Miesto ir kaimo sąveika regionų urbanizacijos aspektu

Įvadas Bet kurios valstybės ar regiono teritorinę erdvę sudaro miestai ir kaimo vietovės. Tai skirtingais urbanizacijos tempais apspręstos, tarpusavyje sąveikaujančios erdvinio pobūdžio socialinės ekonominės sistemos, lemiančios visos valstybės ar regiono ekonominius pagrindus. Šių sistemų sąveiką ir atskirtumą lemia regiono urbanizacijos ypatumai, ekonomikos šakinė struktūra, išteklių erdvinis išdėstymas, ekonominė ir socialinė politika. Tyrimo tikslas - taikant urbanizacijos teorijų pagrindinius teiginius, išnagrinėti Lietuvos regionų urbanizacijos bei miesto ir kaimo sąveikos ypatumus. Tyrimo objektas - Lietuvos regionai, jų urbanizacijos rodikliai, miesto ir kaimo ekonominiai socialiniai skirtumai bei integraciniai ryšiai. Tyrimo metodai - mokslinės literatūros šaltinių loginė analizė ir sintezė, miesto ir kaimo ekonominių ir socialinių rodiklių lyginamoji analizė, statistinis grupavimas. Tyrimo rezultatai Visais civilizacijos raidos etapais miestų plėtra asociavosi su ekonomine ir socialine pažanga, raštingumo ir švietimo plėtra, sveikatingumo bendrosios būklės gerinimu, socialinių paslaugų, kultūros, politikos ir religijos poreikių geresniu tenkinimu. Miestų augimas - vienas iš pagrindinių regionų ir valstybių ekonominės galios didėjimo požymių. Tačiau miestų augimas sukėlė didelius ekonominius ir socialinius skirtumus tarp miesto ir kaimo ir jų pasėkoje vykstančius gyventojų, kapitalo, prekių, kultūros ir kai kurių kitų vertybių tolesnius migracinius ir tarpusavio sąveikos procesus. Galima išskirti du požiūrius į santykį tarp miesto ir kaimo [ 5]: 1. Miesto ir kaimo dichotomija grindžiamas požiūris, kai akcentuojami tik miesto ir kaimo ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir kai kurie kiti urbanizacijos įtakoti skirtumai. Miestų plėtra lemia vis didesnį kaimo atskirtumą, vis didėjančią jo priešpriešą miestui ir kaimų visiško išnykimo grėsmę. Šio požiūrio išdavoje susiformavo ne viena, daugiausia voliuntaristinio pobūdžio kaimų išsaugojimo ir dirbtinio "pritempimo" iki miesto lygio koncepcija. Šių koncepcijų praktinio įgyvendinimo pasekmių galima rasti ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų Rytų Europos šalių. Miesto ir kaimo stipri dichotomija yra nesubalansuotos urbanizacijos pasekmė, bet ne prielaida kaimo, atskirai nuo miesto ekonominių ir socialinių problemų sprendimui. Deja dichotominis požiūris yra vyraujantis ir dabartinėje Lietuvos kaimo plėtros politikoje, taip pat ir moksliniuose tyrimuose. 2. Miesto ir kaimo sąveika grindžiamas požiūris, kai miestas ir kaimas akcentuojami kaip vieningos ekonominės socialinės sistemos tarpusavyje sąveikaujančios, viena nuo kitos priklausančios ir viena kitą papildančios sudėtinės dalys. Miesto ir kaimo integraciniai ryšiai yra traktuojami kaip viena iš pagrindinių galimybių kaimo plėtrai aktyvinti. Pagrindinės miesto ir kaimo sąveikos sferos yra: žemės ir maisto ūkio, rekreacijos paslaugų, gamtinių išteklių naudojimo sistemos, prekybinė ir socialinė infrastruktūra bei kai kurios kitos. Šių sąveikos sferų elementų racionalus išdėstymas kaime ir mieste bei darnus funkcionavimas lemia senerginius efektus ir kaimui ir miestui. Miesto ir kaimo sąveika konkrečiuose regionuose atskirais istorijos tarpsniais nėra vienoda. Ji priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp kurių ne paskutinėje vietoje yra urbanistiniai: regiono urbanizacijos fazė, urbanizacijos laipsnis, miesto - kaimo erdvinės struktūros, naujos urbanizacijos tendencijos ir kt. Yra išskiriamos trys pagrindinės regionų urbanizacijos fazės [ 4]: 1. Stiprios urbanizacijos fazė yra sąlygota spartaus miestų augimo. Kuo spartesnis miestų augimas, tuo didesnę įtaką, dažniausiai neigiamą, turi plačioms kaimo vietovėms. Šios įtakos pasėkoje mobilūs kaimo ištekliai (pirmiausia darbo jėga ir kapitalas) intensyviai juda miesto, kaip didelės traukos centro, link. Daugelyje šalių ir regionų stipri urbanizacija sukūrė stiprius prieštaravimus tarp miesto ir kaimo, nes ji nemaža dalimi vyko kaimo žmogiškųjų išteklių pateikimo, kaimo teritorijų erdvės urbanizacijos priemonėmis, tai yra mažinant kaimo ekonominį ir socialinį kapitalą. Miestų ir kaimų plėtros nevienodi tempai ir rezultatai padidino gyvenimo kokybės miestuose ir kaimuose skirtumus, sukūrė prielaidas kaimo atskirčiai ir jos gilėjimui. 2. Deurbanizacįjos fazė yra atvirkštinė stiprios urbanizacijos fazei. Ekonominių krizių atvejais, kritus miestų ekonominiam potencialui, suintensyvėja išcentrinės jėgos, kurių įtakoje prasideda ekonominio potencialo decentralizacija, valstybės ar regiono socialinė ekonominė būklė vis labiau tampa priklausoma nuo periferijos ir joje pradedančių formuotis naujų (žinoma, mažesnio masto) centrų. Šioje fazėje kaimo ekonominė reikšmė padidėja. 3. Labiau subalansuota yra suburbanizacijos fazė, kuriai yra būdingas net tik įcentrinių jėgų, bet ir išcentrinių jėgų veikimas. Nors įcentrinės jėgos, kaip nešančios pažangą, yra stipresnės už išcentrines, tačiau jos nesukelia "nykių" kaimo vietovių pasekmių. Neigiamos urbanizacijos pasekmės yra sušvelninamos specialiomis kompensacinėmis priemonėmis, taip pat miesto ir kaimo ekonomikos, kitų funkcijų derinimu ir papildymu. Dauguma Europos regionų XX a. pergyveno stiprios urbanizacijos fazę, kurios neigiamos pasekmes jaučiamos ir dabar. Tačiau, įgyvendinant Europos Sąjungos (ES) subalansuotos kaimo plėtros principus [1], Jungtinių tautų deklaraciją [6], čia vis labiau įsivyrauja suburbanizacijos fazė. Dauguma Lietuvos regionų stiprios urbanizacijos fazę išgyveno praeito šimtmečio 7 - me ir 8 - me dešimtmečiuose. Tuomet kaimo žmonių mi°racija į miestus buvo gausiausia. 9 - me ir 10 - me dešimtmečiuose Lietuvoje buvo jaučiami suburbanizacijos fazės požymiai. Kaimas buvo pagrindinis stambaus agrarinio sektoriaus elementas, o šio sektoriaus perdirbamoji pramonė ir didžioji dalis infrastruktūros buvo sukoncentruota regioniniuose miestuose. Atkūrus Nepriklausomybę, tiek Lietuvos miestai, tiek kaimai patyrė gilią ekonominę krizę. Šiomis sąlygomis gyvybingesnis buvo agrarinis sektoms, kuris kai kuriuose šalies regionuose (Tauragės, Marijampolės) tapo baze viso regiono ekonominiam potencialui. Deurbanizacijos ženklai pastebimi ir kituose šalies regionuose, išskyrus Vilniaus ir dalinai Klaipėdos. Pagrindinis deurbanizacijos požymis - nesibaigiantys miesto gyventojų, turinčių dideles socialines problemas, migracijos srautai iš miesto į kaimą. Kitas miesto ir kaimo sąveikos veiksnys yra regionų urbanizacijos laipsnis. Pritaikius Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos metodiką [2], šalies apskritys pagal urbanizacijos laipsnį (kaimo gyventojų dalį bendrame apskrities kaimo gyventojų skaičiuje) buvo suskirstytos į urbanizuotąsias (kai kaimo gyventojai sudaro iki 28 proc), subalansuotąsias (kai kaimo gyventojai sudaro 28 - 40 proc.) ir kaimiškąsias (kai kaimo gyventojai sudaro daugiau kaip 40 proc). Paaiškėjo, kad ir pagal urbanizacijos laipsnį Lietuvos regionai yra gan skirtingi. Prie urbanizuotųjų galima priskirti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, prie subalansuotųjų - Panevėžio, Šiaulių, Alytaus ir Telšių, prie kaimiškųjų - Utenos, Marijampolės ir Tauragės. Atlikus ekonominių ir siocialinių rodiklių statistinius grupavimus, buvo nustatyta, kad kaimiškuose regionuose ženkliai blogesni makroekonominiai, gyventojų užimtumo, investicinio patrauklumo, socialinės infrastruktūros išplėtojimo rodikliai. Pagal miesto - kaimo erdvinę struktūrą galima išskirti regionus su metropoliniais centrais, policentrinius regionus su santykinai tankiu miestų, miestelių ir kaimų tinklu, policentrinius regionus su tankiu miestų tinklu ir periferinius regionus su mažais miestais ir dominuojančiomis kaimo vietovėmis. Lietuvoje Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionai turi ryškesnius regiono su metropoliniu centru bruožus. Prie policentrinių regionų su keliais miestais ir tankiu miestelių ir bei kaimų tinklu galima priskirti Kauno ir Telšių regionus, prie periferinių - visus likusius regionus. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse jaučiamos kai kurios naujos urbanizacijos tendencijos. Tai aiškių ribų tarp miesto ir kaimo nykimas, miestiečių gyvenamųjų namų kvartalų formavimasis priemiestinėse kaimo vietovėse, kaimo pastatų pritaikymas miestiečių rekreacijai ir kai kurios kitos. Šios tendencijos lemia naujų miesto ir kaimo sąveikos sferoms ir formų atsiradimą, ypač priemiesčių zonose. KAIMO IR MIESTO INTEGRACINIŲ RYŠIŲ PROBLEMOS vadas Vienas iš svarbiausių regioninės politikos tikslų yra išlyginti atskirų regionų ekonominį lygį, naudojant visumą priemonių, kuriomis siekiama efektyviai , paskirstyti išteklius ir sudaryti sąlygas kuo geriau juos panaudoti ekonominei, socialinei ir aplinkosauginei regionų plėtrai. Integruotos plėtros politika turi siekti išlaikyti balansą tarp pramonės, žemės ūkio, statybos ir kitų veiklų, paslaugų sferos plėtojimo, gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir saugojimo bei patvarios socialinės - kultūrinės plėtros. Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad tarp miesto ir kaimo egzistuoja stiprūs ir nenutraukiami integraciniai ryšiai. Kaimas - svarbi kultūros paveldo dalis. Tai ir daugumos reikalingų maisto produktų, kai kurių žaliavų pramonei ir energetikai šaltinis. O miesto gyventojai yra pagrindiniai į kaime sukurtos produkcijos bei paslaugų vartotojai. Kaimas negalėtų egzistuoti be miesto, o miestas be kaimo. Straipsnio tikslas - remiantis atliktais mokslinės literatūros ir kitų autorių tyrimų loginiais apibendrinimais, parodyti regionų kaimo ir miesto sąveikos būtinumą ir įvertinti esamą padėtį Lietuvoje.. Siekiant šio tikslo, pateikiami svarbiausi uždaviniai: parodyti kaimo ir miesto santykių istorinę raidą, aptarti galimus integracinių ryšių plėtojimo variantus. Tyrimu objektas - kaimo plėtros regioninė politika. Tyrimo metodai: lyginamoji literatūros šaltinių analizė; indukcija ir dedukcija, loginė analizė ir sintezė. 1. Kaimo ir miesto santykių raida Kaimo ir miesto santykiai egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Pasak archeologų, žmonija mūsų planetoje jau gyvena milijonus metų. Palyginti su tuo, miestai, kurie šiandien mums atrodo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, yra gana naujas išradimas - jie atsirado maždaug prieš 7-9 tūkstantmečius. Jų socialinio, ekonominio bei kultūrinio dominavimo žmonijos gyvenime istorija dar trumpesnė. Iš kitos pusės miestas yra neatsiejama civilizacijos dalis. Pats terminas civilizacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio civis, reiškiančio mieste gyvenantį žmogų. Anksčiau miestai buvo tarsi salelės, išsibarsčiusios didžiuliuose kaimo vietovių plotuose. 1800 m. net 97 proc. pasaulio gyventojų sudarė kaimo gyventojai. XX a. pradžioje jie sudarė 86 proc. žmonijos. Nors tuo metu miestai augo labai sparčiai, dauguma žmonių vis dar gyveno kaimo vietovėse. Dabar situacija visiškai kitokia. Miestuose gyvena 50 proc. pasaulio gyventojų, o tai - 3,3 milijardai žmonių. Planetos teritorija, kurioje įsikūrę miestai, sudaro tik 5 proc. tinkamo gyventi žemės ploto. Perėjimas nuo kaimo prie miesto vyravimo parodo valstybės urbanizacijos lygį. Kaimo ir miesto ryšiai pasireiškė tuomet, kai agrokultūros tobulėjimas leido pagaminti didesnį produkto perteklių; šis ekstra produktas buvo pirmiausia pirklių, vėliau - vyriausybių pervedamas į gamybos sektorių. Tai lėmė miesto plėtrą bei augimą, nes, nuolat augo gamybos, komercijos bei paslaugų sektoriaus poreikis koncentruotai darbo jėgai. Tradiciškai manoma, kad kaimas atstovauja praeičiai ir tradicinėms vertybėms, o miestas reprezentuoja ateitį, akcentuodamas technologijas, darbo pasidalijimą bei naujų vertybių atsiradimą. Jį charakterizuoja sparta, nutolimas, skatinimas bet anonimiškumas. Be abejo, tai tik stereotipai. Pavyzdžiai rodo, kad kartais gali būti net priešingai. Pavyzdžiui, tyrimo duomenimis, kaimo gyventojai labiau nei miestiečiai linkę į nepasitenkinimą, liūdesį, nusivylimą bei melancholiją. Be to, priešingam bendram įsitikinimui, pasirodo, kad miestiečių sveikatos būklė yra geresnė, nei kaimo gyventojų. Pagal amžių visame pasaulyje miesto gyventojai yra jaunesni, nei kaime gyvenantys žmonės. Taip yra dėl migracijos. Miestuose gyvena daugiau suaugusių žmonių ir ten daugiau jiems skirtų pramogų (1). Lietuvoje 1918 m. kaimo gyventojai sudarė 77 proc. visų šalies gyventojų. Krašto ekonomikos centras buvo žemės ūkis. Kitos šakos privalėjo tik papildyti žemės ūkį ir iš esmės jam tarnauti: pramonei teko perdirbinėti žemės ir miškų ūkio produkciją, transportui — išvežti žemės ūkio gaminių perteklių ir atsivežti trąšų bei žemės ūkio mašinų, o prekybai - kuo aktyviau talkinti žemdirbiams. Kaimo reikšmingumą dalinai parodo kaimo gyventojų skaičiaus ir jų tankumo kitimas (1 lent.). Kaimo gyventojų skaičius pradėjo mažėti tik 1959 m., tuo laikotarpiu jau buvo baigta kolektyvizacija, o kiti kaimo gyventojai pradėjo migruoti į miestus. Dar Lietuvai esant TSRS regionu, didžiuosiuose Lietuvos miestuose -Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo plėtojamos beveik visos pramonės Sakos. Tarybiniais metais dalis darbo jėgos gyveno atokiau nuo darbovietės, nes žemi transporto kaštai sudarydavo galimybę kasdien atvažiuoti į darbą. Vėliau atsiradę dideli gyvenamųjų patalpų kainų skirtumai bei išaugę transporto kaštai ėmė kliudyti darbo jėgos mobilumui (5, p. 9). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2001 m. miesto gyventojai sudarė 66,9 proc. visų gyventojų, o kaimo gyventojai - 33,1 proc. Kauno apskrityje didžiąją dalį - net 74 proc. taip pat sudarė miesto gyventojai, o kaimo gyventojai tik 26 proc. (7). Praktiniai miesto ir kaimo integraciniai ryšiai labai akivaizdūs. Dauguma miestiečių apsipirkti vis skuba į turgus, tikėdamiesi, kad daržovės bus šviežesnės ir mėsa pigesnė, anksti rytais žvalgosi pro langus, gal jau atvyko mašina, atgabenusi šilto kaimiško pieno, grietinės ar varškės. O savaitgaliai sodų bendrijos dūzgia nuo žmonių, kurie vis dažniau ne daržus ravi, bet tik šiaip leidžia laisvalaikį gamtoje. Ne veltui dauguma kolektyvinių sodą buvo planuojami atokiau nuo miesto, kaimo pašonėse. Lietuvoje yra dideli gamtiniai, ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai kaimo vietovių skirtumai. Tai lemia nevienodą žemės ūkio ir viso kaimo reikšmę regiono dabartinei situacijai ir ypač tolesnei plėtrai. Kita, yra nemaži miestų išdėstymo ir urbanizacijos lygio skirtumai, turintys esminę įtaką kaimo vietovėms. Veiksmingai regioninei politikai formuluoti ir įgyvendinti yra būtinas integruotas požiūris į regioną (miestas + kaimas), nes kaimo vietovėse daugiausiai gyventojų yra susitelkę apie didžiuosius miestus - Vilnių, Kauną Klaipėdą, Šiaulius bei našesnių žemių regionuose. Tai yra būtina todėl, kad į kaimiškąsias teritorijas iš regioninių - ekonominių pozicijų seniai žiūrima kaip į santykinai struktūriškai silpnas ir neatsparias konjunktūrai. Čia mažesnis gyventojų tankumas, nepalankus susisiekimas, žemesnis aprūpinimas infrastruktūros elementais, blogesnis jų panaudojimas; stipresnė ūkinė priklausomybė nuo agrarinio sektoriaus, lėtesnis prisitaikymas prie vartojimo įpročių kitimo bei struktūrinio ir techninio vystymosi. Be to, tarp pačių kaimo vietovių egzistuoja teritoriniu požiūriu dideli gamtiniai, ekonominiai ir socialiniai skirtumai, kurie lemia nevienodą žemės ūkio ir kaimo reikšmę regiono būklei ir tolesnei plėtrai. Kita vertus, regionuose yra nemaži miestų išdėstymo ir urbanizacijos lygio skirtumai, turintys esminę įtaką kaimo vietovių plėtrai. Miestų dydžio įtaka kaimo vietovių ekonominiam gyvenimui ir plėtrai labai diferencijuota -kuo didesnis miestas, tuo stipresnė jo trauka, tuo daugiau kaimas reikalingas miestui kaip šviežių maisto produktų tiekėjas, kaip rekreacijos ir poilsio vieta. Deja, dažniausiai miesto interesai kaimo atžvilgiu tuo ir užsibaigia. Pastaruoju metu šalių plėtros ypatybės kinta: tarpusavio priklausomybės laipsnis tarp kaimo ir miesto teritorijų tendencingai didėja: tradicinis žemės ūkio kaip dominuojančio ūkio sektoriaus vaidmuo kaimiškose teritorijose po truputį praranda savo reikšmę. Tad tradicinis kaimiškos teritorijos supratimas (tipiška agrarinė priklausomybė, nepilno užimtumo tendencija, blogesnis vystymasis ir gyventojų migracija į tankiau apgyvendintas.miestų teritorijas), esant.didėjančiai ūkio integracijai tapo įvairiapusiškesniii ir labiau diferencijuotu. Regioninė netolimos praeities politika, remiantis kaimo teritorijų struktūrinius derinimo procesus, buvo labiausiai orientuota į žemės ūkio - modernizavimo priemones, kartu modernizuojant maisto pramonę bei su tuo susijusias pardavimo struktūras, ir socialinę žemės ūkyje dirbančių žmonių rūpybą. Regioninio ūkio rėmimo priemonės, kuriomis siekiama sukurti galimybes užsidirbti ne žemės ūkyje, labai veikia kaime gyvenančių žmonių pajamų ir gerovės lygį. Todėl dabar palaikoma naujoji regioninės politikos koncepcija (integruotos rėmimo programos su objektyviai prie vietinių (regioninių) problemų priderintais pagrindiniais principais), ruošiamos kaimo teritorijos apjungtos vystymosi strategijos (3, p. 56-57). Jau yra įprasta, kad kaimas atlieka šias funkcijas: ekonominę (jos turinį sudaro valstybės gyventojų visumos aprūpinimas maisto atsargomis ir kitomis paslaugomis); ekologinę (jos turinį sudaro gamtinės gyvenimo bazės_ - žemės, oro, vandens - apsauga protingai ir nuolat ją naudojant), socialinę - kultūrinę (apimančias rekreacinę veiklą, tautos tradicijų, papročių ir įpročių puoselėjimą ne tik pačio kaimo, bet ir miesto gyventojų atžvilgiu). Integruota kaimo ir miesto plėtra turėtų būti vykdoma šiomis kryptimis: 1. Patvari ekonominė plėtra, išreikšta didėjančių visuomenės poreikių patenkinimu, didinant mokėjimus į valstybės biudžetą patenkinant vartotojų bei gamintojų poreikius, vystant įmonių steigimo potencialą mažinant ūkininkavimo riziką ir kt. 2. Ekologinis patvarumas, išreikštas gamtinės gyvenimo bazės apsauga ir protingu naudojimu. 3. Patvari socialinė plėtra, užtikrinanti visuomenės socialinę pažangą bei tautos tradicijų, papročių ir įpročių puoselėjimą ne tik kaimo, bet ir miesto gyventojų atžvilgiu. 2. Kaimo ir miesto integracinių ryšių plėtojimo problemos Lietuvoje Kaimo vystymas išsivysčiusiose šalyse, kaip socialiniu požiūriu lanksčios ir efektyvios agrarinės politikos instrumentas yra plačiai taikomas jau keletą dešimtmečių. Jis dažnai apibūdinamas kaip kaimo bendruomenės žmonių mokymosi efektyviai panaudoti turimus socialinius ir ekonominius resursus procesas, siekiant didinti bendruomenės institucijų sugebėjimą nukreipti vietos gyventojų pastangas pagrindiniams gyvybiniams poreikiams tenkinti ir visuomeninėms vertybėms ugdyti. Tai yra savanoriškas žmonių dalyvavimas vietiniame gyvenime, įsisąmoninant ir iškeliant savo poreikius ir organizuojant bendras pastangas spręsti savo problemas, esant minimaliai pagalbai iš šalies. Kaimo vystymas žymi tam tikrą veiklą siekiant pagerinti visos kaimo bendruomenės gyvenimą pačiai bendruomenei šiame procese dalyvaujant ir, jei įmanoma, bendruomenės iniciatyva (jei jos nėra, reikia naudoti įvairias priemones, reikalingas sužadinti ir užtikrinti aktyvią ir entuziastingą kaimo bendruomenės narių reakciją). Dažnai kaimo vystymas apibrėžiamas kaip tam tikras progresas, besireiškiantis pokyčiuose, kurie atveria kaimo gyventojams ir jų grupėms didesnes raiškos galimybes, taip pat užtikrina didesnį laimės ir laimėjimo jausmą suteikia didesnį pasitenkinimą savimi ir savo aplinka. Netolygus regionų išsivystymas sulėtina bendrą viso ūkio ekonomikos plėtrą, nes nevienodai pasikirčiuos investicijoms, didėja infrastruktūros išvystymo skirtumai, didėja atotrūkis tarp žmonių gyvenimo lygio. Dėl šių priežasčių tokioje visuomenėje daugėja ' socialinių problemų, kai kuriuose rajonuose neproporcingai išauga bedarbystė, spartėja migraciniai procesai. Tai ypač būdinga Lietuvoje(2, pl38). Nykstant laisvo kapitalo judėjimo barjerams, plečiantis tarptautiniam bendradarbiavimui, vis svarbesnis vaidmuo tenka užsienio investicijoms. Lietuva, pasižymi palyginti neblogai išplėtota infrastruktūra, kvalifikuota darbo jėga ir palyginti aukšta gaminių kokybe, yra patraukli užsienio investuotojams. Didžiausia užsienio investicijų dalis šiuo metu tenka Vilniaus apskričiai - 2001 metų pradžioje jos sudarė net 5982 mln. Lt. Vilniaus apskrityje beveik visos šios investicijos tenka Vilniaus miestui (97 proc). tuo tarpu Kauno apskrityje tiesioginės užsienio investicijos sudarė tik 1211 mln. Lt. Net 83 proc. visų šios apskrities investicijų tenka Kauno miestui. Klaipėdos apskrityje 2001 m. pradžioje tiesioginės užsienio investicijos nedaug atsiliko nuo Kauno apskrities ir sudarė 1145 mln. Lt. Statistikos departamento duomenimis , net 93 proc. visų šios apskrities investicijų tenka Klaipėdos miestui. Be to, Klaipėdos apskritis paskutiniais metais investitorių vertinama ypač palankiai, tuo žymiai pralenkdama Kauno apskritį ir nedaug atsilikdama nuo Vilniaus apskrities. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose koncentruojasi didžioji dalis Lietuvai tenkančių tiesioginių užsienio investicijų - 89 proc. Tuo tarpu kitose apskrityse investicijos sudaro tik 11 proc. visų Lietuvai tenkančių tiesioginių užsienio investicijų. Likusioje apskrityje užsienio investicijos nėra griežtai sukoncentruotos apskrities centruose. Mažiausios investicijos nagrinėjamu laikotarpiu buvo Tauragės apskrityje - tik 21 mln. Lt, t.y. 278 kartus mažiau nei Vilniaus apskrities (5, p. 8-9). Atkūrus nepriklausomybę, regioninės plėtros pagrindu tapo visų gyvenimo sferų integracija. Tačiau su ūkio Integration Relationship Bctwcen City and Couniry-Side Cily and county-side have very strong relationship. We can't imagine cily without market of farmers, shops \vithout mi!k or meat and weekends without going out of city. Regionai policy has to be treated as a compiex of instnjments, aimed to protnote economic deveiopment in the region as well as complex of instruments, that ensure the šame living Ievel for all citizens irrespectiveiy of their location. We have one probiem, because we štili likę to separate city from country-side. But the biggest part of county people are living near restruktūrizacija susiję procesai išbalansavo miestų, rajonų ir kaimų, kaip savarankiškai šalies atskirų teritorinių vienetų, anksčiau susiklosčiusias ir centralizuotai valdomas sistemas, sukoncentravo kvalifikuotus specialistus, ypač jaunimą, didžiuosiuose šalies miestuose. Šie miestai dabar turi geresnes galimybes pritraukti investicijas bei tvarkyti ūkio subjektų veiklą. Atitolę nuo didmiesčių specializuoti miestai ir rajonai virsta bankrutuojančiais regionais, pradeda merdėti: vietiniame ir apskričių valdymo lygmenyse per mažai dėmesio skiriama strateginiam investicijų planavimui (žemi administraciniai gebėjimai bei iniciatyvos stoka; savivaldybių biudžetų finansiniai sunkumai bei savivaldybės veiklos efektyvumo didinimo mechanizmo nebuvimas neigiamai atsiliepia žmogiškojo faktoriaus panaudojimui), sunkiai "skinasi kelią" ilgalaikės investicijų pritraukimo programos mažiau patraukliuose investicijoms regionuose (5, p. 10). ■ PARTNERYSTĖS NAUDA KAIMO REGIONINEI PLĖTRAI Vilma Atkočiūnienė Lietuvos žemės ūkio universitetas Kaimo plėtros programų rengėjams ir jų įgyvendintojams, teritorijos administracinių ir vietos savivaldos institucijų atstovams, tai yra įvairiems kaimo plėtros veikėjams, kurie suinteresuoti, atsakingi už galutinį sprendimą, žinantys sprendimo rezultatų poveikį ir galintys įgyvendinti sprendimą arba sutrukdyti jo Įgyvendinimui, ypač svarbu suderinti savo interesus ir tikslus, KRP veikėjų tarpusavio sąveika ir bendri veiksmai yra vienas iš kaimo vietovės konkurencingumo stiprinimo veiksnių. Regiono bendruomenės atstovų, regiono institucijų, vietos privačių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė yra pagrindinė sąlyga užtikrinanti veiklos ilgalaikiškumą, kaip kiekvienos vietovės plėtros strategijos pagrindą. Straipsnyje siekėme parodyti partnerystės svarbą ir sukuriamą pridėtinę vertę, tai yra papildomą naudą ir gerovę, gaunamą dėl partnerystės, formuojant ir įgyvendinant kaimo regioninės plėtros strategijas. Tyrimo objektas - partnerystės nauda. Taikyti metodai: mokslinės literatūros analizė, lyginamoji analizė, duomenų sisteminimas ir grafinis vaizdavimas. Ilgą laiką kaimo plėtra buvo apribota žemės ūkio gamybos didinimu, ūkininkų pajamų palaikymu, siekiant užtikrinti nepertraukiamą gyventojų aprūpinimą aukštos kokybės maisto produktais. Tokia sektorinė agrarinė politika išvystytos rinkos ekonomikos šalyse, tame tarpe ir Europos Sąjungos, sąlygojo paradoksą - pasiekus aukštą žemės ūkio produktyvumo lygį, iškyla grėsmė kaimo išlikimui. Akivaizdu, kad kaimo plėtros samprata neapsiriboja tik ekonomine gerove, todėl pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjo būtinumas ją išplėsti. Kaimo plėtra pradėta suvokti kaip multisektorinis procesas, apimantis ekonomines, socialines, kultūrines ir ekologines struktūras, kurioms būdinga išplėtojimo diferenciacija. Lietuvoje nėra nuoseklios kaimo plėtros politikos, išbaigtų regioninės plėtros planų, silpni ryšiai tarp kaimo ir miesto plėtros, vyrauja sektorinis vaidymas. Formuojant nacionalinį kaimo plėtros modelį būtina pasinaudoti unikalia galimybe ir kūrybiškai pritaikyti ES patirtį. Regioninė politika - visuma kryptingų priemonių skirtų socialiniams ir ekonominiams skirtumams tarp regionų sumažinti [4]. Kaimo regioninės plėtros (toliau KRP) sąvoka apibūdina proceso intervencinį modelį ir jo įgyvendinimą, tai yra intervenciją į kaimo vietovių plėtrą regioniniame lygmenyje [11], Kaimo plėtros programų rengėjams ir jų įgyvendintojams, kaimo plėtros organizacijų personalui, teritorijos administracinių ir vietos savivaldos institucijų atstovams, tai yra įvairiems kaimo plėtros veikėjams, kurie suinteresuoti, atsakingi už galutinį sprendimą, žinantys sprendimo rezultatų poveikį ir galintys įgyvendinti sprendimą arba sutrukdyti jo įgyvendinimui, ypač svarbu suderinti savo interesus ir tikslus. KRP ypatingai aktuali ekonomiškai silpnoms ir pereinančioms į rinkos ekonomiką šalims. KRP veikėją tarpusavio sąveika ir bendri veiksmai yra vienas iš kaimo vietovės konkurencingumo stiprinimo veiksnių. Regiono bendruomenės atstovų, regiono institucijų, vietos privačių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė yra pagrindinė .sąlyga užtikrinanti veiklos ilgalaikiškumą, kaip kiekvienos vietovės plėtros strategijos pagrindą. Regioninės politikos efektyvumą nulemia regioninio valdymo kokybė, todėl šiame straipsnyje siekėme parodyti partnerystės svarbą ir sukuriamą pridėtinę vertę, tai yra papildomą naudą ir gerovę, gaunamą dėl partnerystės, formuojant ir įgyvendinant kaimo regioninės plėtros strategijas. Tyrimo objektas -partnerystės nauda. Taikyti metodai: mokslinės literatūros analizė, lyginamoji analizė, duomenų sisteminimas ir grafinis vaizdavimas. Socialinio kapitalo formavimas Žmonių priklausymas įvairioms organizacijoms, socialinių normų laikymasis ir tarpusavio pasitikėjimas formuoja partnerystę, kuri prisideda prie KRP socialinio kapitalo formavimo. Socialinio kapitalo tyrinėtojas, amerikiečių mokslininkas R. Putnam (1993) nurodo, kad socialinio kapitalo samprata apima tokius socialinės organizacijos bruožus, kaip tinklai, normos ir pasitikėjimas [10]. Socialinis kapitalas yra būtina ekonominės plėtros ir efektyvaus valdymo sąlyga, ir jo atstatymas yra toks pat svarbus, kaip ir investavimas į fizinį ir žmogiškąjį kapitalą. R. Putnam (1993) nurodo, kad socialinis kapitalas didina visuomenės produktyvumą keliais būdais: skatina verslo plėtrą, iniciatyvos pasidalijimą, greitesnį informacijos plitimą, aktyvius tarpusavio santykius [13]. G. Torsvik (2000) pažymi, kad socialinis kapitalas yra reikšmingas ekonominę plėtrą sąlygojantis faktorius, nes "regioniniai skirtumai gali būti paaiškinami įvairių socialinių kintamųjų, vadinamu socialiniu kapitalu, skirtumais" [12].R. Putnam'o (1993) įvairiose šalyse atlikti tyrimai įrodė, kad socialinis kapitalas ne tik sąlygoja regiono ekonominę ir socialinę plėtrą, bet ir didina regioninės valdžios efektyvumą, nes piliečiai, kurie aktyviai dalyvauja vietinių organizacijų veikloje yra labiau suinteresuoti ir viešųjų reikalų sprendimu [10], o tai didina regioninės valdžios efektyvumą ir atskaitomybę. Socialinio kapitalo komponentai - pasitikėjimas, normos ir tinklai - turi tendenciją augti ir stiprėti. Filosofas Albert O. Hirshman vadina socialinį kapitalą "moraliniu ištekliumi", kuris naudojamas didėja, o ne mažėja (skirtingai negu fizinis kapitalas), ir kuris išsisemia, jeigu nėra naudojamas [10], Tai yra, socialinį kapitalą yra būtina nuolat formuoti ir plėtoti. Formuojant socialinį kapitalą bendruomenėje, regioninių institucijų pastangos turėtų būti nukreiptos į tai, kad didinti visuomenės aktyvumą, jos jungimąsi į Įvairias grupes, skatinti regioninių valdžios institucijų, verslo ir nevyriausybinių organizacijų, privačių asmenų partnerystę bei skatinti piliečių įsitraukimą į regioninės plėtros procesą. Bendrosios strategijos rekomendacijos formuluojamos nagrinėjant regiono aplinkos sąlygas, analizuojant plėtros principus ir techninės partnerystės patirtį. Jos sudaromos kaip rekomendacijos ir pateikiamos regiono veikėjams bendram supažindinimui. Konkrečiame KRP projekto plane partnerystė skatina bendrosios strategijos rekomendacijų pritaikymą, atsižvelgiant į vietos sąlygas bei nacionalinius, regioninius ir vietos tikslus. Regiono plėtros sprendimų priėmėjai yra atsakingi už KRP planavimą vietos mastu. KRP partnerystė procesą palengvina, tarpininkaudama, teikdama metodologinius patarimus, skatindama inovacinius procesus bei perduodama institucinę ir techninę patirtį. Įgyvendinant KRP koncepciją, partnerystė gali suvaidinti lemiamą vaidmenį stiprindama regiono ir vietos veikėjų gebėjimus, aprūpindama kapitalu per finansinę partnerystę bei stiprindama regiono konkurencingumą. Teigiama, kad partnerystė regioninėje kaimo plėtroje yra laikina išorinė pagalba, nukreipta į ilgalaikės veiklos pagrindinių, bet trūkstamų sistemų (tokių, kaip institucinės sistemos, rinkos sistemos, natūralių išteklių valdymo sistemos) tobulinimą, siekiant suteikti tam tikroms kaimo gyventojų grupėms geresnes galimybes ir/arba kompetenciją jų problemų sprendimui. Techninės partnerystės teikiamas įnašas yra dvejopas: • koncepcijos plėtra (pvz., optimaliausių sprendimų identifikavimas); V Specifiniame istoriniame kaimo regioninės plėtros kontekste, partnerystės vaidmuo labai artimai susijęs su pokyčių valdymu. Globalizacijos, eurointegracijos, rinkos liberalizacijos, privatizacijos, demokratizacijos ir decentralizacijos laikais kaimiškieji regionai'turės imtis esminių priemonių pokyčiams, kaimo žmonių pragyvenimui užtikrinti. Partnerystė kaimo regioninėje plėtroje gali: • suteikti šiam transformacijos