Moters paveikslas lietuvių literatūroje (Šatrijos Ragana, Biliūnas, Katiliškis)

 Moters paveikslas lietuvių literatūroje Moteris - didžiulė mįslė ir paslaptis. Tradiciškai ji laikoma šeimos židinio sergėtoja, kupina rūpestingumo, atsidavimo šeimai. Moters paveikslas jau seniausiais laikais buvo aktualus, jį savitai interpretavo lietuvių literatūros rašytojai. XIX a. pabaigos- XX a. pradžios neoromantizmo epochos rašytoja, pedagogė, labdarė Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare“ atskleidė dvasingos, mylinčios moters paveikslą, XIX a. pabaigos- XX a. pradžios rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas Jonas Biliūnas apysakoje ,, Liūdna pasaka“ vaizdavo kantrią ir ištikimą moterį, o XX a. pabaigos egzodo prozininkas Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“ sukūrė aistringos ir nepaisančios moralės normų moters paveikslą. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios neoromantizmo epochos rašytoja, pedagogė, labdarė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizdavo dvasingos, mylinčios moters paveikslą. Pasak profesorės V. Kelertienės, vis grįžtame prie Šatrijos Raganos, užčiuopusios pradinę stadiją intelektualios, visuomeniškos, turinčios vidinį gyvenimą moters. Pagrindinė kūrinio veikėja – mamatė Marija, dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, altruistė, pareiginga žmona, subtilios dvasios moteris. Be to, mamatė Marija ne tik motina, bet ir moteris, kuri jaučia artimumą jai simpatizuojančiam Jonavičiui, tačiau dėl šeimos laimės yra pasiryžusi aukoti savo asmeninę laimę ir nutraukti bet kokius ryšius su juo. Nesunku pastebėti, kad Šatrijos Raganos veikėja mamatė dvasinga moteris: skaito poeziją, skambina fortepijonu, rašo dienoraštį, kuriame atskleidžia savo išgyvenimus. Epizodas, kai mamatė, vadovaudamasi motinišku instinktu, guodžia, drąsina baudžiauninkų dukrą Onelę, geriausiai atskleidžia jos didelę meilę, nes vargstantiems ji galėtų paaukoti viską („šimtą kartų beveliju nevalgius pati, negu skaičiavus, kąsnius kitų“). Galime pastebėti, kad mamatės meilė ir pasiaukojimas žmonėms turi prometėjiškumo bruožų (graikų mito herojus Prometėjas irgi mokė, globojo žmones, aukojosi dėl jų). Kurdama moters, dvaro ponios, paveikslą rašytoja pirmą kartą lietuvių literatūroje apgaubia ją tokia šviesa, kuria tarsi spinduliuoja visas dvaras: mamatė padeda knygnešiui Levanardai, užjaučia varganą žydų prekiautoją, padeda seneliui Lukošiui, savotiškam šventraščio Jobui, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą bobutę. Pastebime, kad visgi moteris trokšta didesnio dvasingumo, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus, tik „grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs". Autorė subtiliai atskleidžia, kad mamatė labai brangina dvasios laisvę, todėl užrašuose įrašo tokius žodžius: „Kad kas paklaustų mane, kuris žodis žmonių kalboje yra baisiausias, atsakyčiau: vergas. Esate brangiai atpirkti, nebūkite žmonių vergais“. Literatūrologė Viktorija Daujotytė yra rašiusi, kad jausmai Šatrijos Raganos kūryboje yra slopinami, o dvasia keliama. Svarbiausia to kėlimo kryptis – į kitus, kitiems, kitam. Visai kitokį mylinčios ir pasiaukojančios moters paveikslą vaizdavo ir XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės rašytojas Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“: Juozapota žemiška moteris, kuriai svarbiausios vertybės žemės gabalėlis, sodelis, šeima, kuri myli ir aukojasi dėl savo brangiausio žmogaus. Suvokiame, kad tiek mamatė, tiek Juozapota - mylinčios ir pasiaukojančios moterys, tik mamatė daug dvasingesnė, išsilavinusi, moteris- altruistė, gyvenanti dėl kitų, šalia esančių žmonių. Vadinasi, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytoja, pedagogė, Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ tarsi įamžina moters paveikslą, įkūnijantį tokias vertybes kaip dvasingumas, begalinė meilė, altruizmas, o XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės rašytojas J. Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“ žemiškos, bet mylinčios ir pasiaukojančios moters paveikslą. Kantrią ir ištikimą moterį vaizdavo XIXa. pabaigos - XXa. pradžios lietuvių lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“. Kūrinyje (kritikoje priimta kalbėti apie „biliūnišką tradiciją" prozoje minint bene svarbiausią jos požymį - liūdną lyrinį pasakojimą ), kuriame gausu minties šuolių, loginių ryšių praleidimų, veiksmas sukasi aplink pagrindinę veikėją Juozapotą, išgyvenusią 1863 m. įvykius baudžiavinėje Lietuvoje. Apysakos pradžioje (apysaka turi autobiografiškumo detalių: paties rašytojo ir jo žmonos Julijos meilė ir gražus tarpusavio ryšys buvo viena iš svarbiausių vertybių gyvenime ir tapo priežastimi šiai apysakai sukurti) autorius subtiliai atskleidžia gražią dviejų jaunų žmonių - Petro ir Juozapotos Banių - šeimos idilę („Jauni ir gražūs, abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu.“). Pastebime, kad vaizduojamą laimę keičia Juozapotos baimė ir grėsmės nuojauta tada, kai Petras Banys įstoja į 1863 metų baudžiauninkų sukilėlių gretas ir išeina iš namų ( „Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo“). Rašytojas kurdamas meninį veikėjos paveikslą atkcentavo, kad Juozapota žemiška moteris, kuriai svarbiausios vertybės - žemės gabalėlis, sodelis, šeima. Epizodas, kai Juozapota nusprendžia surasti savo vyrą, sukilimo dalyvį (,„Nuo Petro išėjimo neapsakomai jai širdį sopėjo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!