Miestų savivaldos institucijų teisinis reglamentavimas

- 3 - Miestų savivaldos pripažinimas Pirmoji vokiečių teisės privilegija, Jogailos 1387 m. Suteikta Vilniaus miestui , ženklino didžiosios Lietuvos kunigaikštijos miestų savivaldos pripažinimo pradžią. Netrukus tokias privilegijas gavo Brasta(1390;pakartotinai – 1408 m.), Gardinas(1391 m.) ir Kaunas(1408 m.).Prieš 1441 m. Ja gavo Trakai,1443 m. – Vėliuona. Vokiečių teisė beveik išimtinai buvo teikiama Magdeburgo pavyzdžiu, todėl Lietuvos miestų savivaldą imta vadinti magdeburgija, o savivaldžius miestus – magdeburginiais. Vilniuje, Kaune, galbūt ir Brastoje, suteikiant šiems miestams magdeburgijas, būta vokiečų bendruomenių, todėl pirmosios Lietuvos miestų savivaldos privilegijos iš karto apibrėždavo tiek pačios miesto savivaldos pobūdį, tiek ir vokiečių bendruomenės santykį su šia savivalda. Sostinėje Vilniuje vokiečiai sudarė nedidelę gyventojų dalį, kuri suvaidino tam tikrą vaidmenį miestui gaunant savivaldą, bet ši savivalda iš karto tapo vietinių gyventojų daugumos valdymo norma, o pats jos suteikimas buvo suvoktas kaip visų vilniečių padėties apibrėžimas. Kauno miestas gavo magdeburgiją savo kūrimosi stadijoje(XIV a. Karai trukdė augti Kauno papiliui), o joje dominavo čia įsikūrusių vokiečių bendruomenė. 1503 m. Magdeburgiją gavo Maišiagala, 1516 m. – Anykščiai, 1522 m. –Žasliai ir Ariogala, 1536 m. Pilviškiai Užnemunėje. Magdeburgijos žymėjo teisinę miestų savivaldą – miestiečių išskyrimo iš valsčiaus valdinių viršūnę. O šios viršūnės išskyrimą lėmė miestiškų prievolių bendruomenių susidarymas, pradėjęs reikštis ne tik didžiuosiuose papiliuose, bet visame krašte ir žymėjęs ne ką kitą, kaip prekinių – piniginių santykių atsiradimą. Dvarų inventoriuose tokias bendruomenes imta išskirti į miestelius, o teisiniu požiūriu atsirado prekyvietės teisės privilegijos, pripažįstančios atskirą prievolinį miestelių statusą, bet dar nesuteikiančios savivaldos(ne visi miesteliai gavo ir prekyvietės teisę). Greta magdeburginių miestų miestiečių atsirado nepilnateisis miestelėnų sluoksnis. Lietuvos miestų savivalda bei miestiečių teisės buvo ribotos, siauresnės negu Vokietijos žemėse, Prūsijoje, Livonijoje ar Lenkijoje. Jas išreiškė ne visos šalies miestiečiams, o paskiriems miestams teikiamos privilegijos, kurių nusakoma savivalda ir vokiečių teisė kiekvienu atskiru atveju būdavo konkrečiai pritaikoma. Savivaldą konkrečiai įkūnydavo miestų valdžios organai, kurių sudėtis ir prerogatyvos atskiruose miestuose taip pat gerokai skyrėsi. Ankstyvųjų magdeburgijų metu ypač svarbią padėtį užemė miesto vietininkai – vaitai, kaip ir kiti šalies vietininkai vykdę tiek administratorių, tiek ir teisėjų funkcijas. Ne iš karto buvo panaikintas net didesniųjų ir senesniųjų magdeburgijų, kaip Vilniaus ir Kauno, vaitų pavaldumas vaivadijų vietininkams. Patys vaitai buvo didžiojo kunigaikščio skiriami. Net Vilniaus vaitais tapdavo ne vietiniai miestiečiai, o bajorai arba valdovui įsiteikę atvykėliai iš Lenkijos miestų(tik Kaune jau pradiniu magdeburgijos laikotarpiu atsirado vokiečių bendruomenės iškelti vaitai). Miestams augant ir jų magdeburgijoms stiprėjant, vaitų valdžią ėmė riboti renkama miesto valdyba(magistratas), siekdama paversti vaitą, kaip ir kitose Vidurio Europos šalyse, tik renkamo suolininkų teismo, sprendusio baudžiamąsias bylas, pirmininku. Administravimą periminėjo magistratas, o civilinių bylų sprendimą – su juo susijęs burmistrų – tarėjų teismas. Vilnius