Nemunėlio upės įvertinimas

 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS VANDENS EKOLOGIJA Nemunėlio upės įvertinimas Kaunas 2008 Turinys Reziumė........................................................................................................................3 Įvadas...........................................................................................................................4 Literatūros apžvalga...................................................................................................5 Darbo objektas...........................................................................................................10 Darbo metodika.........................................................................................................10 Nemunėlis…………………………………………………………………………...12 Nemunėlio upės hidrologinis ir hidrocheminis įvertinimas...................................15 Debitas………………………………………………………………………………15 Užterštumas NH4…………………………………………………………………...17 Užterštumas NO2…………………………………………………………………...19 Užterštumas NO3…………………………………………………………………...21 Užterštumas mineraliniu azotu................................................................................23 Užterštumas bendruoju azotu……………………………………………………..25 Užterštumas PO4……………………………………………………………………27 Užterštumas bendruoju fosforu...............................................................................29 BDS7 rodikliai……………………………………………………………………….31 N,P ir Si santykiai…………………………………………………………………..33 Išvados........................................................................................................................35 Naudota literatūra.....................................................................................................36 Reziumė Tiriamasis objektas yra Nemunėlio upė, kuri yra Mūšos-Nemunėlio baseine. Tai yra tarpvalstybinė Lietuvos-Latvijos upė. Nemunėlio aukštupys – tai ta baseino dalis, kurioje upės nuotėkį ir vandens cheminę sudėtį formuoja šiaurės rytinės Lietuvos dalies gamtinės ir žmogaus ūkinės veiklos sąlygos. Pagrindinis Nemunėlio upės taršos šaltinis yra iš žemės ūkio laukų išplaunami biogeniniai elementai ir iš Biržų ir Rokiškio Apasčia ir Laukupe atitekančios buitinės nuotėkos. Darbo metu, naudodamiesi 1991-2007m. duomenimis nustatėme, jog labiausiai biogeninėmis medžiagomis Nemunėlis buvo užterštas nuo 1991 iki maždaug 2001-2004m. nors ir dabar fosfatų normos viršija LDK. Tačiau pastaruosius 5 metus suaktyvinus teršalų valymo įrenginių statybas, gauti rezultatai džiugina. Įvadas Lietuvoje daug upių ir upelių. Vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upelius ir peršokti galima. Nemažai sraunių upių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja.Šaltinių maitinamų Lietuvos upių vandens lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių bei pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūrą ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskylą į 4 upes Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta.Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūra. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvų. Tik keletas šiaurinių ir rytinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kai kurios kitos pabėgo iš nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą.Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai. Literatūros apžvalga Vandens ištekliai Lietuvoje Iš viso Lietuvoje yra priskaičiuojama apie 22,2 tūkstančių upių ir upelių, kurių bendras vagų ilgis - apie 76,8 tūkstančių km. Hidrografinio tinklo tankumas Lietuvoje sudaro 1,18 km/km2. Vandentakių klasifikatoriaus duomenimis Lietuvos teritorija teka 5463 upės, upeliai ir kanalai virš 3 km ilgio bei trumpi aplinkosauginiu požiūriu svarbūs vandentakiai. Kadangi Lietuvoje kritulių iškrenta daugiau negu išgaruoja vandens, tai dėl drėgmės pertekliaus susidarė tankus pastovių upių ir upelių tinklas. Dar daugiau šalies teritorijoje yra išdžiūstančių upelių, taigi jei skaičiuojant ir juos, bendras respublikos upių ir upelių tinklas yra didelis, kiekvienam kvadratiniam kilometrui tenka po kilometrą upių vagos. Tačiau skirtingose Lietuvos vietose upių tinklo tankis nevienodas ir skiriasi nuo vidurkio, tai lemia daug veiksnių, iš kurių pagrindiniai- kritulių kiekis, reljefo pobūdis ir litologinė teritorijos sudėtis. Tuo būdu Žemaičių aukštumos vakarinis ir pietvakarinis šlaitai, gaunantys daugiausiai kritulių, turi didelį paviršiaus nuolydį ir vandeniui beveik nelaidų priemolį, kritulių vanduo greitai nuteka, dėl to yra tankus upių ir upelių tinklas. Vidurio Lietuvos žemumoje kritulių iškrenta mažiau ir teritorija yra lygi, del to upių tinklas mažesnis, o rytų Lietuvoje, nors ir nemažai kritulių ir didelis paviršiaus nuolydis, tačiau upių tinklas mažas, nes labai laidus gruntas ir daug ežerų. Mūsų krašto upės ir upeliai labai skiriasi tarpusavyje, yra įvairūs, dėl to jie visi yra sąlyginai suskirstyti: • Pirma kategorija (smulkūs upeliai, neturintys intakų). • Antra kategorija (upeliai, turintys tik pirmos kategorijos intakų). • Trečia kategorija (upeliai, turintys antros ir pirmos kategorijos intakų). • Ketvirta kategorija (ilgesnės ir vandeningesnės upės už trečios kategorijos). • Penkta ir akštesnės kategorijos (pačios didžiausios upės). Upe vadinama nuolatinė ar laikina natūrali vandens srovė, tekanti nuolydžio kryptimi savo suformuota atvira vaga. Ją maitina paviršinis bei požeminis vanduo. Vieta, kur upė prasideda, vadinama ištakomis, o kur įteka – žiotimis. Upės, įtekančios į jūrą, vadinamos pagrindinėmis, o įtekančios į pagrindinę – pirmos eilės intakais, į juos įtekančios upės – antros eilės intakais ir t. t. Nedideli upeliai, neturintys intakų, vadinami pirmos kategorijos, tie, į kuriuos jie įteka, – antros kategorijos upėmis ir t. t. Upė su visais savo intakais sudaro upyną. Jo užimamas plotas vadinamas baseinu, o riba tarp gretimų baseinų – vandenskyra. Baseino plotas ir vandenskyros forma labai priklauso nuo vietovės reljefo. Palei upę tęsiasi slėnis – įdubimas, atsiradęs dėl upės veiklos. Iš abiejų pusių jį riboja šlaitai. Žemiausia slėnio vieta, kuria teka upė, vadinama vaga. Slėnio dalis, užliejama per potvynius ir poplūdžius, vadinama salpa. Vagos ir sausumos sąlyčio linija yra krantas. Vandeningumu išsiskiria Nemunas 616 m3/s, Neris 190 m3/s, 25 upės turi vidutinius metinius debitus, didesnius kaip 6m3/s. Tyvuliuoja apie 4000 ežerų (iš jų 2543 ežerai didesni kaip 1 ha) (ežerų plotas sudaro