Kursiniai darbai
Novatoriškas verslas
ĮVADAS Praeito amžiaus viduryje ekonomistai prognozavo, jog ateityje dominuos tik stambios įmonės. Iki 1970 m. tai ir buvo, tačiau vėliau stambios įmonės buvo pradėtos restruktūrizuoti, mažinant darbuotojų skaičių, siaurinant veiklos sritis. Nuo 1972 iki 1998 m. OECD šalyse smulkių įmonių skaičius išaugo nuo 29 mln. iki 45 mln. įmonių. Struktūriniai pokyčiai ekonomikoje paskatino įmones ieškoti naujų idėjų, naujų darbo būdų, naujų veiklos sričių. Šie pokyčiai sąlygojo naujų įmonei ypač reikalingų specialistų – antreprenerių atsiradimą. 19 a. pab. – 20 pradžioje antrepreneriai buvo tapatinami su menedžeriais. Kiek vėliau antreprenerystės sampratą patobulino Joseph Schumpeter (1937) atskleidęs labai svarbų antreprenerystės bruožą – inovatoriškumą. Strateginiu požiūriu novatoriško verslo veiklos varomoji jėga yra jo unikali savybė suvokti netolydžias galimybes sukurti tai, kas anksčiau nebuvo sukurta, ir realizuoti rinkoje. Tuo novatoriškas verslas iš esmės skiriasi nuo tradicinio paremto vadybos dėsniais, kur apsiribojama patikėtų išteklių valdymu. Dėl tokios orientacijos novatoriškas verslas laikomas revoliuciniu ir trumpalaikiu tuo tarpu tradicinis verslas yra evoliucinis ir ilgalaikis. Išteklių valdymo požiūriu novatoriškas verslas teikia pirmenybę epizodiniam naudojimui arba reikalingų išteklių nuomai, tuo tarpu tradicinis verslas orientuojasi į pastovią nuosavybę arba reikalingų išteklių įdiegimą. Todėl vadybos struktūros požiūriu novatoriška (antreprenerinė) organizacija yra teisinė neformalaus bendradarbiavimo tinklo, o tradicinė vadybinė struktūra yra hierarchinė. Taigi novatoriškas verslas suranda idėją, dažniausiai neturi išteklių, bet jų ieško, idėjos pagrindu įkuria verslą ir įdarbina žmones. Tuo tarpu tradicinė įmonė turi finansinius išteklius, savo kapitalą paprastai investuoja į jau veikiančią įmonę ir siekia gauti pelną. Antrepreneriška (novatoriška) veikla pasireiškia ne įmonei funkcionuojant rinkoje, bet įmonės pradinio formavimo ir įėjimo su savo produktais į rinką etapu. Tuo pačiu antreprenerio veikla yra orientuota į naują žmoniškųjų išteklių panaudojimą, t.y. naujų darbo vietų kūrimą. Darbo tikslas- išanalizuoti novatoriško verslo atsiradimo prielaidas, struktūrą, tendencijos, su juo susijusios rizikos faktorius bei ateities perspektyvas. 1. NOVATORIŠKAS (antrepreneriškas) VERSLAS 1.1. Antreprenerystės samprata Praeito amžiaus viduryje ekonomistai prognozavo, jog ateityje dominuos tik stambios įmonės. Iki 1970 m. tai ir buvo, tačiau vėliau stambios įmonės buvo pradėtos restruktūrizuoti, mažinant darbuotojų skaičių, siaurinant veiklos sritis. Ir laikotarpyje nuo 1972 iki 1998 m. OECD šalyse smulkių įmonių skaičius išaugo nuo 29 mln. iki 45 mln. įmonių. Struktūriniai pokyčiai ekonomikoje paskatino įmones ieškoti naujų idėjų, naujų darbo būdų, naujų veiklos sričių. Šie pokyčiai sąlygojo naujų įmonei ypač reikalingų specialistų – antreprenerių atsiradimą. Žodis novatoriškas bei novacija - tai lietuvių kalbininkų naudojami žodžiai, apibūdinantys antreprenerišką verslą. (Aiškumo dėlei paminėsime, kad šiame darbe žodžiai novatoriškas ir antrepreneriškas bus naudojami kaip tapatus). Žodis antreprenerystė, kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia ko nors imtis, kažką daryti. Tuo tarpu verčiant iš norvegų kalbos “entrepreneur” reiškia statybų (kelių) darbininkas (building constructor). Vienas pirmųjų 18 a. antreprenerystės teorijos kūrėjų buvo Richard Cantillon, kuris teigė, jog antrepreneriai – tai žmonės susiję su rizika, kurie perka tam tikra nustatyta kaina, o parduoda nepastovia kaina. Antreprenerystės sąvoka jau seniai ir plačiai vartojama Vakarų visuomenėje. Ypač ji giliai įsišaknijusi JAV, Kanados ir Izraelio visuomenių kultūroje kaip dogma: antreprenerystė – ekonomikos variklis. Naujausiose ekonomikos teorijose, taip pat daugelyje Europos Sąjungos dokumentų iš naujo bandoma įvertinti antreprenerystės – “nematerialaus kapitalo” vietą ir reikšmę ekonomikoje. Sparčiai didinamos investicijos į šio “nematerialaus kapitalo” plėtrą, tuo akumuliuojant mokslines, technologines, inovacines žinias bei gerinant intelekto kapitalo kokybę, skatinant ekonominės plėtros motyvaciją. 19 a. pab. – 20 pradžioje antrepreneriai buvo tapatinami su menedžeriais. Kiek vėliau antreprenerystės sampratą patobulino Joseph Schumpeter (1937) atskleidęs labai svarbų antreprenerystės bruožą – inovatoriškumą. Šiuo autoriaus supratimu antrepreneris pagal atliekamų funkcijų sampratą apima inovacijas, kapitalo sukaupimą ir vadybą, kurie būtini jo idėjoms įgyvendinti. Kitas antrepreneris Frank Phillips išskiria tokias antrepreneris savybes: • Antrepreneris turi viziją, kas bus ir galėtų atsitikti; • Jis žino kaip pateikti save ir savo idėjas; • Jis pripažįsta savo privalumus ir trūkumus bei paslėptą talentą tose srityse, kur labiausiai trūksta. Mokslinėje literatūroje pateikiama daug ir įvairių antreprenerių (novatorių) bei antreprenerystės (novatoriškumo) apibrėžimų: Antrepreneris – tai žmogus orientuotas į galimybių panaudojimą. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo menedžerio (Drucker, 1985). Antrepreneris – tai asmuo besiimantis iniciatyvos, kuriantis socialinius – ekonominius mechanizmus jai realizuoti (Shapero, 1975). Antrepreneris – tai individas, orientuotas į galimybių paiešką, greitą jų panaudojimą ir rizikos valdymą, investuojant firmos kapitalą taip, kad jis būtų likvidus ir lengvai naudojamas kitiems projektams. Antrepreneris [pranc.. entrepreneur] – teatro, cirko savininkas ar koncertų, gastrolių organizatorius. Keistokas paaiškinimas, tačiau jame glūdi tikroji žodžio kilmė: nepastovumas, rizika, būtinas sugebėjimas suktis (tarptautinis žodžių žodynas). Antrepreneris – tai savarankiški biznio savininkai ar veikėjai, ir visi tie, kurie iš tikrųjų realizuoja “naujų kombinacijų” sukūrimo funkcijas, tegu jie būtų ir samdomi darbuotojai, menedžeriai, vadovai, direktorių valdybos nariai ar netgi tie, kurie turėdami dalį įmonės akcijų gali įtakoti sprendimus (Schumpeter, 1934; 74). Antreprenerystė – naujos vertės kūrimo procesas, kuriam antrepreneris skiria reikalingą laiką bei pastangas, prisiimdamas galimą finansinę, psichologinę ar socialinę riziką ir už tai gauna pinigus, naudą, kuri yra visos jo veiklos pagrindinis motyvas, jis nori, skiria tam savo resursus ir pastangas, laisvai rinkdamasis veiklos kelius ir būdus (Hisrich, 1986). Antreprenerystė – tai veikla, kuriai mažiausiai reikalingas valstybės kišimasis ir parama. Antreprenerystė – tai procesas, kurio pagalba individai (tiek turintys savo įmones, tiek veikiantys organizacijos viduje) siekia panaudoti galimybes, netgi jei tam esamuoju momentu neturi reikiamų resursų. Antreprenerystė – siekis panaudoti išorines organizacijos aplinkos galimybes, o analogiškas novatoriškumas jos viduje galėtų būti apibūdinamas intraprenerystė terminu. Taigi, sąvokas antrepreneris ir antreprenerystė skirtingi autoriai suvokia skirtingai, tačiau išlieka tokie bendri bruožai kaip: • Rizikos prisiėmimas; • Kūrybingumas; • Nepriklausomybė; • Atlygis. Egzistuoja trys antreprenerystės formos: 1. Individuali antreprenerystė; 2. Intraprenerystė; 3. Organizacinė antreprenerystė. Individuali antreprenerystė, t.y. antrepreneris – tai individas, orientuotas į galimybių paiešką, greitą jų panaudojimą ir rizikos valdymą, investuojant firmos kapitalą taip, kad jis būtų likvidus ir lengvai naudojamas kitiems projektams. Antrepreneriai dirbantys didelėse veikiančiose organizacijose, dar vadinami intrapreneriais. Intrapreneriai kuria naujas idėjas, inicijuoja procesus, kuria naujus produktus ir paslaugas, kurios suteikia organizacijai galimybes augti ir tobulėti, imant šias idėjas realizuoti. Intrapreneriai daug mąsto ir ieško faktų, kol įsitikina idėjos tinkamumu. Be to, jie turi klausytis ne tik vidinio balso, bet ir kitų nuomonės, t.y. būti jautrūs organizacijos hierarchinei struktūrai. Intrapreneriai padeda didelei organizacijai prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios aplinkos, rinkos eksperimentų, organizacijos valdymo procesų bei kontrolės, tačiau intraprenerystė įmanoma tik organizacijose remiančiose bei skatinančiose antreprenerystę. Organizacinė antreprenerystė. Antrepreneriškos organizacijos – tai organizacijos, kurios pasirengusios, nori ir sugeba adaptuotis prie besikeičiančios išorinės aplinkos ir netgi ją keisti, bei pati inicijuoja tokius pasikeitimus. Pasikeitimus ši organizacija laiko galimybėmis, o ne grėsmėmis. Taigi, antrepreneriška organizacija aplinkoje ieško galimybių verslui, o ne visur įžvelgia pavojus. Pažymėtina, kad antrepreneriai ir antrepreneriškos organizacijos visada veikia savo kompetencijos ribose, savo resursus ir dėmesį nukreipdamos ne į tą, ką jos jau žino, o į tai, ko jos dar nežino. Jos save vertina ne pagal praeities standartus (kaip jau jos toli nuėję), bet pagal ateities vizijas (kaip jos dar toli nueis). Antrepreneriškos organizacijos neleidžia, kad jų padarytos praeities klaidos turėtų įtakos jų ateičiai (tai, kas nepasisekė praeityje, dar nereiškia, kad nepasiseks ir vėl pasikartos ateityje) [1]. 1.2. Novatoriškas verslas, jo vaidmuo ekonomikoje Strateginių požiūrių novatoriško verslo veiklos varomoji jėga yra jo unikali savybė suvokti netolydžias galimybes sukurti tai, kas anksčiau nebuvo sukurta, ir realizuoti rinkoje. Tuo novatoriškas verslas iš esmės skiriasi nuo tradicinio paremto vadybos dėsniais, kur apsiribojama patikėtų išteklių valdymu. Dėl tokios orientacijos novatoriškas verslas laikomas revoliuciniu ir trumpalaikiu tuo tarpu tradicinis verslas yra evoliucinis ir ilgalaikis. Išteklių valdymo požiūriu novatoriškas verslas teikia pirmenybę epizodiniam naudojimui arba reikalingų išteklių nuomai, tuo tarpu tradicinis verslas orientuojasi į pastovią nuosavybę arba reikalingų išteklių įdiegimą. Todėl vadybos struktūros požiūriu novatoriška (antreprenerinė) organizacija yra teisinė neformalaus bendradarbiavimo tinklo, o tradicinė vadybinė struktūra yra hierarchinė. Taigi novatoriškas verslas suranda idėją, dažniausiai neturi išteklių, bet jų ieško, idėjos pagrindu įkuria verslą ir įdarbina žmones. Tuo tarpu tradicinė įmonė turi finansinius išteklius, savo kapitalą paprastai investuoja į jau veikiančią įmonę ir siekia gauti pelną. Antrepreneriška (novatoriška) veikla pasireiškia ne įmonei funkcionuojant rinkoje, bet įmonės pradinio formavimo ir įėjimo su savo produktais į rinką etapu. Tuo pačiu antreprenerio veikla yra orientuota į naują žmoniškųjų išteklių panaudojimą, t.y. naujų darbo vietų kūrimą. Remiantis pateiktu tradicinio ir novatoriško verslo apibūdinimu, galime teigti, kad novatoriškas verslas tai galimybė dirbti kūrybingiau ir intensyviau negu konkurentai. Novatoriška įmonė geba ne tik identifikuoti rinkos disbalansą, bet ir imtis veiksmų pelnui gauti iš šių “rinkos defektų”. Tokiu disbalansu gali būti naujų produktų poreikis, nepasitenkinimas kokybe ar kaina, paslaugų nebuvimas ir t.t. Ypač pabrėžiama, kad išskirtinė novatoriško verslo savybė – tai sugebėjimas teisingai numatyti, kurioje rinkos vietoje atsiras naujas disbalansas. Visi išvardinti novatoriško verslo pranašumai turėtų sąlygoti ekonomikos augimą ir pažangą. Naujausias P.Reinolds tyrimas pateikia tokį antreprenerystės ir ekonominio augimo ryšio modelį (žr. 1 pav.). Pastarųjų metų tarptautinės ekonominės plėtros tendencijos rodo, kad svarbiausi verslo dinamikos veiksniai, lemiantys ekonominį augimą yra šie: 1. novatoriškos galimybės; 2. novatoriški gebėjimai; 3. infrastruktūra; 4. demografija; 5. profesinis ugdymas ir treniravimas; 6. kultūra. Pažymėtina, kad Pirmieji du veiksniai yra stipriai veikiami kitų keturių, taip pat, kad visų šešių veiksnių bendras veikimas įvairioms šalims yra skirtingas. Taigi apibendrinant galime teigti, jog novatoriškam (antrepreneriškam) verslui būdinga [2, p. 127 - 128]: • Turėti talentingą ir kūrybingą lyderį – antreprenerį, pasižyminti visomis būdingomis individualiomis ir psichologinėmis savybėmis; • Sugebėti pritraukti ir suburti kūrybingą komandą, turinčią reikalingų veiklos įgūdžių. Tai svarbu siekiant įmonės ekonominės plėtros; • Nuolat turėti naujų idėjų ir mokėti jas paversti komerciniu produktu; • Turėti verslo planą, kad galėtų nustatyti efektyvią strategiją, rinkos potencialą, finansus, technines produkto tobulinimo galimybes, komandos poreikius; • Palaikyti išorinius ryšius, sukurti ir panaudoti vietinį socialinį – ekonominį tinklą; • Gauti būtina finansavimą (Apie novatoriško verslo finansavimą bus kalbama kitame šio darbo skyriuje). 