Nemuno ir istorijos paralelė J. Kunčino novelių apysakoje "Prie Nemuno"

Skaitome Jurgio Kunčino knygas ir juntame, jog rašytojo kūrybinė individualybė pagrįsta viena iš erdvės koordinačių – vieta. „...aš manau, kad visais laikais būna vienodai: kuo dvasingesnis žmogus, tuo jam reikalingesnė gimtinė.“ „Kiekviena vasara be kelionės vandeniu man – ne vasara. Vieniems reikia jūros, kitiems kalnų. O man – paplaukioti Nemunu, Merkiu,“ – teigė rašytojas. Plačių reikšmių sistema, pagrįsta individo psichika, tautos istorine patirtimi, socialine ir politine visuomenės situacija, atskleista novelių apysakoje „Prie Nemuno“. „Apysaka devynių novelių – tarsi kvėptelėjimo į sprandą, tarsi vėjo šuoro, kurio nepasivysi ir nepaklausi, ką jis norėjo pasakyti, tarsi pro langą šmėstelėjusio sargo namelio – tuo ir įdomaus, kad nespėjai beveik nieko pamatyti,“ - taip neįprastai J.Kunčinas pristato šį kūrinį skaitytojui. Devynios atskiros savo siužetu novelės, siejamos istorine ir vaizdine Nemuno panorama, – toks kompozicinis rašytojo sprendimas. Viskas, kas svarbiausia, vyksta čia, prie Nemuno, kuris lyg valdo žemę. Jis yra žemės kraujas, žemės gyvenimas, visą gamtovaizdį įtraukiantis į savąją lemtį, nes vandenys buvę anksčiau už žemę: „Vandenys simbolizuoja bendrą potencialumo visumą, jie yra visų būties galimybių fons et origo, telkinys, jie yra pirmesni už bet kokią formą ir laiko bet kokią sankūrą.“ Sąlytis su vandeniu apysakoje „Prie Nemuno“ suponuoja tiek mirtį, tiek atgimimą. Toks Nemunas ir apysakos tikrovėje. Piktas ir klastingas kiekvienam: besimaudančiam, plukdančiam sielius ar potvynių semiamam žemupio gyventojui. Apskritai, vargu ar J.Kunčino Nemuną kur nors galima būtų vadinti moterišku: jis arba tėvas upėms, arba sutuoktinis Neriai. Nemunas novelėse yra nepastovus. Jis visada kitoks. „Į tą patį Nemuną du kartus neįbrisi“, - rašo J.Kunčinas. Tačiau ir nuolat kisdama, tekėdama, upė atlieka vientisumo funkciją: ji bendra ašis „[vom Maas bis Memel] nuo Maaso iki Mėmelio.“ Visi įvykiai orientuoti į gyvenimą prie upės, ir net pati apysaka parašyta kaip „Odisėjos“ interpretacija. Pasakotojas nuolat keliauja, todėl įvykių virtinė leidžia autoriui perteikti savo požiūrį į įvairius dalykus. Gyvenimas J.Kunčino novelių apysakoje „Prie Nemuno“ lyg iš menkiausių kruopelyčių, kurių jau niekas nebeatmena. Iš tų dalelyčių rašytojas sulipdo realybę ir paverčia ją laiko tėkme. Be abejo, kūrinio šaltiniais tapo J.Kunčino tėvo ir paties rašytojo dienoraščiai bei atmintis: „Kažkas turbūt užfiksuota nesąmoningai.“ Kiekviena istorija turi tam tikrą pamušalą, nors detalių yra ir pramanytų, ir tyčia perspaustų. Vis dėlto gausybė aliuzijų į tikrovišką praeitį padeda orientuotis tam tikros kartos skaitytojui, nes geriausias laikas J.Kunčinui yra tas, kada jis gyvena. Tad gyvenimo atspindėjimas apysakoje pirmiausia priklauso nuo istorinių sąlygų, kuriomis rašytojas gyvena, ir to laiko estetinių idealų. Istorijos ir Nemuno paralelė labai ryški visame kūrinyje. Karas, sovietmečio režimas Plaukiojantys Nemunu vokiečių lavonai – upė ties Alytum. Susidorojimas su griaunančiu Sistemą – bandymas pervažiuoti Nemuną dviračiu. Tremtiniai Rytas Jurbarke prie Nemuno Punios mitinė ir istorinė praeitis Nemunas ties Punia Nekasdieniškumo paieškos Tiltas virš Nemuno. Prienai. Sovietmečio atgarsiai (spekuliacija) ir istoriniai įvykiai (funikulierius, popiežiaus Wojtylos vizitas) Neries ir Nemuno santakos panorama Kaune Pionieriškos stovyklos liekanos Nemunas ir Nemunaitis Liaudies menininkas 7 dešimtmetyje Upė ties Merkine Įvairių tautų požiūris į Klaipėdos krašto, Nemuno priklausomybę Nemuno istorija: nuo Maaso iki Mėmelio Tokie yra bendri J.Kunčino novelių vaizdinio tikrovės pasireiškimo pavyzdžiai, atspindintys XX amžiaus II pusės dvasią. Rašydamas jis panaudoja ne tik malonius prisiminimus, bet ir karčiausią patirtį – tai vis dėlto autentika. Lietuvos, ypač