Nedarbo lygio kitimas pramonės sektoriuose 1990-2010 metais

ĮVADAS Vienas iš svarbiausių ekonominės sėkmės veiksnių yra mažas nedarbo lygis šalyje. Kvalifikuota darbo jėga ir racionaliai panaudoti darbo ištekliai Lietuvoje leistų padidinti silpnai išvystyto pramonės sektoriaus ekonominį potencialą, pragyvenimo lygį, pagerinti švietimo, sveikatos, apsaugos sąlygas bei sumažinti nedarbo nuostolius ekonominio sukmečio metu. Nedarbas yra neišvengiamas, nes visiškas užimtumas ekonomikoje neegzistuoja. Tad nedarbą pasirinkau kaip esminę refereto temą. Tikslas yra atskleisti nedarbo lygio kitimą pramonės sektoriuje 1990 – 2010 m. Tikslui pasiekti imsimės tokių uždavinių: • Apibūdinti darbo jėgą; • Aprašyti pramonės sektorius; • Pateikti nedarbo sampratą; • Analizuoti nedarbo lygį pramonės sektoriuose; • Suformuluoti nedarbo priežastis ir pasekmes pramonės sektoriuose; • Pateikti nedarbo rušis ir rodiklius pramonės sektoriuose; • Aptarti nedarbo reguliavimo būdus pramonės sektoriuose. Praktiškai pažvelgsime į realią darbo rinkos situaciją Lietuvoje pramonės sektoriuose, kuri leidžia atksleisti nedarbo problematiką Lietuvoje. Grafiškai atvaizduosime nedarbo kaitą Lietuvoje pramonės sektoriuose. Analizuose nedarbo rodiklių duomenis. Remsimės naujesniais statistikos departamento duomenis ir kita internetine informacija. Pateiksime įvairių autorių (Blanchard, Kinderis, Martinkus, Sakalas, Snieška, Baumilienė) ir mokslinių straipsnių darbo ekonomikos teorija nedarbo pramonės sektoriuose tema. 1. DARBO JĖGA Norint suprasti, kas yra nedarbas, pirmiausia reiktų aptarti esmines darbo jėgos sąvokas. Darbas – pirminis gamybos veiksnys, kurio ištekliai yra visuminė darbo jėga. Vykstant gamybos procesams ir tenkinant darbo, kaip gamybos veiksnio, poreikį, susiformuoja darbo rinka (Raškinis, 2008). Pagrindinis darbo jėgos resursas yra šalies gyventojai. Gyventojai apibrėžiami kaip nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami nuo metų pradžios, nepaisant lyties amžiaus, tautybės (Kinderis, 2004). Pagal naujausius statistikos departamento duomenis, 2010 metais vidutinis gyventojų skaičius siekė 3287 tūkstančio. Tačiau šis gyventojų skaičius nieko nepasako apie realius darbo išteklius, juk ne visi šalies gyventojai dirba, ne visi nori ir gali dirbti. Tad reiktų detaliau analizuoti gyventojų skaičių. Tarptautinė darbo organizacija (TDO) išskiria gyventojus į ekonomiškai aktyvius ir neaktyvius. Ekonomiškai aktyvūs gyventojai traktuojami kaip gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje (Snieška, Baumilienė, 2002). Gyventojų klasifikaciją vaizdžiai parodo pirmoji schema (1 pav.): 1 pav. Gyventojų klasifikacija Pagal pirmąjį paveikslą matome, kad aktyvūs gyventojai gali būti užimti ir bedarbiai. Užimti gyventojai laikomi tie, kurie dirba visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose, organizacijose ar ūkiuose, bei laikinai nedirbantys ir atliekantys karinę tarnybą (Kinderis, 2004). Užimti gyventojai dirbdami visą ar dalį darbo dienos, gauna atlygį pinigais arba natūra. Taip pat šie gyventojai gali dirbti savarankiškai pagal patentą arba gali laikinai sustabdyti darbą dėl ligos, dėl atostogų, dėl studijų, dėl vaiko priežiūros atostogų (iki tol, kol vaikui sukanka 3 metai), dėl prastovų ir dėl streikų. Kol nenutraukiama sutartis su darboviete, asmuo priskiriamas prie užimtų gyventojų grupės. Priešingai nei užimti gyventojai, bedarbiai neturi darbo, bet yra darbingi asmenys (15 – 74 m. pagal TDO) bei intensyviai ieškantys darbo, registruojasi valstybinėse ar privačiose įdarbinimo įstaigose, pavyzdžiui, valstybinėje darbo biržoje (Martinkus, Sakalas 2002). Pastarieji gyventojai neturi pajamų šaltinio iš darbo, nes nedirba, nors ieškosi ir yra pasirengę bet kada dirbti. Bedarbiai gali siekti ne tik samdomo darbo, bet gali mėginti kurti savo verslą: įsigyti verslo liudijimą, kreditą, licenziją. Kalbant apie neaktyvius gyventojus, minėtina, jog tai asmenys, neturintys ir neiškantys darbo, nes yra netekę vilties jo surasti arba paprasčiausiai nenorintys dirbti. Neaktyviems gyventojams priskiriami: namų šeimininkės, asmenys prižiūrintys vaikus, gaunantys senatvės, lengvatines ar invalidumo pensijas, moksleiviai ir vaikai (dažniausiai nepilnamečiai) bei dieninio skyriaus studentai, nuteistieji. Namų šeiminikės atlieka daug namų ruošos darbų, tačiau tokią veiklą sunku apibūdinti ir fiksuoti, dėl šios priežasties jos priskiriamos neaktyviems gyventojams (Blanchard, 2007). Nors vaikai iki 14 metų dirbti negali pagal įstatymus, jie laikomi kaip darbo išteklių potencialas. 2. PRAMONĖS SEKTORIAI Pagal Europos sąjungos kriterijus išskiriami tokie pramonės sektoriai: • Automobilių ir mašinų pramonė. Tai vienas iš reikšmingiausių sektorių, nes Europos sąjungoje automobilių pagaminama daugiausiai, tai skatina ekonominį augimą, didina bendrąjį vidaus produktą, sukuria daug potencialių darbo vietų, reikalaujančių darbuotojų kvalifikacinio pasirengimo, bei pritraukia daugybę investicijų. Mašinų gamyba yra vienas didžiausių pramonės sektorių Europos Sąjungoje pagal įmonių skaičių (apie 169 000), užimtumą (3,3 mln. žmonių), produkciją ir pridėtinės vertės kūrimą. Mašinų gamyba yra labai platus ir įvairialypis sektorius. Jis daugiausia apima mašinas ir įrengimus, mechaninės galios gamybos ir panaudojimo mašinas, išskyrus lėktuvus, transporto priemones ir ratines mašinas, žemės ūkio ir miškininkystės įrengimus, stakles ir kitus specialios paskirties įrenginius; • Avalynės pramonė. Tai įvairialypė pramonės šaka, apimanti gana didelę medžiagų (tekstilės, plastiko, kaučiuko ir odos) įvairovę ir gaminius nuo įvairių tipų vyrų, moterų ir vaikų avalynės iki specializuotų prekių, kaip antai snieglentininkų batai ar apsauginė avalynė. Šią galutinių produktų įvairovę lemia daugybė pramonės procesų, įmonių ir rinkos struktūrų. Europos avalynės pramonę sudaro daugybė mažų įmonių dauguma jų įsikūrusios rajonuose, kuriuose pramonės įvairovė nėra didelė. Tai leidžia išvengti nedarbo mažuose regionuose ir miestuose; • Baldų pramonė. Tai daugiausiai yra surenkamųjų dalių gaminimo pramonė, savo produkcijos gamybai naudojanti įvairias žaliavas. Tai ne tik mediena ir medienos skydai, bet ir metalas, plastikas, audiniai, oda ir stiklas. Yra daug įvairių baldų tipų (pvz., kėdės, sofos, stalai, spintos, virtuvinės spintelės, čiužiniai), turinčių labai įvairią paskirtį (pvz., namų ūkiams, mokykloms, biurams). Europos baldų gamybos sektorių sudaro apie 150 000 bendrovių, o jose dirba maždaug 1,4 milijono žmonių. Sektoriuje dominuoja labai mažos įmonės (86 procentai ES baldų gamybos įmonių turi mažiau nei 10 darbuotojų), tačiau yra ir didelių gamintojų; • Biotechnologijų pramonė. Gyvosios gamtos mokslai ir biotechnologijos teikia galimybę sukurtas technologijas naudoti daugybėje pramonės sektorių, tokių kaip sveikatos apsauga / vaistų gamyba, gyvulių sveikata, tekstilė, cheminių medžiagų, plastiko, popieriaus, kuro, maisto ir pašarų gamyba. Biotechnologijos reikšmingai prisideda prie esminių tikslų, įskaitant visuomenės sveikatą, senėjančią visuomenę, ekonominį augimą, darbo vietų kūrimą, tvarią plėtrą ir aplinkos apsaugą; • Chemijos pramonė. Cheminių medžiagų, plastiko ir gumos pramonės yra tarp didžiausių ir dinamiškiausių Europos pramonės sektorių. Kartu jie sukuria apie 3,2 mln. darbo vietų daugiau nei 60 000 kompanijų. 