2. NOVATORIŠKO VERSLO IR KONKURENCINGUMO SKATINIMO PLANAS Novatoriško verslo ir inovacijų skatinimas paskutiniu metu tapo svarbiausia Europos verslo įmonių politikos dalimi. Aplinkos sukūrimas, kuri užtikrintų naujų įmonių ir sektorių įkūrimą ir augimą, tampa pagrindiniu faktoriumi stiprinant ES įmonių konkurencingumą. Ypatingai naujai sukurtos ir mažos įmonės įtakoja pokyčius. Jų dėka atsiranda ir dauguma naujų darbo vietų. Kadangi mažos ir vidutinio dydžio firmos sudaro 99% visų pramonės šakų, novatoriškas verslo ir konkurencingumo planas turėjo būti atsakymas į vis labiau globalia tampančios rinkos keliamus klausimus ir problemas, su kuriomis susiduria mažos ir vidutinio dydžio įmonės. Šio plano pagrindiniai aspektai: nauji ir lengviau prieinami finansavimo mechanizmai ir inovacijos bei administracinio aparato veiklos pagerinimas. 2.1. BEST Pradžią šio plano kūrimui davė BEST (The Business Environment Simplification Task Force), kuris buvo Europos Komisijos pristatytas 1997 metais Amsterdame. BEST tikslas- pagerinti mažų ir vidutinio dydžio verslo įmonių padėtį bei pašalinti kliūtis verslo ES vystymuisi per subalsuotas politikos priemones. BEST siekė užtikrinti inovacijų ir teigiamų pokyčių tęstinumą. Galutinis 64 rekomendacijų variantas buvo pristatytas 1998 gegužės mėnesį, ir susidėjo iš dviejų dalių: Volume I apėmė principines rekomendacijas; Volume II buvo sudarytas iš labiau detalizuotų darbo grupių pateiktų raportų rekomendacijų. 1998 m. rugsėjo 30 d. Europos Komisija išleido Komunikatą dėl novatoriško verslo ir konkurencingumo skatinimo, kuris remdamasis BEST rekomendacijomis apėmė šias pagrindines sritis: 1. Novatoriškos visuomenės lavinimas ir švietimas; 2. Mažų bei moderniųjų technologijų įmonių finansavimo užtikrinimas; 3. Tyrimų ir inovacijų skatinimas, ES programų MVĮ (SME) kūrimas; 4. Konsultacinių tarnybų matomumo gerinimas; 5. Administracinio aparato gerinimas; 6. Užimtumo ir darbo sąlygų gerinimas. Planui įvykdyti buvo nustatyti griežti laiko rėmai, bet kiekviena šalis narė galėjo laisvai pasirinkti priemonės problemų sprendimui. Taip buvo bandyta užtikrinti bendrą plano sėkmę, nes šalys taiko labai skirtingus metodus novatoriškam verslui skatinti. Šalys buvo įpareigotos informuoti Komisiją apie įvykdytus plano žingsnius, t.p. buvo numatyta ir nepriklausomas pažangos įtraukiant verslą į politinius sprendimus įvertinimas. 2.2. Novatoriškas visuomenės lavinimas ir švietimas Norint sukurti stiprų ir dinamišką verslą, būtina sąlyga yra verslo įgūdžių lavinimas. Europoje dauguma žmonių neturi reikiamų žinių ir nėra pasiruošę, kad ryžtųsi pradėti savo verslą. Tradicinė mokymo sistema perteikia jauniems žmonėms tik faktines žinias, o verslui reikalingas išsilavinimas, kuris duotų verslui reikalingus įgydžius ir žinias, tokius kaip motyvacija, kreatyvumas, verslo galimybių numatymas, rizikos faktoriaus įvertinimas. Šių žinių ir įgūdžių trūkumas mokymosi programose yra kultūrinė Europos problema, kuri būdinga visoms mokymosi įstaigoms pradedant pradine mokykla ir baigiant universitetais. Reikia paminėti, kad ir neadekvatus pedagogų paruošimas yra vienas iš šios problemos sudedamųjų dalių. Kaip svarbu jauniems žmonėms suteikti reikiamas žinias, kad jie nesibaimintų imtis nuosavo verslo įrodė University Entrepreneurship Programme bandymas, kuomet studentams mokymosi programoje buvo siūlomas nuosavo verslo steigimo modulis. 1996/97 metais šį modulį išklausė 1000 studentų iš 6 Škotijos universitetų. Gauti rezultatai patvirtino lūkesčius: • 82 proc. studentų buvo pozityviai nusiteikę asmeninio verslo kūrimo atžvilgiu; • 78 proc. tvirtino gavę pakankamai žinių, kad pradėti asmeninį verslą; • 68 proc. ketino po keleto metų patys imtis privataus verslo; • ir tik 14 proc. nebuvo susidomėję nuosavos verslo įmonės kūrimu. ES šalys narės turės išspręsti šiuos klausimus susijusius su švietimu, kad įgyvendinti novatoriško verslo ir konkurencingumo skatinimo planą: • Kaip paskatinti novatoriško verslo žinių suteikimą pradedant nuo pradinės mokyklos iki universiteto? • Kaip gali MVĮ (SME) dirbdamos kartu su mokyklomis prisidėti siekiant šio tikslo, bei užtikrinti, kad besimokantiems būtų suteikti verslui reikalingi įgūdžiai? • Kaip galima būtų perteikti įmonių rolės svarbą, kurią ji vaidina visuomenėje (prizai sėkmingoms įmonėms / reklamines kampanijos)? Komisija nuo 2000 m. skiria apdovanojimą jaunai Europos įmonei bei remia daug projektų, kurie skatina jaunus žmonės steigti nuosavas įmones. Kad išlaikyti konkurencingumą šiandieną labai greitai kintančioje rinkoje bei verslo pasaulyje labai svarbus tampa tolesnis profesinis lavinimasis. Būsimiems verslininkams reikia užtikrinti specialius vadovavimo įmonei kursus bei galimybę tolesniam profesiniam tobulėjimui. Deja, šiandiena siūlomi kursai negali pateikti visų reikalingų įgūdžių ir žinių reikalingų MVĮ. Kursai dažniausiai pritaikyti didelėms firmoms, mokymo metodai per daug akademiniai ir nutolę nuo praktikos, kursų laikas nelankstus. Dažnai ir įmonių savininkai neįžvelgia tolimesnio profesinio tobulėjimo svarbos įmonei. Kad išspręsti šias problemas, šalys kandidatės turi siekti šių tikslų: • Lavinimosi tęstinumo užtikrinimas; • Profesinio tobulinimosi užtikrinimas; • Naudingų žinių bei privataus verslo mokymo kursų privačiame ir visuomeniniame sektoriuje vystymas; • Mokymo planų bei turinio suderinimas su MVĮ (SME); • Skatinimas mokintis ir lavintis (mokesčių sumažinimas). Komisija įsteigė Business Education Network of Europe (BENE), kurio tikslas yra sujungti verslo ir vadybos mokymo įstaigas bei skatinti informacijos bei patirties pasidalijimą ES. Be to Komisija įpareigojo šalis nares užtikrinti, kad MVĮ būtų labiau įtrauktos į mokymo programas, ypač LEONARDO. 2.3. Priėjimo prie finansavimo užtikrinimas Ilgalaikio kapitalo investicijų trūkumas bei finansavimo kaštų dydis laikomi svarbiausiomis kliūtimis ilgalaikiams įmonių plėtimosi planams įgyvendinti. Europoje 51 proc. įmonių ima trumpalaikius kreditus, kai tuo tarpu JAV tik 26 proc. įmonių. Daug problemų sukelia ir vėluojantis klientų atsiskaitymai. Vertinimų duomenimis Europoje veikia 125 Business Angels, kurių investicijų galia 10 mlr. eurų (1995-1996 m.). Įmonės įkūrimui ar plėtimui, naujų technologijų ar konkurencingumo skatinimui būtina sąlyga yra finansavimas. Vienas iš pagrindinių sunkumų - priėjimas prie kapitalo. Europos MVĮ ypatingai kenčia dėl per mažų investicijų. Jos per daug priklausomos nuo trumpalaikių paskolų, kurios labai brangios ir ypatingai ekonominio sąstingio metu padidina firmos bankroto riziką. Pagrindinė šios problemos priežastis –per mažas saugumas, kuris pasunkina paskolų sąlygas. Ypatingai naujai susikūrusios ar greitai augančios novatoriškos MVĮ, kurias bankai priskiria rizikos grupei, turi didelių finansavimo problemų. Šioms problemoms spręsti šalys kandidatės turėti imtis šių priemonių: • Kredito unijų įkūrimas ar plėtimas, kurios remtų rizikos grupės MVĮ; • Sistemų, skatinančių mažų firmų finansavimą ir jų priklausomybės nuo bankų paskolų mažinimą, kūrimas; • Privačių akcininkų bei rizikos kapitalo programų kapitalo indėlio į klestinčias firmas ir moderniųjų technologijų įmones skatinimas; • Priemonių, lengvinančių įmonių perdavimą, kūrimas. Komisija savo ruožtu numatė šiuos problemos sprendimo būdus: • sukurti direktyva dėl kovos su apmokėjimo vilkinimu; • dialogo tarp bankų ir MVĮ.dėl finansavimo ir investicijų galimybių gerinimo skatinamas; • pradinio kapitalo fondų, kurie investuos į didelio augimo ir užimtumo potencialą turinčias novatoriškas įmones, rėmimas; • Business Angel tiklų vystymo skatinimas; • Vadovas MVĮ, kad geriau įvertinti įėjimo į rinką galimybes; • Iniciatyvinė grupė įmonių augimui ir užimtumui skatinti, bei veiksmų planas rizikingam investavimui skatinti. 2.4. Priėjimas prie tyrimų ir inovacijų Inovacijos turi nepaprastą svarbą verslo įmonės veiklai ir konkurencingumui. Europa nors ir turėdama didelį novatoriška potencialą ir puikias tyrimų įstaigas stipriai atsilieka tyrimų panaudojimo srityje, ypač nuo JAV. MVĮ trūksta problemos suvokimo ir informacijos, sudėtingas ir brangus technologijų perdavimas ir patentų tvarka. Klestinčios įmonės investuoja į gamybos procesų inovacijas 40% daugiau nei lėtai augančios įmonės. Patento registravimas ir apsauga ES yra šešis kartus brangesnis nei JAV. Todėl manoma, kad 2/3 iš 170 000 ES MVĮ, savo išradimų neužpatentuoja. Šalys narės atsakingos už šių tikslų įgyvendinimą: 1. Geresnis technologijų perkėlimo ir tyrimų rezultatų MVĮ panaudojimas, 2. Mentorių parama, 3. Bendradarbiavimo tarp mažų ir didelių įmonių bei tyrimo centrų gerinimas, 4. Paramos tinklų inovacijoms tobulinimas ir geresnės prieigos kūrimas, 5. Patentų tvarkos MVĮ palengvinimas. Komisija užtikrins kad 5-toji tyrimų ir technologijų programa bus naudinga didesniam skaičiui MVĮ bei pateiks pasiūlymą patentų suvienodinimui ir kainų sumažinimui. Komisija įsipareigojo remti patentų biurus jų bendradarbiavime su MVĮ. Online informacija bei pagalba apie asmeninės nuosavybės teises (IPR) 2.5. Konsultacinių tarnybų matomumo gerinimas MVĮ neskuba reikalingos informacijos ieškoti konsultacinėse tarnybose dėl didelių kainų. 40 proc. įmonių įvertino konsultacinių tarnybų darbą kaip brangią, 26 proc. dvejojo dėl kreipimosi į konsultacines tarnybas, nes nesitikėjo gauti reikiamą informaciją. Svarbi problema yra ir konsultacinių tarnybų matomumas. Net 17 proc. įmonių nežinojo, kur jie galėtų gauti reikiamą paramą ir informaciją. Dažnai įmonėms neužtenka vidaus žinių, kad išspręsti iškilusias problemas, kurios susijusios su sėkmingu vadovavimu firmai. Tai pampa ypatingai svarbu taip greitai kintančios verslo aplinkos akivaizdoje. Ypatingai svarbu gauti reikiamą informaciją bei konsultacinę paramą kuriant firmą arba kai įmonė susiduria su sunkumais. Deja, dažnai konsultacinės tarnybos nėra lengvai prieinamos bei nėra bendro jų bendradarbiavimo tinklo. Yra numatyta sukurti “One stop Shops” ar “First stop Shops” kad pagerinti konsultacinių tarnybų pasiekiamumą ir matomumą bei informacijos kokybę. Komisija rems šį bandymą, įrengdama forumą pasidalijimui patirtimi. Komisija t.p. rems “One Stop Internet Shop”, kaip pradinį informacijos šaltinį, kuriame MVĮ ras informaciją apie vidaus rinką, prieigą prie finansų ir t.t. Jis bus sujungtas su Euro-Info centrais. Vienas iš problemos sprendimų būdų t.p. interneto informacinių tarnybų MVĮ (Screen) sąrašo sudarymas. 2.6. Administraciniai bei tarnybiniai pagerinimai ES verslo įmonių administravimui išleidžiama 200 mlr. eurų, arba 3 % BVP. Įmonės įteisinimas įvairiose ES šalyse vyksta skirtingai ir priklausomai nuo šalies tam reikalingos nuo 3 iki 28 procedūrų. Įteisinimui reikalingas laikas taip pat varijuoja nuo keleto dienų iki 28 savaičių. Vis daugiau taisyklių ir reikalavimų apsunkina verslo įmonių darbą bei įtakoja konkurencingumą. Sudėtingas įmonės įteisinimo ir registravimo procesas taip pat kliudo plėsti MVĮ tinklą. Iš esmės ES administraciniai vienetai yra sudaryti pagal tą pačią sistemą, bet egzistuoja didelis kordinavimo deficitas. Administracija turi rūpintis geresne pagalba įmonėms, turi padėti patarimais ir konsultacijomis. Kad šiame sektoriuje pasiekti pozityvių pokyčių šalys narės turėtų: • Skatinti priemonių geresnėms sąlygos įmonių įkūrimui ir plėtimui kūrimą, kurioms priklauso: 1. vienas kontaktinis punktas formalumams dėl įmonės kūrimo; 2. visiems vienodas registro formularas; 3. vienodas registro kodas; 4. pirmojo darbuotojo įdarbinimo proceso supaprastinimas ir kaštų mažinimas. Komisija ir šalys narys atsakingos už centrų, kurie užsiimtų įmonių teisiniais ir testavimo reikalais, įkūrimą. Komisija t.p. rūpinsis, kad įstatymai dėl MVĮ būtų tinkamai įvertinti ir į juos būtų atsižvelgta. Šiam tikslui bus sukurta pasėkmių vertinimo sistema. T.p. numatyta sudaryti naują tarnautojų profesinio elgesio kodeksą bei nauja direktyvas legislatyviniai politikai. Komisija bus atsakinga ir už naujus pasiūlymus, kaip MVĮ galėtų gauti naudos iš visuomeninių programų bei dalyvauti teikiant paraiškas dėl viešųjų užsakymų. 