apie 1,5% teritorijos ploto). Upės yra maitinamos požeminių vandenų ir kritulių. Kritulių teritorinį pasiskirstymą lemia nuotolis nuo jūros ir reljefas, daugiausia kritulių iškrenta Žemaičių aukštumoje, Rytų Lietuvoje jų kiekis sumažėja. Kadangi kritulių iškrenta daugiau negu išgaruoja, dėl drėgmės pertekliaus susidarė gana tankus upių tinklas. Per metus Lietuvoje vidutiniškai iškrenta 748 mm, dėl garavimo apie 512 mm grįžta į atmosferą, likusi dalis nuteka. Nuotėkis priklauso ir nuo vietovės gruntinių sąlygų, geografinės padėties. Daugiausiai drėgmės (>600mm) išgaruoja Lietuvos vakarinėje dalyje ir Šešupės baseino žemupyje, mažiausiai (20,7 Mineralinis azotas, mgN/l 15,0 Fosfatai, mgP/l 0,50 2 lentelė. Upių vandens kokybės klasės. Nemunėlis Nemunėlis priklauso Mūšos-Nemunėlio baseinui, kuris užima 13,5% Lietuvos ploto. Nemunėlis yra Lielupės upės, įtekančios į Rygos įlanką, intakas. Bet kokia ūkinė veikla Nemunėlio baseine veikia vandens kokybę Lielupės žemupyje (Latvijos teritorija) ir Rygos įlankoje. Nemunėlio ilgis 199,3 km. Upės baseinas apima 4047,0 km2 teritoriją, tačiau tik mažiau kaip pusė (1892,0 km2) jos tenka Lietuvai. Nemunėlis – tarpvalstybinė upė. Beveik 80 km ji teka Lietuvos-Latvijos siena. Nemunėlio ilgis Lietuvoje siekia 160,1 km . Tarp Lūšnos ir Alsėtos ežerų ši upė yra reguliuota. Jos baseinas priskiriamas karstiniam regionui. Karstiniai reiškiniai, šalia kitų veiksnių, lemia upės vandens kokybę . Vidurupyje upės nuotėkis ir jo cheminė sudėtis formuojasi Lietuvos ir Latvijos teritorijose. Iš Latvijos savo vandenis į Nemunėlį atplukdo didieji jos intakai – Susėja ir Viesytė. Aukštupyje (750 km2) Nemunėlio baseinas daugiausia apima Lietuvos teritoriją. Į Nemunėlio upę ten įteka Vingerinės, Laukupės ir Vyžuonos upės. 1 pav. Nemunėlis žemiau Panemunio 1 2 pav. Nemunėlio upės baseinas Lietuvos teritorijoje Nemunėlio baseino aukštupys – žemės ūkio kraštas. Ten vyrauja velėniniai jauriniai glėjiški ir silpnai nujaurėję lengvo priemolio dirvožemiai. Giliau (5-30 m gylyje) sutinkamos tirpios devono (karbonatingi mergeliai ir dolomitai) uolienos. Vyrauja lyguminis banguotas reljefas, kurį suformavo dugninės ledyno akumuliacijos ir limnoglacialiniai procesai. Žemės ūkio naudmenos užima 50% teritorijos. Didžiają dalį (80%) žemės ūkio naudmenų sudaro ariamoji žemė, sausinama drenažu. Ši baseino dalis yra gana miškinga. Nemunėlio baseino miškingumas siekia 35%, Juodupės - 41%. Ten išlikę nemažai natūralių gamtinių elementų. Pelkėtumas vidutiniškai sudaro 3,0% teritorijos. Nemunėlio upės hidrologinis ir hidrocheminis įvertinimas 1.Debitas. Nemunėlio upės mityba yra mišri. Būdingi žymūs pavasario potvyniai ir požeminio maitinimo palaikomi vasaros žemi lygiai. Maksimalaus nuotėkio laikotarpiai dažniausiai prasideda vasario mėnesio pabaigoje ir tęsiasi iki balandžio mėnesio vidurio. Pagrindinis upių maitinimo šaltinis yra krituliai. Požeminis maitinimas vyrauja birželio-liepos mėnesiais ir gali tęstis iki spalio. Jis sudaro nedidelę (3-8%) metinio nuotėkio tūrio dalį. 1.1 diagrama. Mėnesiniai debito vidurkiai Nemunėlio upėje (1991-1999m.) 1.2 diagrama. Metiniai debito vidurkiai Nemunėlio upėje (1991-2007m.) Kadangi Nemunėlis pagrinde yra maitinamas kritulių, tai neabejotinai metiniuose debito vidurkiuose atsispindi, kokie buvo metai-sausringi ar lietingi. 