Monetarinė politika - teorija

 1. Monetarinė politika ir centriniai bankai Monetarinė politika – tai valstybės rengiamų bei realizuojamų priemonių ir veiksmų visuma, siekiant reguliuoti ekonominius procesus kontroliuojant pinigų kiekį ir palūkanų normą. Monetarinės politikos priemonės yra bendras terminas, naudojamas apibūdinti priemones, kurias Centrinis bankas vykdo likvidumui ir trumpalaikių palūkanų normoms valdyti [13]. Pagal įtaką monetariniams kintamiesiems, pinigų politikos priemonės gali būti skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines [14]: Tiesioginės priemonės yra skirtos administraciškai sumažinti kainas (palūkanų normą) ar kiekį (paskolų skaičių), ir yra nukreiptos tik į tam tikrus banko balanso elementus (tokius kaip kredito aukščiausia riba). Netiesioginės priemonės įtakoja ir palūkanų normas ir paskolų skaičių (veikdamos pinigų paklausą ir pasiūlą), ir yra nukreiptos paveikti tam tikrus banko balanso elementus (tokius kaip minimalūs rezervų reikalavimai). Daugelyje šalių labiau paplitę netiesioginės priemonės, kadangi rinka geriau į jas reaguoja ir racionaliau paskirstomi ištekliai. Monetarinės politikos priemonės skirstomos į tris operacijų grupes: 1. Atviros rinkos operacijos; 2. Pastovios galimybės; 3. Privalomų rezervų norma. 1.1. Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo Bankininkystė atsirado jau gilioje senovėje. Pinigų skolinimas ir užsienio valiutą keičiančių būta jau Babilone (2000 m. pr. E.), Graikijoje, Romoje. Dažniausiai tuo užsiimdavo šventyklos, valstybinės žinybos, stambūs pirkliai, kurie priimdavo saugoto tauriuosius metalus, pinigus, brangenybes, už lupikiškas palūkanas duodavo paskolas [3, 8]. Centriniai bankai pradėti steigti XIX a., nacijų formavimosi, pramonės revoliucijos ir esminių pinigų ūkio pokyčių metu. “Moderni valstybė, ką tik suskubusi gimti, tuojau imasi globoti krašto ūkį ir todėl kreipia daug dėmesio to ūkio pagrindui – pinigams. Pirmiausia valstybė pasiima išimtinę pinigų gamybos teisę” [18, 59]. Centriniu emisijos banku tapdavo tas bankas, kuriam valdžia suteikdavo dominuojančią arba išimtinę teisę valstybėje leisti į apyvartą ir išimti iš jos banknotus. Centriniai bankai išsirutulioja 2 būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo Centriniu banku. Daugelis kitų centrinių bankų neišsirutuliavo evoliuciniu būdu, bet, kaip JAV Federalinių rezervų sistema, gavo Centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie bankai nuo pat pradžių yra valdomi vyriausybės, nors gali turėti ir privačių akcijų. Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, t.y. savo veiksmus nustato labiau remdamasis visuomene, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus [6, 173]. Anksčiau nebuvo skirtumo tarp komercinio banko ir centrinio banko. Prieš centrinio banko atsiradimą banknotus paprastai leisdavo įvairūs šalies bankai, užsiiminėję komercine veikla. Kaip ir patys bankai, jų banknotai būdavo nevienodai patikimi. Taip pat šių bankų leidžiamų banknotų prestižui pakenkdavo piktnaudžiavimas tokia teise, t. y. nepadengtų auksu ar sidabru tokių banknotų išleidimas. Todėl iškilo būtinybė sureguliuoti, centralizuoti pinigų leidimą, nes ypač tuo buvo suinteresuotos vyriausybės [4,3]. Proteguodamos vieną ar kitą banką, vyriausybės tikėjosi gauti iš jo paskolas ir pajamas už leidimą verstis banknotų emisija. Vyriausybės pradėjo drausti verstis banknotų emisija bet kam, o suteikdavo privilegijas vienam ar kitam bankui. Paprastai emisijos teisė buvo suteikiama bankams, kurie jau iki tol atlikdavo iždo funkciją. Iki II – ojo Pasaulinio karo jie buvo vadinami valstybiniais emisijos bankais. Tokie bankai buvo vadinami valstybiniais, nacionaliniais [4, 3]. Iki šiol Nacionalinis bankas kol kas yra svarbiausias rinkos veikėjas. Jis atlieka kreditines emisijas, keičia palūkanų normas, nustato rezervinių fondų apimtis, atlieka investicijas tarptautinėje rinkoje [16]. Pirmaisiais viduramžių bankininkais tapo auksakalyste užsiiminėję monetų keitėjai, kurie priimdavo saugoti aukso indėlius. Žodis “bankas” yra kilęs iš italų, t. y. senosios bankininkų kalbos, žodžio banco. Jo pradinė reikšmė buvo monetų keitėjo stalelis. “Banknotas” reiškė banko skolos vekselį, kurį bankininkas išrašydavo klientui priimdamas saugoti jo indėlį. Bankininkystės raidos pradžioje patys indėlininkai mokėdavo bankininkams už aukso saugojimą. Jeigu banku būdavo pasitikima, aukso indėlininkas, atsiskaitydamas už prekes, galėdavo mokėti ne tik šiuo auksu, bet ir jo nuosavybę išreiškiančiais banknotais. Vėlyvaisiais viduramžiais bankininkai pajuto prieš juos atsivėrusias dideles galimybes ir vis dažniau bankininkystės naudai atsisakydavo auksakalystės verslo. Jie ėmė kredituoti klientus banknotais, leisdami jų į apyvartą daugiau, negu aukso savo saugyklose. Tai buvo labai pelningas, bet ir rizikingas verslas. Praėjo daugiau kaip šimtmetis, kol bankininkai ir visuomenė išmoko deramai elgtis su šiuo didžiuliu ekonominės energijos šaltiniu. Tam ir buvo įkurti specialius įgaliojimus turintys centriniai bankai [18, 59]. Priežastys, dėl kurių konkrečiose valstybėse buvo įsteigti centriniai bankai, dažnai skyrėsi, tačiau visos jos atspindi tam tikras centrinio banko funkcijas. Švedijos Riksbankas, kaip komercinis bankas, buvo įkurtas seniausiai (1668 m .). Tačiau antras pagal amžių Anglijos bankas pirmasis įgijo banknotų emisijos monopolį ir turėjo didelę įtaką centrinio banko institucijos įsitvirtinimui visoje Europoje. Po I – ojo pasaulinio karo smarkiai pagausėjo centrinių bankų. Daug centrinių bankų įsisteigė ir po II – ojo pasaulinio karo: 1945 – 1960 m. buvo įsteigta 40 centrinių bankų, 1970 – 30, 1980 – 20. po Sovietų Sąjungos žlugimo kiekviena respublika įsisteigė savo centrinį banką [4, 3]. 1.2. Bankų raida Lietuvoje Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai siekė atsikratyto lupikautojų paslaugų ir ieškojo pigesnių kredito šaltinių. Šių poreikių neįstengė patenkinti dar silpna kredito įstaigų sistema – Rusijos didžiųjų akcinių ir valstybinių bankų skyriai, smulkaus kredito draugijos. Vilniaus akcinis žemės bankas (1872) ir kiti šios rūšies bankai teikdavo ilgalaikes paskolas tik įkeitus nuolatinį pelną duodančius dvarus. Be akcinių žemės ūkio bankų hipotekinį kreditą teikdavo valstybiniai (bajorų ir valstiečių) žemės bankai. 1908 metais buvo įkurta Vilniaus miesto kredito draugija, o 1900 – Suvalkų žemės kredito draugija. Trumpalaikį kreditą teikė Vilniaus privatinis komercinis bankas (1873), savitarpio kredito draugijos, bankininkų namai (bankų kontoros), taip pat kooperatinės skolinamosios taupomosios ir kredito bendrovės (D.Ivaškevičius, A.Sakalas „Bankų vadyba“, Kaunas 1997, 9p.). Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai įsteigė Rytų skolinamąją kasą (Darlehenskasse OST), kuri iki 1922 metų rudens buvo centrinė pinigų emisijos bei kredito įmonė. Tarpukariu pradėjo steigtis kredito įstaigos: 1918 m. gruodžio mėn. pradėjo veikti Lietuvos prekybos ir pramonės bankas, 1919 m. – Ūkio bankas, 1920 m. – Lietuvos komercinis bankas ir Centrinis Lietuvos žydų kooperacijai remti bankas. Visi šie bankai buvo privatūs akciniai bankai. Jų tikslas buvo kredituoti prekybą, pramonę. Smulkaus kredito reikalams, ūkininkams ir amatininkams, smulkiai prekybai kredituoti pradėjo steigtis kredito kooperatyvai (1928 – 1935) ir savitarpio kredito draugijos. Kreditinių ir kitų kooperatyvų veiklai konsultuoti ir jiems finansuoti 1920 metais įsisteigė Lietuvos kooperacijos bankas, o 1924 metais – Lietuvos ūkininkų sąjungos centralinis bankas, kuris 1927 metais pasivadino Centraliniu ūkininkų banku. Lietuvos bankas 1922 – 1940 Pirmasis Lietuvos centrinis bankas pradėjo savo darbą 1922 metų spalio 2 d. Lietuvos bankas buvo akcinis (akcinis kapitalas 12 mln. Lt; 80 % priklausė valstybės iždui). Banko akcininkai galėjo būti valstybė, savivaldybės, bendrovės, draugijos ir pavieniai asmenys. Užsieniečiams buvo leista turėti ne daugiau kaip trečdalį pagrindinio kapitalo, tačiau visos akcijos priklausė Lietuvai. Lietuvos bankui buvo leista turėti savo skyrius ir agentūras. Svarbiausia banko uždavinys – „reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią pinigų sistemą Lietuvos respublikoje“ (V.Katkus „Šiuolaikinės bankininkystės principai“, Vilnius 2000, 98p.) ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos kilimą. Nors Vyriausybė ir buvo didžiausias banko akcininkas, tačiau Lietuvos bankas visada išliko gana savarankiškas, sugebėdavo palenkti Vyriausybės finansų politiką lito stabilumui. Lietuvos bankas ypač stengėsi palaikyti aktyvų užsienio prekybos balansą, pirmiau kredituodamas ir lengvatas teikdamas eksporto pramonei, laikydamasis nuostatos: negaivinti tų, kuriems jau aiškiai skirta mirti. Tvirta pinigų politika lėmė pastovų litą net pasaulio ekonomikos krizės metu. 1940 m. birželio 15d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir pradėjo Lietuvos ūkio inkorporavimo procesą į sovietinę komandinio ūkininkavimo sistemą. Praėjus tik vienam mėnesiui nuo okupacijos pradžios, t.y. 1940 m. liepos 23 d. vadinamas liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Bankai baigti nacionalizuoti 1940 m. rugpjūčio 6d. Nacionalizuotas Lietuvos bankas buvo perduotas SSRS valstybinam bankui ir tapo jo respublikiniu padaliniu. Lietuvos bankas 1990 – 1994 m. Dar iki Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo buvo parengta Lietuos savarankiškų pinigų ir kredito sistemos koncepcija ir įstatymų projektai. Remiantis parengtais dokumentais, 1990 m. vasario 13d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskutiniojoje sesijoje priėmė Lietuvos banko įstatymą. Tą pačia dieną Taryba nutarė nuo 1990m. kovo 1d. įsteigti Lietuvos banką. Įsteigtas Lietuvos bankas, kitaip negu jo pirmtakas, buvo akcinis bankas, yra valstybinis bankas, jam suteikta išimtinė teisė leisti į apyvartą pinigus, organizuoti bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus, kontroliuoti bakų steigimą, jų veiklą, konsultuoti Vyriausybę ir teikti jai informaciją apie kreditą ir pinigus. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1990 m. kovo 13d. nutarimu paskyrė pirmąjį Lietuvos banko valdybos pirmininką. Nepalankiomis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis reikėjo nuo nulio pradėti kurti centrinį banką: suformuoti jo struktūrą ir pagrindinį kapitalą, sutelkti specialistus, gauti patalpas, techninę ryšių įrangą ir lėšų veiklos pradžiai. Tuo metu Lietuvoje veikė SSRS bankas: SSRS valstybinio banko respublikinis bankas taip pat penki pagal veiklos sritis specializuoti SSRS bankų Lietuvos respublikiniai bankai ir jų skyriai. Po ilgų derybų su Maskva pavyko pasiekti, kad nuo 1990 gegužės vidurio visų Lietuvos įmonių atsiskaitymai su jų partneriais sovietinėse respublikose vyktų per korespondentines sąskaitas, atidarytas jau Lietuvoje. 1990 rugsėjo 4d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas patvirtino Lietuvos banko statutą nustatė banko pagrindinio kapitalo dydį ir įpareigojo Lietuvos Vyriausybę 1990 – 1995 m. skirti lėšų jam sudaryti. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1990 m. spalio 2d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos veikiančių SSRS bankų įstaigų nuosavybės“ ir nutarė perimti juos Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Tai iš esmės buvo SSRS bankų nacionalizacijos pradžia, Iki 1990 m. gruodžio 31 d. Lietuvos bankas perėmė SSRS pramonės ir statybos banko Lietuvos respublikinį banką ir jos skyrius, bei Skaičiavimo centrą, SSRS butų, komunalini ūkio ir socialinio vystymo banko Lietuvos respublikinį banką su visais padaliniais bei kitus bankus. Lietuvos bankas galutinai susikūrė ir ėmė normaliai funkcionuoti tik 1991 m., pradėjęs vykdyti centrinio banko ir kai kurias komercines funkcijas. Nuo tų pačių metų sausio 1 d. Lietuvos bankas pradėjo kredituoti ne tik ūkio poreikius, bet ir Lietuvos Respublikos biudžetą. 1992 m. pradžioje Lietuvos bankas buvo labai didelė institucija, vykdanti tiek komercinio, tiek centrinio banko funkcijas, tačiau jau 1992 m. rudenį Lietuvos bankas atsisakė komercinių funkcijų, t.y. jis perdavė banko skyrius ir komercines funkcijas įsteigtam Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui. Lietuvos respublikoje sukūrus nacionalinę pinigų sistemą – įvedus laikinuosius pinigus – talonus, Lietuvos bankas galėjo pradėti įgyvendinti savarankišką monetarinę politiką ir kitas centrinio banko funkcijas. 1.3. Centrinių bankų tikslai Centriniai bankai valstybės bankų sistemoje užima ypatingą vietą. Jie skiriasi nuo kitų valstybėje veikiančių bankų savo funkcijomis, tikslais, uždaviniais, reglamentavimo bei valdymo lygiu ir pan. Centrinį banką galima apibrėžti kaip vyriausybinę įstaigą, nesirūpinančią savo pelno maksimizavimu. Vien šis aspektas išskiria banką iš visos bankų sistemos. Nesvarbu kokia kam priklausančio kapitalo dalimi įkurtas centrinis bankas, tačiau jo pagrindinė veikla vis tik neatsiejama nuo valstybės, jis atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra valstybės dalis. Pagal pagrindinį centrinio banko sau keliamą tikslą, centrinius bankus galima klasifikuoti į tris grupes: 1. Centriniai bankai, kurie siekia šalies ekonomikos stabilumo; 2. Centriniai bankai, kurie siekia vidinio ir išorinio valiutos stabilumo; 3. Centriniai bankai, kurie siekia kainų stabilumo. Kiekvienos valstybės centrinis bankas vieną iš šių tikslų pasirenka kaip pagrindinį. Galima teigti, kad centriniai bankai turėjo nusistovėjusius pagrindinius tikslus, tačiau dėl jungimosi į Europos Sąjungą kai kurios valstybės buvo priverstos koreguoti centrinių bankų veiklą, ją reglamentuojančius įstatymus, o kartu ir pagrindinius tikslus. Geriausias tokios situacijos pavyzdys – Lietuva. Iki 2001 – ųjų metų Lietuvos Banko tikslas buvo siekti vidinio ir išorinio valiutos stabilumo, o dėl planuojamo stojimo į Europos Sąjungą vėliau šis tikslas buvo pakeistas į kainų stabilumo siekimo tikslą. 1.4. Centrinio banko funkcijos Dvi svarbiausios centrinio banko funkcijos yra pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrolė. O iš šių pagrindinių funkcijų išsirutulioja ir pagrindinis centrinio banko tikslas – užkirsti kelią didelio mąsto bankų bankrotams. Be šių, jie turi dar ir įprastinių funkcijų. Centriniai bankai veikia kaip ir vyriausybių patarėjai, ypač tarptautinių finansų klausimais. Kad tą sugebėtų atlikti, centriniai bankai turi daug darbuotojų, dirbančių tiriamąjį darbą. Pinigų pasiūlos kontrolė. XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas finansų klausimais Volteris Badžetas rašė: „Pinigai savęs nevaldo“ (T.Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber „Pinigai, bankai ir ekonomika“, Vilnius 1995, 174p.). Kiekvienas komercinis bankas, įsigijęs rezervų, didina indėlius ir, jeigu nebūtų tam tikro kontrolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėliai ir pagaliau pinigų kiekis galėtų didėti be galo. Vienas iš indėlių didėjimo kontrolės būdų yra reikalavimas, kad bankai būtų pajėgūs padengti priimtus indėlius kokiomis nors vertybėmis, pavyzdžiui, auksu. Antras būdas yra įkurti centrinį banką, kuris būtų atsakingas už rezervų laikymą ir indėlių bei pinigų pasiūlos priimtiną augimą. Tai nereiškia, kad centriniai bankai visada sėkmingai nustato teisingą pinigų kiekio didėjimo normą. Bankų bankrotų kontrolė. Vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra apsisaugoti nuo bankų bankrotų, ypač jei yra palyginti daug mažų bankų. Tai nereiškia, kad centriniai bankai yra užkirtę kelią daugybei buvusių bankų bankrotų. Bet centrinis bankas privalo veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju, kitaip tariant kaip paskutinis kreditorius, tai yra kaip institucija, galinti ir norinti teikti bakams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to daryti. Centrinis bankas gali teikti paskolas tokiu metu, nes jis turi galimybę sukaupti rezervus. Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi centrinio banko funkcija. Tą labai lengva pamiršti, nes potencialiai finansinė panika kyla labai retai. Taigi kai kas nors stebi kasdieninę centrinio banko veiklą, jo, kaip paskutinio skolintojo kritiniu atveju, funkcija atrodo nelabai svarbi. Todėl nedera užmiršti, kad nors paprastai centrinis bankas ir neveikia kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju, jis privalo būti visada pasiruošęs tą padaryti, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų tikslų, pavyzdžiui, kovos su infliacija. Įprastinės funkcijos: • Teikti komerciniams bankams paslaugas (veikia kaip bankininkų bankas); • Teikti paslaugas vyriausybei (veikia kaip vyriausybės bankas); • Centrinis bankas atlieka komercinių bakų kontrolę; • Teikti paskolas iždui; • Leisti valiutą. 1.5. Kiti centrinio banko veiklos aspektai Prieš baigiant apžvelgti bendrus centrinių bankų veiklos aspektus ir pereinant prie konkrečių Europos valstybių centrinių bankų atvejų analizės, dar reikėtų aptarti du dalykus: • Centrinio banko ryšius su likusia vyriausybės dalimi; • Centrinio banko sugebėjimą kurti rezervus. Centrinio banko ir vyriausybės ryšiai yra kompleksiški. Nors centrinis bankas yra vyriausybės dalis, tam tikrais aspektais jis skiriasi nuo likusios jos dalies. Paprastai centriniai bankai yra daug labiau nepriklausomi nuo vyriausybės, negu tokios vyriausybinės institucijos, kaip iždo departamentas. Centriniai bankai turi galią kurti rezervus. Nors centrinis bankas privalo turėti aukso, sakykime, dvidešimt centų nuo kiekvieno išleisto banknoto arba indėlio, komerciniams bankams jis gali sukurti tiek rezervų, kiek nori. Juk rezervai susideda ne vien iš valiutos, bet ir iš keleto įrašų centrinio banko sąskaitose. Taigi jeigu centrinis bankas nori, kad bankai turėtų daugiau rezervų, jam pakanka pirkti iš jų vertybinius popierius ir mokėti už juos padidinant sąskaitose jų rezervus. 2. Pagrindiniai monetarinės politikos tikslai Siekiant valdomo ir stabilaus ekonominio šalies ar regiono augimo, finansų sistemos patikimumo, bei socialinio pasitikėjimo, monetarinė politika ir dauguma ją vykdančių institucijų siekia keturių pagrindinių monetarinės politikos tikslų. 2.1. Stabilios kainos Tai pagrindinis monetarinės politikos tikslas. Jis anksčiau buvo įvardijamas kaip „siekimas stabilių pinigų“, tačiau tai buvo išvestinė šio tikslo sąvoka. Šio tikslo prasmė nors ir atrodo savaime suprantama, tačiau jos ekonominis prasmingumas turi įvairius aspektus, todėl šio tikslo pagrindimą būtina detalizuoti. Aptariant šio tikslo ekonominį poveikio „svertą“ visų pirma būtina susieti du ekonominius terminus – kainų stabilumą su infliacijos ir defliacijos ekonominiais procesais. Šių dydžių kitimo greitis yra tiesiogiai proporcingas – kuo lėtesni yra (de)infliacijos tempai, tuo yra stabilesnės kainos. Monetarinė politika įvairiomis poveikio priemonėmis siekia kainų stabilumo (t.y. valdyti (de)infliacijos procesus), kadangi nestabilios kainos (ypač infliacijos tendencijos) iššaukia sekančius negatyvius padarinius: 1. Visos kainos turi būti nuolatos perindeksuojamos. Tai didelė problema, kadangi visa rinka turi nuolatos perskaičiuoti visą savo balansinę turto vertę, apyvartines lėšas, planuojamus pinigų srautus ir kitas prognozes. Taip pat rinka daug laiko sugaišta informacinės medžiagos – kainoraščių, pasiūlymų, verslo planų ir kitų dokumentų finansinio pagrindimo perskaičiavimui. 2. Kainos negali būti nuolatos keičiamos. Jos nors trumpą laikotarpį privalo būti stabilios, tačiau dėl sparčios (de)infliacijos, finansiškai nukenčia tie rinkos dalyviai, kurie lėčiausiai sureaguoja į kainų pasikeitimus. 3. Staigus kainų pasikeitimas taip pat skatina laikyti itin mažai (arba daug) pinigų, ir sugaišti santykinai daug laiko atliekant mokėjimus – gaunant pinigus ir stengiantis juos kuo greičiau išleisti. Jei šios situacijos rinkos subjektas nepaiso, jis rizikuoja prarasti dalį savo realių santaupų arba pajamų (infliacijos atveju) 4. Infliacija didina mokestinius įsipareigojimus, dažnai su ja susiję akcijų kursų mažėjimai. Taip yra dėl to, kad esant infliacijai skolininkai gali per daug atsiimti iš apmokestinamųjų pajamų, nes dažniausiai apmokestinamos nominalios, o ne realios palūkanų normos. Papildomai, amortizaciniai atskaitymai, kurių pagalba įmonės mažina apmokestinamąsias pajamas būna per maži, nes remiasi ne pradine, o atstatymo kaina, ir tai praktiškai tiesiogiai įtakoja įmonės finansinius rodiklius, jos patrauklumą investuotojui, taigi ir akcijų kainą. 5. Dėl netolygių mokestinių įpareigojimų naštos yra skatinamas visuomeniškai neefektyvus investicinių lėšų paskirstymas. Tokia situacija yra išvestinė iš 4 prielaidos. Dėl netolygių mokestinių atskaitymų investuotojai vis mažiau gali pasikliauti kapitalo našumą išreiškiančiais rodikliais – tokiais kaip kapitalo pelningumas ar investicijų grąža tam tikrame ūkio sektoriuje, nes visa investicinio patrauklumo rinkos situacija vertinimo požiūriu yra iškreipiama. 6. Infliacija gali nevienodai veikti pajamų paskirstymą tarp skirtingas pajamas turinčių grupių, jų viduje ir tarp pajamų ir turto bendrai. Tokia situacija yra socialiai neteisinga vien todėl, kad dalis gyventojų yra skolintojai, o dalis – skolininkai ir dažniausiai nukenčia kreditoriai. Kadangi kainų pokyčių tempas yra didelis ir dažniausiai trumpame laikotarpyje vienkryptis, tai tą periodą kreditoriumi esantis subjektas nukenčia finansiniu atžvilgiu. Jei dėl šios aplinkybės jam pačiam teks skolintis esant inversiniam ekonomikos periodui – jis nukentės pakartotinai. Esant stabilioms kainoms nuostoliai yra minimalūs ir tikimybiniai – todėl rinkai ir jos subjektams priimtini. 