procesui tinkamą kryptį; • įtraukti reikiamų gebėjimų veikėjus į transformacijos proceso valdymą. KRP veikėjai yra vyriausybinių, privačių ir visuomeninių organizacijų atstovai, jų santykinė jėga ir veikla priklauso nuo politiškai apibrėžtų veikimo ribų [3]. Tačiau, jie gali išeiti iš apibrėžtų veikimo ribų, atsisakydami savo politinių idėjų įtakoti regioninę aplinką ir kaip tik tada geriausia jų patirtis gali duoti tam tikrą novatorišką impulsą KRP politikos formavimui nacionaliniame lygyje. Tuo būdu partnerystė skatina ne tik specifinį regiono plėtros procesą, bet taip pat remia abipusį mokymąsi iš "apačios į viršų" ir "iš viršaus į apačią". Partnerystės veiklos sritys kaimo regioninėje plėtroje Konkrečios problemos, esančios transformacijos proceso dalimi KRP kontekste, gali būti apjungtos į keturias grupes, apimančias subalansuotos plėtros strategijos komponentus [9]: • Ekonominiai strategijos komponentai: verslo struktūrų planavimas ir skurdo kaime sumažinimas ugdant kaimo žmonių verslumą ir rinkodarinius gebėjimus. • Socialiniai kultūriniai strategijos komponentai: tinkamų procedūrų bei mechanizmų kūrimas, siekiant demokratinės sąveikos tarp vyriausybės, savivaldos arba kitų viešųjų paslaugų teikėjų bei vietos gyventojų arba bendruomenių. • Politiniai ir instituciniai strategijos komponentai: tinkamos decentralizuotos Partnerystės būtinumas ir svarba kyla iš situacijos, kurioje ypatingai abstraktūs iššūkiai inovatyviam problemų sprendimui susiduria su ribotais vietos institucijų, kurios, kaip taisyklė, pačios yra neatskiriama transformacijos proceso dalimi, gebėjimais [8]. Pagrindinė problema yra garantuoti, kad idėjos ir inovacijos, išplėtotos remiantis stipria išorine pagalba, būtų perimtos vietos plėtros veikėjų ir kad procesas užsibaigtų viešosios politikos įtakojimu. Regionui optimalių sprendimų identifikavimo rėmimas Vietos bei regioninio lygmens gebėjimai problemoms spręsti dažnai būna nepakankami, siekiant susidoroti su dabarties iššūkiais, kurie kyla dėl regiono ekonominių, institucinių, gamtinių aplinkos sąlygų pasikeitimų. įvairiuose šaltiniuose pateiktos bendros strategijos formavimo rekomendacijos gali suteikti kryptis sprendimų ieškojimui, tačiau konkretūs sprendimai gali būti surasti tik po sprecifinių vietos sąlygų tyrimo ir aptarimo. Tai yra po proceso, kuris gali pavaizduotas antrame paveiksle. pareikalauti plačių diskusijų ir kaimo regioninės plėtros veikėjų partnerystės. Regionui tinkamų, optimalių sprendimų paieška ir priėmimas dažnai pareikalauja sisteminės analizės, paremtos testais, veiklos tyrimais ir vietos bei išorine patirtimi [7]. Siekiant įsitikinti, jog rasti sprendimai tikrai yra tinkami, tikslūs ir tolydūs, sprendimų priėmimo procesas turi būti organizuojamas laikantis tokių taisyklių: • Sprendimai turi būti atrasti kartu, arba artimai konsultuojantis, su numatytų įgyvendinimo institucijų bei tikslinių grupių atstovais. Idealu, kai yra remiamos vietos veikėjų pastangos sprendžiant problemas. • Siekiant atrasti optimaliausią problemos sprendimą, pilotinės1 vietovės ar bendruomenės Terminas "pilotinis" naudojamas žymint tiesioginius donorų remiamų projektų įgyvendinimo požiūrius ("by-passing" strategijas), kurie daugiau baigiasi brangia turi būti parinktos labiau atsižvelgiant į tinkamo reprezentavimo kriterijus, nei į kriterijus, susijusius su poreikiu, gera veikla ar politiką. • " Siekiant užtikrinti realias testavimo sąlygas, parama, teikiama pilotinėms vietovėms, turi būti suderinta su atsakingų vietos paslaugų teikėjų gebėjimais. Papildomi žmogiškieji ir finansiniai ištekliai yra patvirtinti tik pilotinių veiklų analizei. • Techninių partnerystės projektų, apimančių pilotines veikias, rezultatas turėtų būti patobulintos žinios bei KRP koncepcijos, o ne geresnių paslaugų pilotinėms bendruomenėms teikimas [13]. Trumpai tariant, pilotiniai projektai neturėtų būti painiojami su atrinktais tam tikros paramos projektais. Jie yra skirti novatoriškų požiūrių realiomis sąlygomis testavimui siekiant atrasti optimaliausią sprendimą. Optimalūs techniniai sprendiniai yra tiek pat svarbūs, kiek ir optimalūs instituciniai sprendimai Pasaulis keičiasi techninių inovacijų dėka, agentūros, atsakingos už techninę partnerystę yra linkę tikėti, jog mažai ir mažiausiai išplėtotose šalyse techniniai plėtros aspektai daugiau nereikalauja didesnio dėmesio, nes dauguma problemų gali būti išspręstos institucinėmis reformomis. Neneigiant institucinio faktoriaus svarbos reikia pripažinti, jog daugelyje mažiau turtingų šalių kaimo vietovėse yra didelis optimalių techninių sprendinių trūkumas. Surasti optimalius techninius sprendimus ir priemones, kurios būtų konkurencingos (t.y. ekonomiškai pespektyvios)■-nekenkdamos aplinkai bei tuo pačiu metu suteikiančios daugiau galimybių neturtingiems kaimo gyventojams, yra sunkiau nei sumažinti kaimo gyventoją pajamų skirtumus [6]. Partnerystė įgyvendinant KRP strategijas gali sudaryti galimybes gauti vertingą informaciją apie esamus tarptautinius techninius sprendimus, sukurti ryšius su didesnę patirtį turinčiais plėtros veikėjais. Tikslumas su pritaikymu Kiekviena vietovė, kiekviena bendruomenė yra kažkuo skirtinga. Tačiau skirtingumas yra tikslumo priešas. Taip pat yra ir kitas apribojimas, susijęs su tikslumu: kai kurie sprendimai gali veikti tik tada, jei yra bendro mokymosi proceso rezultatas. Tačiau empirinis novatoriškos sklaidos proceso akivaizdumas rodo, kad šie du argumentai ne visada turi egzistuoti: • Ne kiekvienai mažai vietovei reikalingas jos pačios sukurtas sprendimas. Dauguma techninių bei institucinių inovacijų gana lengvai gali būti pritaikytos prie specifinių vietos sąlygų. • Nebūtinai kiekvienas, naudodamas mechanizmą, turi jį iš naujo sukurti, pereiti mokymosi procesą tam, kad jį įsisavintų [7]. KRP yra paremta kompromisu taip plačiai paplitusių idėjų pasisavinimo ir kiekvieno atvejo unikalumo. Pagal KRP, egzistuoja gana priimtina sritis novatoriškų požiūrių sklaidai (su nedideliais, lengvai valdomais vietos lygiu pritaikymais) daugiau homogeniškoje geografinėje sferoje, tokioje kaip "regionas". Atstovaujančios (tipinės) pilotines vietovės, atsižvelgiant į regionų skirtingumą, yra svarbiausios tikslumui. Be to, KRP paremta prielaida, jog daugumą inovacijų gali pritaikyti tie žmonės, kurie nedalyvavo kuriant projektą. Nepaisant to, labai svarbu yra turėti kiek įmanoma daugiau veikėjų, kurie dalyvavo naujų idėjų atradimo, kūrimo, požiūrių nustatymo procese. Dėl to, potencialių įgyvendinimo institucijų, kaip ir tikslinių grupių atstovų, įtraukimas yra labai svarbus ir tai yra vienas iš būdų pasiekti, kad sklaida apimtų visą vietovę. Palankumo ir poreikio sukūrimas tolydiems ir į skurdo mažinimą orientuotiems sprendimams Jei problemų sprendimai nėra palaikomi politinės valios ar visuomenės poreikio, tai jie turės labai mažą įgyvendinimo galimybę visos vietovės pagrindu. Deja, tolydūs ir į skurdo mažinimą orientuoti sprendimai nevisada yra patys populiariausi ir patraukliausi, ypač programų įgyvendinimo agentūroms ir įtakingam elitui, kurio lūkesčiai daugiau orientuoti į tinkamus išorinių sąnaudų sprendimus. Dėl tos priežasties partnerystė turi tapti labiau aktyvi "rinkodaros" nustatytuose sprendimuose, nes optimaliausi sprendimai neras 'savo pritaikomumo be papildomų pastangų./Pritarimo ir poreikio kūrimo instrumentai yra: • KRP tikslinių grupių ir programų įgyvendinimo agentūrų įtraukimas į optimaliausių sprendimų paieškos procesą; • įtakingų politikų ir svarbių strateginių grupių įtikinimas • dėl nustatytų KRP koncepcijų privalumų; » Visuomenės informavimas apie sėkmingus pavyzdžius, naudojant masines informacijos priemones ("viešuosius ryšius") ir teikiant tam svarbius faktus bei skaičius; • Poreikio kūrimas, demonstruojant sukurtas programas potencialiems klientams. Naujų, novatoriškų sprendimų, požiūrių pripažinimas gali būti pasiektas ne iš pat pradžių. Tai reikalauja tam tikro proceso, supažindinančio su privalumais ir trūkumais. Todėl neteisinga tikėtis sulaukti iš pat pradžių tam tikro problemos sprendimo vietinio pripažinimo. Partnerystė turi suvaidinti proaktyvios inovacijos arba pokyčių agento vaidmenį, glaudžiai bendradarbiaujant su esamais vietos pokyčių agentais. Tai apima nuosavybės sukūrimą tarp tų, iš kurių tikimasi naujų sprendimų įgyvendinimo ir tarp tų, kurie, kaip tikimasi, turės naudos. Gebėjimų problemoms spręsti stiprinimas regioniniame tinkle Kuo daugiau skirtingų veikėjų regione sujungia savo individualias pastangas problemoms spręsti ir kuo labiau jie siekia bendrų, derybomis pasiektų sprendimų, tuo didesni problemų sprendimo gebėjimai bus šiame regione. Kuo daugiau regiono veikėjų yra linkę pasidalinti žiniomis, informacija, patirtimi su strateginiais partneriais, tuo didesni bus regiono inovaciniai gebėjimai. Dėl to partnerystė turi padėti tobulinant tinklinio bendradarbiavimo gebėjimus tarp regiono veikėjų. Regioninės partnerystės laipsnis taip Pat> ka'P 'r Jos socialinis kapitalas, parodo svarbų regiono ekonominio efektyvumo vaidmenį [12]. Ne tik atstumas tarp klientų ir paslaugų teikėjų turi būti panaikintas: taip pat labai svarbus yra skirtingų regionų paslaugų teikėjų bendradarbiavimas, siekiant pasiūlyti papildomas ekonomines paslaugas. Norint tai pasiekti, regiono veikėjai turi būti ne tik stiprinami individualiai; jie taip pat turi bendradarbiauti regiono, nacionaliniu lygiu, programų ir aplinkos sąlygų kontekste (nacionaliniame bei tarptautiniame). Funkcinės partnerystės tarp visų svarbių regiono veikėjų gali būti skatinamos, testuojamos, tikrinamos ir, jei būtina, įprastai institucionalizuojamos. Tikimasi, kad institucinio augimo dinamikoje šios partnerystės keičiasi [11]. Regioninei partnerystei gali būti palaikomos daugiatarpinės platformos (pvz., numatymas, planavimas ir koordinavimas) su skirtingais institucionalizavimo, struktūros ir įsipareigojimo laipsniais [11].. Individualus tinklinio bendradarbiavimo gebėjimas gali būti sustiprintas, išaiškinant skirtingas aktualias ir potencialias partnerystės funkcijas ir regiono veikėjų užduotis visose srityse. Regioninė partnerystė gali būti skatinama remiantis konkrečiomis spręstinomis regiono problemomis arba planuotinais projektais. Taip pat gali būti pasiūlyti institucionalizavimo pasirinkimai (pvz., pasitikėjimas, pusiau vyriausybinės plėtros agentūros) bei kritiškai svarstomos įstatyminės, politinės ir finansinės aplinkybės. Gali būti remiamas kritinis institucionalizavimo procesas, lydimas ir konsultuojamas techninės partnerystės [8].. Visuomenės įtraukimas į regioninį valdymą Piliečių dalyvavimas regioninio valdymo procese yra ypatingai svarbus, nes taip atsiranda galimybė pasinaudoti skirtingų bendruomenės grupių (pav., verslo, socialinių ir kultūrinių organizacijų) patirtimi, bei parodyti visuomenei, kad yra išklausoma jos nuomonė ir stengiamasi patenkinti piliečių poreikius, o tai padeda įgyti visuomenės pritarimą, didina pasitikėjimą valdžia [3]. Skatindamos piliečių dalyvavimą regioniniame valdyme, regioninės institucijos turi sukurti piliečių dalyvavimui palankią aplinką, informuodamos žmones, išklausydamos jų pasiūlymus ir suteikdamos realias galimybes dalyvauti priimant sprendimus. Galima išskirti tokius būdus, kurių pagalba regioninės institucijos galėtų paskatinti visuomenės įtraukimą į regioninį valdymą [6; 7; 9; 16]: • parengti ir paskleisti informacinius pranešimus apie regioninę politiką ir jos naudą Lietuvos ekonominei - socialinei plėfai; • organizuoti susirinkimus, visuomenės svarstymus, kurių metu būtų pateikiama visuomenei aktuali informacija ir išklausomi kaimo gyventojų pasiūlymai ir pastabos; • sudaryti galimybes kaimo gyventojams dalyvauti KRP programų svarstymuose ir įgyvendinime; • inicijuoti partnerystės grupių, tarybų, kurios iškeltų ir aptartų svarbiausius visuomenei klausimus, pateiktų rekomendacijas jų sprendimui, steigimą; • nuolat ieškoti aktyvios partnerystės ir bendradarbiavimo galimybių su~T5endruomenės organizacijomis. Tokiu būdu regioninė valdžia priartėtų prie bendruomenės, padidėtų jos atsakomybė bendruomenei ir tuo pačiu jos įgyvendinamos regioninės politikos efektyvumas. Pastarųjų prioritetinių veiklos krypčių tobulinimas galėtų būti svarbus žingsnis tobulinant kaimo regioninių plėtros institucijų valdymą ir didinant nacionalinės regioninės plėtros proceso efektyvumą. Išvados. Kaimo ekonominių, socialinių, institucinių, aplinkosauginių sąlygą bei vietos, regiono, nacionalinės plėtros tikslų dinamika inicijuoja, sąlygoja KRP veikėjų, institucijų partnerystę, jos veiklos sritis. Nepakankami vietos bei regioninio lygmens gebėjimai kaimo plėtros problemoms spręsti formuoja poreikį partnerystei. Kaimo plėtros veikėjų partnerystė palengvina proceso kūrimą ir įgyvendinimą, tarpininkaudama, teikdama metodologinius patarimus, skatindama inovacinius procesus bei perduodama institucinę ir techninę patirtį, stiprindama regiono ir vietos veikėjų gebėjimus, aprūpindama kapitalu per finansinę partnerystę. Kaimo regioninės plėtros veikėjų tarpusavio sąveika ir bendri veiksmai yra vienas iš kaimo vietovės konkurencingumo stiprinimo veiksnių. Svarbu yra turėti kiek įmanoma daugiau veikėjų, ' kurie dalyvavo naujų idėjų atradimo, kūrimo, požiūrių nustatymo procese. Partnerystė gali įnešti svarų indėlį kaimo vietovių valdyme, atlikdama tokias funkcijas: • inicijuodama, remdama regionui būdingų ir lokalizuotą koncepcijų plėtrą; • stiprindama regioninių linkių gebėjimus problemų sprendimui; • stiprindama regioninio ir vietos lygmens institucijų gebėjimus (bendrus problemų sprendimo gebėjimus, o taip pat, programų planavimo ir įgyvendinimo gebėjimus, atsižvelgiant į numatytas koncepcijas); • teikdama finansinę paramą, siekiant patikrinti perspektyvių sprendimų įgyvendinimo galimybes; • remdama svarbių nacionalinės kaimo plėtros politikos struktūrų projektavimą; • integruodama regioną į nacionalinius bei tarptautinius plėtros projektus. KRP yra paremta kompromisu tarp plačiai paplitusių idėjų pasisavinimo ir kiekvieno atvejo unikalumo. Optimaliausi KRP sprendimai neras savo pritaikomumo be papildomų rinkodarinių pastangų. Partnerystė turi tapti labiau aktyvi "rinkodaros" nustatytuose sprendimuose. Staripsnyje analizuojama Regionų ekonomikos plėtros strategija, kuri yra sudėtinė Ilgalaikės Lietuvos strategijos dalis Apžvelgiamos regionų plėtros kryptys Vakarų šalyse bei regioninės politikos instrumentai. Praktinėje dalyje analizuojama regioninės politikos raida Lietuvoje, įvertinami atskirų Lietuvoa regionų skirtumai. SIVOT analizės pagalba, iškiariami Lietuvos regionų privalumai, trūkumai, galimybės bei grėsmės. Iškeliamas-pagrindinis ilgalaikis regionų ekonomikos plėtros tikslas - užtikrinti stabilaus aukšto gyvenimo lygio galimybes visoms šalies bendruomenėms Regionų ekonomikos plėtros strategija yra sudėtinė dalis Ilgalaikės Lietuvos ekonomikos plėtros strategijos iki 2015 metų, parengtos vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos (Žin., 2001, Nr.62-2244) VII skyriaus "Ūkio politika" 7.1 skirsnio "Ekonominė politika ir investicijos į ūkį" nuostatas. Regionų ekonomikos strategija buvo rengta, remiantis teoriniais regionų plėtros principais ir veiksniais, regionų ekonomikos augimo teorijomis, užsienio šalių patirtimi, nacionalinę regioninę politiką reglamentuojančiais teisiniais aktais bei Lietuvos regionų ekonomikos kiekybinių ir kokybinių rodiklių sistemine analize. Rengiant regionų ekonomikos strategiją, buvo išanalizuotos užsienio Šalyse