Mirties motyvas Salomėjos Nėries kūryboje

Niekas iš tikro nežino, kas yra mirtis. Vieniems tai kelionė pas Dievą, kitiems - amžinoji nebūtis ir pan. Tad pats mirties faktas yra nesvarbus. Svarbu tai, kaip mes mirtį suvokiame, kokią ją įsivaizduojame. Mirties šešėlis lydi žmogų visą jo gyvenimą, todėl emocijos, kurias sukelia mirties faktas žymiai daugiau įtakoja mūsų gyvenimą nei pati mirtis, kuri tėra viena iš sudėtinių gyvenimo dalių. Bet todėl, jog europietiškos kultūros žmonės nemėgsta paslapčių, dalykų, kurių nesupranta ir kurie jiems nepavaldūs, kasdieniame gyvenime stengiamasi užmiršti mirties faktą arba tiesiog jį ignoruoti.
Bet kiekviena taisyklė turi išimčių.Yra žmonių jautresnių gyvenimo ir mirties paralelei nei kiti, besistengiančių praskleisti paslapties šydą, dengiantį šią misteriją. Tokia asmenybė buvo ir Salomėja Nėris. Jai pasaulis atrodė pilnas iššūkių, kuriuos buvo baisu priimti, neteisybės, prieš kurią ji buvo per silpna kovoti. Todėl mirtis poetei nebuvo paslaptis, o greičiau atsakymas į daugelį klausimų, pats paprasčiausias visų problemų sprendimas, kurio ji vos nesigriebė pačiomis sunkiausiomis akimirkomis...
Dainuosiu ties laimėtu bokštu!-
Arba gulėsiu ant lentos.
"Likimo taurė"
Trečio kelio poetė nepripažino.
Taigi konfliktas tarp poetės ir aplinkos - tragiškas. Jį Salomėja Nėris išreiškė su aistringa meile gyvenimui ir pykčiu, neapykanta aplinkai, išreiškė visa tai su ilgesiu ir prakeikimu, o kartais net beviltiška depresacija:
Jums palieku aš jūsų pragarą!
Dangus tegul išnyksta su manim!
"Sudeginkit mane"
Poetė pavaizdavo šį desperatišką protestą taip, kad net ir mirtis neturėtų džiuginti tų, kurie maloniai žiūri į kito žmogaus kančias:
Sudeginkit mane - kaip raganą!
Sudeginkit mane žėruojančiam lauže!
Nesudrebėsiu aš nė vienu sąnariu!
Nė lūpų nepraversiu - klausit ar neklausit.
"Sudeginkit mane"
Bet lyg priešprieša šiam keturvėjiškam, iššaukiančiam stiliui staiga iškilo netikėta mirties baimė, paskatinta pirmųjų senatvės ženklų. Panevėžyje 1936 metų kovo 3 d. prasidedant kalendoriniam pavasariui, Salomėja Nėris parašė "Diemedžiu žydėsiu":
Ir vienąkart, pavasari
Tu vėl atjosi drąsiai.-
O mylimas pavasari
Manęs jau neberasi - -
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga...
Aš diemedžiu žydėsiu - -
Dienoraštyje maždaug tuo pat metu - pamąstymas apie Levo Tolstojaus Aną...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!