Alytaus miestelio, istorijos nuotrupos akivaizdžios visose devyniose novelėse. Vis dėlto kartais jos taip supainiotos su išmone, kad sunku ir atpažinti, kur fantazija, o kur tikrovė. Tad J.Kunčino apysakai „Prie Nemuno“ būtinas intertekstualus perskaitymas. Nepakanka vien V.Sirokomlės, S.Kolupailos ar Glögerio kraštovaizdžio aprašų, kad visiškai suprastume šį kūrinį, reikalingi ir Dzūkijos krašto žmonių užrašai, atsiminimai, kūryba (A.Matutis, A.Maldonis), ir svetimšalių kareivių memuarai, karo vaizdeliai, ir R.Dehmelio, Ingeborg von Weiden bei daugelio kitų asmenybių sąsajos su J.Kunčino vaizduojama aplinka ar juo pačiu. Įdomu tai, jog faktus ir apibendrinimus J.Kunčinas pagrindžia gyvais, konkrečiais pavyzdžiais – jis vaizduoja žmonių likimus ir išgyvenimus, per kuriuos bet kuri tikrovės pusė gali patekti į meno kūrinį. Tad gyvenimo santykių sudėtingumas parodomas per tam tikrą prizmę: taip, kaip tai pasireiškia konkrečiame realaus ar išgalvoto žmogaus gyvenime. Visi personažai – dvi grupės: turi jie prototipus ar ne. Taip šalia realių pedagogų tėvų, draugo Beno, frater Ludovicus, istorijos mokytojo Eugenijaus Svetiko, klasės draugo Alvydo Kudarausko kyla labiau apibendrinti, išgalvoti Herberto Minajevo, Valetos, Staco, Vaciaus, Runtos ar Regatos paveikslai. Rašytojas bando įtikinti savo psichologiniu ir istoriniu realumu, pasakotojo išgyvenimais. Juntama didelė vieno personažo svarba novelei. O tokių personažų apysakoje labai daug. Tai ir „pasaulinio lygio rašytoja“ Ingeborg Bachman, ir ištyręs didžiulį Alytaus kapinyną archeologas Eugenijus Svetikas, ir „akvarelės tėvas“ Benas Jančius, ir dar daug daug kitų išnyrančių vienoje ar kitoje novelių eilutėje. „Patinka seni draugai. Kurie nėra nei dievai, nei angelai, nei kažkokie supermenai. Tie žmonės ėjo su tavim tiek laiko šalia, nors gal ir nebuvo labai artimi. Pats save per juos patikrini.“ – teigia rašytojas. Sutikime – gražiai parašyta. Skaitytojas susipažįsta ir su paties J.Kunčino biografija – nuo jos neįmanoma visiškai atsiriboti. Iš blankių apysakos „Prie Nemuno“ detalių ryškėja pasakotojo paveikslas: gimimo metai, pedagogai tėvai, vaikystė, jaunystė, įvairios pažintys, netgi šio kūrinio parašymo metai ir vieta – viskas susilieja į vientisą mozaiką, kuri savo spalvų žaisme primena J.Kunčino biografinius motyvus. „Nereikia pernelyg rimtai žiūrėti į kūrybą, - mano J.Kunčinas – reikia džiaugtis tuo, ką gali. Jei kažkokia spyruoklė verčia tave kažką daryti, tai daryk!“ Gyvenimas rašančiam J.Kunčinui nenuėjo veltui, bet privertė rašytoją išsikrauti, privertė savo amžinai nepatenkintam, mėgstančiam pasišaipyti, jaučiančiam humorą ir truputį „sloguojančiam skeptikui“ skaitytojui atpasakoti mažo dzūkelio kelionę per dažnai juokingą ir skaudų mūsų gyvenimą. Taigi novelių apysakos „Prie Nemuno“ turinys gali būti suprastas tik tada, kai jis nagrinėjamas kartu su J.Kunčino idėjiškumu, su atspindėto gyvenimo objektyviais istoriniais dėsningumais. „Tikrovė, kurią vaizduoja menas, nėra tikrovė teorine-moksline prasme, o tikrovė, kaip ją suvokia gyvas konkretus žmogus, kaip ji atsispindi jo sąmonėje įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis, įvairiuose kultūros tarpsniuose.“ Įdomiausia ir labiausiai vertintina tai, kad rašytojas atmeta antraeilius ir atsitiktinius dalykus ir, atvirkščiai, surenka tai, kas esminga, būdinga gyvenimui. Tik įsiklausykime ir suvoksime, kad novelių autorius iš patirties kaupdamas išvadas, stebėjimų medžiagą, daro labai svarbius atspindinčius tikrovę ir kartu išreiškiančius jo pažiūras apibendrinimus: „Jeigu visa lietuvių tauta vienu metu ateitų prie Nemuno ir pravirktų – na, panašiai kaip Baltijos kely – atsistotų nuo Švendubrės kaimo iki paskutinės Nemuno gairės, oi daug kas čia pasikeistų! Nuo ašarų Nemunas praskaidrėtų, tik ar visi sutiks verkti?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!