taikomos regionų plėtros teorijos: visuomenės raidos etapų teorija; išteklių teorija; eksportų pagrįsta teorija; metropolijos užkampio teorija; urbanizacijos masto ekonomijos teorija. Remiantis pagrindiniais teiginais, regionų plėtrą galima apibūdinti, kaip bendruomenės gyvenimo socialinio, ekonominio, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, technologijos, kultūros ir rekreacijos aspektų vystymą tam tikroje teritorijoje. Regionų plėtra turi būti paremta jų potencialo (galinčio būti konkurencinio pranašumo šaltiniu) reprodukcija, optimalia jų plėtros dedamųjų (socialinis, gamtinis, ekonominis regionų plėtros aspektai) proporcija ir nukreipta į gyvenimo lygio bei kokybės gerinimą per šias dedamąsias. Ekonomikos plėtra yra svarbiausia bendruomenės plėtros sudedamoji dalis, kadangi ji aprūpina bendruomenę finansiniais ištekliais, kurie yra būtini norint vystyti kitus bendruomenės plėtros aspektus. Ekonominės veiklos pagrindą sudaro šie pagrindiniai veiksniai: • žmogiškieji ištekliai; • finansiniai ištekliai; • technologija; • infrastruktūra. Pastaraisiais metais vykstantys pasikeitimai labai paveikė visus komponentus. Besivystančiose šalyse šie uždaviniai itin sunkūs, nes pasikeitimai yra kompleksiški atsižvelgiant į patirties stoką. Remiantis įvairiais moksliniais požiūriais konkretaus regiono plėtrą sąlyginai galima palyginti su "namo" statyba, kurio pagrindas - žmogiškasis kapitalas. Žmogiškasis kapitalas ir socialinė regiono plėtros pusė yra nukreipti į ateitį ir tiesiogiai veikia žmogaus gyvenimo kokybę. "Statybos" eigą gali pagreitinti regiono konkurenciniai pranaSumai: gamtinių išteklių gausa savaime yra absoliutaus pranašumo šaltiniu, kuris garantuoja pelną per tam tikrą laikotarpį, mažina riziką ir didina investicijų srautus regione Kadangi siekiama turėti jaukų ir šiuolaikišką "namą". Tai jo vidų, galima sakyti, sudaro regiono ekonomikos plėtra, kurią apibūdina rodikliai: BVP vienam gyventojui, darbo vietų skaičius, investicijos vienam gyventojui, ekonominės struktūros pokyčiai ir kt. Minėti rodikliai atsiranda per turto kūrimo procesą šalyje ir jos regionuose, o turtą kuria verslo įmonės funkcionuojančios regiono konkurencinėje aplinkoje. Regionų plėtros kryptys Vakarų šalyse Pasaulyje plačiai pripažinta, jog pagrindinis regioninės plėtros instrumentas - valstybė. Seniai užmiršti tie laikai, kai buvo manoma, jog konkurencija ir privati iniciatyva automatiškai paskirstys gamybines pajėgas ir socialinę infrastruktūrą taip, kad jos būtą naudingos visais aspektais - ir verslininkams, ir visuomenei. Stabilizuojantis demokratiniams procesams, auga valstybės galimybės daryti įtaką ne tik regionams, bet ir atskiroms pramonės šakoms. Viena iš seniai įsitvirtinusią regioninės plėtros krypčių - valstybės siekiai subalansuoti gamybinių pajėgumų geografinį išsidėstymą. Greta noro subalansuoti geografinį gamybinių pajėgumų išsidėstymą kai kuriose valstybėse pastebimi bandymai reguliuoti žmogiškųjų išteklių (darbo jėgos) geografinį pasiskirstymą. Gyventojų mažėjimo, migracijos procesai verčia valstybes taikyti administracines bei ekonomines priemones, turinčias regioninį poveikį Visgi dažniausiai Vakarų valstybių regionų ekonomikos plėtros priemonės nukreipiamos plėtoti depresines ir ekonomiškai silpnas teritorijas, o taip pat decentralizuoti stambius pramoninius aglomeratus. Depresiniais regionais paprastai laikomos tos teritorijos, kurios praeityje pasižymėjo palyginti dideliais ekonomikos plėtros tempais, bet vėliau dėl įvairių priežasčių patyrė žymų nuosmukį. Tradiciškai šie regionai Vakarų valstybėse asocijuojasi su anglies, metalurgijos (XX a. pirmoji pusė), chemijos, medžio apdirbimo (XX a. antroji pusė) pramonės centrais. Blogiausioje padėtyje atsidūrė depresiniai regionai, esantys šalies periferijoje, kurių ūkis buvo beveik nediversifikuotas. Dauguma iš anksčiau Vakarų valstybėse depresiniais vadintų regionų,." (Rūras bei Saras Vokietijoje; Elzasas Prancūzijoje; Velsas Didžiojoje Britanijoje) šiandien jau mažai teprimena krizines teritorijas -dabar tik 10-20 proc. jų teritorijos užima intensyvios industrinės zonos. Depresinių regionų gelbėjimo patirtis parodė, jog jų ekonominės plėtros stabilumo pagrindu tapo mokslui imlių ūkio šakų, paslaugų, turizmo sektorių plėtra. Tuo pačiu metu juose buvo vykdomas "pasyvus sanavimas", t.y. atsilaisvinusių darbuotojų emigracijos į kitus šalies regionus skatinimas. • Aglomeratų, megapolių plėtros reguliavimas yra pati seniausia, tačiau ne pati efektyviausia regionų plėtros kryptis. Vis dėlto tam tikros miestų augimą stabdančios priemonės duoda efektą. Ekonominio skatinimo priemonės pagal savo poveikį yra tiesioginio ir netiesioginio poveikio. Labiausiai paplitusios tiesioginio skatinimo priemonės: lengvatinio kreditavimo sistemos; įmonių, steigiančių padalinius valstybinės "globos" regionuose, subsidijavimas; negražinamos subsidijos kapitalinei statybai; darbuotojų paruošimo ar perkvalifikavimo išlaidų dengimas; išlaidų, susijusių su gamybos pajėgumų perkėlimu, kompensavimas; mokesčių lengvatos, kartais - visiškas atleidimas nuo mokesčių tam tikram laikotarpiui; pagreitintos amortizacijos taikymas; transportavimo, elektros energijos tarifų sumažinimas ir pan. Lengvatiniai kreditai. Lengvatiniai kreditai užima svarbią vietą tiesioginės finansinės paramos priemonių grupėje. Jie gali būti išduodami nustatant mažesnes palūkanų normas, nustatant ilgesnį kredito grąžinimo laiką ar numatant neribotą kredito sumą. Vakarų valstybių patirtis parodė, jog būtent lengvatiniai kreditai pastaraisiais metais yra efektyviausia regionų ekonomikos plėtros priemonė. Negražinamos subsidijos. Valstybės skiria taip pat negražinamas subsidijas įmonėms, nusprendusioms silpnai išvystytame regione įkurti naują pramoninį verslo objektą ar išplėsti esamą. Kai kuriose užsienio valstybėse (pvz., Prancūzijoje) negražinamosios paskolos dalis įmonės investicijose gali siekti 25 proc. Akivaizdu, jog kapitalo kaina visada vaidino svarbų vaidmenį pasirenkant investicijų mastą. Mokesčių rėžimas. Mokesčių sumažinimas ar visiškas atleidimas nuo jų tam tikram laikui yra gana paplitęs regioninės plėtros įgyvendinimo svertas Vakarų šalyse. Plačiai buvo ir šiuo metu kai kuriose valstybėse taikomos mokesčių sumažinimo; atleidimo nuo tam tikrų mokesčių; amortizacijos pagreitinimo priemonės. Tačiau pastaraisiais metais šis ekonominis svertas Europos valstybėse taikomas vis rečiau dėl unifikuojamos ES mokesčių sistemos. Kitose valstybėse (JAV, Kanada, Japonija) šios priemonės ir šiuo metu užima svarbią vietą. Greta tiesioginės ekonominės paramos taikomos netiesioginės paramos priemonės. Tai specialios vyriausybės atsilikusių regionų plėtros programos, pagal kurias statomi infrastruktūros objektai (ypač magistraliniai keliai), moksliniai pramoniniai kompleksai (mokslo technologijų parkai, inkubatoriai ir pan.), kuriamos valstybinės įmonės, duodami stambūs valstybiniai užsakymai tuose regionuose įsikūrusioms įmonėms ir pan. Vakarų valstybėse ypatingas dėmesys teikiamas SVV plėtrai, kaip vienai iš ekonomikos regioninės plėtros formų, remiantis SVV dinamiškumu, geresnio vietinių išteklių panaudojimu,, jo atsvara vietinėms monopolijoms ir pan. Apibendrinant užsienio šalių patirtį, galima teigti, jog Vakarų valstybėse regionų ekonomikos plėtra buvo vykdoma tokiomis kryptimis: • skubi pagalba kriziniams regionams (1920-1940).! • ekonominės plėtros subalansuotumas tarp regionų, regionų plėtros šaltinių sukūrimas (1950-1970). • regionų restruktūrizacija, regionų vidinio plėtros potencialo išnaudojimas, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimas (1970-1980). • regioninės plėtros modelis, kuris remiasi regionalizmo teorija- regiono savarankiška plėtra regiono interesų požiūriu. Regionų plėtra yra vietinės valdžios institucijų kompetencijoje ir atsakomybėje (nuo 1980). —. klasterių formavimo teorija. — šiuo metu daugelio valstybių viena iš regioninės politikos formavimo pagrindų (nuo 1990). Nacionalinės regioninis politikos raida Glaudžiai su regionine plėtra siejasi regioninės politikos terminas. Regioninė politika, vykdoma valstybės mastu, apibrėžia šalies valdymą erdviniu, regioniniu aspektu, ji parodo ryšius tarp valstybės ir regionų bei regionų tarpusavyje. Taigi politinės aplinkos įtaka yra neatsiejama, nagrinėjant regionų ekonomikos plėtrą. Regioninę politiką Lietuvoje sudaro du komponentai: nacionalinės regioninės politikos formavimas ir įgyvendinimas, kurios pagrindinis tikslas yra išsivystymo skirtumų tarp Lietuvos regionų sumažinimas; bei ES regioninės politikos principų įgyvendinimas. Pastarasis yra glaudžiai susijęs su pasirengimu ES Struktūrinių fondų administravimui. Regioninės politikos raida Lietuvoje galima išskirti keletą regioninės politikos formavimo etapų: 1) Iki 1997 m. - regioninė politika suprantama kaip teritorinių-adminisfracinių vienetų funkcijų bei atsakomybės sričių nustatymas. Regioninės politikos uždaviniu laikomas šalies regionų išskyrimas, t.y. teritorinis-administracinis suskirstymas. 1997 m. Europos Komisijos dokumente Agenda 2000 konstatuojama, kad Lietuvoje regioninė politika neegzistuoja ir nevykdoma (tokia, kaip suvokiama ES). 1998-2000 m. - pripažįstamas reikalingumas aktyviai vykdomai regioninei politikai, orientuotai į ekonominių ir socialinių išsivystymo skirtumų mažinimą. Regioninė politika suprantama horizontaliu požiūriu, kaip "valstybės įgyvendinama regionų atžvilgiu diferencijuota veikla, kuria siekiama subalansuoti visų šalies regionų socialinės-ekonominės'plėtros sąlygas. Regioninė politika yra neatskiriama ūkio šakose bei socialinėje srityje vykdomos valstybės politikos dalis, ji yra koordinuojamojo pobūdžio" (apibrėžimas pagal 1998 07 21 priimtą LRV nutarimą Nr. 902 Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų"). 3) Nuo 2000 m. vidurio - suvokimas regioninės politikos kaip savarankiškos, vertikalaus, intervencinio pobūdžio politikos. Tai atsispindi 2001 m. liepos 20 d. priimtame LR Regioninės plėtros įstatyme. 4) Nuo 2001 m. - naujai peržiūrima regioninės politikos samprata bei tikslai. Iš dalies tai susiję su ES požiūrio į paramą Lietuvos regionams pasikeitimu - nuo 2000 m. pereita prie centralizuoto PHARE 2000 programos valdymo modelio. Aišku ir tai, jog tapus ES nare, Lietuva bus laikoma vienu regionu, gaunančiu paramą pagal 1 Tikslo programą. Šiuo metu derinami ■ vertikalus (regioninė politika kaip savarankiška politika) ir horizontalus (koordinuojamojo pobūdžio regioninė politika) požiūriai . Regioninę politiką siekiama vykdyti per atskirų ūkio šakų strategijas ir programas, į kurias integruotas regioninis matmuo (horizontalusis požiūris); regionines programas specifinėms regioninėms problemos spręsti (vertikalus požiūris); vietines ir regionines plėtros iniciatyvas, finansuojamas iš savivaldybių biudžetų (vertikalus požiūris). Lietuvos regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo netolygumai Lietuva - nedidelė šalis, tačiau gamtos ir visuomenės teritoriniai skirtumai joje pakankamai ryškūs. Jie pasireiškia dirvožemio, reljefo, klimato, kraštovaizdžio skirtingumais, ekonominiais pasiekimais, socialiniais - kultūriniais, demografiniais, etniniais (net kalbos) skirtingumais. Valstybės politika gali šiuos skirtingumus slopinti, skatinti, ar rūšiuoti, palaikydama pozityvų gamtinį bei kultūrinį savitumą ir lygindama socialinius - ekonominius skirtumus. Nedarbo lygio skirtumai Regionuose pastebimi ženklūs nedarbo lygio skirtumai. Pagal darbo biržoje užsiregistravusių bedarbių skaičių 2000 m. didžiausias nedarbo lygis buvo Šiaulių, Tauragės, žemiausias - Kauno, Vilniaus apskrityse. (I lent., 1 pav.) Labiausiai nedarbas palietė žemės ūkio rajonus, tiek dėl užimtumo mažėjimo žemės ūkio sektoriuje, tiek dėl lėtos smulkaus verslo sektoriaus plėtros kaimiškose vietovėse. lentelė Nedarbo lygis Lietuvos apskrityse 1996-2000 m., proc Nedarbo lygis, proc. , 1 -" • 1996 m. 1997m 1998 m. 1999 m 2061) Alytaus 9,0 7,2 8,6 9,8 Kauno 5,6 4,2 4,6 6,4 1 Klaipėdos 6,9 4,9 5,1 7,1 Marijampolės 5,9 5,9 8,0 tu Panevėžio 6,3 6,1 7,6 10,5 Šiaulių 7,1 6,8 9,0 12,5 Tauragės 12,0 8,3 8,8 10,9 TelSių 7,4 5,0 6,4 9;1 Utenos 6,9 6,4 -7,0 8,2 Vilniaus 7,3 6,5 ■ 5,7 6,8 Lietuvoje 7,1 5,9 __ž£j 8,4 Pažymėtina tai, jog savivaldybių lygmenyje nedarbo lygio skirtumai dar didesni. Tiesioginių užsienio investicijų skirtumai Nykstant laisvo kapitalo judėjimo barjerams, plečiantis tarptautiniam bendradarbiavimui, vis svarbesnis vaidmuo tenka tiesioginėms užsienio investicijoms. Lietuva, pasižyminti palyginti neblogai išplėtota infi'astruktura, kvalifikuota darbo jėga ir palyginti aukšta gaminių kokybe, yra patraukli užsienio investitoriams. Jau 1991 metais, nepaisant ekonomikos nestabilumo ir didelės rizikos, tarptautinės kompanijos pradėjo investuoti į Lietuvos ukį. Tais metais užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 32 mln. Lt. Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. pr. tiesioginės užsienio investicijos siekė 8252 mln. Lt. 2001 m. pr. tiesioginės užsienio investicijų apimtys išaugo 11,63 proc. ir sudarė 9337 mln. Lt. 2 lentelė Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvos apskrityse 1996-2001 m. (sausio 1 d.; mln. litų) r Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt Apskritis 1996 m. 1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m. Alytaus 47,5 72,1 108,7 171,6 212,0 218,4| Kauno 301,3 462,5 625,2 792,7 1042,5 1211,lj Klaipėdos 311,9 561,9 705,1 850,7 1037,8 1145,3 Marijampolės 4,0 20,5 17,6 20,8 20,9 26,7 [Panevėžio S 62,9 243,0 227,4 334,7 382,7 381,6 Šiaulių 49,6 87,7 113,6 147,4 143,8 155,2 [Tauragės 10,0 16,3 12,6 17,7 24,8 21,5 ĮTelšių 35,6 125,9 120,0 115,1 166,0 86,0 Utenos 8,4 5,5 6,7 91,2 95,2 1093! Vilniaus 575,1 1205,8 2225,6 3959,3 5126,6 5982,2 fl? viso \Lietuvoje 1406 2801 4162 6501 8252 H Lietuvai tenkančių tiesioginių užsienio investicijų. Likusiose Lietuvos apskrityse užsienio investicijos nėra griežtai sukoncentruotos apskrities centruose. Mažiausios investicijos nagrinėjamu laikotarpiu buvo Tauragės apskrityje - tik 21 mln. Lt, t.y. 278. kartus mažiau nei Vilniaus apskrityje. Pateikti rodikliai nėra vieninteliai ir labiausiai įtikinantys, jog jie labiausiai charakterizuoja regionų netolygumus. ES pagrindiniu ekonomikos augimo rodikliu įvardija Bendrą vidaus produktą. Jis charakterizuojamas, kaip realiausias rodiklis, atspindintis pokyčius atskirų regionų plėtros lygiuose. Kaip rodo tyrimai, nors buvo pasiekta aukštų augimo tempų šalyse, bet nesugebėta pagerinti regionuose gyvenimo kokybės rodiklių lygio. Lietuvos regioninių tyrimų institute atlikti tyrimai apibendrinami Regionų ekonomikos plėtros strateginės analizės išvadose. REGIONŲ EKONOMIKOS PLĖTROS VEIKSNIŲ SWOT ANALIZĖ Privalumai 1.Geografiškai tolygus didžiųjų ir smulkesnių miestų išdėstymas sudaro potencialias prielaidas tolydžiam j ekonomikos regioniniam išdėstymui. 2.Tradicinės žemės ūkio produkcijos gamyba koncentruojasi šiam sektoriui palankiuose regionuose. 3.Gerėja universitetų, kitų mokslo bei švietimo įstaigų regioninis tinklas. 