violence in the media and the reasons of spreading it, the model of propaganda and misinformation process in the media (K. Dowler, Herman ir Chomsky) are discussed. The paper also deals with the communication aspects between the media and the law institutions as well as the aspects of the public relations of the law institutions, and building up the trust for law institutions (S. Chermak, M. Innes, V. Andrejevas, R. Gražulienė), legal and ethical aspects of law and the crime statistics in Lithuania. The goal of the study is to explore the opinion on the problem, that is evaluation of trusting law institutions by three target groups – journalists, public relation employees of law institutions and experts, and to carry out a comparative analysis based on the depth interview and quantitative analysis of secondary sources. The results of this study showed that there are two main reasons of misinformation about crime in the media: commercial needs of journalists and society needs. However, to confirm the commercial reasons, it is necessary to perform a deeper investigation. The results once more confirmed the relationship between the abundance of violence in the 5 media and subdued mental state of the population as well as increase in crime. The results of this study also showed the main criteria for the selection of the news, and it was confirmed that this process is influenced by subjectivity and individual interests. The results of the secondary sources showed that almost half of all the recipients trust the police. With reference to primal and secondary sources it can be concluded that the use of effective means of external communication and positive formation of the image of law institutions can change the public opinion about crime, and enhance trust for law institutions. The hypothesis that the abundance of crime stories in the media promotes the negative image of law institutions has been confirmed. 8 ĮVADAS Visuomenės informavimo priemonės – tai socialinis institutas, turintis įtakos visuomenės moralės ir dorovės normų formavimuisi. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valdžia apribojo savo funkcijas žiniasklaidos priemonių licencijavimo bei jų veiklos kontrolės srityje. Kai kurios žiniasklaidos priemonės, sąmoningai arba nesąmoningai, propagavo žiaurumą, abejingumą smurtui, kriminalinio gyvenimo būdo patrauklumą. Į pirmą vietą žiniasklaida iškelia emocijas, potyrius, aistrą, judėjimą, greitį, nuolatinį susijaudinimą ir triukšmą, siūlo viską priimti kaip pasilinksminimą, prasiblaškymą ir tuoj pat patirti malonumą. Paradoksalu, tačiau telekomunikacijos amžiaus žmonės vis labiau nemoka bendrauti, susikalbėti, griebiasi fizinių veiksmų, kurie savaime yra smurtiniai. Taigi kai kuriais atvejais jaunuoliams smurtas tampa vieninteliu saviraiškos būdu. Smurtinio pobūdžio informacija, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme apibrėžiama, kaip informacija, kai detaliai rodomas žmonių, gyvūnų žudymas, žalojimas, kankinimas ar kitoks prieš žmogų, bet kokią kitą gyvą būtybę nukreiptas elgesys, sukeliantis skausmą, diskomfortą arba darantis kitokią žalą (fizinę, psichologinę, materialinę), taip pat vandalizmas ir (ar) teigiamai vertinama, skatinama prievarta, žiaurumas ar mėgavimasis tuo. Nepilnametės žeminimo vaizdai, žiaurios egzekucijos su gyvūnais, paauglių merginų linčo teismas, išplatintas internete rodo, jog pačius žiauriausius nusikaltimus įvykdo ir vidurinių mokyklų moksleiviai, todėl būtina ne tik atkreipti dėmesį į žiaurumo visuomenėje ir per žiniasklaidą problemą, bet imtis konkrečių priemonių tai problemai spręsti. Neįmanoma paneigti, jog komercinėse televizijoje kriminalinio pobūdžio laidų atsiradimui daro įtaką žiūrovo pageidavimai. Specializuotose laikraščių kriminalinės kronikos puslapiuose dažnai netelpa visos kriminalinio pobūdžio naujienos, jų galima aptikti ir kituose puslapiuose, užgožiant kultūrinę informaciją. Toks didelis kriminalinės informacijos srautas paskatino panagrinėti šios problemos priežastis giliau. 9 Darbo aktualumas. Ši problema buvo pasirinkta nagrinėti dėl keleto priežasčių: 1. Visuomenės poreikis. – Lietuvos visuomenė viešai prabilo apie šią problemą, tai skatina išsamiau ją nagrinėti. Visuomenės domėjimasis kriminaliniais įvykiais yra gerai žinomas fenomenas. Žmonės nori žinoti daugiau apie tai, kas pavojinga ar uždrausta, bet pirmiausia dėl noro žinoti asmeninio saugumo sąlygas visuomenėje, kurioje gyvena. Jau ne vieneri metai, kai visuomenėje pradėta diskutuoti apie nusikalstamumo pateikimą žiniasklaidoje. Nemaža dalis piktinasi, jog esą pernelyg dažnai pateikiamos nusikaltėlių nuotraukos, žiaurūs smurtiniai vaizdai neigiamai veikia jaunuolių auklėjimą, galbūt net netiesiogiai skatina nusikalstamumą. 2. Kriminalinės tematikos publikacijų gausa žiniasklaidoje bei stebimas didelis neatitikimas tarp pateikiamos kriminalinio pobūdžio informacijos ir tikros kriminogeninės situacijos visuomenėje. Kompleksiniame A. Dobrynino atliktame nusikaltimų, jų įvaizdžio žiniasklaidoje ir poveikio žmonėms tyrime pateikti skaičiai rodo, „kaip greitai ir dramatiškai spaudoje daugėjo kriminalinių straipsnių, ir kaip kriminalinių žinių gausėjimas žengė koja kojon su komercine TV kanalų sėkme. Nors nebuvo tikslo analizuoti kriminalinių straipsnių turinio, jų įprastos stilistinės priemonės ir kiti ypatumai pranešimuose ir pasakojimuose apie nusikaltimus, paprastas bendros kriminalinių įvykių, pristatytų spaudoje bei per TV kanalus, struktūros palyginimas su policijos ir aukų statistika parodė, kiek žiniasklaida iškraipo informaciją apie kriminogeninę situaciją visuomenėje.“ Taip pat užsienyje atlikti tyrimai parodė, jog ne tik Lietuvoje skirtumas tarp virtualios kriminalinės tikrovės ir socialinės nusikaltimų tikrovės yra labai ryškus. 3. Daugumos atliktų tyrimų rezultatai parodė, jog smurto gausa viešojoje erdvėje turi įtakos pablogėjusiai žmonių psichologinei būsenai, nusikalstamumo augimui, visuotiniam baimės jausmo atsiradimui. 4. Visuomenės nuomonė apie esamą kriminogeninę situaciją šalyje neatsiejama nuo teisėsaugos institucijų vertinimo, todėl labai svarbu yra išsiaiškinti gyventojų pasitikėjimą teisėsauga bei keik dėmesio skiriama teigiamam šių institucijų įvaizdžio formavimui. Vyrauja nuomonė, jog nusikalstamumas sparčiai auga, o teisėsaugos institucijos yra bejėgės kovoti su šia problema. „70-80 procentų informacijos apie policijos veiklą visuomenė gauna iš žiniasklaidos. Dažniausiai tai būna vienpusė, neretai iškreipta, o kartais ir tendencingai pateikta informacija. Teigiamas policijos įvaizdžio formavimas paliekamas savieigai.“ (V. Andrejevas, R. Gražulienė, 2003, p.15) 10 Darbo objektas – nusikalstamo įvykio komunikavimo aspektai. Darbo tikslas – išanalizuoti nusikalstamo įvykio komunikavimo aspektus, žiniasklaidos ir teisėsaugos institucijų požiūriu. Uždaviniai: 1. Išsiaiškinti žiniasklaidos funkcijas, informuojant visuomenę apie nusikalstamus įvykius. 2. Nustatyti realios kriminogeninės situacijos neatitikimo Lietuvos ir užsienio dienraščiuose bei televizijoje priežastis. 3. Nustatyti, kokį poveikį smurtas viešojoje erdvėje turi visuomenės nuomonės formavimui, elgesiui ir psichologinei būsenai. 4. Išanalizuoti pagrindinius naujienų atrankos principus bei vertės nustatymo mechanizmą. 5. Ištirti žiniasklaidos bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis principus. 6. Nustatyti policijos, kaip vieno pagrindinių informacijos šaltinių vaidmenį, nušviečiant visuomenę apie kriminogeninę situaciją. Darbo metodika: Mokslinės literatūros analizė; kokybinis tyrimas (pusiau struktūruoti giluminiai interviu su trimis tikslinėmis grupėmis); Kiekybinė antrinių duomenų analizė; dokumento (Lietuvos policijos ryšių su visuomene koncepcijos) analizė. Atskleidžiant teorines kriminalinio įvykio komunikavimo prielaidas, išskirtos trys pagrindinės dalys: žiniasklaidos ir visuomenės santykis, naujienų atranka/vertės nustatymas spaudoje ir žiniasklaidos bei teisėsaugos institucijų komunikaciniai aspektai. Empirinėje darbo dalyje pateikiami tyrimo rezultatai, pirminių ir antrinių duomenų analizė, rezultatų aptarimas bei išvados. Prieduose pateikiamas klausimynas, kuris buvo pateikiamas interviu dalyviams ir respondentų atsakymai. 11 I. TEORINĖS KRIMINALINIO ĮVYKIO KOMUNIKAVIMO PRIELAIDOS 1. ŽINIASKLAIDOS IR VISUOMENĖS SANTYKIS 1.2 Žiniasklaidos funkcijos „Žurnalistikos funkcija – tai visuma jos „pareigų“ ir jų atlikimo pobūdis. Nustačius funkcijas, išryškėja žurnalistikos paskirtis, vaidmuo ir vieta visuomenėje, o kartu ir žurnalistų veiklos būdai“.(Urbonas, 2007, p.90) Dažniausiai literatūroje išskiriamos šios žiniasklaidos funkcijos: Informacinė funkcija – nauja ir aktuali informacija visuomeniniais, politiniais, ekonominiais, moksliniais ir kitais klausimais padeda plėsti žmonių akiratį. Informacija – tai žinios, naudingos tikrovei pažinti, kūrybai, tobulinimuisi. Aiškinamoji funkcija – žiniasklaidos priemonės paaiškina visuomenei konkretaus įvykio, reiškinio ar proceso esmę, priežastis ir pasekmes, išryškinami trūkumai ir klaidos, padaromos logiškos išvados. Auklėjamoji funkcija – tai viešosios nuomonės formavimas, žmonių sąmoningumo, normų, idealų ir vertybių ugdymas. Kultūrinė ir pramoginė funkcija – žiniasklaida, naudodamasi šiuolaikiniais komunikacijos kanalais, padeda visapusiškai ugdyti auditorijos kultūrą. Pramoginė funkcija pastaruoju metu ima vyrauti kai kuriuose leidiniuose, todėl neretai menkos meninės ir žurnalistinės vertės kūriniai apie nusikaltimus, intymaus gyvenimo smulkmenas, sensacingus įvykius, detektyvines istorijas nustelbia kitas žiniasklaidos funkcijas, kitokio pobūdžio publikacijos tiesiog nepastebimos. L. Bielinis (2005m.) išskiria masinės komunikacijos lygmenis: 1. Informacinis. Masinės komunikacijos dėka gauname ir teikiame informaciją. Kai tie srautai dideli, imame teigti, esą formuojasi informacinė visuomenė. 2. Percepcinis. Masinės komunikacijos dėka suvokiame, įsivaizduojame aplinką, įvykius. Jaučiame terpę, kurioje gyvename. 12 3. Interaktyvus. Masinės komunikacijos dėka bendraujame, veikiame vienas kitą. Tai ne tik pasikeitimas bendravimo ženklais, bet ir bendro veikimo organizavimas, bendras darbas. 4. Seduktyvinis. Žaidžiame, patiriame malonumą, tenkiname kitus. 5. Dėmesio atitraukimas gali pasireikšti kaip stimuliacijos paieška – noras išsklaidyti nuobodulį, nuovargį arba kaip emocinė iškrova – noras nugalėti frustraciją. Dėmesio atitraukimas yra socialiai naudingas tiek valdžioms, tiek visuomenei – visuomeniniame ir politiniame gyvenime jis neutralizuoja arba nukreipia neutralia kryptimi susikaupusias emocijas, nuovargį, baimes. Tai greičiau komunikacinė „pasitraukimo į save“ išraiška. (p.29) Viešoji erdvė, anot Habermaso, yra adekvati demokratinei valstybei ir priklauso nuo formuojamo diskurso kokybės bei dalyvaujančiųjų tame diskurse kiekio. Habermasas mini idealų viešosios erdvės variantą, kuris modernioje erdėje yra sunkiai pasiekiamas, todėl savo darbe apie viešumo transformaciją, ”viešąją erdvę” jis apibrėžia kaip virtualią ar įsivaizduojamą bendruomenę, kuri nebūtinai turi egzistuoti tam tikroje apibrėžtoje erdvėje. Viešoji erdvė idealiu atveju turi būti sudaryta iš privačių asmenų, susirinkusių viešai ir aptariančių visuomenės poreikius su valstybe. Taigi dialogo būdu viešoji erdvė kuria nuostatas ir požiūrius, kuriais individai pritatia ir stimuliuoja diskursą. Kaip pažymi Habermasas, struktūriškai viešoji erdvė ėmė kisti tuomet, kai, pirma, išaugo privačių organizacijų galia viešojoj erdvėj ir antra, kai valstybė ėmė vis labiau brautis į privačiąją sferą. Valstybė ir visuomenė, kažkada buvę atskiros, tapo artimai susijusios. Ribos tarp viešųjų ir privačių erdvių tapo vis miglotesnės. viešoji erdvė tapo labiau reklamuotojų kovos lauku, o ne vieta kurti racionalų kritišką diskursą. Žiniasklaida tampa įrankiu, kurio dėka vartotojas gali solidarizuotis su kitais. Tačiau dabar vartotojo vieninteliu atsaku tampa pritarimas arba susilaikymas nuo pritarimo, o galimybė kurti kritišką diskursą atmetama. Viešoji erdvė tapo labiau reklamuotojų kovos lauku, o ne vieta kurti racionalų kritišką diskursą. Žiniasklaida tampa įrankiu, kurio dėka vartotojas gali solidarizuotis su kitais. Tačiau dabar vartotojo vieninteliu atsaku tampa pritarimas arba susilaikymas nuo pritarimo, o galimybė kurti kritišką diskursą atmetama. (Dagytė, 2007) Žiniasklaida ir populiarioji kultūra daro įtaką socialiniam visuomenės gyvenimui skirtingais būdais. Nemaža dalis medijos tyrinėtojų susitelkė ties žiniasklaidos turiniu. Žiniasklaidos ir populiariosios kultūros studentai sutinka su dviem pagrindiniais socialiniais faktais: 1. Populiarioji kultūra įtraukia palyginti didelę dalį informacijos ir 13 įvaizdžių susijusių su baime; 2. Auditorija suvokia socialinį gyvenimą kaip labai pavojingą. Santykis tarp šių dviejų socialinių faktų išlieka neaiškus. (David L. Altheide, 1997) Informacinių technologijų ir komunikavimo pobūdžio pokyčiai paveikė visuomenės mąstymą apie socialines problemas. Pramoginis naujienų pobūdis yra problemos atsiradimo pagrindas. Esmė ta, jog skirtumas tarp naujienų ir ne-naujienų statomas remiantis pramoginiais kriterijais, kurie charakterizuoja šią „postžurnalistinę“ erą. Iš tiesų realioji televizija pernelyg išryškina naujienų reportažus apie nusikalstamumą ir baimę. David L. Altheide (1997) pateikia naujienų žiniasklaidos ir baimės produkcijos modelį: Problemos pagrindas Pramoginis pobūdis Komercializmas Paveikslas 1. Problema konteksto rėmuose. Atlikti tyrimai, kaip visuomenė reaguoja į kriminalines publikacijas spaudoje, rodo, kad dauguma skaitytojų tikisi informacijos apie kriminogeninę padėtį šalyje. Žmones labiausiai domina nusikaltimai gyvybei, sveikatai ir orumui. Visuomenė nori būti labiau informuota, apie nusikaltimus žinoti daugiau ne dėl smalsumo, kiek dėl asmeninio saugumo ir galimų grėsmių visuomenėje, kurioje gyvena. (Andrejevas, Gražulienė, 2003, p.9) 2001-2004 metais užėmęs Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko pareigas Gintaras Songaila teigia, jog tiek daug smurtinių laidų žiniasklaida pateikia todėl, 14 kad visuomenė iš jos reikalauja tokios informacijos. Jo manymu, kriminalistinį visuomenės įvaizdį labai sunku ištrinti iš žmonių sąmonės, nes dauguma piliečių yra linkę manyti, kad kriminaliniai elementai bet kuriuo atveju valdo valstybę, tad žiūrovai ir skaitytojai nori žinoti to “valdymo” smulkmenas. (Lietuvos žurnalistų sąjunga, 2004) 1.3 Žiniasklaidos poveikis visuomenės nuomonei ir elgesiui Žiniasklaida atlieka svarbų vaidmenį konstruojant socialinį nusikalstamumą taip pat kaip ir viešąją nuomonę apie nusikalstamumą ir teisėtvarkos institucijas. Mokslininkai ir kriminalistai pastaruoju metu nemažai ginčijosi, tačiau buvo pasyvūs kalbant apie žiniasklaidos kuriamas nusikalstamumo reprezentacijas, vengdami bandymų daryti įtaką naujienų atrinkimo mechanizmui. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo tikslas buvo ištirti, ar realios informacijos apie nusikalstamumą bei teisėtvarką pateikimas savaitinių laikraščių skyreliuose turės įtakos vietinio laikraščio skaitytojams. Pagrindinis šio tyrimo klausimas – ar rašydamas savaitinėje skiltyje autorius prisidėjo prie diskusijos apie nusikalstamumą ir teisėtvarką, paplitusios viešojoje erdvėje ir ar padarė įtaką visuomenės nuomonei? (Feilzer, 2007). Žiniasklaidos svarba, įtakojant viešąją nuomonę kriminalistinėje literatūroje buvo patvirtinta ne kartą tokiais teiginiais kaip „media yra centre visų įtakos srovių“ santykyje tarp visuomenės ir teisėtvarkos institucijų. Žiniasklaida suvokiama, kaip suteikianti pavidalą priimtinai nusikalstamumo tikrovei tiesiogiai ir netiesiogiai kuriant augančią tarpusavio priklausomybę tarp žiniasklaidos reprezentacijų ir socialinės tikrovės. Šis santykis buvo priežastis susikoncentruoti ties tvirtinimais, jog žiniasklaidos įtaka veda prie išpūstos nusikalstamumo baimės visuomenėje. Nepaisant nuolatinio nusikalstamumo reitingų kritimo pastaruosius dešimt metų (atsižvelgiant į policijos statistiką ir Britų nusikalstamumo apžvalgą), straipsnio autoriaus M. Y. Feilzer (2007) teigimu, dauguma visuomenės narių vis dar tiki, jog nusikalstamumas sparčiai auga. Šis neteisingas suvokimas yra susijęs su žemu pasitikėjimo sistema lygiu. Dar daugiau, tuo tarpu, kai susidomėjimas kriminalinės tematikos informacija palyginti didelis, stebimas akivaizdus tikslios informacijos apie nusikalstamumą ir teisėtvarką trūkumas. Visuomenė suvokia teisėtvarkos institucijų ir ypač teismų sistemą, kaip pernelyg atlaidžią nusikaltėliams. 15 Taigi buvo tiriamas žiniasklaidos, perduodančios tikrą informaciją apie nusikalstamumą vaidmuo, taip kaip galimas kriminalistų vaidmuo, prisidedant prie viešų debatų apie nusikalstamumą ir teisėtvarkos sistemą. Šis pavadintas „Nusikaltimo atvaizdavimas“ tyrimas buvo sudarytas iš 3 dalių: natūralus Kvazi-eksperimentas, giluminiai interviu su respondentais ir kontekstinių duomenų, gautų per tiriamuosius interviu su žiniasklaidos darbuotojais, stebėjimas, faktinės medžiagos rinkimo iš pirminių šaltinių užrašai. Pagrindinis elementas buvo natūralus kvazi eksperimentas, kurio metu buvo matuojama viešoji nuomonė tam tikra skale. Kaip priemonė šiam eksperimentui buvo pasirinktas vietinis savaitraštis „The Oxford Times“, turintis didžiąją dalį skaitytojų Oxfod‘o mieste1. Tyrime dalyvavo 954 respondentai. Anketą sudarė 14 klausimų, kuriais buvo siekiama nustatyti respondento žinias apie nusikalstamumo reitingus, reportažų apie specifinius nusikaltimus reitingus, nuosprendžių statistiką ir pan. Tyrimo rezultatai parodė, kad tik 9% respondentų atsakė teisingai į 7 ar daugiau klausimų ir geriausius rezultatus pasiekė (atsakė į 9 iš 14 klausimų teisingai) tik 6 respondentai. Lyginant apklaustuosius pagal demografinius kintamuosius (lytį, rasę, gyvenamąją vietą, amžių, išsilavinimą), vienintelis statistiškai patikimai reikšmingas faktorius buvo išsilavinimas. Tyrimo dalyviai taip pat buvo paprašyti pasirinkti vieną iš aštuonių socialinių problemų, dėl kurių yra susirūpinę labiausiai tam, kad būtų galima įvertinti atitinkamą nusikalstamumo svarbą. 21% respondentų teigė esą labiausiai sunerimę šalies sveikatos tarnybų standartais („The standard of the National Health Service), 19% apklaustųjų pasirinko infliaciją/gyvenamojo būsto kainas, 17% pasirinko išsilavinimo kokybę, na o nusikalstamumo problemą iškėlė kaip svarbiausią 14% respondentų. Tyrimo rezultatai parodė, jog dauguma apklaustųjų mano, kad pastaraisiais penkeriais metais nusikalstamumo reitingai augo, jog teisėtvarkos sistema yra neefektyvi ir neišsprendžia problemų, teisėjai lieka nuošalyje, neįsitraukia į procesą, o nuosprendžiai, kuriuos jie skiria pernelyg švelnūs. Šie rezultatai kaip ir ankstesnės studijos, patvirtina pasitikėjimo teisėtvarka trūkumą. Tačiau kiti atsakymai buvo prieštaraujantys pastariesiems: mažiau nei ketvirtis respondentų tiki, jog kalėjimo bausmė yra efektyvi, du trečdaliai teigė tikintys, jog nusikaltėliai gali pasikeisti, padedant jiems ir netgi daugiau nei 1 26 straipsniai buvo atspausdinti laikraščio naujienų skiltyje 2004 metų rugsėjo – 2005 metų balandžio laikotarpiu. Pirmoji skiltis apibrėžė autoriaus ketinimą atsakyti į klausimus apie vietinį nusikalstamumą ir teisėsaugos veiksmus bei pateikti nusikalstamumo reportažus platesniame kontekste. Straipsnių tikslas buvo pateikti faktinę medžiagą, pagal kurią buvo sudaromas klausimynas respondentams. 16 pusės apklaustųjų nuomone, kalėjimas turi būti naudojamas kaip paskutinė išeitis. Atsakymų prieštaringumas leidžia daryti prielaidą, jog visuomenės nerimas dėl teikiamų bausmių gali būti sumažintas skiriant daugiau ir ilgesnes bausmes kalėti. Giluminiai interviu buvo struktūruojami pagal šiuos pagrindinius dalykus: • respondentų domėjimąsi nusikalstamumo problema; • tai kaip jie priėmė skiltyse pateiktą informaciją: sugebėjimas atgaminti atmintyje, poveikis, požiūris į straipsnių turinį bei stilių; • gauta patirtis, dalyvaujant tyrime. Atlikus giluminius interviu, paaiškėjo, jog 45%, t.y. 17 dalyvių apibūdina save, kaip „bendrai besidominčiais nusikalstamumo problema“. 5 asmenys teigė, jog domisi vidutiniškai, kiti 7 dalyviai save apibūdino kaip nelabai besidominčiais, ir vienas asmuo tvirtino neturįs jokio susidomėjimo. Paklausti, ar norėtų gauti daugiau tikslesnės informacijos šia problema, beveik ketvirtis teigė, jog jiems neįdomu ir nėra taip labai susidomėję arba nepasitiki gaunama informacija. Tačiau iš kitos pusės didžioji dauguma teigė skaitę kriminalines istorijas savaitraštyje „The Oxford Times“. Tai patvirtina faktą, jog didžiąją daugumą skaitytojų traukia kriminalinės dramos, tačiau tai nereiškia, jog jie itin domisi nusikalstamumo problema. (Feilzer, 2007). Siekdami patraukti skaitytojų, televizijos žiūrovų ar radijo klausytojų auditorijos dėmesį, neretai specialistai sutirština spalvas. Vidinė žiniasklaidos ideologija paprastai lemia kriminalinės informacijos gavimą, atranką ir sklaidą, todėl tuo galima iš dalies paaiškinti kriminalinės informacijos iškreipimo faktą. Tai, jog įvairiose visuomenės apklausose žiniasklaidos reitingai aukšti, rodo, kad ir pati visuomenė nekritiškai priima visuomenės informavimo priemonių formuojamus įvaizdžius. VDU magistrantė E. Vaitkūnienė (2002) atliko tyrimą, kurio tikslas buvo išanalizuoti Lietuvos spaudos kriminalinio pobūdžio informaciją pagal temų sklaidos ypatybes. Įvertinti žiniasklaidos poveikį pateikiant bei interpretuojant kriminalinius įvykius visuomenei, įvertinti minėtos specifikos tendencijas. Taip pat pasigilinti, ar spaudos žurnalistai linkę laikytis profesinės etikos. Tyrimo metu, atlikus publikuojamų kriminalinių publikacijų žanrinę sklaidą, buvo padaryta išvada, kad spauda, atsižvelgdama į visuomenės poreikius, tinkamai atlieka tik informacinę funkciją, operatyviai pateikdama visuomenei informacinius pranešimus apie naujausius kriminalinius įvykius. Informuojant visuomenę apie kriminalinius įvykius visuose leidiniuose dominuoja žinutės žanras, todėl E. 17 Vaitkūnienė (2002) teigia, kad pati informacija yra savaime „dėkinga“ dėl savo specifikos. Jau pats įvykęs faktas yra įdomus visuomenei, todėl žurnalistas gali pateikti „pliką“ faktą, nereikalaujantį didesnių pastangų. Tyrimas parodė, kad spauda mažiausiai dėmesio skiria auklėjamajai funkcijai. Hipotezė, kad finansiniai tikslai gali būti vienu svarbiausių veiksnių, skatinančių pateikti kriminalinę informaciją žiniasklaidoje pasitvirtino tik iš dalies. Hipotezė, kad kriminaline tematika rašantys žurnalistai vardan tikslo linkę peržengti profesinės etikos ribas, pasitvirtino. „Kriminalinės informacijos pateikimo tendencijas neretai lemia žurnalistų kvalifikacija bei profesionalumas, paties žurnalisto asmenybė ir gyvenimiškos vertybės. Labai svarbus aspektas šiuo atveju yra žurnalisto turimi informacijos šaltiniai, jo paties įsitikinimai, bendra leidinio orientacija, komercinis leidinio (stoties, kanalo) interesas, reitingas, kolegų ir redaktorių įvertinimas, auditorijos reakcija.“ (Andrejevas, Gražulienė, 2003, p.12) Jau pasidarė beveik banalu pareikšti, kad nepaisant visų tyrinėjimų ir studijų, ryšiai tarp žiniasklaidos vartojimo ir paskesnio žmonių elgesio išliko neperregimi. Vis dar nėra aiškių atsakymų į klausimus apie žiniasklaidos poveikį. Kriminologai, siekdami profesionaliai paaiškinti nusikaltimus ir jų priežastis, nuosekliai ieško paaiškinimų ne žiniasklaidoje, bet socialiniuose faktoriuose, tokiuose kaip skurdas, nedarbas, gyvenimo sąlygos, šeimos ir socialinių grupių elgesys. Davidas Gauntlettas (2006m.), britų žiniasklaidos bei interneto tyrinėtojas ir teoretikas, teigia, jog „tokie veiksmai kaip žodinė agresija ar negyvo objekto mušimas užregistruojami kaip smurtiniai veiksmai, lygiai kaip ir televizinės žmogžudystės, taip sukonstruojant gąsdinančiai (ir neatitaisomai) niūrius duomenis. Praktiškai neįmanoma atskirti, ar labai maži arba ypatingai rimti „smurtiniai“ veiksmai, vaizduojami žiniasklaidoje, laikomi įtakojančiais gana skaudžius, ar tik nereikšmingus veiksmus realiame pasaulyje. Matyt, daug svarbiau yra tai, kad tas retai laikoma problema: žiniasklaidos poveikių sferoje nesąžiningos „išvados“ priimamos su neeiliniu svetingumu.“ Mokslinėje literatūroje išskiriama keletas teorinių poveikio modelių: • Agresyvių nuostatų ir elgesio išmokimo – Alberto Banduros ir jo kolegų socialinio išmokimo teorija yra viena pagrindinių teorijų apie žmogaus elgesį, bet jos autorius, atkreipdamas dėmesį į masines komunikacijas, panaudojo ją žiniasklaidos poveikiui aiškinti. Tai viena įtakingiausių teorijų, aiškinančių smurto televizijoje poveikį. Tyrimais Europoje ir JAV nustatyta, kad apie 75 proc. atvejų agresoriai nesulaukia jokių neigiamų pasekmių ar net jiems būna atlyginta 18 (Groebel, 1998). Vėlesni A. Banduros tyrimai parodė, kad elgesio atkartojimo tikimybė padidėja, jei žmogus už tai buvo paskatintas, o ne nubaustas. Suvokdami rodomą smurtą kaip sėkmingą problemų sprendimo būdą, žiūrovai gali imituoti televizijoje rodomus elgesio modelius. Socialinio išmokimo teorija nustato 3 pagrindinius priežastinio ryšio tarp smurto televizijoje ir psichinės žalos asmeniui elementus: dėmesys, įsiminimas ir motyvacija. (Stangls, 1998) • Jautrumo sumažinimo – Leonardo Berkowitziaus teorija. Daugelis žiniasklaidos poveikių yra tiesioginiai, laikini ir trumpalaikiai. Tačiau net trumpalaikiai efektai gali būti sudėtingi, nes juos įtakoja įvairūs psichologiniai procesai. Žiūrovai daugiau ar mažiau save identifikuoja su smurto televizijoje subjektais. Todėl asmenys, stebintys smurtą, yra labiau pasiruošę naudoti smurtą tarpasmeniniuose santykiuose. (Berkowitz, 1993) • R. Huesmanno skriptų (scenarijų) teorija – pagal šią teoriją žmogus ankstyvoje vaikystėje išmoksta situacijų scenarijus, kuriais vėliau vadovaujasi. Išmokti scenarijai padeda suprasti ir interpretuoti aplinkos įvykius, pateikia atitinkamus elgesio planus, taip pat leidžia prognozuoti elgesio pasekmes. Agresyvūs žmonės dažniausiai išmoksta ir taiko tokius scenarijus, kurie skatina agresyvias reakcijas. Tam, kad žmogus vadovautųsi išmoktu scenarijumi, turi konkrečioje situacijoje jį atkurti ir įvertinti. Egzistuoja elgesio programos, kurios buvo išmoktos ir įtvirtintos asmens jo ankstyvojo vystymosi metu. Šios programos arba elgesio scenarijai yra atmintyje ir jais vadovaujamasi pasirenkant elgesio variantus bei sprendžiant pro- blemas. Esantys atmintyje elgesio scenarijai sukelia asociacijas, kas turi įvykti ap- linkoje, kaip asmuo turi reaguoti į šiuos įvykius ir kokie tikėtini šio elgesio padariniai. Smurtas televizijoje tarsi užkoduojamas žiūrovo atmintyje. Vėlesnis smurto televizijoje žiūrėjimas padeda išlaikyti šias agresyvias mintis ir elgesio variantus. Ilgainiui smurto televizijoje žiūrėjimas gali padėti susiformuoti smurtinio elgesio nuostatoms – smurtas laikomas normalia ir adekvačia šiuolaikinės visuomenės savybe. Šį procesą veikia daugybė aplinkos veiksnių: socialinių, kultūrinių, šeimos. Apibendrinti išmoktų scenarijų blokai tampa socialinio elgesio principais. R. Huesmann išskiria du pagrindinius procesus, įtakojančius scenarijaus įtvirtinimą, tai: paties žmogaus elgesys (išmokimas eksperimentuojant), ir kitų žmonių elgesio stebėjimas (išmokimas stebint). 