nuo 1413 m. Zigmanto I privilegija padarė sostinę tiesiogiai pavaldžią(per vaitą)didžiajam kunigaikščiui. Kauno miestiečių pavaldumą tik magistratui ir vaitui apibrėžė 1463 m. Privilegija(jei tai nebuvo padaryta ankščiau). Magistrato ir vaito prerogatyvas aiškiau atskyrė tik didžiojo - 4 - kunigaikščio sprendimai Vilniui(1536 m.) ir Kaunui (1540 m.).Nepaisant teisių margumo ir ribotumo, XV a. – XVI a. Pradžioje didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje atsirado miestiečių luomas. Miestų ir miestiečių teisė tapo sudėtine šalies teisės dalimi. Politinių teisių miestiečiai negavo ,jos liko bajorų luomo monopoliu. Vilniaus bendroji administracija Užgrobę Vilnių bei Vilniaus kraštą ir siekdami jame įsitvirtinti, Lenkijos imperialistai atliko nemaža politinių ir administracinių pertvarkymų. Norėdami politinės demagogijos priemonėmis suklaidinti viešąją pasaulio nuomonę ir nekliudomi įsigalėti Vilniaus mieste bei krašte, iš okupuotų lietuviškųkų ir baltarusiškųjų žemių iš pradžių jie sudarė tariamai savarankiškaą valstybėlę – „vidurinę Lietuvą“, kurios administracinis centras buvo Vilniaus miestas. Auksčiausioji valdžia „Vidurinėje Lietuvoje“ priklausė vyriausiajam okupacinės kariuomenės vadui generolui L. Želigovskiui, o vykdomoji valdžia – Laikinajai valdančiajai komisijai. Po 1922 m. Sausio 8 d. Okupacinės valdžios surengtų „rinkimų“ į vadinamąjį „Vidurinės Lietuvos“ seimą ir 1922 m. Kovo 24 d. Buržuazinės Lenkijos seimo oficialiai paskelbto Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos Vilniuje buvo reorganizuotas okupacinės valdžios administracinis aparatas. Vietoj buvusios Laikinosios valdančiosios komisijos buvo įsteigta vyriausybės delegatūra, kurią sudarė šie skyriai: prezidiumo, administracijos, pramonės, žemdirbystės ir veterinarijos, visuomeninės globos, sveikatos ir ūkio biudžeto. Atskirą skyrių, kuris tiesiogiai priklausė vyriausybės delegatui, sudarė apygardos viešųjų darbų direkcija.Susisiekimo reikalams buvo įsteigta apygardos geležinkelių ir telegrafo direkcija, o iždui tvarkyti – iždo rūmai. Švietimo kuratorija, kuri tiesiogiai priklausė Lenkijos Tikybų ir viešojo švietimo ministerija. Okupuoto Vilniaus krašto administraciją galutinai suvienodinus su visos buržuazinės Lenkijos administracija, 1925 m. Gruodžio 25 d. Lenkijos seimas priėmė įstatymą dėl Vilniaus vaivadijos įsteigimo, ir Vilnius tapo iš lietuviškųjų ir baltarusiškųjų žemių sudarytos Vilniaus vaivadijos administraciniu centru. Vietoj iki tol buvusio vyriausybės delegato buvo įsteigtas naujas vaivados postas; vaivada buvo paskirtas V. Račkevičius. Buržuazinėje Lenkijoje vaivada turėjo beveik neribotą valdžią ir tiesiogiai priklausė Vidaus reikalų ministerijai. Vaivada vadovavo administraciniams organams, rūpinosi karinių objektų statyba, valstybės saugumu ir turėjo teisę, esant reikalui, panaudoti kariuomenę prieš revoliucinį ir nacionalinį judėjimą. Vaivada taip pat kontroliavo spaudą, visuomenines organizacijas; jo kompetencijai priklausė ir kai kurios pramonės, prekybos, susisiekimo, darbo ir visuomeninės globos ministerijų funkcijos. Tas funkcijas vykdyti vaivadai padėjo specialus organas – vaivadijos valdyba, kurią usdarė šie skyriai: bendrasis, visuomeninis – politinis, savivaldybių, kariuomenės, žemdirbystės ir žemės reformų, pramonės, statybos bei susisiekimo, darbo, globos ir sveikatos. - 5 - Vaivadijos valdyba, kaip administracinė įstaiga, buvo pavaldi buržuazinės Lenkijos Vidaus reikalų