Mozė, Rašto darbas.

Mozė Rašto darbas Įvadas TEMOS AKTUALUMAS Šį biblijinį veikėją pasirinkau todėl, kad jis man patiko. Juo labiau Biblija ST ir NT pateikia veikėją, kaip pavyzdį. Norisi iš arčiau pažvelgti į Mozės gyvenimą ir išbandyti save, matant šio Dievo žmogaus tiek stipriąsias, tiek silpnąsias gyvenimo puses. Norėtųsi pasimokyti ištikimybės ir likti ištikimam iki gyvenimo pabaigos sekant Kristumi. ,, Ir Mozė buvo ištikimas visuose Jo namuose kaip tarnas, kad paliudytų tai, kas ateity turėjo būti pasakyta“ (Žyd3,5). Mozė – geras ištikimybės Dievui pavyzdys. Manau, kad pažvelgdamas iš arčiau į Mozę, pažvelgsiu iš arčiau ir į Dievą. Pažvelgdamas į Mozę, aš pažvelgsiu lygiai taip pat, kai ir jis pažvelgė į liepsnojantį krūmą: Mozė pasakė: „Eisiu ir pažiūrėsiu į šį didingą reginį. Kodėl nesudega tas krūmas?“(Iš3,3). Aš nusprendžiau eiti ir iš arčiau pasižiūrėti į Mozę. Mozės istorijoje atrandame kiekvieno konkretaus žmogaus atsikartojančią tikrovę. Mozė - tai žmogus, išgyvenęs išganymo istoriją; jis ėjo tam tikru keliu ir paskui save vedė žmones. Mes irgi esame kelyje, todėl tebūna, tai ir mūsų pamokos, kad nepaklystume kelyje. Mozė simbolizuoja kelionę, mūsų pačių kelionę nuo mirties prie gyvenimo. UŽDAVINIAI 1. Senojo ir NT apžvalga apie esamą veikėją. 2. Veikėjo stipriųjų ir silpnųjų savybių vertinimas. 3. Kaip šį veikėją vertina biblijinė literatūra (ar jo pavyzdžio dėka atsirado kažkokie teologiniai pagrindai). 4. Šio veikėjo gyvenimo pavyzdys šiuolaikinėje kultūroje. SENOJO IR NT APŽVALGA APIE ESAMĄ VEIKĖJĄ ST pasakoja, kad Mozė gimė Egipte, o tuo pat metu faraonas buvo įsakęs išžudyti egiptiečių vergų izraelitų vaikus. Mozės motina tris mėnesius kaip įmanydama slėpė savo vaiką, o kai nebebuvo įmanoma paslėpti, nunešė pintinėje paguldytą sūnų prie Nilo upės ir paliko. Mozę surado faraono duktė, jį įsisūnijo ir išauklėjo kaip egiptietį. Jau būdamas jaunuolis Mozė, kartą pasipiktinęs žiauriu elgesiu su izraelitais, užmušė vieną prižiūrėtoją egiptietį. Kai apie tai sužinojo faraonas, Mozei teko bėgti iš Egipto. Jis pabėgo į Midijaną, kur piemenavo ir vedė jį priglaudusio žmogaus, Jetro dukterį. NT Apaštalų darbai nurodo, kad Mozei pabėgus į Midijano kraštą, ten gimė jam du sūnūs (Apd 7,23-29). Praėjus 40 metų, išvydo dykumoje krūmą, kuris liepsnojo bet nesudegė, ir Mozė suprato, kad Dievas jam kalba iš krūmo. Džiugu, kad Mozė sulaukęs 80 metų, sugeba stebėtis, sugeba domėtis tuo, kas nauja. Jis dabar tarsi pribręsta naujai vaikystei ir atsiveria Dievo naujienai. Išėjimo knygoje toliau skaitome: Mozė tarė sau: "Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega" (Iš 3, 3). NT Apaštalų darbų knyga toliau pasakoja, kad Mozė, užuot apsisukęs ir nuėjęs savo keliais, ,, artinosi norėdamas geriau įsižiūrėti“. Dievas jam liepė grįžti į Egiptą ir prašyti faraoną, kad paleistų iš nelaisvės Jo tautą. Faraonas nepaleido, ir tuomet egiptiečius ištiko dešimt