19 Taigi, tam, kad scenarijus įtakotų būsimą elgesį, jis turi būti ne tik užkoduotas ir įtvirtintas atmintyje, bet taip pat aktyvuotas ir pastiprintas susidūrus su socialine problema. (Groebel, 1998) Televizija daro daugiau nei moko naujų elgesio formų. Kai per TV žmonės yra baudžiami už smurtinius veiksmus, ši bausmė reiškia visuomenės sankcijas už įstatymų pažeidimus. Bet kai kiti veikėjai priima smurtą ar skatina jėgos panaudojimą, tai silpnina žiūrovo nuostatą apie smurto draudžiamumą. (Stangls, 1998) Didesnė tikimybė, kad matyta smurto scena sukels agresiją yra tuo atveju, kai smurtas pristatomas kaip: 1. Dovanotinas; 2. Jaudinantis; 3. Tikras ir 4. Pateisinamas; tuo atveju, kai kaltinamasis smurtu 5. Nekritikuojamas ir pristatomas kaip 6. Ketinantis daryti žalą savo aukai. Dažnai matydamas smurto scenas, žmogus mažiau rūpinasi kitais, tampa irzlesnis, ir visa tai padidina agresyvaus elgesio tikimybę. (Raymond, 2003) Mokslinėje literatūroje išskiriami šie veiksniai, darantys įtaką smurto televizijoje po- veikiui vaikams: Transliuojamos programos rūšis, forma ir turinys. Žiūrėjimui skirtas laikas. Kuo daugiau vaikas žiūri smurtą, tuo daugiau yra jo veikiamas, ir tuo didesnė tikimybė, kad bus neigiamai paveiktas. Vaiko asmeninės savybės. Linkę smurtauti vaikai labiau mėgsta žiūrėti smurtą, dėl to yra daugiau veikiami ir didesnė tikimybė, kad paveikiami. Socialinė aplinka (tėvai, šeima, bendraamžiai, mokykla, situacinės ir kultūrinės sąlygos). Rodomo vaizdo interpretacija priklauso nuo tradicijų, papročių, situacijos ir kitų socialinės kultūrinės aplinkos ypatybių. Rodomi agresijos vaizdai gali būti skirtingai suprantami skirtingose šalyse ir net vienos šalies skirtingų žiūrovų grupių. Priklausomai nuo interpretacijos, smurtą žiūrovas gali priimti teigiamai, neigiamai ar neutraliai. Atitinkamai ir to paties rodomo smurto poveikis žiūrovui gali būti skirtingas. Psichologinės ir socialinės žiūrovo būsenos, kurios nukreipia žiūrovo motyvus. Žiūrovai, kurie yra frustracijos būsenos (yra nubausti, sumušti, 20 įžeisti ar gyvenantys visiškame skurde ir kt.), smurtą televizijoje suvokia kaip signalą nukreipti savo frustraciją į agresiją. Todėl vaikai, kurie gyvena didesnių socialinių problemų aplinkoje, yra atviresni smurto televizijoje poveikiui. (Kiškis, 2004) Įvairūs tyrimai rodo, kad žmonėms daro labai didelę įtaką tai, ką jie mato per TV ar skaito spaudoje. Pavyzdžiui, paaugliai, kurie per televizorių žiūri daug seksualinio turinio programų, yra gerokai labiau linkę turėti lytinių santykių, negu tie bendraamžiai, kurie tokias laidas žiūri rečiau. Vakaro žinias per TV žiūrintys amerikiečiai pasaulį laiko du – tris kartus agresyvesniu, negu nežiūrintys žinių per TV. Anot kai kurių Lietuvos kriminologų, žiniasklaidos mėgavimasis nusikaltimų nušvietimu skatina daugumą lietuvių manyti, jog saugumo stoka šalyje yra didesnė problema negu nedarbas. Be to, tyrimai atskleidžia, kad vaikus labiau gąsdina pasakojimai apie terorą žiniose bei dokumentinėse laidose, negu prievarta vaidybiniuose ar animaciniuose filmuose. Daugelis psichologų tvirtina, kad per televiziją matytas smurtas gali paskatinti jaunus žmones nusikalsti. Seksas ir smurtas yra pagrindinės prekės augančioje TV rinkoje daugelyje pasaulio šalių. (Lietuvos žurnalistų sąjunga, 2005) Esant tokiai situacijai visuomenės informavimo sferoje formuojasi ir tam tikri mitai: 1) bloga žinia – geriausiai parduodama prekė visuomenei; 2) gera žinia – skelbiama tik susimokėjus. Tačiau iš viso to matyti, kad žiniasklaida tokiuose „prekių ir paslaugų“ mainuose laimi du kartus, informacijos užsakovas – vieną, visuomenė, užuot laimėjusi, abu kartus pralaimi. (Gudaitis, 2007) 2. Smurto žiniasklaidoje sklaida, paplitimo priežastys Visas žiniasklaidos priemones galima suskirstyti į dvi dideles grupes: 1) spausdintinės žiniasklaidos priemonės (spausdintinė žiniasklaida) - knyga, laikraštis, žurnalas, spaudos fotografija; 2) audiovizualinės (garso ir vaizdo) žiniasklaidos priemonės (audiovizualinė žiniasklaida) - informacijos agentūra, dokumentinis kinas, radijas, televizija, elektroninis leidinys, internetas. 21 VDU magistrantas M. Rimkevičius, atlikęs tyrimą apie smurto prieš nepilnamečius pateikimą regioninėje spaudoje, teigia, jog šios temos pristatymas dažnai apsiriboja trumpais pranešimais, kurie sudaro net 61% visų tekstų, ir tik 39% visų tekstų yra išsamesni analitiniai straipsniai. Atliktas tyrimas parodė, jog straipsnių tekstuose dominuoja agresyvios retorikos stilius, dažnai yra stengiamasi pateikti šokiruojančią antraštę, tekste nupasakoti smulkias smurto detales, tokie tekstai nepretenduoja į gilesnę problemos analizę. M. Rimkevičiaus teigimu, ekspertai nėra patenkinti, kaip žiniasklaida pristato šią problemą. Dažnai ji yra paverčiama sensacija, paviešinama informacija apie auką, o tai tik padidina patiriamą žalą. Šiandien smurtas kine dažniausiai traktuojamas kaip pasilinksminimas, laisvalaikio praleidimas. 1995 m. jauna pora iš Oklahomos nužudė kelis asmenis; kai žudikai buvo suimti, jie pareiškė, kad tai padaryti juos įkvėpė filmas, sukurtas pagal Oliverio Stone’o juostą „Gimę žudyti“ (1994), ir padavė į teismą jo režisierių. JAV Aukščiausiasis Teismas jų skundą atmetė: ne, filmas negali pastūmėti į nusikaltimus. Nors daug specialistų nesutinka su tokiu vertinimu, aišku tik viena: neįmanoma įrodyti tiesioginės kino filmų ir smurtinių nusikaltimų sąsajos. (Galiauskas, 2007) Šiandien smurtas įsitvirtino visose žiniasklaidos priemonėse, video- žaidimuose, televizijos serialuose, jo vaizdai mirgėte mirga internete ir belaidžiuose telefonuose. Naujaisiais skaitmeniniais fotografavimo bei telefono aparatais bet kas, bet kur, bet kaip ir bet kada gali bet ką užfiksuoti ir tuoj pat išplatinti internete, tad mūsų santykis su vaizdais labai pasikeitė. Žiniasklaidoje pilna šiurpių degančių bokštų vaizdų, nufilmuotų Rugsėjo 11-ąją apsaugos videokamerų ir mėgėjų. 2004 m. Išspausdintos 6 nuotraukas, vaizduojančios, kaip amerikiečių kareiviai Abu Ghraib kalėjime netoli Bagdado kankina irakiečius kalinius, o visai neseniai buvo išplatinti Sadamo Huseino egzekucijos vaizdai. Šios mėgėjiškos fotografijos darytos nepaisant jokios etikos ar estetikos, jomis nieko naujo nepranešama, tik siekiama šokiruoti ir paskleisti žiniasklaidos kanalais. Rodyti tikroviškus žiaurumo vaizdus pasaulyje tiesiogiai paskatino 2004 m. Londone išplitęs vadinamasis happy slapping („linksmas smūgis“). Čia kalbama apie paauglius, kurie pradėjo užpuldinėti praeivius gatvėje, juos filmuodavo mobiliaisiais telefonais, o paskui šias scenas platindavo internete. Taip elgiantis smurtaujama dvigubai, nes atvira agresija papildoma platinamų vaizdų smurtu. Šis reiškinys sparčiai plinta ir Lietuvoje, kur mokiniai irgi filmuoja savo bendraamžius ir platina tokius vaizdus belaidžiais telefonais bei internetu. Smurto internete banga didėja ir įgauna vis kitokias 22 formas: mušamos moters, nepilnametės žeminimo vaizdai, žiaurios egzekucijos su gyvūnu, paauglių merginų linčo teismas Lietuvos mokykloje. Strasbūre vykusios Europos Parlamento (EP) plenarinės sesijos metu europarlamentarė Laima Andrikienė pareiškė, jog Europos Sąjunga (ES) turi įteisinti nulinę toleranciją internetu platinamai medžiagai, kuri propaguoja pornografiją, smurtą ir narkomaniją. Anot Lietuvos europarlamentarės Laimos Andrikienės, praktika rodo, jog siekiant užtikrinti nepilnamečių apsaugą nuo žalingos interneto medžiagos nebepakanka interneto paslaugų teikėjų savireguliavimo. Jos manymu, būtina įteisinti interneto teikėjų prievolę kartu su interneto paslauga įdiegti apsaugai nuo žalingų tinklalapių skirtą filtrą ir įteisinti pareigą filtruoti tokius tinklalapius paties teikėjo tarnybinėje stotyje. Planuojama mokyklose rengti kursus vaikams ir jų tėvams apie galimus interneto pavojus ir apsaugos nuo jų priemones, taip pat įsteigti nemokamas telefono tarnybas, kurioms paskambinę žmonės galėtų pranešti apie vaikams žalingus tinklalapius. Pasak L. Andrikienės, turėtų pasiteisinti ir pasiūlymas sukurti vaikams skirtą domeną, kuriame registruotų tinklalapių turinį nuolat prižiūrėtų nepriklausoma institucija. (Andrikienė, 2007) Kiekviena interneto svetainė yra visuomenės informavimo priemonė, nes, pagal Visuomenės informavimo įstatymą, šiai kategorijai priskiriami ne tik tradiciniai laikraščiai, žurnalai, knygos, televizija ar radijas. Įstatymui nustatant, kad visuomenę informuoja bet kokios priemonės, kuriomis platinama informacija, svarbu suvokti ir atsižvelgti į teisinius interneto svetainės aspektus. Pagal ES pavyzdį praėjusių metų kovą įsigaliojo LR Vyriausybės patvirtinta tvarka "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo". Tokį vykdomosios valdžios žingsnį lėmė analogiškas Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas, patvirtinęs daugiametį veiksmų planą dėl saugesnio naudojimosi internetu skatinimo, kovojant su neteisėtu ir žalingu turiniu pasauliniuose tinkluose. Priimta tvarka teoriškai sukuria prielaidas ir skatins saugiau naudoti internetą, informaciją bus atpažinti paprasčiau. Bus diegiamos vertinimo sistemos, kurios apibūdins interneto tinklalapius pagal tam tikras schemas (pavyzdžiui, tarkim, seksas ar smurtas bus atitinkamai įvertinti), ir filtravimo sistemas, kurios leis vartotojui pasirinkti jo norimą informaciją. Vertinimus suteiks arba turinio teikėjas arba trečiosios šalies vertinimo paslaugų tarnyba. Jau šiuo metu keletas galimų filtravimo ir vertinimų sistemų veikia, tačiau jų lygis vis dar menkas ir nė viena dar nepasiekė "kritinės vartotojų masės", kai vartotojai galės būti tikri, kad juos dominanti informacija ir informacija, kurios jie norėtų išvengti, bus tinkamai įvertinta, o nežalinga informacija nebus blokuojama. 23 Europos informacijos teikėjai ir vartotojai vis dar lėtokai diegia tokias vertinimo sistemas, todėl ir Lietuvoje padėtis vargu ar pasikeis, nors ši tvarka ir bus patvirtinta. (Verslo žinios, 2004) Smurto paplitimui žiniasklaidoje turi įtakos keletas veiksnių. Pirma, smurtas iš dalies sėkmingas veiksnys žiniasklaidos versle. Perpildytoje žiniasklaidos rinkoje šiurkš- tus, šokiruojantis turinys patraukia žiūrovų dėmesį. Natūralu, kad smurto scenos atkreipia žiūrovų dėmesį, nes tai yra žmogaus, kaip sociobiologinės būtybės, savybė. Antra, žiniask- laidos smurtinė veiksmo produkcija yra santykinai pelningesnė negu kitų žanrų. Veiksmo filmuose reikia santykinai mažiau sudėtingų siužetų ir charakterių. Veiksmo kalba yra pa- prasta ir visuotinai suprantama. Norint pritraukti žiūrovą veiksmo filmuose, lyginant su ko- medija ar drama, ne toks svarbus yra geras scenarijus ar gera vaidyba. Visa tai veikia išlaidų ir pajamų santykį žiniasklaidos versle ir atitinkamą pasirinkimą – smurto produkciją. (Kiškis, 2004) A. Dobrynino teigimu, yra mažiausiai du šio fenomeno paaiškinimai. Pirmas siejamas su 1988-1992 metų politiniais, ekonominiais ir socialiniais procesais, kurie gali būti apibūdinti kaip politinė kova už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Nieko keisto, kad nepriklausomybės įtvirtinimo, sovietų armijos išvedimo, ekonominių reformų ir kitos į jas panašios problemos vyravo visuomenės diskusijose bei žiniasklaidoje. Išsprendus šią nacionalinio išlikimo ir valstybingumo problemą, ankstesnes problemas pakeitė naujos, labiausiai susijusios su vidiniais demokratinės visuomenės institucionalizacijos aspektais. Suprantama, nusikaltimai ir kriminalinės justicijos problemos labai greitai užėmė „garbingą“ vietą skaudžiausių Lietuvos socialinių problemų sąraše. Antrasis paaiškinimas gali būti tiesiogiai siejamas su žiniasklaidos vaidmeniu šiuolaikinėje visuomenėje ir komerciniais informacijos rinkimo aspektais. Po ilgo ideologinio diktato laikotarpio Lietuvos žiniasklaida tapo laisva ir įgijo didelę paklausą visuomenėje. Tuo metu žiniasklaidos problemos buvo labiau administracinės ir ideologinės. Situacija smarkiai pasikeitė nuo 1992 metų, kai intensyviai ėmė kurtis žiniasklaidos rinkos infrastruktūra, ir pirmiausia leidiniai, vėliau ir radijo stotys bei televizijos kanalai pradėjo konkuruoti tarpusavyje dėl skaitytojų, klausytojų bei žiūrovų. Atėjo nusikaltimų kaip geriausiai parduodamos informacinės prekės aukso amžius. (Dobryninas, 2001, p. 12-13) 24 3. NAUJIENŲ ATRANKA/VERTĖS NUSTATYMAS Naujienos yra neįprastos arba įdomios. Jos turi būti ne tik šviežios, žmonėms dar negirdėtos, bet ir privalo turėti bendrąjį interesą. „Sąvoka „bendras interesas“ yra geresnė už dažniau vartojamą „visuomenės interesas“, kuri ypač svarbi politikos teorijoje. Visuomenės interesas yra tai, kas veikia visuomenę ir turi poveikį bei lemia visuomenės gyvenimą. Ir nors tai apima daug naujienų, visų vis tiek neapima. Reikėtų skirti, kas įdomu visuomenei ir kas jai rūpi; tai dažnai nėra tas pats.“ (Randall, 2005) Naujienos nėra abstrakti pati savaime egzistuojanti koncepcija. Ji galima tik daugelio kitų veiksnių kontekste, kurie siejasi su auditorija ir su konkrečiu pasakojimo siužetu. Jie mums padeda nustatyti, ką iš tikrųjų norime sužinoti, ir siužeto jėgą bei informacijos vertę. Naujienų vertės veiksniai, anot D. Randall, skirstosi į specifinius (tai konstatuojami faktai, kurių reikšmė aptariama) ir bendruosius, kurie kur kas subjektyvesni. Lentelė 1 Naujienų vertės veiksniai Specifiniai Bendrieji Straipsnio objektas Pasakojimo plėtotė (Šaltinis) (Laikas) (Žinios) Skaitytojai Kontekstas Kiekvieno sprendimo priėmimas, kad ir kaip žurnalistai stengtųsi profesionaliai atrinkti temas, siejasi su asmeniniu nusistatymu. Temos viduje esančių įvykių konkreti jungtis sudaro viso straipsnio šerdį. O pagrindinė vertybė – įvykių retumas – egzistuoja nepriklausomai nuo auditorijos. Retumas – tiesioginis įvertinimas to, kiek konkretus įvykis yra neįprastas. Menka retumo vertė ir nepakankamas operatyvumas yra pagrindinė straipsnio atmetimo priežastis. Įvykiai apima dar tris elementus: šaltinį, informuotumą ir laiką. (Randall, 2005) 25 3.1 Tvarkaraščio sudarymo teorija Tvarkaraščio sudarymo teorija - tai galbūt yra pagrindinis masinės komunikacijos aspektas - jos gebėjimas mintyse formuoti mūsų pasaulį mums. Masinė komunikacija nenurodo kaip mums reikėtų galvoti, tačiau ji puikiai geba nurodyti, apie ką mums reikėtų galvoti. Teorijos pagrindas yra svarbumo perteikimas, kitais žodžiais tariant tai disponavimas galia, kad būtų galima perduoti tam tikrų visuomenės pozicijų ar įvykių svarbą. Medijų tvarkaraštis – tai tam tikro probleminio rato ar problemų tematikos rinkinys ir medijos šį probleminį ratą nukreipia į visuomenės gyvenimą, įkelia į visuomenės tvarkaraštį, taip šias problemas visuomenė pradeda vertinti kaip esmines, svarbias ir jiems (Miller, 2005, p. 165). Vartų saugojimas (“Gate keeper”) - žiniasklaisda kontroliuoja tai, kas jose diskutuojama, kontroliuojamas diskusijų turinys perduodamas į visuomenę. Tai, dėl ko visuomenė jaudinasi ar rūpinasi yra vartų saugojimo produktas. Formavimas (priming) - tam tikro konteksto informacijai teikiamas prioritetas, informacija iš konkretaus konteksto yra atgaivinama interpretacijų pagalba. Medijų turinys suteikia daug laiko ir erdvės būtent tam tikroms problemoms, padarydama tų problemų tematiką lengvai prieinama ir