2007 m. cheminių medžiagų pardavimo apimtis ES sudarė 537 mlrd. eurų, o tai yra apie 30 % pasaulio cheminių medžiagų pardavimo apimties; • Elektros pramonė. Elektros inžinerija sudaro 3 proc. Europos gamybos, pridėtinės vertės ir darbo vietų. 9 615 elektros inžinerijos įmonių, kuriose dirba po 20 ar daugiau darbuotojų, 2004 m. pagamino 192 mlrd. eurų vertės elektros prietaisų ir įrangos, jose dirbo 1 237 mln. žmonių. Tiekdama pagrindinius produktus kitiems sektoriams, elektros inžinerija labai jautriai reaguoja į rinkos pokyčius. Europos elektros inžinerijos rinka yra didžiausia pasaulyje; • Aviacijos pramonė. Europos aeronautikos pramonė kuria ir gamina platų gaminių asortimentą: civilinius ir karinius orlaivius, orlaivių variklius, sraigtasparnius, nepilotuojamus orlaivius, taip pat sistemas ir įrangą. Joje taip pat dirba techninės priežiūros ir paslaugų bendrovės, užsiimančios remonto, mokymo ir kita su įvairiais gaminiais susijusia veikla; • Informacinių technologijų pramonė. Informacijos ir ryšių technologijos (IRT) sektorius sudaro didelę Europos BVP ir sukurtų darbo vietų dalį. Tačiau IRT technologija yra naudojama visur ir apskaičiuota, kad pastaraisiais metais investicijos į IRT sudaro apie pusę Europos produktyvumo augimo. Tai yra labai intensyvus sektorius. Kaip bendro pobūdžio technologijos, IRT prekės ir paslaugos yra svarbus produktyvumo augimo ir ekonominės veiklos rezultatų visuose sektoriuose variklis. IRT skatina procesų ir gaminių inovaciją, o skaičiavimo technologijoms išleistos lėšos atsiperka darbuotojų produktyvumu, kuris yra daug kartų didesnis nei kitokio pobūdžio investicijų; • Jūrų pramonė apima ir laivų statybą, ir pramoginius laivus. Šie du sektoriai turi naudos iš ES paramos verslui, aplinkai; • Kalnakasybos, metalos, iškasenų pramonė. Įmonių ir pramonės pramonė susijusi su plienu, spalvotaisiais metalais, nemetalomineraliniais gaminiais (cementu, keramika, stiklu ir kalkėmis) bei neenergetinėmis pramonės šakomis (kalnakasyba ir iškasenomis); • Maisto pramonė. Tai yra viena iš svarbiausių ir dinamiškiausių pramonės sektorių. Jį Europoje sudaro apie 310 000 bendrovių, jame sukurta darbo vietų daugiau kaip 4 milijonams žmonių. Šis įvairialypis sektorius yra stiprus eksportuotojas, gaminantis nesuskaičiuojamą kiekį galutinių gaminių, parduodamų nepaprastai konkurencingose vietos ir tarptautinėse rinkose; • Medienos pramonė. Miškininkystės pramonės šakos apima ,medžio dirbinių, plaušienos ir popieriaus bei spaudos pramonės šakas. Jose naudojama pagrindinė žaliava - mediena, popierius arba perdirbtas popierius ir mediena. Jos taip pat apima tokius specializuotus sektorius, kaip, pvz., kamštiena; • Odos išdirbimo pramonė. Odų rauginimas - tai žaliavos apdorojimas, t. y. žaliavinio kailio ar odos, arba puvios medžiagos, pavertimas oda, arba stabilia medžiaga, ir jos apdailinimas taip, kad iš apdirbtos odos galėtų būti gaminama daugybė įvairių vartojimo prekių. Odų išdirbimo pramonė naudoja neapdirbtus kailius ir odas - šalutinius mėsos ir pieno pramonės produktus, kurie kaip atliekos būtų vienaip ar kitaip išmesti, pavyzdžiui, būtų užkasti ar sudeginti. Pagrindinė rauginimo įmonių produkcija yra išdirbtos odos. Tai tarpinis pramonės gaminys, kurį toliau naudoja kitos vartojimo prekes gaminančios pramonės šakos. Avalynės, drabužių, baldų, automobilių ir odos dirbinių pramonės šakos yra svarbiausios odadirbių produkcijos realizavimo rinkos. Apdorojus žaliavinius kailius ir odas taip pat susidaro šalutinių produktų, kuriuos realizuoja kelios pramonės šakos, pavyzdžiui, naminių gyvūnėlių ėdalo ir gyvūnų pašarų, grynųjų cheminių medžiagų, įskaitant fotografijos ir kosmetikos šakas, taip pat dirvos gerinimo priemonių ir trąšų pramonė. Europoje 2006 įmonėse dirbo maždaug 52 000 žmonių. Europoje odų dirbyklos yra mažos ar vidutinio dydžio įmonės, jos paprastai priklauso šeimoms. Regioninis susitelkimas labai stiprus, be to, ši pramonės šaka dažnai labai svarbi vietos ekonomikai, nes yra vyraujantis gerovės ir darbo šaltinis; • Radijų ir telekomunikacijų pramonė. Radijo ir telekomunikacijų terminalų pramonės sektorius apima visus produktus, kuriuose naudojamas radijo dažnio diapazonas (pvz., automobilio durų atidarymo prietaisus, mobilaus ryšio įrangą, tokią kaip korinio ryšio telefonai, mėgėjiško diapazono (CB) radiją, transliavimo siųstuvus ir kt.) ir visą įrangą, susijusią su viešaisiais telekomunikacijų tinklais (pvz., ADSL modemus, telefonus, telefonų perjungtuvus). Radijo ir telekomunikacijų terminalų sektorius yra vienas iš penkių modernios technologijos sektorių; • Slėginių ir dujų prietaisų pramonė. Pramoninis slėginės įrangos sektorius siūlo didelę produktų įvairovę. Nuo plataus vartojimo produktų, tokių kaip ugnies gesintuvai ir greitpuodžiai, iki didelės ir sudėtingos pramoninės įrangos ar jėgainių įrangos katilų. Šis skyrius teikia ir aerozolio dozatorius. Dujų prietaisų sektorius daugiausia siūlo įprastus plataus vartojimo ir komercinius produktus, naudojančius dujinį kurą gaminti, šildyti, karštam vandeniui ruošti, aušinti, apšviesti ir skalbti; • Farmacijos, vaistų pramonė. Labai prisideda prie Europos ir pasaulio gerovės. Dėl jos ekonominio ir visuomenės sveikatos aspekto šis sektorius yra strateginis; • Matavimo ir fasavimo pramonė. Matavimo prietaisai yra būtini, norint užtikrinti matavimo tikslumą, ypač susijusį su klientų ir pramonės kasdieniais sandoriais, pavyzdžiui: vandens skaitiklių, taksometrų, elektros energijos skaitiklių ir svėrimo įrenginių; • Tekstilės ir aprangos pramonė. Ši pramonė yra įvairi ir nevienalytė pramonė, apimanti nemažai įvairios veiklos, nuo pluošto perdirbimo į siūlus ir medžiagą iki labai įvairių gaminių, pvz., modernios technologijos sintetinių siūlų iki vilnos, patalynės, pramoninių filtrų, geotekstilės, drabužių ir kt., gamybos. Šis sektorius yra svarbi Europos pramonės dalis. Jis daro įtaką ekonomikai ir socialinei gerovei. Remiantis struktūriniais duomenimis, Europoje 2006 m. veikė 220 000 bendrovių, kuriose dirbo 2,5 mln. Žmonių. Tekstilės ir drabužių sektorius sudaro 3 proc. Europos gamybos pridėtinės vertės; • Žaislų pramonė. ES gyvena apie 80 milijonų jaunesnių kaip 14 metų vaikų, o 2 000 bendrovių žaislų ir žaidimų sektoriuose dirba daugiau kaip 100 000 žmonių. Dauguma šių bendrovių yra mažosios ir vidutinės įmonės. Lietuvoje daugiausiai vystomi medienos ir medienos gaminių, baldų, maisto produktų, tekstilės gaminių, kalnakasybos ir iškasenų, chemijos, gumos, plastikų, avalynės, trasnporto sektoriai. Pramonės sektorius Lietuvoje nėra stiprus, čia daugiau vystomas paslaugų ir statybų sektoriu, dėl ko ekonominio nuosmukio metu išaugo didelis nedarbas (Mauricas, 2011). 