7. Infliacija skatina netikrumo ir nesaugumo jausmą, ypač tarp santykinai mažiausias santaupas ir pajamų/išlaidų srautus turinčių subjektų – gyventojų ir namų ūkių. Infliacinis procesas ir taip mažas gyventojų santaupas, laikomas rezerve netikėtiems atvejams ar problemos spręsti, nuvertina ir jomis nebegalima pasinaudoti pagal jų tikslinę paskirtį. Tai pakankamai dažnas atvejis. Jis labai dažnai užkertą kelią stabiliam ekonomikos augimui, susijusiam su ateities planų teigiama įgyvendinimo galimybe, kuria būtinas pasitikėjimas vyriausybe ir ekonomine-finansine situacija. Kainų nestabilumas, be visų šių išvardintų pasekmių, taip pat turi visą eilę smulkesnių lydinčiųjų problemų, kurios daro negatyvią įtaką ekonomikai. Tačiau, kaip ir įprasta ekonomikoje, visiškas kainų stabilumas dažnai nėra įmanomas ir kartu nėra siektinas, bet valdoma infliacija tam tikrose ribose, priklausomai nuo ekonomikos ciklo fazės, duoda labai teigiamus rezultatus, kadangi nuglodina ekonominį nestabilumą regione skatinančių veiksnių įtaką ir taip stabilizuoja situaciją. Dėl visų išvardintų pasekmių ir argumentų, kainų nestabilumas, yra šalintinas veiksnys, automatiškai suponuojantis pagrindinį monetarinės politikos tikslą – stabilių kainų siekimo mechanizmo suderimą, įtvirtinimą ir efektingą valdymą. Papildomai paminėtina, kad kainų stabilumo tikslo įgyvendinimas ir efektyvus siekimas labai artimai susijęs su monetarinę politiką vykdančios institucijos nepriklausomybe nuo potencialiai populistinių veiksnių ir demokratijos išsivystymo lygiu – vienvaldės arba korumpuotos vyriausybės egzistavimu, institucijos atskaitomybe už veiklos rezultatyvumą, visuomenės sąmoningumą problemos atžvilgiu. 2.2. Didelis užimtumas Didelis užimtumas – savaiminė stabilios ekonomikos vertybė. Tai yra kitas pagrindinis monetarinės politikos tikslas, kuris pagrinde yra susijęs su efektyvia darbo jėgos paskirstymo sistema ir jos pusiausvyros išlaikymu tarp ūkio šakų (žemės ūkio, pramonės, paslaugų sektoriaus ). Efektyviai paskirstyta darbo jėga ir tinkamas jos lygis garantuoja klestinčią ekonomiką, kadangi pagal savo kiekybinius ir kokybinius parametrus kiekvienas darbuotojas tikimybiškai užima optimalią darbo vietą. Užimtumas, kaip makroekonomikos parametras yra monetarinės politikos tikslas todėl, kad ji siekia ekonominio stabilumo ir ilgalaikio augimo. Stabilumas nėra įmanomas esant dideliam nedarbo lygiui, nes: 1. Gyventojai negauna stabilių pajamų. Tai kaip nestabilių kainų atveju neskatina gyventojų racionaliai reaguoti į ateities lūkesčius, skatina taupymą, riboja paklausą, jos struktūrą. Pritaikant Engelio taisyklę, augant nedarbui dėl mažėjančių bendrųjų pajamų, socialinio vieneto – šeimos išlaidų didesnioji dalis skiriam maistui, todėl nukenčia kiti visuminės paklausos komponentai, ir taip dar labiau didėja krizės poveikis. 2. Ūkio šakos nėra pakankamai ir tolygiai aprūpinamos tinkamai kvalifikuota darbo jėga. Esant mažam užimtumui, įmonėse vyrauja didelis darbuotojų tekamumas, dažnai darbo jėgos paklausos kokybiniai reikalavimai neatitinka įsidarbinusių darbuotojų. Detaliai nusakant šį tikslą būtina apibrėžti „didelio užimtumo“ terminą, nors toks apibrėžimas negali būti laikomas universaliu. Didelis užimtumas – tai toks užimtumo lygis, kuriam esant visa darbo vietų paklausa sekcijose pagal ūkio šaką yra patenkinama kiekybiškai, bei kokybiškai, ir yra egzistuoja frikcinis nedarbas, garantuojantis sparčią ir adaptyvią darbo jėgos migraciją iš vienos ūkio šakos į kitą. Toks termino apibrėžimas yra artimai susijęs su infliacijos nespartinančio nedarbo procento rodikliu, kuris numato ribą, už kurios mažinant nedarbą sparčiai pradeda veikti infliaciniai procesai. Įvertinimas pakeičiamas numatymu todėl, kad netgi statistiškai labai sunku apskaičiuoti nedarbo/užimtumo lygį, kadangi nedarbo struktūra yra labai sudėtinga. Šį veiksnį monetarinė politika įtakoja silpniau, nei kainų stabilumo atveju. Taip yra todėl, kad užimtumą lemia ne tik pinginio vieneto atžvilgiu taikomos monetarinės politikos priemonės, tačiau ir visa eilė kitų veiksnių: 1. Politinių. Pvz.: valstybės vykdoma nedarbo prevencijos programa, pašalpų mokėjimo tvarka ir pan. 2. Teisinių: kokio išsivystymo lygio yra darbo rinka, kiek ji yra liberali, kiek adaptyvūs, paslankūs yra įstatymai ir apskritai, kaip yra gerbiama darbo teisė. 3. Globalinių: koks yra regiono darbo užmokestis ir pragyvenimo lygis, regiono dalyvavimas tarptautiniuose santykiuose, integracija su užsienio šalimis. 4. Kultūrinių: ar darbas yra visuomeninė ir asmeninė vertybė ir kt. Išties nedarbo lygio reguliavimas dažnai yra paremtas dirbtinėmis priemonėmis, kurios ne tik kad neglodina darbo rinkos fluktuacijų, o tuo pačiu ir ekonomikos situacijos, bet dar labiau ją iškreipia, sukuria užslėptą nedarbą. Dėl šios esminės priežasties, ir todėl, kad įtaka nėra didelė šioje srityje, monetarinė politika į nedarbo problemas privalo neabejotinai kištis tik tuo atveju, jei didelė dalis – daugiau kaip penktadalis ar ketvirtadalis darbingos populiacijos yra faktiniai bedarbiai. Visi likę atvejai, kai nedarbas svyruoja tarp 5-15% yra laikomi priimtinais ir reikalauja minimalios intervencijos. Tai priklauso ir nuo valstybės/regiono bendros padėties, - jau minėtųjų išorinių ir kitų veiksnių. Nedarbas dažnai šokteli pasikeitus pramonės šakų produkcijos balansui – tai struktūrinis nedarbas. Šiuo atveju monetarinė politika gali daryti įtaką, tačiau dažnai būna daug efektyvesnė fiskalinė politika (Pvz.: mokesčių lengvatos). Viena iš perspektyvesnių poveikio priemonių – suteikti „pasitikėjimo kreditą“ pakeičiant vartojimo lygį ir sužadinant darbuotojų, bei darbdavių abipusį suinteresuotumą, t.y. vykdant „injekcijas“. Šio tikslo praktinį pagrindimą empiriškai įrodo Okuno dėsnio priklausomybė, pagal kurią realiojo BNP 2-3% pokytis yra siejamas su 1% nedarbo lygio pokyčiu priešinga kryptimi. 2.3. Ekonomikos augimas Ekonomikos augimo teorijas daugiau nagrinėja makroekonomikos studijos, kurios aiškinasi visuminės paklausos problemą, tiesiogiai susijusių su ekonomikos augimu ir dvi ekonomikos politikas – stabilią ir sklandžiai derinamą. Monetarinė politika bendro ekonominio augimo atžvilgiu yra diskutuotina priemonė, kadangi be jos poveikio taip pat egzistuoja daug kitų faktorių ir kitokių poveikio priemonių. Tačiau yra vienas iš pagrindinių ekonomiką valdančių veiksnių, kurį labai gerai įtakoja monetarinė politika – investicijos. Investicijos yra ilgalaikis ekonomikos augimo faktorius dėl savo prigimties – pridėtinės vertės spartaus grandininio kūrimo – kumuliacinio efekto. Investicijos, nepriklausomai nuo savo prigimties, reikalauja infrastruktūros. Todėl investavus į tam tikrą regioną ar pramonės šaką, automatiškai per trumpą laikotarpį aplink susiformuoja visas tinklas įvairias paslaugas ir produkciją teikiančių ūkinių vienetų. Šią infrastruktūrą sudaro darbo jėga, kuri turi poreikius, ir juos tenkindama sukurią visą kumuliacinį efektą, multiplikuodama pradinės investicijos BNP dalelę bent kelis kartus. Monetarinė politika ekonomikos augimą skatinti ir išlaikyti reikiamose ribose gali labai tikslingai dėl savo priemonių arsenalo. Ji gali tikslingai sumažinti arba padidinti regiono (šalies) kreditingumą, taikydama „palankius“ monetarinius suvaržymus, ir taip skatindama ūkio subjektus imti kreditus, bei investuoti į veiklą. Esant nekontroliuojamam augimui, taikomos atvirkštinės priemonės. Tačiau monetarinės politikos efektyvumas ekonomikos augimo tikslo atžvilgiu yra ribotas dėl monetarinės politikos naudojamų priemonių ir jų efekto atsilikimo laiko atžvilgiu. Atsilikimas sąlygoja tai, kad naudojamos reguliavimo priemonės dažnai veikia jau ne į nepageidaujamą makroekonominę situaciją sukėlusias priežastis, o į jų sąlygotų problemų simptomus. Taip monetarinė politika siekdama savo tikslų nuo realios padėties taisymo atsilieka dažnai iki 2-3 mėnesių. Norint efektyviai siekti šio tikslo būtina mažinti atsilikimą, kuris yra kompleksinis – identifikavimo, veiksmo ir pokyčių, ypač pirmas dvi dalis, kurias galima sutrumpinti patirties ir iš anksto paruoštų situacijos analizės atvejų sistema. Vienas iš pavyzdžių – defliacinis nukrypimas, susidarantis, kai monetarinė (kartu ir fiskalinė politika) varžo visuminės paklausos didėjimą, nors jau krizė yra įveikta ir gamybos apimtys labai išaugusios (klasikinio aukso standarto yda). Ekonomikos augimas yra susijęs su monetarinės politikos pastangomis, ypač paskutiniais metais, kai fiskalinė politika yra gan suvaržyta, nes pastaroji yra susijusi su renkamos valdžios atitikimu daugumos rinkėjų interesams, per tokius veiksnius kaip kad mokesčių lygis. Tai diskretinė politika – kartu siekianti ir aukšto užimtumo lygio ir stabilių kainų natūraliai besikeičiant ūkininkavimo/pramonės sąlygoms. 2.4. Tinkamas valiutos kursas Tinkamas valiutos kursas – svarus ekonomikos, ypač tarptautinės jos dalies (BNP požiūriu) faktorius. Jis sąlygoja importo/eksporto balansą, bei atitinkamų produktų konkurencingumą vidaus ar užsienio rinkose. Valiutos kurso įtaka yra tuo didesnė, kuo didesnis šalies integracijos laipsnis į aplinkinius regionus. Tinkamas valiutos kursas pratiškai yra laikomas toks, kuris nesukelia neigiamų efektų ekonomikai ir nedaro didelio spaudimo nei importui, nei eksportui ilgame periode. Ekonomine prasme tinkamas valiuotos kursas teisingai atspindi nacionalinės ir lyginamosios užsienio valiuotos perkamosios galios santykį. Tinkamo valiutos kurso siekimas yra ypač svarbus jaunoms ekonomikoms, kurios įsiveda savo naujas valiutas. Čia monetarinė politika turi užtikrinti maksimaliai teisingą keitimo kursą tarp nacionalinės ir pagrindinių užsienio valiutų, taip parodant valiutos veikimo mechanizmo skaidrumą ir naudingumą. Kuo valiutos kursas artimesnis realiam, tuo mažiau kaštų patiria jauna ekonomika kompensuodama šalutinius efektus. Tinkamas valiutos kurso parinkimas yra artimai susijęs su ekonomine disciplina, kuri ilgainiui susikuria demokratiškose valstybėse su nepopulistinėmis vyriausybėmis ir monetarinės politikos institucijomis. Valiutos kursas yra vienas iš aiškesnių monetarinės politikos mechanizmų (svertų), be to jį reguliuojant įmanome veiki ekonomiką dviem kryptimis ir sukelti atitinkamai trumpalaikį eksportuotojų arba importuotojų bumą, kuris trumpama laikotarpyje, kol nepasidaro sekinantis kitai „balanso“ pusei yra teigiamas reiškinys. Siekti šio tikslo galima keliais metodais, kurių prielaidos ir rezultatai yra skirtingi, ir tinkami tam tikrai politinei, ekonominei ir socialiniai situacijai: sukurti valiutų valdybą, taikyti fiksuotą arba lankstų kursą, jungtis į pinigų sąjungas. 