Moters paveikslas literatūroje

MOTERS PAVEIKSLAS LITERATŪROJE “Gerbkite moteris: jos nuskina dangiškas rožes ir įpina jas į žemišką gyvenimą” – teigė vokiečių kilmės poetas Frydrikas Šileris. Nors šiais laikais moterys yra išsikovojusios daug teisių, kurių neturėjo šio talentingo poeto laikais, visgi visuomenė keisti požiūrio į moteris neskuba – jos dažnai laikomos silpnos, emociškos ir nesavarankiškos lyties atstovėmis. Per daugelį metų moters statusas visuomenėje labai keitėsi – nuo matriarchalinio valdymo, kuris, pasak isorikų, buvo žiaurus ir tvirtas, iki feminizmo gimimo, kuomet moterys įgavo viltį gyventi nevaržydamos savo poreikių. Apie moteris ir jų vietą bendruomenėje buvo rašyta nuo seniausių laikų. Bėgant metams ir keičiantis žmonių vertybėms bei įsitikinimams keitėsi ir visuomenės požiūris, kuris atsispindi ir pasaulinėje literatūroje. Kūriniai, kurie puikiai atskleidžia moters temą – Antikos tragiko Sofoklio drama „Antigonė“ ir anglų poeto Vilijamo Šekspyro drama „Hamletas“. Juose išryškėja moters prigimtinės savybės, jų būdas ir charakteris. Antikos tragedijų kūrėjo Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ moteris vaizduojama kaip ištikima ir atsidavusi vertybėms, kurias gina. Šioje tragedijoje susiduria amžinuosius žmonių giminės papročius ginanti Antigonė ir savo nuožiūra įstatymus priimantis valdovas Kreontas. Valdovas įsitikinęs, kad Antigonės brolis yra šalies išdavikas, todėl jam mirus, valdovas jo nelaidoja, o tai – didžiausia nepagarba. Stipri bei ryžtinga Antigonė kovoja už savo šeimą ir papročius, nepaklūsta rašytiems įstatymams ir už tai paaukoja gyvybę. Žmogus, kuris aukojasi, turi suprasti savąsias vertybes, įsitikinimus ir mokėti pasipriešinti kitų įtakai, o Antigonė, nors ir suvaržyta įstatymo, visgi gali pasirinkti – nusižengti jiems ar būti paklusniai – netgi jeigu tai reikštų savo aukščiausiųjų vertybių išsižadėjimą. Tragikas Sofoklis savo kūryboje iškėlė siektiną žmogaus idealą. Jis vaizdavo žmogų tokį, koks jis turi būti – saikingas, darnus ir harmoningas. Vieni jo sukurti veikėjai pavydūs, užsispyrę bei kerštingi, kiti – turintys tvirtą valią, šeimos ir artimųjų meilę, pareigos jausmą. Antikinėje Graikijoje moterys buvo nevertinamos bei negerbiamos: “Tegu moteris nesamprotauja: tai siaubinga“ – yra pasakęs graikų filosofas Demokritas. Visgi Sofoklis vaizduoja Antigonę kaip heroję, stiprią bei drąsią moterį, paaukojusią gyvybę dėl šeimos. Istorinės moterys herojės – visada pavienės, iškritusios iš istorinio konteksto, neadekvačios aplinkinių akimis. Ar tai būtų Emilija Pliaterytė, ar Žana d‘Ark – jos visos vaizduojamos labai jaunos ir netinkamai bei nepriimtinai besielgiančios to laikmečio merginos. Jų veiklos rezultatai dažniausiai būna neįvertinti arba jų atliktų žygdarbių fone nuolatos šmėsčioja kokio nors „tikro“ vyro – pusbrolio, pulkininko ar karvedžio asmenybė. Taigi, nors Antigonė ir buvo pasmerkta žūti, tačiau ji apgynė šeimą, savo vertybes ir tradiciją, įrodydama, jog drąsa nepriklauso nuo visuomenės įsitikinimų. XVI a. anglų tragiko Vilijamo Šekspyro dramoje „Hamletas“ moteris vaizduojama tyra ir naivi. Nors pagrindinė kūrinio mintis nėra moteriškumo sampratos atskleidimas, bet viena iš tragedijos veikėjų – jaunoji Ofelija, leidžia sukurti to laikmečio moters paveikslą. Ofelija priklausė Danijos aukštuomenei, buvo rūmų kanclerio dukra, o svarbiausia – Hamleto, Danijos princo, mylimoji. Ji yra vaikiško nepatyrimo ir naivumo veikėja. Nepaliesta pasaulio blogių ir nelaimių, visiškai atsidavusi ir ištikima savo tėvui bei broliui, ji privalo laviruoti tarp šeimos ir meilės Hamletui: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!