3. NEDARBAS PRAMONĖS SEKTORIUOSE 3.1 Nedarbo samprata ir jo lygis pramonės sektoriuose Nedarbas-tai reiškinys kai gyventojai neturintys darbo, bet aktyviai jo ieško (Snieška, 2002). Nedarbas yra ne tik kokybinis gyventojų apibūdinimo rodiklis, bet ir kiekybinis. Nedarbo lygis parodo, kuri darbo išteklių dalis neužimta, t.y. darbo jėgos panaudojimo laipsnį ir išreiškiamas skaitine charaktersitika. Nedarbo lygį galima apskaičiuoti kaip bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos procentinį santykį (Martinkus, Sakalas 2002): Nedarbo lygis = bedarbių skaičius /darbo išteklių skaičius * 100% (1) Visą darbo jėga sudaro bedarbių, besiieškančių darbo vietos, ir užimtų dirbančių gyventojų suma (Blanchard, 2007): LF = E + U (2) LF – darbo jėga; E – užimti gyventojai; U – bedarbių skaičius. Beje, nedarbui turi įtakos ir kiti svarbūs rodikliai, kaip aktyvumo ir užimtumo lygis. Aktyvumo lygis yra santykis tarp darbo jėgos ir tiriamos amžiaus grupės, darbingo amžiaus ir vyresnio amžiaus gyventojų nuo 15 – 64 m. Aktyvumo lygiui apskaičiuoti naudojama formulė (Snieška, 2002): Ar = LF/P * 100% (3) Ar – gyventojų aktyvumo lygis; P - darbingo amžiaus ir vyresnio amžiaus gyventojų skaičius. Anot D.Raškinio Darbo jėgos aktyvumo lygis yra dar vienas svarbus darbo jėgos pasiūlą ir paklausą atspindintis rodiklis. Darbo jėgos aktyvumo lygio pokyčiai leidžia manyti, jog viena iš spartaus nedarbo lygio didėjimo priežasčių Lietuvoje yra mažėjantis aktyvių gyventojų, priskiriamų darbo jėgai, skaičius. Kas mažina darbo pasiūlą. Darbo jėgos aktyvumo lygis atspindi ekonomiškai neaktyvių gyventojų, kurių darbinis potencialas nėra išnaudojamas, skaičiaus didėjimą, ir gilina atotrūkį tarp darbo jėgos paklausos ir pasiūlos šalies darbo rinkoje. Užimtumo lygis parodo užimtų gyventojų ir tiriamos amžiaus grupės, darbingo amžiaus ir vyresnio amžiaus nuo 15 – 64 m., gyventojų skaičiaus santykį. Užimtumo lygio formulė (Kinderis, 2004): Er = E/P * 100% (4) Er – užimtumo lygis; E – užimtų gyventojų skaičius. 2 pav. Užimtų darbuotojų skaičius pramonės sektoriuose, tūkstančiais Pagal statistikos departamento duomenis, kad didžiausias užimtumas fiksuojamas apdirbamojoe pramonėje, kuris išlieka gana pastovus metų bėgyje. Mažiausas užimtumas būdingas kasybos pramonėje. Visus pramonės sektorius paveikė ekonominis nuosmukis ir nuo 2007 m. sektoriuose pradėjo mažėti gyventojų užimtumas (2 pav.) Tarp aktyvumo ir užimtumo lygio yra tiesioginė priklausomybė. Kuo didesnis ekonominis aktyvumo lygis, tuo aukštenis užimtumo lygis. 3 pav. Nedarbo lygio pokyčiai Lietuvoje pramonės sektoriuose 1998-2010 m., procentais 2003 2004 2005 2006 2007 2008 Kasyba ir karjerų eksploatavimas 2 889 3 240 3 356 3 371 3 340 3 115 Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba 49 550 50 113 51 754 50 166 48 797 48 028 Tekstilės ir tekstilės gaminių gamyba 58 333 53 992 49 625 46 522 40 958 33 659 Odos ir odos dirbinių gamyba 2 509 2 199 1 917 1 617 1 512 1 186 Medienos ir medinių dirbinių gamyba 27 932 26 893 26 892 27 586 27 562 24 957 Plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba; leidyba ir spausdinimas 12 409 11 955 12 312 12 440 13 703 14 009 Chemikalų, chemijos produktų ir dirbtinių pluoštų gamyba 5 538 5 159 5 306 5 631 5 834 6 266 Guminių ir plastikinių dirbinių gamyba 7 210 7 338 8 181 8 807 9 258 9 352 Kitų nemetalo mineralinių produktų gamyba 9 708 9 736 10 300 10 905 11 334 10 818 Pagrindinių metalų ir metalo gaminių gamyba 12 930 14 099 15 599 17 102 18 152 16 197 Transporto įrangos gamyba 6 970 6 535 7 510 7 704 8 300 8 848 Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 85 797 84 265 88 907 94 482 100 503 105 876 1 lentelė. Vidutinis darbuotojų skaičius pramonės sektoriuose, tūkstančiais Aktyvumo, užimtumo kaip ir nedarbo lygio rodiklis yra dinamiškas dydis. Remiantis nedarbo lygio pokyčiu Lietuvoje pramonės sektoriuose 1998-2010 m. pagal statistikos departamentą, galima teigti jog nedarbo lygis kasmet kinta ir yra nepastvovus. Nuo 1998 iki 2000 metų nedarbo lygis paaugo apie 4 %, bet nuo 2001-2007 m. nedarbas žymiai sumažėjo net 12 %. Nedarbo lygio kilimą 2007-2010 m. iki 17 % įtakojo ekonominis nuosmukis Lietuvoje ir visame pasaulyje (3 pav.). Daugiausiai samdomų darbuotojų randama tekstilės, maisto, transporto ir ryšių sektoriuose. Mažiausiai samdomų darbuotojų randama kasybos, odos, chemijos, transporto įrangos gamybos sektoriuose (1 lentelė). Ž.Mauricas teigia, kad pramonės sektorius daugiau atsakingas už eksportą ir mažai prisideda prie naujų darbo vietų kūrimo, skirtingai nei prekybos ir paslaugų sektoriai, kurie įdeda nemažą indėlį į nedarbo mažinimą. Pramonės sektoriui ypač skausmingas buvo Sovietų sąjungos subirėjimas, nes 1992-1998 m.dirbančių darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 400 iki 250 tūkstančių. Pramonės sektoriuje darbuotojų skaičius padidėjo ekonominio augimo metu tik 38 tūkst., nes susiduriama su didele tarptautine konkurencija ir tenka atiduoti darbą į „robotų rankas“ arba pigesnės jėgos šalims. Ekonominio nuosmukio metu pramonės sektoriuje darbuotojų skaičius ženkliai mažejo ir pasiekė mažiausia lygį per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Darbo netekę pramonės sektoriaus darbuotojai perėjo dirbti į paslaugų ir statybos sektorius, tačiau šie sektoriai nekompensuoja pramonės sektoriaus nedarbo lygio padidėjimo. 