2.5. Konfliktai tarp pagrindinių tikslų Visi paminėtieji pagrindiniai tikslai yra tarpusavyje susiję ir bendroje politikos kryptyje sudaro tam tikrą santykinę dalį su visais kitais tikslais. Nepriklausomai nuo to, ar deklaruojant monetarinės politikos strategiją (tiek teoriniu, tiek ir praktiniu požiūriu) prioritetas yra priskiriamas vienam ar kitam tikslui, tačiau jie yra taip tarpusavyje tampriai susiję, kad įgyvendinant vieną iš jų, latentiškai yra veikiamas ir kitas tikslas ar visas jų kompleksas. Dėl tokio tarpusavio sąryšio, monetarinės politikos tikslų komplekse glūdi tiesioginė politikė dilema – kai vieno tikslo siekimas riboja kito tikslo siekimo priemones ir galimybes. Ši problema aštriausiai pasireiškia trumpame laikotarpyje. Egzistuoja net keli tokie atvejai. Vienas iš jų – kai siekiama sumažinti nedarbą esant visuminės paklausos smukimui, nepaisant kainų stabilumo ir mažesnės infliacijos – perdėm išpučiama gamybinė bazė, prasideda ekonominis pakilimas, tačiau visuminė paklausa, dažnai nenukritusi taip žemai, kaip manyta, greitai išauga ir sukelia nepageidaujamą infliaciją. Kitas konflikto atvejis – monetarinės politikos reakcija į pasiūlos šokus – siekiant apsisaugoti nuo didelio nedarbo papildomai injektuojami pinigai, kurie savo ruožtu pakelia kainas. Tinkamas valiutos kursas dėl savo dvilypumo gali konfliktuoti su dideliu užimtumu ir stabiliomis kainomis – žeminamas valiutos kursas padidintų užimtumą, o aukštinamas – sumažintų infliaciją. Taigi siekti šių dviejų tikslų vienu metu neįmanoma, ir tik tinkamas valiutos kursas – toks kuris teisingai atspindi perkamosios galios santykį, garantuoja šio konflikto išvengimą. Didelio užimtumo ir ekonomikos augimo tikslai nekonfliktuoja, tačiau daug sudėtingesnis ryšys egzistuoja tarp ekonomikos kilimo ir kainų stabilumo. Konfliktas tarp šių tikslų kyla todėl, kad norint akseleruoti ekonomiką, būtina monetarinės politikos priemonėmis kelti plėtrą ir kartu infliaciją. Tačiau pastaroji mažina efektyvumą ir per ilgesnį laiką mažina investavimus, ir per ilgesnį laiko tapą ekonomikos augimas ir žemas infliacijos lygis papildo vienas kitą. Per ilgesnį laiko tarpą monetarinės politikos tikslai tarpusavyje nekonfliktuoja ir todėl jų galima siekti visų vienu metu. Egzistuoja vienas kriterijus – ilgame laikotarpyje gerinti ekonomines sąlygas, vengiant pažeisti savireguliacinį ekonomikos mechanizmą netinkamu įsikišimu. Tai gali būti pasiekiama nustatant esminį monetarinės politikos tikslą – kainų stabilumą išimtiniu. Tačiau monetarinės politikos priemonių ribojimas siekiant trumpalaikių tikslų neleistų glodinti didelių recesijų, o tai ne tik neigiamai veiktų ekonomiką, bet realiai neįmanoma ir dėl politinės kilmės priežasčių, paremtų visuomenės šiandieniniais lūkesčiai ir reikalavimais. Taip pat dera pažymėti, kad monetarinė politika gali konfliktuoti su fiskaline politika, tačiau gali ir veikti viena kryptimi. Jei tinkamai derinamos šios priemonės, įmanoma paskirstyti stabilizavimo priemonių krūvį tolygiai. Tokiu atveju monetarinė politika galėtų būti daug mažiau intensyvi. Iš konflikto sampratos kyla kitas makroekonominės politikos strateginis tikslas – derinti visus pagrindinius tikslus taip, kad jie minimaliai negatyviai veiktų vienas kitą ir bendras tikslas – pusiausvyra ir valdomas augimas būtų pasiekiamas su minimaliai reguliavimo kaštais. 2.6. Kiti pavojai ir jų vengimo tikslingumas Kiti pavojai siekianti monetarinės politikos tikslų, kyla dėl taikomųjų priemonių. Tokie pavojai nėra labai tikėtini, tačiau ilgą laiką atsainiai vykdant monetarinės politikos priemones, jie yra neišvengiami. Monetarinės politikos ir ją vykdančių institucijų prerogatyva yra tokių pavojų egzistavimo faktą suvokti akivaizdžiai ir laikyti savo tikslu pareigą jų visokeriopai vengti, o susidarius situacijai aktyviai reaguoti. Egzistuoja keli pagrindiniai atvejai: 1. Finansinė panika. Finansinė panika yra labai žalingas reiškinys, ilgam sąlygojantis ekonominį nuosmukį ir didelį nedarbą. Finansinės panikos atsiradimo užkirtimas – didelio užimtumo tikslo dalis. Esant tokiai situacijai monetarinės politikos kryptis turi radikaliai pasikeisti, idant trumpame laikotarpyje užtikrinti maksimalų šalies vidaus finansinės sistemos likvidumą ir stabilumą, išlaikant vartotojų ir investuotojų pasitikėjimą ir taip išvengiant kolapso. 2. Nestabilios palūkanų normos. Nestabilios palūkanų normos sąlygoja staigų kapitalo arba kito investuoto turto vertės pokytį. Tai dažniausiai vyksta nuvertėjimo kryptimi, netgi sukuriant antrinius efektus – parduodant nuvertėjantį turtą, ir taip stengiantis išvengti tolesnių nuostolių, dažnai tenka jį parduoti žemesne kaina nei rinkos, arba prarandant sinergetinės vertės teikiamą privalumą. Monetarinė politika privalo derindama savo pagrindinius tikslus, konservatyviai žvelgti į palūkanų normų staigius pokyčius, kaip priemonę valdyti finansų rinkas. 3. Ribojamosios politikos netikslingas padalijimas. Šis pavojus kyla dėl to, kad tam tikri darbo pasiūlos (ar kitų išteklių) sektoriai yra mažai elastingi pozityvioms monetarinės politikos priemonėms, jei prieš tai jiems buvo taikyti neadekvačiai paskirstyta ribojamoji politika. Tokie atvejai susidaro neretai todėl todėl, kad į ribojančią politiką mažiausiai elastingos yra eksportuojančios įmonės, arba vietinės pramonės šakos, konkuruojančios su importu. 4. Užsienių investitorių pasitikėjimo praradimas. Praradus užsienio investitorių pasitikėjimą, kyla pavojus, kad jie staigiai atsikratys akcijomis ir obligacijomis, dėl to kris jų kaina ir kartu vietinės valiutos kaina (pardavus vertybinius popierius, dažniausiai vietinė valiuta yra taip pat konvertuojama į savo šalies valiutą, taip padidėja vietinės valiutos pasiūla). Dėl to automatiškai sumažėja pelnai ir padidėja investavimo išlaidos, ekonomika smunka, ir kartu didėja importo kainos ir infliacija. Taikant ribojamąją politiką, kad susigrąžini investuotojų pasitikėjimą negatyviai yra veikiamas 3 punkte nagrinėtas atvejis. Visi šie pavojai drauge riboja monetarinės politikos laisvę, nors pirmieji du yra svaresni. Bendrai vertinant, pavojų tikimybė vykdant subalansuotą monetarinė politiką yra daug mažesnė nei jos pagrindinių tikslų nesutapimas ar konfliktas, tačiau tam tikrais atvejais jų žala būna gerokai didesnė ir ilgalaikė. Todėl monetarinę politiką vykdanti šalies (regiono) institucija privalo turėti monitoringo tarnybas, atliekančias nuolatinį tokių procesų užuomazgų stebėjimą ir turinčią patirties „suardyti“ negatyvias priežastis – pvz.: kylant finansinei panikai, informuoti visus finansų sektoriaus veikėjus, kad jiems tikrai bus garantuota likvidumo atsarga. Monetarinės politikos uždaviniai Monetarinės politikos uždavinių sąvoką galima interpretuoti dvejopai. Sąvokas galima išskirti į dvi sąlygines grupes: 1. Monetarinės politikos tikslus sprendžiantys uždaviniai. 2. Monetarinės politikos funkciniai uždaviniai. Šiuos du atvejus išnagrinėsime detaliau, nors jie yra susiję, nors ir sprendžia kitokio pobūdžio problemas. 2.7. Monetarinės politikos tikslus įgyvendinantys uždaviniai Ši grupė uždavinių – tai „tekamojo“ pobūdžio uždaviniai, kurie kyla įgyvendinant pagrindinius monetarinės politikos tikslus. Tai tokie uždaviniai, kaip pasirinkimas naudoti vieną ar kitą monetarinės politikos priemonę susiklosčius konkrečiai ekonomikos situacijai. Uždavinius reikia spręsti todėl, kad vienoje situacijoje dažnai gali keli apsisprendimo variantai ir požiūriai į tą pačią problemą (dėl tikslų konflikto ir ilgalaikio apsisprendimo poveikio), ir ji gali būti sprendžiama panaudojant skirtingus svertus – ekonomiką veikiančius faktorius. Visa makroekonominio monetarinės politikos reguliavimo mechanizmo grandinė gali būti susieta taip: 1. Neatitikimas tarp pageidaujamos pozityvios ir esamos situacijos. 2. Problemos suvokimas. 3. Problemos identifikavimas. 4. Uždavinio sprendimas: a. Ar neatitikimas yra pakankamas monetarinės politikos intervencijai? b. Galimos alternatyvos keičiant situaciją – svertų parinkimas. c. Alternatyvų įtaka probleminei situacijai – svertų stiprumas. d. Latentiniai alternatyvos poveikiai situacijai ir ilgalaikiai konkretaus apsisprendimo padariniai – svertų tinkamumas. 5. Uždavinio įgyvendinimas monetarinės politikos priemonėmis. 6. Uždavinio sprendimo efektyvumo ir efektingumo įvertinimas ir veiksmų sekos korekcijos kitą kartą atsidūrus analogiškoje situacijoje. Konkretizuojant galima įvardinti uždavinius: BNP planavimas (tai atitinka kainų stabilumo ir ekonominio augimo tikslų realizavimą), realiojo BNP siekimas (įskaičiuojant infliacinius procesus), taip pat tris pavienius potencialius uždavinius – pinigų kiekio, palūkanų normos ir kreditas arba skolos. Šie uždaviniai yra sprendžiami atitinkami skaičiuojant integruotus poveikius ekonomikai taikant visą kompleksą priemonių arba sprendžiant pavienę problemą konkrečioje situacijoje. Egzistuoja dar vienas unikalus uždavinys – valiutos kursas. Šio uždavinio sprendimas yra bene patraukliausias – kurso kitimą lengva apskaičiuoti, iškart gaunamas rezultatas. Tačiau yra komplikuotas šio uždavinio sprendimas BNP atžvilgiu – sunku tiksliai ir vienareikšmiškai įvardinti priklausomybes, kadangi veikia visa eilė faktorių su komplikuotais tarpusavio ryšiais. Nepaisant to, valiutos kurso stabilumas labai skatina tarptautinę prekybą, nepriklausomai nuo monetarinės politikos kitų tikslų. 2.8. Monetarinės politikos funkcionavimą užtikrinantys uždaviniai Greta tikslinių egzistuoja ir funkciniai monetarinės politikos uždaviniai. Tai uždaviniai, kurie savo veikimo mechanizmu neužtikrina globalių monetarinės politikos tikslų sprendimo, tačiau padaro įmanomą pačios monetarinės politikos veikimo mechanizmą. Be šių uždavinių nuolatinio sprendimo ir tobulinimo monetarinė politika nebūtų įmanoma. Dažniausiai juos sprendžia ne tik monetarinę politiką vykdanti institucija, bet ir kiti ekonominės – finansinės aplinkos dalyviai, tiesiog šių uždavinių sprendimas yra išimtinė teisė suteikta valstybės tai institucijai. Įvardinsime pagrindinius uždavinius ir jų sprendimo reikalingumą: 1. Grynųjų pinigų emisijos mechanizmo suformavimas ir palaikymas. Be grynųjų pinigų sistemos negali egzistuoti jokia finansinė sistema. Tai savaime suprantamas funkcinis uždavinys. Net jeigu šalis nėra išleidusi savo valiutos, ji naudoja laikinuosius pinigus arba stiprią priimtiną kitos šalies valiutą, vis vien turi egzistuoti pinigų masės kontrolės mechanizmas, vien todėl, kad monetarinę politiką vykdanti institucija adekvačiai susivoktų ir valdytų situaciją. 2. Atsiskaitymo sistemos sukūrimas ir valdymas ir tobulinimas. Nauji atsiskaitymo metodai, apimantys tiek vietines tiek ir tarptautines rinkas nors iš esmės yra antriniai, palyginus su grynųjų pinigų mechanizmu, tačiau jau daugiau kaip šimtmetį yra nepakeičiamas finansų rinkų plėtros, internacionalizacijos ir visuomeninių santykių faktorius. Čia monetarinė politika atlieka daugiau arbitro vaidmenį – užtikrina „sąžiningas žaidimo taisykles“ ir gina sistemą nuo neracionalių ir pavojingų sprendimų. Paskutiniu metu atsiskaitymo priemonių, ypač namų ūkių sektoriuje teikėjais tampa finansinių rinkų „viduriniai“ žaidėjai plačiai siūlydami įvairaus pobūdžio mokėjimo korteles, galimybes atsiskaityti fiksuotas už paslaugas, atlikti ciklinius nuolatinius mokėjimus ir mokėjimus pagal iš anksto numatytas įvyksiančias sąlygas. 3. Valiutų kursų nustatymo ir informavimo sistemos parengimas. Tai labiausiai įtakojantis tarptautinę prekybą funkcinis uždavinys, prie kurio daugelis ekonomikos subjektų yra taip pripratę, kad jau nebeišskiria jo egzistavimo fakto iš visos finansinės sistemos. 4. Valstybinės reikšmės finansinių rezervų sukūrimas ir valdymas. Tai monetarinės politikos priemonėms naudoti skirti rezervai. Jų sudarymas ir valdymas – monetarinės politikos tikslinių uždavinių ir priemonių reikalas. 