Miesto nuotekų valdymo problemos Šiaulių mieste

Įvadas Darbo aktualumas. Teisinėse diskusijose vis labiau akcentuojama aplinkos kokybės ir jos apsaugos socialinio reguliavimo reikšmė bei visuomenės bendradarbiavimas ekologinių problemų sprendime, auga supratimas, kad valdžia, pramonė ir gyventojai - visi kartu yra atsakingi už aplinkos būklę. Istorija Europoje daugelis nevyriausybinių organizaciją (toliau - NVO) įsikūrė septintajame dešimtmetyje. Jų susikūrimą sąlygojo aktyvus socialinis judėjimas, nukreiptas prieš valdžios vykdomus projektus, kurie dažnai neigiamai Veikdavo gamtą, gyvenamąją aplinką ir socialinius interesus. Žmonės ėmė burtis į grupes pagal interesus ir tikslus, tapdami svarbia teisine jėga. Vienos pirmųjų Europoje įsikūrusių NVO buvo aplinkos apsaugos srityje, ypatingai sprendžiant atominės energetikos uždraudimo problemas. Lietuvoje visuomenės įsitraukimas į aplinkos apsaugą jau turi savo istoriją. Komunistinio režimo laikotarpiu ekologinių problemų kaupimasis paskatino visuomenės protestus, kurie buvo viena iš pirmųjų, viešų protestų aplamai prieš komunistinę sistemą. Akcijas prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą 1988 metais, galima pavadinti "žaliąja'' revoliucija, neužilgo atvedusią prie komunistinio režimo griūties. Dabartiniu metu visuomenės nuomonės išraiška po truputi artėja prie šiuolaikinio Europinio lygio, kuris pasižymi nedidelių grupių aktyvumu vietiniame lygyje bei stambių nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų įtaka nacionaliniame lygyje. Aplinkosauginės krypties nevyriausybinės organizacijos tapo labiau profesionalios. Stambiausios, jų, išaugusios iš Žaliųjų judėjimo, dirba tarptautiniame ir nacionaliniame lygyje, įtakoja įstatymų ir vyriausybinių nutarimų priėmimą ministerijose. Darbo objektas: miesto nuotekų valdymo problemos ir jų valdymas Šiaulių regione. Tikslas: remiantis teisės aktais bei šiuolaikinių viešojo administravimo teoretikų bei praktikų tyrinėjimais, teisės aktų analize, atskleisti miesto nuotekų valdymo problemos ir jų valdymas Šiaulių regione ypatumus. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti aktualiausias miesto nuotekų valdymo problemas Šiaulių regione; 2. Išanalizuoti, miesto nuotekų valdymo Šiaulių regione būdai ir priemonės naudojamos viešojo administravimo organizacijose. 3. nustatyti, kaip tobulinamos visuomenes informavimas ir dalyvavimas nuotekų tvarkyme būdai. Baltijos baseino apsauga natūralaus kraštovaizdžio ir saugomų teritorijų apsauga, atsinaujinančių energijos išteklių vystymu, oro užterštumo mažinimu, visuomenės švietimu ir informavimu. Darbo metodai: mokslinės, literatūros analizės bei apibendrinimo ir analogijų metodai, teisės aktų sisteminė ir loginė analizė, lyginamoji analizė. 1.Miesto nuotekų valdymo reglamentavimo analizė 1.1.Visuomenės dalyvavimo budai priimant sprendimus dėl nuotekų valdymo Kaip reiškinys visuomenės dalyvavimas aplinkos apsaugos procese gali turėti daugelį formų (Van der Zvviep, 1993): dalyvavimas įstatymų svarstyme; demonstracijos; protesto akcijos; referendumai; politikų rinkimai; dalyvavimas apklausos procesuose; organizacijų steigimas; naudojimasis skundų tarnybomis; protesto laiškai politikams ir laikraščių redakcijoms; literatūros platinimas. Šios dalyvavimo "instrumentų" rūšys daug kur yra įteisintos teisės akluose, todėl jos būna veiksmingos, jei visuomenė yra pakankamai aktyvi. Aktyvumui skatinti pirmiausia būtinas aplinkosauginis švietimas ir mokymas. Lietuvoje aplinkosauginis švietimas yra viena labiausiai išvystytų principinių visuomenės dalyvavimo prielaidų, nors ir čia dar yra daug ką nuveikti. Daugelis NVO, vietos savivaldybės, švietimo sistema įvairiomis formomis