2.7. Darbo sąlygų ir užimtumo gerinimas Tik 14 proc. Eurpos Sąjungos firmų leidžia savo darbuotojams prisidėti prie firmos strateginių sprendimų, tuo tarpu JAV ir Japonijoje šis skaičius yra žymiai didesnis. „Skandinavišką modelį“, kuomet skatinimas ypatingai intensyvus darbas grupėje su kvalifikuotais ir gerai išsilavinusiais darbuotojais, naudojama tik 2 proc. įmonių. Įmonėms reikalinga motyvuotų ir lengvai prie naujovių prisitaikančių darbuotojų parama. Todėl reikalingi lankstūs teisiniai darbo nuostatai dėl priėmimo į darbą ir darbo organizavimo. Taip pat ir novatoriškų įdarbinimo santykių atsiradimas gali būti paskatintas lanksčios darbo rinkos. Šiandien vis dar tik nedaugelis Europos firmų naudoja naujas darbo organizavimo formas, kurių pagalba galima ilgam laikui pakelti firmos kokurencingumą. Vis didesnę svarbą įgauna adekvatus santykis tarp lankstumo ir saugos darbo vietoje, nes vis daugiau firmų linksta į novatoriškus darbo santykius. Pačios firmos suinteresuotos geru ir tiesiu dialogu tarp darbdavio ir darbuotojo. Valstybės narės atsakingos už lanksčių užimtumo ir darbo sąlygų, kurios būtų priimtinos tiek darbdaviams tiek ir darbuotojams, įtraukimą į nacionalinius skatinimo planus ir jų kontrolę. Komisija rems šiuos planus sukurdama darbo organizacijų modernizavimo tinklą. T.p. yra numatyta kasmet įvertinti nacionaliniuose planuose numatytų priemonių poveikį. Šis planas turi griežtus laiko rėmus, bet kiekviena šalis narė gali laisvai pasirinkti metodus novatoriškam verslui ir konkurencingumui skatinti. Tiek Komisija, tiek ir šalys narės iki vėliausiai 1999 m. turėjo imtis veiksmų, kurie buvo numatyti skatinimo plane. 3. EUROPOS MAŽŲJŲ ĮMONIŲ CHARTIJA Mažosios įmonės yra Europos ekonomikos pagrindas, nes sukuria daugiausia darbo vietų ir skatina naujas verslo idėjas. Mažos įmonės turi pagrindinę įtaką Europos ekonomikai. 25 mln. mažų įmonių, sudarančių 99 proc. visų įmonių, įdarbina beveik 95 milijonus asmenų, t. y. užima 55 proc. visų darbo vietų privačiame sektoriuje. Europos pastangos plėtoti naująją Lisabonos strategijoje numatytą konkurencingiausią, dinamiškiausią ir žiniomis grįstą ekonomiką bus sėkmingos, jei smulkiam verslui teks prioritetinis dėmesys. Mažosios įmonės geba greičiau reaguoti į naujus rinkos poreikius ir kurti darbo vietas, vaidina svarbų vaidmenį skatindamos socialinę ir regioninę plėtrą, rodydamos iniciatyvumo ir įsipareigojimų vykdymo pavyzdį. Verslumas yra vertingas ir praverčiantis gyvenime įgūdis. Mažųjų ir vidutinių įmonių įnašas į konkurencingumą, mokslinį tiriamąjį darbą, inovacijas, įgūdžius ir užimtumą yra reikšmingas, bet jos susiduria su ypatingomis problemomis. Smulkaus verslas pripažįsta žinių, įsipareigojimų vykdymo ir lankstumo svarbą plėtojant naująją ekonomiką. Buvęs EK GD „Įmonės ir informacinė visuomenė“ komisaras Erkki Liikanen teigia, kad „Europos konkurencingumas priklauso nuo mažų įmonių. Siekdami įgyvendinti Lisabonos proceso tikslus, mes privalome savo darbotvarkėje joms suteikti prioritetinę vietą ir toliau didžiausią dėmesį kreipti į smulkiojo verslo poreikius“ [1]. Taip pat EK skatina mokymąsi iš geros praktikos pavyzdžių, tarp Chartiją pasirašiusių valstybių narių nustatant geriausios praktikos gaires. Europos mažųjų įmonių chartija buvo ES valstybių narių patvirtinta Feiroje Europos Vadovų Tarybos susitikime, 2000 m. birželio 19-20 d. Kai chartiją 2004 m. pasirašė valstybės kandidatės, ji tapo išsiplėtusios Europos mažųjų įmonių politikos pagrindu. 2003 m. chartiją pasirašė Vakarų Balkanų regiono šalys bei Moldova, šiuo metu procese dalyvauja 35 šalys. Chartijoje išdėstomas principas „think small first“ („pradėk nuo mažo“) ir pripažįstama, kad mažos įmonės sudaro Europos ekonomikos pagrindą [2]. Šis nuolatinissavanoriškai prie chartijos prisijungiančių šalių daugėjimas rodo, kad chartija tapo varomąja jėga, apimančia pagrindinius mažoms įmonėms palankias sąlygas kuriančios politikos aspektus. Chartijoje buvo nuspręsta sukurti kuo geriausias sąlygas smulkiam verslui plėtoti ir verslininkystės poreikiams tenkinti bei skirti ypatingą dėmesį šioms 10-čiai sričių: • verslininkų švietimas ir mokymas, • spartesnis naujų įmonių steigimas mažesnėmis sąnaudomis, • įstatymų ir kitų teisės aktų tobulinimas, • įgūdžių ugdymas, • elektroninio ryšio plėtotė, • bendrosios rinkos privalumai, • mokesčiai ir finansiniai reikalai, • mažųjų įmonių technologinio pajėgumo didinimas, • sėkmingi e-verslo modeliai ir aukščiausio lygio smulkaus verslo rėmimas, • efektyvesnis mažųjų įmonių interesų atstovavimas ES bei nacionaliniu lygiu. Žinių ekonomikos kūrime šis dokumentas vaidina nemažą vaidmenį tarp kitų tikslų akcentuodamas šio tipo įmonių pasižadėjimą stiprinti naujovių ir verslumo dvasią, kad Europos verslas ateityje galėtų susidoroti su naujais sunkumais; sudaryti geresnes sąlygas naudotis pažangiausiais mokslinių tyrimų rezultatais ir technologijomis. Didelis dėmesys Chartijoje skiriamas verslininkų švietimui ir mokymui. Teigiama, kad Europa puoselės verslumo idėją ir ugdys naujus įgūdžius nuo pat vaikystės. Visų lygių mokslo įstaigose būtina suteikti bendrų žinių apie verslą ir verslininkystės poreikius. Specialūs su verslu susiję moduliai turėtų būti vidurinių mokyklų, kolegijų ir universitetų pagrindine mokymo programų sudedamąja dalimi. Bus skatinamos ir remiamos jaunimo verslumo iniciatyvos ir rengiamos tinkamos mokymo programos mažųjų įmonių vadovams. Dokumente akcentuojama elektroninio ryšio plėtotės, naujųjų technologijų bei jų panaudojimo vystant mažųjų įmonių veiklą svarba. Chartijoje teigiama, kad būtina siekti, kad valdžios institucijos, bendraudamos su smulkaus verslo atstovais, plačiau naudotųsi elektroninio ryšio priemonėmis. Tai leistų įmonėms elektroninio ryšio priemonėmis konsultuotis, pateikti prašymus, mokesčių deklaracijas ar gauti paprastą informaciją ir taupyti savo laiką bei lėšas. Taip pat reikia išplėsti galimybes įmones registruoti elektroniniu būdu. Numatoma didinti galimybes pasinaudoti struktūriniais fondais ir bus remiamos Europos investicijų banko iniciatyvas skirti daugiau lėšų veiklą pradedančioms ir aukštų technologijų įmonėms, įskaitant akcinio kapitalo formavimo priemones. Chartijoje akcentuojama ir mažųjų įmonių technologinio pajėgumo didinimo svarba. Dokumentą pasirašiusios valstybės pasižada: • tobulinti parengtas programas, skatinančias mažųjų įmonių technologinę pažangą ir smulkaus verslo gebėjimą surasti, pasirinkti ir įdiegti technologijas • Skatinti įvairaus dydžio įmones, ypač mažąsias Europos įmones, keistis technologijomis ir bendradarbiauti technologijų srityje, • Rengti veiksmingesnes mokslinio tyrimo programas, skirtas praktiniam žinių ir technologijų taikymui versle, • plėtoti ir mažosioms įmonėms pritaikyti kokybės ir sertifikavimo sistemas. Įvertinant atsilikimą nuo JAV intelektinio kapitalo augimo ir ES esančius šio tipo nuosavybės teisinius reglamentavimus, Chartija numato užtikrinti, kad mažosios įmonės galėtų lengvai gauti Bendrijos patentą ir juo naudotis. • Skatinti mažų įmonių dalyvavimą įmonių tarpusavio bendradarbiavime vietos, nacionaliniu, Europos ir tarptautiniu lygiu, taip pat mažųjų įmonių bendradarbiavimą su aukštojo mokslo įstaigomis ir mokslinių tyrimų institutais. • Siekti, kad nacionaliniu ir regioniniu lygiu būtų remiamos įmonių grupių (klasterių) ir tinklų plėtotės priemonės, plėsti mažųjų įmonių, naudojančių informacines technologijas, bendradarbiavimą Europoje, plačiau supažindinti su gera bendradarbiavimo sutarčių praktika ir remti mažųjų įmonių bendradarbiavimą, kad gerėtų jų gebėjimas patekti į Europos rinkas ir plėtoti veiklą trečiųjų šalių rinkose. Teigiama, kad Komisija ir valstybės narės turėtų skatinti mažąsias įmones perimti geriausią praktiką ir diegti sėkmingo verslo modelius, užtikrinančius jų klestėjimą naujosios ekonomikos sąlygomis. Stebėdama, kaip šalys-narės atsižvelgia į chartijoje pateiktas rekomendacijas, Europos Komisija įpareigojo šalis-nares kasmet rengti Pažangos ataskaitas, kuriose būtų įvertinta ir apibendrinta savo šalių pažanga verslo aplinkoje. Tokios pažangos ataskaitos nuo 2001 metų rengiamos kasmet. Lietuva savo pirmąją Pažangos ataskaitą Europos Komisijai pateikė 2002 m. rugsėjo mėn. ir nuo tada kasmet rengia bei pateikia savo Pažangos ataskaitas. Remdamasi šalių narių pateiktomis Pažangos ataskaitomis, Europos Komisija parengia bendrą Mažųjų įmonių chartijos įgyvendinimo ataskaitą ir ją paskelbia visuomenei. 2005 m., penktojoje metinėje chartijos įgyvendinimo ataskaitoje, remiantis šalių- dalyvių ataskaitomis, apžvelgiami pagrindiniai įvykiai nuo 2003 m. rudens iki 2004 m. rudens. Ataskaitoje nurodomos stipriosios ir silpnosios ES ir valstybių narių vietos, pristatomos perspektyvios priemonės bei pateikiamos rekomendacijos ateities veiksmams. Šių metų ataskaitoje detaliau nagrinėjama pažanga trijose prioritetinėse srityse iš dešimties chartijos sričių. Tai: • verslumo ugdymas, ypač vidurinėse mokyklose; • geresnis reglamentavimas, ypač poveikio įvertinimo ir bankroto įstatymo srityse; • įgūdžių trūkumo mažinimas, ypač priemonės sumažinti kvalifikuotų technikų ir inžinierių stygių. Pagrindinis šalių kandidačių uždavinys - pagerinti savo įmonių konkurencingumą. Bulgarijai ir Rumunijai taip pat reikia pagerinti teisinę sistemą ir skatinti naujų įmonių kūrimąsi bei augimą. Rumunija ir Turkija aktyviau turėtų taikyti poveikio įvertinimą, o Bulgarija jau padarė didelę pažangą šioje srityje. Bosnijai ir Hercegovinai bei Kosovui reikia daugiau pastangų. Didžiausia pažanga daugelyje šalių, ypač Serbijoje, Kosove, Moldovoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo pasiekta pigesnio ir greitesnio įmonių kūrimo srityje, pagreitinant procesą ir priimant reikiamus įstatymus. Chartijos įgyvendinimo raidoje sparčiai progresuoja verslumo ugdymas. Tačiau daugeliu atveju vis dar trūksta nuoseklios sistemos. Kadangi verslumo ugdymas pasižymi „horizontalia dimensija“, pirmas būtinas žingsnis yra užmegzti oficialius ryšius tarp skirtingų viešojo administravimo sektorių, ypač tarp ekonomikos ir švietimo ministerijų, siekiant sukurti plačiai apimančią strategiją. Toks bendradarbiavimas jau vyksta kai kuriose šalyse, tarp jų Prancūzijoje, Nyderlanduose, Suomijoje ir Norvegijoje. Dalis naujų valstybių narių neseniai taip pat ėmėsi tokios iniciatyvos, visų pirma Lietuva. Kol kas šalys, kur verslumas jau yra įtrauktas į bendrojo lavinimo mokyklų programą, tarp jų Čekijos Respublika, Ispanija, Airija, Lenkija, Suomija ir Norvegija, vis dar sudaro mažumą. Geresni rezultatai regimi profesinio ir techninio lavinimo mokyklose. Švietimo institucijos turėtų pripažinti ir remti programas, pagal kurias moksleiviai vadovauja minibendrovėms ar virtualioms įmonėms, ir, kaip Airijoje, plačiau įtraukti jas į mokymo planus, nes jų metodai yra išbandyti ir gali būti pritaikyti vietinėms sąlygoms. Kai kuriose šalyse vis dar reikia skatinti suvokimą apie verslumo ugdymo vidurinėse mokyklose svarbą. Tolesnė politikos raida ypač reikalinga Kipre, Vengrijoje ir Slovakijoje. Portugalijoje, plečiant verslumo ugdymą vidurinėse mokyklose, trūksta visuomeninės iniciatyvos. Graikija taip pat turėtų įdėti daugiau pastangų, nes jos vyriausybės iniciatyva šioje srityje kol kas ribojasi tik techniniu viduriniu išsilavinimu. Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė, yra pirmaujančiųjų gretose, taikydami teisės aktų poveikio įvertinimą. Žymi pažanga buvo padaryta Lenkijoje. Visoms valstybėms narėms rekomenduojama taikyti poveikio įvertinimą kaip standartinę priemonę, leidžiančią pagerinti teisėkūros kokybę ir pašalinti administracinę naštą. Raginama išplėsti bendradarbiavimą tarp vyriausybės padalinių. Poveikio įvertinimo procesas ir kontrolė galėtų būti sėkmingai koordinuojami per lygiagretų padalinį vyriausybėje, ir taip jau daroma daugelyje valstybių narių. E vyriausybės procedūrų įvedimas, pvz., Estijoje ir Latvijoje, suteikė galimybę tartis su suinteresuotomis šalimis ankstyvoje teisės aktų pasiūlymų rengimo stadijoje bei naudoti poveikio įvertinimą – tai yra rekomenduojama priemonė. Nors daugelyje šalių poveikio įvertinimo taikymo srityje buvo padaryta žymi pažanga, Prancūzija, Portugalija, Slovėnija ir Slovakija turėtų dėti didesnes pastangas. Kai kuriose šalyse, pvz., Lenkijoje, konsultavimosi su suinteresuotomis šalimis periodas yra per trumpas, kad būtų galima susidaryti išsamiais tyrimais pagrįstą nuomonę dėl poveikio įmonėms. Pernelyg griežtos teisinės bankroto pasekmės ir sudėtingos bankroto procedūros gali trukdyti verslumui. Todėl laiką ir pinigus eikvojančios bankroto procedūros turėtų būti persvarstytos arba pakeistos naujais įstatymais, numatančiais greitas, nebrangias, lengvai prieinamas, supaprastintas ir iš anksto žinomas procedūras. Dažnai bankroto ištiktiems verslininkams daug geriau sekasi antrą kartą, ir galimybė sąžiningiems verslininkams dar kartą pabandyti pradėti verslą teigiamai paveiktų ekonominį augimą. Todėl sąžiningiems verslininkams nauja pradžia turėtų būti lengvesnė. Per pastaruosius metus pusė valstybių narių persvarstė savo bankroto įstatymus arba šiuo metu tai daro. Įdomus pastarojo laikotarpio pavyzdys – Ispanija, iš esmės pagerinusi savo bankroto įstatymus. Gelbėjimo ir restruktūrizavimo procedūros, skirtos padėti išgyventi ir išlikti pajėgioms įmonėms, egzistuoja ne visose šalyse, o ir esamas paprastai reikia pagerinti. Naujas Prancūzijos įstatymas bankrutuojančioms įmonėms gelbėti, kurio tikslas iš anksto pastebėti finansinius sunkumus ir suteikti verslininkams dar vieną galimybę, bei Nyderlandų projektas Debt restructuring for entrepreneurs („verslininkų skolų restruktūrizavimas“), kuris siekia supaprastinti neteisminio skolos restruktūrizavimo procesą, yra daug žadantys pastarojo meto pasiekimai. Nors, siekiant pagerinti bankroto ir restruktūrizavimo procedūras bei skatinti imtis verslo dar kartą, buvo panaudotos kelios naujos priemonės, kai kuriose šalyse šiam tikslui pasiekti reikia veikti aktyviau. Pavyzdžiui, Graikijoje šioje srityje nepastebima jokios pažangos, o Liuksemburge nėra ankstyvo perspėjimo sistemos. Daugiausiai į įmonės likvidavimą orientuotos bankroto procedūros Slovakijoje ir restruktūrizavimo procedūros Lenkijoje tebėra brangios ir sudėtingos. Dauguma šalių stebi esamą ir būsimą įgūdžių poreikį, taikydamos vis sistemingesnius procesus ir bendradarbiaudamos su kitomis suinteresuotomis šalimis, t. y. verslo ir socialiniais partneriais, regioninėmis ir sektorinėmis organizacijomis. Kai kurios tradiciškai ryšius tarp universitetų ir įmonių palaikančios šalys, pvz., Švedija, šiam bendradarbiavimui palaikyti sukūrė institucinę struktūrą. Kitos šalys, pvz., Italija, šiuos ryšius grindžia finansavimu, tyrimais, iniciatyvomis ar programomis tam tikruose sektoriuose, siekdamos derinti bendrajį ir profesinį mokymą. Reguliariai stebėdamos įgūdžių poreikį, valstybės narės laipsniškai persvarsto bendrojo ir profesinio mokymo politiką ir stengiasi, kad ji labiau atitiktų esamus ir numatomus struktūrinius darbo rinkos pokyčius. Reikia, kad visi partneriai, ypač įmonės, toliau ir dar aktyviau dalyvautų, kuriant ir nustatant bendrojo ir profesinio mokymo programų kursus. Mokymosi sistemos atnaujinamos ir tampa patrauklesnės, pvz., Prancūzijoje, bei labiau atitinka rinkos poreikius, pvz., Austrijoje. Be to stiprėja techninis mokymas, bei neoficialus mokymas vis dažniau oficialiai pripažįstamas. Dažnai pabrėžiama mokymosi visą gyvenimą svarba, tačiau nedaug šalių turi visapusišką sistemą jam skatinti. Naujos mokymosi galimybės, pvz. e-mokymasis ir mokymo centrai, siūlantys įvairias mokymo programas, yra bandomos tik keliose šalyse, tarp jų Airijoje, Slovėnijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Siekiant visą gyvenimą kelti būtiną specialistų kvalifikaciją, reikia padidinti visuomenines ir privačias investicijas. Vadovavimas pasirenkant ir informavimas gali padėti pagerinti kai kurių profesijų įvaizdį ir sudominti jaunus žmones perspektyviomis profesijomis, pvz., inžinieriaus ir kitų technikos, taip pat informacijos ir ryšių technologijų specialistų. Valstybės narės bei verslo ir profesinės organizacijos vis labiau siekia išspręsti šį klausimą, pasitelkdamos informacinį ir profesinį vadovavimą, televizijos programas ir mokslo klubus. Sektorinių organizacijų iniciatyvos neseniai lėmė įdomius šios srities pokyčius Vokietijoje ir Airijoje. Belgijoje, siekiant užtikrinti aktyvesnį mobilumą tarp šalies regionų, reikia pagerinti kompetencijos poreikio stebėjimą šalies ir regioniniu lygmeniu. Čekijos Respublikoje, Graikijoje ir Slovakijoje reikia plėsti ryšius tarp universitetų ir įmonių, o Italijoje aktyviau remti specializuotą mokymą įmonėse. Vis daugiau valstybių narių semiasi įkvėpimo iš kitų valstybių narių sukurtų priemonių ir geriausios praktikos projektų rekomendacijų, taip teigiamai išnaudodamos viena kitos stipriąsias puses. Pavyzdžiui, geriausios praktikos projektas dėl verslumo ugdymo paskatino teigiamus pokyčius Estijoje, Lietuvoje ir Norvegijoje. Švedija, ruošdamasi išplėstai verslumo programai, kaip idėjų šaltinį naudojo geriausios praktikos projektą, Komisijos veiksmų planą verslumui skatinti ir chartijos ataskaitas iš kitų šalių, ypač iš Ispanijos ir Suomijos [3]. Yra pripažįstama, kad Europai dar toli iki 2010 m. numatytų Lisabonos tikslų. Pažanga labai priklauso nuo to, ar sėkmingos bus pastangos skatinti verslumą ir mažų įmonių kūrimą. Turi būti sukurta aplinka, kurioje mažoms įmonėms nereikėtų kovoti su biurokratija ir kur verslininkai galėtų įgyvendinti savo idėjas versle. Pirmininko Wim Kok atskaitoje, praėjusį lapkritį pateiktoje kaip priedas prie laikotarpio vidurio apžvalgos, pabrėžiama būtinybė sukurti verslininkams tinkamą klimatą, sudarantį sąlygas didinti konkurencingumą Europoje. 4. ATREPRENERYSTĖS ŽALIOJI KNYGA Antreprenerystės svarba pasireiškia per tokias sritis: 1. Antreprenerystė palaiko darbo vietų kūrimą ir ekonominį augimą. Skatina kurti mažas ir vidutines įmones, kurios ir yra pagrindiniai darbo vietų kūrėjai. Pavyzdžiui, Nyderlanduose 1994-98 m. 8 proc. greitai augančių įmonių sukūrė 60 proc. užimtumo augimo. Antreprenerystė gali skatinti socialinę ir ekonominę atsiliekančių regionų sanglaudą, aktyvinti ekonominę veiklą ar bedarbių/neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. 2. Antreprenerystė yra lemiamas konkurencingumo veiksnys. Naujos antreprenerystės iniciatyvos išplečia produktyvumą. Jos palaiko konkurencinį spaudimą, versdamos kitas įmones reaguoti: didinant efektyvumą ar ieškant naujovių. Vartotojai iš to išlošia gaudami didesnį produktų pasirinkimą ir žemesnes kainas. 3. Išlaisvina asmeninį potencialą. Žmonės dirba ne tik tam, kad uždirbtų pinigus, bet kad būtų saugūs, nepriklausomi. Didesnės pajamos leidžia žmonėms užpildyti savirealizacijos poreikius per antreprenerystę ir jos keliamus iššūkius. Tyrimų duomenimis, antrepreneriai yra daug labiau patenkinti savo darbu nei dirbantieji, turintys darbdavius. 4. Antreprenerystė ir visuomeniniai interesai. Antreprenerystė skatina rinkos ekonomiką ir aprūpina visuomenę pasirinkimo įvairove. SVV yra labiau atsakingas ir dirba draugiškesnėje aplinkoje nei stambus verslas. Antreprenerystės trūkumai ir potencialas: 1. Net 67 proc. JAV piliečių teikia pirmenybę nuosavam verslui (Europoje – tik 45 proc.). Bandymuose įkurti ar plėtoti savo verslą per paskutiniuosius 3 metus Europa taip pat atsilieka nuo JAV: 4,5 proc. ES piliečių atitinkamai 13 proc. JAV piliečių. Nors JAV besikuriančios naujos firmos yra vidutiniškai mažesnė nei ES, tačiau pasisekimo atveju jos greitai išsiplečia, tuo tarpu daugelis ES verslininkų idėjų taip ir neišvysta dienos šviesos. JAV antreprenerystė yra dinamiškesnė nei ES: 8 iš 25 JAV didesnių firmų prieš 40 metų pradėjo savo verslą kaip mažos įmonės, ES priešingai - dabartinės didelės firmos jau ir prieš 40 metų buvo didelės. Nors antreprenerystė kuria naujas darbo vietas (bedarbystė sumažėjo nuo 11 proc. (1990 m.) iki 7,4 proc.), tačiau tai dar išlieka didele problema. 2. Iššūkiai Europai. Vidutiniškai ES nestokoja verslo pradininkų, tačiau skirtumai tarp regionų labai dideli. Iššūkis ES yra identifikuoti veiksnius, sukuriančius tokias sąlygas, kad antrepreneriškos iniciatyvos ir verslo veikla galėtų klestėti. 3. Politika vystant antreprenerystę. ES vykdo augimą ir orientuotą į stabilumą makroekonominę politiką. Taryba leidžia kasmetines „Plačias ekonominės politikos gaires“ nacionalinėms valstybėms. 2002 m. gairės rekomendavo antreprenerystę vystyti per mokesčių ir reguliavimo aplinką naujoms ir jau egzistuojančioms įmonėms, įtraukiant teisines reformas ir skatinant finansinių rinkų efektyvumą. Tačiau didesnės ekonominės galimybės automatiškai neskatina daugiau antreprenerystės. Tai labai priklauso nuo žmonių teikiamos pirmenybės, gebėjimų ir galimų alternatyvų. Antreprenerystė turi būti vystoma 3 lygmenimis: individualiu, įmonės ir visuomenės. Antreprenerystės politikos tikslas – pakelti antreprenerystės gyvybingumą motyvavimu bei aprūpinimu geresniais sugebėjimais. Verslą palaikanti aplinka yra sąlyga verslui gyvuoti ir išsilaikyti. Kaip paruošti daugiau antreprenerių? 1. Įėjimo barjerai. Pradedantieji verslą susiduria su finansiniais sunkumais (net 76 proc. pradedančiųjų pažymi šį trūkumą). Rizikos padalinimo tarp viešo ir privataus sektoriaus galėtų padėti padidinti finansavimo galimybes. Nemaži admnistraciniai sunkumai registruojant įmonę. ES vidutiniškai įkurti IDV įmonę reikia 12 darbo dienų. Kaip pavyzdys to išvengti - Portugalijoje įkurtas Verslo formalumų centras, padedantis sumažinti naujų firmų registravimo barjerus. 2. Rizika ir atlygis. Nepavykęs biznis yra laikomas didelės nesėkmės, nesąžiningumo ženklu. Europiečiams tai asocijuojasi su bankrotu ir asmeninės nuosavybės praradimu. ES nepakankamai sutvarkyta nemokumo teisinė bazė. Belgija jau yra priėmusi atitinkamus įstatymus, gelbėjančius verslininkus, turinčius laikinų problemų: galima greitai uždaryti negyvybingas įmones. Teismai gali deklaruoti sąžiningų verslininkų bankrotus kaip pateisinamus, leidžiant verslininkams vėl pradėti verslą. Neišspręsti ir socialinės apsaugos klausimai: pradedantis savo verslą pasirenka apribotą socialinę apsaugą. 3. Skatintini gebėjimai. Švietimas ir mokymas turi padėti stiprinti antreprenerystę: vystant teisingą produktyvų mąstymą, karjeros galimybių suvokimą. Net 37 proc. europiečių galvojo apie antreprenerišką veiklą, bet tik 15 proc. pavertė tai realybe. Tie, kas pasitiki savo žiniomis ir patirtimi, 2-7 kartus greičiau įsitraukia ar yra įtraukiami į naują verslą. Graikijoje kaip mokymo priemonė sudentams naudojama virtualios įmonės kūrimas. Dėl šios programos gerų rezultatų ji išplėsta visose techninio pobūdžio mokyklose. Antreprenerystės kursai įrašomi į CV (antreprenerystės teorija + praktinis vadovas parengiant biznio planą). Asmeniniai bei vadybos įgūdžiai yra verslo kūrimo sėmės raktas. Tai turi būti ugdoma nuo vaikystės ir taip pat universiteto lygyje. Daugelis ES šalių antreprenerystės mokymą įtraukė į savo mokymo programas. Airijoje kaip dalis regioninės augimo strategijos priimta programa, suteikianti 1 metų inkubacinį periodą absolventams, norintiems pradėti savo verslą. Šios programos rėmuose akademinė visuomenė taip pat gali gauti finansinę paramą savo tyrinėjimų rezultatus paverčiant komercine realybe. Verslo inkubatoriais laikomi labai efektyvia, verslą palaikančia priemone, jų skaičius ES siekia iki 850. 4. Verslininkystės prieinamumas visiems visuomenės nariams. Pastebima moterų versle mažuma (nuo 16 proc. Airijoje iki 40 proc. Portugalijoje). EK per programą „WES Network“ kviečia šalių narių vyriausybes prisidėti prie moterų verslumo skatinimo. NUTEK – Švedijos biznio konsultavimo moterims projektas – moterys konsultantės padeda moterims verslininkėms spręsti biznio problemas (netgi kaip suderinti šeimos ir verslo gyvenimą). Etninės ES mažumos taip pat turi antreprenerystės potencialą ir yra per mažai įtrauktos į antreprenerystės veiklą. ES pasiūlė 2 direktyvas, palengvinančias verslo steigimą antrepreneriams iš trečiųjų šalių. Įmonės gali pagreitinti savo augimą per reguliavimo aplinką, tinkamas mokesčių priemones, panaudojant kvalifikuotą darbo jėgą, turint finansinių išteklių bei išnaudojant Bendrosios rinkos teikiamus privalumus bei intraprenerytę. Reguliavimo aplinka. Vietinės vyriausybės turėtų galvoti apie mažas įmones, kaip joms palengvini veiklą ir įėjimą į bendrąją rinką. Austrija pristatė tinklapį, siūlantį verslininkams glaustą informaciją apie administracines procedūras. Pvz., čia antrepreneris gali užpildyti mokesčių deklaraciją ir ją nusiųsti į atitinkamą įstaigą. Penkerių metų Bendrosios rinkos strategija fokusuojasi į sritis, kurios yra labiausiai reikalingos: intelektualinės nuosavybės apsauga, paslaugų barjerai ir kt. Tinkamos mokesčių priemonės gali palaikyti vystimąsi, augimą ir įmonių išlikimą. Mokesčių sistemos struktūra (apimanti pajamų, įmonių, pridėtinės vertės ir kt. mokesčius) įtakoja įmonių galimybes plėstis. Pajamų mokesčio augimas skatina firmas lėčiau plėstis, samdyti mažiau personalo. Mokesčių reforma, vykusi pastaraisiais metais ES šalyse, skirta sumažinti mokesčių naštą. Kvafilikuota darbo jėga. Mažėja paklausa nekvalifikuotiems darbininkams, dauguma naujų darbo vietų sukuriama aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Pabrėžiamas darbo jėgos gebėjimų ekonominiam ir technologiniam vystimuisi atitikimas. Efektyvi priemonė tam pasiekti- mokymasis visą gyvenimą. Įmonės taip pat yra atsakingos už savo personalo gebėjimų ugdymą. 