Mediena ir jos rūšys

Medžių rūšys Augančio medžio botaninę rūšį paprasta pažinti pagal lapus, spyglius, žievę. Kiekvienos rūšies medienai yra savi atpažinimo požymiai. Svarbiausi yra: branduolio buvimas, metinių rievių matomumo laipsnis, skirtumas tarp ankstyvosios ir vėlyvosios medienos, šerdies spindulių ir indų dydis, išsidėstymas, taip pat sakotakiai. Visus šiuos požymius galima matyti, turint tris nušlifuotus medienos pjūvius. Pagal pjūvių išorinius požymius visi medžiai skirstomi į tris grupes: spygliuočius, akytrievius ir padrikai akytuosius lapuočius. Visuose spygliuočių medienos pjūviuose aiškiai matomos metinės rievės, tačiau paprasta akimi, be padidinamojo stiklo, visai nepastebimi šerdies spinduliai. Kai kurių spygliuočių rūšių labai ryškūs sakatakiai. Akytrievių lapuočių skersiniame pjūvyje, ankstyvoje metinės rievės dalyje, matyti stambūs indai, išsidėstę žiedinėmis eilėmis. Vėlyvoji metinės rievės dalis yra tamsesnė, su piešiniu, kurį sudaro šviesesni smulkieji indai. Čia labai aiškios metinės rievės. Padrikai akytieji lapuočiai pasižymi tuo, kad jų skersiniame pjūvyje nematyti indų, o jeigu jie šiek tiek pastebimi, tai ankstyvojoje medienoje nesudarantys žiedų, išsidėstę padrikai. Taip pat nėra ryškaus skirtumo tarp ankstyvosios ir vėlyvosios metinės rievės dalių. Metinės rievės blogai matomos. Nustačius grupę, kuriai priklauso tiriama mediena, galima pagal kitus požymius sužinoti ir konkrečią botaninę medžio rūšį (1-3 lentelės). 1 lentelė. Akytrievių lapuočių rūšiniai požymiai Požymiai Ąžuolas Uosis Šerdies spinduliai Stipriai išsivystę ir gerai matomi visuose  pjūviuose Skersiniame pjūvyje vos pastebimi kaip blizgančios juostelės ir dėmelės. Liestiniame pjūvyje visai nematomi Indai Smulkūs, išsidėstę kaip spindulinės juostelės, primena liepsnos liežuvėlius Smulkūs ir netvarkingai išbarstyti, gerai matomi kaip šviesūs taškai arba trumpi brūkšniai Spalva Branduolys rusvas, balana gelsvai balta Branduolys šviesiai rusvas, balana gelsvai balta 2 lentelė Padrikai akytų lapuočių skiriamieji požymiai Požymiai Beržas Liepa Drebulė Indai Stambių nėra Stambių nėra Stambių nėra Šerdies spinduliai Smulkūs ir pastebimi tik spinduliniame pjūvyje    Smulkūs ir pa stebimi tik spinduliniame pjūvyje Smulkūs ir pastebimi tik spinduliniame pjūvyje    Smulkūs ir pa stebimi tik spinduliniame pjūvyje Beveik visai nematomi Metinės rievės Sunkiai pastebimos Sunkiai pastebimos Nematomos Branduolio ir balanos spalva Branduolio neturi. Mediena balta, rausvo arba gelsvo atspalvio Branduolio neturi. Mediena balta, rusvoko  atspalvio. Branduolio neturi. Mediena balta, žalsvo atspalvio. Esant netikram branduoliui, būna rausva arba pilkai rausva. 