ministerijai ir su ja derino savo veiksmus. Tas pačias okupacinės valdžios funkcijas, tik ne visos Vilniaus vaivadijos, o vien miesto mastu vykdė Vilniaus miesto viršininko (storastos) valdyba (starostwo grodzkie wilenskie). Vilniaus miesto viršininką, prklausomą nuo vaivados, skyrė buržuazinės Lenkijos vidaus reikalų ministras. Miesto viršininko valdyba susidėjo iš devynių sektorių, kurių svarbiausias buvo saugumo. Šio sektoriaus uždavinys buvo ieškoti priemonių Vilniaus miesto revoliuciniam ir nacionaliniam išsivadavimo judėjimui slopinti. Saugumo sektorius cenzūravo visus spaudinius, konfiskuodavo leidinius, sekė legalias ir ypač nelegalias partijas bei pažangius veikėjus. Taigi Vilniaus mieto viršininkas ir jo valdyba buvo pagrindiniai okupacinės valdžios organai, kuriais rėmėsi lenkų buržuazija, įgyvendindama savo klasikinę diktatūra. Labai svarbi vieta okupacinės valdžios valdymo aparate priklausė policijai ir teismui. Policija ir teismai buvo pagrindiniai okupacinės valdžios baudžiamieji organai, saugoję lenkų buržuazijos nustatytą tvarką, gynę buržuazijos nustatytą tvarką, gynę buržuazijos klasinius interesus, slopinę ir persekioję išnaudojamų klasių ir engiamų tautų kovą. Policijos ir tardymo organų apkaltintus asmenis teisė teismai. Aukščiausiasis teismas Vilniaus mieste buvo apeliacinis teismas, žemesnysis – apygardos ir žemiausiasis – miesto teismas. Visų instancijų okupacinės valdžios valdymo aparatas, taigi ir teismai, pirmiausia gynė lenkų kapitalistų ir dvarininkų klasinius bei politinius interesus, saugojo buržuazinės Lenkijos teritorinį vientisumą ir tik po to palaikė kitų Vilniuje gyvenančių tautybių buržuazijos ir dvarininkų interesus, jeigu jie neprieštaravo viešpataujančiosios lenkų buržuazijos siekimams. Taigi okupacinės valdžios administracijos, policijos ir teismų pagrindinis uždavinys buvo slopinti Vilniuje visų tautybių darbo žmonių revoliucinį ir nuolat stiprėjantį nacionalinio išsivadavimo judėjimą. Vilniaus miesto savivaldybė Be bendrosios administracijos, okupacijos metais Vilniuje veikė ir miesto savivaldybė. Iki 1932 m. Juridinį jos pagrindą sudarė dar 1919 m. Rugpjūčio 14 d. Lenkijos Rytinių žemių generalinio komisaro pasirašytas potvarkis dėl miestų savivaldybių organizavimo buržuazinės Lenkijos okupuotose teritorijose. Remiantis tuo potvarkiu, 1919 m. Rugsėjo 7 d. Vilniuje buvo išrinkta miesto taryba iš 48 narių. Savivaldybės vykdomasis organas buvo magistratas, kurį sudarė: miesto prezidentas, viceprezidentas ir keturi nariai (lavnikai), renkami miesto tarybos. Vilniaus miesto savivaldybės struktūrą nežymiai pakeitė 1933 m. Kovo 23 d. Įstatymas, kuris išplėtė miesto valdybos teises ir tuo pačiu susiaurino miesto tarybos reikšmę. Be to, miesto savivaldybės vykdomasis organas nuo tų metų buvo pradėtas vadinti miesto valdyba, o ne magistratu. Miesto prezidentas ir viceprezidentas turėjo būti patvirtinti Vidaus reikalų ministerijos. - 6 - Vilniaus miesto valdybos finansinę ir ūkinę veiklą kontroliavo miesto taryba. Miesto taryba tvirtino taisykles naudotis savivaldybės turtu, nustatinėjo miesto biudžetą, valdybos tarnautojų skaičių, jų atlyginimus ir pensijas, komunalinius mokesčius ir prievoles. Pagrindiniai dalykai, kuriuos sprendė magistratas, buvo: parengti klausimus miesto tarybai, įgyvendinti jos nutarimus, jeigu magistratas su jais sutinka, taip pat tvarkyti miesto pajamas ir išlaidas bei vesti miesto sąskaitas. Magistratas nustatė ir rinko mokesčius, skyrė