gyvybinga viešajai sąmonei. Įrėminimas - tai tam tikras procesas, kai manipuliuojama žiniasklaidos turinio forma. Įrėminimas apibrėžia kaip konkretus medijos turinys yra apipavidalinamas ar pateikiamas, kad sukeltų konkrečias reiškinio interpretacijas. Tai pasiekiama pateikiant pranešimo turinį kažką akcentuojant, kai ko nepasakant ir kai ką išplėtojant iki smulkmenų. Tai ypač budinga antram tvarkaraščio sudarymo lygiui. (Miller, 2005, p. 165). Agenda setting procesą aprašė M. McCombs ir D. Shaw 1972 metais. Buvo pastebėta, kad auditorija įvykio reikšmingumą nustato pagal tai, kiek jam dėmesio yra skiriama žiniasklaidoje. Žiniasklaida gali nurodyti žmogui, kas šiuo metu visuomenėje yra svarbu. Žiniasklaida visuomenei pasako, ne ką galvoti, bet apie ką galvoti. (Dagytė, 2007). Naujienų galia patraukti visuomenės dėmesį ties keliomis problemomis yra labai galinga ir lengvai įrodoma. Žmonės gauna ne tik daug faktinės informacijos, jie taipogi sužino, ar daug dėmesio yra skiriama problemai. Laikraščiai perduoda replikas (ženklus) apie tai kas yra svarbu. Kaip tai yra padaroma? Pagrindinio puslapio straipsnis, šalia matomas visų pagrindinių straipsnių turinys su pagrindinėmis antraštėmis. Televizija taipogi turi daug būdų kaip parodyti, kas yra svarbu, kokie yra to ženklai. Tai žinių laidos 26 pagrindinis, t. y. pirmasis reportažas, svarbus laikas kuris yra skiriamas reportažui (kiek minučių konkrečiam reportažui skiriama). Tokie ženklai yra transliuojami diena iš dienos sufleruojant, kas yra svarbu. Kitais žodžiais tariant, naujienų žiniasklaida gali sukurti visuomenės dėmesio tvarkaraštį per mažas problemų grupes, per kurias formuojama viešoji nuomonė. (Lippmann, 1922, p. 29-35) Mirtis ir prievarta per pastarąjį dešimtmetį tapo pagrindinėmis dienraščių ir televizijos programų temomis. Pagrindiniuose nacionaliniuose britų dienraščiuose net 65% visų pateikiamų pranešimų apie nusikalstamąją veiką sudaro prievarta prieš asmenį, kai tuo tarpu oficiali statistika rodo, jog realiai tokia prievarta sudaro tik apie 6% visų nusikaltimų. Šiuos neatitikimus veikia komercinės priežastys ir tai kaip naujienų prodiuseriai vaidina savo rolę, t.y. kaip vyksta „vertingos informacijos“ atrankos mechanizmas. Australijoje atliktas tyrimas rėmėsi visų smurtinių reportažų, pateiktų dienraščiuose „The Times“, „The Guardian“, „The Sun“, „The Daily Mirror“. (Naylor, 2001) analize. Reportažai buvo suskirstyti pagal nusikaltėlių ir aukų lytį. 6 mėnesių tiriamuoju laikotarpiu tris ketvirčius (72,9%) visų straipsnių sudarė vyro ar grupelės vyrų padaryti nusikaltimai. Moterų nusikaltimai sudarė 21,3% visų reportažų smurto tema. Straipsnių apie smurtaujančias moteris spaudoje proporcija buvo žymiai didesnė nei reali statistika. Daugiau nei pusė visų analizuotų smurtinių straipsnių, nusikaltimo auka buvo moteris. Reali statistika rodo reikšmingus skirtumus – realiai tiriamuoju laikotarpiu aukomis tapo 38,6% moterų ir 61,4% vyrų. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, jog daugumą spaudoje pasirodžiusių straipsnių, kuriose aprašyti smurto prieš asmenį atvejai, sudarė moters prievarta prieš kitą moterį (suaugusią arba nepilnametę) bei vyro smurtas prieš moterį (suaugusią arba nepilnametę). Pasakojimai apie smurtinius nusikaltimus spaudoje yra skirtingų formų. Kai kurie yra sensacingi, tačiau ši studija atskleidė, jog didžioji dauguma – įtraukiant ir žmogžudystes – laikomi kasdieniškais, įprastiniais (arba net pateikiami humoristiškai), pristatomi straipsniuose trumpai, be jokio analizavimo ar tyrimo. Šis tyrimas parodė, jog net ir labai rimti smurto atvejai gali būti traktuojami spaudoje itin trumpai, o sensacingos istorijos atskleidžiamos su visomis smulkmenomis. Smurtiniai nusikaltimai akivaizdžiai skirstomi į vertus naujienų skilčiai ir ne. Galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl straipsniai apie rimtus smurto atvejus pateikiami itin glaustai. Naujienos patekimas į pirmuosius spaudos puslapius priklauso nuo sugebėjimo pasakojimą sukonstruoti kaip netelpantį į normalius rėmus, kaip neigiamą, vaizdingą, tinkantį egzistuojančiai pasakojimų kolekcijai, svarbiausia, patraukiantį skaitytojų dėmesį. (Naylor, 2001) 27 3.2 Dezinformacijos procesas žiniasklaidoje Gandas – socialinis lygmuo, su kuriuo susiduriame viešojoje erdvėje, bet jis, patekęs į žiniasklaidą, nustoja būti gandu, ir tampa tik informacija: teisinga arba klaidinga. Gandą sustabdyti yra labai sunku. Kuo įtikinamesnis gandas, tuo greičiau įsitvirtina visuomenėje. Yra trys gandų grupės: • Gando pageidavimo; • Gąsdinimo; • Agresyvūs. Savitransliacijos ypatumai: • gandas turi informaciją, kurią masinės komunikacijos priemonės nutyli viešoje erdvėje. • gandas nekartoja to, kas jau masinėmis komunikacijos priemonėmis yra perduota. • gandas netiesioginis kolektyvinis atspindys. • paslėpti ketinimai. Gandas-tam tikra minios bendradarbiavimo forma. • Gandas priklauso ne tekstinei informacija. Gandais gali tapti tik ypatingi įvykiai. (Dagytė, 2007) Klaidingumo išryškinimą, arba kitaip tariant dezinformaciją žiniasklaidoje geriausiai apibūdina teiginys, kad naujienų pateikimas ir suvokimas yra minimalizavimas arba sunaikinimas pripažinimo, kad žmonių kasdienio gyvenimo sąlygoms didžiausią įtaką daro jų veiksmai: kad laimėjimai, pasiekimai, patologijos, ir nusikalstamumas išsivysto didžiąja dalimi nuo privalumų ir trūkumų, kuriuos žmonės patiria suaugę ir kai siekia savo aktyvios veiklos. Tai reiškia, jog mintys apie socialinę veiklą ir socialinius pokyčius kelia sąmyšį ir kad optimaliausios priemonės problemoms spręsti yra retai taikomos. (Edelman, 2001m., p.5) Minčių ir inovacijų vaidmuo suteikiant pavidalą įvaizdžiams ir jų poveikiams, faktiškai yra apibrėžimas tokių dimensijų ir stereotipų, kaip gėris-blogis, aktyvus-pasyvus, vietinis-pasaulinis, realus-nerealus, ir kiti. Žiniasklaida yra viena iš pagrindinių institucijų, skatinančių ir neretai pateikiančių dezinformaciją. Nors masinės komunikacijos priemonės yra visuomenės žinių, įsitikinimų ir reakcijų į politinius įvykius šaltinis, tačiau žiniasklaidoje daugiau nei 28 įsitikinimai ar įspūdžiai yra pateikiamos interpretacijos, kurios neretai ir yra dezinformacija. Interpretacijos turi tendenciją būti vienodos įvairiose žiniasklaidos priemonėse, nes beveik visi jų stengiasi padidinti iki maksimumo savo auditorijos skaičių ir pajamas, todėl tos interpretacijos natūraliai tampa panašios. Šį aspektą lemia tai, jog komunikacijos specialistai daro labai panašias prielaidas apie tai, kas pritraukia jų skaitytojus, žiūrovus ar klausytojus. Dabartinei žiniasklaidai ypač būdingas susitelkimas ties sensacijomis, smurtu, įžymybėmis ir pramogomis, tačiau vis dėlto kitos naujienos suteikia dažnai auditorijai tikresnes įžvalgas apie tam tikrų įvykių vystymąsi ir galimas ateities perspektyvas. Šiuo lemiamu būdu žiniasklaidos įtaka šiandien prieštarauja įprastinei nuomonei, kad per masinės komunikacijos priemones žmonės įgyja informaciją, pasitarnaujančią jų asmeniniams interesams ir požiūriams išsiugdyti. Dauguma laikraščių ir iš esmės visi naujienų reportažai perteikia mažai informacijos, naudingos jų auditorijai (terminas, jog televizijos naujienos yra „ryškus oksimoronas“). Turbūt didžiausias žiniasklaidos naujienų poveikis yra stiprus įnašas – abejingumas tokioms socialinėms problemoms, kaip pajamų stygius, sveikatos gyvenimo standartai, statuso ir privilegijų nelygybė. Atrankos procesas vyksta susitelkiant ties įžymybėmis, neįprastais įvykiais ir situacijomis, atkartojimais tokių ceremonijų, kaip rinkimai, inauguracijos ir nusikaltimai: trumpiau tariant susitelkiant į pramogas, kurios patraukia auditoriją. Šis kompleksiškas žiniasklaidos poveikis yra didžiosios daugumos visuomenės lūkesčių, jog naujienos bus pramoginio pobūdžio ir plačiai paplitusio nesidomėjimo rimtais gerovės, nepritekliaus ir diskriminacijos analizės aprašymais socializacija. (Edelman, 2001m., p.74-76) 3.3 Propagandos modelis Dauguma atliktų tyrimų patvirtina, jog žiniasklaidoje nusikalstamumo veiksmai pateikiami kaip sensacija, drama, neretai pateikimas esti perdėtas ir neatitinka realybės. Nors nusikalstamumo priežastys yra beveik netyrinėjamos, smurtiniai nusikaltimai žiniasklaidoje pateikiami iš ties neproporcingai. Nusikalstamumo reportažai kritikuojami, nes ignoruoja ryšį tarp nusikaltimo ir platesnių socialinių aplinkybių. Galiausiai kriminaliniai portretai dažnai grindžiami vien asmeninėmis charakteristikomis ir nusikaltimo priežastys priskiriamos dažniau asmeniniam silpnumui, nesigilinant į 29 socialinius aiškinimus. Siekiant išanalizuoti šią problemą, labai svarbu yra atsakyti į šiuos klausimus: kodėl naujienų žiniasklaida pateikia netikslumus ar net mitus apie nusikalstamumą ir teisėtvarkos sistemą? Koks tikslas yra transliuoti tokią klaidinančią informaciją? Žiniasklaida iškraipo nusikalstamumo problemą, tačiau kartais tai paremia kapitalistų klasės interesus. Herman‘o and Chomsky'io propagandos modelis siūlo nenuginčijamą kriminalinės kronikos pateikimo suvokimą. Pagal šį modelį, egzistuoja penki tarpusavyje sąveikaujantys ir vienas kitą papildantys komponentai: • susitelkimas ties pelno/naudos motyvu; • reklama kaip pagrindinis pajamų šaltinis; • priklausomybė nuo „oficialių“ šaltinių; • kritika kaip būdas kontroliuoti žiniasklaidą; • antikomunizmas, kuris taip pat yra vienas kontrolės mechanizmų. (Dowler, 2004) Iš esmės, šių „filtrų“ pagalba nustatomi naujienų pranešimai, ir apibrėžiama, kas yra „verta“ visuomenės dėmesio. Galime teigti, jog naujienų sudarymas prilygsta propagandinei kampanijai. Tačiau nėra atliktų tyrimų, kurie pritaikytų propagandos modelį vietinės televizijos kriminalinių naujienų pateikimui. Vienas Kenneth Dowler atliktos kontent-analizės tikslų – pritaikyti šį modelį analizuojant panašumus ir skirtumus tarp Kanados ir JAV vietinių kriminalinių naujienų pateikimo. Kontent-analizę sudarė 1042 kriminalinės istorijos iš 5 pasirinktų miestų televizijų laidų. Buvo tiriama naujienų, kuriose pateikiamas nusikaltimo veiksmas, nusikaltėliai, aukos tiek žodinė, tiek vizualinė komunikacija. Tyrimo metu buvo siekiama išanalizuoti ir akivaizdų, paviršutinį, ir užslėptą laidos turinį. Pirmiausia identifikuojamas žinių laidos miestas, šalis, rinka, transliavimo kanalas, data ir laikas. Sekanti pakopa – nustatyti laidos rūšį, įtraukiant: • nusikaltimo tipą – pagal nusikaltimo rimtumą, psichologinę žalą aukai (pirminis, antrinis tretinis); • kokie ginklai buvo naudojami; • pasakojimo tipą - gyvenimiška istorija, pirmaujanti reitinguose istorija ar vietinė istorija; • reporterio lytis bei rasė; • vietinio ar tautinio lygio istorija, nusakomas regionas, kuriame nusikaltimas buvo įvykdytas; 30 • pasakojimo trukmė buvo matuojama sekundėmis, nes dauguma istorijų tęsėsi trumpiau, nei minutę; • nusikaltimo stadija (iki arešto, arešto ir tesimo metu); • interviu skaičius; • motyvų pateikimas reikalavo tyrėjo subjektyvaus vertinimo, tačiau šis vertinimas buvo paremtas tiksliomis nuostatomis. Motyvas galėjo būti numatomas arba pasiūlytas; jis neprivalėjo būti patvirtintas. Taip pat tyrime buvo bandoma nustatyti ir emocinę kriminalinių istorijų pusę. Išskiriami baimę sukeliantys pasakojimai, sensacingos istorijos bei papiktinantys ir užjaučiantys auką pasakojimai. Baimę sukeliantys pasakojimai buvo nustatomi pagal naudojimus išsireiškimus, pvz.: „Niekada negali žinoti, kas tau nutiks“, „Bijau dėl savo vaikų saugumo“, „Baisu išeiti į gatvę“, „Būk apdairesnis“ ir pan. Sensacingos istorijos dažniausiai įtraukia žymius žmones: dainininkus, aktorius, politikus ir kitus dažnai pastebimus visuomenės narius. Tyrimo rezultatai parodė, jog didelių skirtumų tarp Kanados ir JAV naujienose pateikiamų nusikaltimų tipų nebuvo2. Daugumoje nagrinėtų kriminalinio pobūdžio istorijų pateikiama nusikaltimo stadija – iki arešto (45,8% Kanadoje ir 53,9% JAV). Tai suteikia galimybę daryti išvadą, jog svarbiausia pats nusikalstamumo veiksmas, o ne kokią bausmę gaus kaltinamasis. Nagrinėjant emocinę kriminalinio pobūdžio informacijos pateikimo pusę, paaiškėjo, jog labiausiai paplitusios žinių laidose sensacingos nusikaltimų istorijos (32,1% Kanadoje ir 40,9% JAV). To priežastis greičiausiai – siekis pritraukti vartotoją. Šiame tyrime nustatyta, jog tik 52 iš 1042 kriminalinių istorijų sudaro baltųjų – juodaodžių nusikaltimai. Tai leidžia daryti išvadą, jog be abejonės naujienų sudarytojams daug svarbesnis atrodo „gatvės“ nusikalstamumas. Žiniasklaidos atstovai tvirtina, kad naujienų pateikimas pirmiausia grindžiamas auditorijos poreikiais, ir kad visuomenė labiausiai tikisi išvysti „gatvės“ nusikaltimus. Net jeigu tokie nusikaltimai iš tiesų 2 Buvo daryta prielaida, kad žiniasklaidoje smurtinių nusikaltimų pateikimo reitingai šalyse skirsis. Iš tiesų, nors Kanadoje smurtinių persekiojimų esti mažiau, šios šalies naujienų planuotojai vis dar teikia svarbą smurtiniam nusikalstamumui ir sukuria istorijas, iškreipiančias realybę. Taigi abiejose šalyse dažniausiai transliuojama apie įvykdytas žmogžudystes (33,6% - abiejose šalyse nustatytas vienodas pasakojimų procentas). Antroje vietoje pagal nusikaltimų tipą dažniausiai pateikiamos istorijos apie vagystes bei apiplėšimus (12,6% Kanadoje ir 15% JAV), trečioje vietoje – seksualiniai išnaudojimai (11,6% Kanadoje ir 9,4% JAV). Taip pat neretai žinių laidose buvo rodomi pasakojimai apie užpuolimus (8,1% Kanadoje ir 8,7% JAV). Pagal pasakojimo tipą, nustatyta, jog dažniausiai pasitaiko vietinės istorijos (72,8% Kanadoje ir 81.2% JAV). 