Darbo metodika.........................................................................................................10
Nemunėlis…………………………………………………………………………...12
Nemunėlio upės hidrologinis ir hidrocheminis įvertinimas...................................15
Debitas………………………………………………………………………………15
Užterštumas NH4…………………………………………………………………...17
Užterštumas NO2…………………………………………………………………...19
Užterštumas NO3…………………………………………………………………...21
Užterštumas mineraliniu azotu................................................................................23
Užterštumas bendruoju azotu……………………………………………………..25
Užterštumas PO4……………………………………………………………………27
Užterštumas bendruoju fosforu...............................................................................29
BDS7 rodikliai……………………………………………………………………….31
N,P ir Si santykiai…………………………………………………………………..33
Išvados........................................................................................................................35
Naudota literatūra.....................................................................................................36
Reziumė
Tiriamasis objektas yra Nemunėlio upė, kuri yra Mūšos-Nemunėlio baseine. Tai yra tarpvalstybinė Lietuvos-Latvijos upė. Nemunėlio aukštupys – tai ta baseino dalis, kurioje upės nuotėkį ir vandens cheminę sudėtį formuoja šiaurės rytinės Lietuvos dalies gamtinės ir žmogaus ūkinės veiklos sąlygos.
Pagrindinis Nemunėlio upės taršos šaltinis yra iš žemės ūkio laukų išplaunami biogeniniai elementai ir iš Biržų ir Rokiškio Apasčia ir Laukupe atitekančios buitinės nuotėkos.
Darbo metu, naudodamiesi 1991-2007m. duomenimis nustatėme, jog labiausiai biogeninėmis medžiagomis Nemunėlis buvo užterštas nuo 1991 iki maždaug 2001-2004m. nors ir dabar fosfatų normos viršija LDK. Tačiau pastaruosius 5 metus suaktyvinus teršalų valymo įrenginių statybas, gauti rezultatai džiugina.
Įvadas
Lietuvoje daug upių ir upelių. Vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upelius ir peršokti galima. Nemažai sraunių upių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja.Šaltinių maitinamų Lietuvos upių vandens lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių bei pelkučių.
Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūrą ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskylą į 4 upes Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta.Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!