pašalpas, priiminėjo miesto tarnautojus. Be to, jis skelbė valdžios įstatymus ir potvarkius, padėjo rinkti valstybinius mokesčius, vykdyti įstatymą dėl visuotinės karinės prievolės ir kitus patvarkymus. Pirmosios Kauno miesto privilegijos Kauno misto – laisvų bei ūkiškai savarankiškų pirklių ir amatininkų bendruomenės – istorijos pirmieji dešimtmečiai yra mįslingi. Bene svarbiausia priežastis yra ta, kad pirmosios privilegijos, kuriomis buvo juridiškai įteisinta ši bendruomenė, reglamentuoti jos ir kitų feodalinės valstybės institucijų bei luomų santykiai, yra arba žuvusios, arba abejojama išlikusių tekstų tikrumu. Štai Mykolas Balinskis teigia 1836 m. Matęs 1408 metų Vytauto privilegijas Kaunui originalą, bet jis suklydo. Jau XVI – XVIII a. Kauno magistrate sudarytuose miesto dokumentų sąrašuose 1408 m. Privilegija neminima, nors XVIII a. Antrojoje pusėje kauniečiai žinojo, kad tokia privilegija buvo, apie ją rašė ir pirmieji Kauno miesto istorikai.Tačiau kai 1916 m. Liudvikas Bergštreseris, 1930 m. Jonas Remeika ir Jonas Jakubovskis atrodo ir įvedė į mokslinę apyvartą šią privilegiją, paaiškėjo, kad tai tėra su Kauno liuteronais susijęs XVII a. Pirmosios pusės tekstas lenkų kalba. Jo autentiškumą tuoj pat paneigė Konstantinas Jablonskis, ilgainiui šiuo klausimu išsiplėtojo polemika. Jonas Puzinas aptiko ir paskelbė dar vieną nežinomą Vytauto privilegiją Kaunui, taip pat užminusią tyrinėtojams nelengvą mįslę. Pats J.Puzinas, pateikęs išsamiausią seniausių Kauno miesto privilegijų apžvalgą, nesiėmė spręsti Vytauto privilegijų autentiškumo. Kartu jis pastebėjo, kad pirmoji išlikusi privilegija Kauno miestui yra 1463 m. Kazimiero privilegija ir kad joje yra žinių apie sudegusias jos pirmtakes – Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir ankstyvesnę Kazimiero privilegijas. Išlikusių Vytauto privilegijų tekstų, 1463 m. Kazimiero privilegijos analizė, lyginimas tarpusavyje ir su to pat meto privilegijomis kitiems LDK miestams leidžia tikėtis, kad sudegusios privilegijos nėra negrąžinamai pražuvusios, kad jas galima atkurti. Todėl mūsų tikslas yra pabandyti tai padaryti, nustatyti pakitimus ir papildymus, atsirasdavusius vėlesnėse privilegijose. Šis uždavinys nėra savitiksliškas – privilegijų formuluotėse atsispindėjo miesto savivaldos, jo santykių su kitomis feodalinėmis institucijomis raida. - 7 - Pirmųjų privilegijų datos Viena iš Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir ankstyvosios Kazimiero privilegijų Kaunui rekonstravimo darbo dalių yra jų datų nustatymas. Kaip žinoma, Vytauto privilegijos falsifikatas datuotas 1408 m. Šv. Valentino diena, ketvirtadieniu. Betgi 1408 m. Šv. Valentino diena, t.y. vasario 14 d., buvo antradienis. Nors šiaip 1408 m. Data nekelia abejonių, ši klaida verčia ieškoti jos patvirtinimo. Tiesioginių patvirtinimų aptikti nepavyko tačiau yra liudijimų, kad Vytautas suteikė Kauno miestui privilegiją prieš 1409-1410 m., kad tuo metu Kaunas jau buvo savivaldus miestas. Pirmasis liudijimas yra pačiame tekste – Prūsų, t.y. Vokiečių ordino, sienos prie Nevėžio paminėjimas. Tai buvo įmanoma tik 1410 m. Karo, kai Žemaitija priklausė ordinui. 