Mokesčių įstatymų taikymo principai

MOKESČIŲ ĮSTATYMŲ TAIKYMO PRINCIPAI Mokesčių įstatymų taikymo principai Efektyvi valstybės mokesčių sistema turėtų būti siektinas kiekvienos valstybės tikslas, kuris padėtų geriau surinkti ir paskirstyti gaunamas biudžeto lėšas. Juk svarbu ne vien tik tai, kodėl subjektai nemoka mokesčių ir didina šešėlinės ekonomikos mastus, bet ir kodėl jie moka juos, nes didesnė piliečių dalis tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse vis dėl to linkę mokėti mokesčius. Kiekviena valstybė siekia sukurti tokią sistemą, kuri atitiktų ir mokesčių mokėtojų, ir mokesčių administratorių lūkesčius. Valstybės mokesčių sistema teoriškai turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus. Svarbiausias apmokestinimo uždavinys – gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti. Literatūroje [5] išskiriami kriterijai, kuriais būtų galima apibrėžti efektyvią mokesčių sistemą. Apmokestinimo principai yra pirmasis kriterijus, leidžiantis identifikuoti efektyvią mokesčių sistemą. Tai yra pagrindinės taisyklės, kurias kūrė įvairūs visuomenės veikėjai ir politikai, ir kuriomis remiantis, buvo kuriamos ir šiuolaikinės mokesčių sistemos. Klasikinės ekonominės teorijos kūrėjai A. Smithas ir D. Ricardo skatino visuotinumo ir proporcingumo principus. Jie išskyrė penkis pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumo bei proporcingumo, aiškumo (tikslumo), patogumo bei pigumo. Vėliau buvo teigiama, jog mokesčiai turėtų būti lankstūs ir patenkintų valstybės poreikius jos funkcijoms vykdyti. Remiantis reproduktyvumo principu (F. Hamas), “didėjanti mokesčių našta yra pavojinga kiekvienai valstybei, net ir stipriai bei turtingai”. Teisingumas reiškia, jog nė viena mokesčių mokėtojų grupė negali išvengti mokesčių naštos. Aiškumo ir tikslumo principai rodo, kad mokesčiai nėra vien tik finansų sritis, jie taip pat glaudžiai yra susiję ir su filosofija, psichologija bei sociologija. Kai kur, šalia pigumo, neutralumo, tikslingo administravimo, ne per didelių išlaidų piliečiams principų, kaip vienas iš apmokestinimo principų, išskiriamas ir atsižvelgimas į finansų psichologiją. Šis principas reiškia, kad Vyriausybė turėtų numatyti geriausius mokesčių tarifus ir formas, taip pat mokesčių mokėtojų reakciją į mokesčių pasikeitimus ir nuolat sekti šalies “finansinį psichologinį klimatą” [5]. Šiuolaikinėse įvairių valstybių mokesčių sistemose vadovaujamasi principais, išsakytais ankstesniais amžiais, ypač pabrėžiamas mokesčių sistemos teisingumas, aktualiu laikomas ir skaidrumo principas, ekonominis efektyvumas, administracinis paprastumas, mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas [10]. Pagal teisingumo principą mokesčiai turi būti nustatomi pagal bendras objektyvias taisykles, kurios pripažįstamos kaip teisingos ir protingos. Šitas principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Išskiriami du apmokestinimo principai [4]: 1) Naudos principas, kuris kartais vadinamas teisingumo principu, t.y. kai mokesčiai atitinka gaunamą naudą, priklauso nuo noro mokėti už visuomenines gėrybes. Naudos principą atspindi vartojimo mokesčiai, kai apmokestinamos konkurentinės prekės, tam tikri turto mokesčiai, socialinės draudimo įmokos; 2) Atsižvelgiant į mokesčių mokėtojų gebėjimą mokėti mokesčius, t.y. kai mokesčiai padalinti pagal galimybes, skiriamas horizontalusis ir vertikalusis teisingumas. Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami. O vertikalusis teisingumas pasireiškia tuomet, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai. Taigi fiziniai ir juridiniai asmenys praktiškai turėtų būti apmokestinami diferencijuotai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė jų dalis skiriama mokesčiams. Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų, skatintų jų pasiekimą, skatintų individų darbingumą. Apmokestinimo įtaka ekonominiams stimulams pasireiškia dvejopai: pajamų efektu ir pakeitimo efektu. Pajamų efektas – tai mokesčio mokėtojo pajamų dydžio sumažėjimas dėl sumokėtų mokesčių, skatinantis taupyti bei rezultatyviau dirbti, kad būtų galima prarastas pajamas atkurti. Pakeitimo efektas – santykinis pajamų lygio sumažėjimas, kai prarandamas stimulas investuoti ir diegti naujoves, taupyti bei tęsti veiklą. Pagal administracinio paprastumo principą, mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, turi nekelti mokesčių mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Skiriami tokie principiniai aspektai: paprastumas ir apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojams. Kai mokesčio instrumentarijaus taisyklės painios ir netiksliai apibrėžtos, tuomet dažniausiai mokesčiai ne visi surenkami, sukelia mokesčių mokėtojų ir mokėsčių ėmėjų konfliktus. Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti. Valstybei naudinga turėti elastingų įplaukų mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja sparčiau nei mokesčių bazė. Elastingumo principas, dar vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestinių įplaukų automatinis didėjimas leidžia išvengti dažno mokesčių didinimo, į kurį mokesčių mokėtojai paprastai reaguoja neigiamai. Siekiant nustatyti mokesčių mokėtojų finansinį pajėgumą bei patenkinti valstybės reikalus, reikia vadovautis tam tikrais mokesčių sistemos sudarymo principais [2]: 1). Teisingumo principas, pagal kurį visi gyventojai moka mokesčius priklausomai nuo jų finansinio pajėgumo, jog mokesčių našta nebūtų sunki. 2). Politinės ekonomijos principas reikalauja, kad tautos ūkis mokesčių naštos nebūtų slopinamas, skurdinamas ar vedamas į bankrotą. Jeigu mokesčių mokėtojas savo pajamas atiduoda mokesčiams, tuomet nyksta mokesčių šaltinis ir vis mažėja reikalinga valstybės išlaidoms padengti pinigų suma. 3). Finansinio principo atveju reikalaujama, kad valstybės išlaidos būtų dengiamos neatsižvelgiant į nieką. Be aukščiau minėtų principų siūloma išskirti ir tokius apmokestinimo principus: mokumo ir egzistencijos galimybė; apmokestinimo teisingumas; mokesčių apskaitos ir atskaitomybės metodikos paprastumas (aiškumas). Lietuvos mokesčių sistema, remiantis naujuoju 2004 m. priimtu Mokesčių administravimo įstatymu [6], toliau tekste MAĮ, formuojama pagal penkis principus: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą. Mokesčių mokėtojų lygybės principas (7 str.) skelbia, kad taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs, t.y. mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą. Pagal teisingumo ir visuotinio privalomumo principą (8 str.), kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių sistema turi garantuoti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Tai pasiekiama tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą savo pajamų dalį. Mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, negali būti individualaus pobūdžio, pažeidžiančios proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Pagal apmokestinimo aiškumo principą (9 str.), mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti. Tai reiškia, kad mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti aiškūs, neprieštarauti vieni kitiems [4]. Turinio viršenybės prieš formą principas (10 str.) sako, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. MAĮ, kalbant apie mokesčio apskaičiavimą ir perskaičiavimą (66 str.), pabrėžiama, kad, mokesčių mokėtojas, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Kitaip sakant, viena iš pagrindinių mokesčių mokėtojo pareigų yra, vadovaujantis mokesčių įstatymais, teisingai apskaičiuoti mokestį, išskyrus atitinkamuose mokesčių įstatymuose numatytas išimtis, kai mokestį privalo apskaičiuoti kiti asmenys (pvz. gyventojų pajamų mokestį nuo A klasės pajamų bei įmokas į Garantinį fondą apskaičiuoja mokestį išskaičiuojantis asmuo, o žemės mokestį - atitinkamas mokesčių administratorius) [11]. Tame pačiame straipsnyje, nurodoma, kad, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais [6]. Valstybinė mokesčių inspekcija ir Lietuvos muitinė mokestį apskaičiuoti gali remdamasi mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčio deklaracijomis, apskaitos ir kitais dokumentais arba kitais MAĮ 69 bei 70 straipsniuose numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais, t. y. taikydama turinio viršenybės prieš formą principą (69 str.) arba pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (70 str.). Mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimas (67 str.) nusako, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Siekiant, kad mokesčio apskaičiavimo teisingumo įrodinėjimo našta būtų padalinta vienodai tarp mokesčių administratoriaus (Valstybinės mokesčių inspekcijos, Lietuvos muitinės) ir mokesčių mokėtojo, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas privalo pagrįsti, t. y. pateikti visus faktus, aplinkybes, dokumentus, patvirtinančius, kad tos sumos apskaičiuotos pagrįstai ir teisingai [11]. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su valstybinės mokesčių inspekcijos ar Lietuvos muitinės pareigūnų papildomai apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo įrodyti, kad tos sumos apskaičiuotos neteisingai. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, teikdamas pastabas dėl patikrinimo akto ar skundą dėl mokestinio ginčo, turi pateikti ir visus dokumentus ir/ar kitus įrodymus, kurie galėtų paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiavimus [11]. MAĮ 68 str. apibrėžia mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį [6]. Jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tais atvejais, kai atliekamas pakartotinis mokesčių mokėtojo patikrinimas, šio straipsnio 1 dalyje numatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) laikotarpio apribojimas, kad mokestis gali būti apskaičiuojamas (perskaičiuojamas) ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, netaikomas. Tačiau pakartotinio patikrinimo metu valstybinė mokesčių inspekcija mokesčio negali apskaičiuoti už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu. Todėl pakartotinio patikrinimo metu gali būti tikrinamas tik tas laikotarpis, kuris buvo tikrintas pirminio patikrinimo metu, arba tik dalis pirminio patikrinimo metu tikrinto laikotarpio. Valstybinė mokesčių inspekcija mokestį gali apskaičiuoti (perskaičiuoti) tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje reikia nustatyti valstybei padarytą žalą ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai [3]. Mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą (69 str.), skelbia, kad: 1). Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas; 2). Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Iš šito straipsnio seka, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis turinio viršenybės prieš formą principu, turi teisę vertinti mokesčių mokėtojo veiklos turinį, o ne formalią jos išraišką. Todėl, kai mokestis apskaičiuojamas taikant turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius neatsižvelgia į formaliai sudarytą sandorį, ūkinę operaciją ar bet kokią jų grupę, o taiko tokias apmokestinimo taisyklės, kurios pagal mokesčio įstatymo tikslą ir prasmę taikytinos esant nustatytajam tikrajam veiklos turiniui, t. y. tikriesiems sandorio, ūkinės operacijos ar bet kokios jų grupės sudarymo tikslams. Mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoja taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo veikloje nustato žemiau išvardytas aplinkybes [9]: 1). Formaliai sudaryti sandoriai, ūkinės operacijos fiksuojamos apskaitoje, jei tai numato teisės aktai, ir yra vykdomi. 2). Sudarytas sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, vertinant atliktų veiksmų visumą, savo turiniu neatitinka mokesčio įstatymo tikslo ir prasmės, tačiau atskirais veiksmais formaliai teisės aktų reikalavimai nepažeidžiami arba jų pažeidimas yra labai abejotinas. 3). Sandorio, ūkinės operacijos ar bet kokios jų grupės sudarymo pagrindinis tikslas - mokestinė nauda, kuri suprantama kaip mokesčio mokėjimo terminų nukėlimas, mokėtinos mokesčio sumos sumažinimas arba visiškas mokesčio išvengimas, grąžintinos (įskaitytinos) mokesčio permokos (skirtumo) padidinimas, arba mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminų sutrumpinimas. 4). Sudarytas sandoris, ūkinės operacijos ar bet kokia jų grupė nepateisinamas jokiais verslo ar kitais, jo naudą pagrindžiančiais, poreikiais, išskyrus nurodytą 2.3. punkte, ir įprastinėmis rinkos sąlygomis jie nebūtų sudaromi. Kitaip tariant, jei apskaitos ir kituose dokumentuose bei apskaitos registruose duomenys neatspindi tikrojo ūkinių operacijų turinio, jei sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir sudaryti tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) ar sudaryti kitam sandoriui pridengti ir panašiais atvejais, mokesčių apskaičiavimo patikrinimas turi būti atliktas ir mokesčiai apskaičiuoti remiantis ne tik mokesčio mokėtojo buhalterine  apskaita. Šiuo metu mokesčių inspekcijos pareigūnai mokesčių mažinimo atvejus tikrina, tirdami PVM skirtumo “grobstymo schemas”. Tačiau reikiamo