organizuoja ir įgyvendina aplinkosauginio švietimo projektus, konkursus, publikacijas, t.t. Svarbu diegti tokius pagrindus kuo jaunesnėse gyventojų amžiaus grupėse, pradedant jau nuo vaikų darželių. Skandinavijos šalyse vaikai dažnai jau moko savo tėvus kaip taupyti energiją ar paruošti rūšiavimui namų atliekas. Minėti dalyvavimo būdai visuomenės pasirenkami jogai šalies tradicijas, veiklos tikslus ir įteisintus veiklos būdus. Šalyse, kur demokratinė visuomenės veikla turi gilesnes tradicijas ir galimybės, yra sukurta visa eilė įstatyminių priemonių paveikti valdžios priimamus spendimus. Pavyzdžiui, po to kai visuomenei yra pateikiamas nutarimo ar plano pasiūlymas, visuomenė dalyvauja jo viešame aptarime ar apklausos procese. Valdžios institucijos privalo reaguoti į apklausos rezultatus, kurie yra sumuojami specialiuose memorandumuose. Jei tokios reakcijos nėra ar procedūra yra pažeidžiama, visuomenės atstovai gali kreiptis į vadinamuosius Nacionalinius skundų komitetus (Ombudsman), teismą ar kitais legaliais būdais paveikti priimamą valdžios sprendimą (Van der Zwiep, 1993). Organizuotesnis ir profesionalesnis gyventojų dalyvavimas valdyme labiausiai pasireiškia per NVO veiklą. Organizuotos grupės; turi daugiau galimybių būti išgirstos ir imtis aktyvių veiksmų. NVO šiuo metu pirmiausiai užsiima šviečiamąja veikla, informacijos rinkimu ir jos platinimu, tuo užimdamos valdžios atsakomybės nišą. Užsienyje informaciją platina valdžios institucijos. Stambesnės NVO dirba nacionaliniame ir tarptautiniame lygyje, dalyvauja lobistinėje veikloje, tarptautiniuose projektuose. Nacionalinio lygio NVO yra bene vienintelės visuomenės atstovės, aktyviai dalyvaujančios įstatymų priėmimo veikloje, bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija. Tačiau pagrindiniai trukdžiai NVO veikloje yra mažas jų finansavimais, susiskaidymai; ir konkurencija bei glaudžią ryšių su vietine vadžia stoka. Visuomenės informavimas dėl nuotekų tvarkymo - svarbus informacijos laisvės aspektas. Ji įgyvendinama laikantis Konstitucijos 25 straipsnio nuostatų, Be to, jų veiklos konstitucinį reguliavimą papildo Konstitucijos 44 straips­nis, skelbiantis, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, kad vals­tybė, politinės partijos ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių. Masinės informacijos priemonių cenzūra bei jų monopolizavimas bū­dingas nedemokratiniams režimams, siekiantiems kontroliuoti visuome­nę. Visuomenei skirtos informacijos politinė priežiūra, uždraudimas skleisti žinias, nepalankias valdantiesiems, leidimas skelbti tik atitinkamą infor­maciją faktiškai dezinformuoja visuomenę, neleidžia jai susidaryti objek­tyvaus įvykių vaizdo. Taip iškreipiama informacijos laisvės esmė. Įgyvendinant šias nuostatas Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnyje uždrausta masinės informacijos priemonių cenzūra, o 16 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė, jos institucijos, valstybės ar nevalstybi­nės įmonės, organizacijos ar asmenys negali turėti viešosios informacijos monopolio nei jos rengimo, nei platinimo srityse. Valstybė sudaro vieno­das ekonomines ir technines sąlygas viešosios informacijos rengėjų ir platintojų (išskyrus smurtinio bei erotinio pobūdžio produkcijos gamintojus) lygiateisei konkurencijai. Valstybė prižiūri ir reguliuoja, kad nė vienas Lie­tuvos Respublikos juridinis ar fizinis asmuo neužimtų monopolinės padė­ties viešosios informacijos rengėjų ar platintojų arba kurios nors atskiros jų rūšies rinkoje. Monopolinę padėtį visuomenės informavimo rinkoje api­brėžia Konkurencijos įstatymas. Valstybė rūpinasi investicijomis viešosios informacijos rengimo ir platinimo srityje. Investavimo iš užsienio