1.3 diagrama. Sezoninis debito pasiskirstymas Nemunėlio upėje (1991-1999m.) Kaip jau buvo minėta, Nemunėlyje didžiausias nuotėkis vyrauja pavasarį, sniego tirpsmo metu, o mažiausias-vasaros mėnesiais, kai nuotėkis yra palaikomas pagrinde požeminio maitinimo. 1.4 diagrama. 1991-1999m. visų mėnesių debito hidrograma. Ši hidrograma atspindi visų mėnesių debitą pradedant 1991 ir baigiant 1999m. imtinai, aiškiai išsiskiria pavasario mėnesiai. 2. Nemunėlio užterštumas NH4 Tirpų neorganinį azotą sudaro NH4+, NO3-, NO2-. Amonis sudaro nedidelę dalį tirpaus azoto ir vėliau dėl nitrifikacijos ir denitrifikacijos virsta nitratai, o vėliau ir azoto dujomis. Pagrindinis taršos šaltinis amonio ir kitų azoto junginių, yra laukų tręšimas neorganinėmis ir organinėmis trąšomis. 2.1 diagrama. NH4 kitimas Nemunėlyje skirtingais mėnesiais. 2.2 diagrama. NH4 kitimas Nemunėlyje skirtingais metais. 2.3 diagrama. NH4 kitimo tendencijos Nemunėlyje nuo 1991 iki 1999m. Diagramose matome, kad amonio koncentracijos neviršijos DLK (1991-1999m.) tik žiemos mėnesiais, balandžio ir birželio mėnesiais užterštumas amoniu buvo pats didžiausias, dėl to. kad šiais mėnesiais yra intensyviausiai tręšiama, o rugpjūtį dažniausiai laukai tręšiami antrą kart ir dėl to koncentracija NH4+ vandenyje išauga. Kadangi Nemunėlis teka per intensyvios žemdirbystės rajonus, taigi azoto junginių pagrindinis šaltinis yra laukų tręšimas. O nuo 2000 iki 2007 m. amonio koncentracija niekada neviršijo leistinos normos, dėl sumažėjusio ūkininkavimo intensyvumo. Bendra tendencija irgi yra mažėjanti. 3. Nemunėlio užterštumas NO2 3.1 diagrama. NO2 kitimas Nemunėlyje skirtingais mėnesiais. 3.2 diagrama. NO2 kitimas Nemunėlyje skirtingais metais. 3.3 diagrama. NO2 kitimo tendencijos Nemunėlyje nuo 1991 iki 1999m. Nitritų (NO2-N) vidutinės koncentracijos Nemunėlio upėje didžiausias vasaros mėnesiais, nes nitritų atsiradimas vandenyje siejamas su organinės medžiagos irimu. Kadangi nitritų kaip ir amonio jonų atsiradimas susijęs su mažai oksiduotų organinių junginių gausa, jų padidėjimas upės vandenyje rodo “šviežią” taršą. Tirtuoju laikotarpių tarša nitratais visada viršija leistinas normas, ypač nuo 1991 iki 2001 metų, vėliau tarša maždaug susilygina su DLK, nes sumažėjo ir eutrofikacijos procesai Nemunėlyje dėl sumažėjusių fosfatų kiekių. 4. Nemunėlio užterštumas NO3 4.1 diagrama. NO3 kitimas Nemunėlyje skirtingais mėnesiais. 4.2 diagrama. NO3 kitimas Nemunėlyje skirtingais metais. 4.3 diagrama. NO3 kitimo tendencijos 1991-1999m. NO3 pagrindinis šaltinis yra laukų tręšimas organinėmis ir neorganinėmis trąšomis, o kadangi Nemunėlis teka per derlingas žemės ukio naudmenas, dalį teršalų gauna iš ten tiesiogiai NO3 pavidalo, bet vasaros mėnesiais nitratų koncentracija vandenyje smarkiai mažėja, dėl augalų pasisavinimo, vėliau, rudenį jų ima vėl daugėti, dėl pasibaigusios augalų vegetacijos, negyvos organinės medžiagos amino rūgščių galutinio oksidavimosi iki NO3. Jau imant 1991-1999m. nitratų koncentracijos tendencija buvo mažėjanti, o nuo 2004m. pasidarė visai stabili ir palyginus žema. Tai siejama su sumažėjusiu trąšų naudojimu žemės ukyje. 