1409 m. Birželio 15 d. Pranešime apie sukilimą Žemaitijoje minimi Kauno burger und kaufmanne, miestiečiai ir pirkliai. Biurgeriais šaltiniuose vadinami tik savivaldžių miestų, mūsų atveju – besinaudojančiu Magdeburgo teise – miestiečiai. Iš tų laikų žinomas Kauno vaitas Niklas Trintelis, 1414 m. Minimas tarp Branderburgo komtūro Markvardo skolininkų. Įsiskolinti jam Trinteris galėjo ir tik prieš 1410 m. Karą. Žinoma, kad vaitai Lietuvos miestuose atsirado kartu su Magdeburgo teise, taigi vaito egzistavimas Kaune prieš 1410 m. taip pat rodytų, kad Vytautas jau buvo suteikęs Kaunui savo privilegiją. Šių liudijimų šviesoje 1408 m. darosi dar patikimesi , atmesti juos nėra pagrindo. Negalima ignoruoti ir šv. Valentino dienos paminėjimo. Jau buvo nurodyta, kad rašant datą, galėjo būti praleista ante, prieš ar post, po. Tai galimas dalykas, ir atsižvelgdami į tai galime teigti, kad privilegija buvo suteikta 1408 m. vasario 9 d. Arba 16 d. Žygimanto Kęsutaičio privilegija Kauno miestui minima tik 1463 m. privilegijoje, daugiau žinių apie ją aptikti nepavyko. Hipotetiškai ją galima datuoti 1432 m. dėl tokios priežasties – LDK buvo įprasta, kad pirmaisiais naujo valdovo valdymo metais savivaldūs miestai tuoj pat sukrusdavo patvirtinti savąsias privilegijas. Štai, jei apsiribosime tik XV a., eilinių privilegijų Vilniui datos: 1432 m. rugsėjo 27 d. Žygimanto Kęstutaičio, 1441 m. balandžio 7 d. Kazimiero, 1492 m. lapkričio 26 d. Aleksandro. Brestui Kazimieras suteikė privilegiją 1440 m. liepos 22 d. Taip pat darė, net aplenkdami vilniečius, Kauno miestiečiai – iš Kazimiero pirmąją privilegiją jie išgavo dar 1440 m., Aleksandro privilegija datuota 1492 m. rugpjūčio 18 d. Reikia manyti, kad ir Žygimantą Kęstutaitį Kauno miestiečiai prašė patvirtinti privilegiją jau pirmaisiais jo valdymo metais. Dėl tos pačios priežasties numanu, kad Kazimieras pirmąją privilegiją Kaunui suteikė pačioje savo valdymo pradžioje. Tai patvirtina minėtas 1441 m. sauso 1 d. Kazimiero raštas Pauliui von Rusfordui, kuriame Kazimieras sakosi suteikęs Kauno miestui Magdeburgo teisę, t.y. patvirtinęs teisę ta teise naudotis. tI padaryti jis galėjo ne anksčiau kaip 1440 m. birželio 29 d., nes tą dieną buvo išrinktas didžiuoju kunigaikščiu. Kadangi rašte didžiajam magistratui paminėtas Magdeburgo teisės suteikimas, be abejo, susijęs su 1463 m. privilegijoje minimu, tai aišku, kad pirmoji Kazimiero privilegija buvo suteikta tarp 1440 m. birželio 29 ir 1441 m. sausio 1 dienos. Pažymėtina, kad pats - 8 - dvylikametis Kazimieras dėl savo amžiaus vargu ar galėjo kaip nors prisidėti prie šios privilegijos – ji, matyt, buvo Kauno magistrato r LDK aukščiausių pareigūnų bendrų veiksmų vaisius. Trakų miesto privilegijos Trakų miesto, kaip savivaldos vieneto, susikūrimas prie gynybinio komplekso – dviejų mūrinių pilių – lieka problematiškas, nors šis klausimas ne kartą buvo keltas spaudoje. Tačiau šiuo atveju mus labiau domina formalioji klausimo pusė – juridiniai aktai, kuriais remiantis Trakai funkcionavo kaip savivaldis miestas. Kaip žinoma, dar 1414 m. Žiliberas de Lanua Trajus vadino didekiu, daugiataučiu, bet mediniais namais užstatytu miestų. Tie Žilibero de Lanua įspūdžiai, nors ir pabrėžia patį didelio mieto egzistavimo faktą, vis dėl to neatsako į klausimą, kokiomis juridinėmis normomis buvo vadovaujamasi tvarkant miesto vidinį gyvenimą. Savivaldos arba Magdeburgo, teisių formalaus suteikimo datos Vilniui ir Kaunui yra aiškios, o tiksli Trakų miesto savivaldos teisių suteikimo data nežinoma. Kartais nurodoma, kad Trakai Magdeburgo teises gavo 1409 m. – ar čia remiasi tuo, kad Trakai tuo metu buvo vienas iš svarbiausių valstybės centrų, ar tuo, kad 1409 m. Vytautas apdovanojo katalikų bažnyčią žeme, ar kokiais kitais šaltiniais , - neaišku. Neturėdami autentiškos