31 labiausiai domina vartotoją, dažniausiai smurtinio pobūdžio ar taip vadinami „gatvės“ nusikaltimai esti ganėtinai paviršutiniški, tad tai leidžia teigti, jog naujienų sudarinėtojai nesiekia pateikti auditorijai informatyvesnės analizės apie taip vadinamą „gatvės“ nusikalstamumo problemą. Auditorija užplūstama smurtinių nusikaltimų tematikos laidomis, informacija, kai tuo tarpu tokios problemos, kaip korporaciniai nusikaltimai, medicinos aplaidumas, nesaugios darbo sąlygos, naujienų planuotojų nuomone, „nenusipelno“ eterio laiko. Pagrindinė naujienų planuotojų atsakomybė jau nebe šališkos, subalansuotos informacijos pateikimas, tačiau reitingų pagerinimas reklamuotojų ar potencialių reklamuotojų naudai. Apie reklamą, kaip pagrindinį pajamų šaltinį kalbama Herman‘o bei Chomsky'io propagandos modelyje. Neigiama interesų grupių ar piliečių reakcija – dar vienas komponentas, padedantis suvokti kriminalinės kronikos pateikimą žiniasklaidoje. Kitas Herman‘o bei Chomsky'io modelio komponentas – priklausomybė nuo oficialių šaltinių. Žiniasklaidą su policija sieja abipusis bendradarbiavimas. Dauguma policijos tarnybų, turi savo atstovą, kuris bendradarbiauja ar kitaip tariant naudojasi žiniasklaida, siekiant informuoti visuomenę. Tuo tarpu dauguma televizijoje ar spaudoje pateikiamų kriminalinės tematikos pranešimų remiasi policijos atstovų teikiama informacija. Tačiau abiejų institucijų tikslus suderinti tampa sudėtinga. „Policijos propaganda“ siekia padidinti bei išlaikyti įstatymo ir tvarkos vertę, kai tuo tarpu žiniasklaidos pagrindinis tikslas išlieka pritraukti žiūrovą, o ne auklėti. (Dowler, 2004) 4. ŽINIASKLAIDOS IR TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲ KOMUNIKACINIAI ASPEKTAI 4.1 Nusikalstamumo Lietuvoje statistika Šiandien smurtas Lietuvoje plinta lyg virusas. Žiaurūs kriminaliniai įvykiai šalies kaimuose ir miestuose užpildė pirmuosius dienraščių puslapius, jie vis neišnyksta iš televizijos žinių pranešimų. Vieni teigia, jog smurto kulto plitimui didelės įtakos turi televizija, jog ekrane rodomas blogis glaudžiai susijęs su didėjančiu pačios visuomenės žiaurumu. Kiti tvirtina, jog tai susiję su augančiu alkoholizmu, narkomanija, nedarbu ir kitais negatyviais socialiniais reiškiniais. Pastaruoju metu visą pasaulį sukrėtė terorizmo 32 protrūkis. Kodėl tampame vis agresyvesni? Ką privalo padaryti valdžia, visuomenė ir kitos institucijos, kad būtų užkirstas kelias smurto kultui? (Žižienė, 2002) Spartus nusikalstamumo Lietuvoje didėjimas atkūrus Nepriklausomybę, nepalankūs jo struktūriniai pokyčiai, kriminogeninės situacijos kontrolės administracinėmis priemonėmis nesėkmės parodė, kad Valstybė nusikalstamumo prevencijoje be visuomenės pagalbos neišsivers. Stebimas neigiamas visuomenės ir policijos darbuotojų požiūris į bet kokias permainas. Tuo tarpu didėjantis nusikalstamumas, atsirandantys nauji nusikaltimai, sukėlė baimę ir sumaištį piliečių visuomenėje, didino nesaugumo jausmą. Visuomenės abejingumas - terpė, kurioje gimsta ir klesti nusikaltimai. (Dovidaitis, 2006) Lentelė 2 Užregistruotas nusikaltimų skaičius 68053 7814975816 60819 77108 82370 79265 72646 79072 84136 82074 75474 0 10000 20000 30000 40000 50000 60000 70000 80000 90000 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 Metai Duomenys iš Lietuvos statistikos departamento. 33 Nors statistikos duomenys rodo, kad nuo 2004-ųjų užregistruotų nusikaltimų skaičius šiek tiek sumažėjo (nuo 84136 iki 75474 užregistruotų nusikaltimų), iš tiesų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stebimas itin ryškus nusikaltimų skaičiaus augimas. Dėl šios priežasties būtų galima teigti, jog didėjantis žurnalistų susidomėjimas šiomis problemomis yra natūralus ir reikalingas, siekiant atlikti pagrindinę - visuomenės informavimo – funkciją. Tačiau kriminalinės tematikos viešojoje erdvėje tapsmas viena populiariausių verčia analizuoti kitą problemą – ar tai, kaip žiniasklaida formuoja nusikaltimų ir kartu teisėsaugos institucijų įvaizdį yra teisinga ir gerai apgalvota, ar tinkamos priemonės ir būdai yra pasirenkami atskleidžiant kriminalinę situaciją visuomenėje. Lyginant nusikalstamas veikas ne tik pagal metus, bet ir pagal rūšį, galime pastebėti, jog daugumos nusikalstamų veikų skaičiaus padidėjimas matomas 2004–2005 metais, o 2006 – aisiais skaičiaus mažėjimas. Šie statistikos departamento duomenys taip pat parodo, jog daugiausia 2000-2006 metais daugiausia įvykdyta plėšimų, o nuo 2004 – prisidėjo ir didelis skaičius sunkių ir labai sunkių nusikaltimų. 4.2 Teisėsaugos institucijų ryšių su visuomene veiklos ypatumai Iš tiesų ryšiai su visuomene padeda harmonizuoti santykius tiek su visuomene, tiek ir su pačios įmonės darbuotojais. Jie pasireiškia kaip abipusis procesas, 34 sąveika, kuriai būdingas grįžtamasis ryšys. Taigi, ryšiais su visuomene siekiama abipusio supratimo ir pasitikėjimo. Bet kurios organizacijos ryšių su visuomene tikslai gali būti: ♦ kurti ir skleisti teigiamą organizacijos įvaizdį; ♦ kurti, palaikyti, prireikus – gelbėti organizacijos reputaciją; ♦ informuoti apie organizacijos veiklą; ♦ užtikrinti visuomenės palaikymą; ♦ užtikrinti ir didinti finansavimą; ♦ didinti paklausą ir matomumą; ♦ palaikyti grįžtamąjį ryšį; ♦ koreguoti organizacijos strategiją ir taktiką. (Glosnienė, p. 31) Visgi, esminis ryšių su visuomene tikslas – pakeisti neigiamą požiūrį į teigiamą, ypač tokioms institucijoms kaip policija, kuomet kasdien susiduriama su neigiama informacija ir dideliu nusikalstamumo skaičiumi. Informacijos apie instituciją žinojimas sukuria pagrindinį ryšių su visuomene tikslą – supratimą tarp visuomenės ir institucijos. Tai labai aktualu valdžios institucijoms, siekiančioms tapti skaidriomis. Institucijos įvaizdį galima orientuoti į tam tikras ypatybes. Iš anksto apgalvotos ir išskirtos ypatybės, kurias siekiama priskirti institucijai (t. y. siekiama, kad institucija būtų suvokiama tam tikru būdu, turinti tam tikras savybes), supaprastina įvaizdžio formavimą, suteikia komunikacijai kryptingumo, leidžia nuosekliau interpretuoti įvykius ir procesus. Ypatybių nustatymas padeda tirti esamą įvaizdį, pagrįsti ir planuoti veiksmus, vertinti rezultatą, taip pat sisteminti skirtingus darbus. Žiniasklaida turi itin didelę galią. Iš ties be galo sudėtinga išlaikyti teigiamą įvaizdį apie teisėsaugos institucijas, kai ypač neigiami jų vertinimai žiniasklaidoje. Itin svarbu tinkamai bendrauti su žiniasklaida. Informacijos stoka tik skatina klaidingą nuomonę. J. Grunig teigimu, ryšių su visuomene raidoje susiformavo ir šiandien įvairių tipų organizacijose praktikuojami keturi ryšių su visuomene modeliai: 1) Atstovavimo spaudai/viešumo. Šiame modelyje komunikacija yra vienakryptė, tiesa čia ne visada svarbi, tikslas yra propaganda, priemonės – įtikinėjimas. Ji taikoma maždaug 15 % organizacijų, dažniausiai – sporto, teatro, taip pat tais atvejais kai informacija yra teikiama, kartais netgi brukama bendruomenei. 2) Visuomenės informavimo modelis. Jame komunikacija taip pat vienakryptė, tikslas – informacijos apie organizaciją paskleidimas per žiniasklaidą. Informacijos pilnumas ir 35 teisingumas čia yra svarbūs. Šis modelis populiariausias, taikomas 50% organizacijų, paplitęs vyriausybinėse, nepelno organizacijose. 3) Dvikryptis asimetrinis modelis yra grindžiamas moksliniais tyrimais ir socialinių mokslų žiniomis. Informacija apie organizaciją ne tik skleidžiama, bet ir nustatomas grįžtamasis ryšys, tačiau pagrindiniais metodais išlieka įtikinėjimas, manipuliavimas žmonėmis siekiant “gerų tikslų”. Dažniausiai taikomas versle. 4) Dvikryptis simetrinis modelis yra toks, kai siekiama abipusio supratimo; visuomenės nuomonės ir elgesio tyrimai panaudojami ne publikai įtikinti, o supratimui, įsiklausymui ir, jei reikia, organizacijos veiklai koreguoti. Šį modelį taiko 15% organizacijų, dažniausiai – ryšių su visuomene firmos, kartais – verslo organizacijos (Glosnienė, p. 19) Valdžios institucijų ryšių su visuomene paskirtis – viešai pateikti kuo daugiau reikalingos informacijos, kuri įgalintų visuomenę teisingai įvertinti priimamus sprendimus. Gali būti naudojami visi ryšių su visuomene modeliai nuo propagandinio iki dvipusio simetrinio. Efektyvūs ryšiai su žiniasklaida reikalauja specifinių žinių, įgūdžių ir savybių. Ryšių su visuomene atstovas turi užmegzti ir palaikyti gerus santykius su žurnalistais ir redaktoriais, žinoti žiniasklaidos priemonių ir žurnalistinės veiklos specifiką, t.y. žinoti reikalavimus, kuriais vadovaujasi žurnalistai, ir prisitaikius prie jų, pasiekti didžiausios naudos organizacijai. Atkreipiant dėmesį, kad efektyvi komunikacija nėra duotybė, tai įgūdis, labai svarbūs yra ryšių su visuomene specialisto (kaip ir bet kurio kito specialisto) turimi bei lavinami ir tobulinami komunikacijos įgūdžiai. Pagrindinis kriminalinėmis temomis rašančių žurnalistų informacijos šaltinis – teisėsaugos institucijos. Svarbiausi įvykiai, atrenkant ir formuojant kriminalinį šalies vaizdą – operatyviai gauta informacija apie įvykius, t.y. dažniausiai tos dienos, blogiausiu atveju – vakarykštės dienos faktai, garsenybės dalyvavimas, įvykio brutalumas. Televizija, ruošdama reportažus kriminalinėmis temomis, irgi vadovaujasi logika – informacijos pateikimas laiku, žinios svarba, žinomi visuomenės veikėjai, vieta, paties įvykio aktualumas, žmonių interesai. Pateikiant visuomenei kriminogeninę situaciją šalyje, be galo svarbus tampa policijos institucijų bendradarbiavimas su žurnalistais. Labai svarbu yra išsiaiškinti kaip dirba policijos ryšių su visuomene poskyrių specialistai bei kokie veiksniai lemia šių institucijų išorinės komunikacijos sėkmę. Tik nustačius kaip vykdoma išorinė 36 komunikacija, galima būtų svarstyti, ką reikėtų daryti, kad policijos komunikacija taptų efektyvesnė ir tarp policijos ir visuomenės užsimegztų glaudus ryšys. VDU magistrantė S. Aleksandravičiūtė (2006m.) atliko tyrimą, kurio tikslas buvo ištirti, ar visų Lietuvos apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose vykdoma ryšių su visuomene veikla ir kokios išorinės komunikacijos priemonės naudojamos šiai veiklai įgyvendinti. Tyrimo metu nustatyta, jog ne visuose Lietuvos apskričių komisariatuose skiriama pakankamai dėmesio bendravimui su visuomene. Pagrindiniai veiksniai lemiantys tokią situaciją yra tai, jog vis dar ne visuose komisariatuose įkurti atskiri ryšių su visuomene poskyriai, ryšių su visuomene specialisto funkcijas atlieka ne profesionalūs pareigūnai, be to šios pareigos jiems yra ne pagrindinės, o tik šalutinės. Taip pat magistrantė S. Aleksandravičiūtė (2006m.) darbo išvadose teigia, jog „ryšių su visuomene poskyrių pareigūnai susiduria su informacijos atrankos ir objektyvumo problema – ne visos naujienos apie policijos veiklą patenka į visuomenę. Kol informacija pasiekia visuomenę ji pereina redaktorių (informacijos sargų) kontrolę. Į visuomenę patenka tik skandalingos naujienos, o informacija apie pareigūnų rengiamas įvairias akcijas ar prevencines programas žurnalistų nedomina.“ Lietuvos policijos išorinės komunikacijos vykdymas bei jos sėkmė priklauso ne tik nuo ryšių su visuomene specialistų darbo, bet ir nuo visos policijos sistemos funkcionavimo. Kaip savo darbe teigia S. Aleksadravičiūtė (2006), „Lietuvos policijos ryšių su visuomene specialistai turėtų formuoti teigiamą policijos įvaizdį: kurti ir tobulinti internetines svetaines, bent kartą per mėnesį leisti informacinį leidinį (laikraštį), taip pat leisti įvairius informacinius leidinius, brošiūras, kurti TV laidas, rengti kuo daugiau prevencinių priemonių ir apie jas kuo išsamiau informuoti bendravimo su žiniasklaida priemones – visada žurnalistams teikti naujausias ir tiksliausias žinias.“ Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žiniasklaida pasitarnauja kriminalistams tiriant bylas. Martin Innes (1999) atliko tyrimą, kurio pagrindinis tikslas buvo išanalizuoti, kaip policija stengiasi panaudoti žiniasklaidą, kaip priemonę, kaip tyrimo šaltinį, bandant išsiaiškinti žmogžudystės bylas. Pirmiausia, autoriaus teigimu, būtina ištirti žiniasklaidos ir policijos tarpusavio santykį. Žiniasklaida nėra visų pirma funkcinis policijos instrumentų pagrindas, tai yra įvairiapusė industrija, turinti savo pačios principus ir siekius. Daugeliu atveju žiniasklaidos ir policijos institucijų norai ir tikslai yra ne tik skirtingi, tačiau dažnai ir prieštaringi. Policija didele dalimi priklauso nuo visuomenės, kuri gali suteikti informacijos tiriant bylas. Viena pagrindinių kriminalistų problemų – informacijos gavimas, kur žiniasklaida iš ties galėtų pasitarnauti. Žiniasklaida kasdien tampa vis svarbesniu moderniosios kriminalinės teisėtvarkos sistemos elementu. 37 Išanalizavus atliktus interviu ir bylų tyrimo medžiagą, paaiškėjo realūs policijos bandymai panaudoti žiniasklaidą kaip bylos tyrimo šaltinį. Visais atvejais pateikiant nagrinėjamą bylą viešai, bent vienas motyvas bendradarbiauti buvo viltis, jog išviešinant bylą nusikaltėlis gali nebeištverti kaltės jausmo arba suvokti slapstymosi beprasmiškumą. Pasinaudojant žiniasklaidos kreipimųsi, daromas psichologinis spaudimas asmenims, žinantiems, kas įvykdė nusikaltimą. Taip pat policijos pareigūnai naudoja žiniasklaidą, kaip instrumentą, paviešindami įtariamųjų nuotraukas ir aprašymus, kas suteikia didesnę galimybę atpažinti gatvėje nusikaltėlį. Su žiniasklaidos pagalba, kriminalistai taip pat ieško liudininkų, mačiusių nusikaltimo detales. Tiriant daugumą paviešintų bylų nemažai informacijos tyrėjai gavo iš visuomenės. Tačiau gautos informacijos patikimumo vertinimas vis dar lieka sudėtingas klausimas. (Innes, 1999) 4.3 Pasitikėjimo teisėtvarkos institucijomis formavimas Becca Chapman ir kt. atliko tyrimą, siekiant įvertinti ir kartu pagerinti visuomenės požiūrį į kriminalinės teisėtvarkos sistemą (The criminal justice system – CJS) bei išsiaiškinti efektyviausią informacijos perdavimo visuomenei metodą. Tyrime dalyvavo 1022 asmenys, įvertintos jų žinios apie kriminogeninę situaciją, požiūris į bausmes ir pasitikėjimas CJS. 109 tyrimo dalyviams buvo pateiktas vizualiai patrauklus ir lengvai suprantamas bukletėlis. 37 asmenys lankė seminarus, į kuriuos buvo įtraukiamos ir ekspertų prezentacijos. 