Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje

Balta ir juoda, gėris ir blogis, šilta ir šalta, gyvybė ir mirtis – tai sąvokos, kurios nepriklausomai nuo mūsų visada yra šalia. Gimimas – gyvenimas – mirtis – tai natūralus egzistencijos ciklas, apie kurį retai kada susimąstome. Liūdesys ir gedėjimas mirus mylimam žmogui neišvengiamai paliečia kiekvieną, nes visas mūsų gyvenimas yra kelionė mirties link. Atėjus sunkiai artimojo netekties valandai, turėtume suvokti, jog mirusysis iš mūsų išėjo, o ne pradingo. Kaip sakydavo mūsų senoliai, jis baigė vargus šioje žemėje, tačiau liko gyventi mūsų širdyse, mūsų atmintyje, kikviename daikte, kurį sukūrė ir globojo jo rankos.
Mirtį senovės žmonės suprato materialiai. Susirinkusi gimininė bendruomenė jį šildydavo prie židinio, valgydindavo, girdydavo. Be to, stengdavosi pažadinti, apipildami šaltu vandeniu, garsiai šaukdami. Vėliau imta tikėti, kad žmogus turi vėlę, kuri, jam mirus, atsiskirianti nuo kūno, kad mirusysis esąs pavojingas gyviesiems, pradėta jo bijoti. Mirusiajam keldavo šermenis, kuriose giminaičiai puotaudavo ir linksmindavosi. Taip buvo stengiamasi išvengti mirusiojo keršto. Židinys, anksčiau turėjęs sušildyti ir atgaivinti mirusįjį, dabar pasidarė gyvųjų apsauga nuo jo keršto. Lietuviai nuo senų laikų apraudodavo mirusįjį. Dažnai būdavo samdomi giedoriai. Lietuvių tautosakoje yra išlikę gausybė raudų, kuriose atsisveikinama su išėjusiuoju. Dainose minimas aukštas kalnelis, ant kurio paprastai būdavo įrengiamos kapinės. Ant kapo statydavo koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius, kryžius. Pagonių tikėjimuose mirusieji turėjo savo „vėlių kaimelius“ priešistoriniuose piliakalniuose su akmenų ar medzio konstrukcijomis. Vėliau, kai priemiesčiai įsiėjo į miestų teritorijas, kapavietės atsidūrė šalia miesto gyventojų, įsiėjo į jų buitį.
Mirtis paprasta,todėl mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai, tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Mirties dažniausiai laukiama lovoje, “gulint mirties patale“.
Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų kaiminystės ir laikėsi jų nuošalyje. Jie gerbdavo kapus. Tačiau vienas iš kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą gyviesiems.Lietuviai, kaip ir viso pasulio tautos, tikėjo, kad didžiausią pavojų vėlės keliančios artimiausiems giminaičiams, - esą jie ‚apsikrėtę mirusiuoju“ ir gali...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!