4. Vyriausybės bei institucijų lygmenyse pradėti diegti I strateginio planavimo bei programinio biudžeto sudarymo principai, kurie itin svarbūs, įgyvendinant regioninę politiką Lietuvoje. .V/eikiantys Lietuvos Respublikos teisės aktai sudaro prielaidas, kad reikalingi planavimo dokumentai būtų rengiami Pagal ES reikalavimus. Teisės aktai numato veiksmus, būtinus regioninės politikos formavimui bei tinkamo pagrindo jai įgyvendinti paruošimui. I SParengti ir atnaujinami regionų plėtros planai, formuojantys Jggionų plėtros prioritetus ir jų įgyvendinimo priemones Trūkumai L Perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis susiformavo smunkančios pramonės su ilgalaikėmis neigiamomis ekonominėmis ir socialinėmis pasekmėmis regionai arba miestai (Akmenė, Tauragė, Marijampolė, Didžiasalis irktj. Jų restruktūrizacijai ir modernizacijai vietinių finansinių išteklių nepakanka. 2.Lėtai vyksta regionų ekonominės veiklos adaptavimas prie vietinių gamtinių ir rinkos sąlygų. 3.Didėjantys socialiniai-ekonominiai išsivystymo ir gyvenimo kokybės skirtumai tarp regionų ir tarp miesto ir kaimo. 4.Dideli regioniniai nedarbo lygio skirtumai. 5.Nauji strateginiai infrastruktūros objektai koncentruojami didžiausios urbanizacijos regionuose ir neturi didesnės įtakos atsilikusiems regionams. S 6.Nepakankamai skatinama vietos bendruomenių iniciatyva. 7.Kaimiškųjų regionų gyventojų versliniai gebėjimai ir investicinis pajėgumas neadekvatūs ekonominės veiklos įvairinimo ir modernizavimo poreikiams. 8.Kaimiškuose regionuose nėra plėtojamas smulkus ir vidutinis verslas bei alternatyvios ūkio veiklos. Tai mažina kaimo gyventojų užimtumo ne žemės ūkio sektoriuje padidinimo galimybes. 9. Vyksta gyventojų, pirmiausia jaunimo, intensyvi migracija iš kaimiškųjų ir atokių regionų. Tai mažina šių regionų intelektinio kapitalo išteklius ir ekonominės plėtros galimybes. lO.Nėra suformuoti regionų plėtros metodologiniai pagrindai. 11.Regionų plėtros ir regioninės politikos teorinių principų nepakankamas suvokimas centrinės valdžios institucijose. 12.Nepakankami vietinės valdžios ir regioninių institucijų administraciniai gebėjimai rengti ir efektyviai įgyvendinti regionų plėtros projektus. B.Esama teisinė bazė neatitinka kintančių regioninės politikos tikslų (ES struktūrinės paramos lėšos nebus planuojamos pagal šiuo metu veikiantį LR Regioninės plėtros įstatymą nacionaliniam plėtros planui reikalinga kita teisinė bazė). H.Nepakankamai aktyvi apskričių viršininkų administracijos ir savivaldybių partnerystė rengiant regionų plėtros planavimo dokumentus. Galimybės 1. Mokymo, lavinimo veikla regionuose gyventojų verslumui ir vadybiniams gebėjimams didinti. 2. Regioninės plėtros valdymo funkcijų delegavimas; suteikiamas didesnis savarankiškumas vietos savivaldos lygmeniui, skatinant vietinę iniciatyvą. 3. Pradedamos įgyvendinti ES paramos programos, skirtos socialinei- ekonominei sanglaudai stiprinti infrastruktūros, žemės ūkio ir kaimo plėtrai, aplinkosaugos geresniam užtikrinimui (PHARE SES, 1SPA, SAPARD). 4. Galimybė šalies ekonomikos atskirų sektorių bei regioninei plėtrai panaudoti ES Struktūrinių fondų paramą. 5. Vietinių ir regioninių institucijų gebėjimai teikti projektinius pasiūlymus Europos Sąjungos Struktūrinių fondų paramai panaudoti. 6.Vietinių ir regioninių valdymo institucijų kompetencijos ir gebėjimų stiprinimas per pasirengimo narystei (PHARE, ISPA, SAPARD) paramos bei kitas programas 7. Tarpinstitucinio bei tarpžinybinio bendradarbiavimo skatinimas ir partnerystės tarp vietinio, regioninio, centrinio valdymo lygmens bei privataus sektoriaus užtikrinimas, rengiant plėtros planavimo dokumentus, 8.Tarpregioninio bendradarbiavimo užtikrinimas nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje. Grėsmės 1. Šalies administracinė — teritorinė reforma nepasiekia užsibrėžtų tikslų - dalies funkcijų delegavimo vietiniam valdymo lygmeniui, regioninės plėtros planavimo ir valdymo funkcijas išlaikant valstybės centrinėse valdymo institucijose. 2. Nesugebėjimas tinkamai panaudoti Šalies regionų ekonominei plėtrai skiriamos užsienio (pirmiausia — ES , Struktūrinių fondų) finansinės ir techninės paramos dėl žemų administracinių gebėjimų, tikslių finansavimo prioritetų bei tinkamų paramos priemonių nesuformavimo, . 3. Administracinių gebėjimų regionuose trukumas, nustatant tinkamus prioritetus ir priemones regionų plėtrai paramos programavimo dokumentuose," bei tinkamų 'finansavimui projektų stoka 4.Problemiškų regionų su dideliu socialiniu- ekonominiu nuosmukiu susiformavimas (tokių kaip Ignalinos AE). 5. Intelektinio kapitalo trūkumas regionuose dėl migravimo į šalies centrus bei užsienį. 6. Administracinių gebėjimų mažėjimas dėl specialistų perėjimo į privatų sektorių. REGIONŲ EKONOMIKOS PLĖTROS STRA TEGINĘS KRYPTYS IR PRIORITETAI Organizaciniai principai Regionų ekonomikos plėtra organizuojama pagal Lietuvos ir ES regioninės politikos pagrindines nuostatas. Lietuvos ekonomikos regioninės plėtros pagrindiniai organizaciniai principai yra šie: • Nuoseklumo - strategijoje aiškiai išskirti du regioninės ekonomikos plėtros etapai: vienas - iki numatomo stojimo į Europos Sąjungą 2004 m., kitas - tapus ES nare. • Programavimo - kompleksiškos priemonės (gyvendinamos ilgalaikių programų rėmuose. • Subsidiarumo - priemonės įgyvendinamos, ištekliai paskirstomi, valdymas deleguojamas žemiausiam kompetentingam administraciniam lygmeniui. • Partnerystės - visų suinteresuotų subjektų įtraukimas į priemonių kūrimą, finansavimą ir įgyvendinimą. • Priežiūros ir įvertinimo taikymo - priemonių įgyvendinimo metu stebimas ir kontroliuojamas veiklų efektyvumas. • Integralumo - priemonės sujungiamos siekiant derinimo tarp nacionalinės ir regionų ekonomikos plėtros, regioninės politikos, sektorinių strategijų. • Koncentracijos decentralizavimas - ekonominės ir apgyvendinimo koncentracijos decentralizavimas, siekiant subalansuotos regioninių centrų plėtros. • Tolydumo - regionų ekonomika plėtojama, įvertinant poveikį gamtinei aplinkai. Regionų ekonomikos plėtros vizija • Regionų ekonomika plėtojama ir jų konkurencingumas didinamas, atsižvelgiant į regiono turimus išteklius bei prioritetines vystymo kryptis, • išryškinant regiono savitumą; • Sėkminga regionų plėtra grindžiama tausojančiu ir efektyviu vietinių išteklių panaudojimu; • Regionų plėtrai racionaliai naudojamos ES bei šalies finansinių šaltinių lėšos; • Transporto, komunikacijų ir kita fizinė infrastruktūra vystoma kaip integruotas tinklas; • Gyvybingos kaimo gyvenvietės: efektyvūs ūkiai; padidėjęs gyventojų mobilumas jungia miestus su kaimais; • Sukurta tinkama aplinka gamtinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimui, plėtojant turizmą ir rekreaciją; • Regionų institucijos dalyvauja tarptautiniame bendradarbiavime, per kurį įgyvendinami nacionaliniai bei ES regioninės politikos tikslai. Valstybės misija • didinti šalies regionų sanglaudą, mažinant ekonominius, socialinius, , išsilavinimo sąlygų ir administracinių gebėjimų skirtumus tarp jų; • užtikrinti harmoningą regionų ekonominę plėtrą bei didinti jų konkurencingumą, atsižvelgiant į regionų ypatumus; • užtikrinti racionalų regioninės plėtros finansavimą, naudojant tiek šalies, tiek užsienio finansinių šaltinių lėšas; • užtikrinti kaimo bendruomenių gyvybingumą ir plėtrą; • skatinti partnerystę; Pagrindinis ilgalaikis regionų ekonomikos plėtros tikslas - užtikrinti stabilaus aukšto gyvenimo lygio galimybes visoms šalies bendruomenėms. Regionų ekonomikos plėtros uždaviniai: • Užtikrinti palankias sąlygas investicijoms į regiono ekonomiką. • Vystyti regionų fizinę ir socialinę infrastruktūrą, remiantis subalansuotos plėtros principais. • Optimizuoti centrinių valstybės institucijų, atsakingų už regioninės politikos vykdymą, funkcijas. • Išplėsti ekonominės plėtros valdymo funkcijas (planavimo, įgyvendinimo, koordinavimo ir kontrolės) ir suteikti jas regionų plėtros taryboms • Didinti regionų žmogiškųjų išteklių kompetenciją. • Skatinti partnerystę vietiniame, šalies ir tarptautiniame lygmenyje. • Sukurti žinių visuomenę, plėtojant regiono informacinę infrastruktūrą. VALSTYBES IR REGIONŲ VAIDMUO INOVACIJŲ SKLAIDOS PROCESE Straipsnyje supažindinama su regiono vaidmens kitimu pasaulio ekonomikos globalizacijos ir regionalizacijos sąlygomis. Aptariamas valstybinių ir vietos (regioniniu) valdymo institucijų vaidmuo inovacijų sklaidos procese, kuris yra viena B ekonomikos plėtros prielaidų. Pateikiamas sisteminis inovacijų sklaidos proceso modelis. Trumpai supažindinama su technologinių parkų istorija ir jų tipais bei reikšme ekonomikos plėtrai. Straipsnyje taip pat svarstomos tokių parkų kūrimo Lietuvoje galimybės. Tikslas - išanalizuoti valstybinių ir vietinių (regionų) valdymo institucijų vaidmenį inovacijų sklaidos procese. Pastaruoju metu diskutuojant apie ekonomikos ir regionų plėtrą, ypatingas dėmesys skiriamas žinių ir informacijos reikšmei (Ari-Veikko, 2000; Diez, 2000; Stemberg R., 2000). Visuotinai pripažįstama, kad būtent inovacijos ir sėkmingas jų įgyvendinimas yra varančioji jėga, sąlygojanti nuolatinį ekonomikos augimą. Vienas iš žinių ir inovacijų skleidimo būdų yra pastaruoju metu užsienio šalyse vis populiaresniais tampančių technologinių parkų kūrimas. Tačiau iškyla klausimas, kas turi būti atsakingas už žinių ir inovacijų kūrimo, skleidimo ir panaudojimo, siekiant ekonomikos plėtros, sistemos formavimą ir jos priežiūrą. Koks vaidmuo šiame procese tenka valstybei ir koks regionui? Dauguma mokslininkų pritaria nuomonei, kad valstybės vaidmuo regioninės ekonomikos plėtros politikoje mažėja (Cusack, 1998; Schneider, 1998; Ari-Veikko, 2000; Jauhiainen, 2000), tačiau egzistuoja ir priešingas požiūris, kurį patvirtina ir empiriniai faktai (Cumbers, 2000). Lietuvoje regioninė politika dar tik formuojama -priimtas regioninės plėtros įstatymas, kuriamos regioninės plėtros institucijos, parengtas nacionalinis plėtros planas, ruošiamos regioninės ir sektorinės plėtros programos. Nėra aiškus regionų plėtros politikos diferencijavimas regioniniais lygiais. Lietuvoje egzistuojantis vertikalusis funkcijų tarp instituciją pasiskirstymas yra paremtas ne moksliniais argumentais, o politiniais interesais. Nėra parengta veiksmingų regionų plėtros tikslinio finansavimo kriterijų ir mechanizmų. Todėl regioninė plėtros politika vis dar pernelyg centralizuota, pažeidžiamas vienas iš pagrindinių regioninėje plėtroje - subsidiarumo principas. Kaip rodo regionų plėtros įvairių aspektų analizė, svarbiausia regionų plėtros politikos efektyvumą ribojanti problema yra tai, kad strateginiai regionų, ypač jų ekonomikos ir vadybos sprendimai priiminėjami be gilesnio sisteminio teorinio pagrindimo, nesukūrus šioje integruotoje srityje naujų mokslo žinių sistemos (Bagdzevičienė, 2001). Todėl tiek inovacijų sklaidos priemonių panaudojimo regionų plėtros procese, tiek kitų klausimų sprendimas turėtų būti pradedamas nuo teorinės analizės kartu įvertinant užsienio šalių patirtį. Mokslininkų diskusijose nėra vieningos nuomonės dėl to, kam turėtų atitekti iniciatyva ir atsakomybė, sprendžiant inovacijų sklaidos, kaip ekonomikos plėtros prielaidos, klausimus - valstybei, regionui ar privačioms struktūroms. Vis daugiau mokslininkų teigia, kad sprendimus šioje srityje turi priimti patys regionai. Tačiau nemažai yra ir manančių, kad tai - valstybės kompetencijos sritis. Kokią įtaką regioninei plėtrai turi viršregioninio lygio privačios organizacijos - verslo ar kitos - šis klausimas taip pat yra koks vaidmuo inovacijų sklaidos procese turi tekti valstybei ir vietiniams (regioniniams) valdymo organams. Šio straipsnio tikslas - išanalizuoti valstybinių ir vietinių (regioninių) valdymo institucijų vaidmenį inovacijų sklaidos procese. Pasaulio ekonomikos globalizacijos ir REGIONALIZACIJOS SANTYKIS. Visame pramoniniame pasaulyje šiuo metu vyksta dideli globaliniai pokyčiai -visaapimanti ekonomikos restruktūrizacija, spartus technologijų vystymasis, visuomenės perėjimas iš industrinės į postindustrinę, "informacinės visuomenės" stadiją. Kartu su globalizacija vyksta ir kitas, iš pažiūros priešingas šiam regionalizacijos procesas. Regionalizmo globalinėje ekonomikoje iškilimas rodo mažėjantį tradicinės nacionalinės valstybės vaidmenį. Abipusiai susijusius nacionalinės valstybės įtakos mažėjimo ir regionalizmo iškilimo procesus atitinka pokyčiai politinėje ir socialinėje - ekonominėje perspektyvoje, pereinant nuo nacionalinės prie regioninės skalės (Cusack, 1998; Schneider, 1998; Jauhiainen, 2000). Regionai užtikrina aktyvaus, strateginio vystymosi potencialą artimesniame, vietiniame lygyje. Jie siekia užsiimti savo nišą globalioje ekonomikoje, organizuojasi, kuria savo strategijas, mobilizuojąs! ir galiausiai kuria savo ateitį, remdamiesi aukštomis technologijomis. Tyrimų centrų ir technologijų inovacijų vystymasis skatina visuomenės perėjimą į post­industrinę stadiją. Plėtra integruotoje technologinėje bazėje suteikia regionams galimybę gauti žymią naudą. Ekonomine nauda iš aukštų technologijų jau naudojasi daugelis regionų užsienyje. Optimalią galimybę regionui išsaugoti ir didinti jo ekonominį pranašumą suteikia technologijos ir žinių bazės sintezė per bendravimo ryšius. Regiono žinių bazė yra integralus naujos globalinės regionalizacijos teorijos komponentas. Ankstesnis požiūris į vystymąsi iš pramoninės bazės pozicijų pripažįstamas ribotu. Regionai turi ieškoti tinkamų vystymosi alternatyvų, turinčių labiau diversifikuotą pagrindą. Tie regionai, kurie siekia pozicionuoti save globalinėje arenoje, neturi laukti paradigmų pokyčio, bet būti aktyvūs, vykdant savo plėtros politiką ir stiprinant bei diversifikuojant savo ekonominę bazę. Naujas požiūris į žinių svarbą vis labiau įsigali, pakeisdamas gamybos, kaip ekonominio regiono pagrindo, suvokimą. Kadangi nacionaliniai barjerai mažėja, atitinkamai netenka prasmės tradiciniai geografinės vietos ir išdėstymo privalumai. Vietoje jų esminiais tampa žmogiškieji, technologiniai ir kultūriniai ištekliai. Kaip metodai potencialiai plėtrai, paremtai žinių pagrindu, išskiriamos trys pagrindinės strategijos (Cusack, 1998): • žinių specifinėje srityje gilinimas; • technologijų perdavimas ir esamų tinklų išplėtimas; • žinių šaltinių, sukauptų regione, plėtimas ir gilinimas. Regionas kaip geografinis vienetas tarnauja esminiu atramos tašku žiniomis ir inovacijomis paremtai plėtrai. Globalizacijos amžiuje tai yra regionas, kuris turi ir valdo infrastruktūrą, įskaitant reikalingus fizinius, ryšių, gamybos ir žmogiškuosius elementus, reikalingą inovacijų, gamybos ir mokymo skatinimui. Infrastruktūra, paremta žiniomis, skiriasi nuo tos, kuri buvo ankstyvajame pramoniniame amžiuje, nes dabar fokusuojamasi į vystymui orientuotas žinių priemones, tokias kaip universitetai, technologiniai kompleksai, kultūriniai objektai. Regionams, plėtojantiems savo žinių bazę, taikoma "besimokančio regiono" sąvoka (Cusack, 1998). Kaip sako pavadinimas, šie regionai veikia kaip žinių ir idėjų surinkėjai ir saugyklos. Jie kuria tokią aplinką ir infrastruktūrą, kuri skatina žinių, idėjų ir mokymo srautų generavimą. Besimokantys regionai yra didėjančios svarbos inovacijų ir ekonominio augimo šaltiniai ir globalizacijos varikliai. Žiniomis pagrįstų besimokančių regionų plėtra paremta atviru bendravimu. Toks pagrindas suteikia optimalią galimybę suprasti bendruomenės poreikius. Sėkmingas bendravimas reikalauja suformuoti horizontalius ryšius tarp visų regiono segmentų. Ryšiai skatina sukūrimą informacijos ir komunikaciją tinklo, kurio dėka gali būti priimami sprendimai ir atliekami veiksmai. Daug regionų jau pripažįsta žinių bazės, kaip ateities ekonomikos pagrindo, svarbą. Kad užimtų savo nišą globalinėje ekonomikoje, jie dirba, specializuodamiesi atskirose žinių bazės srityse. Savo ruožtu žinios veikia kaip stimulas post-industriniam regionui, lenktyniaujančiam dėl globalinio pripažinimo, sudaro sąlygas keisti savo struktūrą, kad