74 tiriamieji stebėjo video filmuotą medžiagą. Tyrimo rezultatai parodė bendrą žinių apie nusikalstamumą ir kriminalinės teisėtvarkos sistemą (CJS) menkumą. Dauguma respondentų tikėjo, jog nusikalstamumas auga, nors realiai nusikalstamumo reitingai mažėjo. Po to, kai tiriamiesiems vienokiu ar kitokiu būdu buvo pateikta informacija, teisingų atsakymų žymiai padaugėjo. Taip pat sumažėjo baimės pojūtis, kuris buvo nustatytas prieš pateikiant informaciją. Atliekant tyrimą paaiškėjo, jog esti labai skirtingų žmonių (tautinių mažumų atstovai bei asmenys, kurių žinios apie nusikalstamumą buvo ypač žemos), todėl vieni respondentai buvo labiau tinkantys studijai nei kiti. Analizuojant gautą tyrimo medžiagą pagal šaltinių pobūdį, buvo padaryta išvada, jog efektyviausias buvo bukleto naudojimo metodas, kadangi jis buvo naudingas visiems tiriamiesiems (Chapman ir kt., 2002) Naujienų žiniasklaida gali būti pirminis šaltinis, kurio pagalba piliečiams formuojamas suvokimas apie policijos teisėtumą. JAV 2004 metais atliktas tyrimas, 38 siekiant išsiaiškinti kaip plačiai išgarsėjusios bylos, teismo procesai, tiriantys policijos pareigūnų aplaidumą paveikė visuomenės požiūrį į policijos institucijas (Chermak ir kt., 2006). Vis dar lieka neatsakytas klausimas kokią įtaką teisėtvarkos įvaizdžio formavimui turi kasdieniai reportažai apie nusikaltimus. Ankstesni tyrimai parodė, jog pagrindinės žinių laidos daro teigiamą poveikį policijos įvaizdžiui, tačiau netradicinės laidos, tokios kaip politinių debatų šou, atvirkščiai neigimai veikia visuomenės požiūrį į policiją. Taip pat buvo atrasta, jog patikimai statistiškai reikšmingas faktorius, tiriant policijos įvaizdį, buvo rasių skirtumai. Afrikos amerikiečiai turėjau neigiamesnį požiūrį į teisėtvarkos institucijas po realybės šou „Farai“ žiūrėjimo, nei baltieji. Amžius ir lytis ankstesniuose tyrimuose nebuvo statistiškai reikšmingi faktoriai. Grįžtant prie JAV atlikto tyrimo, rezultatai parodė, jog žiniasklaida neturėjo statistiškai patikimai reikšmingo poveikio tiriamųjų požiūriui į policiją. Tačiau kaip ir galima buvo tikėtis, pasitvirtino išvada, jog didėjant piliečių susidomėjimui nusikalstamumo problema, teigiamas požiūris į policiją mažėja. Įdomu tai, jog juodaodžių suvokimas apie teisėtvarkos institucijas buvo žymiai prastesnis lyginant su baltaodžių suvokimu, tačiau tik po plačiai išgarsėjusios bylos apie pareigūnų aplaidumą. Taip pat šiame tyrime nustatyta, jog baikštesni respondentai turėjo mažiau palankų požiūrį policijos atžvilgiu, o tiriamieji, kurie nuomojosi gyvenamąjį būstą pozityviau žiūri į teisėsaugos institucijas, nei gyvenantys nuosavuose namuose tiriamieji. Dar vienas tyrimo elementas – respondentams buvo pateikiami reportažai apie nusikaltimą, kuriame kaltinamieji buvo pareigūnai. Gauti rezultatai parodė, jog kuo daugiau tiriamieji peržiūrėjo reportažų apie šią bylą, tuo tvirčiau jie buvo įsitikinę pareigūnu kaltumu. Policijos departamentams svarbu yra nustatyti savo santykį su žiniasklaidos organizacijomis ir tai, kaip geriausia būtų galima panaudoti žiniasklaidos priemones komunikacijai ir tikslams pasiekti (Chermak ir kt., 2006). 4.4 Teisiniai ir etiniai aspektai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje teigiama, jog kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar 39 sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. 2006 metų Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos ataskaitoje pateikiama išvada, jog daugelis žmogaus teisių pažeidimų kyla ir pagrindas skundams atsiranda tada, kai pasikliaujama temos sensacingumu, kai netikrinamas informacijos atitikimas tikrovei, kai remiasi išankstinėmis nuostatomis, vienu šaltiniu ir jo tiesa, kada žmogus neišklausomas ir jo pozicija neatspindima. Priėmus naujos redakcijos Visuomenės informavimo įstatymą, žurnalistų etikos inspektoriui buvo patikėtos dvi naujos funkcijos: 1) vadovaujantis ekspertų išvadomis, priskirti spaudos leidinius, audiovizualinius kūrinius, radijo ir televizijos programas ar laidas, informacinės visuomenės informavimo priemones ar kitas visuomenės informavimo priemones ir (ar) jų turinį erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio kategorijoms ir informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos apie erotinio ir (ar) smurtinio pobūdžio spaudos leidinius; 2) atlikti viešosios informacijos stebėseną visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus radijo ir televizijos programose. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 5 dalimi ir įgyvendinant aukščiau išvardintas funkcijas, prie žurnalistų etikos inspektoriaus buvo sudaryta grupė ekspertų, teikiančių išvadas dėl spaudos leidinių, audiovizualinių kūrinių, radijo ir televizijos programų ar laidų, interneto svetainių ar kitų visuomenės informavimo priemonių ir (ar) jų turinio priskyrimo erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio kategorijoms. Ekspertų grupių veiklai organizuoti ir išvadoms pateikti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje įsteigtas Viešosios informacijos ekspertizės skyrius. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini; šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnio 1 dalyje už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. 2006 metų Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos ataskaitoje, remiantis padarytais teismo sprendimais ataskaitiniu laikotarpiu, apibendrinama, jog tiek ikiteisminio 40 tyrimo duomenis, tiek valstybės paslaptis privalo saugoti tas, kam tokia informacija yra patikėta. Ir jeigu kartais šią informaciją sužino žurnalistas, kuris paprastai tokios informacijos neturi žinoti – ne jis dėl to kaltas, kaltas tas, kas tokią informaciją jam atskleidė ar suteikė. Tačiau beveik neabejotina, kad toks informacijos pasikeitimo procesas niekada nebus žinomas. Šioje srityje žurnalistų naudai slapta besidarbuojantys teisės normas pažeidinėjantys asmenys žurnalistų sėkmingai įvardijami anoniminiais informacijos šaltiniais. Todėl galima prognozuoti, kad ir ateityje nesėkmingai bus ieškoma informaciją nutekinusių asmenų, o žurnalistų informacijos šaltinio konfidencialumas šio lygio informacijos mainuose bus pakankama nebaudžiamumo garantijos sąlyga. II TYRIMO APRAŠYMAS 5. Tyrimo tikslas, uždaviniai, hipotetiniai teiginiai Pagrindinis empirinio tyrimo tikslas – įvertinti nusikalstamo įvykio komunikavimo aspektus, remiantis teisėsaugos, žiniasklaidos atstovų ir visuomenes nuomone; patvirtinti arba paneigti hipotetinius teiginius, suformuluotus remiantis literatūros analize. Tyrimo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti, kaip tikslinių grupių tiriamieji vertina tai, jog žiniasklaida, pateikdama visuomenei kriminalines naujienas, iškreipia realią kriminogeninę situaciją. 2. Išsiaiškinti pagrindinius neatitikimo tarp pateikiamos kriminalinio pobūdžio informacijos ir realios kriminogeninės situacijos faktorius. 3. Įvertinti žiniasklaidos funkcijų kaitą per pastarąjį dešimtmetį. 4. Įvertinti visuomenės pasitikėjimą teisėtvarkos institucijomis, remiantis antriniais duomenimis. 5. Palyginti, kokias išorinės komunikacijos priemones naudoja skirtingų miestų vyriausiojo policijos komisariato ryšių su visuomene specialistai ir generalinės bei apygardų prokuratūrų atstovai spaudai ir nustatyti jų reikšmę siekiant sustiprinti visuomenės pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis bei pakeisti viešąją nuomonę apie kriminogeninę situaciją šalyje. 41 Hipotezės: 1. Neatitikimą tarp pateikiamos kriminalinio pobūdžio informacijos ir realios kriminogeninės situacijos sąlygoja komercinės priežastys ir visuomenės poreikis. 2. Kriminalinės tematikos publikacijų gausa žiniasklaidoje stiprina neigiamą teisėsaugos institucijų įvaizdį. 5.1 Tyrimo metodai, tiriamieji, tyrimo eiga Siekiant įvykdyti tyrimo uždavinius bei patvirtinti arba paneigti išsikeltas hipotezes, buvo pasirinktas aprašomasis kokybinis metodas – atliktas giluminis interviu, kiekybinė antrinių duomenų analizė ir dokumento analizė. Kaip pagrindinis pasirinktas kokybinis tyrimo metodas, nes jis naudingas, „siekiant išsiaiškinti esamą reiškinio (požiūrio, elgsenos) kokybę ir nustatyti ją ne išoriškai (kaip atrodo), o tarsi iš vidaus – per žmogaus asmeninio santykio su tuo reiškiniu prizmę“. (Valackienė, 2004, p.31) Išskirtos trys tyrimo dalyvių tikslinės grupės: 1. Žurnalistai. Tyrime dalyvavo 6 tiriamieji iš tokių Lietuvos laikraščių, kaip „Lietuvos žinios“, „Lietuvos rytas“, „15 min.“, „Akistata“ bei televizijos „5 kanalas“. Visų tyrime dalyvavusių žurnalistų darbas yra susijęs su kriminalinių naujienų pateikimu žiniasklaidoje. 2. Teisėsaugos ryšių su visuomene specialistai. Atliktas interviu su 6 Klaipėdos, Kauno ir Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato ryšių su visuomene specialistais bei Vilniaus Generalinės, Klaipėdos ir Vilniaus Apygardos prokuratūrų atstovais spaudai. 3. Ekspertai. Šią tikslinę grupę sudarė Kauno medicinos universiteto profilaktinės medicinos katedros docentė dr. Nida Žemaitienė bei Mykolo Riomerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros docentas dr. Alfredas Kiškis. Taip pat buvo remtasi Žurnalistų etikos inspektoriaus A. Gudaičio metinėmis ataskaitomis bei prof. A. Dobrynino atlikto kompleksinio tyrimo Lietuvoje rezultatais. 42 Kiekvienai tikslinei grupei buvo sudarytas klausimynas, kurio pagrindiniai klausimai buvo pateikiami visiems tiriamiesiems vienodai 2007 gruodžio mėn. – 2008 vasario mėn. laikotarpiu. (priedas Nr. 1) Žurnalistams bei teisėsaugos institucijų atstovams buvo užtikrinamas asmeninių duomenų konfidencialumas, siekiant gauti kuo atviresnius atsakymus. Todėl nuspręsta minėtų tyrimo dalyvių pavardes šifruoti raidėmis A, B, C, D, E, F. Tyrimo eiga: Pirmajame tyrimo etape atliktas pusiau struktūruotas interviu. Pasirinkau būtent šį interviu tipą, kadangi kai kurie klausimai buvo sudaromi be išankstinių atsakymų skirstymų į kategorijas. Su 5 tyrimo dalyviais buvo susisiekta tiesioginiu būdu, su kitais likusiais 7 – elektroniniu būdu. Antrasis tyrimo etapas – antrinių duomenų analizė: Šiaulių universiteto Socialinių tyrimų mokslinio centro atlikto Šiaulių apskrities gyventojų viešosios nuomonės apie policijos veiklą tyrimo duomenys, socialinių ir politinių procesų visuomenės nuomonės tyrimų duomenys bei UAB „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos apie pasitikėjimą policija duomenys. Trečiasis tyrimo etapas – dokumento analizė: 2005 metų Lietuvos generalinio komisaro patvirtintos Lietuvos policijos ryšių su visuomene koncepcijos analizė. III REZULTATAI 6. Kokybinio tyrimo rezultatai 6.1 Kriminalinės informacijos pateikimas žiniasklaidoje, dezinformacijos procesas Nors dauguma atliktų tyrimų, išanalizuotų literatūrinėje analizėje patvirtina, jog žiniasklaidoje nusikalstamumo veiksmai pateikiami perdėtai, iš ties neproporcingai ir neatitinka realybės, daugumos žurnalistų nuomone, neatitikimas tarp žiniasklaidoje pateikiamos ir realios kriminogeninės situacijos gali būti labai neryškus arba jo visai nėra: „aš norėčiau paprieštarauti teiginiui, kad žiniasklaida stipriai iškreipia kriminogeninę situaciją. Juk straipsniuose pasirodantys pranešimai nėra sugalvoti. Tai tikrai nutikusios istorijos.“, tvirtina žurnalistė A. Žurnalistė C išsako panašią nuomonę, teigdama, jog 43 žurnalistai kruopščiai tikrina faktus ir nors kartais įvyksta klaidų, supainiojant pavardes ar ko nors nesupratus, ji teigė nežinanti nei vieno atvejo, kai tyčia buvo iškraipyti faktai. Taip pat kai kurie žurnalistai atsakydami į pateiktą klausimą, tvirtino, jog klaidų pasitaiko ir kuomet pareigūnai kalba tarsi „puse lūpų“ – lyg suteikdami informaciją, tačiau tuo pačiu metu kalbėdami neaiškiai. Susidariusią situaciją, t.y. neatitikimo atsiradimą žurnalistė E sieja su atskirų kriminalų rubrikų įvedimu. Jos manymu, informacija tapo ryškesnė, išsiskirianti, nes nebėra talpinama bendrose naujienose Tuo tarpu kai kurie teisėsaugos atstovai labiausiai linkę neatitikimo priežastį priskirti žurnalistų interesams bei neprofesionalumui: „Realybė visada daugiau ar mažiau skiriasi nuo spaudoje paskelbtos informacijos. Dėl to nemaža kaltė tenka ir žurnalistams, nes kiekvienas jų nori, jog jo pranešimas būtų įdomesnis už kolegų, labiau skaitomas, žiūrimas. Kartais dėl šios priežasties kai kurie žiniasklaidos atstovai tyčia ar netyčia persistengia, kai ką nuslepia, kai ką pagražina. Būna, kad kai kurie žurnalistai gina įvairių firmų, kitokių verslo struktūrų interesus, todėl apie kai kuriuos nusikaltimus netgi nutyli ar tyčia juos pateikia tendencingai.“, teigia policijos atstovas spaudai B. Pagrindinė priežastis, anot policijos atstovo spaudai A, tai ne tik profesionalių savo darbą išmanančių žurnalistų trūkumas, neįsigilinimas į esamą situaciją ar aprašomą problemą, tačiau taip pat ir žurnalistų nusistatymas prieš pačią policijos sistemą. Prokuratūros atstovės spaudai C manymu, neatitikimą tarp kriminalinio pobūdžio informacijos žiniasklaidoje ir tikros kriminogeninės padėties lemia tai, kad bet kurią istoriją žurnalistai stengiasi pateikti kaip konfliktą arba nusikaltimą. Nemaža dalis teisėsaugos institucijų atstovų spaudai (4 iš 6) patvirtino, jog yra tekę pastebėti savo pateiktos informacijos iškraipymą žiniasklaidoje. Kai kurie jų tai taip pat priskiria žurnalistų nepatyrimui, faktų tikslumo netikrinimui ir taipogi dažnai darbuotojų žurnalistų tarpe kaitai. Mykolo Riomerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros docentas dr. Alfredas Kiškis teigia, jog „žiniasklaidoje pateikiami kriminaliniai įvykiai, padedantys patraukti vartotojus, tenkinti jų žemiausius jausmus. Analitinės apžvalgos nepritrauktų tokios didelės vartotojų grupės dėmesio. Todėl kriminalinio pobūdžio informacija žiniasklaidoje pateikiama nesubalansuotai. Pateikiami žiaurūs nusikaltimai, o apie tuos, kurių įvyksta daugiausia, neinformuojama. Susidaro vaizdas, kad tikrovėje vyksta labai daug sunkių nusikaltimų, nors realiai tikimybė tapti jų auka yra labai maža.“ 44 Kauno medicinos universiteto profilaktinės medicinos katedros doc. Dr. Nida Žemaitienė taip pat įsitikinusi, jog neatitikimas yra tikrai ryškus ir pateikia pavyzdį, kaip neteisingai yra reprezentuojami savižudžiai žiniasklaidoje: „Išanalizavus savižudybių atvejų Lietuvoje statistinius duomenis nustatyta, jog daugiausia nusižudo vidutinio amžiaus žmonių, ypač kaimo aplinkos pagyvenusių vyrų, tačiau palyginus šiuos duomenis su tai, kaip žiniasklaidoje reprezentuojama savižudybė, stebimas didelis neatitikimas, kadangi spaudoje ir televizijoje dažniausiai pateikiami jaunų savižudžių atvejai. Kalbant apie kriminalinės tematikos pateikimą žiniasklaidoje, dėsningumai esti, mano manymu, panašūs, ieškoma kuo šiurpesnių nusikaltimų, o tie, kurie įvykdomi dažniausiai retai pateikiami spaudoje ar televizijoje. Tai ir formuoja tam tikrą neteisingą nuostatą, žmonių pasąmonėje kuriamas iškreiptas pasaulio vaizdas.