nelaimių, pvz., varlės, tamsa, kruša, ir galiausiai egiptiečių pirmagimių, įskaitant gyvūnus, nužudymas. Izraelitai tyrėjo papjauti avinėlį ir jo krauju apšlakstyti savo namų duris. Po Dievo siųstų nelaimių, faraonas nebedraudė Mozei išsivesti izraelitų iš Egipto (1250 pr.m.e.). Jie keliavo vedami Dievo angelo debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Bet netrukus faraonas apsigalvojo, ir egiptiečiai vijosi izraelitus iki Raudonosios jūros. Vandenys stebuklingai persiskyrė ir bėgliai sėkmingai ją perėjo, faraono kariuomenė nuskendo. NT Mozės vadovaujama Izraelitų kelionė pristatoma kaip tikėjimo kelionė. Laiškas žydams sako: ,,Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė“ (Hbr 11,29). Dievas davė izraelitams gerti vandens iš uolos ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Po trijų mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Čia Dievas davė Mozei Dešimt įsakymų, kurie buvo surašyti ant akmeninių plokščių ir pamokė, kaip pastatyti ,,padangtę“, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas. NT apaštalas Paulius viename savo laiške sako, kad Izraelitai ,,susirišo“ su Moze. Tai reiškia, kad Izraelitai Moze pasitikėjo ir nusileido į jūros dugną, priimdami pavojus ir nesaugumą. Sekdami paskui Mozę, Izraelitai nusprendė viską palikti Dievui. Keliaujant toliau, Mozė atvedė žmones į Kadeto oazę. Iš čia į Kanaaną buvo pasiųsta 12 žvalgų. Dešimt iš jų sugrįžo su šiurpiomis žiniomis, kad Kanaano žemę užimti bus labai sunku, kiti du žvalgai, Jozuė ir Kalebas, pasakė tiesą – žemę galima būtų užimti, jeigu jie patikėtų Dievo pažadais. Žmonės patikėjo 10 žvalgų, o ne Dievu, ėmė šaukti ir sukilo prieš Mozę, užmiršo Dievo galią. Kadangi jie išsižadėjo Dievo, buvo pasmerkti klajoti po dykumą, kol išmirs visi maištininkai. Mozė paskelbė Dievo įsakymus naujai kartai ir perdavė vadovavimą Jozuei. Jis ir įvedė Izraelį į Kanaano žemę (1230-1220 m. pr.m. e.). Palaiminęs tautą, Mozė užkopė į Nebo kalną, kad nuo jo galėtų pamatyti Kanaaną – žemę į kurią jam nebuvo leista įžengti už seniau padarytas nuodėmes. Sulaukęs 120 metų, Mozė mirė Moabo krašte. NT Mozė minimas per 80 kartų, ir tai rodo, koks jis buvo artimas senovės autoriams – visų pirma, kaip Jėzaus provaizdis. NT irgi patvirtina, kad tai pagrindinė tema. VEIKĖJO STIPRIŲJŲ IR SILPNŲJŲ SAVYBIŲ VERTINIMAS Mozė – didysis Izraelio tarnų vadovas. Jis gabus rašytojas, išsilavinimą gavęs geriausiose to meto Egipto mokyklose, nerašė enciklopedijos, - jis atrinko tam tikrus pagrindinius įvykius, duodamas patarimus tiek to meto žmonėms, tiek mums. Susidūrus su faraonu, narsusis Mozė išsigąsta. Jis narsus ir sykiu bailus; jo veiksmai rodo ir viena ir kita. Be to, Mozė miršta klusniai, ir tai nurodoma Biblijos tekste: "Taigi Viešpaties tarnas Mozė numirė... pagal Viešpaties žodį". Tai vienintelis Biblijos herojus, apie kurį taip pasakyta: Viešpats tarė žodį, ir jis numirė! Galiausiai Mozė