2002 m. EK veiklos plane, skirtame gerinti mobilumą ir gebėjimus, numatoma palengvinti įdarbinimą trečiųjų šalių asmenų tuose sektoriuose, kurių neužpildo ES piliečiai. Finansai. Yra neišvystyta rizikos kapitalo rinka, bankai vengia rizikingų skolinimų. Ddžiausia SVV finansavimo dalis – per paskolas. EK rekomenduoja per Struktūrinius fondus suteikti privilegijas vystant rizikos kapitalo finansavimą. Pagalba firmoms panaudojant žinias ir tarptautines galimybes. Tam, kad pasinaudoti Bendrosios rinkos galimybėmis ir tapti konkurencingais, antrepreneriai raginami remtis inovacijomis. Yra būtinas priėjimas prie žinių, atitinkamų kontaktų, mokymo ir aukščiausių verslo paramos paslaugų. Konkurencinis spaudimas verčia įmones ypatingą dėmesį skirti žinioms ir inovacijoms. Inovacijos gali būt įvairios: • Technologinis vysymasis; • Vadybos kokybė; • Nauji darbo organizavimo būdai/ paskirstymo kanalai; • Prekės ženklai ar dizainas. Antreprenerystę galima vystyti ir įtraukiant firmos darbuotojus į sprendimų priėmimo procesą. Ekonominis Italijos klimatas charakterizuojamas kaip klasteriai, susidedantys iš daugelio mažų įmonių, kurios specializuojasi siaurame sektoriuje. Tarp tų įmonių egzistuoja ir konkurencija, ir bendradarbiavimas. Apie 40 proc. klasterių veikia kaip klubas (tai įteisinta nacionaliniais ir regioniniais įstatymais), kurio tikslas – vystyti tinklą tarp Italijos ir užsienio klasterių informacijos pasikeitimui, mokslinių tyrimų panaudojimo stiprinimui ir klasterių interesų atstovavimui. Svarbi yra SVV internacionalizacija, kuri ES nėra stipriai išvystyta (tik 1/3 įmonių teigia išvysčiusios tarptautinius kontaktus per paskutinius 5 metus). Antrepreneriai privalo vystyti savo vadybinius sugebėjimus besikeičiančioje ekonomikoje. Ilgos darbo valandos sudaro sunkumų lankyti kursus, bet čia gali pasitarnauti alternatyvūs mokymosi būdai – pvz. distancinis mokymasis arba menturių schemos, kur antrepreneriai gali mokytis vieni iš kitų. Intraprenerystė. Tai moksliniųtyrimų rezultatų ar didelių firmų, universitetų, tyrimo centrų inovacijų komercializavimas per SVV („spin-off“ principu). Nyderlanduose per 5 paskutinius metus ¼ didžiųjų firmų padėjo įsikurti SVV. I. Visų antreprenerystės politikos įgyvendinimo veiksmų koordinavimas Kad būtų įgyvendinta antreprenerystės politika, kuri savo esme yra horizontali, būtina veiksmų koordinacija. Ši politika turi apimti svarbius atskirų politikos sričių elementus, kurie tarpusavio sąveikoje stiprintų vienas kitą. Valstybės institucijų teikiamos koordinavimo paslaugos gali sukurti reikalingus ryšius tarp skirtingų departamentų ir regioninių bei vietos valdžių struktūrų, kas leistų nustatyti bendrus prioritetus ir užtikrinti nuoseklų jų įgyvendinimą. Europos Komisija gali imtis koordinavimo vaidmens ES lygmenyje. 4.1. Koordinuotas verslumo politikos įgyvendinimas I. Visų verslumo politikos įgyvendinimo veiksmų koordinavimas Kad būtų įgyvendinta verslumo politika, kuri savo esme yra horizontali, būtina veiksmų koordinacija. Ši politika turi apimti svarbius atskirų politikos sričių elementus, kurie tarpusavio sąveikoje stiprintų vienas kitą. Valstybės institucijų teikiamos koordinavimo paslaugos gali sukurti reikalingus ryšius tarp skirtingų departamentų ir regioninių bei vietos valdžių struktūrų, kas leistų nustatyti bendrus prioritetus II. Mokymasis iš geriausiųjų. Vertinant pagal įvairius antreprenerystės kriterijus, vienos valstybės narės yra daugiau pasiekusios negu kitos, todėl jos yra puikus pavyzdys kitoms. Europos Komisija sudaro galimybę valstybėms narėms pasimokyti iš kitų “atviro bendradarbiavimo metodu”, sukurdama galimybę valstybėms narėms keistis gera praktika, palyginti savo pasiekimus su esamais etalonais. Taip pat galima būtų nustatyti etalonus ir kitose srityse, kurios yra nepaprastai svarbios, įgyvendinant antreprenerystės politiką. Būtina atsižvelgti į tai, kad skirtingas nacionalinis ar regioninis kontekstas gali turėti įtakos politikos įgyvendinimo efektyvumui, todėl sprendžiant prioritetus ar įgyvendinant antreprenerystės politiką, valstybės ir regionai privalo atsižvelgti į savo specifinį kontekstą. Bendrosios gairės turėtų būti pritaikytos prie nacionalinių ar regioninių sąlygų. Kadangi lyginamųjų ir kitokių tinkamų indikatorių buvimas yra tokios veiklos sėkmės garantas, Komisija stengiasi aktyviai koordinuoti tokių būtinų statistinių duomenų kaupimą. 4.2. Trys svarbiausi uždaviniai, siekiant sukurti į antreprenerystę orientuotą visuomenę I. Sugriauti barjerus, trukdančius verslui atsirasti ir klestėti Yra nustatyti Europos verslo įkūrimo trukmės ir išlaidų standartai, kurių vyriausybės turėtų laikytis. Vyriausybės, siekdamos tai įgyvendinti, turėtų informuoti visuomenę apie savo įgyvendintas priemones, mažinančias kliūtis verslo kūrimui. Dabartinės pastangos pagerinti vidaus rinkos funkcionalumą ir sumažinti nuostolingumą turi būti tęsiamos bei toliau naikinamos kliūtis verslui kurtis, o pirmiausia turėtų būti skatinamas smulkus verslas. Taip pat reikia daugiau pastangų, siekiant sudaryti daugiau galimybių finansavimui gauti, parengti profesionalius darbuotojus. Verslininkus reikia remti, būtina jiems padėti įgyti įgūdžių, kurie padėtų jiems prisitaikyti prie kintančių verslo sąlygų. Dalindamiesi patirtimi, dirbdami kartu, grupėse ir viename tinkle, verslininkai gali rasti naujų sprendimų, gauti naudingų patarimų, taip pat galimybę naudotis technologijomis bei žiniomis arba rasti partnerių. Verslininkų tinklų kūrimo skatinimas gali būti ypatingai efektyvi tam tikrų verslo sektorių ar grupių, tokių kaip etninių mažumų, rėmimo priemonė. II.Rizikos ir atpildo už riziką pusiausvyros siekimas Už nebijojimą rizikuoti verslininkas turėtų gauti atpildą, o ne būti baudžiamas. Socialinis saugumas ir mokesčių lengvatos turėtų skatinti verslininkus imtis verslo arba plėsti jį. Verslininkai turėtų būti skatinami perimti jau įkurtas įmones bei toliau tyrinėti verslo galimybes. Kad būtų sumažintas neigiamas bankrotų poveikis, būtina apsvarstyti įvairių priemonių įdiegimą, pavyzdžiui, galimybę greičiau atleisti nuo skolų, palikti kai kurį nekilnojamą turtą arba panaikinti kai kuriuos bankroto apribojimus. III. Visuomenė, kuri vertina antreprenerystės atmosferą Nors daug žmonių teigia, kad norėtų būti verslininkai, daugumai jų trūksta pasitikėjimo ir įgūdžių, reikalingų šiems norams įgyvendinti. Jaunuoliai turėtų būtų supažindinami su verslo aplinka, taip pat turėtų būti remiamos jų ir jų mokytojų pastangos įgyti verslo įgūdžių. Organizuojamos kampanijos galėtų skelbti pavyzdinius verslus, istorijas apie sėkmingus verslus, parbrėžiant jų naudą visuomenei. Ypač organizacijų, kurios vaidina pagrindinį vaidmenį ugdant būsimus verslininkus, pavyzdžiui, mokyklų, universitetų, investicinių institucijų, vietinių bendrijų, regionų, verslo organizacijų, patarėjų ir žiniasklaidos. 5. NOVATORIŠKO VERSLO VEIKSMŲ PLANAS 5.1 Europos verslo iššūkis Verslumas yra pagrindinis lemiamas veiksnys inovacijai, konkurencingumui ir augimui. Dėl savo stiprios pozicijos pagrindiniuose sektoriuose, tokiuose kaip paslaugų ar žiniomis pagrįstos veiklos, smulkesnės įmonės ir verslininkai šiandien ES ekonomikoje atlieka esminį vaidmenį. Teigiama ir stipri koreliacija tarp verslumo ir ekonominio efektyvumo buvo pastebėta analizuojant augimą, firmų išlikimą, inovaciją, darbo vietų kūrimą, technologinę kaitą, produktyvumo padidėjimus ir eksportus. Tačiau verslumas visuomenėms duoda dar daugiau. Jis yra ir priemonė asmeninam tobulėjimui bei gali suteikti socialinę sąveiką, kai kiekvienam suteikiama galimybę sukurti savo verslą, nežiūrint kilmės ar buvimo vietos. Europos Sąjunga (ES) yra įsipareigojusi skatinti verslumą, kaip dalį savo 3 strategijos ekonomikos transformavimui ir ateities ekonominio bei konkurencinio pranašumo sukūrimui. Taryba suformulavo veiksmus mažųjų įmonių ir verslumo naudai, 2000 m. priėmusi Europos smulkiųjų įmonių chartiją. Tačiau,nežiūrint nuo tada atliktų veiksmų, Europai dar nelabai sekasi sumažinti vienam gyventojui tenkančio BVP skirtumą nuo JAV. Į ateitį orientuotos studijos rodo, kad jei Europoje bus leidžiama išlikti dabartinėms ekonominėms tendencijoms, jos pasaulinės produkcijos dalis sumažės, net jei absoliuti produkcija padidės – ypač sparčiai augant Azijos ekonomikoms. Europos ekonominės pozicijos sustiprinimui reikia daugiau verslumo. ES nepilnai išnaudojamas jos verslo potencialas. Remiantis Eurobarometer duomenimis, nors 47% europiečių teigia, kad teiktų pirmenybę darbui savoje įmonėje, tik 17% jų iš tiesų realizuoja savo ambicijas. Kalbant apie naują verslumo iniciatyvą, tik 4% europiečių tvirtina, kad norėtų įsitraukti į verslą ar būti verslininkai, tai mažiau nei prieš trejus metus apklausti JAVB gyventojai - 11%. 29% Europos smulkių ir vidutinio dydžio įmonių deklaravo, kad augimas yra jų pagrindinė ambicija, to per mažai, kad būtų sukurtas tikras augimas. Europa, kitaip nei JAV., pasižymi mažais plėtimosi tempais po įmonės įkūrimo. Be to, visos didžiausios Europos firmos, kurios yra didelės dabar, jau buvo didelės septintajame dešimtmetyje. Gyventojų senėjimas greičiausiai didina verslumo spragą, kadangi amžiaus grupė, kuri yra aktyviausia verslo kūrime (25-34 metų), per artimiausius dešimtmečius sumažės. Be to, apie trečdalis ES verslininkų, daugiausia tie, kurie turi šeimynines įmones, per ateinančius dešimt metų nutrauks veiklą, o tai paveiks maždaug 610000 firmų ir 2,4 milijono darbo vietų kiekvienais metais. Vis daugiau įmonių turės būti perduodamos darbdaviams ar trečiosioms šalims, tačiau daug europiečių mieliau patys kuria firmą nei perima buvusią. Tam, kad išnaudotų savo visą verslo potencialą, ES turi imtis rimtų veiksmų, kad Europa taptų patrauklesnė verslo veiklai. Tačiau vien to nepakanka verslumui paskatinti: reikia daugiau verslininkiško mąstymo. Tai reiškia aktyvų verslumo vertybių rėmimą ir rizikos baimės problemos sprendimą tarp plačiausios įmanomos potencialių verslininkų auditorijos. Tam, kad galėtų tai pasiekti, ES gali pasinaudoti geros praktikos pavyzdžiai pačios ES ribose, remdamasi regionine įvairove turto ir verslo aplinkos atžvilgiu. Siekdama progreso verslumo darbotvarkėje, Komisija publikavo Žaliąją Knygą “Verslumas Europoje”, siekdama įtraukti kiek įmanoma platesnė verslo dalyvių auditoriją į ateities politikos darbotvarkės siekimą. Remiantis plačiais tyrimų duomenimis, analize, apklausomis ir politikos patirtimi, Žaliojoje knygoje iškelta dešimt klausimų dviem pagrindinėmis Europai temomis: “Kaip “sukurti” daugiau verslininkų” ir “Kaip pasiekti, kad daugiau firmų augtų?”