“ Apibendrinant tiriamųjų pasisakymus, galima būtų teigti, jog daugelis žurnalistų nesutinka su teiginiu, jog žiniasklaidoje formuojasi ar yra formuojamas kriminalinės informacijos neatitikimas. Galbūt tai nenoras pažvelgti į problemą giliau, taip pat negalima atmesti žurnalistinio solidarumo įtakos bei atvirumo stokos. Tačiau tyrimo rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog dažniausiai virtualioji nusikaltimų tikrovė iškreipiama nesąmoningai. Lyginant teisėsaugos atstovų spaudai ir žurnalistų pasisakymus apie galimus kriminalinės informacijos iškraipymus žiniasklaidoje, pastebima abipusė kritika. Tai leidžia daryti išvadą, kad reikalingas glaudesnis tarpusavio bendradarbiavimas, siekiant teisingai nušviesti visuomenę apie kriminogeninę situaciją. 6.2 Neatitikimo tarp kriminalinių naujienų žiniasklaidoje ir realios kriminogeninės situacijos priežastys Vertinant kriminalinės informacijos spartų gausėjimą žiniasklaidoje bei informacijos iškraipymą išsiskyrė keletas nuomonių: Auditorijos poreikis. Šią priežastį nurodė dauguma žurnalistų bei kai kurie teisėsaugos institucijų atstovai spaudai. Žurnalistės A manymu, „Paprasčiausia būtų atsakyti, kad žiniasklaida tenkina auditorijos poreikius. T.y. jei yra kas skaito apie nužudymus ir kitas baisybes, visada atsiras, kas tokią informaciją pateiks. Todėl dėl to, kad tokio pobūdžio informacijos gausėja žiniasklaidoje iš dalies „kalta“ pati visuomenė – įvykių nemažėja, juos noriai skaito/žiūri/klauso, todėl tokių naujienų pagausėjo.“ 45 Prokuratūros atstovė spaudai A pateikia savo svarstymus: „tai yra sąlygota Lietuvos rinkos, kuri yra per maža žiniasklaidai. Tai yra, Lietuvoje per daug žiniasklaidos priemonių tenka vienam gyventojui. Rinka perpildyta, temos tos pačios. Visi verda tame pačiame katile. Kita priežastis – žiūrovams (skaitovams) dėl man asmeniškai sunkiai suvokimų priežasčių šios temos dar yra patrauklios. Čia reiktų klausti psichiatrų, bet manau, kad tai slypi ir lietuvių „genetikoje“: a) kaip gerai, kad tai atsitiko ne su manimi, b) ačiū Dievui, kitiems dar blogiau, c) taip jam ir reikia ir pan. Žiniasklaida, siekdama išlaikyti žiūrovą (skaitovą), jam pataikauja. Visgi, manyčiau, veikia rinkos dėsnis: kokia paklausa, tokia ir pasiūla. Kai ims mažėti šios produkcijos vartotojų, ir ‚produkcija‘ sumažės. Lemia objektyvūs visuomeniniai veiksniai.“ 20 metų kriminalinės tematikos srityje dirbanti žurnalistė C taip pat kaip pagrindinę priežastį nusako visuomenės poreikį: “Skaitytojai labai domisi kriminalinėmis publikacijomis. Štai „Lietuvos Žinių“ 2007 metų internete dažniausiai skaitomos temos: pirma vieta – „Dienos temos“, antra vieta – „Kriminalinės paraštes“, trečia vieta – „Orai ir horoskopai“. Pirmas tris vietas užėmusios tematikos skaitytojų skaičius beveik lygus. O štai „Verslas“ atsidūrė 10 vietoje, „Pasaulis“ 11-je, „Sportas“ – 13-je. Ką jau kalbėti apie „Kultūrą“, stabiliai užimančią paskutiniąsias vietas.“ „Galiu pateikti paprastą pavyzdį, kaip Lietuvos radijuje buvo bandoma nutraukti ar tiesiog pakeisti kas rytą transliuojamos valandinės laidos apie kriminalus laiką, po to sulaukiama daugybės pasipiktinusių ir nusivylusių klausytojų skambučių. Manau, kad žmonėms jau įprasta girdėti visas naujienas apie padarytus nusikaltimus, tai jau tapo tradicija. Ta vadinamoji „liūdnoji“ kronika tapo neatskiriama laikraščio dalis.“, savo mintis dėsto žurnalistė C. Prokuratūros atstovė spaudai C labai išsamiai ir konkrečiai apibrėžė, jos nuomone, pagrindines priežastis, nulėmusias smurto tematikos paplitimą žiniasklaidoje, formuojantis lietuviškojo eterio kultūrai: a) Natūralus visuomenės susidomėjimas draudžiamu dalyku, nelaimėmis. Menkas visuomenės teisinis raštingumas lėmė ne racionalaus, bet emocinio viešo diskurso įsivyravimą ir ilgalaikį populiarumą; b) Nepakankamai veiksni žiniasklaidos atskaitomybės kontrolė – žiniasklaidos lauke susiformavo nebaudžiamumo pojūtis; c) Sparti technologijų raida, laisva prieiga prie norimų vaizdų, knygų, filmų; d) Auditorijos pasitikėjimas: nuo nepriklausomybės pradžios iki R. Pakso skandalo žurnalistai (dabar labiau žiniasklaidos savininkai) naudojosi ir naudojasi visuomenės pasitikėjimu, menku žmonių raštingumu šiuo klausimu; 46 e) Visiškai priešingas žurnalistinį ir teisinį išsilavinimą turinčių asmenų požiūris į visuomeninius įvykius ir reiškinius, abipusis nepasitikėjimas, jokių dialogo bandymų, abipusis užsispyrimas nekeisti turimo požiūrio ir tarpusavio bendravimo; f) teisėsaugos ir teismų pareigūnų, šiose institucijose dirbančių spaudos atstovų nemokėjimas bendrauti su žiniasklaidos atstovais, jų komunikavimo klaidos. Kai kurie žurnalistai užsimena ir apie komercines priežastis, teigdami, kad didžioji dauguma Lietuvos dienraščių išsilaiko patys, negauna jokios dotacijos iš valstybės, išskyrus keletą kultūros ir politikos leidinių. Taigi, žurnalistės C teigimu, tam, kad laikraštis gyvuotų, jis turi būti skaitomas, o labiausiai skaitomi kriminalai. Taip visada buvo ir bus. Tiriamosios srities ekspertas doc. dr. Alfredas Kiškis taip pat mini komercines priežastis kaip svarbiausias: „Perpildyta žiniasklaidos rinka ir dėl to esanti labai didelė konkurencija. Kad atkreiptų vartotojų dėmesį žiniasklaidos produkcijoje į pirmą planą dedamas smurtas, sensacijos ir kiti dalykai. Kad būtų pasiektas analogiškas vartotojų dėmesys yra daug pigiau (sąnaudų prasme) pateikti smurtą, negu sukurti kitokio pobūdžio produkciją. Sąnaudų ir gaunamos naudos santykis nulemia smurto produkcijos pasirinkimą.“ Pagrindiniai motyvai, anot ekspertės doc. Dr. N. Žemaitienės, yra komerciniai, kadangi naudojant kriminalinius stimulus yra lengviausia šokiruoti, sujaudinti, pateikti tai, kas baisu, kas sukrečia – tai galbūt patogiausias būdas atkreipti skaitytojo, žiūrovo ar klausytojo dėmesį. Tokie dalykai, anot ekspertės, traukia žmogų, tai natūralu, nes tokia žmogaus prigimtis. Kita priežastis, kurią pateikia doc. Dr. N. Žemaitienė, yra ta, jog iš ties kriminogeninė situacija šalyje yra sudėtinga ir duoda pakankamai peno apie tai rašyti. Prof. A. Dobrynino atlikto kompleksinio tyrimo pradžioje „buvo rimtai manoma, jog pateikiant nusikaltimus, įvairių rūšių žiniasklaidos vidinėje politikoje vyravo finansiniai interesai. Tačiau giluminiai interviu su Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos žurnalistais, taip pat kontaktai su jų kolegomis kitose Baltijos šalyse nepatvirtino šios hipotezės.“ (p. 76) Pagrindiniai akivaizdūs motyvai, išryškėję tyrime, tai žmonių poreikiai ir sudėtinga kriminogeninė situacija visuomenėje. Policijos atstovas spaudai A pateikia dar vieną pasvarstymą apie spartų kriminalinės tematikos gausėjimą žiniasklaidoje: „į šalį reikia pritraukti daugiau pinigų, kurie bus skirti smurto prevencijai. Tokiu būdu galės pasipelnyti lektoriai, leidėjai, pinigus administruojančios bendrovės ar įmonės ir pan. Norint pinigus pritraukti, reikia problemą viešinti.“ 47 Į klausimą kokia tema labiausiai domina Jūsų skaitytoją, beveik visi žurnalistai atsakė, jog kriminalai daugeliu atvejų dominuoja. Apibendrinant galima būtų teigti, jog pagrindine priežastimi žurnalistai ir kai kurie teisėsaugos atstovai spaudai laiko visuomenės poreikį, tačiau keletas tyrimo dalyvių (tiek žurnalistų, tiek teisėsaugos atstovų spaudai), užsiminė ir apie komercines priežastis. Ekspertų nuomonė taip pat patvirtina, jog tai svarbi ir galbūt net lemianti priežastis. Tačiau prof. A. Dobrynino atliktas tyrimas nepatvirtino ryšio tarp finansinių interesų ir kriminalinių naujienų gausos bei neatitikimo. E. Vaitkūnienės magistrinio tyrimo rezultatai taip pat nepatvirtino šio ryšio: hipotezė, kad finansiniai tikslai gali būti vienu svarbiausių veiksnių, skatinančių pateikti kriminalinę informaciją žiniasklaidoje pasitvirtino tik iš dalies. Taigi, remiantis gautais rezultatais galima būtų iš dalies patvirtinti išsikeltą hipotezę, jog neatitikimą tarp pateikiamos kriminalinio pobūdžio informacijos ir realios kriminogeninės situacijos sąlygoja komercinės priežastys ir visuomenės poreikis. Tačiau siekiant nustatyti komercinių priežasčių svarbą, reikalingi išsamesni tyrimai. 6.3 Žiniasklaidos funkcijų kaita David L. Altheide (1997) pateikia naujienų žiniasklaidos ir baimės produkcijos modelį (aptartą literatūros analizėje), teigdamas jog pramoginis naujienų pobūdis yra problemos atsiradimo pagrindas – autoriaus teigimu, skirtumas tarp naujienų ir ne-naujienų statomas remiantis pramoginiais kriterijais. Atliekant tyrimą, žurnalistams buvo užduota keletas klausimų apie žiniasklaidos funkcijų kaitą. Dauguma atsakymų tik patvirtino David L. Altheide modelio egzistavimą, teigdami, jog pastaraisiais metais žiniasklaida geriausiai vykdo vieną funkciją – skatina pramogauti. Tokios funkcijos kaip šviečiamoji, anot žurnalistės A liko toli užnugaryje. Beveik visi žurnalistai išsakė kaip vieną pagrindinių žiniasklaidos, ir ypač kriminalinės žiniasklaidos bruožą – tai, jog atskleisdami nusikaltimo detales, nušviesdami visuomenę tuo pačiu žurnalistai ir pamoko ją, kaip išvengti nusikaltimo ar netapti jo auka. Žurnalistė C pateikia ir keletą pvz.: „“Lietuvos žinios“, išanalizavusios kelis moksleivių mergaičių išprievartavimo Vilniaus rajone atvejus paskelbė, kad panašu, jog siautėja maniakas. Policija paneigė šią prielaidą. O dar po metų buvo sulaikytas vyriškis, prievartavęs nepilnametes. Laikraštyje aprašytas būdas, kad jis įsiviliodavo mergaites i automobilį pažadėjęs pavežėti iki namų, pasitvirtino. Maniako braižą spauda buvo 48 aprašiusi, perspėjo tėvus ir moksleives, kad nesutiktų būti pavežamos pakeliui iš mokyklos. Tikiu, kad kai kam tai padėjo išvengti smurto.“ Apibendrinant šias nuomones galima būtų teigti, jog žiniasklaidos atstovai kriminalinių naujienų gausą pateisina tikslu informuoti ir kartu apsaugoti visuomenę nuo galimų nusikalstamų įvykių. Iš tiesų šis siekis yra labai svarbus, tačiau greičiausiai tai nėra lemiantis faktorius, kadangi tokių kriminalinių įvykių, pateiktų Žurnalistės C, nėra dauguma, negalime šio faktoriaus pritaikyti daugumai kriminalinės tematikos straipsnių ir televizijos laidų. E. Vaitkūnienės (2002m.) magistro darbo tyrimas, aptartas teorinėje dalyje, parodė, kad spauda mažiausiai dėmesio skiria auklėjamajai funkcijai. Apibendrinant šią tyrimo rezultatų dalį, galime teigti, jog pramoginė žiniasklaidos funkcija daro vis didesne įtaką kriminalinių naujienų atrankai ir pateikimui. Žinoma, negalime neigti tokių funkcijų, kaip mokomoji, informacinė, šviečiamoji egzistavimo, tačiau prioritetų pokytis iš ties akivaizdus – žiniasklaidos funkcijos priartėjo prie žemiškiausių auditorijos poreikių. 6.4 Smurto žiniasklaidoje poveikis pablogėjusiai nuotaikai ir nusikalstamumo augimui Dauguma literatūrinės analizės dalyje aptartų tyrimų rezultatų parodė, jog neretai žiniasklaida formuoja neteisingą nuomonę, perteikiant kriminalinę informaciją. Siekiant patvirtinti arba paneigti atliktų tyrimų rezultatus, tiriamosios srities ekspertams buvo pateikiami klausimai apie žiniasklaidos poveikį viešosios nuomonės konstravimui, kriminalinių naujienų antplūdžio įtaką žmonių sveikatai, elgesiui bei nusikalstamumo augimui. Doc. dr. A. Kiškio manymu, žiniasklaidos poveikis visuomenei yra labai didelis, kriminalinės tematikos gausa baugina. Iš šios informacijos žmonės sužino, kas vyksta, ir dėl to jaučiasi mažiau saugūs. Dėl šio antplūdžio, anot eksperto, žmonės labiau linkę manyti, kad blogai dirba teisėsaugos institucijų sistema. Profilaktinės medicinos katedros docentės dr. Nida Žemaitienės teigimu, poveikių žmonių sveikatai ir elgesiui yra iš ties daug. Ekspertė mini eksperimentinius A. Bandūros darbus įrodančius, kaip yra veikiama žmonių psichika. Žiniasklaidos formuojamas pasaulėvaizdis, anot doc. dr. N. Žemaitienės skatina, ypač vaikus, moko 49 atitinkamai elgtis, moko įvairių agresijos būdų, ypatingai vaikai yra labai imlūs išmokimui. Taip pat pastebėta, jog yra slopinami agresijos impulsai ta prasme, jog išliejant susikaupusį pyktį dažniau pasirenkami destruktyvūs būdai, kai viešojoje erdvėje yra pateikiami tam pavyzdžiai. „Nusikalstamumo tematikos gausa žiniasklaidoje mažina jautrumą smurtui aplinkoje t.y. rečiau suteikiama pagalba aukai, kadangi smurtas tampa natūralia gyvenimo dalimi, formuojasi tam tikras pripratimas ir prisitaikymas. Visi šie efektai yra moksliškai įrodyti ir parodo, ko galima tikėtis neatsakingai reprezentuojant smurtą žiniasklaidoje,“ teigia ekspertė. Abiejų ekspertų nuomonės sutapo, kalbant apie kriminalinės tematikos gausą žiniasklaidoje kaip apie nusikalstamumo, ypač nepilnamečių tarpe, augimo priežastį. Doc. dr. A. Kiškis teigia, jog tai galima laikyti viena priežasčių, tačiau šis faktorius nėra svarbiausias ar lemiantis, kalbant apie nusikalstamumo šalyje augimą. Doc. dr. N. Žemaitienės manymu, „sąveika tarp nusikalstamumo augimo, ypač nepilnamečių tarpe ir smurto žiniasklaidoje gausos yra sunkiai įrodoma, tačiau remiantis tyrimais galima būtų teigti jog ši sąveika tikrai egzistuoja.“ Interviu su ekspertais patvirtino teiginį, suformuluotą literatūros analizės metu, jog smurto gausa viešojoje erdvėje turi įtakos pablogėjusiai žmonių psichologinei būsenai. Teoriškai šias sąsajas įrodo tokie poveikio modeliai, kaip agresyvių nuostatų ir elgesio išmokimo teorija, Leonardo Berkowitziaus Jautrumo sumažinimo modelis, R. Huesmanno skriptų teorija, tačiau praktiškai šias sąsajas įrodyti yra labai sunku. Reikalingi išsamesni tyrimai, siekiant atsakyti į klausimą, kokią reikšmę nusikalstamumo augimui turi smurto pateikimas žiniasklaidoje – beveik neįmanoma atskirti ar labai maži, o gal ypatingai rimti smurtiniai veiksmai, vaizduojami viešojoje erdvėje, yra daugiau ar mažiau reikšmingi skaudžias pasekmes turintiems veiksmams realiame pasaulyje. 6.5 Žurnalistų ir teisėsaugos institucijų atstovų bendradarbiavimas, nušviečiant visuomenę apie kriminalinius įvykius Siekiant išsiaiškinti, kaip yra pateikiama kriminalinė informacija visuomenei, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokius informacijos šaltinius naudoja žurnalistai. Žinoma, visų žurnalistų išsakytas „pirmas šaltinis – Policijos departamento įvykių suvestinės, rajonų ir miestų policijos komisariatų darbuotojai, prokuratūros, teismų atstovai.