dėmesio dar neskiriama sandoriams, kurie sudaryti didesnėmis kainomis arba pats sandoris sudarytas tam, kad būtų išvengta mokesčių, t.y. vadinamosioms “mokesčių minimizavimo schemoms”. Aptinkami dar kiti pavadinimai: “mokesčių planavimas”, “mokesčių vengimas” [1]. Greta elementarių mokesčių vengimo būdų, kurie pažeidžia šiuo metu galiojančių mokesčių įstatymų normas, egzistuoja mokesčių vengimas piktnaudžiaujant sandorių, ūkinių operacijų ir kitų veiksmų formos teikiamomis galimybėmis. Mokesčių įstatymų leidybos procese vienokias ar kitokias mokesčių pasekmes siekiama priskirti veiklai, kuri pagrįsta verslo, ekonominių poreikių tenkinimu. Kadangi skiriasi įvairių mokesčių bazės nustatymo būdai, tarifai ir lengvatos, pajamų rūšių apmokestinimo taisyklės, mokesčių mokėtojai imasi veiksmų, kuriais siekiama gauti mokestinę naudą (atitolinami mokesčio mokėjimo terminai, sumažinama mokėtina mokesčio suma, visiškai išvengiama mokesčio mokėjimo arba padidinama grąžintina (įskaitytina) mokesčio permoka (skirtumas), arba sutrumpinama mokesčio permoka (skirtumas). Tokios naudos siekiama pasitelkus ūkines operacijas, sandorius ir kitus veiksmus,   kurie atitinka mokesčio įstatymo normos reikalavimus, keliamus mokėtojo veiklos formai (nors įstatymo leidybos procese preziumuojama, kad veiklos ekonominė esmė atitinka formą). Mokesčių mažinimo schemose išvengiama mokesčių perkeliant dalį pelno, pajamų ar kitos apmokestinamosios vertės nuo asmenų, kuriems taikomas didesnis mokesčio tarifas, asmenims, kuriems (kurių pajamoms) taikomas mažesnis mokesčio tarifas, visiškai netaikomas arba nors taikomas tas pats mokesčio tarifas, bet mokesčių mokėtojas apskaičiuoto mokesčio akivaizdžiai nesumokės. Tokiais veiksmais pažeidžiamas mokesčio mokėtojų lygybės principas (vieni mokesčio mokėtojai, naudodami įprastus, ekonominę prasmę turinčius metodus, moka daugiau mokesčio nei tie, kurie, pasirinkę neįprastus metodus, tiesiogiai ar netiesiogiai vengia mokesčio mokėjimo), iškraipomos konkurencijos sąlygos, padaroma žala valstybės biudžetui. Jeigu mokesčių mokėtojas sandoriu, ūkine operacija ar bet kokia jų grupe siekė verslo naudos, o mokestinė nauda atsirado tik kaip pasekmė, t. y. verslo ar kitais poreikiais pagrįstos veiklos rezultatas, tokiu atveju apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčius vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis nėra pagrindo. Mokesčių mokėtojas turi pagrįsti, kad sandorio, ūkinės operacijos ar bet kokios jų grupės sudarymo pagrindiniai tikslai yra verslo nauda, o mokestinė nauda atsirado tik kaip pasekmė. Taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, išsiaiškina tikruosius sandorių, ūkinių operacijų sudarymo tikslus, dalyvių tarpusavio ryšius, ketinimus ir, neatsižvelgdamas į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, mokestį apskaičiuoja vadovaudamasis veiklos turiniui taikomomis apmokestinimo taisyklėmis. Apskaičiuoti mokesčius neatsižvelgiant į mokesčių mokėtojo sudarytus sandorius, ūkines operacijas ar bet kokią jų grupę, mokesčių administratorius gali tik jei jie įvyko ar yra vykdomi po 2002 m. liepos 1 d. Tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius, vadovaudamasis turinio viršenybės prieš formą principu, mokestį turi apskaičiuoti pagal atitinkamo mokesčio įstatymo nuostatas, jeigu mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją suklydo, taip pat, jeigu mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Tokiu atveju mokestis apskaičiuojamas taikant tokias apmokestinimo taisyklės, kurios pagal mokesčio įstatymo tikslą ir prasmę taikytinos veiklos turiniui [9]. 70 str. [6] nurodomi atvejai, kai mokestis apskaičiuojamas pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą [7]. Kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius (t.y. nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų ar kitų dokumentų, juose nurodo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis ir pan.), bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi (nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą, mokestinio patikrinimo metu nepateikia paaiškinimų, ar kitaip trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises), tvarkyti apskaitą (apskaita netvarkoma arba tvarkoma nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų), saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentai neišsaugomi ar išsaugomi ne visi; neužtikrinamas jų įskaitomumas ir pan.) ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Tokiu būdu užtikrinama galimybė mokesčių administratoriui apskaičiuoti mokestį tais atvejais, kai nėra galimybės to padaryti atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka [7]. Mokestis pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą gali būti apskaičiuojamas: 1) Atsižvelgiant į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes bei turimą informaciją (pvz., apskaičiuojant mokesčio bazę gali būti naudojamos turto vertintojų nustatytos vertės, kitų specialistų skaičiavimai, vertinama kita reikšminga informacija). 2) Pasinaudojant vienu ar keliais mokesčių administratoriaus nustatytais įvertinimo metodais. Šiuo atveju taip pat turi būti vertinamos visos tiesioginę įtaką turinčios reikšmingos aplinkybės, jeigu jų įtaka gali būti objektyviai įvertinta. Valstybinės mokesčių inspekcijos taikomi vertinimo metodai nustatyti Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse1, o mokesčių administratorius konkrečiu atveju pats pasirenka kokį vertinimo būdą (metodą) taikyti, tačiau pasirinktas įvertinimo būdas (metodas), turi atitikti protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokesčius ir pagal kitų valstybės institucijų dokumentus (72 str.), t.y. jis turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo (MAĮ) nustatyta tvarka. Valstybės įstaigos ir institucijos, atlikdamos savo funkcijas ir nustačiusios mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau neįgaliotos MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų, surašytus aktus ar kitus dokumentus (pvz. specialisto išvadas), privalo pateikti mokesčių administratoriui [8]. Pagal iš kitų valstybės įstaigų ir institucijų gautus aktus ar kitus dokumentus mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius, surašydamas patikrinimo aktą, kuris tvirtinamas MAĮ nustatyta tvarka (128 ir 129 str.). Tokiu atveju su pavedimu tikrinti mokesčių mokėtojas gali būti nesupažindinamas, pranešimas apie mokestinį patikrinimą jam nesiunčiamas, tačiau mokesčių mokėtojas laisvos formos raštu informuojamas, kad pagal atitinkamos valstybės įstaigos ar institucijos dokumentus jam apskaičiuojamas mokestis ir surašomas patikrinimo aktas, taip pat informuojama, kad jis turi teisę teikti pastabas ir paaiškinimus dėl tikrinamo dalyko. Apskaičiavęs mokestį šio straipsnio nustatyta tvarka, mokesčių administratorius prisiima visą atsakomybę dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo [6]. Kai mokesčių administratorius mokesčius apskaičiuoja pagal iš kitų valstybės įstaigų ir institucijų gautus aktus ar kitus dokumentus, jis turi pagrįsti mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, t. y. mokesčių mokėtojui turi būti pateikti visi faktai, aplinkybės, dokumentai, patvirtinantys, kad mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos pagrįstai ir teisingai [8]. Aukščiau suminėti principai yra reikšmingi plėtojant Lietuvos mokesčių sistemą, tačiau jų suderinimas kelia tam tikrų sunkumų. Praktiškai suderinti minėtus apmokestinimo principus bei uždavinius sunku, kadangi jie dažnai vienas kitam prieštarauja. Apmokestinimo taisyklės, atitinkančios mokesčių teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus, gali būti labai sudėtingos ir brangios mokesčio ėmimo požiūriu. Taip pat egzistuoja atskirų mokesčių ir minėtųjų principų suderinamumo problema, pvz., teisingumo principą nuodugniau galima realizuoti, taikant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius ir priešingai, ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti patogesi netiesioginiai mokesčiai. Todėl bet kurios valstybės mokesčių sistema dažniausiai yra kompromisinė. LITERATŪROS SĄRAŠAS: 1. Ar ilgai bus slepiami mokesčiai po neteisėtais sandoriais?/ “Mokesčių žinios”, Nr. 51-52 (461-462), 2005 12 19-31. 2. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. Kaunas, 2005. 3. Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 66 – 68 straipsnių komentarų (apibendrintų paaiškinimų)/2005-10-28 VMI prie LR finansų ministerijos aiškinamasis raštas Nr. (29.3-31-3)-R-9683//”Mokesčių žinios”, Nr. 45 (455), 2005 11 07-13, p. 5-6. 4. “Geros” mokesčių sistemos principai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!