. Po Žaliosios knygos publikavimo 2004 m. pavasarį Europos taryboje pateiktas Verslumo veiksmų planas. Jame pateikta strateginė schema verslumo skatinimui, remiantis viešąja konsultacija. Veiksmų planas papildo vykstantį darbą, būtent – pagal Daugiametę programą įmonėms ir verslumui, priimtą Tarybos sprendimu 2000/819/EC. 5.2. Europos masto diskusija apie verslumo skatinimą Viešoji diskusija, kurią paskatino Verslumo _Žalioji knyga, sulaukė daug dėmesio ir Europoje, ir už jos ribų. Verslo dalyviai noriai dalijosi savo patirtimi, įgyta kasdieniniame darbe su verslu ar tyrimuose. Apie Žaliąją knygą įvairiuose renginiuose diskutavo ir asmenys, ir organizacijos, kurios atstovavo didelį skaičių dalyvių, tame tarpe nacionalinių, regioninių ir viešųjų institucijų, verslininkų, pagalbos teikėjų, universitetų ir kt. Patvirtindami pagrindinius iššūkius Žaliojoje knygoje, respondentai nurodė platų spektrą verksmų krypčių, kurios parodė, kad nėra vieno universalaus būdo verslesnės Europos sukūrimui. Vyraujančios nuomonės apie verslumą ir dabartinė rizikos ir atlygio pusiausvyra lemia mažesnį europiečių polinkį tapti verslininkais. Verslumo švietimas buvo laikomas svarbiu būdu verslesnės mąstysenos kūrimui tarp jaunų žmonių. Nustatyta, kad daugiau pastangų reikia verslo perdavimui, ypač šeimos įmonių atveju. Finansai yra vis svarbesnis dalykas dėl augančios reitingo kultūros ir siūlomų naujų kapitalo adekvatumo taisyklių bankams. Privačių investicijų išlaikyti pelno apmokestinimas buvo laikomas kliūtimi lygybės kūrimui ir stipresniems balansams, kurie yra reikalini ne tik firmų augimo potencialo išlaisvinimui, bet ir pigesnio finansavimo gavimui. Efektyvumo padidinimui respondentai minėjo, kad verslininkai turėtų turėti prieigą prie koordinuotos paramos, vadovavimo ir lavinimo. Klasteriai galėtų suteikti paskatą augimui, europinei prekybai ir internacionalizavimui, o parama šalutinių produktų gamybos skatinimui ir efektyvesniems mainams tarp tyrimų ir verslo galėtų padėti inovacijai. Dažnai buvo minimos administracinės ir reguliavimo kliūtys, ypač – dėl mokesčių ir įdarbinimo reikalavimų, kurie yra sudėtingi, užimantys daug laiko ir brangiai kainuojantys. Geresnės administracinės ir reguliavimo aplinkos sukūrimui politikai turėtų palaikyti dialogą su smulkiomis ir vidutinio dydžio įmonėmis bei jų atstovais. Be to, galima teigti, kad kalbant apie smulkių ir vidutinio dydžio įmonių prieigą prie viešųjų kontraktų, čia dar yra vietos tobulinimui, o iššūkiai vidinei rinkai ir valstybinės pagalbos režimui vis dar egzistuoja. Daug respondentų pritarė Žaliosios knygos koordinuoto metodo pasirinkimui. Respondentai prašė sustiprinti atvirą koordinavimo metodą labiau sistemingu tęstiniu projektu. Skirtingų sunkumų ir poreikio visoje ES įvertinimui, koordinacija turėtų apimti ne tik nacionalines vyriausybes, bet ir regionus, atliejančius esminį vaidmenį infrastruktūros, tinklų ir paramos suteikime. Koordinavimas būtinas ir tarp visų politikų, dirbančių skirtingose srityse, turinčiose įtakos verslumui, pavyzdžiui, tyrimų, inovacijos, mokesčių ir užimtumo. 5.3. Penkios strateginės politikos sritys Remiantis politinėmis konsultacijomis Veiksmų plane siekiama paskatinti daugiau žmonių pradėti verslą ir sudaryti sąlygas verslininkams klestėti, padedant jiems pilnai realizuoti savo ambicijas ir sukuriant galimybes suteikiantį verslo klimatą. Siekdama išplėsti verslumo darbotvarkę, Komisija veiks penkiose strateginėse politikos srityse, kurias pasisakiusieji apie Žaliąją knygą nurodė kaip stiprinančias dabartinę verslumo dinamiką Europos Sąjungoje. Tai yra: ◦ Verslininkiškos mąstysenos skatinimas ◦ Skatinimas didesniam skaičiui žmonių tapti verslininkais ◦ Verslininkų skatinimas siekti augimo ir konkurencingumo ◦ Finansų srauto gerinimas ◦ Labiau palankios smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms reguliavimo ir administracinės schemos sukūrimas Verslumo darbotvarkės vykdyme ES susiduria su dvigubu iššūkiu: koordinavimu ir sutelkimu, kurie reikalingi sąveikos sukūrimui ir realiai pažangai. Norėdama pasiekti geriausių rezultatų, Komisija negali ir neturėtų veikti viena. Sėkmė priklauso nuo aktyvaus šalių narių ir verslo organizacijų dalyvavimo. Palaikydama šalių narių nacionalines ir regionines strategijas, Komisija pagal atvirą koordinavimo metodą padės politikams nustatyti reikiamą efektyvumą ir keistis politinėmis praktikomis atitinkamose veiklos kryptyse. Verslo bendruomenės įsitraukimas yra būtina sėkmingos verslumo politikos sąlyga. Verslininkai geriausiai mokosi vienas iš kito, taigi jų vaidmuo propagavimo ir švietimo veiklose yra svarbiausias. Veiksmų plane prioritetas suteikiamas grupei pagrindinių veiksmų, kurie turi būti pradėti 2004 ir 2005 metais – jie skirti ir komisijai, ir, pagal atvirą koordinavimo metodą, nacionalinės ir regioninės politikos formuotojams. 5.3.1. Verslininkiškos mąstysenos skatinimas Viešosios konsultacijos parodė poreikį geresniam verslininkų supratimui apie karjerą. Komisija, kartu su šalimis narėmis pagal atvirą koordinavimo metodą skatins verslumą, pateikdama vaidmenų modelius ir parodydama atsakingą elgseną daugelio verslininkų, kurie gerbia ir šiandieninius, ir būsimus mūsų visuomenių poreikius. Komisija jau remia verslumo renginių organizavimą keliuose ES miestuose. Siekdama sustiprinti verslininkiškas nuostatas ir įgūdžius tarp jaunų žmonių, Komisija ir toliau rems verslumo švietimą. Verslumo ugdymas universitetuose turėtų būti prieinamas visų sričių studentams ir tyrinėtojams, ypač techniniuose universitetuose. Mokslinio potencialo suderinimas su verslumo įgūdžiais prisidės prie geresnio tyrimų rezultatų komercializavimo. Pagrindinis veiksmas: Verslininkiškos mąstysenos skatinimas tarp jaunų žmonių Pagal atvirą koordinavimo metodą Komisija ir išoriniai ekspertai peržiūrėjo politikos požiūrius verslumo švietimą Europos Sąjungoje. Rezultatai parodė, kad verslumas tampa vis svarbesnis švietimo programose ir kad jau vykdoma daug politikos iniciatyvų. Toliau darbas bus sutelktas į patirtį keičiantis ertingomis politikos priemonėmis ir į aukštos kokybės verslumo švietimo užtikrinimą visiems mokiniams visoje ES. 2005 metais Komisija, kartu su grupe ekspertų, pristatys sėkmės ir rizikos veiksnius,politikos tikslus, rekomendacijas ir propagavimo medžiagą (sėkmės istorijas, geros praktikos pavyzdžius). Siekdama, kad visi mokiniai išeitų iš švietimo sistemos praėję verslumo kursus, Komisija kreipiasi į šalis nares prašydama integruoti verslumo švietimą į visų mokyklų užsiėmimus ir teikti mokykloms reikiamą paramą. Komisijos darbo verslumo švietimo srityje rezultatai, įvertinant tikslus ir sritis, kuriose labiausiai reikalinga parama, bus panaudoti rengiant ir diegiant ES lavinimo, švietimo ir jaunimo programas. 5.3.2. Skatinimas didesniam skaičiui žmonių tapti verslininkais Nepaisant paplitusio sutikimo, kad rizika yra neatsiejama nuo verslumo, kalbėdami apie didesnio skaičiaus žmonių skatinimą tapti verslininkais respondentai minėjo ne tik reikalingą galimybę greitai ir pigiai užregistruoti verslą, bet ir teisingesnį balansą tarp prisiimtos rizikos ir potencialaus atlygio. Tapti verslininku su mažesne nesėkmės rizika įmanoma, perimant jau įsteigtą firmą, o ne kuriant naują įmonę. Įvertinant kintančius visuomenės poreikius dėl gyventojų senėjimo ir vartotojų lūkesčius dėl firmų elgsenos, iškyla nauji reikalavimai tokiose srityse, kaip sveikatos apsauga, mobilumas ar aplinka. Kadangi šie sektoriai yra artimi viešajai sričiai, tai viešasis sektorius čia gali būti klientas arba konkurentas. Socialinės ekonomikos įmonės jau teikia paslaugas šiuose sektoriuose, arba alternatyvias, arba papildančias viešojo sektoriaus paslaugas. Ruošdamasi ateities veiksmams, Komisija šiuo metu analizuoja socialinių įmonių vaidmenį. Pagrindinis veiksmas: Nesėkmės gėdos mažinimas Verslininkai, patyrę nesėkmę, susiduria su nesėkmės gėda, pavyzdžiui, per nenorą teikti užsakymus ar užklausas papildomoms finansinėms garantijoms. Šios problemos sprendimui reikalingas geresnis supratimas apie verslo nesėkmę, įskaitant skyrimą tarp sąžiningo ir nesąžiningo bankroto. Siekdama remti geresnį supratimą apie nesėmė ir atskirti “bankroto” koncepciją nuo “blogos” elgsenos koncepcijos, Komisija su šalių narių ekspertais remsis informacija apie bankroto principus, ankstyvuosius įspėjamuosius finansinių sunkumų ženklus, nesėkmės priežastis, barjerus bei nesėkmę patyrusių verslininkų pavyzdžiais. Ši informacija, naudojama reklaminėse kampanijose ar mokymo kuriuose, turėtų padėti geriau suprasti nenorą dirbti su nesėkmę patyrusiais verslininkais. Iki 2005 metų Komisija sudarys savarankiško vertinimo testus verslininkams, kurie padės įvertinti savo finansinė padėtį,įskaitant informaciją apie esamą paramą ir procedūras, skirtas išsigelbėjimui nuo nesėkmės. Pagrindinis veiksmas: Verslo peravimų skatinimas Radikalus laukiamų verslo perdavimų padaugėjimas artimiausiais metais paveiks daug šeimos verslų, kurie sudaro svarbią ES verslo ekonomikos dalį,. ES turėtų vengti situacijos, kur tokios įmonės uždaromos ne dėl konkurencingumo stygiaus, bet tiesiog dėl kliūčių mokestinėje ar teisinėje aplinkoje ar nesant paveldėtojo. Komisija ir toliau padės nacionalinės ir regioninės politikos formuotojams skatinti verslo perdavimus, ypač atsižvelgiant į šeimyninių įmonių tęstinumą. Pagrindinis veiksmas: Socialinio draudimo schemos verslininkams Komisija 2005 metais pristatys socialinio draudimo schemų, kurios turs būti naudojamos užsiimantiems savu verslu ar verslo savininkams bei jų sutuoktiniams ir kitiems šeimos nariams, apžvalgą ir perėjimo iš vieno statuso į kitą pasekmes. Tai apims sveikatos draudimą, pajamų garantijas negalėjimo dirbti ar esant apribotiems veiksmams atveju, pensijų teises, dalyvavimą savanoriškose schemose ir kt. tai leis įvertinti bendrą riziką, susijusią su verslu, ir tiksliau nustatys socialinio draudimo įtaką verslininkystei teikiamai pirmenybei. 5. 3.3. Verslininkų skatinimas siekti augimo ir konkurencingumo Remdamasi respondentų išreikštu aukštos kokybės ir į klientą orientuotų paslaugų poreikiu, Komisija ir toliau rems prieigą prie geriausios paramos ir vadybos lavinimo visiems verslininkams, įskaitant ir specifinių poreikių grupes, pavyzdžiui, moteris ir verslininkus iš etinių mažumų. Remiantis respondentais, verslumo augimą gali paskatinti aktyvi parama smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms jų internacionalizacijos pastangose. Internacionalizacija ne tik leidžia pasiekti platesnę rinką, bet ir veikla skirtingose rinkose gali padėti įgyti konkurencinį pranašumą priešų firmas, veikiančias tik vienoje šalyje. Parama turėtų būti prieinama smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms tam, kad jos galėtų naudotis žinių ekonomikos paslaugomis, Komisija rems tinklus, partnerystę ir klasterius, siekdama padėti verslininkams kurti strategines partnerystes, lengviau pasiekti žinias ir kurti verslo ryšius ES ribose ir už jų. Kaip teigiama Verslumo žaliajame dokumente ir patvirtinta viešojoje diskusijoje, Europoje kuriasi per mažai greitai augančių įmonių, kurios yra pagrindinės inovacijos ir verslumo dinamiškumo nešėjos. Verslumo augimas retai vyksta atsitiktinai: reikalinga tiksli augimo orientacija, ir pirmiausia – mąstysena. Pagrindinis veiksmas: Pritaikyta parama moterims ir etninėms mažumoms Specifiniai moterų verslininkių ir etninių mažumų poreikiai šiuo metu paslaugų teikėjų nėra patenkinami. Komisija padės nacionalinėms ir regioninėms institucijoms tose srityse, kur dar nepakankamai patenkinamų moterių verslininkių poreikiai, ypač – prieiga prie finansų ir verslo tinklų. Komisija nustatys ir įvertins politines priemones, atsižvelgdama į gerų praktikų identifikavimą siekiant padėti etninių mažumų verslininkams tuo pat metu Komisija skatins tinklus tarp politikų ir sieks aktyvaus atstovaujamųjų institucijų dalyvavimo kuriant geresnį dialogą ES, nacionaliniame ir regioniniame lygmenyje. Pagrindinis veiksmas: Verslų rėmimas kuriant ryšius tarp įmonių Komisija rems veiklas ES regionuose, leisdama verslininkams susitikti su strateginiais partneriais (verslininkais, tyrinėtojais, finansuotojais, konsultantais,verslo partneriais ir politikais), kurie gali padėti padidinti jų veiklos efektyvumą. Dalyvaudamos šiose veiklose, smulkios ir vidutinio dydžio įmonės gali remtis Europos verslo paramos tinklais. Klasteriai gali padėti smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms sukurti kritinę masę, sukaupti išteklius, leisti rasti verslo partnerius ar pasiekti strateginę informaciją. 5.3.4. Finansų srauto gerinimas Prieiga prie finansavimo yra ypač svarbi firmoms visuose vystymosi etapuose. Be viešojoje konsultacijoje nustatytų sunkumų, ypač susijusių su akcinio kapitalo kūrimu, firmos turi numatyti kintančius finansinius poreikius dėl vis plačiau naudojamų reitingų sistemų ir siūlomo bankų kapitalo reikalavimų peržiūrėjimo. Komisija šiuo metu padeda gerinti finansinę aplinką įmonėms, ypač smulkioms ir vidutinio dydžio, per įdiegtus finansinius instrumentus ir susiedama SME ir finansines institucijas tam, kad šios keistųsi gera praktika ir būtų geresnis supratimas tarp smulkių ir vidutinio dydžio įmonių ir finansinės bendruomenės. Siekiant pagerinti įmonių kapitalo struktūrą ir pereiti prie stipresnių balansų, turėtų būti siekiama skirtingų finansavimo variantų fiskalinio neutralumo. Komisija sieks padidinti rizikos kapitalo, verslo rėmėjų finansavimo ir privačių asmenų investicijų prieinamumą. Pagrindinis veiksmas: Didesnio akcinio kapitalo ir stipresnių balansų kūrimas firmose Komisija naudos savo finansinius instrumentus, skirtus smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms, siekdama palengvinti verslo augimą stimuliuodama skolinio ir akcinio finansavimo pasiūlą. Komisija analizuos nacionalinių mokesčių struktūrų elementus, kurie naudingi skoliniam finansavimui, priešingai akcinio kapitalo finansavimui (būtent išlaikytų pajamų, neformalių investitorių). 