3 lentelė. Spygliuočių rūšiniai požymiai Požymiai         Eglė Pušis Maumedis Branduolys            Rausvas Visai nėra Nuo rusvos iki rusvai raudonos spalvos, skiriasi nuo balanos Rausvas Ankstyvoji ir vėlyvoji mediena Vėlyvoji atrodo kaip siaura šviesiai rusva juosta, kuri nežymiai pereina į ankstyvąją Vėlyvoji rusvai raudona, išsivysčiusi, gerai skiriasi nuo ankstyvosios Vėlyvoji tamsiai rusva, griežtai skiriasi nuo ankstyvosios Sakotakiai Skerspjūvyje negausūs, atrodo kaip šviesūs taškai, išilginiuose pjūviuose kaip tamsūs brūkšneliai Gausūs, gerai matomi, susitelkę vėlyvojoje medienoje, skerspjūvyje atrodo kaip šviesūs taškai, išilginiuose pjūviuose - kaip matiniai brūkšneliai Smulkūs ir negausūs Spalva Balta su silpnu gelsvu atspalviu Raudono atspalvio Rausvo atspalvio Medienos savybės Mediena pasižymi kai kuriomis, tik jai vienai būdingomis prigimtinėmis savybėmis. Didžiausią praktinę reikšmę turi ypatinga jos spalva ir tankis, taip pat drėgmės poveikio pasekmės. Vieni medžiai - drebulė, liepa - išaugina visai baltą, kiti gelsvą, raudoną, treti net juodą medieną. Spalvą medienai suteikia joje esantys raugai, dervinės ir dažančios medžiagos. Dar nėra paprastų prietaisų, kuriais naudojantis būtų galima šiuos požymius išmatuoti, tiksliau apibūdinti. Kai kurių medžių medienos spinduliniame pjūvyje yra matomas tik jai būdingas blizgesys. Jį suteikia ryškūs šerdies spinduliai. Šia savybe pasižymi kai kurių kietmedžių (buko, ąžuolo) ir ypač klevo mediena. Natūralus medienos blizgesys turi dekoratyviąją vertę, jo neretai ieškoma, pjaustant rąstus skirtingais pjūviais. Paviršiaus blizgesiui išmatuoti yra specialūs prietaisai, vadinami reflektometrais ir reflektoskopais. Išilginiuose pjūviuose daugumai medienos rūšių būdingas gražus, dekoratyvus ir dažnai labai vertinamas piešinys, vadinamas tekstūra. Jis išryškėja, išilgai perpjovus medienos plaušelius, metines rieves ir šerdies spindulius. Medienos tekstūrą kartais dar paryškina ir kai kurios medžio augimo ydos (sveikosios šakos išraitai, miegantys pumpurai, prieaugos ir pan.). Medienai būdingas specifinis kvapas. Jį teikia eteriniai aliejai, dervos ir rauginės medžiagos. Labiau kvepia šviežiai nukirsta mediena. Džiūvančios medienos kvapas mažėja. Aštresnis kai kurių medienos rūšių kvapas gali būti yda, jei gaminama tara maisto produktams laikyti, transportuoti. Medienos spalva, blizgesys, tekstūra ir kvapas yra svarbiausi medžio rūšies atpažinimo požymiai. Labai svarbi medienos savybė yra kaupti ir lengvai atiduoti vandenį. Medienoje esančio vandens kiekis vertinamas jos drėgnio rodikliu. Jis apskaičiuojamas kaip medienoje esančio vandens ir pačios medienos svorių santykis, išreikštas procentais. Jeigu šis procentas skaičiuojamas nuo absoliučiai sausos medienos, tai drėgnis vadinamas absoliučiuoju medienos drėgniu, o jei nuo drėgnos (dar nedžiovintos) medienos svorio, -santykiniu medienos drėgniu. Medienos sandara Per padidinamąjį stiklą įžvelgiama medienos makrostruktūra, o mikroskopu - smulkesnė jos sandara - mikrostruktūra. Medienos sandara skirtingai matoma skersiniame, liestiniame (tangentiniame) ir spinduliniame bandinio pjūviuose. Skersinis pjūvis statmenas kamieno ašiai, liestinis - išilgai kamieno ašies ir atokiau nuo centro, o spindulinis - išilgai per kamieno centrą. Svarbiausios medienos makrostruktūros dalys yra šerdis, branduolys, balana ir žievė. Jos vaizdžiausiai plika akimi matomos skersiniame bandinio pjūvyje. Šerdis yra kamieno centre, tik kartais būna šiek tiek pasislinkusi į vieną ar kitą pusę. Ji yra 2-5 cm skersmens, todėl užima tik mažą kamieno dalį. Daugumos