“(Žurnalistė D) 50 Kiti žurnalistų išsakyti informacijos apie kriminalinius įvykius šaltiniai: Nusikaltimo liudininkai, aukos artimieji: „Jei įvykis reikšmingas – susisiekiama su artimaisiais, kad būtų išklausyta jų įvykio versija.“ (Žurnalistė C) Patys skaitytojai: „Pastaruoju metu vis dažniau informaciją suteikia patys skaitytojai/žiūrovai, atsiųsdami filmuotą medžiagą mobiliaisiais telefonais, ar kitomis priemonėmis.“ (Žurnalistė E) Internetas, visos prieinamos duomenų bazės: „Išsiaiškinus pavardes kiekvienas žurnalistas peržvelgia savo duomenų bazę, ieškodamas, ar nebuvo šis asmuo paminėtas anksčiau. Taip pat ieškoma internete, visose įmanomose duomenų bazėse.“ (Žurnalistė C) „Asmeniniai kontaktai – bene svarbiausias kanalas, kuriuo gaunama informacija.“ (Žurnalistas F) Kolegos: „dar vienas informacijos šaltinis - mūsų kolegos, mes patys (vaikštome ir "ieškome" naujienų )“ (Žurnalistė A) Atsitiktiniai praeiviai: „Neretai nemažai informacijos suteikia ir atsitiktiniai praeiviai, ir beje jų informacija vėliau pasirodo buvusi tiksliausia.“ (Žurnalistas F) Siekiant pateikti informaciją tikslingai, motyvuotai, atitinkamai atsižvelgiant į dominuojančias nusikaltimo rūšis, nusikaltėlių amžių ir pan., labai svarbu, kad bendradarbiavimas su teisėsaugos atstovais spaudai, ryšių su visuomene poskyrių specialistais būtų abipusiai naudingas ir padedantis įgyvendinti kiekvienos pusės tikslus ir uždavinius. Todėl savo darbe stengiausi išsiaiškinti kokios yra dažniausiai kylančios problemos tiek žurnalistams, tiek teisėsaugos atstovams: 1. Žurnalistų išsakytos problemos: Žurnalistės A teigimu, „problemų kyla kone kasdien. Ypač, kai reikia gauti informaciją, jau po institucijų darbo laiko. Tokiu atveju gelbsti asmeninės pažintys.“ Žurnalistų atsakymai liudija, jog dažniausiai stengiamasi susitikti su pareigūnais, nuvykti į įvykio vietą, o atstovas spaudai dažniausiai apibūdinamas kaip mažiausiai suteikiantis aiškesnės informacijos šaltinis: „Aš asmeniškai stengiuosi susitikti su pačiais pareigūnais, prokurorais, tyrėjais, taip pat atlikti savo „tyrimą“, nuvažiuoti į įvykio vietą, pasikalbėti su liudininkais, išsiaiškinti kuo daugiau detalių ir tik tada patikslinti jas su atstovu spaudai. Sunkiausia yra išsiaiškinti nusikaltimo dalyvius, jų pavardes, įvykio vietą, nes šitos informacijos iš teisėsaugininkų negausi. Šitas procesas – bereikalingas laiko švaistymas, nes tos pavardės vis tiek visada išsiaiškinamos. Tai didžiausia problema bendradarbiaujant.“ (Žurnalistas F) 51 2. Teisėsaugos institucijų atstovų spaudai išsakytos problemos: „Mūsų miesto policija turi tiek regioninėje TV, radijuje, spaudoje savo puslapius. Todėl galima skelbti įvairią mums reikalingą informaciją, kurios žurnalistai negali iškraipyti ar jos nerodyti, nespausdinti. Trūksta kvalifikuotų žurnalistų, kurie teisingai ir kvalifikuotai nušviestų policijos darbą, įvykių tyrimą.“ (Policijos atstovas spaudai A) „Bėgant laikui ir palaipsniui įgyjant vis daugiau patirties, bendrauti su žurnalistais sekasi vis lengviau su seniai dirbančiais žiniasklaidos atstovais, nes atsiranda savitarpio pasitikėjimas ir supratimas. Tačiau juos keičia jauni žurnalistai, su jais bendraujant kyla problemų,“ teigia policijos atstovas spaudai B. Teisėsaugos institucijų atstovams spaudai buvo pateiktas klausimas apie tai, kaip kito bendradarbiavimas su žurnalistais, jų pageidavimai, požiūris bėgant laikui. Dauguma apie šiuos pokyčius kalbėjo teigiamai. Prokuratūros atstovė spaudai A šiek tiek išsamiau atsakė į pateiktą klausimą: „Bendravimas kito iš esmės. Pradžioje rašydavome straipsnius į spaudą, kokius 2-3 metus, o pranešimus siųsdavome retai. Daugiau informacijos teikdavome telefonu, skelbdavome įtariamųjų pavardes, išsamiai pasakodavome nusikaltimų detales. Žiūrinti iš šių dienų pozicijų - dirbome labiau kaip žurnalistai, bet ne kaip atstovai spaudai, pažeidinėdami nekaltumo prezumpcijos, asmens duomenų, privataus asmens gyvenimo principus, tačiau spauda dėl to buvo labai patenkinta. Nebuvo tradicijos, elektroninio pašto, nebuvo jokių mokymų, kiekvienas dirbome pagal savo supratimą. Pranešimus siųsdavome faksu, kartais dozuodavome informaciją ta prasme, kad teikdavome ne visoms žiniasklaidos priemonės ir pan.“ Siekiant pagerinti šių institucijų bendradarbiavimą, teisėsaugos atstovai spaudai siūlė dažnesnius susitikimus neformalioje aplinkoje, taip pat policijos pareigūnų dažnesnį bendravimą su žurnalistais. Labai svarbus ir abipusis geranoriškumas, geri, žmogiški kontaktai, abipusis pasitikėjimas. „Taip pat reikia diegti (pradžiamokslį) rašančių, dirbančių TV ir radijuje žurnalistų teisinį išprusimą“, teigia prokuratūros atstovas B. Kaip priemonės, gerinančios teisėsaugos institucijų ir žurnalistų bendradarbiavimą taip pat buvo pateiktos pratybos prokurorams, kaip elgtis prieš kameras, mokymai, skatinantys žiniasklaidos ir žurnalistikos funkcionavimo suvokimą. Griežtesnė žurnalistų profesinio rengimo sistema, taip pat žiniasklaidos savininkų pozicija nesamdyti asmenų be žurnalistinio išsilavinimo darbui žiniasklaidoje, puoselėti socialinę atsakomybę, ne vien siekti pelno. 52 Tyrimo rezultatai parodė, jog iš tiesų daugeliu atveju žiniasklaidos ir policijos institucijų norai ir tikslai yra ne tik skirtingi, tačiau dažnai ir prieštaringi. Pagrindinė problema, kurią dažniausiai minėjo žurnalistai - neteikiama informacija apie nusikaltimo dalyvių asmenybes ir neteikimas informacijos pasibaigus teisėsaugos institucijų darbo laikui, tačiau ne vienas tyrimo dalyvis teigė, jog kitais kanalais ji anksčiau ar vėliau išgaunama. Tuo tarpu teisėsaugos institucijų atstovai spaudai linkę teigiamai vertinti šiuos pokyčius. Pagrindinė etinė dilema, kylanti žurnalistų ir teisėsaugos institucijų atstovų spaudai bendradarbiavimo proceso metu, tai ikiteisminio tyrimo informacijos išviešinimas, ir pagrindinis diskusinis klausimas, kas turėtų būti atsakingas už neleistinos informacijos „nutekinimą“. Savo 2006 metų veiklos ataskaitoje, išanalizavęs vykusius teismo sprendimus R. Gudaitis teigia, jog pagrindinė atsakomybė tenka teisėsaugos institucijų atstovams. Žurnalistikos etikos inspektoriaus R. Gudaičio teigimu, rimta šiuolaikinės lietuviškosios žurnalistikos problema, savotiška etikos yda – tai ikiteisminio tyrimo medžiagos viešinimas, pagal ją kuriamos nusikaltimo versijos. Ypač daug klausimų kelia rezonansinių bylų ikiteisminio tyrimo faktai, detalės. Kaip pavyzdį R. Gudaitis pateikia Valstybės saugumo departamento pulkininko V. Pociūno žūties aprašymus dienraščiuose. Užsienio literatūroje pateikiami atvejai, kuomet policija stengiasi panaudoti žiniasklaidą, kaip priemonę, kaip tyrimo šaltinį, bandant išsiaiškinti žmogžudystės bylas (Martin Innes atliktas tyrimas, pateiktas literatūros analizėje). Kalbantis su Lietuvos teisėsaugos institucijų atstovais spaudai, taip pat buvo pateiktas klausimas, ar esti atvejų, kai kriminalistai panaudoja žiniasklaidą kaip priemonę nusikaltimo bylos tyrimui. Iš gautų tiriamųjų atsakymų iš ties galima spręsti, jog tokių atvejų pasitaiko, vieni teisėsaugos institucijų atstovai spaudai teigė, jog tokių atvejų esti retai, tačiau dauguma jų patikino dažnai susiduriantys. Pvz. policijos atstovas spaudai B teigia: „Labai daug tokių atvejų žinau, nes ir pats esu prie to prisidėjęs. Labai dažnai prašome paskelbti informaciją apie pasislėpusius nusikaltėlius, dingusius be žinios asmenis, surastus vogtus daiktus, aptiktus mirusius žmones, nes reikia surasti jų artimuosius ar nustatyti asmenybę.“ Tai įrodo, jog vis dėlto šių dviejų institucijų komunikavimas darosi bent jau šiek tiek reikšmingesnis abiems pusėms. 53 6.6 Kriminalinių naujienų atranka Naujienų atrankos principus savo darbe panašiai apibrėžė dauguma žurnalistų. Dauguma jų teigė, jog svarbiausia sudominti skaitytoją, jog „naujienos svarbios tiek, kiek jos svarbios visuomenei“ (žurnalistė D). Susisteminus atsakymus galima būtų išskirti keletą naujienų atrankos kriterijų: Aktualumas; Lokalumas; Naujumas; Reikšmingumas; Netikėtumas; Tyrimo dalyviai patvirtino, teorinėje dalyje pateiktus bendruosius ir specifinius naujienų atrankos kriterijus. Tačiau, kaip ir buvo galima numanyti, dauguma žurnalistų patvirtino teorinėje dalyje pateiktą D. Randall (2005) teiginį, jog kiekvieno sprendimo priėmimas, kad ir kaip žurnalistai stengtųsi profesionaliai atrinkti temas, siejasi su asmeniniu nusistatymu. Taip pat daugumos žurnalistų teigimu, neretai naujienų atranka priklauso nuo redaktoriaus. Tai taip pat patvirtina, jog vienaip ar kitaip naujienų atranka neapsieina be subjektyvumo ir asmeninių interesų. Labai svarbu, siekiant nustatyti, kaip vyksta kriminalinių naujienų atrankos žiniasklaidoje procesas, yra išsiaiškinti, kaip šioje srityje dirbantys žurnalistai suvokia naujienų vertę. Šiuo atžvilgiu buvo įvairių nuomonių. Žurnalistė A teigia, jog „vertinga naujiena yra ta, kuri skatina diskusiją. Kurią perskaičius, kyla dar daugiau klausimų ir noras rasti atsakymų į juos. Svarbiausia yra atrasti įdomų požiūrio kampą.“ Žurnalistikos etikos inspektorius R. Gudaitis pateikia savo vertinimą apie antraščių kūrimo principus: „Žiniasklaida, norinti patraukti skaitytoją rėksmingomis pirmo puslapio antraštėmis, kurių turinyje tėra tik nežymi dalis tiesos – neverta skaitytojo, informacijos vartotojo pasitikėjimo ir paramos. Šios pakraipos leidiniams nesvarbus asmenybės intelektinis potencialas – visas dėmesys sutelkiamas į banalų ir buitišką aprašinėjimą.“ 7. Teisėsaugos institucijų įvaizdžio tyrimas Siekiant suformuoti teisingą visuomenės nuomonę apie kriminogeninę situaciją, sumažinti visuotinį baimės jausmą, labai svarbu yra pagerinti visuomenės pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, išsiaiškinti kaip jis kito pastaraisiais metais. 54 Kai kurių teisėsaugos institucijų atstovų spaudai bei ryšių su visuomene specialistų nuomone, šių institucijų įvaizdis kasmet gerėja. Dalis respondentų įvaizdį vertino kaip nepastovų – atsitikus neigiamam įvykiui (korupcijos atvejis, girto pareigūno eismo įvykis) įvaizdis krenta, po rimtesnių nusikaltimų išaiškinimo įvaizdis savaime gerėja. Prokuratūros atstovas spaudai B teigia, jog tik objektyviai pateikta informacija pakeis visuomenės nuomonę apie teisėsaugos institucijas: „Ypač tai priklausys nuo teisėsaugos institucijose dirbančių pareigūnų, darbuotojų elgesio, kai žmonės juose matys ne tik priespaudos aparato darbuotojus, bet ir visuomenės intereso gynėjus, kai kiekvienas nusikaltimas bus atskleistas, o kaltieji nubausti, kai žmogus, kreipdamasis į prokurorą, policininką ras užtarėją ir gynėją.“ Policijos atstovės spaudai C nuomone, teisėsaugos institucijų įvaizdžiu niekada labai ir nesirūpinta. Tačiau, tokia institucija kaip policija negali turėti aukštų reitingų, nes tai jėgos struktūra, joje dirbantys žmonės susiduria tik su neigiamomis emocijomis, juos lydi pastovi įtampa, į šią instituciją, anot policijos atstovės C, žiūrima „pro padidinamąjį stiklą“. Siekiant išsiaiškinti realią visuomenės nuomonę apie teisėsaugos institucijas, pasitikėjimo jomis pokyčius, buvo išanalizuoti keletas viešosios nuomonės tyrimų. Vienas jų - Šiaulių universiteto Socialinių tyrimų mokslinio centro darbuotojų Šiaulių apskrityje 2007 metais atliktas gyventojų viešosios nuomonės apie policijos veiklą tyrimas. Apklausoje dalyvavo 1177 Šiaulių apskrities gyventojai iš visų apskrities savivaldybių. Tyrimo rezultatai reikšmingi tuo, jog leidžia kalbėti ne tik apie Šiaulių apskrities policijos įvaizdį, bet ir apie policijos įvaizdį šalies mastu3 Tyrimo klausimai: • Kaip Šiaulių apskrities gyventojai vertina saugumą savo gyvenamojoje vietovėje? • Kiek Šiaulių apskrities gyventojai pasitiki policiją? • Kaip Šiaulių apskrities gyventojai vertina gyventojų santykius su policija? • Koks Šiaulių apskrities gyventojų informuotumas apie policijos veiklą? • Kokius patarimus policijai išreiškia Šiaulių apskrities gyventojai? 3 Remiamasi tyrimo ataskaita, kuri yra prieinama adresu:
Šį darbą sudaro 27584 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- ĮVADAS.2
- I. TEORINĖS KRIMINALINIO ĮVYKIO KOMUNIKAVIMO
- PRIELAIDOS
- 1. ŽINIASKLAIDOS IR VISUOMENĖS SANTYKIS5
- 1.2 Žiniasklaidos funkcijos..5
- 1.3 Žiniasklaidos poveikis visuomenės nuomonei ir elgesiui.8
- 2. Smurto žiniasklaidoje sklaida, paplitimo priežastys ..14
- 3. NAUJIENŲ ATRANKA/VERTĖS NUSTATYMAS18
- 3.1 Tvarkaraščio sudarymo teorija.19
- 3.2 Dezinformacijos procesas žiniasklaidoje21
- 3.3 Propagandos modelis22
- 4. ŽINIASKLAIDOS IR TEISĖSAUGOS INSTITUCIJŲ
- KOMUNIKACINIAI ASPEKTAI25
- 4.1 Nusikalstamumo Lietuvoje statistika25
- 4.2 Teisėsaugos institucijų ryšių su visuomene veiklos ypatumai27
- 4.3 Pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis formavimas..31
- 4.4 Teisiniai ir etiniai aspektai32
- II. EMPIRINIO TYRIMO APRAŠYMAS
- 5. Tyrimo tikslas, uždaviniai, hipotezės..34
- 5.1 Tyrimo metodai, tiriamieji, tyrimo eiga..35
- III. REZULTATAI
- 6. Kokybinio tyrimo rezultatai.36
- 6.1 Kriminalinės informacijos pateikimas žiniasklaidoje, dezinformacijos procesas.36
- 6.2 Neatitikimo tarp kriminalinių naujienų žiniasklaidoje ir realios kriminogeninės
- situacijos priežastys..38
- 6.3 Žiniasklaidos funkcijų kaita..41
- 6.4 Smurto žiniasklaidoje poveikis pablogėjusiai nuotaikai ir nusikalstamumo augimui.42
- 6.5 Žurnalistų ir teisėsaugos institucijų atstovų bendradarbiavimas, nušviečiant visuomenę
- apie kriminalinius įvykius..43
- 6.6 Kriminalinių naujienų atranka.47
- 7. Teisėsaugos institucijų įvaizdžio tyrimas.47
- 8. Lietuvos policijos ryšių su visuomene koncepcija ir jos vykdymas54
- 9. REZULTATŲ APTARIMAS..59
- IŠVADOS..62
- LITERATŪROS SĄRAŠAS..64
- PRIEDAI67
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Kriminologijos magistro darbas
- 93 psl., (27584 ž.)
- PDF dokumentas 667 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį magistro darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Kiti darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
