Meilės tema lietuvių literatūroje (Salomėja Nėris, Jonas Biliūnas)

MEILĖS TEMA LIETUVIŲ LITERATŪROJE (Salomėja Nėris, Jonas Biliūnas)

Sakoma, kad meilė – gyvenimo variklis. Tai vienas svarbiausių ir gražiausių jausmų žmogaus gyvenime. Šis jausmas skatina žmogaus dvasinį tobulėjimą. Sunku įsivaizduoti pasaulį be meilės. Daug gražių ir gerų dalykų yra padaryta iš meilės, tačiau ne visada meilė turi laimingą pabaigą. Kartais šalia jos eina ir skausmas, beprotybė arba praradimas. Visgi kiekvienas svajoja apie džiaugsmą teikiančią meilę ir jos ieško. Dažnai meilė tampa menininkų įkvėpimo šaltiniu. Ne išimtis ir grožinė literatūra. Remdamasis lietuvių rašytojo Jono Biliūno ir poetės Salomėjos Nėries kūryba, atskleisiu, kaip meilės tema reiškiama lietuvių literatūroje.

Jono Biliūno novelėse akcentuojama krikščioniška meilė, iš kurios kyla noras atleisti savo skriaudėjams. Mūsų, europiečių, kultūrą formavo graikų filosofija ir krikščionybė, kurios vienas svarbiausių principų yra atleisti. Laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašė, kad meilė „nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga“. Taigi atlaidumas – krikščioniškosios meilės savybė. Krikščionybės tradicijos darė įtaką Jono Biliūno kūrybai. Novelėje „Lazda“ pasakojama, kaip baudžiavos laikais pono prižiūrėtojas Dumbrauckas sumušė baudžiauninką Juozapą už tai, kad jis išbadėjusiems jaučiams davė saują dobilų. Juozapas savo skriaudėjui atleido, nes jį atjautė. Baudžiauninkas suprato, kad toks buvo prižiūrėtojo darbas – bausti už vagystę, todėl neapykantos jam nejaučia. Pagrindinis veikėjas ne tik parodo atlaidumą, bet ir krikščionišką meilę. Panaikinus baudžiavą Dumbrauckas ponui buvo nebereikalingas, tad jis liko be darbo. Jį, jau pasenusį, į savo namus priėmė tas pats kadaise sumuštas Juozapas. Buvęs baudžiauninkas ne tik atleido savo skriaudėjui, bet dar ir juo rūpinosi senatvėje. Taip jis įgyvendino krikščioniškos meilės principą – atleisti net ir savo priešams. Kitoje novelėje „Ubagas“ vaizduojamas vaikų iš namų išvarytas senelis Petras Sabaliūnas. Jis nesipriešino, išvarymą priėmė, kaip jam skirtą likimą, ir tyliai išėjo. Senelis taip pasielgė iš meilės savo vaikams. Nors jautė skriaudą, kad linkėdamas gero ir viską savo vaikams atidavęs, pats liko nieko neturėdamas, savo vaikų nesmerkė. Petras Sabaliūnas nemoralizavo, stengėsi suprasti savo vaikų poelgius ir nuolankiai priėmė jam tekusią ubago dalią, kad nebūtų vaikams našta. Jono Biliūno vaizduojama meilė dažnai turi liūdną pabaigą. Veikėjai vėliau tampa atstumti arba patiria netektį. Apysakoje

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!