miršta kančiose. Atkreipkite dėmesį, kaip atkakliai tekste kartojama: "Tu nematysi... tu neįeisi..." Nepaprastai nuolankiai, kad ir pilnas sielvarto, Mozė susitaiko su padėtimi. Galima pasakyti, kad jis pasiaukoja už kitus. Jis leidosi užvaldomas užuojautos ir pasigailėjimo savo žmonėms, o dabar kenčia už jų nuodėmes ir sutinka jas išpirkti. Taigi Mozė miršta vienišas, klusnus ir kentėdamas. Niekas nežino, kur jis palaidotas, taigi net giminės negali ateiti jo apraudoti. Tokia mirtis skandalinga. Mozė nepalieka mūsų ramybėje net savo mirtimi. Niekada nebūtume įsivaizdavę, kad vadas galėtų mirti taip paprastai ir visų apleistas. Jei Mozė būtų turėjęs kokių nors savo planų ar asmeninių įgeidžių, juo nebūtų galima pasitikėti, bet kadangi jis visiškai susitapatina su Izraeliu, Viešpats jam gali patikėti savo tautą. Mozė - absoliučiai patikimas. Pirmiausia man krinta į akis jo sąžiningumas: Mozė pripažįsta, kad jam atėjo laikas liautis dirbus. Kaip dar jis galėjo pasielgti? Galėjo tvirtinti sau ir kitiems esąs labai reikšmingas ir nepakeičiamas. Tačiau jis sako: "Manęs su jumis nebebus, bet jūs puikiausiai apsieisite ir be manęs. Viešpats jus ves, ir jūsų laukia didingos pergalės. Tas žmogus, kuriam jus palieku - Jozuė - yra stiprus, geras ir narsus. Pasikliaukite juo. Mozė, kantriai mokytas laikyti savo darbą Dievo darbu, dabar neprieštarauja, kad jo darbas būtų tęsiamas be jo, taigi kad dar labiau išryškėtų Dievo ranka. Iš šio Mozės mirties aprašymo galima suprasti tris dalykus: jis mirė vienatvėje, klusniai ir kentėdamas. Mozės mirtis aprašyta net trijuose Pakartoto Įstatymo knygos skyriuose. Įdomu pastebėti, kiek daug dėmesio skirta šios mirties aprašymui - daug daugiau negu kalbant apie kitų pranašų mirtį. KAIP ŠĮ VEIKĖJĄ VERTINA BIBLIJINĖ LITERATŪRA Mozės gyvenimas mums įdomus tiek, kiek padeda mums suprasti Jėzaus gyvenimą. Iš tiesų Mozė yra labai svarbus veikėjas. Jis yra savotiška atrama tiems, kurie stengiasi suprasti Jėzų. Mozė vaizduojamas kaip krikščioniškos tobulybės įsikūnijimas. Filonas pradeda knygą tokiais žodžiais: "Aš sugalvojau aprašyti gyvenimą Mozės, kuris laikomas tai žydų įstatymų kūrėju, tai šventųjų įsakymų aiškintoju, tai visais atžvilgiais puikiu ir tobulu žmogumi".1 O štai Grigalius savo knygos pradžioje rašo, ,, turime pasitenkinti prisiminę šio garsaus asmens [Mozės] gyvenimą, kad jis galėtų mums pasitarnauti, parodyti, kaip galima paskatinti sielą atvykti į taikų dorybės uostą, kur jos nebeplaka gyvenimo audros, kur jai nebegresia laivo sudužimas nuodėmės bedugnėje".2 Mozė yra Paschos žmogus, todėl jis mums padės geriau suprasti Jėzų, mūsų Velykų įsikūnijimą, kuris dėl mūsų perėjo mirtį, kad mes ją pereitume, o Jis galėtų būti mūsų prisikėlimo Velykos. Mozė padės mums suvokti krikščionišką gyvenimą, kaip Paschos gyvenimą. Su Moze kilo ir savimonė, kad Dievo valia yra šventa ir visapusiškai įpareigojanti. Mozė susitapatino būtent su