5. Valstybės biudžeto ir einamosios sąskaitos virtualus palaikymas. Valstybės einamoji sąskaita ir virtualus biudžetas taip pat turi būti saugojamas, tai dažniausia apsiima daryti šalies centrinis bankas. Jo įplaukų ir išlaidų mechanizmas taip pat yra gan savitas, ir gal būti nagrinėjamas kaip atskiras atvejis. 6. Kitų finansinės rinkos dalyvių kontrolė. Reikšmingas monetarinės politikos funkcinis uždavinys yra finansų rinkos dalyvių kontrolė, kadangi per juos monetarinė politika siekia savo pagrindinių tikslų, todėl jie turi veikti darniai nustatytuose veiklos rėmuose ir patikimai. 7. Visuotinio informavimo sistemos palaikymas ir statistinių duomenų archyvas saugojimas. Monetarinės politikos tikslų įgyvenimas labai priklauso nuo jos atvirumo ir skaidrumo visiems ekonomikos subjektams, kadangi tai mažina nepasitikėjimo krizių tikimybę. Funkciniai uždaviniai savo esme gali būti vienkartinio ir tęstinio pobūdžio, įgaunamo atitinkami nuo monetarinės politikos raidos toje valstybėje tarpsnio, arba ciklo (sąlygoto tokių aplinkybių kaip karas, perversmai ir pan.). Daugelis jų reikalauja rimto pradinio įdirbio, o vėliau tvarkingo palaikymo, tačiau tarp išvardintųjų nėra nei vieno, kuris būtų išimtinai vienkartinis atvejis. 3. Monetarinės politikos priemonės Norėdami daryti įtaką šalies ekonomikai, centriniai bankai (ar kitos monetarinę politiką vykdančios institucijos) taiko įvairias monetarinės politikos priemones. Šias priemones galima skaidyti į tris grupes: Skolinimosi ir skolinimo galimybės. Ši priemonė taikoma komercinių bankų (KB) iniciatyva. Tokiais atvejais centrinis bankas (CB) leidžia padėti indėlius arba išsiimti pinigus iš to KB sąskaitos CB. Ši priemonė skirta laikinam likvidumo pertekliui absorbuoti, tačiau ją taiko ne visų šalių centriniai bankai. Privalomosios atsargos. Tai CB reikalavimas KB, kad pastarieji ne mažesnę nei tam tikrą iš anksto CB apibrėžtą įsipareigojimų klientams dalį dengtų likvidžiu turtu. Šio turto dalis vadinama privalomųjų atsargų norma. Skirtingose šalyse ši norma skiriasi. Atviros rinkos operacijos (ARO). Šiomis operacijomis CB padidina arba sumažina pinigų kiekį vidaus rinkoje. Operacijos atliekamos išskirtinai centrinio banko (ar kitos monetarinę politiką vykdančios institucijos) iniciatyva ir taikomos visiems komerciniams bankams, o ne kuriam nors vienam atskirai [8]. Skirtingose šalyse atskirų pinigų politikos priemonių svarba nevienoda, jų pasirinkimą įtakoja daug veiksnių. Per pastaruosius tris dešimtmečius šių priemonių svarba pakito. Prieš tris dešimtmečius daugiausiai taikyta privalomųjų atsargų priemonė, o šiuolaikiniai centriniai bankai pereina prie atviros rinkos operacijų. Jų svarbą lėmė finansinių rinkų plėtra ir globalizacija, kadangi ilgainiui vien privalomosiomis atsargomis centriniai bankai savo tikslų negalėjo pasiekti. Atviros rinkos operacijos yra daug liberalesnė ir lankstesnė pinigų politikos priemonė nei privalomosios atsargos (pastarąsias tam tikra prasme netgi galima priskirti represijoms), o atviros rinkos operacijos vyksta aukciono būdu [1]. 3.1. Atviros rinkos operacijų kilmė Atviros rinkos operacijos (ARO) buvo atrastos atsitiktinai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir buvo pagrindinė Federalinio rezervų fondo evoliucionavimo iš pasyvios į aktyvią instituciją prielaida. Ši svarbi priemonė buvo aptikta atsitiktinai ankstyvaisiais Federalinio rezervų fondo (FRF) gyvavimo metais, atviros rinkos operacijų atsiradimą paskatino ir lankstus Federalinio rezervų fondo aktas. Jame įtvirtinta idėja, kad FRF turi vystytis ir adaptuotis pagal iškilusius poreikius ir aplinkybes. Po pirmojo Pasaulinio karo JAV ekonomika išgyveno stagnacijos laikotarpį, nuo kurio ypatingai kentėjo kai kurios ūkio šakos. Dėl stagnacijos FRF sudarantys bankai sudarinėjo tiek mažai verslo sandorių ir gaudavo tiek mažai lėšų, kad imta nuogąstauti jog kai kurie iš jų gali nepadengti net savo veiklos kaštų. Taigi, federaliniai bankai, norėdami padidinti savo pajamingumą, pirmąją 1922 metų pusę pradėjo sparčiai supirkinėti vyriausybės vertybinius popierius 1. Pinigai kuriuos federaliniai bankai mokėjo už šiuos vertybinius popierius atsidūrė komercinių bankų dispozicijoje, tokiu būdu padidindami visos šalies bankų pinigų rezervus. Neužilgo Federalinio rezervų fondo pareigūnų buvo pastebėta, kad įsigyjant vertybinius popierius atviroje rinkoje, galima įtakoti bendras skolinimosi sąlygas visos šalies mastu. Kitaip sakant, kai FRF supirko tam tikrą vertybinių popierių kiekį, padidėjo komercinių bankų rezervai bei buvo sudarytos palankesnės skolinimosi galimybės. Priešingas efektas pastebėtas kai FRF pardavė Vyriausybės vertybinius popierius. Gimė atviros rinkos operacijos, pagrindinis FRF monetarinės politikos įgyvendinimo įrankis. 1922m. gegužės mėnesį įkuriamas komitetas, kuris koordinuoja investicijų politiką centralizuotai per federalinį Niujorko banką, o sekančiais metais suformuojamas Federalinio rezervų fondo Atviros rinkos investicijų komitetas (OMIC). 1933 ir 1935 metų bankininkystės aktai numatė Atviros rinkos investicijų komitetą pakeisti Federaliniu Atviros rinkos komitetu (FOMC), kuris turėjo būti Federalinio rezervų fondo vykdomos monetarinės politikos kertinis akmuo. FOMC sudarė dvylika balso teisę turinčių narių, penki iš jų – federalinių bankų prezidentai (rotaciniu principu keisdavosi kasmet, tik Federalinio Niujorko banko prezidentas turėjo nuolatinę vietą), kiti septyni – Gubernatorių tarybos nariai, kuriems priklausė balsų persvara. Vėliau atviros rinkos operacijos išplito ir po kitas išsivysčiusias šalis, o pastaruoju metu ARO yra svarbiausia centrinio banko pinigų politikos priemonė. 3.2. Atviros rinkos operacijos, kaip monetarinės politikos priemonė Centrinis banko vykdoma monetarinė politika – tai priemonių visuma, kuriomis jis reguliuoja pinigų pasiūlą ir kredito sąlygas. Pagrindinis tokios politikos tikslas – nacionalinio produkto apimties didinimas, nedarbo bei infliacijos mažinimas, stabilus ekonominis augimas, mokėjimo balanso stabilumas, bankinės sistemos patikimumo ir likvidumo užtikrinimas. Pagrindinės monetarinės politikos priemonės yra: • Atviros rinkos operacijos • Pastovios (skolinimo – skolinimosi) galimybės • Privalomosios atsargos Kaip atskira pinigų politikos priemonė neišskiriama, tačiau poveikį turinti priemonė gali būti Centrinio banko vadovo pareiškimai, pasisakymai 2. Vakarų valstybėse šie dalykai jau yra kuris laikas valdomi, įvertinamas jų poveikis vykdomai pinigų politikai. Vienas iš pagrindinių atviros rinkos operacijų bruožų – jos vykdomos centrinių bankų iniciatyva, kai manoma kad tas yra būtina siekiant įgyvendinamos pinigų politikos tikslų. Centrinis bankas, pirkdamas ar parduodamas (vykdydamas atviros rinkos operacijas) obligacijas, vekselius, vyriausybės, savivaldybės bei kitus vertybinius popierius atviroje rinkoje, gali išplėsti ar sumažinti bankinės sistemos pinigų rezervų kiekį bei stipriai įtakoti šalies pinigų pasiūlą. Reiktų paminėti, kad paprastai privačių ar viešųjų korporacijų vertybiniais popieriais centriniai bankai atviros rinkos operacijų nevykdo 5. Kai centrinis bankas parduoda vertybinius popierius pinigai yra absorbuojami iš bankinės sistemos, kai superka – padidinamas pinigų kiekis sistemoje. Atviros rinkos operacijos yra pagrindinis pinigų kontrolės instrumentas industrinėse valstybėse ir įgyja vis didesnę reikšmę pereinamojo laikotarpio ekonomikų vystyme 3. Daugelį atvirosios rinkos operacijų negalima pavadinti pardavimais ar pirkimais tikrąja tų žodžių prasme [4]. Daugiausiai pirkimų atliekama pagal atpirkimo sutartį, t.y. pagal sutartį, kurioje pardavėjas pasižada vėl atpirksiąs vertybinius popierius iš anksto sutarta kaina ir numatytu laiku. Atviros rinkos operacijos galima suskirstyti į gynybines ir aktyvias. • Aktyvios – tokios atviros rinkos operacijos, kuriomis keičiamas centrinio banko rezervų dydis. • Gynybinės – skirtos faktorių, kurie eikvoja arba didina centrinio banko rezervus, neutralizavimui (pvz. Kalėdų, metinių mokesčių mokėjimo metu, etc.) [4] 5. Pastarosios sudaro 80-90% atviros rinkos operacijų. Įvairūs rinkos veiksniai gali sukelti labai didelius, bet laikinus rezervų pasikeitimus. Tam kad pinigų rinka būtų stabilizuota centrinis bankas stengiasi stabilizuoti rezervo pokyčius. Stengiamasi prognozuoti įvairių rinkos veiksnių poveikį, įvertinti veiksnių visumą, pajusti pinigų rinką. Dauguma autorių beveik sutartinai išskiria šiuos pagrindinius atviros rinkos operacijų privalumus 5 6 7: 1) Centrinis bankas visiškai kontroliuoja 2) Lankstumas ir aiškumas. Priklausomai nuo norimo rezultato, įmanoma tiksliai suplanuoti ir įgyvendinti išvengiant didelių nuokrypių siekiant pinigų politikos tikslo. 3) Lengvai pakeičiamos. Centrinis bankas gali nedelsiant ištaisyti padarytas klaidas. 4) Greitai realizuojamos. T.Mayer, J.Dussenberry ir R.Aliber savo knygoje “Pinigai, bankai ir ekonomika” išskiria šias atvirų rinkos operacijų teigiamas savybes: 1) Centrinis bankas gali pirkti arba parduoti vyriausybės vertybinius popierius tokiais kiekiais, kokiais nori. 2) Atviros rinkos operacijas centrinis bankas atlieka savo iniciatyva. 3) ARO gali būti atliekamos pamažu, todėl centrinis bankas gali tiksliai reguliuoti rezervus. 4) Atviros rinkos operacijomis centrinis bankas reguliuoja rezervus nuolat, kai tik keičiasi palūkanų norma ir kai centrinis bankas gauna naujos informacijos apie rinkos veiksnių poveikį rezervams. Atviros rinkos operacijas pagal jų dažnumą ir trukmę galima suskirstyti 10: Lentelė 1. ARO skirstymas pagal dažnumą ir trukmę. ARO tipas Trukmė Vykdymo dažnumas Įprastinės finansinės operacijos ~ 2 savaitės ~1 savaitė Ilgo laikotarpio finansinės operacijos ~3 mėnesiai ~1 mėnuo Specialios finansinės operacijos Nestandartizuota Nereguliarus Struktūrinės operacijos Standartizuota/nestandartizuota Reguliatus/nereguliarus Apibendrinus pažangiausių užsienio šalių centrinių bankų vykdomas atviros rinkos operacijas, jas pagal konkrečią techniką (principą) bei vykdymo procedūrą galima suskirstyti į šias grupes 10 11 13: 1) Atpirkimo (repo) sandoriai 2) Fiksuoto termino depozitų inkasavimas 3) Vertybinių popierių pirkimas/pardavimas 4) Skolos sertifikatų išdavimas 5) Operacijos užsienio valiuta Reiktų pridurti, kad gali būti pastarųjų ARO rūšių ir ARO tipų, pateiktų pirmoje lentelėje, įvairios kombinacijos. Pavyzdžiui, atpirkimo sandoriai gali būti kiekvieno tipo, o vertybinių popierių pirkimas/pardavimas patenka tik į specialių finansinių operacijų bei struktūrinių operacijų tipus. • Fiksuoto termino depozitų inkasavimas Priklauso specialių finansinių operacijų tipui, naudojamas absorbuoti rinkos likvidumo perteklių. Šie indėliai priimami fiksuotam laikotarpiui už fiksuotą palūkanų normą. Vykdymo dažnumas, indėlio dydis nėra standartizuoti. • Vertybinių popierių pirkimas/pardavimas Centrinis bankas rinkoje tiesiogiai perka pageidaujamus VP. Ši ARO rūšis naudojama tik kaip specialių finansinių operacijų bei struktūrinių operacijų tipas. Perkant/parduodant VP, jie pilna nuosavybės teise