5.3.5. Labiau palankios smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms reguliavimo ir administracinės schemos kūrimas Kai kuriose verslui svarbiose srityse, tokiose kaip mokesčiai, įdarbinimas ar aplinka, reikalingas administracinių ir reguliavimo kliūčių supaprastinimas ir sumažinimas. 2002 metais Komisija pradėjo ambicingą programą Europos valdymo stiprinimui, apimančią įstatymų leidybą, poveikio vertinimą ir konsultacijas. Komisija skatins efektyvesnį smulkių ir vidutinio dydžio įmonių konsultavimą tam, kad leistų joms pateikti nuomones apie naujas iniciatyvas jau ankstyvuose sprendimų priėmimo proceso etapuose, bei apie esamų reguliavimų ir praktikų tikslumą. Pagrindinis veiksmas: Smulkių ir vidutinio dydžio įmonių klausymas Komisija per “SME Envoy” programą intensyvins dialogą tarp visų Komisijos paslaugų ir verslo organizacijų. Be to, Komisija tobulins mechanizmus, įvertindama smulkių ir vidutinio dydžio įmonių patirtį su esama teisine sistema, politika ir programomis. Be efektyvesnio dialogo su smulkiomis ir vidutinio dydžio įmonėmis organizavimo, šis darbas turo parodyti, kad smulkių ir vidutinio dydžio įmonių keliami klausimai iš tiesų įvertinami. Komisija su šalių narių ekspertais jau pradėjo projektą dėl smulkių ir vidutinio dydžio įmonių įtraukimo į nacionalinės politikos formavimą. Pagrindinis veiksmas: Mokesčių įstatymų laikymosi sudėtingumo mažinimas. Įvairių nacionalinių mokesčių įstatymų laikymasis yra kliūtis tarptautinėms veikloms, ypač – smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms. Jei tokios firmos galėtų taukyti žinomas savo “namų” valstybės taisykles, skaičiuodamos savo apmokestinamą pelną ar vykdydamos PVM įsipareigojimus, plėsti veiklą už savo valstybės ribų būtų paprasčiau. Komisija ketina įdiegti bandomąją schemą, pagal kurią smulkios ir vidutinės įmonės galėtų taikyti “Savo valstybės apmokestinimą”. Pagal šią schemą šalys narės susitartų tarpusavyje pripažinti skirtingus nacionalinius apmokestinamo pelno skaičiavimo metodus. Tai turėtų lemti didelius sutaupymus ir efektyvumo padidėjimą. Kai kurioms “verslo vartotojui” operacijų kategorijoms PVM taikymas vartojimo vietoje reiškia, kad pardavėjai turi būti identifikuojami, pajamos gaunamos ir mokėjimai atliekami kiekvienoje šalyje, kur jie atlieka apmokestinamas operacijas. Tai yra kliūtis prekybininkams, veikiantiems Vidaus rinkoje. Komisija ketina pasiūlyti “vieno veiksmo” sistemą, pagal kurią įmonės, registruotos daugiau nei vienoje šalyje narėje, galėtų vykdyti visus savo ES masto įsipareigojimus toje šalyje, kurioje jos įsteigtos. Tokia sistema turėtų žymiai sumažinti administracinę PVM naštą. 5.4. Tolimesni Komisijos žingsniai įgyvendinant verslumo darbotvarkę Komisija ketina tęsti darbą su politikomis ir programomis Bendrijos kompetencijoje. Komisijos pasiūlymas sekančiai Daugianacionalinei programai, pateiktas 2004 m., pagrįstas ne tik pačios Komisijos patirtini ir nepriklausomais vertinimais, bet ir viešąja diskusija, kuri vyko po Žaliosios knygos ir jos Veiksmų plano paskelbimo. Konkretūs programos įgyvendinimo veiksmai bus pasiūlyti remiantis šios Programos tikslais ir procedūros taisyklėmis. Komisija skirs didelį dėmesį pažangai verslumo darbotvarkės įgyvendinime visose politikos srityse, svarbiose verslininkams, ypač – tyrimų ir plėtros bei inovacijos, Europos valdymo, ES stabilumo darbotvarkės, Vidaus rinkos funkcionavimo, Užimtumo gairių, mokesčių ir konkurencijos politikos. Komisija stiprins verslumo orientaciją savo paramos programose ir padarys prieigą prie jų palankesnę verslui. 5.5. Konkretūs rezultatai Europos verslininkams Veiksmų Planas nustato bendrus tikslus, kuriuos turėtų pasiekti ES ir šalių narių politikos formuotojai penkiose strateginėse srityse: (1) Daugiau žmonių turėtų būti informuojami apie verslumą ir turėti galimybę įgyti verslumo įgūdžius per švietimo ir propagavimo veiklas; (2) Bešališka aplinka rizikos prisiėmimui ir nepagrįstų barjerų naujiems verslininkams, steigiantiems ar perimantiems firmą, nebuvimas; (3) Aukščiausio lygio paramos užtikrinimas visų kvalifikacijų ir sektorių verslininkams, ypač – tarptautinei prekybai ir inovacijai; (4) Pakankamas finansavimas ir garantijos visų efektyvių verslo įmonių finansavimui, taip pat ir pagal “Basel II” kapitalo adekvatumo schemą ir didesnį neutralumą taikant mokesčių sistemą įvairiems finansavimo variantams; (5) Žymus reguliavimo ir administracinių procedūrų sumažinimas bei geresnis smulkių ir vidutinio dydžio įmonių poreikių įvertinimas politikos formavime. I PRIEDAS – PASIŪLYMAI PAGRINDINIAMS VEIKSMAMS NUO 2006 M. Verslumo kampanijų vykdymas Didesnio greitai augančių įmonių skaičiaus kūrimo skatinimas Verslumo skatinimas socialiniuose sektoriuose Galimybių sudarymas mikroįmonėms priimti darbuotojus, sumažinant reguliavimo sudėtingumą Smulkių ir vidutinio dydžio įmonių prieigos prie viešųjų rinkų supaprastinimas 6. RIZIKOS KAPITALO FONDAI Rizikos kapitalas kartu su inovacijomis yra vienas iš pagrindinių variklių, kuris padėdamas steigtis naujoms įmonėms ir joms sėkmingai pereiti augimo fazę, stimuliuoja naujos ekonomikos augimą. Verslo angelai - privatūs investuotojai, padeda įmonei atsistoti ant kojų pradinėje fazėje, tačiau jų investicijų nepakanka nei įmonei užauginti, nei jie gali suteikti reikalingą vadybinę pagalbą. Skirtumas tarp tradicinės įmonės ir aukštų technologijų, novatoriškos įmonės yra tiek jų augimo greityje, tiek finansavimo šaltiniuose. Taip pat matosi, kad novatoriškos įmonės steigimas ir jos augimas yra susijęs su didesne rizika, tai atspindi ir finansavimo šaltiniai. Taigi, vienas iš esminių technologinių klasterių formavimosi variklių yra rizikos kapitalo resursai ir jų aktyvus dalyvavimas naujų novatoriškų įmonių kūrime [3]. Rizikos kapitalas gali finansuoti inovacinę veiklą, kai jau yra sukurtas produkto prototipas arba paleista bandomoji gamyba. Iš rizikos kapitalo fondų gali būti finansuojamas naujos įmonės steigimas arba jau veikiančios įmonės inovatyvus projektas. Dažniausiai investuojama į akcijas, tikintis, kad įmonė bus sėkminga ir jos vertė smarkiai išaugs. Rizikos kapitalo fondai siekia gauti pelną pardavus išaugusios ir gerai dirbančios įmonės akcijas. Rizikos kapitalo valdytojų pagrindinis darbas yra identifikuoti įmones, kurios turi augimo perspektyvas bei suteikti joms reikalingą finansinę injekciją tolesnei plėtrai [7]. 6.1. Rizikos kapitalo samprata Per pastaruosius dešimt metų rizikos kapitalo pramonėje įvyko didžiulis pakilimas, pralenkęs daugelį kitų finansinių instrumentų grupių. Ne veltui dažnai sakoma, jog valstybėje nebus palankios verslumui aplinkos tol, kol nebus sukurta veikianti stipri rizikos kapitalo fondų sistema. Verslumo kokybės ir efektyvumo pagrindas yra naujos aukštosios technologijos, žinių valdymas, moksliniai tyrimai, investicijų sukaupimas, tačiau lengva ar sunku pradėti verslą, lemia verslo steigimo taisyklės ir lėšos reikalingos idėjai įgyvendinti. Vakarų finansų rinkų dalyviai, dar prieš keletą dešimtmečių supratę, kad užstato reikalaujantys bankai yra nepajėgūs finansuoti smulkiojo verslo pradžios riziką, šią spragą užpildė sukurdami rizikos kapitalo fondus, kurie investuoja į patrauklius smulkio ir vidutinio verslo projektus neprašydami užstato. Fondai išperka dalį verslo akcijų ir padeda verslą išplėtoti iki brandžios būklės, vėliau akcinį kapitalą parduoda gaudami aukštą investicijų grąžą. Taigi, rizikos kapitalas - tai investicijos greitai besivystančioms, novatoriškoms privačioms įmonėms finansuoti. Rizikos kapitalo savininkas investuoja lėšas į itin perspektyvias, bet to pačiu ir labai rizikingas įmones, kurioms trūksta lėšų veiklai plėsti ir kurios negali jų gauti tradicinėse finansų bei kredito institucijose dėl aukšto jų projektų rizikos laipsnio. Be to, novatoriškų įmonių projektų įgyvendinimo kaštai paprastai yra daug didesni, nei tradicinių. Kaip rodo praktika, kiekvienam Eurui, išleistam tyrimams, reikia dešimt Eurų, kad produktas būtų pagamintas ir dar šimto, kad jis atsirastų rinkoje. Iš to seka, kad beveik kiekvienam projektui prireiks papildomo finansavimo siekiant, kad jis būtų sėkmingai įgyvendintas. Rizikos kapitalas teikia finansinę paramą įmonei dalyvaudamas jos nuosavame kapitale arba pasinaudodamas teise paversti paskolą nuosavu kapitalu. Santykinai didelę riziką kompensuoja galimybė gauti didelį grįžtamąjį pelną. Tai siejasi su didele rizika, nukreipta į įmones su dideliu augimo potencialu. Taigi, rizikos kapitalo investuotojai, suteikdami lėšas, padeda įgyvendinti inovacinį projektą ir sudaro prielaidas įmonės veiklos plėtrai, tačiau už tai jie tikisi didelio įdėtų lėšų grįžimo (įplaukų). Investuotojams reikalingi įrodymai, kad investavimas sukurs įplaukas, kurios kompensuos jų riziką. Reikia jiems įrodyti, kad įmonė gali sukurti išskirtines bei dideles įplaukas: paprastai nuo 25% iki 40% per metus. Dažniausiai investuojama laikotarpiui nuo 3 iki 7 metų. Rizikos kapitalas pranašesnis už kitas finansavimo formas dėl kelių priežasčių: • tai yra ilgalaikė investicija, kuri suteikia tvirtą pagrindą stabiliai verslo plėtrai; • rizikos kapitalo investuotojas yra verslo partneris, kuris ir dengia nuostolius, ir gauna pajamų; • remdamasis savo patirtimi, rizikos kapitalo investuotojas gali patarti, kaip elgtis tam tikrose situacijose; • rizikos kapitalas turi daugybę kontaktų įvairiose srityse, todėl gali padėti ieškant personalo, strateginių partnerių, tarptautinių rinkų ar finansavimo galimybių. 6.2. Rizikos kapitalo finansavimo ypatumai Rizikos kapitalo investicijos apima visus finansavimo etapus nuo įmonės steigimo iki viešo akcijų pasiūlymo įgyvendinimo biržoje: įžanginį, pradinį, plėtros kapitalą, akcininkų kaitą, išpirkimą ar įsigijimą. Dėl itin mažai įgyvendintų įžanginio kapitalo projektų, jie atspindimi kartu su pradinio kapitalo investicijomis. Santykinis Lietuvoje investuoto rizikos kapitalo skirstymas pagal investicijų tipus remiasi tokia pat klasifikacija. Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį apie pusę investuoto rizikos kapitalo buvo skirta daliniams išpirkimams ir įsigijimams. Tolesnės verslo plėtros finansavimas sudaro antrą didžiausią šalyje investuoto rizikos kapitalo dalį. Trečioji dalis tenka verslo pradžiai ir perėjimui į plėtrą. Tačiau, vertinant rizikos kapitalo fondų požiūrį, svarbu suprasti tai, kad jie specializuojasi konkrečiuose finansavimo etapuose (2 pav.): 1. Įžanginis finansavimas. Finansavimas teikiamas pradinės koncepcijos tyrimui, vertinimui ir kūrimui prieš verslo įmonei sukuriant produkto prototipą. 2. Pradžia. Finansavimas tiekiamas įmonėms produktų plėtrai ir pradiniam marketingui. Įmonės gali būti dar tik kuriamos arba jau gali vykdyti veiklą trumpą laiką, tačiau dar nepardavinėja savo produktų. 3. Ankstyvoji plėtra. Finansavimas teikiamas įmonėms, kurios pabaigė produkto kūrimo etapą ir reikalauja daugiau lėšų, reikalingų komercinės gamybos ir pardavimo inicijavimui. Įmonės iš šios veiklos dar negauna pelno. 4. Ekspansija (vėlyvoji plėtra). Finansavimas tiekiamas augimui ir ekspansijai įmonės, kuri dirba subalansuotai arba pelningai prekiauja. Kapitalas gali būti panaudojamas didesnio gamybos pajėgumo finansavimui, rinkos arba produkto plėtrai ir/arba papildomų apyvartinių lėšų kūrimui. Rizikos kapitalo savininkai skirstomi į tris rūšis: 1. Privatūs investuotojai; 2. Lėšų valdymo įmonės; 3. Valstybinio sektoriaus fondai. 1. Privatūs investuotojai dažnai žinomi, kaip "verslo angelai", jie yra turtingi asmenys, pasirengę panaudoti savo asmeninius finansinius išteklius rizikingoms investicijoms, remdamiesi savo paskirtimi ir interesais. Dažnai jie yra į pensiją išėję vyresni didesnių įmonių vadovai arba žmonės, pardavę savo įmones, norintys panaudoti savo pinigus. Jie gali investuoti vieni arba mažomis grupėmis. Kaip rodo praktika, verslo angelai yra linkę investuoti savo šalyje į tuos verslo sektorius, kuriuose jie turi patirties. Pavieniui jų investicijos gali būti gana mažos - iki 50'000 Eurų, tačiau jiems susijungus – investuojamos sumos didėja. Be to, jie daro greitus sprendimus dėl investavimo. 