Meno šakų stilius Barokas

Barokas- (it. barocco - keistas, įmantrus, perdėtai prašmat­nus; vok. Barock, pranc. ir angl. baroque, isp. barroco), Europos meno šakų stilius, gyvavęs apie 1600-1750 metų.
Muzikologijoje barokas XVII a. vartotas kaip menkinama­sis žodis. J. J. Rousseau „Muzikos žodyne" (1768 m.) ba­rokine vadino painios, moduliacijų ir disonansų pri­krautos harmonijos, grubios, nenatūralios melodikos muziką. Teigiama reikšme baroko terminą pradėjo vartoti menotyrininkai C. Gurlittas (1887-1889 m.) ir H. Wölfflinas (1888 m.). Muzikologijoje baroko terminas su teigiama reikšme kaip stilistinės epochos pavadinimas įsitvirti­no vėlai. Pritaikydamas H. Wölfflino sudarytą renesan­so ir baroko požymių sistemą muzikai, pirmasis baroko terminą muzikologijoje įteisino C. Sachsas (1918 m.). M. Bukofzerio (1949 m.) ir S. Clercx-Lejeune (1948 m.) darbuose pa­teiktų baroko periodizacijų daugiau ar mažiau laikomasi ir dabar. Bukofzeris baroką suskirstė į ankstyvąjį (1580-1630 m.), vidurinįjį (1630-1680 m.) ir vėlyvąjį (1680-1730 m.), Clercx-Lejeune - į primityvųjį (XVI a. II pusė), pilnutinį (plein baroque, XVII a.) ir vėlyvąjį (1700-1740/65 m.). Epochos ribos pastebimai skiriasi todėl, kad Italijoje atsiradęs barokas, įgydamas tautinėms m-loms būdingų bruožų, neto­lygiai plėtojosi įvairiuose Europos kraštuose.
Barokas perėmė kai kurias renesanso muzikos ir teorijos idė­jas bei kūrybinės praktikos savybes - antikos idealą, skaičių bei kitą simboliką, tradicinę muzikos kaip sferų harmonijos atitikmens ir matematinę mokslo sampra­tą, muzikos kaip garsų kalbos supratimą, didėjantį po­linkį dramatinei išraiškai, chromatikos, koncertinio sti­liaus principą. Kita vertus, barokas klostėsi kaip aiškiai suvokiama renesanso muzikos priešprieša. Ja, remda­miesi antikos meno teorija, savo raštuose pabrėžė Florencijos kameratos nariai ir kiti to meto muzikai, daugiausia dėmesio skyrę vokalinės muzikos turinin­gumo, muzikos santykio su poezija, oratoryste pro­blemoms. Takoskyrą tarp seno ir naujo muzikoje api­brėžė C. Monteverdi, suskirstęs muzikos kūrybą į prima practica (it. pirmąją praktiką), tęsiančią renesanso diatoninės polifonijos tradicijas, pagrįstą G. Zarlino te­orinėmis nuostatomis, ir seconda practica (it. antrąją praktiką) su nauju požiūriu į harmoniją, įteisinusią di­sonansą bei chromatizmą. Vėlesnėje terminijoje atsi­rado panašių opozicijų: stile antico - stile modemo (it....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!