2010 m. pramonės sektorius toliau mažina darbuotojų skaičių ir net aplenkė prekybos sektorių. Darbo biržos rinkoje teigia, jog darbo jėgos paklausa pramonės sektoriuje mažėja trečdaliu, palyginti su 2008 m. Pirmiausia sunkesnėje padėtyje atsidurs daug elektros energijos suvartojančios pramonės šakos. Tekstilės ir aprangos sektorius vis dar išlieka vienas stambiausių, tačiau 2009 m. darbuotojų skaičius, kaip ir visoje pramonėje, palyginti su 2008 m., mažėja maždaug trečdaliu ir balansas bus neigiamas. Sąstingis palietė ir medienos pramonės rinką. Dėl lėtėjančios ekonomikos medienos pramonei vis sunkiau tampa realizuoti pagamintą produkciją, pelningumas neleidžia sukaupti lėšų naujoms investicijoms, kyla produkcijos savikaina. Įmonės numato dirbti nepilnu pajėgumu ir mažinti darbuotojų skaičių. Teigima, kad daugiau nei pusė likviduojamų vietų bus šalies pramonėje. Daugiausia – aprangos ir tekstilės, medienos ir medienos dirbinių bei baldų, pagrindinių metalų ir metalo dirbinių bei kitose gamybos šakose. Nedidelis teigiamas darbo vietų balansas numatomas tik celiuliozės ir popieriaus, guminių ir plastmasinių dirbinių gamybos šakose. Pramonės sektorius apimtis mažina. Manima, kad pramonės sektorius 2009 m. nebedidėja dėl lėtėjančios ekonomikos, griežtėjančios bankų paskolų politikos ir mažėjančios paklausos. Naujai sukurtų vietų šiame sektoriuje mažėja. Mažėja įsidarbinimo galimybės šios veiklos atstovams. Kitavertus, darbo biržos prognozės 2011 metams optimistiškesnės, galima tikėtis jog trečdalį darbo pasiūlymų pateiks pramonės sektorius 2011 m. Daugiausiai siūlys medienos, medienos gaminių, kamštienos pramonės šaka. Pramonės sektorius darbo vietas siūlys Kauno, Šiaulių miestuose. Bendrai atsigaus apdirbamoji pramonė: maisto, drabužių, metalo, baldų. Tačiau nedarbas vis dar lies chemijos,elektronikos pramonę. Darbo vietos pramonės sektoriuose bus mažinamos Visagine, Mažeikiuose. Didesnis nedarbo lygis mažina bedarbių galimybes įsidarbinti. Tokiu atveju sumažėja darbo paklausa, sumažindama samdomų darbuotojų, laisvų darbo vietų skaičių ir padidindama bedarbių, ieškančių darbo skaičių, galymybę prarasti darbą dėl įmonių bandymo prisitaikyti prie sumžėjusios darbo paklausos (Blanchard, 2007). Nors nedarbo lygį išmatuoti visgi sunku, nes darbo biržos duomenys skiriasi nuo statistikos departamento pateikiamų duomenų. Nevisi bedarbiai registruojasi valstybinėje darbo biržoje, kartais darbo paieškos vyksta neoficialiomis priemonėmis, pavyzdžiui, per pažįstamus, ir taip sumažina nedarbo lygį pagal darbo biržos duomenis. Statistiniai duomenys gali irgi neatspindėti tikrovės, nes respondentai nevisada atskleidžia tikrąjį darbinį statusą, tad duomenys apie nedarbą gali būti padidinti . Akivaizdu, kad Lietuvoje susiformavusi specifinė darbo rinkos būsena su sunkiai kontroliuojamu paslėptuotu ir neoficialiuoji užimtumu (Martinkus, Sakalas 2002). Visgi nedarbo lygio rodiklis turėdamas paklaidą išlieka svarbiausias darbo jėgos nepanaudojimo laipsniui ir jo kitimui atskleisti. Nedarbo masto kitimas vaizdžiai palyginamas su vandens baseino poveikiu (Martinkus, Sakalas 2002) (4 pav.). Kai nedarbo mastas kyla, vyksta „įtekėjimas“, didėja bedarbių skaičius: • Atleisti iš darbo; • Laikinai nedirbantys; • Darbo atsisakę dėl asmeninių priežasčių; • Naujai tapę darbo jėga. Tuomet „įtekėjimas“ viršija „nuotekį“, gyventojų skaičių gaunantį darbą: ● Naujai priimti į darbą; ● Sugrįžę į ansktesnes darbovietes; ● Nebepriklausantys darbo jėgai. 4 pav. Nedarbo mastas Nuolat vyksta nedarbo srautai į ir iš jo. Pastebėtina, kad srautų intensyvumas nevienodas. Jei įsilieja daugiau žmonių nei nuteka, nedarbo lygis auga. Tik darbo rinkos pusiausvyros sąlygomis nedarbo mastas yra nulinis, kai įtekėjimas lygus ištekėjimui. Iš tiesų, tikroveje tokia pusiausvyra negalima, nes nedarbo lygį ir srautų intensyvumą sukelia nedarbo priežastys. 3.2 Nedarbo priežastys pramonės sektoriuose Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas visuose prekybos sektoriuose. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies išsivystymo lygiu ir gamybos augimu. 1990 – aisiais ir 2010– aisiais daugiausia darbo netekusių žmonių buvo įvairiose pramonės šakose (atitinkamai 22,7% ir 24,7% bendrojo netekusių darbo kiekio). Svarbiausia šio reiškinio priežastimi galima įvardinti sunkų Lietuvos pramonės vystimąsi. Lietuvos Respublikos prezidento 1997 metų pranešime šalies ekonomikos augimą stabdančiais veiksniais įvardinti kai kurie anksčiau priimti netobuli įstatymai, įsisenėjusios skolos, daug nuostolingai veikiančių įmonių (virš 40 proc.), netolygus tiesioginių užsienio investicijų bei užsienio paskolų paskirstymas, ankstesnės Vyriausybės ekonominių programų finansavimo nutraukimas ir kitos priežastys. Tačiau jau 1999 metais didžiausias žmonių, netenkančių darbo kiekis yra didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuose (25,2%). Didžiausią įtaką tam turi 1998 – ųjų antrojo pusmečio finansų krizės Rusijoje padariniai: bendras ekonominis nuosmukis bei prarandama Rytų rinka. Tokia situacija išsilaiko iki 2001 metų pabaigos, kai didžiausias netekusių darbo kiekis vėl priklauso pramonės sektoriui. Eksportui padidėjus 24 procentais, didmeninė ir mažmeninė prekyba ėmė augti, didindama ir reikalingos darbo jėgos kiekį. Tai lėmė bedarbių sumažėjimą ne tik prekybos sektoriuje, bet ir pramonės šakose. Nuo 2002 metų bendras bedarbių skaičius nuolat mažėja. Pagrindinės šio reiškinio priežastys yra didelė gyventojų emigracija bei Lietuvos ūkio augimas. Pastararasis veiksnys lemia ir bendrąjį bedarbių sumažėjimą pramonės bei prekybos srityse.pavaizduota 2 lentelėje sektoriai 1997 1998 1999 2000 2002 2002 2003 Iš viso 257,2 226.7 249 273.7 284 224.4 203.9 Anksčiau dirbo 185.4 183.9 198.9 216.5 217.1 172.9 147.2 Žemės ūkis,medžioklė... 14.6 20.8 24.9 18.3 23.9 16.4 15.7 Pramonė 58.5 56 57.9 63.5 61.8 48.5 38.5 Statyba 23 22 29.1 35.3 31 23 19.9 Didmeninė ir mažmeninė prekyba... 51.7 52.6 62.7 65.3 61.1 56.7 45.5 Finansinis tarpininkavimas 5.8 4 3.9 6.5 5.3 5 4.8 Kita veikla 30.8 28.4 20.4 27.5 34 23.4 22.8 Anksčiau nedirbo 71.8 42.9 50.1 39.7 37.9 27 30.7 2 lentelė. Bedarbiai pagal ankstesnį užsiėmimą ir ekonominės veiklos rūšį Anot „Nordea Bank Lietuva“ Žygimanto Maurico, (2011 m.) Šiuo metu 280 tūkstančiai darbo neturinčių gyventojų, sudarančių 17 procentų visos šalies darbo jėgos. Vienintelis būdas sumažinti ekonominio sunkmečio metu išaugusią bedarbių skaičių yra naujų darbo vietų kūrimas, tačiau Lietuvos ekonomikai sunkiai sekasi vykdyti šį uždavinį: net ir esant teigiamam ekonomikos augimui 2010 metais dirbančiųjų skaičius Lietuvos ekonomikoje sumažėjo o ypač didelį nerimą kelia nuosaikiai didėjantis ilgalaikių bedarbių skaičius, kuris gali turėti neigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių. Didžiausias išaugusio nedarbo lygis yra statybų sektorius, kuriame darbuotojų skaičius per dvejus ekonominio nuosmukio metus sumažėjo kone per pusę, o tebesitęsiantis statybų sektoriaus nuosmukis lėmė tai, kad 2010 metais šis skaičius išliko istoriškai žemo lygio. Ekonominio pakilimo metu darbo netekę pramonės, o taip pat ir žemės ūkio, sektoriaus darbuotojai migruodavo į statybų sektorių, kuris, tarsi kempinė, sugerdavo didelę dalį šių tarpsektorinių ekonominių migrantų. Tačiau 2008 metais prasidėjęs nekilnojamojo turto rinkos sąstingis ne tik sustabdė šį migracijos srautą, bet ir paliko be darbo didesnę dalį statybos sektoriaus darbuotojų. Bendrą nedarbo lygį taip pat gerokai padidino dėl sumažėjusio vidaus vartojimo darbuotojų skaičių priverstas mažinti prekybos sektorius, tačiau nemaloniausią siurprizą pateikė sparčiai augantis pramonės sektorius, kuris 2010 metais toliau mažino darbuotojų skaičių ir bendroje „darbuotojų mažinimo įskaitoje“ aplenkė prekybos sektorių. Verslo tendencijų tyrimo rezultatai rodo, kad pramonės sektoriaus įmonės artimiausiu metu neplanuoja pastebimai didinti darbuotojų skaičiaus, o didžiausią bedarbių skaičiaus mažinimo naštą prisiims paslaugų ir prekybos sektoriai. Įdomu tai, kad paslaugų sektoriaus įmonės jau 2010 metais sukūrė 32 tūkstančius naujų darbo vietų (daugiausiai transporto, informacinių technologijų ir aptarnavimo veiklose) ir tapo vieninteliu šalies ūkio sektoriumi mažinančiu gausias bedarbių gretas. Tačiau paslaugų sektorius yra nepajėgus priglausti visų statybos ir pramonės sektoriuose darbus praradusių gyventojų tad tikėtina, kad artimiausiu metu didžiausias Lietuvos darbdavys bus ne Lietuvoje. Ekonominio nuosmukio metu išryškėjo struktūriniai Lietuvos darbo rinkos pokyčiai, kuriems būdingas mažėjantis gamybos sektoriaus ir augantis paslaugų sektoriaus darbuotojų skaičius. Nuo 2007 iki 2010 metų privačiame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius sumažėjo 186 tūkst., iš kurių keturi dirbo gamybos ir tik vienas – paslaugų sektoriuje. Keturi iš penkių darbą praradusių žmonių per krizę buvo iš gamybos sektoriaus. Tokie darbo rinkos pokyčiai lėmė, kad 2008 m. pabaigoje paslaugų sektorius tapo didžiausiu darbdaviu Lietuvoje. Būtent jis griežia pirmuoju smuiku ir artimiausiu metu nežada užleisti šios pozicijos: 2010 metais paslaugų sektoriaus darbuotojų padaugėjo 22 tūkst., o gamybos ir viešojo sektoriaus sumažėjo atitinkamai 17 ir 21 tūkst.. Bendrą gamybos sektoriaus darbuotojų sumažėjimą didele dalimi lėmė statybos sektoriaus nuosmukis, tačiau pramonės sektoriaus darbuotojų skaičius ekonominio nuosmukio metu taip pat ženkliai sumažėjo ir tapo mažiausias per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį ( Ž. Mauricas.) Ekonomikos pakilimo laikotarpiu – 2001-2007 metais – privatus sektorius sukūrė 234 tūkst. naujų darbo vietų, tačiau atskirų ekonomikos sektorių indėlis, mažinant nedarbą, buvo nevienodas. Augant vidaus vartojimui ir plėtojantis prekybai, paslaugų sektorius sukūrė 179 tūkst. naujų darbo vietų aktyviai įdarbindamas į darbo rinką įsiliejančius aštuntojo dešimtmečio „demografinio sprogimo“ metu gimusius gyventojus. Gamybos sektorius (žemės ūkis, pramonė ir statyba) taip pat didino darbuotojų skaičių, tačiau ne taip sparčiai: per atitinkamą laikotarpį šis sektorius sukūrė 55 tūkstančius darbo vietų. Savo „aukso amžių“ gyvenantis statybos sektorius aktyviai kūrė naujas darbo vietas perviliodamas modernėjančio ir vis mažiau darbo rankų reikalaujančio žemės ūkio sektoriaus darbuotojus bei priglausdamas po Sovietų Sąjungos subyrėjimo darbo netekusių pramonės darbuotojų dalį (nuo 1992 iki 1998 metų pramonės sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 400 iki 250 tūkstančių). Pramonės sektoriui sunkiai sekėsi kurti naujas darbo vietas: darbuotojų skaičius padidėjo vos 38 tūkst. „Ekonominio pakilimo metu tradicinės (maisto, tekstilės ir medžio apdirbimo) pramonės šakos mažino arba tik nežymiai didino darbuotojų skaičių. Tokį šių sektorių įmonių elgesį lėmė auganti konkurenciją tarptautinėse rinkose dėl kurios šios įmonės, siekdamos sumažinti gamybos kaštus, buvo priverstos arba modernizuoti savo gamybos procesus,arba iškelti gamybą į pigesnės darbo jėgos šalis. Pavyzdžiui, tekstilės pramonėje dirbančių darbuotojų skaičius per dešimt metų sumažėjo daugiau negu du kartus, nes ši šaka neatlaikė augančios Azijos gamintojų konkurencijos. Darant prielaidą, kad Lietuvoje nekils antrasis mašinų ir robotų judėjimas, o Azijos šalys galės ir toliau laisvai eksportuoti savo gaminius į Europos Sąjungą, tradiciniuose pramonės sektoriuose dirbančių darbuotojų skaičius neturėtų sparčiai augti. Paslaugų sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius nuosaikiai didėja, tačiau šiame sektoriuje sukurtos darbo vietos nekompensuoja gamybos sektoriuje prarandamų vietų skaičiaus. Be to, nemaža dalis paslaugų sektoriaus įmonių yra priklausomos ar tiesiogiai aptarnauja pramonės įmones, todėl stipri šalies pramonė (nebūtinai sukurianti daug darbo vietų) yra svarbus veiksnys užtikrinantis stiprų pramonės paslaugų sektoriaus darbuotojų augimą Efektyviausi bedarbių skaičiaus mažinimo būdai būtų investicijų skatinimas į naujas darbo vietas kuriančias pramonės šakas (pvz.pramonės parkų plėtra), statybų sektoriaus aktyvumo skatinimas (pvz., daugiabučių renovacija) ir darbuotojų perkvalifikavimas iš gamybos į paslaugų sektoriaus profesijas. 3.3 Nedarbo rūšys pramonės sektoriuose Nedarbas pramonės sektoriuje dažnai suvokiamas kaip apibendrintas, vienalytis rodiklis (absoliutus rodiklis – bedarbių skaičius, arba santykinis rodiklis – nedarbo lygis, t.y. bedarbių skaičiaus santykis su visa darbo jėga). Iš tikrųjų egzistuoja daug įvairių nedarbo rūšių, taip pat ir tokių, kurios nepatenka į oficialiąją valstybinę statistiką. Pagal trukmę skiriamas trumpalaikis (priklausomai nuo naudojamos klasifikacijos, trunkantis, pvz., 6 mėn., ir vyresni kaip 25 m. asmenys, kurių nedarbo trukmė >12 mėnesiai. Ilgalaikis nedarbas žymiai pavojingesnis, nes bedarbiai praranda kvalifikaciją, sensta jų žinios, didėja socialinė atskirtis, mažėja konkurencingumas darbo rinkoje. Pagal priežastis nedarbas gali būti savanoriškas (kai darbo rinkoje yra bedarbių kvalifikaciją atitinkančių darbo vietų, bet jie nenori dirbti už siūlomą darbo užmokestį, kuris atrodo per mažas, ieško geresnio darbo arba vietoje darbinės veiklos renkasi poilsį, gydymąsi, namų ūkio ir vaikų priežiūrą ar kitokią veiklą) ir priverstinis (kai ieškantys darbo asmenys negali įsidarbinti, nes jų kvalifikacija neatitinka darbdavių reikalavimų arba visame šalies ūkyje yra mažiau darbo vietų nei pretendentų į jas). Klasikinė nedarbo klasifikacijos : – laikinasis nedarbas, – struktūrinis, – ciklinis. Darbuotojai turi skirtingus sugebėjimus, o kiekvienai darbo vietai yra keliami profesiniai, kvalifikaciniai ir kiti reikalavimai; darbo vietos skiriasi darbo užmokesčio dydžiu, darbo sudėtingumu, informacija apie laisvas darbo vietas ir pretendentus į jas nėra visiems žinoma, todėl darbo paieška reikalauja tam tikro laiko ir pastangų. Laikinasis nedarbas atsiranda tada kai reikia surasti vieniems kitus. Vieni ieško darbo pirmą kartą, kiti keičia darbą savanoriškai, treti ieško darbo, nes iš ankstesniojo buvo atleisti. Taigi visą laiką dalis asmenų laikinai nedirba. Todėl laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Ši nedarbo rūšis priklauso nuo dviejų veiksnių: darbuotojų kaitos masto ir darbo paieškos trukmės, kurią sąlygoja laikas, reikalingas informacijos apie laisvas darbo vietas paieškai, pokalbiams dėl įsidarbinimo, testams ir kt. Taigi kuo mažesni paieškos kaštai, tuo ilgiau tęsis paieškos procesas. Nedarbo draudimas mažina paieškos kaštus