Meilė ir mirtis viduramžių kultūroje

Vienas iš reikšmingiausių viduramžių dvasios posūkių buvo meilės idealo su negatyviu pagrindiniu tonu išvystymas. Be abejo, antika irgi apdainavo meilę, tačiau tada meilės ilgesys buvo traktuojamas kaip garantuoto patenkinimo atidėliojimas ir stimulas. Liūdną meilės istorijų nuotaiką kūrė mirtis, išskirianti du mylimuosius. Sielvarto jausmą kėlė ne erotinis nepasitenkinimas, bet liūdna lemtis. Laikui bėgant meilė tapo sfera, kurioje buvo leista suvešėti visokeriopai estetinei ir dorovinei tobulybei. Buvo manoma, jog meilė įsimylėjėlį padaro dorybingą ir tyrą. Dvasinis elementas įsiviešpatavo ir lyrikoje. Tačiau palaipsniui požiūriai keitėsi ir meilė tapo natūraliu jausmu.
Prancūzijoje ir jos dvasios įtakos veikiamuose kraštuose aristokratinės meilės formas valdė Guillaume‘o de Lorris ir Jeano Clopinelio veikalas Roman de la rose [„Rožės romanas“]. Šis veikalas buvo tikras lobynas ir apėmė visas įmanomas sritis. Jis davė gyvybingiausių žinių kultūringų pasauliečių dvasinei raidai. Tiesiog neįmanoma pervertinti tos aplinkybėes, kad ištisos epochos valdančioji klasė gyvenimo pažinimo ir erudicijos sėmėsi iš meilės meno. Jokiais kitais laikais pasaulietinės kultūros idealas nebuvo taip susiliejęs su moterų meile kaip nuo dvyliktojo iki penkioliktojo šimtmečio. Visos krikščioniškos ir visuomeninės dorybės, gyvenimo formų tobulybė buvo sutalpinta ištikimos meilės rėmuose. Čia pasireiškia didis viduramžių dvasios mėginimas – viską suvokti vienu aspektu. Veikale Roman de la rose išryškėja nuomonė, jog gyvenimo džiaugsmai prieinami tik išrinktiesiems ir tik per meilę. Norintys mylėti neturi būti varžomi neapykantos, neištikimybės, storžieviškumo, godumo, pavydo, senatvės, veidmainystės. Tačiau turi pasižymėti nerūpestingumu, linksmumu, meile, grožiu, mokėjimu pramogauti, turtingumu, švelnumu, laisva dvasia. Tai priemonės mylimajai laimėti. Šis kūrinys buvo itin svarbus viduramžių visuomenės dvasinio gyvenimo vystymuisi.
Margoje meilės formų įvairovėje viskas buvo sukoncentruota į gyvenimo grožio siekimą. Tas, kuris grožio ieškojo garbėje ir tituluose, kuris troško išpuošti savo gyvenimą prabanga ir iškilmingumu, žodžiu, tas, kuris gyvenimo ieškojo puikybėje, vis įsitikindavo, kokie tušti yra tie dalykai. O meilės esmė ir tikslai rodėsi esą gėrėjimasis pačiu grožiu. Čia gyvenimo grožio nereikėjo kurti iš taurių formų,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!