Mitas Orfėjas ir Euridikė ir Vaičiūnaitės „Orfėjas ir Euridikė“

2 klasės kalbėjimas Mitas Orfėjas ir Euridikė ir Vaičiūnaitės „Orfėjas ir Euridikė“. Antikiniai graikų mitai yra žinomi jau 3 tūkstantmečius. Tai yra žodines kultūros palikimas, sklidęs iš lūpų į lūpas, šifruojamas dar ir dabar iš paliktų vazų bei kitų objektų. Graikų mitai aktualūs ir šiuolaikiniam žmogui. Jie aktualizuojami, perteikiami šiuolaikiniuose kūriniuose, ne pažodžiui, o autoriui interpretuojant, suteikiant savų prasmių. Aš pasirinkau mitą apie Orfėją ir Euridikę, kuriame pasakojama apie du įsimylėjelius, apie jų prarastą meilę. Įgėlus nuodingai gyvatei Euridikė miršta. Praradęs žmoną dainius Orfėjas ryžtasi eiti į pragarą susigrąžinti Euridikės. Orfėjo pasigaili požemio valdovas Hadas ir atiduoda jam Euridikę su viena sąlyga, jog einant iš pragaro jis nepažvelgs į ją. Tačiau susiviliojęs žemiškais malonumais, jis atsisuka į Euridikę ir praranda ją amžinai. Ši istorija simbolizuoja stiprią, tačiau prarastą meilę. Šį mitą interpretavo ir lietuvių poetė Judita Vaičiūnaitė. Ji gyveno 20 a. - 1937m. - 2001m. Jos kūrybai būdinga gili potekstė bei netiesioginis jausmų išrašymas, rašo verlibru. Verlibras tai eiliavimas be aiškios sistemos. 1966m. ji išleido eilėrasčių rinkinį „Vėtrungės“. Šiame rinkinyje yra eilėraštis „Orfėjas ir Euridikė“, tai - graikų mito šiuolaikinė interpretacija. Šio rinkinio istorinis kontekstas: 20 metų po II pasaulinio karo, dveji metai po Amerikos prezidento Džono Fidžeraldo Kenedžio nužudymo. Šiame eilėraštyje, taip pat užsimenama apie Amerikoje tuo metu gyvavusią juodaodžių diskriminaciją, vadinama segregacija. Šiame Vaičiūnaitės eilėraštyje, kaip ir mite, išlieka stiprios, bet prarastos meilės idėja. 1.Orfėjas Eilėrasčio veiksmas vyksta mieste, auštant rytui, veiksmo vieta gali būti bet kur. Sarkofagai - pastatai, ,,tiesės ir kreivosiosios, ir laužtės,​ tuščios daugiakampės aikštės" - miesto gatvės. Visa tai tarsi agresijos, nerimo, mirties simbolika. 2. Euridikė Antrajame posme prabyla baltaodė Euridikė, kuriai ji pati ir visa tai, kas aplink ją, atrodo labai netikra ir kupina tuštybės, mieste ji jaučiasi svetima, nes negali mylėti Orfėjo. Visa tai turi laikinumo ir mirties motyvus. 3. Orfėjas Šioje Orfėjo kalboje - išaiškėja, kad eilėraštyje Orfėjas ir Euridikė ne mitiniai veikėjai. Autorė interpretavo, tad čia vaizduojama baltaodė manekenė ir juodaodis džiazo muzikantas. Jie negalėdami būti kartu, nes yra skirtingų rasių žmonės, labai skaudžiai tai išgyvena. Orfėjas jaučiasi labai vienišas, groja džiazą. O džiazas yra skausmingos, prarastos, beviltiškos meilės muzika, tad per muziką Orfėjas išreiškia savo ilgesį, skausmą, bei sielvartą negalėdamas mylėti Euridikės. Šis eilėrasčio kontekstas - nuoroda į Amerikoje daug metų vykusia juodaodžių segregacija: kai juodaodžiai buvo žeminami bei nesuvokiami kaip visuomenės dalis. 4. Euridikė Iš Euridikės žodžių sužinome, jog ji mieste, jaučiasi lyg pragare, negalėdama mylėti Orfėjo. Todėl jai šis miestas labai atgrasus ir svetimas. Čia sakoma, jog tik džiazas sieja Euridkę su Orfėju. ,,Tik durys liko praviros...​ Tik groja negrų džiazas." - tik džiazą grojanti grupė Euridikę sieja su Orfėju. 5. Orfėjas ,,Aš groju kulkos švilpesį pro gatvių triukšmą,​ pro saulės šviesą, pro afišų srautą nenutrūkstamą,​ pro maršais plaukiantį viršum žemynų žydrį,​ aš groju." - Šie žodžiai parodo Orfėjo sielvartą, beviltiškumą, išreiškiamus per muziką. ,,Kai šimtmečio gale tribūnos keičias, kai žiūrovams​ linksma,/​ tą televizorių ekranuos – aikštės vidury –/ viduramžišką linčą​/ ir ant Žaklinos kelių kraujo srovę limpančią.../​​" Tai nuoroda į 1963 lapkričio 2 d. Amerikos prezidento Džono Kenedžio nužudymą. Žaklina - tai Kenedžio žmona, šalia kurios ir buvo nužudytas prezidentas Kenedis. Į jo gyvybę buvo pasikėsinta, nes jis naikino visuomenės nuostatas, kovojo už juododžių, už tokių žmonių kaip Orfėjas, teises. 6. Euridikė Čia grįžtama istoriniu laiku kiek atgal - į Antrojo pasaulinio karo pabaigos metus, į 1945. Kai amerikiečiai metė atomines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio. O tai šiame eilėraštyje simbolizuoja begalinį skausmą, griaunamąją jėgą, taip jaučiasi Euridikė. Likusiame posme, Euridikė kalba apie mylimojo praradimą: apie netekties skausmą, jaučia neviltį bei beviltiškumą. ​ ,,Letos vandenų dar vos įžvelgiamą/ švytėjimą...​" Šie žodžiai - tai grįžimas, nuoroda į mitą. Letos vandenys, arba kitaip, Siksto upė, kuri yra graikų mitų požemio karalystė. 7. Orfėjas Manęs jie neužmuš akmenimis per bakchanaliją –​/ tiek amžių trempto./ Paskutiniajame posme Orfėjas prisimena jo gentainių, juodaodžių praeitį - trėmimus iš Afrikos. Jaučia ryšį su savo protėviais. ,,Aš didelis kaip riksmas ir žvelgiu su panieka​/ į skylančius dangoraižius, į miestų niūrią paniką" Orfėjas nusiteikęs ryžtingai, jis groja džiazą ir nesusitaiko su savo likimu, su meilės Euridikei beviltiškumu. Visa tai paniekina ir ryžtingai tiki pergale. ,,O ten lyg atspindys nuo instrumento –​ pats švelniausias garsas –​ Euridikė šypsos... Ir drumstas gatvių triukšmas perauga į pavojingą​ tylą. Ir mano juodą veidą glosto spinduliai,​ pirmi, kreivi ir šykštūs,​ ir mano milžiniškas siluetas virš dangoraižių iškyla.​"

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!