medžių rūšių šerdis yra apvali, tačiau kai kurių yra ypatingos formos. Antai alksnio yra trikampė, uosio keturkampė, topolio penkiakampė, o ąžuolo - žvaigždės pavidalo. Šerdis kartu su nedideliu medienos sluoksniu, susidariusiu pirmaisiais medžio augimo metais, vadinama šerdies vamzdeliu. Jo mediena yra puri, silpnu audiniu ir mažiau suaugusi su kitais medienos sluoksniais. Daugumos medžių rūšių mediena yra šviesi ir skersiniame pjūvyje vienodos spalvos. Kitų medžių rūšių medienos skersinis pjūvis būna nevienodos spalvos: centrinė dalis tamsesnė, o išorinė šviesesnė. Šiuo atveju tamsesnė centrinė kamieno dalis vadinama branduoliu, o šviesesnė - balana. Balana yra jaunesnė kamieno dalis, jos mediena ne tokia brandi, dar nepakankamai tanki, todėl mažiau vertinga. Po žieve kasmet priauga naujų balanos sluoksnių. Dalis atmirštančių vidinių sluoksnių padidina branduolio storį. Kai kurių medžių balana savo spalva visai nesiskiria nuo branduolio. Šiuo atveju arčiau centro esanti mediena esti mažiau drėgna ir todėl vadinama brandžia. Tos medžių rūšys, kurios turi aiškiai matomą branduolį, vadinamos branduolinėmis, o kurių mediena visame pjūvio plote yra vienodos spalvos ir drėgnumo, vadinamos balaninėmis. Tokia yra beržo, alksnio, liepos ir klevo mediena. Daugiausia medienos subrandina eglė, bukas ir drebulė. Kai kurie medžiai dar turi tariamąjį (netikrą) branduolį, jų centrinė kamieno dalis yra tik vos vos patamsėjusi. Dažniausiai tai būna pirmas medienos gedimo požymis, akivaizdi medienos yda. Žievė saugo medį nuo visų žalingų išorės poveikių ir mechaninio sužalojimo. Šias funkcijas geriausiai atlieka išorinis kamštinis žievės sluoksnis. Vidinis žievės sluoksnis vadinamas luobu. Juo augančiame medyje leidžiasi žemyn krintančioji sulčių srovė. Žiūrint į skersinį ką tik nupjauto medžio pjūvį pro padidinamąjį stiklą, tarp luobo ir balanos matyti gyvų ląstelių žiedas, vadinamas brazdu. Medžiui augant, brazde gaminasi naujos ląstelės, dėl to medis storėja. Nupjautame medyje brazdo nematyti, jis sunyksta. Normaliai augusio medžio skersiniame pjūvyje ryškūs koncentriški medienos sluoksniai. Kiekvienas toks žiedas rodo metinį medienos prieaugį ir vadinamas metine rieve. Itin gerai matomos spygliuočių metinės rievės. Spinduliniame pjūvyje jos atrodo kaip išilginės juostelės, o liestiniame - kaip kūgio formos linijos. Metinių rievių plotį ir kasmet priaugantį medienos kiekį lemia medžio amžius, rūšis ir augimo sąlygos. Jaunesnių medžių rievės būna platesnės. Siauresnių rievių mediena yra atsparesnė. Metinė rievė sudaryta iš dviejų sluoksnių, kurių kiekvienas atitinka skirtingą metų laikotarpį. Anksčiau susidaręs, arčiau šerdies esantis šviesesnės ir minkštesnės medienos sluoksnis vadinamas ankstyvąja mediena. Tamsesnis ir kietesnis, arčiau žievės esantis išorinis metinės rievės sluoksnis vadinamas vėlyvąja mediena. Toks ankstyvosios ir vėlyvosios medienos sluoksnio dalių skirtumas ypač ryškus spygliuočių medienoje. Skersiniame medienos pjūvyje pastebimi iš centro į pakraščius besidriekiantys blizgantys dryžiai. Tai šerdies spinduliai, siaurų kanalėlių tinklas. Juo horizontalia kryptimi teka