visuo­menės informavimo rinkoje tvarką nustato Užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas. Visuomenės informavimo įstatymo, nustatančio viešosios informaci­jos gavimo, parengimo, platinimo tvarką ir viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų ir žurnalistų teises bei pareigas, normose įtvirtinti šie pagrindiniai visuomenės informavimo principai: 1) viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai savo veik­loje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, taip pat humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui princi­pais, gerbia žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, padeda plėtoti demo­kratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina nepriklausomybę, ugdo tautinę kultū­rą ir dorovę; 1) viešoji informacija turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai; 2) neleidžiama persekioti viešosios informacijos rengėjo, platintojo, jų savininko ar žurnalisto už paskelbtą informaciją, tačiau už šio įsta­tymo pažeidimus jie atsako įstatymų nustatyta tvarka; draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, platintojui, jų savinin­kui ar žurnalistui verčiant neteisingai atspindėti įvykius, faktus; 3) parama viešosios informacijos rengėjui, platintojui, jų savininkui, žurnalistui gali būti teikiama tik pagal Labdaros ir paramos įstaty­mą bei kitus įstatymus; 4) viešosios informacijos rengėjo, platintojo ir jų savininkų santy­kiai reglamentuojami šio ir kitų įstatymų, norminių aktų ir šalių susitarimu; 5) žurnalistikos, mokslo, literatūros bei kitus meno kurinius viešosios informacijos rengėjai, platintojai ir žurnalistai naudoja vadovau­damiesi Lietuvos Respublikos įstatymais. Informacijos laisvės įgyvendinimui taip pat svarbus politinių partijų ir politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų veiklos šioje srityje įstatyminis reguliavimas. Antai Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad politinės partijos ir politinės organi­zacijos turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti infor­maciją apie savo veiklą, propaguoti politinės partijos ar politinės organi­zacijos idėjas, tikslus ir programą. Politinės partijos ir politinės organiza­cijos turi teisę steigti masinės informacijos priemones, išskyrus radiją ir televiziją, taip pat nustatyta tvarka naudotis valstybinėmis masinės infor­macijos priemonėmis. Visuomeninių organizacijų įstatymo 10 straipsnyje nurodoma, kad visuomeninių organizacijų tikslams ir uždaviniams įgy­vendinti šios organizacijos nustatyta tvarka turi teisę nekliudomai žodžiu, rastu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti or­ganizacijos tikslus ir uždavinius, steigti visuomenės informavimo priemo­nes, užsiimti leidyba. Užtikrinant informacijos skleidimo teisę Šiuolaikinėje visuomenėje ypač reikšminga yra audiovizualinių informacijos priemonių veikla. Naciona­linio radijo ir televizijos steigimo, veiklos tvarką, struktūrą, pareigas bei atsakomybę nustato Nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas. Visuome­nės informavimo įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respub­likoje įregistruotų radijo, televizijos stočių, kabelinės televizijos, radijo veikla, išskyrus Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją, yra licencijuojama. Konstitucinis Teismas, išanalizavęs Konstitucijos normas, tarptautinę praktiką, 1995 m. balandžio 20 d. nutarime išdėstė savo poziciją dėl valsty­bės teisės reglamentuoti radijo ir televizijos veiklą. Analizuodamas Konsti­tucijos 25 straipsniui analogiško Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio taikymo praktiką, Konstituci­nis Teismas pažymėjo, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!