savivaldos teisių suteikimo privilegijos, 1409 datą turbūt turėtume laikyt sąlygiška. Vis dėl to reikia manyti, kad savivaldos teisės Trakams buvo suteiktos Vytauto valdymo metu, tikriausiai XIV a. Pabaigoje ar XV a. Pradžioje, ir galbūt ankščiau negu Kaunui, nes Trakai tuo metu buvo svarbiausias politinis centras po Vilniaus. Reikia pažymėti, kad Trakai, kaip miestas juridine prasme, minimas 1432 m. gegužės 15 d. Skirnemunės sutartyje. Joje, be dalyvavusių asmenų, nurodomi miestai – Vilnius, Trakai, Kaunas. Be abejo sutartyje miestai nurodyti pagal jų svarbą, taigi Trakai eina po Vilniaus. Vadinasi, Trakų reikšmė ir juridinis statusas abiem sutarties sudarytojų pusėms buvo neginčytini. Turėdami Vilniaus ir Kauno miestų savivaldos suteikimo pavyzdžius, matyt, galime konstatuoti, kad miesto teisės valdovų privilegijomis tuo metu buvo suteikiamas jau anksčiau susiformavusiems miestams. Tačiau tokio juridinio akto Trakams – nei originalo, nei įrašytų į miesto ar pavietų teismų knygas nuorašų – neišliko: turbūt laikoma savaime suprantamu dalyku, kad miestas savivaldis. Apie tai, kad Trakai turėjo savivaldą, arba Magdeburgo teises, konkrečiai kalbama tik 1441 m. Tais metais Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras suteikė savivaldos teises Trakų karaimams. Tą privilegiją tvirtino ir vėlesni Lietuvos valdovai. Karaimams skirtoje privilegijoje pažymima, kad jiems suteikiamos tokios pat teisės, kokiomis naudojasi Vilniaus, Trakų ir Kauno miestai. Taigi neabejotina, kad Trakų miestas, t.y. krikščioniškoji jo dalis, 1441 m. savivaldos teisėmis naudojosi ir jos buvo pavyzdžiu karaimiškąjai miesto daliai. Karaimams valdovų duotos ir tvirtintos privilegijos buvo ne kartą skelbtos ir čia bus minimos tik tiek, kiek jos liečia visą miestą, ne vien karaimus. - 9 - Apie mieto, kaip savarankiško vieneto, egzistavimą XV a. Turime labai mažai duomenų. Yra publikuotas 1470 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero raštas Trakų vaivadai Radvilai Astikaičiui, kad šis nustatytų ribas tarp krikščioniškosios ir karaimų miesto dalių mokesčių rinkimo reikalu. Dokumente minimi ir miesto burmistrai bei tarėjai, taigi magistratas funkcionavo. Be abejo, buvo ir rotušė. Apie tai liudija išlikę Trakų miesto laiškai Dancigo miesto tarybai: 1491 m. liepos 20 d. Laiškas, rašytas Naujųjų Trakų rotušėje, dėl Trakų gyventojo Vasilijaus Zubavičiaus Dancige palikto saugoti vaško. Vaško savininkui mirus, kol bus surastas paveldėtojo sūnus, trakiečiai pasiuntė į Dancigą Grigą Hirtę, vadinamą Rus, kad sutvarkytų reikalus. Raštas su Trakų miesto antspaudu. Antrajame, 1497 m. rugsėjo 29 d. Laiške, minimi 2 Trakų burmistrai ir tarėjas. Vienas iš svarbiausių miesto savivaldos juridinės veiklos šaltinių – to laikotarpio miesto aktų knygos, tačiau jos neišliko. Mažai išliko ir privilegijų orginalų. Svarbi privilegija, apimanti visą miestą, yra 1516 m. rugpjūčio 10 d. Žygimanto Senojo suteikta teisė trakiečiams rengti du prekymečius, juose be muito prekiauti saviems ir užsienio pirkliams. Joje taip pat buvo nurodyta, kad pirkliai tarp Kauno ir Vilniaus važinėtų per Trakus. Taigi ši privilegija jau duota abiem miesto dalims, nes apima bendrus viso miesto reikalus. Galimas daiktas, kad Trakuose prekiauti užsienio pirkliams buvo galima ir seniau, o 1516 m. privilegija tik įtvirtino buvusią padėrį. Pavyzdžiui, 1444 m. Hanzos kontoros Kaune skunde didžiajam magistrui ir dancigui nurodoma,kad vokiečių pirkliams leidžiama prekiauti tik Vilniuje, Kaune ir Trakuose. Kadangi kitų senojo laikotarpio aktų beveik nėra, bemaž pagrindinis miesto juridinės veiklos šaltinis lieka išduotų dokumentų nuorašai Lietuvos Metrikoje. Privilegijos vaitams Lietuvos Metrikoje įrašyta nemažai privilegijų, kuriomis skiriami trakų miesto vaitai. Vaitams gyventi buvo paskiriami namai, kuriuose jie galėjo spręsti savo kompetencijai priklausančias bylas. 