sudarytų optimalias galimybes žinių kaupimui. Nors regiono svarba ekonomikos plėtroje didėja, nemažą įtaką šioje srityje išlaiko valstybė. Tai patvirtina ir faktas, kad visame pasaulyje, ypatingai besivystančiose šalyse, inovacinių struktūrą kūrime dominuoja valstybė. Valstybės interesai ir vieta inovacijų SKLAIDOJE. Tiesioginį priežastinį ryšį tarp inovacijų skleidimo ir ekonominės plėtros identifikuoti sudėtinga, tačiau literatūra, supažindinanti su techniniais pokyčiais, ir moksliniai darbai inovacijų srityje akcentuoja naujų technologijų vaidmenį ekonomikos plėtroje. Vyriausybės paprastai naudoja šią idėją, rengdamos programas, skirtas inovacijų skatinimui, darydamos prielaidą, kad naujų technologijų kūrimas ir diegimas sąlygos ekonomikos plėtrą (Melker, Bugler, Bozeman, 1993). Būtina sėkmingos technologijų sklaidos prielaida -žinių skleidimas tarp mokslinių disciplinų, profesijų, pramonės sektorių, regionų ir/arba bendruomenių. Vieni pirmųjų mokslininkų darbų, nagrinėjančių žinių, naujų technologijų ir ekonominės bei regioninės plėtros ryšį, inovacijų procesą vertino kaip santykinai nesudėtingą. Priklausomybė tarp inovacijų ir ekonomikos plėtros buvo nagrinėjama linijinio inovacijų modelio pagrindu (Ballard, 1989). Jame ši priklausomybė apibūdinama kaip tiesinė, t.y. jei mokslas yra traktuojamas kaip ekonominės plėtros pagrindas, tai mokslinių išradimų perkėlimas į pramonę pats savaime turėtų garantuoti ilgalaikę plėtrą. Tačiau toks požiūris nėra teisingas, nes ryšiai tarp mokslo ir inovatyvių technologijų bei technologijų ir ekonominės plėtros yra kompleksiniai, tarpusavyje sąveikaujantys ir pasikartojantys. Daugybė veiksnių sąlygoja tikimybę, kad laboratorija padarys mokslinį atradimą. Kita veiksnių grupė veikia tikimybę, kad sėkmingai bus sukurta nauja technologija. Sėkmingai sukurta nauja technologija nebūtinai bus efektyvi rinkos sąlygomis. Ekonominės ir regionų plėtros politikoje turi būti atsižvelgta į tai, kad paprasčiausia technologijų sklaida nebūtinai sąlygos ekonominės naudos atsiradimą ir jos didėjimą, nes šį procesą veikia daugybė veiksnių, kurie kiekvienu konkrečiu atveju gali būti skirtingi. Todėl klaidinga būtų regioną ekonominės plėtros politikoje taikyti tradicinį (linijini) inovaciją modelį, pernelyg supaprastinantį mokslo transformavimo į technologiją, technologijos į produktą ir produkto į rinkos sėkmę bei ekonominę plėtrą. Šis modelis leidžia politikos kūrėjams nepagrįstai tikėti, kad vien tik papildomas mokslo ar inovatyvių technologijų diegimas sąlygos ekonominią plėtros rodiklią augimą. Valstybės ar regiono inovaciją sklaidos politika turėtų būti formuojama remiantis 1 paveiksle pateikiamu inovacijų sklaidos modeliu. Jame nagrinėjamas ne tik inovacijų transformavimo į ekonomikos plėtrą garantuojančius produktus procesas, bet ir šį procesą sąlygojantys veiksniai. Pastarieji ne tik veikia inovacijų sėkmės transformacijos į rinkos sėkmę tikimybę, bet ir sąveikauja tarpusavyje. Inovaciją sklaidos sudėtingumas bei jo nepastovumas lemia tai, kad nėra vieningos šio proceso koncepcijos. Vienas iš būdų pateikti technologijų sklaidos sampratą yra panaudoti jos pagrindą sudarančią tikslą terminus (Melker, Bugler, Bozeman, 1993): • įsisavinimo modelis akcentuoja aukštos kokybės R&D gamybą, kad užtikrinti jos naudą. Šis modelis plačiausiai JAV buvo naudojamas 1945-1960 m.; • skleidimo modelis pabrėžia informacijos ir inovatyvią technologiją skleidimo potencialiems jos vartotojams poreikį. Šis modelis yra paremtas prielaida, kad efektyvesnis sklaidos mechanizmas, siejantis technologijų ir kitą inovaciją kūrėjus bei vartotojus, sudaro geresnes technologiją perdavimo galimybes. Šis modelis intensyviausiai JAV buvo taikomas 1950-1970 m. • žinių naudos modelis toliau plėtoja skleidimo modelio koncepciją, perkeliant dėmesį nuo technologiją perdavimo prie šiame procese veikiančių elementų santykių. Šis modelis akcentuoja aktyvių santykių tarp informacijos vartotojų ir jos kūrėjų palaikymą, siekiant sumažinti barjerus technologinės plėtros procese. Nors galutinis daugumos valstybinių iniciatyvų inovacijų sklaidos srityje tikslas yra ekonominis poveikis, tačiau tai nėra svarbiausias siekis įstatymų leidimo sferoje. Valstybinės pastangos inovacijų plėtroje daugiau turėtų būti vertinamos kaip atsakas į problemas, susijusias su konkurencija rinkoje ir tarpregioniniame lygyje. Pavyzdžiui, dauguma mokslinių organizacijų turi didelių sunkumų apsaugant patentuotą informaciją, sukurtą remiantis bendradarbiavimo sutartimi; taip pat egzistuoja nemažos problemos komercinant programinę įrangą ir t.t. Kadangi globalizacija padidino atotrūkį tarp turtingų ir neturtingų visuomenės narių ir regionų, būtina sekti, kad technologinės inovacijos netaptų dar vienu šį skirtumą didinančiu veiksniu (Cusack, 1998). Be to, valstybė siekia reguliuoti privataus sektoriaus gaunamą naudą iš valstybinių mokslinių institucijų, kuri paprastai yra pernelyg maža ir prieinama tik ribotam vartotojų ratui. Valstybinio lygio iniciatyvomis paprastai akcentuojama įvairios informacijos ir inovacijų skleidimas bei panaudojimas. Jose dažniausiai nėra atsižvelgiama į rinkos interesus ir jos pačios nėra tiesiogiai nukreiptos į veiklą rinkoje. Tačiau šios iniciatyvos atlieka svarbų vaidmenį mažindamos ar eliminuodamos kliūtis naujų technologijų perdavimo procese, kuris daugeliu atvejų yra viena iš pirminių rinkos arba ekonominės plėtros sąlygų. Valstybinio lygio veiksmų inovacijų sklaidos srityje samprata padeda suvokti ir apibrėžti analogiškas iniciatyvas mikro lygyje. Vietos (regioninio valdymo organų interesai IR VIETA INOVACIJŲ SKLAIDOJE. Naujų technologijų perdavimo pastangos mikro (regioniniame) lygyje atspindi nacionalinius siekius, tačiau konkretesnių tikslų lygyje. Pirminis vietos arba regioninių valdymo organų ekonomikos plėtros politikos, įtraukiant su inovacijų sklaida susijusias programas, tikslas yra darbo vietų karimas, kuris yra vienas iš ekonominės plėtros koncepcijos elementų. Vieni mokslininkai (Melker, Bugler, Bozeman, 1993) teigia, kad vietinių valdymo organų iniciatyvos inovacijų sklaidos procese JAV nėra pagrįstos kokia nors teorija -jų nuomone, dauguma ekonomikos plėtros teorijų atsiranda dėl politinio spaudimo „ką nors daryti". Kiti mokslininkai mano, kad toks teiginys yra pernelyg kategoriškas (Melker, Bugler, Bozeman, 1993). Vietiniai valdžios organai savo aukštų technologijų sklaidos ir inovacijų rėmimo politiką grindžia bendra inovatyvių technologijų vaidmens ekonomikos plėtroje samprata; jų R&D reikšmės suvokimą praplėtė ir entreprenerio vaidmenį aukštų technologijų firmų formavime nagrinėjančios teorijos:„bėl regioninės ekonomikos teorijos, siekiančios paaiškinti, kaip ir kodėl atsiranda ir vystosi aukštų technologijų firmos. Vietiniai valdžios organai savo programose akcentuoja Schumpeter augimo ciklo teoriją (Mathur, Song, 2000), pagal kurią remiamos entrepreneriškos veiklos, siekiant Suteikti stimulą kitam ekonomikos augimo ciklui. Loginį regioninių inovacijų sklaidos programų pagrindas yra tai, kad šios programos skatina naujųlechnologijų perdavimą iš laboratorijų į privatų sektorių. Vėliau šios technologijos gali tapti akstinu naujo verslo kūrimui, naujų produktų linijų diegimui tam tikrose firmose arba brandžių pramonės sektorių pagyvinimui. Inovacijų sklaida regioniniame lygyje gali būti vykdoma naudojant įvairiausius vyriausybės — pramonės -universitetų bendradarbiavimu pagrįstus mechanizmus, pavyzdžiui (Melker, Bugler, Bozeman, 1993): • Pramonės išplėtimo paslaugos (Industrial Extension Services) - JAV taikomos valstybės remiamos pramonės išplėtimo paslaugos, apimančios tiesiogines konsultacijas inovacijų ir technologijų skleidimo klausimais. Valstijų mastu taip pat veikia pramonės išplėtimo paslaugų tinklai, kurių dėka pramonės sektoriaus atstovai teikia techninę paramą ir konsultacijas privačiam gamybos verslui. • Meistriškumo centrai (Centers of Excellence) 'yra sujungti su vietiniais universitetais ir teikia tyrimų paslaugas tame regione esančioms valstybinėms laboratorijoms. Tokių centrų tikslas yra skatinti ekonomikos plėtrą kuriant mokslines ir inžinierines galimybes, koncentruotas komerciškai gyvybingose R&D. • Pažangių technologijų centrai (Advanced Technology Centers) platindami aukštas technologijas ir vykdydami švietėjišką veiklą parodo vietinės valdžios organų atstovams technologijų ir inovacijų sklaidos svarbą. Šių centrų misija yra stiprinti šalies ekonomiką mokslinių tyrimų ir technologijų skleidimo dėka. Kad užtikrinti efektyvią inovacijų sklaidą, tiek valstybiniai, tiek vietiniai (regioniniai) valdymo organai turi parengti optimalią motyvuotą šios srities politiką, parinkti jos įgyvendinimui tinkamas priemones. Valstybinės ra regioninės inovacijų sklaidos politikos principai. Pirmiausia ilgalaikėje ekonomikos plėtros strategijoje turėtų būti apibrėžtas valstybės vaidmuo inovacijų sklaidos procese. Motyvuotai turi būti parinkti sektoriai, kuriems bus teikiama valstybės parama, paramos pobūdis ir mastas. Tokie sektoriai turėtų garantuoti tęstinę ekonomikos plėtrą. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad aukštųjų technologijų ir inovacijų sklaidos sektoriaus atžvilgiu valstybei yra prasminga taikyti industrinę politiką, apimančią valstybės sąmoningai vykdomą atskirų ekonomikos sektorių subsidijavimą arba kitokį augimo skatinimą. Tokios politikos taikymą šiame sektoriuje galima pagrįsti dviem pagrindiniais argumentais: • dalis naudos iš inovatyvaus aukštų technologijų sektoriaus rėmimo atitenka kitoms įmonėms, galinčioms imituoti lyderių idėjas ir techniką; • kadangi patentų teisė silpnai apgina novatorius, egzistuoja pagrįsta prielaida, kad laisvos rinkos sąlygomis aukštųjų technologijų įmonės neturi tokių paskatų inovacijoms ir jų sklaidai, kokias turėtų turėti. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, ar remiamame sektoriuje sukurtų žinių ir inovacijų nauda neatitenka užsienio įmonėms. Be to, parenkant prioritetinius sektorius nepakanka vien šalies ekonomikos plėtros spartinimo motyvų, reikėtų remtis papildomais ekonominiais, socialiniais ir valstybės saugumo kriterijais. Stabilios ekonominės plėtros užtikrinimui būtina, kad valstybės politika nebūtų paremta vienu požiūriu. Valstybinės ir regioninės plėtros programos turi garantuoti ilgalaikę plėtrą -ilgalaikę ne tik ekonominiu požiūriu, bet ir regiono ekologinės pusiausvyros, socialinio vientisumo išsaugojimo ir kt. atžvilgiais (North, 2000; Hollin, 2000; Carrol, Stanfield, 2001; Danielzyk, Wood, 2001). Parama aukštų technologijų kūrimui ir inovacijų sklaidai neturi pažeisti pusiausvyros ir interesų kituose sektoriuose ir pagrindinių visuomenės vertybių. Svarbiausias valstybės uždavinys, siekiant užtikrinti efektyvų ekonomikos funkcionavimą, yra sudaryti tokias sąlygas, kurios garantuotų, kad konkretūs rinkos mechanizmai užtikrintų mainų tarp ekonomikos agentų operatyvumą, pigumą ir platumą darbo pasidalijimo ir išteklių paskirstymo efektyvumą. Idealu, kai rinkos mechanizmai funkcionuoja savaime, o administracinis kišimasis yra minimalus. Tačiau esant poreikiui, pavyzdžiui, siekiant suaktyvinti inovacijų kūrimo ir sklaidos procesą, valstybė intervencijai gali naudoti visą eilę ne rinkos institucijų ir mechanizmų, atliekančių reguliavimo ir kitas funkcijas. Inovacijų sklaidos reguliavimui ypatingai svarbu užtikrinti efektyvų institucijų, atliekančių konkurencijos, finansų, kapitalo rinkos, intelektinės nuosavybės, kokybės standartų ir kt. objektų reguliavimo fiinkcijas. Ekonomikos modernizavimui ir plėtrai Lietuvos vyriausybė kaip strateginį šalies tikslą turi numatyti žinią visuomenės sukūrimą. Taip pat būtina sukurti informacinę visuomenę, kuri yra svarbus instrumentas žinių ekonomikos kūrimui, ir nacionalinę inovacijų sistemą - įmonių, finansų rinkų, tyrimo ir studijų institucijų, konsultavimo paslaugų ir technologinių rinkų kooperavimo mechanizmą. Inovacijų kūrime ir sklaidoje pirmiausia veikia atskiri individai, todėl neužtenka makro lygio priemonių ir veiksmų. Pirmasis žingsnis ekonomikos modernizavimui turėtų būti palankios aplinkos paskatoms, t.y. tam, kas verčia individą gausinti žinias, įgyti gebėjimus jas realizuoti, investuoti į rezultato pasiekimą sudarymas. Palanki aplinka nesunkiai realizuoti paskatas turėtų būti kuriama geru valdymu ir atitinkamomis institucijomis, kurios iš esmės yra elgesio taisyklės, reglamentuojančios žmonių tarpusavio santykius ir padedančios numatyti aplinkinių veiksmus. Konkrečių veiksmų Šioje srityje turėtų imtis vietinės valdymo institucijos, rengdamos ir įgyvendindamos specialias švietimo, inovatyvaus verslo ir kitų sektorių rėmimo programas. Valstybės ir vietinių valdymo organų dalyvavimas inovacijų sklaidos procese yra būtinas visų pirma dėl finansavimo klausimų. Inovacijų kūrimo ir įgyvendinimo bei šiame procese dalyvaujančių struktūrų, tokių kaip technologiniai parkai ir inovacijų centrai, steigimas yra susijęs su ilgalaikėmis investicijomis, Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos valstybėse (Tamkivi, 2000), egzistuojantis privatus kapitalas yra per mažas tokio masto investicijoms ir paprastai orientuotas į greitai atsiperkančius santykinai mažai rizikingus projektus. Nors lėšų trūkumas jaučiamas tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, vis dėlto valstybė turi didesnes galimybes dalyvauti ilgalaikėse santykinai aukšto rizikos laipsnio investicijose. Be to, valstybės dalyvavimas ir garantijos leistų lengviau pritraukti privatų užsienio ir vietini kapitalą. Pagrindinis tiek valstybinio, tiek regioninio lygio inovacijų sklaidos programų trūkumas yra tas, kad jomis paprastai tik siekiama sujungti entreprenerišką veiklą ir naujas technologijas, kad šis kompleksas sąlygotų naują ekonomikos augimo ciklą. Neatsižvelgiama į tai, kad pačios inovacijos nėra pakankama sąlyga ekonomikos augimui. Vyriausybinėse programose neatsižvelgiama į rinkos jėgas, kurios daro įtaką inovacijų skleidimo procesui. Paprasčiausias naujų technologijų perdavimas entrepreneriams nebūtinai sąlygos sėkmingo produkto sukūrimą ar ekonominės naudos gavimą. Net jei sėkmingas produktas bus sukurtas, techniniu požiūriu įmonei reikės nuolat atnaujinti jos produktų gamybos procesus. Jei ji to nepadarys, pralaimės konkurencinėje kovoje. Tuo tarpu vyriausybinės programos dažniausiai yra skirtos tik pradiniam inovatyvių technologijų perdavimui, tačiau jose nėra atsižvelgiama į technologijų atnaujinimo poreikį, su kuriuo susiduria įmonės, siekiančios išlaikyti savo konkurencinį statusą. Todėl, galima teigti, kad sėkmingos inovacijų rėmimo programos kūrimui būtina laikytis dviejų pagrindinių principų (Melker, Bugler, Bozeman, 1993; Cusack, 1998): • Inovacijų sklaidos politika turi apimti visą inovacijų proceso sritį. Vien tik tyrimų pajėgumų didinimas negarantuoja ilgalaikės ekonominės plėtros. Kadangi technologijų ar kitų inovacijų perdavimas yra sudėtingas procesas, apimantis daugybę tarpusavyje sąveikaujančių elementų ir veikiamas daugelio veiksnių, šios srities politika turi apimti ne tik technologijas, bet ir socialinę technologijų sklaidos proceso dalį. • Paprasčiausias pradedančiųjų įmonių ugdymas, negarantuoja, kad prasidės inovacijų sklaidos procesas. Politika turi atsižvelgti į neapibrėžtumą, būdingą sprendimams, susijusiems su inovacijų diegimu, Įmonių inovacinei veiklai būtini techniniai pajėgumai, atitinkamos organizacinės struktūros ir inovatyvaus elgesio atžvilgiu lanksčios procedūros. Valstybinių ir