maistinės medžiagos, oras ir vanduo. Spinduliniame pjūvyje šerdies spinduliai atrodo kaip dėmės ir juostos, o liestiniame, kaip taškai ir brūkšneliai. Vieni šerdies spinduliai prasideda nuo šerdies ir krypsta žievės link. Jie vadinami pirminiais šerdies spinduliais. Dalis šerdies spindulių, prasidėjusių kiek atokiau nuo šerdies, pasiekia žievę. Jie vadinami antriniais spinduliais. Platūs ir ryškiai matomi šerdies spinduliai yra ąžuolo ir buko. Visų spygliuočių, taip pat uosio, beržo ir drebulės šerdies spinduliai labai ploni, pastebimi tik spinduliniame pjūvyje. Spygliuočiai medžiai dar turi siaurų vertikalių ir horizontalių, sakais užpildytų, kanalų sistemą, vadinamą sakotakiais. Jie užima mažą medienos dalį, pvz., tik 0,2 % eglės medienos tūrio, todėl bemaž nekeičia medienos savybių. Lapuočių medienoje pastebimi įvairaus dydžio vamzdelio formos audiniai, kurie vadinami indais. Tai skersiniame pjūvyje aiškiai matomos smulkios skylutės. Indai gali būti stambūs arba smulkūs. Priklausomai nuo jų išsidėstymo, lapuočiai skirstomi į žiedaindžius ir padrikai akytus. Pirmieji ankstyvesnėje medienoje turi stambių indų žiedą. Žiūrint pro mikroskopą, matyti, kad mediena, kaip ir kiekvienas augalas, yra iš smulkių ląstelių, kurių dauguma jau nebegyvos. Gyvosios ląstelės sienelė - iš celiuliozės. Iš lėto apmirštant ląstelėms, jų plėvelė sustorėja ir iš vidaus pasidengia kita organine medžiaga - ligninu. Taip ląstelė pamažu medėja. Daugiausia tvirtumo ir atsparumo plėvelei suteikia ligninas. Ląstelės tarpusavyje susisiekia per jų sienelėse esančias angas, kurios vadinamos poromis. Ląstelių sienelės ir sudaro pačią medieną. Skirtingų medžių mediena yra nevienodos struktūros. Struktūros paprastumu ir griežtumu pasižymi spygliuočių mediena. Lapuočių medieną sudaro įvairesnės ląstelės bei elementai. Čia šerdies ląstelės visuomet yra stambios, dažniausiai užpildytos rudais skysčiais. Fanera Fanera yra lakštinė konstrukcinė medžiaga, suklijuota iš nelyginio skaičiaus (dažniausiai 3) lukšto sluoksnių. Jos geresnės kokybės viršutinis (išorinis) sluoksnis vadinamas faneros gerąja puse, o prastesnis apatinis sluoksnis - blogąja puse. Vidiniai sluoksniai gaminami iš lukštinto lukšto. Pagal išorinių sluoksnių medienos rūšį fanera vadinama beržine, alksnine, pušine ir kt. Jeigu viršutinis sluoksnis yra drožtinis lukštas, tai fanera vadinama dekoratyviąja. Vakarų Europoje labai populiarios plokštės, suklijuotos viena kryptimi arba kryžmai iš daugelio buko drožtinės faneros sluoksnių. Jos dažnai vadinamos faneros plokštėmis. Atsižvelgiant į klijų rūšį, jos tinka naudoti sausose, drėgnose patalpose ar lauko sąlygomis, o pagal paviršiaus apdailą - nešlifuotos, šlifuotos, gruntuotos arba jau apklijuotos įvairių medžiagų plėvelėmis. Fanera gaminama iš beržo, alksnio, liepos, drebulės, buko, pušies, eglės ir apibūdinama išorinių sluoksnių medienos rūšimi, pavyzdžiui: beržo, alksnio, pušies klijuota fanera. Bendruoju atveju skiriama lapuočių (LST EN 635-2:2002) ir spygliuočių fanera (LST EN 635-3:2002). Įprasta, kad faneros gretimuose sluoksniuose medienos pluoštai būtų suglausti 90° kampu. Klijavimui tinka įvairios