pereina iš pardavėjo pirkėjui, t.y. pirkėjas neturi jokio įsipareigojimo pateikti atpirkimui, o pardavėjas – atpirkti, kaip yra atpirkimo sandorio atveju. • Skolos sertifikatų išdavimas Priskiriama ARO struktūrinių operacijų tipui. Vykdo Europos centrinis bankas. Ši priemonė skirta sumažinti bankinės sistemos rezervų kiekį. Trukmė paprastai iki 12 mėnesių, komerciniai bankai turi tenkinti tam tikras sąlygas. Išleidžiamo skolos sertifikato suma apskaičiuojama: Pr – išleidžiamo skolos sertifikato suma N – nominali skolos sertifikato suma; R1 – palūkanų norma (%); D – galiojimo laikas (dienomis) • Operacijos užsienio valiuta Apima pastovius valiutinius sandorius bei ateities sandorius. Priskiriama specialių finansinių operacijų ARO tipui. Pagrindinis tikslas – valdyti bankinės sistemos likvidumą bei palūkanų normą. Apima operacijas tik plačiai pripažįstamomis valiutomis, bankų sistemos likvidumas jų pagalba gali būti tiek didinamas, tiek mažinamas. Dažnumas bei operacijos mastai nėra iš anksto numatyti. Atpirkimo sandorius panagrinėsiu šiek tiek plačiau. Atpirkimo (repo) sandoriai Brandžių ekonomikų šiuolaikiniai centriniai bankai ARO pagalba monetarinę politiką įgyvendina daugiausiai per atpirkimo (repo) sandorius. Atpirkimo sandoris - susitarimas, kuriuo viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja sutartą dieną (atsiskaitymų už perkamus vertybinius popierius dieną) perduoti kitos šalies (pirkėjo) nuosavybėn apibrėžtus vertybinius popierius, pirkėjas įsipareigoja tuos vertybinius popierius priimti, sumokėti už juos pirkimo kainą ir kitą, vėlesnę dieną (atsiskaitymų už atperkamus vertybinius popierius dieną) tuos pačius vertybinius popierius perduoti pardavėjo nuosavybėn, o pardavėjas įsipareigoja juos priimti ir sumokėti už juos atpirkimo kainą. Centrinio banko vykdomi repo sandoriai gali būti tiek pirkimo, tiek pardavimo. Vykdomi šalies centrinio banko iniciatyva, o jei įstatymai numato – ir komercinio banko iniciatyva. Pagal palūkanų apskaičiavimo metodiką atpirkimo sandoriai skirstomi: 1) Fiksuotų palūkanų 2) Kintamų palūkanų • Ribinių palūkanų • Sutartinių palūkanų Fiksuotųjų palūkanų aukcione tenkinami pageidavimai pagal prieš aukcioną skelbtą fiksuotąją atpirkimo palūkanų normą proporcingai kiekvieno aukciono dalyvio pageidaujamai sumai, už kurią jis nori įsigyti vertybinių popierių. Ribinių palūkanų aukcione tenkinami pagal ribinę atpirkimo palūkanų normą, o sutartinių - pagal pasiūlymuose nurodytas atpirkimo palūkanų normas. Atpirkimo kaina apskaičiuojama pagal formulę 9 10: K2 = K1 + K1 x P /100 x d/360 – C K2 - atpirkimo kaina; K1 - vertybinio popieriaus su susikaupusiomis palūkanomis pirkimo kaina (suapvalinta iki keturių skaitmenų po kablelio kiekvienam vertybinio popieriaus nominaliosios vertės šimtui litų); P - atpirkimo palūkanų norma; d - atpirkimo termino dienų skaičius; C - bendroji atkarpos išmokų suma, kurią sumoka vertybinių popierių emitentas nuo atsiskaitymų už perkamus vertybinius popierius dienos (ta diena neįskaitoma) iki atsiskaitymų už atperkamus vertybinius popierius dienos imtinai. Atpirkimo sandoriai idealiai tinka trumpalaikiams bankų rezervų svyravimams stabilizuoti 11. Taip pat naudojami norint sureguliuoti bankų likvidumo problemas dėl staigių kapitalo srautų pokyčių. Kaip rodo patirtis, dominuoja trumpalaikiai atpirkimo sandoriai. Kai kurios šalys, (pavyzdžiui Tailandas) repo aukcionus vykdo net dukart per dieną, o atpirkimo sandorių trukmė svyruoja nuo vienos dienos iki šešių mėnesių 3 8. Federalinio rezervų fondo, Europos centrinio banko veikloje atpirkimo sandoriai yra pagrindinė atviros rinkos operacija. Lietuvoje repo sandorius taip pat būtų galima vadinti pagrindine atviros rinkos operaciją, tačiau su išlygomis. ARO Lietuvoje vykdomos retai, daugiau skirtos Lietuvos Banko įgūdžių vykdyti ARO suformavimui, kad įsiliejus į Europos Monetarinę Sąjungą bei Europos Sąjungą būtų tinkamai pasiruošta vykdyti bendrą Europos Banko monetarinę politiką. ARO įtaka šalies pinigų rinkos palūkanų normai Centrinis bankas vykdydamas pinigų politiką ir atsižvelgdamas į ekonominius veiksnius, aplinkybes bei norėdamas daryti tam tikrą poveikį ekonomikai nusistato tam tikrą tikslinį pinigų palūkanų normos dydį, kurį bus stengiamasi pasiekti atviros rinkos operacijų pagalba. Šalies palūkanų norma – tai tas procentas už kurį bankai skolina vienas kitam šalies pinigų rinkoje. Pav. 1. ARO poveikis palūkanų normai šalyje. Tarkime, yra nusistovėjusi palūkanų norma P esant tam tikrai pinigų paklausai D ir jų pasiūlai S. Tačiau centrinis bankas nusprendžia siekti tikslinės palūkanų normos P1, nes tai atitiks jo įgyvendinamos monetarinės politikos tikslus. Siekiant pakeisti pinigų pasiūlą pradedami supirkinėti vertybiniai popieriai, dėl to pinigų pasiūlos kreivė pasislenka į padėtį S1. Pakitus pasiūlos struktūrai, atsirado naujas pusiausvyros taškas, kuriame palūkanų norma bus lygi P1, o skolinamų pinigų kiekis – Q1. Jeigu bus siekiama pakelti palūkanų normos lygį, bus pradėti vykdyti vertybinių popierių pardavimo aukcionai, pinigų pasiūla sumažės, tuo pačiu pakeldama užmokestį už skolinamą finansinį kapitalą. Paprastai šalyse, kuriose ARO yra svarbiausias monetarinės politikos instrumentas, už ARO atsakingas Centrinio banko padalinys kas dieną tikrina šiuos svarbiausius veiksnius ARO vykdymo procese: 1) Pinigų srautai 2) Iždo depozitai. 3) Namų ūkių turima valiuta. 4) Bankų rezervai. 5) Pokyčiai šalies pinigų rinkoje 6) Pirminių pardavėjų nuomonė apie vertybinių popierių pardavimo kainas. Pirminiai pardavėjai – tai Vyriausybės vertybinių popierių pardavėjai su kuriais už ARO atsakingas Centrinio banko padalinys tiesiogiai sudaro sandorius. Šie pardavėjai nesudarinėja sandorių su privačiomis firmomis ar komerciniais bankais. Įvairių šalių ARO vykdymo procese prie šių veiksnių gali būti numatyta dar ir papildomų, priklausomai nuo ekonomikos specifikos, integralumo su kitų šalių ekonomikomis. 3.3. Aro plėtros kriterijai Šiame skyriuje aptariami rinkos, šalies ekonominės architektūros, centrinio banko bei bankinės sistemos kriterijai, būtini sėkmingai atviros rinkos operacijų taikymo plėtrai ir monetarinės politikos tikslų siekimui. Centriniam bankui paprastai yra lengviau veikti skaidrioje rinkoje, kurioje nuolat vyksta prekyba, kur operacijas lydintys komunikaciniai procesai yra tikslūs ir greiti ir gerai suprantami centrinio banko siekiami tikslai. To galima siekti remiant tarpbankinę rinką, tobulinant finansų infrastruktūrą, nustatant kriterijus ARO sandoriams, renkant ir pateikiant statistiką, užtikrinant tarpbankinių mokėjimų (kliringo) mechanizmą. Tarpbankinės rinkos gyvybingumas yra ypatingai svarbus, nes padeda nustatyti ARO laiko ir apimties charakteristikas. Daugelis šalių įdiegė tai taikydamos politines priemones. Kitos pasielgė protingiau ir dar papildomai įdiegė skolinimosi galimybių apribojimus. Centrinis bankas tarpbankinę rinką gali skatinti ir daugiau techninėmis priemonėmis, naudodamas savo atsiskaitymo mechanizmą. Reikalinga ir konkurenciją skatinanti kompiuterizuota kainų siūlymo už vertybinius popierius sistema, kuri išsaugo anonimiškumą 3. Daugelis šalių taiko atpirkimo (repo) sandorius. Tai laikoma lanksčia ir patogia finansavimo forma. Centrinis bankas turi užtikrinti, kad šie sandoriai pirmiausiai priklausytų nuo monetarinės politikos tikslų, o ne nuo trumpalaikių rinkos tikslų. Atviros rinkos operacijoms palankios aplinkos kūrimas apimtų ir taisyklių nustatymą juridiniams asmenims, kurie dirba su centriniu banku. Pirminiai vertybinių popierių pardavėjai turėtų būti tam tikros grupės nariais, kuriai suteikiama teisė dirbti su centriniu banku. Šalys, kurios tokiu būdu vykdo atviros rinkos operacijas per pirminių pardavėjų grupes yra Brazilija, Čekija, Indija, Malaizija, Filipinai it kt. Nemažai pereinamosios ekonomikos šalių dabar dar kuria tokias pirminių pardavėjų sistemas. Norint veiklą vykdyti efektyviau, pardavėjai taip pat turėtų ieškoti mažmeninių klientų, taip prisidėdami prie ARO rinkos plėtros ir jos likvidumo didinimo. Mažesnėse šalyse pirminės pardavėjų sistemos kūrimas gali būti problematiškas ir nepraktiškas, nes paprasčiausiai gali tebūti tik keletas tos sistemos narių. Centrinis bankas turi rinkti, apibendrinti ir viešai pateikti rinkos statistiką. Kasdieninis informacijos rinkimas apie vertybinių popierių vertę, sandorių apimtis, jų pobūdį yra būtinas norint išvystyti efektyvią ARO vykdymo sistemą. Kuo greičiau tie duomenys agreguojami ir publikuojami, tuo labiau užtikrinamas ARO skaidrumas. Tinkamai parinktas duomenų publikavimo periodiškumas įgalina išvengti neadekvačios rinkos reakcijos. Šalyje turi būti išvystyti ir sandorio atlikimo bei atsiskaitymo standartai. Jokios ARO nebus vykdomos efektyviai, jei nebus tvirto įsitikinimo, jog vertybiniai popieriai bus perleisti bei už juos atsiskaityta laiku. Nors kliringo sistemos patikimumas ir efektyvumas aiškiai priklauso nuo rinkos techninio įsisavinimo bei institucinio pasirengimo, vis dėl to centrinis bankas vaidina svarbią rolę siekiant šių tikslų, kadangi jo rankose yra galutinio sprendimo priėmimo svertai. Taip pat turėtų būti sukurtas saugus dematerializuotas elektroninis vertybinių popierių registras (mūsų šalies atveju tai yra Lietuvos Centrinis Vertybinių Popierių Depozitoriumas). Įdiegus šias technologijas pasiekiamas aukštas vertybinių ARO sandorių saugumo bei efektyvumo lygis. Centrinis bankas be aktyvios antrinės vertybinių popierių rinkos yra apribotas vykdant ARO pirminėje rinkoje. Paprastai šios operacijos apima vertybinių popierių pardavimą aukciono būdu kad absorbuoti bankų rezervus, arba vertybinių popierių supirkimą su tikslu padidinti bankų rezervus. Parduodami iždo vertybiniai popieriai kaip monetarinės priemonės gali būti laikomos tik tada, jei iš parduotų vertybinių popierių gauti pinigai nėra prieinami vyriausybei juos išleisti. Geriausias būdas tai pasiekti yra laikyti lėšas atskirai, specialioje grynai monetarinės politikos tikslais sukurtoje sąskaitoje. Tokia sąskaita užtikrina, kad bankinės sistemos rezervai yra realiai sumažinti visą tą laiką, kol taikoma tam tikra monetarinė politika. Jei centrinis bankas vėliau suprastų, kad pervertino rezervų perteklių, jis gali atpirkti vertybinius popierius dar nesuėjus atpirkimo terminui. Toks atpirkimas, po kurio, galimas dalykas, seka vėl šių popierių pardavimas, gali būti papildoma antrinės rinkos vystymo paskata. Išleidžiami centrinio banko vertybiniai popieriai turėtų kainuoti nei daugiau, nei mažiau negu iždo vertybiniai popieriai išleisti specialiai monetarinės politikos tikslais. Renkantis tarp šių dviejų instrumentų pagrinde reikia atsižvelgti į institucines ir šalies rinkos aplinkybes. Centrinio banko vertybiniai popieriai gali būti naudingi, jeigu ne būtini, įgyvendinti ARO šalyse, kur įstatymai draudžia vyriausybei turėti vidinių šalies įsiskolinimų (pvz. Indonezija, Filipinai). Kaip rodo patirtis, šalyse, kuriose kaip ARO instrumentai kartu naudojami vyriausybės bei centrinio banko vertybiniai popieriai, gali kilti tam tikrų problemų. Kaip rodo Filipinų patirtis, plataus masto prekyba centrinio banko vertybiniais popieriais stabdo prekybos vyriausybės VP plėtrą. Dėl to vyriausybė centrinio banko VP pradėjo traktuoti kaip trukdančius jos monetarinei politikai siekiant sureguliuoti palūkanų normą bei skolų valdymą. Tuo pačiu metu centrinis bankas patirdavo nuostolius iš operacijų užsienio valiuta bei silpnos bankinės sistemos restruktūrizavimo. Dėl to iškilo grėsmė centrinio banko patikimumui. Tačiau 1993m. Filipinų centrinis bankas buvo restruktūrizuotas ir gavo teisę platų vyriausybės VP portfelį panaudoti atviros rinkos operacijų vykdymui. Panašaus pobūdžio problemų gali būti išvengiama. Pavyzdžiui Brazilijoje, kurios rinka yra santykinai didelė, centrinio banko VP buvo sėkmingai prekiaujama šalia vyriausybės VP. Atviros rinkos operacijos, kai monetarinės politikos tikslais išleidžiami specialūs VP, praktiškai vykdomos tada, kai bankų pertekliniai rezervai užtvindo visą bankinę sistemą. Kadangi šie VP gali būti atpirkti dar prieš terminą ir perparduoti, įmanomas jų panaudojimas rezervų padidinimui esant trūkumui. Bet šie VP negarantuoja tokio lankstumo kaip atviros rinkos operacijos antrinėje rinkoje. Kai pasigendama aktyvios pinigų ir tarpbankinės rinkų, tada centriniam bankui stinga nuolatinės informacijos apie dabartinę bei būsimą rezervų būklę, kas sąlygoja sudėtingą ARO laiko ir apimties kriterijų nustatymą. Dėl to ARO vykdymas gali tapti daugiau priklausomas nuo pirminės rinkos užgaidų, nei nuo svarbesnių centrinio banko tikslų. 