Medžių reikšmė

Lietuvis neatskiriamai susijęs su mišku ir medžiais nuo pat savo vaikystės. Miške jis surado sau užuovėją ir prieglobstį nuo orų negandų, čia lengviau buvo įsirengti sau būstą, miškas teikė jam žvėrieną ir paukšieną maistui, kailius – aprėdui ir šiltam guoliui įsitaisyti.
Vis tiktai miškas, atskiri medžiai lietuvių tautosakoje dažniau minimi teigiamąja prasme, yra tapę žmogaus draugu ir apgynėju, o kai kurie medžia, atskiri miškeliai – alkos ir gojai, gal ir miškai tapo sudvasinti, jiems suteikta stebuklingų galių. Tai pirmiausia susiję su vėlių kultu, nes būta labai paplitusio tikėjimo, kad būtent medžiuose apsigyvena, sau prieglobstį randa mirusiojo žmogaus vėlė.
Lietuvių pasakojamojoje tautosakoje atsispindi tikėjimas, kad mirusiųjų sielos po mirties gali apsigyventi medžiuose. Pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys yra labai archaiškas. Buvo tikima, kad vyrų sielos pereina į ąžuolus, beržus uosius, moterų- į egles, liepas. Medžiais virsta paprastai nekalti žmonės arba tie, kurie pereina į medžius prakeikti. Dar iki XX a. fiksuoti tikėjimai, kad mirusio žmogaus siela pereina į medį, augantį ant jo kapo.. Teigiama, jog Lietuvoje liepa laidotuvių apeigose kultine prasmę įgavo tais laikais, kai mirusiuosius laidojo skobtiniuose karstuose. Moterims jie buvo daromi iš liepos medžio, į liepas po mirties pereina mirusių moterų sielos..
Nuliūdimas širdį spaudžia,
Lyg kad replėmis ją gniaužo.
Girios tamsios, jūs galingos,
Kur išnykote, plačiausios?
Dienos praeities garsingos,
Kur pradingote, brangiausios?
Miškas verkia didžiagirių:
Baisūs kirviai jas išskynė;
Verkia Lietuva didvyrių:
Jų neprikelia tėvynė.
Kas mums praeitį grąžintų
Ir jos garsą, ir jos galią?
Kas tuos kaulus atgaivintų,
Kur po žemėmis išbalę?
Eilėraštyje išreiškiama pagarba, meilė praeičiai. Maironio eilėraštyje slypi praeities puikūs išgyvenimai, jis pasiilgo jų ir nori, kad jie sugrįžtų. Eilėraštis mus veda į savo tautos istorijos suvokimą ir jos geresnės ateities kūrimą.
Jau vien iš eilėraščio pavadinimas pasako, kas buvę Lietuvoje svarbiausia. Tai – tėvynė ir jos girios. Maironis su jauduliu prisimena Lietuvą apėmusį masinį miškų kirtimą. Medžių skausmą autorius aprašo personifikacijomis: „Miškas ūžia, verkia“. Nors kaip bebūtų sunku, Maironis atranda žodžių žmogaus...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!