dervos: fenolio-formaldehidinės, rezorcininės, melamino (gaminama drėgmei atsparesnė fanera), karbamidinės (fanera vidinėms patalpoms, baldams). Maisto tarai lukštas klijuojamas baltyminiais klijais. Faneros viena ar abi pusės gali būti padengtos drožtiniu lukštu, tekstūriniu, imituojančiu įvairias medienos rūšis, popieriumi. Tokia fanera vadinama dekoratyviąja. Tekstūrinis popierius priklijuojamas plėveliniais klijais ar įmirkomas karbamidinėse ar melamino dervose. Tokios faneros išorinių sluoksnių paviršiuose klijuojant susidaro apsauginė plėvelė. Visų rūšių faneros plokštės naudojamos baldų gamybai, taip pat kaip universali statybinė medžiaga. Čia jos pagal storį ir suklijavimo būdą gali būti konstrukcinės, dekoratyviosios arba izoliacinės paskirties. Fa¬neros plokštės turi didesnę paklausą, tenkinant lakštinių natūralios medienos medžiagų poreikį. Kur eksploatacinės sąlygos draudžia naudoti kitokias, sintetines medžiagas, neretai vartotojas pageidauja gyvenamą namą statyti tik iš natūralios medienos. Faneros kiekis apskaitomas m3 arba m2 šiuo tikslumu: lakšto tūris ir plotas - 0,0001 m3 ir 0,001 m2, lakštų partijos tūris ir plotas - 0,01 m3 ir 0,5 m2. Bendrosios paskirties fanera žymima raide G (general - bendroji), arba raidė S (structural — statybinė). Atsižvelgiant į aplinką, kurioje eksploatuojama fanera, skiriamos trys klasės. Pirmoji (vidaus sausoji aplinka) apibūdinama medžiagos drėgniu, atitinkančiu aplinkos 20°C temperatūrą ir santykinį drėgnį, viršijantį 65% tik keletą savaičių, per metus. Antroji (vidaus drėgnoji aplinka) - atitinka santykinį drėgnį, viršijantį 85% tik keletą savaičių per metus. Trečioji (išorinė aplinka) — klimatinės sąlygos atitinka didesnį už antrosios klasės medienos drėgnį. Formaldehido emisijos (išsiskyrimo) iš faneros, naudojamos lauko sąlygomis, kiekis nereglamentuojamas. Būtina tiktai nurodyti, kad fa¬nera skirta naudoti išorinėje aplinkoje. Pagal paviršiaus vaizdą fanera, atsižvelgiant į tam tikrų natūralių medienos ypatumų (ydų) ir gaminant atsiradusių defektų skaičių, dydį, skirstoma į 5 išvaizdos klases: E, I, II, III, IV. Lakšto išvaizdos klasė nustatoma pagal jo paviršiaus klasę. Leidžiamas ypatumų ir defektų kiekis, matmenys bei dydis yra įvertinami visame lakšto paviršiuje. Šis skaičius (arba dydis) išreiškiamas skydo vienam kvadratiniam metrui, o įtrūkiai, plyšiai ir tarpai - skydo pločio vienam metrui. Ypatumų ir defektų skaičius bei dydis vertinami pagal standartų taisykles ir apvalinami iki artimiausio sveikojo skaičiaus. Šakos ir jų skylės įvertinamos, matuojant kiekvienos jų skersmenį. Taip pat apskaičiuojamas suminis šakų ar skylių skersmuo, tenkantis skydo paviršiaus vienam kvadratiniam metrui.