vietinių valdymo institucijų dalyvavimas taip pat suaktyvintų vienos iš pastaruoju metu užsienio šalyse populiariausių inovacijų sklaidos priemonių - mokslinių technologinių parkų - kūrimo procesą. MOKSLO TECHNOLOGINIAI PARKAI KAIP INOVACIJŲ sklaidos priemonė. Jau 6-to dešimtmečio pradžioje JAV mokslininkai ir verslininkai suprato, kad kiekvienos šalies moderni ir į ateitį orientuota ekonomika savo sėkmę sieja su technologine baze. Konkurencingos įmonės ir regionai šiandien negali būti įsivaizduojami be nenutrūkstamų technologinių naujovių iškėlimo. " Modernios technologijos politika praktiškai turi remti technologinius sugebėjimus, kuriems priklauso inovacinių produktų ir paslaugų struktūros vystymas. Vienoje vietoje, pavyzdžiui, technologijos-komercijos-mokslo parkuose sukoncentruoti tam tikri gabumai ir kompetencija, yra svarbi inovacijų sklaidos politikos dalis, kuri kuria pagrindą svarbioms technologijoms ir technologinio parko kultūrai. Pirmasis mokslinis technologinis parkas (MTP) buvo įkurtas 1951 metais Stanforde, Kalifornijos valstijoje, JAV. Pritaikę amerikiečių patirtį MTP atkeliavo į Europą bei kitas šalis. Kiekviena valstybė JAV išbandytą modelį prisitaikė savo ekonominei ir socialinei aplinkai. Pagal amerikiečių modelį mokslo ir technologijų parkai dažniausiai yra įsikūrę universitetų (mokslo institutų) teritorijoje, siekiantys išvystyti aukšto lygio technologijas, apjungdami tyrinėtojų grupes, laboratorijas, institutus, mažas inovacines firmas ir atskirus verslininkus. Paskutiniu metu pagal literatūros šaltinius JAV veikia virš 150 mokslinių technologinių parkų, pasaulyje - apie 500. Japoniškas mokslo ir technologijų parkų modelis vadinamas Technopoliu. Jis kiek skiriasi nuo amerikietiško. Technopolis - tai gigantiškas kompleksas, miesto tipo struktūra, kuri gali apimti keletą regiono miestų, kuriuose išdėstyti įvairaus tipo technologiniai parkai. Tokių struktūrų pasaulyje yra vienetai. Technopoliuose sukoncentruotos didelės įmonės, jų mokslo laboratorijos, universitetai, mokslo tyrimų institutai, aukštų technologijų įmonės, įmonės, teikiančios technologijų perdavimo paslaugas. Technopoliuose yra ir gyvenamieji regionai, kuriuose apgyvendinami technopolio darbuotojai, aptarnaujantis personalas. Tokios struktūros tikslas - sukurti naujos rūšies socialinę, miesto tipo ir į darbo vietų kūrimą bei koncentravimą orientuotą organizaciją, pritraukiančią naujus finansų ir žmonių išteklius. Šios ypač išvystytos infrastruktūros gali pasiteisinti tik stabiliame socialiniame, ekonominiame ir politiniame kontekste. Pritaikius vienos ar kitos šalies MTP modelį Lietuvos sąlygoms, jis galėtų tapti ekonomikos plėtros prielaida ir regioninių problemų sprendimo būdu. Mokslinių technologinių parkų svarba Lietuvos ekonomikos plėtroje. Mokslinių technologinių parkų kūrimo praktika Lietuvoje kol kas labai menka. Kaip inovacijų palaikymo struktūrų pavyzdžius Lietuvoje galima paminėti (Stabulnieks, 2000): • Kauno mokslinį ir technologinį parką NOVA (1991) - reorganizuojamas. • Vilniaus mokslinį technologinį parką (1992), kuris jungia 29 smulkias ir vidutines įmones su daugiau kaip 200 dirbančiųjų. Šis parkas siūlo techninę aplinką inovaciniam verslui (mikro- ir optoelektronika, energijos taupymo, informacinės technologijos, sensorinės sistemos, programinė ir kita kompiuterinė įranga), modernią mokslinių institutų įrangą, verslo vystymo konsultacijas ir pan. • Kauno inovacijų centrą (1994), jungiantį 16 vietas nuomojančių įmonių ir 20 įmonių kaip asocijuotų narių. Prioritetinės paramos sritys: konsultacijos technologijų sklaidos, projektų finansavimo, produktų testavimo ir sertifikavimo, R&D veiklos rezultatų skleidimo srityse. • LŽŪU mokslo ir technologijų parką (1994), kurio paskirtis - kelti kaimo kultūros lygį propaguojant mokslo naujoves ir diegiant naujas technologijas, tobulinti žemės, vandens ir miško ūkio specialistų kvalifikaciją, skatinti kaimo verslų plėtojimą. • Lietuvos inovacijų centrą (1995), teikiantį paslaugas, susijusias su technologijų perdavimu ir intelektinės nuosavybės teisėmis. Mokslinių technologinių parkų vieta šalies ekonomikos plėtroje galėtų būti žymiai didesnė. Kaip rodo užsienio praktikos pavyzdžiai - Airijos informacijos amžiaus miestas Ennis, Rusijos naukogradas Obninsk ir kt. - mokslo technologiniai parkai gali tapti tiek valstybinio, tiek regioninio lygio problemų sprendimo būdu: tarpregioninio vystymosi netolygumo mažinimas, intelektinio kapitalo išsaugojimas šalyje arba mažiau išvystytuose atokesniuose regionuose, specifinių mokslo ir aukštų technologijų miestų perorientavimas pasikeitus situacijai rinkoje, užsienio investicijų pritraukimas ir t.t. (OpexoBa, 1998; Muląueen, 2001). Todėl ir Lietuvoje vyriausybė turėtų aktyviau reikštis šioje srityje. Iniciatyvą kuriant mokslinius technologinius parkus turėtų rodyti ir savivaldybės, nes tokios sistemos padėtų išspręsti probleminių miestų ar regionų, kuriems būdingos specifinės charakteristikos, problemas. Lietuvos ūkio restruktūrizavimas, atsižvelgiant į regionų specifiškumą, turėtų tapti prioritetiniu valstybės ekonominės politikos uždaviniu. Lietuvoje nėra turtingų gamtos išteklių, natūralių energijos šaltinių, tačiau turimas pakankamas intelektinis potencialas naujų technologijų vystymui. Ypatingai reiktų pabrėžti informacinių technologijų plėtrą kaip vieną iš pagrindinių instrumentų, kuriant žinių visuomenę. Specializuoti informaciniai technologiniai parkai, arba šios paskirties įmonių išplėtimas esamuose ar kuriamuose moksliniuose technologiniuose parkuose, galėtų padėti suformuoti šalies regionų plėtros informacinę infrastruktūrą. Lietuvos regioninių tyrimų institutas, išaugęs Kauno technologijos universiteto bazėje yra vienas iš pionierių, sistemiškai pradėjęs tirti Lietuvos ekonomiką bei kitas šalies plėtros sritis regioniniu principu. Instituto teoriniai ir praktiniai tyrimai patvirtina pasaulio ekonomikos plėtros tendenciją, kad efektyvią nacionalinę ekonomikos politiką galima formuoti tik remiantis vietinių galimybių ir perspektyvų analize bei jų panaudojimu. Lietuvos universitetų ir kitų mokslo organizacijų vykdomos mokslo programos bei tyrimai galėtų tapti teoriniu pagrindu mokslinio technologinio parko įkūrimui. Lietuvos universitetai rengia Europos lygio informacijos technologijų ir kitų sričių specialistus. Tačiau Lietuvoje pastebimas specialistų "protų nutekėjimas" į užsienio kompanijas. Pagrindinė šio neigiamo veiksnio priežastis yra nepalankios sąlygos pradėti ir plėtoti verslą, ypatingai inovatyvių produktų ar technologijų srityse: Lietuvos verslininkas yra nemokus tokioms technologijoms, o valstybės parama per rrtaža. Be to, konkuruoti su žinomų firmų produktais^ Lietuvos įmonės yra per smulkios. Informacinių technologijų ar kitas inovatyvus verslas, jeigu jis būtų išvystytas, sukurtų daug darbo vietų ir jo produktai būtų eksportabilūs. \ Pasaulio patirtis rodo, kad aukštų technologijų parkai efektyviausiai veika ten, kur turimas pakankamas kvalifikacinis potencialas arba jo galima pritraukti iš kitų regionų. Diskutuojama dėl Visagino išvystymo kaip aukštų technologijų regiono. Kad nustatyti, kuris regionas labiausiai pasirengęs tapti aukštų technologijų, tame tarpe ir informacinių technologijų parku, reikėtų atlikti tikslinį tyrimą. Jame aktyviai turėtų dalyvauti ne tik valstybė, bet ir patys miestai ir rajonai, taip pat privačios mokslinės, investicinės ir kitos organizacijos. Tai leistų išvengti valdymo „iš viršaus" neefektyvumo. Tačiau be valstybės intervencinės finansinės paramos ir jos garantavimo užsienio investicijoms, kooperuojant lėšas, realiai mokslinių technologinių parkų kūrimo idėja Lietuvoje liks tik mokslininkų ir praktikų diskusijų objektu. IŠVADOS Viena iš pagrindinių prielaidų modernios ekonomikos kūrimui, stabiliai ekonominei plėtrai yra aukštų technologijų diegimas ir inovacijų sklaida. Vyriausybė ir vietiniai (regioniniai) valdymo organai yra suinteresuoti inovacijų sklaida, nes jie remiasi teorija, teigiančia, kad naujų technologijų kūrimas ir diegimas sąlygos ekonomikos plėtrą. Pagrindinis valstybinės ir regioninės aukštų technologijų ir inovacijų sklaidos programų trūkumas yra tas, kad jos yra paremtos linijiniu inovacijų sklaidos modeliu. Tokių programų pagrindu turėtų tapti sisteminis inovacijų sklaidos modelis, kuriame atsižvelgiama į šį procesą sąlygojančius veiksnius ir socialinę technologijų sklaidos dalį. Naujų technologijų sklaidos rėmimo programos turi užtikrinti inovacijų sklaidos tęstinumą - ne tik pradinį naujų technologijų perdavimą, bet ir nuolatinį jų atnaujinimą bei tobulinimą. Valstybinėje ir regioninėje inovacijų sklaidos politikoje nepakanka numatyti paprasčiausio pradedančiųjų įmonių ugdymo, būtina atsižvelgti į neapibrėžtumą būdingą sprendimams, susijusiems su inovacijų diegimu ir įmonių inovacinei veiklai būtinas sąlygas. Valstybės ir vietinių (regioninių) valdymo institucijų vieta inovacijų sklaidos procese vertinama nevienareikšmiškai. Egzistuoja nuomonė, kad spartūs globalizacijos ir regionalizacijos procesai lemia valstybės reikšmės, sprendžiant ekonominės ir regioninės plėtros problemas, tame tarpe ir inovacijų sklaidos klausimus, mažėjimą didėjant regioninių institucijų įtakai. Bet išlieka Globalios ekonomikos įtaka Lietuvos kaimo raidos saugumui Antanas Makštutis . ...".,,.:.. .,..„, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Įvadas Politikos, socialinės srities, ekonomikos, technologijos ir kitokio pobūdžio raida ir pažanga globalizacijos sąlygomis pasižymi vis labiau didėjančiais veiklos mastais bei jos masiška plėtra. Veiklos mastų bei jų rezultatų įtaka pasireiškia tuo, kad [11]: greitai plinta ir masiškais tampa nauji politikos, socialinės ir ekonominės aplinkos integrinių veiksnių rezultatai; daugiau formuojama ir įgyvendinama globalios ekonomikos projektų, kurie grindžiami politiniais sprendimais; šiuose projektuose koncentruojami finansai, materialiniai ir žmogiškieji ištekliai, o veiklos apimtis orientuojama vis daugiau stambių erdvių. Įvairios su politikos, socialinės srities, ekonomikos, technologijos ir darbinės veiklos raida ir pažanga susijusios sritys bei globalios ekonomikos vystymosi kryptys vis plačiau yra siejamos tarpusavyje ir jungiamos į stambius integruotus veiklos projektus, kuriais daromas poveikis vis didesnei veiklos erdvei. Temos aktualumas. Tokiomis sąlygomis nė vienas subjektas, formuodamas savo politiką, negali remtis absoliučiu galios ir saugumo modelių skirtumu. Iš to kylantis neaiškumas ir nesaugumas galingai veikia vidaus nacionalinio saugumo politiką [2]. Globalios ekonomikos sąlygomis šios problemos identiškos Lietuvos ūkio, rinkos ir kaimo raidai bei jos saugumui. Tyrimo tikslas - analizuoti globalios ekonomikos veiksnių įtaką Lietuvos kaimo raidos saugumui. Tyrimo uždaviniai - nustatyti integrinių veiksnių priklausomybę, prognozuoti jų įtaką Lietuvos kaimo raidos saugumui ir pateikti siūlymus kompleksinių uždavinių sprendimui. Tyrimo objektas - Lietuvos kaimo raida ES ir NATO erdvėje ir žmonių gyvenimo saugumas. Tyrimo metodika - nustatant Lietuvos kaimo raidos saugumo svarbą, naudotas monografinis metodas. Naudojant monografinį, analizės ir sintezės metodus, analizuotos Lietuvos kaimo raidos galimybės ES ir NATO integrinėje erdvėje ir žmogaus bei šeimos saugumas kaimo sąlygomis. Pagrindiniai informacijos šaltiniai -pastarųjų metų ir naujausi šios srities moksliniai darbai, paskelbti monografijose, mokslinių konferencijų medžiagoje ir kituose šaltiniuose. Kaimo politika Šiandien Lietuvos kaimo raidą įtakoja šalies išorės ir vidaus politinė, ekonominė ir socialinė aplinka [10]. Priimami politiniai sprendimai derinami ES ir NATO institucijose, kurie Įtakoja ekonomikos plėtros veiksnius šalies ūkyje bei rinkoje ir dažnai priimti politiniai sprendimai neatitinka Lietuvos kaimo raidos saugumo, kuris negarantuoja žmogaus ir šeimos veiklos laisvės - kaime, kur žmogus gyvena. Žmogaus ir šeimos laisvė grindžiama darbu, kuris makroekonomikoje išreiškiamas BVP ir remiantis Europos vertybių tyrimais (EVT), kurių metu (1990-1999 m.) priimta, kad įvairių Europos šalių ekonominio išsivystymo rodiklis yra BVP vienam gyventojui per metus, todėl buvo išskirtos trys darbo vertybių ir nuostatų rūšys [4]: darbas kaip vertybė - darbas svarbus žmogaus gyvenimui ir šeimos raidai; socialinė darbo samprata; atskirų darbo aspektų svarba žmogaus intelekto ugdymui ir jo individualių galimybių panaudojimui. Lietuvos kaime gyvena per 31,8 proc. šalies gyventojų, o žemės akyje ir miškininkystėje dirba apie 21 proc. gyventojų [7]. Lietuvos teritorijoje gamtinės sąlygos palankios gyvuliams ir paukščiams, šeriamiems pašariniais grūdais ir žolėmis auginti, taip pat vandens telkinių žuvininkystei ir kailinei žvėrininkystei. Gana mažas dirvožiamio, vandens ir oro užterštumas sudaro realias sąlygas plėtoti ekologiškų žemės ūkio produktų gamybą. Kaimyninių šalių patirtis rodo, kad ir mūsų kaime žemės ūkio gamyba gali būti plėtojama netradicinėmis kryptimis. LR Konstitucijos 47 str. numato, kad „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei....", o 48 str. skelbia, kad: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju...." [8], Tačiau kaimas išgyvena bene sunkiausią savo egzistencijos laiką [7]. Nebaigta žemės reforma, beveik nefunkcionuojanti žemės rinka stabdo natūralų ūkių didėjimą, mažina jų konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose. ES normatyviniai aktai numato, kad „ II Skyrius, Žemės ūkis, 38 str. 1.Bendroji rinka taip pat apima žemės ūkį ir prekybą žemės ūkio prekėmis. „Žemės ūkio prekės" - tai žemdirbystės, gyvulininkystės bei žuvininkystės produktai ir su jais tiesiogiai susiję pirminio perdirbimo produktai." [5]. Nors ES valstybės numato mažinti subsidijas žemės ūkiui, tačiau ūkininkai kasmet kiekvienam dirbamos žemės hektarui vidutiniškai gauna per 1000 eurų valstybės paramos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis valstybės paramos dalis analogiškai sudarė: Lietuvoje - 18 proc, Lenkijoje -28,5 proc, ES šalyse - 45 proc, tai priežastys, trukdančios efektyviai veikti žemės rinkai [7]. Kaimo raidos saugumas Kaimo raidos saugumas yra sudedamoji nacionalinio saugumo dalis. Lietuva nėra išimtis. Nustatyta, kad dabar mūsų šalyje yra 38,3 tūkst.ha žemių, kurias sudaro sklypai, praradę ūkinę vertę, stFpažeista arba visai sunaikinta dirvožemio danga, pakeistu hidrologiniu režimu ar kitaip degradavę plotai [3]. Tačiau tai - mūsų turtas, kuris yra individo ir šeimos Lietuvos kaime privataus saugumo garantas. Kita vertus, šis turtas vertinamas žemės ūkio veikla, o ši veikla įtakoja biologinio turto mastus bendroje BVP dalyje. Biologinis turtas - tai gyvi gyvuliai ir augalai [1], o žemės ūkio produkcija yra iš biologinio turto gauti produktai (ten pat). Kaimo žmonių darbas išreiškiamas darbo pridėtine verte žemės produkcijos vieneto savikainai ir kainai nustatyti nacionalinėje ir tarptautinėje rinkoje, už kurią kaimo žmogus gauna realias pajamas, kurios tiesiogiai įtakoja pirkimo galę rinkoje ir individo dalyvavimo rinkoje lygį. Šiandien šis lygis žemas, nes kaimo žmogaus pirkimo gale yra labai žema. Globalizacijos ir integracijos procesai tik dalinai numato remti Lietuvos kaimo žmogaus darbinę veiklą, nes dalis kompleksinių uždavinių perkeliama spręsti pavieniam žmogui bei jo šeimai ir net vietos savivaldos institucijos yra nepasirengę padėti įsisavinti ES paramos fondus, kurie mus pasieks jau 2004 metų antroje pusėje. Čia iškyla daug kompleksinių uždavinių: pažangos diegimas, restruktūrizacija, specializacija, užimtumas, žmonių dalykinis pasirengimas, tobulinimasis ir kvalifikacijos kėlimas, kooperacija ir kt. [9] Iškyla būtinybė, kad šalies valdymo institucijos LR normatyvinių sistema užtikrintų tobulos konkurencijos rinką šiandien, nes mūsų ūkio ir rinkos plėtros iritegriniai veiksniai ateityje nulems Lietuvos kaimo žmogaus veiklos optimizavimo galimybes bei bendrąjį raidos saugumą [12], Šiuos procesus apibūdina Lietuvos geopolitinė situacija,kurią išryškina ES ir NATO ekspertai ir mūsų šalies specialistai [6]. Išvados ir siūlymai - nustatyta, kad Lietuvos kaimo raidos saugumas yra labai lengvai pažeidžiamas, nes individo ir jo šeimos veiklos laisvė kaime suvaržyta LR aplinkos vidaus ir išorės integriniais veiksniais, kurių rezultati išreikšti valstybės normatyvinių aktų sistema Lietuvoje ir ES bei NATO bendroje integrinėjeerdvėje. Būtina parengti kompleksinę Lietuvos kaimo raidos programą ir ją adaptuoti regionuose kaimo žmonių ir jų šeimų veiklos plėtrai, darbo ir darbinės veiklos efektyvumui didinti, BVP prieaugiui spartinti,o taip pat, kad ši programa užtikrintų racioanalų visų nacionalinių išteklių naudojimą ir žmonių gerovę. Literatūra 1 Apskaitos ir finansų aktualijos integruojantis į ES: Tarptautinės konferencijos medžiaga. - Akademija: LŽŪU l-bos centras,2002.