ir todėl ilgina paieškos laiką bei skatina laikiną nedarbą. Daugumoje šalių bedarbystės pašalpos yra mažinamos ilgėjant bedarbystės trukmei ir mokamos tik tam tikrą laikotarpį. Paprastai apdrausti asmenys elgiasi kitaip, nei neapdrausti. H. G. Grubelis atliko tyrimą ir padarė išvadą, kad apdrausti asmenys dažniau patiria draudiminius įvykius nei nesidraudę. Susiejęs šią informaciją su darbo rinka, H. G. Grubelis daro tokią išvadą: kuo didesnės pajamos iš nedarbo rėmimo, palyginus su darbo pajamomis, tuo didesnė darbuotojų tendencija mėgautis laisvalaikiu ir tuo didesni jų reikalavimai darbo užmokesčiui, darbo sąlygoms ir t.t. Dėl to dalis asmenų tvirtina, jog ieško darbo, tačiau be visuomeninės paramos arba draudimo darbo vietos neieškotų. Struktūrinis nedarbas (structural unemployment) atsiranda tada, kai darbo išteklių teritorinis pasiskirstymas, profesinė ir kvalifikacinė struktūra neatitinka darbo paklausos reikalavimų. Atskirose pramonės srityse nuolat keičiantis gamybos ir vartojimo struktūrai atsiranda augančios ir nykstančios šakos, sukuriančios vienas ir panaikinančios kitas įsidarbinimo galimybes. Pramonės sektorius reikalauja labai didelės kvalifikacijos darbuotojų. Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, atsiradęs dėl darbo vietų trūkumo ir nesąlygojamas nei sezoninio, nei laikino ar struktūrinio nedarbo, t.y. jis atsiranda dėl bendro ekonomikos nuosmukio, kai darbo jėgos paklausa yra maža visose gamybos šakose, sferose, regionuose. .Esant ekonomikos nuosmukiui, kai mažinama gamyba, kai paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, drauge mažėja užimtumas ir auga bedarbystė. Todėl ciklinis nedarbas taip pat yra vadinimas nedarbu, sąlygojamu paklausos trūkumo. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu ši nedarbo rūšis išnyksta. Išskiriam dar vieną ne darbo rūšį – sezoninį nedarbą. Sezoniniai veiksniai (klimato, mados, biologiniai ir instituciniai veiksniai) metų bėgyje veikia produkcijos, darbo apkrovimo bei paklausos svyravimus. Biologiniai ir klimatiniai veiksniai ypač reikšmingi tokiose šakose, kaip žemės ūkis,vynininkystė,statyba, turizmas ir pan. Sezoniniais bedarbiais gali tapti ir mokyklų bei universitetų absolventai, nes baigę mokslus jie susiduria su tuo metu išaugusia jaunimo konkurencija darbo rinkoje ir ilgesnį laikotarpį negali įsidarbinti. Sezoninio nedarbo mastas priklauso nuo to, kokiam ūkio šakų skaičiui jis būdingas, bei nuo sezoninių bedarbių įsidarbinimo kitose pramonės šakose galimybių. Paprastai ši nedarbo rūšis yra priskiriama prie laikino nedarbo. 3.4 Nedarbo pasekmės pramonės sektoriuose Nedarbo pasekmes ir nuostolius visuomenei galima įvertinti siaurąja ir plačiąja prasme: • Mikroekonominiai nedarbo nuotoliai; • Makroekonominiai nedarbo nuostoliai. Darbuotojas praradęs darbą, praranda beveik visas pajamas, medicinį draudimą, netgi įgūdžius. Stipriose ekonomiškai šalyse bedarbiui kompensuojamas dalis prarastų pajamų, nedarbo draudimo išmoku dėka, kur pašalpos dydis pakankamai didelis ir mokėjimų trukmė ilga. Patį nedarbą galima laikyti didele ir ekonominio nuosmukio metu ypač aktualia problema, tačiau šis reiškinys sukelia ir daugybę kitų problemų, kurias būtų galima skirstyti į ekonomines ir socialines.Socialinės nedarbo problemos, kurios dažniausiai ir skaudžiausiai paliečia ilgalaikius bedarbius. Pirmiausia darbo netekę žmonės praranda visas arba dalį pajamų, kas sukelia finansinius sunkumus. O jiems mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja ši praradimą, kadangi išmokos dažnai neprilygsta turėtoms pajamoms. Tačiau nedarbas sukelia ir psichologinių sunkumų: nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, atsiranda nepilnavertiškumo jausmas. Ilgalaikė bedarbystė neigiamai veikia gyvenimo lygį, tolesnį mokymąsi, kvalifikacijos tobulinimą. Netekęs darbo žmogus palaipsniui praranda anksčiau įgytus sugebėjimus ir žinias, susiradęs darbą sunkiau prisitaiko prie konkrečių darbo sąlygų. Nuo ilgalaikio nedarbo nukenčia darbo intensyvumas, kokybė, tačiau nuostoliai nėra vien finansinio pobūdžio. Dirbantį žmogų teigiamai veikia psichologiniai veiksniai: galimybė realizuoti asmeninius tikslus, nuolatinis kontaktas ir bendravimas su kitais žmonėmis, identiškumo jausmas, teigiamas savęs vertinimas, aktyvumo skatinimas. Ilgą laiką nedirbantį žmogų neigiamai veikia psichologiniai veiksniai: bendravimo stoka, psichologinė izoliacija, menkas savęs vertinimas, nesugebėjimas prisitaikyti, stresas, depresija. Užsitęsęs nedarbas – tai nekontroliuojama situacija, sukelianti beviltiškumo jausmą. Nedirbantis žmogus vykdo griaunančią veiklą prieš save patį. Ilgą laiką nedirbusių žmonių nedarbo pasekmė – pasikeitusi socialinė padėtis. Labiausiai bedarbyste jaučia jaunimas,tai matome 5 paveiksle. 5 pav. Jaunimo nedarbas 2004 – 2009 m.( Vakarų Lietuvos verslo kolegija, 2010) Galima išskirti keturis pagrindinius nedarbo laikotarpius. 1.vyrauja ekonominis nuosmukis: sumažėja pajamos, smunka pragyvenimo lygis, apribojamas bendravimas. 2.nedarbo laikotarpyje vyksta dekvalifikavimas: mažėja kvalifikaciniai sugebėjimai, įgūdžiai, profesinės žinios. 3.pastebima mažėjanti motyvacija darbo paieškoje, fizinės sveikatos sutrikimai. 4.nedarbo sukelta pasekmė – žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių, jaučia stiprius emocinius išgyvenimus, sumažėja gebėjimas prisitaikyti, depresija veikia fizinę ir psichinę savijautą. Kaip matome nedarbas sukelia gana rimtas ekonomines ir socialines problemas, su kuriomis kovoja daugelis nerandantys darbo įvairiose pramonės šakose. 3.5 Nedarbo rodikliai pramonės sektoriuose Ekonomistai nedarbą nagrinėja remiantis: • Nedarbo trukme; • Demogrefinėmis grupėmis; • Jaunimo nedarbu; Nedarbo trukmė, tai laikotarpis kai darbuotojas būna bedarbiu (Snieška, 2002). Vidutinė nedarbo trukmė atvirkščiai proporcinga bedarbių, kiekvieną mėnesį išbraukiamų iš sąrašo, skaičiui (Blanchard, 2007). Pagal nedaro trukmę, nedarbas skirtomas į trumpalaikį ir ilgalaikį nedarbą (7 pav.). ˂ 1 metai ˃ 1 metai 7 pav. Nedarbo trukmė Trumpalaikis nedarbas trunka mažiau nei vienerius metus, dažniausiai tai laikinasis nedarbas. Ilgalaikis nedarbas trunka daugiau nei vienerius metus, dėlto visuomenė patiria daugybę nuostolių. Ilgalaikį nedarbą lemia struktūrinis nedarbas. Intensyviai vystoma pramonės sfera ir diegiamos naujos technologijas reikalauja daugiau kvalifikuotos darbo jėgos, nei nekvalifikuotos. Verslininkai neigiamai žiūri į ilgalaikius bedarbius, kurie neteko darbo dėl kvalifikacijos stokos. Jaunimas neturi tinkamo profesinio pasirengimo atitinkančio darbo jėgos paklausą. Aktuali aukštojo išsilavinimo problema, nes jaunimas renkasi nepopuliarias ir nepaklausias specialybes, pagal kurias ieškodami darbo tampa ilgalaikiais bedarbiais, o tai valstybės „kišenei“ atseina daug. Jaunimui būdingas nepastovumas darbinėje sferoje, tad verslininkai neigiamai žiūri į jauną darbo jėgą.Vakarų išsivysčiusiose šalyse ilgalaikį nedarbą gali paskatinti ir palanki bedarbiams nedarbo draudimo sistema. Lietuvoje ilgalaikį nedarbą sukelia: 1. Mažas gyventojų mobilumas; 2. Nelegalus nedarbas; 3. Nemokėjiams lietuvių ir užsienio kalbų; 4. Pasikeitusi specialistų paklausos struktūra; 5. Bedarbių pasyvumas.   