2. Lėšų valdymo įmonės. Tai tradicinis, formalaus rizikos kapitalo sektorius. Rizikos kapitalo lėšų valdymo įmonė valdo savo investuotojų (akcininkų) lėšas ir reikiamu laiku atskaičiavus išlaidas ir mokesčius grąžina pelną tiems investuotojams. Kai kurios iš šių įmonių valdo palygint mažas sumas – kelis milijonus Eurų. Didžiausios iš jų valdo daug milijardų Eurų. Visos jų turi aiškius interesus dėl savo lėšų investavimo. 3. Valstybinio sektoriaus fondai. Šie fondai formuojami iš regioninių ar nacionalinių biudžetų, kartais kartu panaudojant privačias lėšas. Šių fondų veiklos tikslas dažnai yra ne pelnas, o - regioninė plėtra ir darbo vietų sukūrimas. Kaip rodo praktika, valstybinio sektoriaus fondai koncentruojasi mažiau išsivysčiusiuose regionuose/valstybėse. Nepriklausomai nuo to, koks rizikos fondo veiklos prioritetas: ar verslo, geografinis sektorius bei projekto plėtros etapas yra du pagrindiniai klausimai, kuriais domisi visi verslo angelai ar fondų vadovai: 1. Koks potencialus pelnas iš šių investicijų? 2. Kiek reikia pinigų? Kai inovacinė įmonė parodo, kad investicijos kuria pelną, rizikos fondai yra linkę nustatyti "ribinį lygį", už kurio jie nebeinvestuoja. Tai yra rizikos investicijoms būdingos rizikos, kuri kai kurių įmonių atveju neišvengiamai baigiasi investicijų portfelio praradimu. Tikimasi, kad geros investicijos kompensuoja blogas ir tokiu būdu pasirenkama aukšta riba, kad į portfelį būtų įtraukti tiktai potencialiai augančių įmonių inovaciniai projektai. Atskirų fondų ribinis augimo lygis nesiskiria, bet jis paprastai nustatomas nuo 40% iki 60% per metus. Tai gali atrodyti daug, tačiau nereikia pamiršti, kad rizikos fondas paprastai nesitiki paimti iš įmonės tai grynaisiais pinigais. Tai investuotojų dalies įmonėje vertė, kai investicijos suteikiamos, vertinant pagal vertybinių popierių svyravimus arba prekybos būdu. Investicijų dydis yra kitas pagrindinis faktorius. Netgi labai aukšta įplaukų norma nesukurs didelių grynųjų pinigų sumų, jeigu investuotas kapitalas yra labai mažas. Be to, mažų investicijų kaštai yra didesni, arba santykinai didesni nei didelių investicijų. Tai iš dalies yra dėl daugelio fiksuotų kaštų (profesiniai patarėjai, mokesčiai, tyrimai) ir iš dalies dėl daugiau laiko, reikalingo iš vadovybės valdant investicijas. Dėl šios priežasties dauguma rizikos fondų nesvarstys, jeigu reikia investuoti, tarkim, mažiau kaip 500'000 Eurų – kartais daug daugiau – ir sutelks savo dėmesį į didesnius sandorius. Skolos ir nuosavo kapitalo santykis yra esminis įmonės kapitalo struktūros aspektas. Kadangi kažkuria prasme nuosavo kapitalo netekimas yra “kontrolės” netekimas, skolos ir nuosavo kapitalo santykis kartais yra apibūdinamas kaip didelė arba maža "įtaka." Kai projektas finansuojamas skolintomis lėšomis - išlaikomas nuosavas kapitalas ir kontrolė. Taigi, šiuo atveju, savininkas išlaiko daugiau įtakos. Kita vertus, kai projektas finansuojamas pritraukiant kapitalą akcijų forma, netenkame kontrolės ir todėl turime mažiau įtakos. 6.3. Lietuvoje veikiantys rizikos kapitalo fondai Nepaisant to, kad Rizikos kapitalo investicijos JAV viršija Europos Sąjungos vidurkį beveik 3 kartus, Europos Sąjungą aktyviai skatina rizikos fondų veiklą. Ypač aktyviai šioje veikloje dalyvauja Europos Investicijų fondas, kuris atrenka, investuoja ir tvarko investicijas į rizikos kapitalo fondus. Europos Investicijų fondas investuoja tam skirtas Bendrijos lėšas į atitinkamus specializuotus rizikos kapitalo fondus, kurie teikia rizikos kapitalą mažoms ir vidutinėms įmonėms. Įnašas į vieną rizikos kapitalo fondą neviršija 35 mln. Lt. Lietuvoje veikiantys rizikos kapitalo fondai yra finansuojami Vakarų vyriausybių arba daugiašalių organizacijų, pavyzdžiui Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Kitas kapitalo šaltinis yra Šiaurės investicijų institucijos, pavyzdžiui Šiaurės investicijų bankas (ŠIB). Šiaurės Europos vyriausybių, ERPB ir ŠIB jungtinio kapitalo pagrindu įsteigtas Baltijos investicinis specialusis fondas yra antras po ERPB svarbiausias rizikos kapitalo investuotojas Lietuvoje. Tarp šalyje veikiančių rizikos kapitalo fondų akcininkų yra žinomos tarptautinės finansų institucijos pavyzdžiui SITRA, bankai SAMPO, SEB ir t.t. Lietuvoje veikiantis rizikos kapitalo fondai dažnai savo investicinius portfelius greta tipinių rizikos kapitalo sandorių papildydavo trumpalaikėmis investicijomis, šiuo atveju atlikdami investicinių bankų funkciją ir supirkdami tam tikrų bendrovių akcijas strateginio investuotojo užsakymu arba savo iniciatyva. Pavyzdžiui bendrovė VB “Rizikos kapitalo valdymas” buvo supirkusi AB “Alytaus tekstilė” akcijas, AB “Lelija” ir t.t. Baltic Fund AB “Mažeikių nafta”, akcijas ir t.t. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, vietinėms įmonėms papildomo kapitalo atėjimas yra itin naudingas – strateginius investuotojus domina tik įsitvirtinę rinkos dalyviai. Intensyvi strateginių investuotojų paieška rodo, kad netolimoje ateityje lietuviško kapitalo įmonių gali labai sumažėti arba išvis nelikti. Rinkų plėtimas, lietuviškoms įmonėms įsigyjant verslus užsienyje kol kas yra retas reiškinys, o daugeliu atvejų apsiribojama įsteigiant antrines įmones kaimyninėse šalyse. Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį milijonui gyventojų tenkančios metinės rizikos kapitalo investicijos, palyginti su ES vidurkiu, buvo vidutiniškai 5 kartus mažesnės. Rizikos kapitalo investicijas pritraukusių įmonių skaičius (milijonui gyventojų) per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo vidutiniškai 4 kartus mažesnis nei Europos Sąjungoje. Pagal rizikos kapitalo pramonės išsivystymą netolygumų tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių bendrą įvertinimą Lietuvos rizikos kapitalo rinka labiausiai atsilieka teikiant finansavimą verslo pradžiai ir plėtrai ir per pastarąjį dešimtmetį sudaro vos 19 proc. analogiško ES šalių vidurkio. Todėl dar daug lieka ką nuveikti kol Lietuvos rizikos kapitalo rinkos rodikliai taps lygiaverčiais ES rizikos kapitalo pramonės rodikliams. Lietuvos rizikos kapitalo fondams destruktyvų poveikį daro mažas rinkos mastelis ir verslumo kultūros stoka. Taip pat, plėtojant rizikos kapitalo investicinius projektus problemų kelia ir vietos rinkoje sunkiai įvertinama naujo gaminio ar technologijos rizika. Narystė ES Lietuvai atvėrė nemažas galimybes, pirmiausiai dėl sumažėjusios investicijų rizikos. Atsivėrus ekonominei erdvei atsirado daugiau potencialių, strateginių investuotojų, kurie domisi investicijomis Lietuvoje. Daugelio Lietuvos rizikos kapitalą pritraukusių įmonių sėkmė patvirtina, jog papildoma lėšų injekcija gali būti lemiamas žingsnis šiuolaikinei bendrovei. Investuotas rizikos kapitalas lieka šalyje ir plėtoja ekonomiką, todėl yra vertingas, kaip lemiantis produktyviausių įmonių plėtrą, gerinantis vadybos įgūdžius ir atveriantis finansavimo galimybes naujose srityse. Norėdama gauti rizikos kapitalo fondų paramą įmonė arba ją steigti pageidaujantys asmenys turi pateikti fondui (bendrovei) paraišką, trejų paskutinių metų finansines ataskaitas (taikytina tik veikiančioms įmonėms) bei kitus nustatytus dokumentus. Fondas atliks projekto ekonominę-finansinę analizę, priims sprendimą dėl investicijos į įmonės kapitalą. Įmonės steigėjams ar esamiems akcininkams pageidaujant, fondas su jais pasirašys akcijų pirkimo opciono sutartį. Ji garantuoja įmonės akcininkams pirmumo teisę išpirkti fondui nuosavybės teise priklausančias įmonės akcijas sutartyje numatytomis sąlygomis per ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį. Fondas su įmone sudarys sutartį, pagal kurią įmonė sutartyje nustatytais terminais teiks fondui finansines ataskaitas ir kitą sutartyje numatytą informaciją apie įmonę. Tais atvejais, kai įmonės veiklos rezultatas yra daug blogesnis už numatytą verslo plane, t.y. pelnas (nuostolis), tenkantis vienai akcijai, planuoto neatitinka daugiau negu 50 proc., fondas parengs ir patvirtins veiksmų planą, siekdamas sumažinti savo nuostolius. Akcijų pirkimo opciono sutarties terminui pasibaigus, fondas ieškos jam nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkėjų. Tuo atveju, kai akcijų pirkimo opciono sutartis nesudaroma, fondas privalės pradėti akcijų pirkėjų paiešką ne vėliau negu po 5 metų nuo akcijų įsigijimo datos. Lietuvoje į įmonių sukūrimą ir plėtrą yra investavę šie fondai ir jų valdymo bendrovės: 1. SEB VB Rizikos kapitalo valdymas 2. Šiaulių banko investicijų valdymas 3. Baltijos smulkių ir vidutinių įmonių fondas 4. Baltijos Smulkaus Kapitalo fondas 5. Hanseatic Capital (dukterinė Baltijos ir Amerikos verslo fondo įmonė) 6. Hermis Capital 7. Hermis finansai 8. Scandinavian Baltic Development 9. Swedfund International 10. Askembla Asset Management 11. Finnfund 12. Middle Europe Investments 13. Lõhmus, Haavel & Viisemann 14. Trigon Capital 15. The Investment Fund for Central and Eastern Europe (I/Ø Fund) 16. Suprema 17. Firebird Management 18. Danske Capital Finland 19. Ir kiti. Dauguma paminėtų fondų aktyviai veikia ir ieško investavimo galimybių, tačiau jie gali skirtis savo investavimo politika – vieni jų labiau linkę investuoti į verslo pradžią ar naujo produkto kūrimą, kiti į stabilų augimą. IŠVADOS Novatoriškas verslas tai galimybė dirbti kūrybingiau ir intensyviau negu konkurentai. Novatoriška įmonė geba ne tik identifikuoti rinkos disbalansą, bet ir imtis veiksmų pelnui gauti iš šių “rinkos defektų”. Novatoriškam verslui svarbu turėti talentingą r kūrybingą lyderį, sugebėti pritraukti ir suburti kūrybingą komandą, nuolat turėti naujų idėjų ir gebėti jas paversti komerciniu produktu. Rizikos kapitalas gali finansuoti inovacinę veiklą, kai jau yra sukurtas produkto prototipas arba paleista bandomoji gamyba. Iš rizikos kapitalo fondų gali būti finansuojamas naujos įmonės steigimas arba jau veikiančios įmonės inovatyvus projektas. Dažniausiai investuojama į akcijas, tikintis, kad įmonė bus sėkminga ir jos vertė smarkiai išaugs. Rizikos kapitalo fondai siekia gauti pelną pardavus išaugusios ir gerai dirbančios įmonės akcijas. Rizikos kapitalo valdytojų pagrindinis darbas yra identifikuoti įmones, kurios turi augimo perspektyvas bei suteikti joms reikalingą finansinę injekciją tolesnei plėtrai. Yra pripažįstama, kad Europai dar toli iki 2010 m. numatytų Lisabonos tikslų. Pažanga labai priklauso nuo to, ar sėkmingos bus pastangos skatinti verslumą ir mažų įmonių kūrimą. Turi būti sukurta aplinka, kurioje mažoms įmonėms nereikėtų kovoti su biurokratija ir kur verslininkai galėtų įgyvendinti savo idėjas versle. Komisija skirs didelį dėmesį pažangai novatoriško verslo įgyvendinime visose politikos srityse, svarbiose verslininkams, ypač – tyrimų ir plėtros bei inovacijos, Europos valdymo, ES stabilumo darbotvarkės, Vidaus rinkos funkcionavimo, Užimtumo gairių, mokesčių ir konkurencijos politikos. Komisija stiprins verslumo orientaciją savo paramos programose ir padarys prieigą prie jų palankesnę verslui. Novatoriško verslo ir inovacijų skatinimas paskutiniu metu tapo svarbiausia Europos verslo įmonių politikos dalimi. Aplinkos sukūrimas, kuri užtikrintų naujų įmonių ir sektorių įkūrimą ir augimą, tampa pagrindiniu faktoriumi stiprinant ES įmonių konkurencingumą. Ypatingai naujai sukurtos ir mažos įmonės įtakoja pokyčius. Jų dėka atsiranda ir dauguma naujų darbo vietų. Kadangi mažos ir vidutinio dydžio firmos sudaro 99% visų pramonės šakų, novatoriškas verslo ir konkurencingumo planas turėjo būti atsakymas į vis labiau globalia tampančios rinkos keliamus klausimus ir problemas, su kuriomis susiduria mažos ir vidutinio dydžio įmonės. Šio plano pagrindiniai aspektai: nauji ir lengviau prieinami finansavimo mechanizmai ir inovacijos bei administracinio aparato veiklos pagerinimas. LITERATŪRA 1. Petras Oržekauskas, Antreprenerystė, Paskaitų medžiaga. Socialinių mokslų metodinis kab. 2. Snitka V., Gerdvila S. Antreprenerystė ir jos įtaka ekonomikos augimui.// Ekonomika Nr.54 3. Snitka V. Mokslinių tyrimų, technologijų, inovacijų politika ir žinių ekonomikos plėtra“ Kaunas, Naujasis lankas, 2002, [Žiūrėta 2005-10 –25]. Prieiga per internetą:
Šį darbą sudaro 12451 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Vadybos kursinis darbas
- 45 psl., (12451 ž.)
- Word failas 350 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį kursinį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