tauta; jis siekė šlovės ne sau, bet Dievui. Žvelgdami į Mozės gyvenimą, mes suprantame, kad tėra vienintelis tikslas gyvenime: būti pavadintais Dievo tarnais už savo darbus. Toks yra krikščionio uždavinys: visiška tarnystė. Mūsų gyvenimas – tai tarnystės gyvenimas ir mokymasis, kaip geriau pasitarnauti mūsų broliams ir seserims. Tik kovodamas su tautiečiais ir Dievu, Mozė tapo tikru tarnu. Jo planai visiškai sutapo su Dievo planais. Ir jis užsitarnavo pasitikėjimą "Dievo namuose". Mokėjo tarnauti visaip, pradedant maisto parūpinimu ir baigiant žodžio skelbimu. NT Mozė panašus į tą, kurį mini Paulius: "Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną". Labai gerai išreiškiamas Mozės susitapatinimas su tautiečiais, iškylantis jo maldose. Dar viena Mozės tarnystės rūšis – tai paguoda. Jo paguoda pasireiškia ne miglotais žodžiais, o labai tiksliai, padrąsinant tarsi paties Dievo vardu. ,, Mozė atsakė: Nebijokite, stovėkite ramiai ir stebėkite Viešpaties išgelbėjimą, kurį Jis šiandien įvykdys. Egiptiečių, kuriuos šiandien matote, niekados daugiau nebematysite“ (Iš 14,13). Galiausiai Mozė tarnauja žodžiu. Tarnavimas žodžiu pirmiausia ir ženklina Mozę kaip Dievo žodžio žmogų. Didžioji jo tarnystės dalis – tai Dievo žodžio skelbimas žmonėms. Tačiau tai dar ne viskas. Dar yra tai, ką galėtume pavadinti “Mozės dingimu”. Remdamiesi Biblijos tekstais galime sakyti, kad Mozė dingo nuo žemės paviršiaus ne tik ta prasme, kad jis palaidotas svečioje šalyje ar kad jo laidojimo vieta niekam nežinoma, bet ir ta prasme, kad jis tarsi išnyko iš savo tautos atminties. Keista, bet visoje žydų Biblijoje, išskyrus Torą arba Penkiaknygę, Mozė praktiškai neminimas. Tarsi būtų išnykęs iš Šventojo rašto. Jis leidžia, kad jo vardas būtų ištrintas, kaip tarnas, kuris baigė tarnystę, perdavė ją kitam ir netrokšta šlovingų paminėjimų. Nepaisant neįtikėtinos šio žmogaus svarbos, jis, atrodo, visai išnyko iš Izraelio atminties. ŠIO VEIKĖJO GYVENIMO PAVYZDYS ŠIUOLAIKINĖJE KULTŪROJE Mozė išmokė Izraelio tėvus Įstatymo, kad šie jį kaip atsakymą perteiktų savo vaikams. Tai mums pavyzdys, kad mes savo vaikus tai pat mokytume Dievo Žodžio tiesų ir kad laikui atėjus, mūsų vaikai perduotų savo vaikams. Mozė suprato, kas yra Dievo iniciatyva ir suvokė, kad Dievas yra gailestingas ir mylintis, kad Jis juo rūpinasi ir jaudinasi dėl jo nesėkmių. Tai Dievo žvilgsnis į visą žmoniją, kuriai Jis tiesia savo meilės ir gailestingumo ranką, norėdamas padėti. Knygos Mozės gyvenimas pabaigoje Bažnyčios tėvas Grigalius Nysietis kalba apie Mozę kaip ištikimą Dievo tarną: Iš tikrųjų, kai įveiki visus savo priešus - egiptiečius, Amaleko karius, edomiečius, midjaniečius; kai pereini per jūrą; kai esi apšviestas debesies; kai lazda išmuši vandenį iš uolos; kai paragauji dangaus duonos; kai nukeliauji kelią, vedantį į kalną ar kai esi mokomas dangaus paslapčių

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!