1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 Iki 1 mėn. 0 2,8 13 16,6 15,8 15,3 11 9,6 11,8 13,7 29,7 41,4 33,1 1–2 mėn. 35,8 39,4 33,2 23,5 17,7 18,6 13,8 10,7 7,6 8,7 10,9 21,5 20,2 3–5 mėn. 26,7 50,5 44,9 33,9 28,4 29,9 25,1 16,5 14,8 13,4 18,8 55,9 45,5 6–11 mėn. 40,3 60,3 40,4 43 39,4 37,8 36,2 23,2 15,5 10,9 14,9 54,1 71,6 1 m. ir daugiau 123,9 96 142,2 167 123,3 102,3 98,2 72,9 39,6 22,2 20 52,2 120,6 3 lentelė. Bedarbių nedarbo trukmė, tūkstančiais Remiantis statistikos departemaneto duomenis matome, kad didžiausias ilgalaikių bedarbių skaičius Lietuvoje pasiektas 2001 m t.y. 167 tūkst. I lgalaikių bedarbių mažėjo nuo 2002 m. ir pasiektas mažiausias jų skaičius 20 tūkst 2008 m., tačiau 2009 m. užfiksuotas ilgalaikių bedarbių pagausėjimas dėl ekonominės krizės. Ilgalaikis nedarbas stipriai pakelia bendrąjį nedarbo lygį šalyje ir yra pavojingas, nes sukelia ilgalaikes ekonomines ir socialines pasekmes, bei gali tapti Lietuvos ekonominio augimo stabdžiu ateityje (Mauricas, 2011). 8 pav. Bedarbių skaičius pramonės sektoriuje, tūkstančiais Pagal statistikos departamento duomenis bedarbių skaičius pramonės sektoriuje pradėjo augti nuo 1998 m. ir 2000 m. pasiekė aukštumą-63 tūkstančių bedarbių. Nuo 2000 iki 2007 m. bedarbių skaičius turėjo tendenciją mažėti kol pasikė 15 tūkstančių bedarbių lygį. Atėjus ekonominiam nuosmukiui bedarbystė pramonės sektoriui augo kaip ir visoje Lietuvos ekonomikoje, 2010 m. bedarbių skaičius sudarė 59 tūkstančius. Be visa to, nedarbo lygis skiriasi tarp darbuotojų struktūros. Lietuvoje matomi nedarbo skirtumai pagal amžių ir lytį. 9 pav. Bedarbių skaičius pagal lytį pramonės sektoriuje, tūkstančiais 10 pav. Nedarbo lygis procentais pagal amžiaus grupes Bedarbių skaičius, vadinas, ir nedarbo lygis tarp vyrų ir moterų išlieka labai skirtingas. Statistikos departamento duomenimis, vyrų bedarbių visad dvigubai didesnis nei moterų (9 pav.) Didžiausias nedarbo lygis būdingas jauniausiai amžiaus grupei 15-24 m., o mažiausias tarp 65-74 m., nes tokiame amžiuje dauguma darbuotojų išeina į pensiją Ištikus ekonominei krizei 2008 m. nedarbo lygis sparčiai didėja visuose amžiaus lygiuose (10 pav.). Lietuvoje jaunimo nedarbą įtakoja jaunimo požiūris: pirmiausia pabaigti mokslus, poto ieškotis darbo. Tad masės absolventų baigus mokslus yra potencialūs bedarbiai. Norint išspręsti šią problemą, reiktų susieti švietimo sistemą su darbo rinkos poreikiais. Darbo birža teigia, jog dėl pramonės atsigavimo 2010 metais ir laukiamos statybų sektoriaus plėtros vyrų įdarbinimas turėtų būti didesnis, nei moterų. Vyrų registruotas nedarbas mažės greičiau, nei moterų, tačiau išliks aukštesnis. Kaip ir 2010 metais, mažiausias iš visų bedarbių grupių išliks vidutinis metinis jaunimo nedarbas. Priklausomai nuo kiekybinių ir kokybinių nedarbo rodiklių, ekonominės ir politinės situacijos, valstybė renkasi atitinkmą nedarbo reguliavimo būdą. 3.6 Nedarbo reguliavimas pramonės sektoriuose Nedarbo ir užimtumo reguliavimo politika formavosi pagal neoklasikinę ir keinisitinę teorijas. Lietuvos pramonės plėtotės strategija rengiama atsižvelgus į procesus, vykusius šalyje po nepriklausomybės atkūrimo, kad būtų įvertinti teigiami pasiekimai ir nekartojamos buvusios klaidos. Tarptautiniu mastu užimtumo ir nedarbo klausimus reguliuoja Tarptautinė darbo organizacija (TDO), įkurta 1919 metais. Lietuvoje užimtumo politiką formuoja ir kontroliuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos darbo birža. Daugumoje valstybių pagrindinės valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos kryptys yra šios: • užimtumo stabilizavimo ir žemo infliacijos lygio suderinimas; • darbo jėgos paklausos ir pasiūlos atitikimo maksimizavimas; • pastovus ilgalaikio nedarbo mažinimas; • aktyvios politikos kryptingumo užtikrinimas; • nuolatinis įdarbinimo tarnybų ir informacinės sistemos darbo tobulinimas. Nedarbo atžvilgiu valstybės politika gali būti dvejopa:aktyvi ir pasyvi. Pasyvi politika – visuma finansinių priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti nedarbo pasekmes, pirmiausia – pajamų praradimą. Svarbiausia pasyvios politikos priemonė yra bedarbio pašalpos. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes. Prie pasyvios politikos priemonių galima priskirti ir darbo jėgos (darbuotojų) ankstesnį išleidimą į pensiją. Aktyvi politika – įvairių ekonominių ir organizacijų priemonių leidžiančių sumažinti nedarbo mąstą, panaudojimas. Ji gali daryti poveikį 1) darbo jėgos paklausai, 2) darbo jėgos pasiūlai, 3) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui. Aktyvios politikos priemonės gali būti suskirstytos į : • Bendras ūkio stabilizavimo priemones, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai gerina situaciją darbo rinkoje; • specialias užimtumo politikos priemones.Vyriausybė didina bendrąją prekių ir paslaugų, taip pat darbo paklausą, tuo mažindama nedarbą, prekių ir paslaugų, taip pat darbo jėgos paklausą, tuo mažindama nedarbą, ypač ekonomikos nuosmukio sąlygomis. Specialios užimtumo politikos priemonės dažniausiai nukreiptos į laikinojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą. Paprastai taikomos šios priemonės: • įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; • bedarbių perkvalifikavimo finansavimas; • socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas; • įdarbinimo įstaigų veiklos tobulinimas; • smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas; • investicijos. Lietuvoje naudojamos ir pastovios ir aktyvios darbo rinkos politikos priemonės. Pasak ekonomisto (G.Kadziauskio ) nedarbo augimą daugiausia lėmė sumažėjęs vartojimas, nesutvarkyta mokesčių sistema ir per griežtas darbo santykių reglamentavimas. Nedarbą mažintų lengvėjantys darbo santykiai. Lietuvoje vyrauja senų technologijų pramonė, kurioje sukuriama net 73 proc. visos produkcijos, o aukštų technologijų pramonė tesudaro 4,4 proc. Tokia pramonės struktūra neleidžia daryti optimistinių prognozių ateičiai, kadangi žemų technologijų verslo sritys, net ir pasižyminčios gerais veiklos rezultatais, negali būti pagrindas pasiekti aukštą gyvenimo lygį šalyje ir tikėtis didelio ekonomikos konkurencingumo. Gamybos augimui, darbo vietų didinimui visada reikia papildomų investicijų.Paprastai jos yra būtinos siekiant visiškai įgyvendinti mokslo tyrimų rezultatus, kuriant naujas darbo vietas. Turint omenyje, kad Lietuvoje didelę dalį sudaro kapitalo imli pramonė, šio veiksnio įtaka pramonės konkurencingumui yra akivaizdi. IŠVADOS 1. Darbas – pirminis gamybos veiksnys, kurio ištekliai yra visuminė darbo jėga. Vykstant gamybos procesams ir tenkinant darbo, kaip gamybos veiksnio, poreikį, susiformuoja darbo rinka. Gyventojai skirtomi į neaktyvius ir aktyvius, pastarieji į užimtuosius ir bedarbius. 