1541 m. Žygimantas Senasis Trakų vaitu paskyrė Vilniaus miestelį Stanislovą Mazurką. Privilegijoje nurodoma, kad Trakų vaitystę laikyti jis turi taip pat, kaip pirmieji vaitai. Spręsti bylas vaitas turėjo remdamasis Magdeburgo teise, jam reikėjo žiūrėti, kad valdovas gautų visas jam priklausančias pajamas. Be to, vaitas galėjo imti visas pagal pareigas jam priklausančias pajamas, tačiau miestiečių neapsunkinti, jų negainioti ir nedaryti skriaudų, vadovautis Magdeburgo teise, taip, kaip vaitai tvarkosi kituose Magdeburgo teisę turinčiuose miestuose. S.Mazurkui vaito pareigos buvo duotos ne iki gyvos galvos, bet tol, kol panorės valdovas. Patyrinėję Lietuvos Metrikoje įrašytas valdovų privilegijas ir įvairius raštus krikščioniškajai miesto daliai, galime konstatuoti, kad: 1.Trakų miestui(krikščioniškajai daliai) savivaldos teisės buvo suteiktos XVI a. Pabaigoje ar XV a. Pradžioje, tačiau nei pati privilegija, nei jos nuorašai šiuo metu nežinomi. 2. XV-XVI a., kalbant apie viso miesto juridines normas ir tvirtinant ankstesnes privilegijas, Trakams pavyzdžiui turėjo būti Vilnius. Konfirmacinėse privilegijose miesto teisės apibrėžiamos tik - 10 - bendrais bruožais; tik tam tikrais atvejais kai kurie valdovo į privilegijas įrašydavo kokių nors naujų lengvatų. 3. Trakų miestas ir karaimai dažnai veikdavo išvien – naujiems valdovams drauge pateikdavo tvirtinti savo privilegijas, prašydavo lengvatų ir pan. 4. Trakų miestui Kazimiero suteikta privilegija buvo pamesta. 5. Viena iš pagrindinių žinomų privilegijų, apibrėžianti viso Trakų miesto teises, laikytina Žygimanto Augusto 1570 m. konfirmacinė privilegija, 1579 m. patvirtinta Stepono Batoro. 6. Trakų miesto privilegijos žuvo per 1582 m. rotušės gaisrą ir 1655 m. karą su Maskva. 7. XVII a. Antrojoje pusėje – XVIII a. Trakai tradiciškai buvo laikomi savivaldos teises turinčiu miestu: veikė magistratas, buvo skiriami vaitai ir pan. 1776 m. naikinant savivaldos teises mažiesiems Lietuvos miestams. Trakams miesto teisės buvo paliktos, tačiau savivaldos teisių konfirmacinė privilegija buvo duota tik karaimams. MERKINĖ, 1387 03 22. LDK Jogailos privilegija Vilniaus miestui dėl savivaldos Vladislovas, iš Dievo malonės Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis ir Rusios paveldėtojas ir t.t., atsižvelgiant į nesavanaudiškus ir gausius nuolankumo ženklus, kuriais mūsų ištikimi miestiečiai ir gyventojai, ir mūsų Vilniaus miesto bendruomenė iki šiol mūsų didenybei rodė pagarbą ir ateityje, nuolat stengdamiesi būti ištikimi, galės visuomet atrodyti mieli, visų, kuriems svarbu, žiniai skelbiame: siekdami už tai jiems ir toliau rodyti ypatingą ir maloningą palankumą ir trokšdami, kad dėl to minėtojo mūsų Vilniaus miesto būklė bei padėtis pasidarytų palankesnė ir geresnė, tiems patiems miestiečiams ir gyventojams, ir visai minėtojo mūsų Vilniaus miesto bendruomenei karališkosios didenybės galia duodame ir suteikiame vokiečių teisę, kuri vadinama Magdeburgo. Dėl to minėtiesiems miestiečiams ir gyventojams, ir visai daug kartų minėtai mūsų Vilniaus miesto