4. PRIVALOMŲJŲ ATSARGŲ REIKALAVIMAI Šiuolaikinės centrinių bankų pinigų politikos priemonės paprastai skirstomos į tris dideles grupes: atvirosios rinkos operacijos, nuolatinės galimybės ir privalomųjų atsargų reikalavimai [7, p. 22-34; 13, p. 39]. Privalomųjų atsargų reikalavimai (minimum reserves reąuirements) - tai centrinio banko reikalavimai komerciniams bankams, kad ne mažiau kaip tam tikrą dalį jų apibrėžtų įsipareigojimų dengtų likvidūs turtas. Minėta dalis vadinama privalomųjų atsargų norma. Įsipareigojimai, kuriems taikomi privalomųjų atsargų reikalavimai, vadinami privalomųjų atsargų (apskaičiavimo) baze. Privalomosios atsargos skaičiuojamos tam tikram laikotarpiui, per kurį jos turi būti laikomos (toliau - laikymo laikotarpiui - maintenance period). Privalomosios atsargos laikomos likvidžiausios formos turtu - pinigais komercinio banko sąskaitoje centriniame banke. Kartais centriniai bankai į privalomąsias atsargas tam tikra dalimi įskaito ir grynuosius pinigus bankų kasose. Centrinio banko sprendimu, komerciniai bankai privalomąsias atsargas turi laikyti fiksuota suma arba kaip vidurkį per laikymo laikotarpį. Pastarasis būdas šiais laikais dominuoja, nes suteikia komerci­niams bankams lankstesnio likvidumo valdymo galimybę ir realiai sumažina privalomųjų atsargų naštą. Skirtinguose centriniuose bankuose atskirų pinigų politikos priemonių svarba buvo ir išlieka nevienoda. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: bendro ekonomikos pobūdžio (pereinamoji ar stabili šiuolaikinė rinkos ekonomika), vietos finansų rinkos išsivystymo ir integracijos tarptautiniu mastu, pasirinkto valiutos kurso režimo ir pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmo. Vakarų centriniuose bankuose atskirų pinigų politikos priemonių svarba per paskutinius 3 dešimtmečius pasikeitė. ARO svarba labai padidėjo, o nuolatinių galimybių ir privalomųjų atsargų reikalavimų sumažėjo. Dažnai ARO yra dominuojanti pinigų politikos priemonė, ypač šalyse, kurios reguliuoja nacionalinių pinigų pasiūlą ar palūkanų lygį(žr. 1 lentelę). ARO svarbą lėmė finansų rinkų plėtra ir globalizacija, atvėrusi komerciniams bankams didesnes likvidumo valdymo galimybes, kurios mažina privalomųjų atsargų svarbą ir poreikį naudotis nuolatinėmis galimybėmis. Plėtojantis finansų rinkoms, centriniai bankai turi taikyti vis lankstesnes priemones. ARO vykdomos rinkos kainodaros principu. Tuo tarpu privalomųjų atsargų reikalavimai ir nuolatinių galimybių politika yra daugiau administracinio pobūdžio ir mažiau lankstūs. Kol kas Lietuvos banko privalomųjų atsargų reikalavimai išlieka santykinai dideli ir daro didelę įtaką reziduojančių komercinių bankų veiklai, todėl verčia svarstyti, kada ir kaip būtų galima šiuos reikalavimus švelninti, o galbūt ir apskritai jų atsisakyti. Apžvelkime detaliau, kokia yra privalomųjų atsargų reikalavimų paskirtis ir svarba ne tik Vakarų, bet ir Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėse, taip pat taikant valiutų valdybos modelį. Kas lemia šios pinigų politikos priemonės naudojimo tendencijas ir kokios galėtų būti jos perspektyvos? 4.1. Privalomųjų atsargų funkcijos Privalomosioms atsargoms priskiriamos šios pagrindinės funkcijos [7, p. 46-48]: pinigų kiekio reguliavimo; centrinio banko teikiamų išteklių paklausos; likvidumo atsargos ir trumpalaikių palūkanų stabilizavimo; centrinio banko pajamų šaltinio. Pirmosios trys funkcijos tiesiogiai susijusios su pinigų politika. Pinigų kiekio re­guliavimo ir centrinio banko išteklių paklausos funkcijos kuria ilgalaikes pinigų politikos sąlygas: pinigų pasiūlą ir paklausą bei pinigų kiekio ir pinigų bazės santykį. Likvidumo ir pinigų rinkos palūkanų stabilizavimo funkcija priskirtina trumpalaikei likvidumo valdymo priemonei [12, p. 17-20]. Privalomųjų atsargų funkcijų svarba keitėsi. Tačiau ir šiomis dienomis atskirų centrinių bankų privalomųjų atsargų reikalavimų reikšmė ir atliekamos funkcijos neretai skiriasi (žr. 2 lentelę). Panagrinėkime privalomųjų atsargų funkcijas detaliau. Pinigų kiekio reguliavimo funkcija Privalomųjų atsargų normos, bazės ir vykdymo būdas daro įtaką pinigų kiekio ir pinigų bazės santykiui (pinigų multiplikatoriui) ir pačiam pinigų kiekiui. Ši priemonė Vakarų šalyse aktyviausiai buvo naudojama aštunto dešimtmečio antroje pusėje-devinto dešimtmečio pradžioje, kada buvo aktyviai įgyvendinamos monetarizmo teorijos rekomendacijos aktyviai reguliuoti pinigų kiekį (monetary targeting). JAV Federalinė atsargų sistema (Federal Reserve System) šią privalomųjų atsargų funkciją aktyviau taikė 1979-1982 m., Vokietijos Bundesbankas - nuo 1975 m. iki pat įstojimo į euro zoną 1999 m. pradžioje. Privalomųjų atsargų reikalavimai, kaip ir mokesčiai, neturi būti dažnai arba staigiai keičiami, nes kuria ilgalaikę verslo aplinką ir nors pakeitimai nedelsiant paveikia bankų sistemos likvidumą, tačiau visas poveikis pasireiškia per gana ilgą laiką. Todėl paprastai centriniai bankai šios pinigų politikos priemonės charakteristikų dažnai nekaitalioja, net ir reguliuodami pinigų kiekį. Tačiau tam, kad privalomosios atsargos glaudžiau sietųsi su pinigų kiekiu, dažnai taikomos šios priemonės [7, p. 46-57]: - privalomųjų atsargų bazės artumas reguliuojamo pinigų kiekio rodiklio (Vokietijoje -M3, JAV - M1) sąskaitinių pinigų elementams; santykinai trumpas laikymo laikotarpis (pvz., Ispanijoje 1990-1996 m. buvo 10d.; JAV iki šiol naudojamas 2 savaičių laikotarpis); privalomųjų atsargų bazei apskaičiuoti naudojamų įsipareigojimų datų ir laikymo laikotarpio persidengimas*. Europos centrinis bankas (ECB) sumažino privalomųjų atsargų reikšmę reguliuodamas pinigų kiekį, kadangi pastarasis tapo mažiau tiksliu pinigų politikos orientyru. ECB netaiko minėto laikotarpių persidengimo, o stebimo euro zonos pinigų kiekio M3 sąskaitinių pinigų dalis yra platesnė negu privalomųjų atsargų bazė, nes apima atpirkimo sandorius ir įmokas į pinigų rinkos fondus. Lietuvos bankas 1993 m., esant valdomo nacionalinės valiutos kurso režimui (managed float), privalomųjų atsargų reikalavimus veiksmingai panaudojo pinigų kiekiui ir valiutos kursui reguliuoti. Tiesa, šie reikalavimai neturėjo anksčiau minėtų požymių, nes pagrindinė jų paskirtis tradiciškai buvo užtikrinti likvidžias atsargas. Tačiau, rengdamasis greitam lito įvedimui, Lietuvos bankas 1993 m. gegužės mėn. padidino privalomųjų atsargų normą nuo 10 iki 12 procentų ir dramatiškai išplėtė bazę, įtraukdamas įsipareigojimus užsienio valiuta. Dėl to privalomųjų atsargų dydis padidėjo net 2,7 karto [18, p. 41-44]. Įsipareigojimų užsienio valiuta privalomąsias atsargas reikėjo laikyti laikinaisiais nacionaliniais pinigais (talonais). Šia priemone lito įvedimo išvakarėse gerokai sumažinus laikinųjų pinigų apyvartoje kiekį, talono kursas JAV dolerio atžvilgiu buvo santykinai stabilizuotas, nors prieš tai sparčiai krito. 1993 m. birželio 25 d. įvedus litą, jo kursas Vakarų valstybių valiutų atžvilgiu ėmė didėti ne tik realiai**, bet ir nominaliai, nes dingo diferencijuoto talonų keitimo į litus pavojus, smarkiai sumažėjo infliacijos lūkesčiai, o nuo rugpjūčio 1 d. litas paskelbtas vienintele teisėta mokėjimo priemone vidaus atsiskaitymams. Lietuvos bankas stabdė silpnai ekonomikai nenaudingą lito kurso kilimą ne tik intervencijomis Tarpbankinėje valiutų biržoje (veikusioje 1993 m. spalį-1994 m. kovą), bet ir 1993 m. birželio-lapkričio mėn. laipsniškai pakeisdamas įsipareigojimų užsienio valiuta privalomųjų atsargų laikymo valiutą litą JAV doleriu ir (arba) Vokietijos marke. Vykdymo valiutos pasirinkimo teisė iki šiol palikta patiems komerciniams bankams, tačiau tam turi įtakos Lietuvos banko taikomi atviros pozicijos užsienio valiuta apribojimai [25]. Centrinio banko išteklių paklausos funkcija Ši funkcija dar yra vadinama likvidumo struktūrinio trūkumo sukūrimo [31, punktas 7.1] arba likvidumo valdymo funkcija [7, p. 46]. Privalomųjų atsargų reikalavimus šiame amplua taikė Vokietijos Bundesbankas [26, p. 125], o nuo 1999 m. pradžios -ECB, su išlygomis perėmęs Bundesbanko taikytą pinigų politikos priemonių sistemą ir poveikio perdavimo mechanizmą. ECB pinigų politikos strategijoje nurodoma, kad privalomųjų atsargų reikalavimai sukuria arba padidina bankų sistemos struktūrinį likvidumo trūkumą, o tai savo ruožtu gali padidinti ECB likvidumą teikiančių pinigų politikos priemonių veiksmingumą [31, punktas 7.1]. Svarbiausia ECB pinigų politikos priemonė kaip tik ir yra likvidumą didinančios pagrindinės refinansavimo operacijos. Tai 2 savaičių trukmės ARO, kurios organizuojamos 1 kartą per savaitę per euro zonos nacionalinių centrinių bankų (NCB) infrastruktūrą ir įforminamos, atsižvelgiant į atitinkamo centrinio banko taikomą užtikrinimo priemonių sistemą, kaip paskolos už vertybinių popierių užstatą arba (rečiau) kaip atpirkimo sandoriai [31, p. 7, 38-52]. Euro zonos komerciniai bankai grynąja verte iš tiesų yra nuolat įsiskolinę euro sistemai - nacionaliniams centriniams bankams ir ECB. Šis įsiskolinimas net 2 kartus didesnis negu privalomosios atsargos, nes euro sistemos pinigų politikos operacijos iš dalies atsveria ir bankų sistemos likvidumą mažinančius veiksnius: grynuosius pinigus apyvartoje, centrinių vyriausybių grynąsias (net) lėšas centriniuose bankuose ir kitus veiksnius [9]. Komerciniai bankai euro sistemos lėšų pageidauja dar daugiau - 2000 m. antroje pusėje šių lėšų paklausa paprastai buvo 2-3 kartus didesnė už pasiūlą [10]. Tuo tarpu