5. Nemunėlio užterštumas mineraliniu azotu 5.1 diagrama. Mineralinio azoto kitimas Nemunėlyje skirtingais mėnesiais. 5.2 diagrama. Mineralinio azoto kitimas Nemunėlyje skirtingais metais. 5.3 diagrama. Mineralinio azoto kitimo tendencijos Nemunėlyje 1991-1999m. Mineralinis azotas sudaro didžiąją bendrojo azoto dalį. Nemunėlio upėje jis siekia 12-98%, bendrojo azoto kiekio. Mineralinį azotą lengvai pasisavina augalija, todėl jo kaita glaudžiai siejasi su augalų vegetacijos pradžia ir pabaiga. Didžiausios kristalinio azoto koncentracijos buvo išmatuotos vėlyvo rudens, žiemos ir ankstyvo pavasario laikotarpiais, mažiausios – birželio-rugpjūčio mėnesiais. 6. Nemunėlio tarša bendruoju azotu 6.1 diagrama. Bendrojo azoto kitimas Nemunėlyje skirtingais mėnesiais. 6.2 diagrama. Bendrojo azoto kitimas Nemunėlyje skirtingais metais. 6.2 diagrama. Bendrojo azoto kitimo tendencijos Nemunėlyje 1991-1999m. Azoto yra organiniuose ir neorganiniuose junginiuose. Jo koncentracijoms būdingi sezoniniai svyravimai. Didžiausios bendrojo azoto (Nbendr) koncentracijos nustatytos šaltuoju metų laikotarpiu. Tuomet jos viršija leistiną normą (DLK=2,0 mg/l) apie 2 kartus. Mažiausios koncentracijos užfiksuotos birželio ir liepos mėnesiais kai daugiausiai azoto sunaudoja augalai. Mineralinis azotas sudaro didžiąją bendrojo azoto dalį. Nemunėlio upėje jis siekia 12-98%, 7. Nemunėlio tarša PO4 (fosfatais) 7.1 diagrama. PO4 kitimas Nemunėlyje skirtingais mėnesiais. 7.2 diagrama. PO4 kitimas Nemunėlyje skirtingais metais. 7.3 diagrama. PO4 kitimo tendencijos Nemunėlyje 1991-1999m. Didžiausi PO4-P kiekiai stebimi vasaros laikotarpiu, kai upių nuotėkis mažiausias. Nors nitratai ir fosfatai yra pagrindinės augalų maistinės medžiagos, tačiau jų kaita upėje yra skirtinga. Fosfatų kiekiai vegetacijos metu padidėja. Šios tendencijo rodo, kad PO4-P perteklius yra sietinas su upių tarša buitinėmis nuotėkomis. Jai būdingas “praskiedimo” efektas – didėjant nuotėkiui, koncentracija mažėja, o kadangi Nemunėlyje vasaros mėnesiais vyrauja ryškus debito sumažėjimas, taigi ir fosfatų koncentracija ryškiai išauga, nes praktiškai toks pat teršalų kiekis yra skiedžiamas su žymiai mažesniu vandens kiekiu. Nuo 1991 iki 1999m. imtinai matoma tendencija fosfatinio užterštumo didėjimo, bet nuo 2001 iki 2007 matome, jog tarša fosfatais ryškiai apmažėjusi ir yra žymiai mažesnė nei prieš tai buvusiais metais. Tai būtų galima sieti su tuo jog po 2000 metų žemės ukis Lietuvoje gerokai prislopo ir dėl didelių trąšų kainų jų naudojima minimaliai ir fosfatinę taršą didžiaja dalimi iš Rokiškio į Juodupę ir iš Biržų į Apaščią, o vėliau ir į Nemunėlį patenkančios buitinės nuotėkos. Pagal vidutinę ortofosfatų reikšmę Nemunėlio vanduo yra smarkiai užterštas. 8. Nemunio tarša bendruoju fosforu 8.1 diagrama. Bendrojo fosforo kitimas Nemunėlyje skirtingais mėnesiais. 8.2 diagrama. Bendrojo fosforo kitimas Nemunėlyje skirtingais metais. 8.3 diagrama. Bendrojo fosforo kitimo tendencijos Nemunėlyje 1991-1999m. Bendrąjį fosforą pagrinde sudaro PO4, todėl ir kreivės yra praktiškai identiškos dėl kaip ir taršos fosfatais. 9. Nemunėlio BDS7 rodikliai 9.1 diagrama. Nemunėlio BDS7 kitimas skirtingais mėnesiais. 9.2 diagrama. Nemunėlio BDS7 kitimas skirtingais metais. 