bendruomenei norime duoti patikimą mūsų raštą, antspauduotą prikabinamu mūsų antspaudu, kai, lydimi Dieviškos malonės, artimiausiu metu sugrįšime į savo Lenkijos karalystę. Vis dėlto tie patys miestiečiai ir gyventojai, ir visa minėto mūsų Vilniaus miesto bendruomenė turės, kaip yra įprasta, ištikimai klausyti visų teisėtų ir gerbtinų mūsų Vilniaus seniūnų, kuris tuo metu bus, [nurodymų]. Taip pat pagal paprotį, kurio nuo senų laikų iki šiol buvo paisoma ir laikomasi, tegul savo lėšomis saugo mūsų pilį Vilniuje tol, kol daug kartų minėtas mūsų Vilniaus miestas bus iš visų pusių apjuostas mūrine siena. O po to, kai miestas, kaip pavedama, bus tokia siena apjuostas, nuo tad tie patys miestiečiai ir gyventojai, ir visa paties Vilniaus miesto bendruomenė nuo tokios mūsų Vilniaus pilies sargybos tebūnie visiškai laisvi ir atleisti. Šį raštą paliudyti yra prikabinamas mūsų didenybės antspaudas. Duota Merkinėje rytojaus dieną po šventojo abato Benedikto [šventės] tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt septintais Viešpaties metais. - 11 - ROKIŠKIS, 1634. Apie Rokiškio miestelio gyventojų prievoles ir mokesčius. Miestelio gyventojų prievolės Už rykštę miestelio žemės [ moka] po 1 lietuvišką grašį, iš viso [ reikia mokėti] 31 kapą grašių Už vieną valaką žemės – po 6 kapas lietuviškų grašių ir po gaidį, iš viso – 171 kapą grašių. Už margą – po 6 grašius, iš viso po 24 kapą grašių. Už vieną užusenių margą – po 3 grašius (dėl to, kad ten prastesnė žemė), iš viso – 9 kapas grašių. KRETINGA, 1715 06 21. Apie nesutarimus Kretingos magistrate. Magdeburgijos vaitui Gabrieliui Girdvainiui grįžus iš Vilniaus nuo mūsų mieliausiojo pono geradario, ponas Andrius Voltavičius, būdamas visuomenės išrinktas burmistru 1716 metams, pagal šviesiausiojo pono Vilniaus vaivados norą turėtų užleisti burmistro pareigas ponui Baltramiejui Varkojui [išrinktam 1715metams], tačiau nekreipia dėmesio į šviesiausiojo pono geradario universalą. Dėl to rotušėje, susirinkus visam magistratui, protestavo ponas Varkojis. Tas pats ponas Voltavičius nenorėjo atiduoti Magdeburgijos vaitui ponui Girdvainiui miesto antspaudo ir prieš mūsų šviesiausiojo geradario valią sukurstė miesto visuomenę maištauti. JONIŠKIS, 1735 01 03. Joniškio miestiečių sueigos nutarimas dėl burmistro ir mokesčių. 1735 metais burmistro pareigas eiti sausio 3 dieną išrinktas jo malonybė ponas Ignacijus Vaitiekavičius: jis turi būti sėslus ir turėti mieste ūkį, būti sąžiningas, ginti miesto interesus, kad miestui nebūtų daroma skriaudų. Visos [miesto] tarybos ir bendruomenės iškeltas į tas pareigas, davė priesaiką. Sueigos priimti nutarimai: 1. Kad ponai gatvių atstovai turėtų sudarytus sąrašus, kiek kiekvienoje gatvėje bus mokestinių valakų 2. Kad nuo šios dienos tas pats vyras kasdien sąžiningai užrašinėtų tiek alaus [darymą], tiek degtinės [varymą] gėralų mokesčiui [ apskaičiuoti]: Tabako muitas 1735 metams išnuomojamas jo malonybei ponui Čerapavičiui.[Šis] turi sumokėti 200 auksinių sumą su činšu už žemę ir stengtis neleisti, kad į miestą būtų atsiųsta egzekucija. Atvažiavus LDK pašto mokesčio rinkėjams, ponas Čerapavičius turės išlaikyti juos savo lėšomis, [išsivesdamas] be miesto išlaidų. Jiems atvažiavus į Joniškio miestą, miestas tuo nesirūpins ir neturės dėl to patirti jokių išlaidų. - 12 - TAURAGĖ, 1653. Apie Tauragės miestelio prievoles Tauragės miestelio nuostatai Kai kurie miestelio gyventojai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!