Menas mylėti ir filosofinė meilė

4 klasė. TEMA FILOSOFINĖ MEILĖ. Skaityti visą tekstą ir atlikti užduotį trečiai įskaitai(iki sausio 10dienos). Klasėje pasiaiškinsime kas buvo neaišku. A. Parašyti esė . Tema „Ar (ne)gebame mylėti“? 1. Teksto supratimas bei panaudojimas ( būtina remtis tekstu). 2. Problemos kėlimas, formulavimas, pagrindimas. Svarbus yra išvadų formulavimas. ARBA B. Atsakyti į visus klausimus Savais žodžiais(esmę, trumpai), argumentuojant kiekvieną atsakymą (iš teksto) atsakyti į visus 12klausimų ir apibendrinti. Būtinai Išvada (ypač svarbu, ką supratai, ar nesupratai, nepritari, nustebai, pamąstei ir t. t) ........................................................................................................ Apie autorių. 1956 m. ĖFromas išleido „Meilės meną", savo labiausiai išgarsėjusį veikalą, laikomą svarbiu įnašu į psichologijos studijas. Autorius pavadino meilę „vieninteliu patenkinamu atsakymu į žmogaus egzistencijos problemą". Daugeliu atžvilgių šioje trumpoje, bet itin turiningoje knygelėje jis pasireiškė kaip rašytojas-pionierius, sujungęs naujas įžvalgas su senovės išmintim tokiu stiliumi, kuris bus madingas ir ateities dešimtmečiais. Nuo išleidimo ši knyga išversta į 28 kalbas ir vien JAV jos parduota daugiau kaip penki milijonai kopijų. .................................................................................................................... Ė.Fromas. Menas mylėti 1. KODĖL DAŽNIAUSIAI ŽMOGUS LABIAU TROKŠTA BŪTI MYLIMU, NEI MYLINČIU? AR MEILĖS IŠMOKSTAMA, AR JI TIESIOG DUOTA? Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, „apimtas meilės". Ši knygelė remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių, be jokios abejonės, tiki antrąja. Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis. Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaido­mis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimam, o ne mylinčiam, gebančiam mylėti. Taigi jiems problema yra - kaip būti mylimam, kaip būti mylėtinam. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas - jį dažniausiai renkasi vyrai - tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudo­jamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliam naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiam, kukliam, man­dagiam. Dauguma būdų tapti mylimam yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami „įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms". Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertą meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys. 2. KODĖL MEILĖS OBJEKTĄ Ė.FROMAS LYGINA SU DAIKTO ĮSIGIJIMU? Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis, glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų - tai labai pakitęs dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų priežastis. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi visuomeniniu susi­tarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotinė tapo romantiškos meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško „romantinės meilės", asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybo­mis. Šis naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę, palyginti su funkcijos reikšme. Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiems pusėms naudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška - tai virpulys, kurį jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitri­nas ir pirkdamas viską, ką gali - grynais ar išsimokėtinai: Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat. Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai - tai apdovanojimas, kurio jie siekia. „Patrauklus" - paprastai reiškia puikų komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklau­są asmenybių rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados ir fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patraukli buvo laikoma gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas - šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas. Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl savo socialinės vertės ir turėtų norėti manęs dėl mano akivaiz­džių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekę ir darbo rinką. 3. KODĖL „ĮSIMYLĖJIMAS“ NĖRA ILGALAIKIS IR TAPATUS MEILEI? Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi tame, kad neskiriamas pradinis „įsimylėjimo" išgyvenimas ir pastovaus buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienas iš pačių nuostabiausių ir labiausiai jaudinančių gyveni­mo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigaus intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis potraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia meilė dėl pačios savo prigimties negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų intymūs santy­kiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipu­sis antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numari­na viską, kas dar buvo likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo: tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo „proto praradimą" vienas dėl kito palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrody­mas. Šis santykis - kad nieko nėra lengvesnio už meilę - tebelieka vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, - arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes - išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas. 4. MEILĖ, KAIP IR BET KURI KITA KŪRYBINĖ VEIKLA, YRA MENAS (?). KODĖL ŽMONĖS NESIMOKO MEILĖS MENO, NORS TROKŠTA MYLĖTI IR BŪTI MYLIMI? Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos. Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno? Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santy­kinai padalytas į dvi dalis: viena - teorijos įsisavinimas, kita - praktikos įvaldymas. Jei aš noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, be abejo, esu kompetentingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje - bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisa­vinimo, yra ir trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas - tai meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime - ir meilėje. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę -sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, - beveik visa mūsų ener­gija eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis meilės. Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga „tik" sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų? Tačiau kad ir kaip būtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną: pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus -tai sudarys didesniąją knygos dalį, po to - meilės praktiką - tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie bet kokią praktiką. 5.-6. KODĖL ŽMONĖS IEŠKO MEILĖS? Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svar­biausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikęs gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir .mėgintų..“ Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situaci­jos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netik­rą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, - ateityje tikra tiktai viena - mirtis. Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvo­kiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo drau­gus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzis­tenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei nega­lėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu. Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti atskirtam reiškia būti atkirstam, be jokių galimybių panaudoti savo žmogišką­sias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį - daiktus ir žmones - tai reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimy­bių atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šalti­nis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojime apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo „gėrio ir blogio pažinimo medžio" vaisiaus, po to, kai jie nepa­klausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, - pamatė, kad „jie yra nuogi, - ir jie susigėdo". Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo am­žiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasa­kojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes pra­randame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją apginti). Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, - tai yra gėdos pagrin­das. O kartu ir kaltės bei nerimo priežastis. Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas per­žengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsi­traukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas. Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vis tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribo­tumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmo­gui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis. 7. KOKS YRA MAZOCHISTINIS MEILĖS RYŠYS ? AR TAI - BLOGIS? Pasyvioji simbiozinio* ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikine terminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo nepakeliamos izoliacijos, vienišu­mo jausmo, pasidarydama dalimi kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai gali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis. Ir kaip toks, aš esu jo didybės, jėgos ir tikrumo dalis. Mazochistinis asmuo nedaro sprendimų, nerizikuoja, jis niekad nebūna vienas, bet jis nėra nepriklausomas, nėra integruotas, nes dar nėra gimęs. Religijoje toks garbinimo objektas vadina­mas stabu, mazochistinis meilės ryšys iš esmės yra toks pat stabo garbinimas, tik pasaulietiškame kontekste. Ma­zochizmas gali būti sumišęs su lytiniu geismu; šiuo atveju tai yra ne tik proto, bet ir kūno nuolankus atsida­vimas. Galima mazochistiškai atsiduoti likimui, ligai, ritminei muzikai, narkotikų ar hipnotinio transo sukeltai orgiastinei būsenai - visais šiais atvejais asmuo išsižada savo neliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu, jam nebereikia pačiam spręsti gyvenimo problemos. ............................................................................................ * SIMBIOZĖ - sugyvenimas. PSICHOLOGINĖ SIMBIOZĖ – tai žmogaus noras rasti tarpusavio sąsajas su kitu žmogumi išsižadant savęs arba pajungiant kitą savo valiai. Simbiotiškai egzistuodamas vienas organizmas gyvena kito organizmo sąskaita,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!