2. Lietuvoje daugiausiai vystomi medienos ir medienos gaminių, baldų, maisto produktų, tekstilės gaminių, kalnakasybos ir iškasenų, chemijos, gumos, plastikų, avalynės, transporto pramonės sektoriai. 3. Nedarbas – procesas, kai asmenys neturintys darbo, aktyviai ji ieško. Nedarbo lygis – darbo jėgos nepanaudojimo laipsnis. Aktyvumo lygis yra santykis tarp darbo jėgos ir tiriamos amžiaus grupės, darbingo amžiaus ir vyresnio amžiaus gyventojų nuo 15 – 64 m. Užimtumo lygis parodo užimtų gyventojų ir tiriamos amžiaus grupės, darbingo amžiaus ir vyresnio amžiaus nuo 15 – 64 m., gyventojų skaičiaus santykį. Lietuvoje susiformavęs sunkiai kontroliuojamas paslėptuotu ir neoficialusis užimtumas. Didžiausias užimtumas būdingas apdirbamajai pramonei. Nedarbo lygio kilimą įtakojo ekonominis nuosmukis Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ekonominio nuosmukio metu pramonės sektoriuje darbuotojų skaičius ženkliai mažėjo ir pasiekė mažiausia lygį per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Pramonės sektorius apimtis mažina, bet ateityje tikėtinas augimas. 4. Nedarbo rodikliai: trukmė, lytis ir gyventojų amžius. Pagal trukmę ilgalaikių bedarbių padaugėjo pramonės sektoriuose dėl ekonominės krizės. Pagal darbuotojų lytį bedarbių pramonės sektoriuje yra kone dvigubai daugiau vyrų nei moterų. Pagal gyventojų amžių daugiausia bedarbių tarp jaunimo 15 -24 m. grupės. 5. Verslo tobulinimas ir įmonių steigimas, jų veiklos skatinimas – tai šalies ekonomikos stiprinimo bei stabilumo pagrindas. Be to įmonės irių pramonės šakų yra pagrindinės bei vienos svarbiausių darbo vietų steigėjų. Kad verslas klestėtų ir įmonės nebankrutuotų, turi būti nepriekaištinga vadyba, pakankamas finansavimas ir pasamdyti aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Kuo daugiau iškeliama naujų idėjų ir sukuriama daugiau darbo vietų, tuo daugiau gaminama prekių ir teikiama paslaugų. Artimiausios šalies perspektyvos neatrodė blogos, nors sunki valstybės finansų būklė temdė padangę. Buvo pagrįstų vilčių, kad daug sunkumų patyrusios didžiausios pramonės šakos, maisto ir naftos produktų, ateinančiais metais pagerins padėtį. Teigiamos įtakos Lietuvai turėjo įsigaliojusios didesnės maisto produktų išvežimo į ES kvotos bei atsivėrusios naujos eksporto galimybės Rytuose. Tai pagerino situaciją ir žemės ūkyje.Tuo tarpu kitų stambesnių pramonės šakų perspektyvos gerėja dėl jau įvykusio jų įsitvirtinimo Lietuvoje ir Vakarų rinkose. LITERATŪRA 1. Blanchard, O. J. (2007). Makroekonomika. Vilnius: Tyto alba. 2. Darbo rinkos prognozė (2009)// Lietuva: darbo birža. [žiūrėta 2011 04 28]. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Documents/Prognoze.pdf 3. Darbo rinkos prognozė (2010)// Lietuva: darbo birža. [žiūrėta 2011 04 22]. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Documents/Prognoze_2010.pdf 4. Darbo rinkos prognozė (2011)// Lietuva: darbo birža. [žiūrėta 2011 04 28]. Prieiga per internetą: http://www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Documents/prognoze_2011.pdf 5. Delfi.Verslas. [Interaktyvus].Artimiausiu metu dabą bus galima susirasti tik paslaugų sektoriuje. [žiūrėta 2011 04 28]. Prieiga per internetą: http://verslas.delfi.lt/business/artimiausiu-metu-darba-bus-galima-susirasti-tik-paslaugu-sektoriuje.d?id=44127937 6. Europos komisija. Įmonės ir pramonės sektoriai.[Interaktyvus]. Pramonės sektoriaus apžvalga. [žiūrėta 2011 04 28]. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/index_lt.htm 7. Gruževskis, B., Pocius, A. (2009). Lietuvos darbo rinkos statistikos raida// Statistika.Vilnius. P.41-55. 8. Jaunimas nori dirbti. [Interaktyvus]. Nedarbo problema Lietuvoje: ilgalaikė bedarbystė. [žiūrėta 2011 04 22]. Prieiga per internetą: http://jaunimasnoridirbt.wordpress.com/ 9. Kinderis, R. (2004). Lietuvos darbo išteklių tyrimas. Vilnius: Ciklonas. 10. Končiūtė, L., Miceikaitė, D. (2010). Neigiamų nedarbo pasekmių ekonominėje ir socialinėje srityje įvertinimas Lietuvos pavyzdžiu//Ekonomika. Šiauliai. [žiūrėta 2011 04 22]. Prieiga per internetą: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100902_224950-52435/DS.005.0.01.ETD 11. Martinkus, B., Sakalas, A. (2002). Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas: Technologija. 12. Mauricas Ž. (2001). Lietuvos ekonomikos apžvalga//[žiūrėta 2011 04 28]. Prieiga per internetą: http://www.nordea.lt/files/downlods/country_report_lithuania.pdf 13. Nordea. Naujienos. [Interaktyvus]. Iš kur atsiranda darbo vietos ir kur dingsta darbuotojai Lietuvoje. [žiūrėta 2011 04 28]. Prieiga per internetą: http://www.nordea.lt/lt/news/view/859 14. Raškinis, D. (2008). Lietuvos darbo rinka: problemos ir galimi sprendimo būdai//Taikomoji ekonomika. Kaunas. P 1-18. 15. Snieška, V. , Baumilienė, V. (2002). Makroekonomika. Kaunas: Technologija. 16. Statistikos departamento rodiklių duomenų bazė [interaktyvus]. Gyventojai ir socialinė statistika. [žiūrėta 2011 04 28]. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectTable/Omrade0.asp?SubjectCode=S3&ShowNews=OFF&PLanguage=0 17. Statistikos departamento rodiklių duomenų bazė [interaktyvus]. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas. [žiūrėta 2011 04 22]. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/pages_list/?id=1574 Statistikos departamento rodiklių duomenų bazė [interaktyvus]. Metiniai minimalieji dydžiai. [žiūrėta 2011 04 22]. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3061202&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=4181&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14= 18. Statistikos departamento rodiklių duomenų bazė [interaktyvus]. Nedarbo lygio pokyciai. [žiūrėta 2011 04 22]. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=7742&PHPSESSID=. 19. Statistikos departamento rodiklių duomenų bazė [interaktyvus]. Pagrindiniai Lietuvos pramonės rodikliai. [žiūrėta 2011 04 22]. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=2517 20. Statistikos departamento rodiklių duomenų bazė [interaktyvus]. Pagrindiniai Lietuvos pramonės rodikliai. [žiūrėta 2011 04 22]. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/ 21. Visas verslas. Darbas, karjera. . [Interaktyvus]. Nedarbą auginavaldžios pažadai. [žiūrėta 2011 04 22]. Prieiga per internetą: http://www.visasverslas.lt/portal/categories/13/1/0/1/article/7386

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!