-! 86 p. 2 Ruzan B. Žmonės, valstybės ir baimė. - Vilnius: Eugrimas, 1997. - 470 p. 3. Čiegis R. Tolydi plėtra ir aplinka: ekonominis požiūris. - Vilnius: Aldorija, 2002. - 692 p. 4, Europa ir mes (kolektyvinė monografija). - Vilnius: Gervelė, 2001.-268 p. 5 Europos Sąjunga: steigimo dokumentų rinktinė. - Vilnius: Eugrimas, 1998.-403 p. 6 Kokybės vadyba Lietuvos integracijos į ES procese: Resp.konf.medžiaga. - Kaunas: Technologija, 2002. - 190 p. 7. Lietuvos ateitis pasaulio kontekste (kolektyvinė monografija). - Vilnius: Mokslo aidai, 2003. -416 p. 8. Lietuvos Respublikos Konstitucija. - Vilnius: LR Teisingumo m-ja, 1994. - 64 p. 9 Ramanauskas 1. Kooperacijos teorija ir praktika: Monografija - Akademija: LŽŪU l-bos centras, 1998. - 276 p 10-MakStutis A. Strateginio valdymo principai: Monografija. -Klaipėda, 2001, -380 p. 11 .Melnikas B. Transformacijos: Monografija. - Vilnius: Vaga, 2002. - 750 p. 12.0rganizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr, 24. - Kaunas: VDU, 2002. - 254 p. Antanas Makštutis The Effect of fhe Globai Econoray in the Country-side Development the Security of Lithuania Summary The report explores the prospects of development of Lithuania's economy in the country-side, gives a description of the integral dependence of political, economic and sočiai factors with Lithuania's integration into the EU and NATO in time and space; a concept of national security, cooperation security and ils integral factors are provided. Internal and external threats that have an effect on the possibilities of optimization of Ule activity of the individual and family in the country-side of Litnuania at presant and in future have been also described. The report is aimed at maiking an analysis of changes of globalization factors of globai economy in the country-side development the security of Litnuania and globalization factors vvith Lithuania's integration into EU and the European and globai market space. They should be considered as essential conditions for optimization of the activity of the individual and family in the country-side of Lithuania. After indentifying the principles of globalization and integration processes of globai economy, reguiarities, objectives, subjects, stages, risk of the development of the individual and family as well as the effect of external factors, it is possible to theoretically specify a model of optimization of the activity of the individual and family and to substantiate the essence of globalization and integration factors. The work foeuses on the problem of the rationa! use of national resurces, the solution of which wouId form the potential opportunities fbr intensification of the development of the country-side's economy of Lithuania already vvithin EU and NATO membership in national the security of Lithuania. Kaimo plėtra globalizacijos kontekste: teorinis kontekstas Jolanta Solnyškinienė Lietuvos žemes ūkio universitetas Įvadas Darbo tikslas: Visuomenė nė visada savalaikiai gebėjo paaiškinti savo elgesį ir pasaulį, kuriame gyvena. Spartūs pokyčiai, prasidėję XX a. viduryje, ir jų sąlygotos problemos negali būti paaiškinamos industrinėje visuomenėje susiformavusių teorinių koncepcijų ir idealių modelių pagalba. Būtina ieškoti iš principo naujo pagrindo civilizacijos raidos mokslinių strategijų formavime. Ši mokslinė problema apsprendžia ir pokyčius praktinėje veikloje. Reikia suvokti pasaulinės raidos kontekstą tam, kad būtų pasirinktos adekvačios jam nacionalinės raidos strateginės kryptys. Siekiama išsiaiškinti kaimo plėtros ypatumus globalizacijos kontekste, akcentuojant teorinį - metodologinį aspektą. Tyrimo metodai: naujausios mokslinės informacijos (literatūros šaltinių, dokumentų) analizė; lyginamoji, sisteminė ir loginė analizė. Globalizacijos fenomenas Postindustrializmas - naujas etapas, į kurį įžengė civilizacija - sąlygoja ne tik žymius pokyčius atskirų šalių ekonomikoje, tačiau ir žymius pokyčius pasauliniame ūkyje: kaičiasi pasaulinio BVP gamybos ir vartojimo struktūra, išsivysčiusios šalys vis plačiau naudoja mokslaimlias technologijas, kas sąlygoja gamtinių resursų poreikio mažėjimą; pasaulinėje prekyboje mažėja gavybinės ir žemės ūkio produkcijos apimtis; spartėja prekybos žiniomis (pasikeitimo technologijomis tarptautiniu mastu) procesai; informacijos gausa ir jos prieinamumas kartu su pingančiomis ryšių ir transporto priemonėmis tampa akstinu tarptautiniam kapitalo judėjimui ir kt. Atsirado naujas reiškinys - globalizacija. Analizuodami globalizacijos fenomeną mokslininkai nesutaria GE kilmės klausimu, jos funkcionavimo mechanizmai ir raidos kryptys - atvirų mokslinių diskusijų arena. Dordich'as ir Wang'as teigia, kad globalinės ekonomikos atsiradimo prielaidos - nauja infrastruktūra (informacinės ir komunikacinės technologijos)[3]. Thurow'as teigia, kad globalinė ekonomika - ideologijų karo pasekmė[4]. Globalinės ekonomikos fenomeną tyrinėjantys specialistai nurodo, jog GE neapima visos planetos, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos egzistavimas ir forma paliečia tik atskiras ekonomines struktūras ir segmentus, šalis ir regionus, priklausomai riud jų dalyvavimo tarptautiniame darbo pasidalijime. Tokiu būdu, GE yra labai dinamiška ir neturinti stabilių ribų sistema. Tai reiškia, kad vienu metu, kai pagrindiniai visų šalių ekonomikos segmentai yra susieti į globalinę erdvę, atskiri šalių regionai, ekonominiai sektoriai bei vietinės bendruomenės yra už šios erdvės ribų ir nedalyvauja GE kaupimo ir vartojimo procese. Šie GE užribio sektoriai yra socialiai susieti su GE, yra jos veikiami, tačiau patys beveik jokios įtakos jos funkcionavimui neturi. Lietuva, kaip ir kitos Rytų ir Vidurio šalys, turi istorinį šansą įsijungti į vieną didžiausių pasaulyje ekonominį aktyvumą turinčią šalių integracinę sąjungą-ES, ir nebūti globalizacijos užribyje. Metodologinis ceitnotas ir kaimo plėtros ekonominė realybė Naujas istorines realijas savitai interpretuoja postindustrinė teorija, tačiau jos instrumentarijus tik dalinai gali būti taikomas naujausių poslinkių ekonominėje tikrovėje analizei bei vertinimui. Našumo svyravimai, prasidėję XX a. 7-me dešimtmetyje, susiję ar sutapę su naujų informacinių technologijų diegimo bumu Vakaruose, dažnai įvardijami kaip našumo krizė, išryškino naują požiūrį į ekonominių agentų varomąsias jėgas. Našumo krizė buvo sprendžiama, didinant pasaulinės prekybos mastus ir investicijų apimtis. Naujų rinkų, jungiančių daugelio atskirų šalių rinkų segmentus į vieningą tinklą, kūrimui bei kapitalo judėjimui užtikrinti reikėjo mobilumo, o firmoms - naujų komunikavimo galimybių. Ėmė formuotis globalinė ekonomika. Chesnais teigimu, įmonių pelningumas ir konkurencingumas sąlygojo technologines inovacijas ir našumo augimą [2; 140]. Informacinių technologijų žydėjimo epochą (dažnai vadinamą žinių ekonomika) - keičiasi našumo šaltiniai. Nelson'as ir jo pasekėjai ne tik patvirtino, kad pasikeitė našumo šaltiniai, bet ir juos įvardino. Tai - mokslas ir technologijos, plačiąja prasme, arba žinios ir informacija, siaurąja prasme. Jie taip pat ėmėsi analizuoti tokių pokyčių priežastis ir priėjo išvados, jog, viena vertus, našumas yra technologinių pokyčių funkcija, sąlygojanti ekonomikos augimą; kita vertus, ekonomikos augimą apsprendžia visuomenės charakteristikos, kadangi jos sąlygoja inovacijų plėtrą. Toks požiūris į našumo problemą išryškina teiginį, jog žinių ekonomikos skiriamasis bruožas - našumas, paremtas žiniomis [1 ;35]. Šiuolaikinei ekonominei minčiai svetimas fiziokratų požiūris, jog našus darbas yra tik darbas žemės ūkyje arba juos kritikavusio, bet dalinai ir palaikiusio A.Smito teiginys, jog darbas žemės ūkyje yra našesnis, negu kituose ekonomikos sektoriuose; I.H. fon Tuineno ir kitų klasikų teiginiai. Iki šiol tarp neoklasikų ir keinsistų besitęsiantys teoriniai ginčai galiausiai iliustruoja vieningą jų siekį - parengti konstruktyvesnes kapitalizmo, susiklosčiusio iki XX a. vidurio pavidalu, išsaugojimo rekomendacijas. Metodologinis instrumentarijus nėra pakankamas globalinės ekonomikos fenomenui tyrinėti. Vis dar lieka atviri klausimai: ar žinių ekonomika yra sisteminė globalizacijos charakteristika, ar modernių nacionalinių valstybių bruožas? Neatsakyta į klausimą: kokios yra globalizacijos ribos? Kaip paveiks naujos technologijos tolesnę ekonomikos raidą (naujų technologijų "sprogimo" numatyti tiesiog neįmanoma) ir kt.? " Kaimo plėtros teorinė - metodologinė bazė yra kuriama, apibendrinant šios plėtros, vykstančios klaidų ir bandymų keliu, patirtį. Vienintelė reali prognozė, kurią pateikia šiuolaikinės teorijos, yra susijusi su žemės ūkio sektoriaus mažėjimu, tiek lyginamosios dalies BVP apimtyje požiūriu, tiek šiame sektoriuje užimtųjų požiūriu. Be to, prognozuojama, jog mažės tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybos apimtys ir didės netradicinės žemės ūkio produkcijos bei paslaugų ir kt. gamybos apimtys. Nors užimtųjų žemės ūkyje dalis taip pat turi mažėti visose šalyse, tačiau teigiama, jog profesijų, susijusių su žemės ūkiu skaičius didės, tuo pačiu mažėjant žemės ūkio produkcijos gamintojų skaičiui. Tai apsprendžia ir požiūrio į kaimo plėtrą pokyčius: kaimo plėtros potencialas siejamas ne tik su tradicine ~ žemės ūkio produktų gamyba, akcentuojama netradicinės žemės ūkio produkcijos gamybos, verslų, kaimo turizmo, prekybos ir kt. plėtotės svarba. Lietuva, kaip ir kitos Rytų ir Vidurio šalys, turi istorinį šansą įsijungti į vieną didžiausių pasaulyje ekonominį aktyvumą turinčią šalių integracinę sąjungą- ES, ir nebūti globalizacijos užribyje. Lietuvos integracija į ES, be jokios abejonės, paspartins anksčiau aptartus procesus (kai kada juos dirbtinai spartinant yra demonstruojamas itin didelis uolumas, nebandant realiai įvertinti proceso pasekmių), tačiau tolimesnė kaimo plėtros vizija ir galimos jos raidos perspektyvos nėra aiškios. Rytų ir Vidurio Europos (VRE) šalys, priimdamos istorijos iššūkius, pakartoja Vakarų šalių patirtį "suspausto laiko režime". Kartais vakarietišką patirtį bandoma dirbtinai adaptuoti VRE šalių praktikoje. Agrarines reformas šiose šalyse galima prilyginti tikroms revoliucijoms, po kurių lieka griuvėsių krūvos, sulaužyti likimai ir neišsipildę lūkesčiai. Lietuvos kaimas dar ilgai atsimins "Vagnoriaus pirmojo" reformas kaip didžiausią jo išlikimo išbandymą. Šių reformų pasekmė - išskaidytas Lietuvos AGRO potencialas, vyraujantys smulkūs ūkiai, sąlygojantys menką lietuviškosios žemės ūkio produkcijos konkurencingumą, išryškėjusios kaimiškųjų regionų gyventojų socialinės atskirties problemos ir kt. Objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai sąlygojo žemo žemės ūkio produktyvumo ir našumo priežastis: vidutinė žemės ūkio dalis bendrojoje BVP apimtyje sudaro apie 2,5 proc, o ją kuria apie 17,4 proc. užimtųjų gyventojų, kai tuo tarpu ES, į kurią Lietuva tikisi artimiausiu laiku integruotis, atitinkamai 1,7 ir 4,3 proc. Vidutinis ūkio dydis Lietuvoje 4,4 karto mažesnis, negu ES, todėl yra nekonkurencingas. Pagrindine kaimo gyventojų veikla vis dar išlieka žemės ūkis (apie 54 proc. visų dirbančiųjų), likusi dalis - paslaugų sektoriuje ir prekyboje. Šiame raidos etape Lietuva susiduria su visa eile problemų, tokių kaip aukštas struktūrinis nedarbas, žemas produktyvumas žemės ūkyje ir pramonėje, žemas mokslinių tyrimų, technologinės plėtros -ir inovacijų lygis, neišvystyta telekomunikacijų ir informacinių technologijų infrastruktūra, nepakankama socialinės - ekonominės infrastruktūros kokybė (ypač kaime) ir kt. Problemų identifikavimas - pirmas žingsnis, bandant jas konstruktyviai spręsti. Nors yra parengta "Ilgalaikė valstybės raidos strategija", "Nacionalinis susitarimas siekiant ekonominės ir socialinės pažangos", "Bendras programavimo dokumentas" bei kiti dokumentai, juose kaimo plėtros problemoms spęsti skiriamas itin menkas dėmesys. Tai galima paaiškinti tuo, kad kaimo bendruomenė yra susiskaldžiusi, joje mažai asocijuotų struktūrų, galinčių užsiimti savo interesų atstovavimu ir lobizmu, formuojant žemės ūkio politiką bei ją įgyvendinant. Tai -ilgalaikės perspektyvos uždavinys. Artimiausios perspektyvos pirmaeilis uždavinys - ES struktūrinių fondų paramos įsisavinimas. Lietuvos valdžia (turinti dvi svarbiausias teises - disponuoti informacija ir skirstyti pinigus) įtikinėjanti piliečius ES plėtros naudingumu jiems, turi pasirūpinti, kad šią paramą būtų galima įsisavinti laiku ir ji tektų tiems, kuriems ji priklauso. Ši parama yra vienintelis realus politinio kapitalo šaltinis, kuriuo valdžia gali disponuoti ypatingu integracijos į ES laikotarpiu. Lietuvos kaimo plėtros teisinis reglamentavimas Eurointegracijos procesų kontekste Jolanta Vilkevičiūtė Lietuvos žemės ūkio universitetas {vadas Lietuvos integraciją į ES lėmė ne tik ekonominės, bet ir politinės prielaidos. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, iškilo būtinybė integruotis į Vakarų pasaulį. Lietuva daugiau kaip pusę amžiaus buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje. Dabar einant antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui Lietuva eina į kitą Sąjungą - Europos Sąjungą, kurią sudaro ekonomiškai stipriai išsivysčiusios valstybės, turinčios ilgametę demokratijos ir stabilaus ekonominio vystymosi patirtį. Lietuvos piliečiams kyla klausimas - kokie buvimo ES pliusai ir kokie narystės minusai tapus ES nare? Miesto ir kaimo visuomenę domina ne tik tai ką gausime iš narystės ES, bet ir kokių teisių atsisakysime ? Lietuvos kaimo ir miesto žmonės gana jautriai reaguoja į ES teisės viršenybę prieš nacionalinę teisę,, žemės ūkio paskirties žemės pardavimą užsieniečiams, Lietuvos žemdirbiams palankių sąlygų žemės ūkiui vystyti bei kitas politines ir teisines sąlygas. Tyrimų tikslas - atskleisti Lietuvos integracijos į ES įtaką kaimo plėtros teisiniam reglamentavimui. Uždaviniai: 1) išanalizuoti teisinį kaimo plėtros reglamentavimą ES ; 2). išanalizuoti teisinį kaimo plėtros reglamentavimą Lietuvoje. Objektas - kaimo plėtra. Buvo naudojami analitinis, mokslinės literatūros analizės, lyginamasis tyrimo metodai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!