iki šiol euro sistemai nepriklausantis Anglijos bankas nustato simbolinę 0,15 procento dydžio privalomųjų atsargų normą. Tačiau D. Britanijos komerciniai bankai, nepaisant gerokai mažesnių privalomųjų atsargų reikalavimų, taip pat yra nuolat gerokai įsiskolinę savo centriniam bankui. Šiuo atveju jų privalomosios atsargos sudaro tik 1-2 procentus šio įsiskolinimo*. Anglijos banko pagrindinė pinigų politikos priemonė yra likvidumą didinantys 2 savaičių atpirkimo sandoriai, kurių aukcionai organizuojami iki 2 kartų per dieną [2]. Gerokai didesnį ARO dažnį nei ECB atveju lemia: veiksmingesnė D. Britanijos pinigų rinka, greičiau paskirstanti centrinio banko suteiktus išteklius ir leidžianti Anglijos bankui veiksmingiau vykdyti ARO; labai mažos privalomosios atsargos ir atitinkamai didesnė Anglijos banko atsakomybė išlaikant pinigų rinkos stabilumą, taip pat šio banko preciziškai remiama praktika, kad komerciniai bankai darbo dieną baigtų su nuliniu, o ne teigiamu balansu korespondentinėse sąskaitose centriniame banke. Tuo tarpu ECB įskaito į privalomąsias atsargas tik tas komercinių bankų lėšas, kurios buvo korespondentinėse sąskaitose euro sistemoje darbo dienos pabaigoje [29, straipsnis 1]; -judri valstybės iždo sąskaita Anglijos banke. Daugelyje euro zonos šalių vals­tybinės iždo sąskaitos yra komerciniuose bankuose [33]. Minėtas komercinių bankų įsiskolinimas centriniams bankams, nepaisant skirtingos privalomųjų atsargų politikos, verčia nuodugniau panagrinėti didelės komercinių bankų priklausomybės nuo centrinio banko išteklių priežastis. Ši priklausomybė neabejotinai didina pinigų politikos priemonių veiksmingumą reguliuojant šalies palūkanų lygį. Tačiau kas verčia komercinius bankus nuolat skolintis centriniame banke ir mokėti palūkanas, nors jie galėtų bent jau privalomųjų atsargų reikalavimus įvykdyti savo lėšomis? Minėtą reiškinį pirmiausia lemia ne privalomųjų atsargų reikalavimai, bet patrauklios likvidumą didinančių ARO palūkanos, kurios yra būdingos centriniams bankams, reguliuojantiems pinigų pasiūlą ar palūkanų lygį, nes padeda sukurti veiksmingo poveikio rinkai kanalą. Valiutų valdybos atveju privalomųjų atsargų reikalavimai sukuria rinkoje papildomą šių atsargų laikymo valiutos paklausą, o tai gali sukelti automatišką pinigų, superkant bazinę valiutą, išleidimą arba išėmimais apyvartos, bet ne bankų sistemos įsiskolinimą centriniam bankui. Kaip matyti 1 pav., euro zonoje sudarytų 1 nakties tarpbankinių skolinimo sandorių vidutinė palūkanų norma EONIA {Euro OverNight Index Average) dažniau buvo šiek tiek didesnė už 2 savaičių, t. y. gerokai ilgesnio termino, ECB ARO palūkanas. Tiesa, ECB 2000 m. birželio mėn. fiksuotų palūkanų aukcionus pakeitus kintamų palūkanų aukcionais, šis akivaizdus perviršis beveik išnyko. D. Britanijoje nagrinėjamu laikotarpiu sudarytų 1 nakties tarpbankinių skolinimo sandorių vidutinė palūkanų norma SONIA (Sterling OverNight Index Average) svyravo apie Anglijos banko 2 savaičių ARO palūkanas. Įvertinus terminų skirtumą, paaiškėja, kad abiem atvejais centrinių bankų ištekliai yra pigesni negu rinkoje*. Žinoma, minėti centriniai bankai išleidžiamų pinigų kiekį nustato atsižvelgdami ne į komercinių bankų pageidavimus, bet į pinigų politikos tikslus. Likvidumo atsargos funkcija Daugelyje centrinių bankų, iki šiol taikančių privalomųjų atsargų reikalavimus, likvidumo atsargos ir (ar) pinigų rinkos palūkanų stabilizavimo funkcija yra svarbiausia. Abu šiuos aspektus panagrinėsime atskirai. Privalomosios atsargos, laikomos likvidžiausia turto forma, neabejotinai garantuoja didesnį bankų sistemos likvidumą ir atsparumą sukrėtimams, tačiau jos neapsaugo komerciniuose bankuose padėtų indėlių, nes pastarųjų paprastai yra keliolika kartų daugiau. Tai buvo pastebėta jau Didžiosios depresijos metais, todėl indėlių apsaugos funkciją laipsniškai perėmė kolektyvinės indėlių draudimo sistemos. Tuo pat metu privalomosios atsargos deformuoja rinką, didindamos maržą tarp indėlių ir paskolų palūkanų normų**, nes paprastai centriniai bankai nevisiškai kompensuoja (remunerate) komerciniams bankams šių atsargų laikymo sąnaudas. Visa tai mažina komercinių bankų konkurencingumą prieš kitas finansų įstaigas, kurioms tokie reikalavimai netaikomi (pvz., investicijų fondams). Finansų rinkų plėtra ir didėjančios komercinių bankų galimybės valdyti likvidumą, taip pat kredito įstaigų operatyvios priežiūros pažanga leidžia centriniams bankams etapais mažinti privalomųjų atsargų naštą arba apskritai jos atsisakyti. Likvidumo atsargos funkcija vis labiau perleidžiama lankstesniems likvidumo normatyvams. Likvidumo normatyvas skaičiuojamas kaip banko likvidaus turto ir įsipareigojimų santykis, į likvidžias lėšas įtraukiant ne tik bankų atsargas korespondentinėse sąskaitose, bet ir likvidžias investicijas (patikimus vertybinius popierius, atpirkimo sandorius). Paprastai tiek įsipareigojimai, tiek ir turtas būna įvertinami pagal jų likvidumo laipsnį [5; 24]. Komerciniai bankai gali lanksčiau pasirinkti savo likvidaus turto struktūrą, išlaikydami reikiamą likvidumo lygį. Likvidumo normatyvas vykdomas pagal atitinkamos dienos turtą ir įsipareigojimus, tuo tarpu privalomųjų atsargų laikymo laikotarpis daugiau ar mažiau atsilieka nuo įsipareigojimų, pagal kuriuos buvo apskaičiuotos privalomosios atsargos (žr. 1 priedą). Tuo pat metu likvidumo normatyvas, kaip ir privalomųjų atsargų reikalavimas, turi būti vykdomas kiekvieną dieną. Dėl sudėtingesnio apskaičiavimo priežiūros institucijos likvidumo normatyvą dažniausiai kontroliuoja retesniu periodiškumu. Taigi likvidumo normatyvu pakeisti privalomąsias atsargas galima tik įsitikinus, kad bankų sistema veiks pakankamai stabiliai ir periodiškos kontrolės atveju. Paskutiniais dešimtmečiais Vakarų centriniai bankai privalomųjų atsargų reika­lavimų lygį (bazę ir normą) mažino etapais, t. y. kartą per keletą metų, paprastai ekonomikos sąstingiu metu sumažindavo, o ekonomikai atsigavus, jų nedidindavo. Pavyzdžiui, Anglijos bankas privalomųjų atsargų reikalavimus labiausiai sumažino dar 1971 m., Federalinė atsargų sistema (FAS) - 1980 m. ir 1990 m., Bundesbankas -1980 m. ir 1993 m. Kai kurių valstybių (Danijos, Kanados, Norvegijos, Švedijos) centriniai bankai apskritai atsisakė privalomųjų atsargų. Kai kurie centriniai bankai nustato labai mažą normą (D. Britanijos - 0,15 %) arba kompensacijas, palūkanų forma mokamas komerciniams bankams, kurios nors iš dalies kompensuoja jų alternatyviąsias sąnaudas (ECB, Australijos ir Graikijos centriniai bankai). Anksčiau centriniai bankai neretai nustatydavo diferencijuotas privalomųjų atsargų normas: didesnes trumpesnių terminų įsipareigojimams, taip pat didesnėms atitinkamų įsipareigojimų sumoms. Mažėjant privalomųjų atsargų kaip likvidumo atsargos reikšmei, sumažėjo arba visiškai išnyko ir normų diferenciacija. Taip pat vis didesnei įsipareigojimų daliai privalomųjų atsargų nereikalaujama. ECB, perimdamas Vokietijos Bundesbanko taikytą pinigų politikos priemonių sistemą, po didelių diskusijų perėmė ir privalomųjų atsargų reikalavimus. 1995 m. rugpjūtį Bundesbankui sumažinus privalomųjų atsargų reikalavimus, jie tapo orientuoti į bankų sistemos darbinių lėšų (vvorking balance) lygį. Jis bankams įprastomis aplinkybėmis reikalingas atsiskaitymams atlikti ir nepriklauso nuo to, kokių privalomųjų atsargų reikalauja centrinis bankas. Tačiau iki euro zonos įsteigimo didelė dalis ES valstybių apskritai netaikė arba taikė dar švelnesnius privalomųjų atsargų reikalavimus. Pirmai grupei priklausė Belgija, Danija ir Švedija, antrai (švelnesnių reikalavimų) gru­pei - D. Britanija ir Prancūzija su mažesne privalomųjų atsargų norma bei Airija, Graikija, Italija ir Olandija (pastarosiose valstybėse privalomosios atsargos buvo iš dalies kompensuojamos) [7, p. 50-51, 56; 13, p. 39]. Tokiomis sąlygomis ECB nustatė supaprastintus ir švelnesnius už Bundesbanko privalomųjų atsargų reikalavimus: - ECB susiaurino privalomųjų atsargų bazę, neįtraukdamas visų terminų atpirkimo sandorių ir įsipareigojimų, kurių terminas sutarties sudarymo dieną ilgesnis kaip 2 m.*; • ECB nustatė bendrą 2 procentų privalomųjų atsargų normą ir kompensacijąkomerciniams bankams, artimą jų alternatyvioms sąnaudoms. Kompensavimo normayra lygi ECB pagrindinių refinansavimo operacijų ribinių (aukcione mažiausių) palūkanųnormų vidurkiui per laikymo laikotarpį [31, punktas 7.4]. Aukcionuose vidutinė ECBpagrindinių ARO palūkanų norma, kaip matėme 1 pav, būna labai artima tarpbankineipalūkanų normai EONIA, nes lemia jos lygį; kaip jau minėta, ECB atsisakė bazės apskaičiavimo duomenų ir laikymo laikotarpių persidengimo, tačiau paliko pastarojo trukmę, lygią 1 mėn. Dabar privalomosios atsargos apskaičiuojamos pagal įsipareigojimus paskutinę mėnesio dieną, o laikymo laikotarpis prasideda tik kito mėnesio 24 d. Komerciniams bankams j au nereikia pildyti specialios privalomųjų atsargų ataskaitos, o atsargos apskaičiuojamos pagal mėnesio balanso ataskaitos duomenis. Vidurkio būdu laikomos privalomosios atsargos yra pinigų rinką stabilizuojantis veiksnys tarp ECB pagrindinių ARO, vykdomų savaitės dažnumu. ECB perėmė šią šiek tiek didesnių privalomųjų atsargų ir retesnių ARO sistemą iš Bundesbanko, atsižvelgdamas į nusistovėjusią praktiką vienoj e iš svarbiausių euro zonos bankų sistemų ir atsargumo poreikį, sujungdamas gana skirtingas 11 valstybių į bendrą pinigų ir atsiskaitymų sistemą. Danija, D. Britanija ir Švedija kol kas nepriklauso euro zonai ir iki narystės joje neketina nustatyti ar sugriežtinti privalomųjų atsargų reikalavimų. Ilgainiui rinkų efektyvumo plėtra paskatins ECB evoliucionuoti aktyvesnių ARO ir dar mažesnių privalomųjų atsargų kryptimi. VRE valstybių centriniai bankai ekonomikos pereinamuoju laikotarpiu tradiciškai taikė santykinai aukštus privalomųjų atsargų reikalavimus dėl padidintos bankų sistemos ir visos finansų rinkos rizikos bei riboto priežiūros veiksmingumo. Tačiau pastaraisiais metais beveik visuotinai pradėta šiuos reikalavimus mažinti arba ketinama netrukus tai padaryti. Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptyse numatyta, kad „Lietuvos bankas vykdo ARO, jeigu tai gali padėti išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, kurie sukelia papildomą spaudimą fiksuoto lito kurso režimui" ir „perduoti Lietuvos pinigų rinkai palūkanų lygio kitimo tendencijas tarptautinėje rinkoje, kai Lietuvos pinigų rinka dėl nepakankamo išsivystymo pavėluotai įjas reaguoja" [20, punktas 25]. Kadangi Lietuvos banko ARO (indėlių arba atpirkimo sandorių aukcionai) skirtos rinkos efektyvumui padidinti, jos nevykdomos, jeigu rinka pati veikia pakankamai veiksmingai arba centrinio banko pasyvumas skatina ją taip veikti. Kaip pažymėjo Lietuvos banko patarėjas (1997-1998 m.) Richard Kopcke (FAS), valiutų valdybos sąlygomis „ribotų ARO poreikis greitai mažėja, komerciniams bankams užmezgant glaudžius ryšius su užsienio finansų institucijomis ir įgalioj ant jas valdyti savo atsargas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!