9.3 diagrama. Nemunėlio BDS7 kitimo tendencijos 1991-1999m. Organinių medžiagų sudėtis upių vandenyje yra labai įvairi tiek savo struktūra, tiek atsparumu oksidacijai. Pagal BDS7 rodiklį Nemunėlio vandenyje organinių medžiagų yra nedaug imant duomenis nuo 2003m. Biocheminio deguonies suvartojimo per septynias paras vidutinė reikšmė tik 6-10% viršija didžiausią leistiną (DLK=2,3 mgO2/l) koncentraciją. Toks vanduo priskiriamas švaraus vandens (II) klasei. Daugiausia deguonies suvartojama organinei medžiagai biochemiškai oksiduoti liepos-spalio mėnesiais. 10. N, P ir Si santykiai Nemunėlyje 10.1 lentelė. Si, N ir P koncentracijų santykiai Nemunėlyje 1991-2007m. Mėnuo N:P Si:N Si:P Sausis 6.6:1 2,2:1 14.9:1 Vasaris 5.7:1 1.8:1 10.5:1 Kovas 6.32:1 2.2:1 13.04:1 Balandis 7.46:1 1.7:1 12.7:1 Gegužė 4.83:1 2.3:1 11.5:1 Birželis 3.14:1 3.1:1 9.87:1 Liepa 2.84:1 2.2:1 7.14:1 Rugpjūtis 2.96:1 2.2:1 6.58:1 Rugsėjis 3.6:1 3.1:1 11.4:1 Spalis 2.7:1 3.3:1 8.95:1 Lapkritis 3.18:1 2.1:1 6.9:1 Gruodis 5.13:1 1.9:1 9.7:1 10.2 lentelė. Si, N ir P koncentracijų santykiai Nemunėlyje skirtingais mėnesiais. Sezonai N:P Si:N Si:P Žiema 6.1:1 1.8:1 11.1:1 Pavasaris 5.4:1 2.2:1 12.4:1 Vasara 8.2:1 1.1:1 8.2:1 Ruduo 3.1:1 2,7:1 8.56:1 10.3 lentelė. Si, N ir P koncentracijų santykiai Nemunėlyje skirtingais sezonais. Moksliškai nustatyta, kad geriausias N:P santykis dumbliams augti yra nuo 10:1 iki 20:1. Nemunėlyje azoto ir fosforo santykis mažesnis už dumbliams idealų, nes tiriamoje upėje fosforo yra gana dideli kiekiai, bet tai nereiškia, kad dumbliai neauga. Silicis reikalingas titnagdumblių šarvo formavimuisi, augalų stiebo sutvirtinimui, o jo kiekiai vandenyje padidėja rugsėjo spalio mėnesiais, dėl intensyvios vandens augalijos ir gyvūnijos mineralizacijos, todėl šiais mėnesiais nustatyta 2-3 kartus didesne silicio koncentracija Nemunėlio vandenyje nei kitais mėnesiais. Išvados 1. Pagal vandens kokybės rodiklius Nemunėlio upės vanduo priskirtinas mažai užteršto vandens klasei. Būdingas užterštumas biogeninėmis medžiagomis, ypatingai didelė tarša 1991-2000m. Vėliau padėtis žymiai pagerėjo. Kritiniai, taršos požiūriu, yra vasaros metu, kuomet organinių medžiagų dažniausiai padaugėja. 2. Bendrojo azoto vidutin4s koncentracijos Nemunėlio upėje apie 1,5 karto vir6ydavo leistinas normas 1991-2001m. vėliau situacija stabilizavosi. Didžiausi bendrojo azoto kiekiai nustatyti šaltuoju metų laiku. Pagal bendrąjį azotą Nemunėlio upė yra mažai užteršta. (Vidutiniškai 2,2-2,5 mgN/l) Vidutinės NO2-N koncentracijos apie 2,5 karto viršija DLK. 3. Tarša fosfatais yra pagrindinė Nemunėlio problema, daugiausiai jų būna vasaros mėnesiais, kai debito lygis upėje nukrenta ir teršalai neprasiskiedžia. Tuomet smarkiai viršijamos didžiausios leistinos koncentracijos. Naudota literatūra 1. Gailiušis B., Jablonskis J., Kovalenkovienė M. Lietuvos upių hidrografija.- Kaunas: EI, 2002. 792 p. 2. Burneikis, J., Gailiušis, B. (1970). Lietuvos upių kadastras, IV d. Vilnius. 3. Tumas R. 2003. Vandens ekologija. Vadovėlis. Kaunas: „Naujasis lankas“. 350p. 4. http://www.am.lt. 5. http://www.zaliejituristai.lt/index.php?&page=24&id=819 6. http://www.wikipedia.lt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!