Šakos arba skylės skersmuo matuojamas statmenai pagrindinei lukšto pluošto krypčiai. Atskirai įvertinamas kiekvieno įtrūkio, plyšio ar tarpo ilgis ir plotis, įtrūkiu, plyšių arba tarpų skaičius skydo pločio viename metre. Lukšto gabalų, iš kurių sudaryti I — IV išvaizdos klasių skydo išorinių sluoksnių skaičius ir plotis neribojamas, jei junginiai yra gerai atlikti. Lukšto gabalai, iš kurių sudaryti I klasės išoriniai sluoksniai, turi būti suderintos spalvos, o pluoštas - panašus. Išoriniuose sluoksniuose junginiai turi būti apytiksliai lygiagretūs skydo kraštams. E klasės išorinis sluoksnis yra iš lukštinto lukšto ir gali būti iš vieno arba dviejų gabalų, su sąlyga, kad junginys būtų geras, apytiksliai skydo centre, apytiksliai lygiagretus skydo kraštams, o lukšto gabalų, gerai suderinta spalva, pluoštas panašus. Taisiniams naudojami ir pleištiniai lopai turi būti priderinti prie skylės ir reikiamai įtvirtinti. Spalva ir pluoštas turi būti suderinti pagal atitinkamos išvaizdos klasės reikalavimus. Sintetiniai glaistai leidžiami, atsižvelgiant į išvaizdos klasės reikalavimus. Natūralios medienos skydai (plokštės) Šie skydai - kraštais (arba kraštais ir šonais) suklijuoti medienos gabalai (tašeliai). Daugiasluoksnis skydas sudarytas iš dviejų išorinių sluoksnių, kurių pluošto kryptys lygiagrečios, ir bent vieno vidinio sluoksnio, kurio pluošto kryptis sudaro 90° kampą su išoriniais sluoksniais. Tokie skydai gaminami iš spygliuočių ir kietųjų lapuočių medienos. Sluoksnių konstrukciją, tašelių skerspjūvį, jų sujungimo būdą sąlygoja plokščių paskirtis (LST EN 13017-1, 2: 2002). Jos daugiausia naudojamos korpusinių baldų fasadams (durims), stalviršiams arba pastatų vidaus įrangai (durims, jų rėmams, laiptams). Pagamintos iš natūralios medienos, plokštės jau nebeturi medienai būdingų ydų (šakų, plyšių, kreivo pluošto sluoksnio ir kt.), nes jos išpjaustomos tašelių gamybos metu. Tai labai vertinga, tačiau gana brangi medžiaga, ne masinė, o rečiau gaminama ir naudojama. Natūralios medienos skydai būna vienasluoksniai ar daugiasluoksniai, skirti naudojimui sausoje, drėgnoje aplinkoje ir atvirame lauke, bendrosios ir statybinės paskirties, pagaminti iš spygliuočių ar lapuočių medienos, iš išilgai nevientisų ar vientisų gabalų, nešlifuoti, šlifuoti, reljefinio paviršiaus, apdailinti (padengti, dažyti, gruntuoti, lakuoti, įmirkyti aliejais). Visų tipų skydai turi būti simetrinės storio atžvilgiu konstrukcijos. Lapuočių medienos daugiasluoksnių skydų išoriniai sluoksniai ne plonesni kaip - 3,5 mm. Statybinės paskirties spygliuočių skydų (klasė S —„Structural") išorinių sluoksnių mažiausias storis - 5 mm. Išorinių sluoksnių (gerojoje ir blogojoje pusėje) visi gabalai turi būti tos pačios medienos rūšies. Vidinių sluoksnių junginiuose (tiek klijuotuose, tiek neklijuotuose) neturi būti tarpų. Pavienės mažos kirmgraužos, nusispalvinimas, nežymus puvinys yra leidžiami. Visi junginiai turi būti tinkamai suklijuoti, tarpai junginiuose draudžiami. Neklijuoti junginiai yra leidžiami vidiniuose sluoksniuose. Vienasluoksnių skydų, sudarytų iš medienos gabalų, supjautų pagal ilgį, gabalų galai gali būti jungiami dantytais dygiais, suglaudžiami arba kitaip sujungiami galais. Lapuočių medienos daugiasluoksnių skydų išorinių sluoksnių plonlentės turi būti ne siauresnės kaip 75 mm. Suomijos firma RWS-ENGINEERING OY siūlo visai naują natūralios medienos plokščių gamybos technologiją. Ji leidžia labai racionaliai sunaudoti palyginti plonus (8-20 cm storio) rąstus. Manoma, kad šiam tikslui labai tiktų panaudota plantacinių miškų apvalioji mediena. Gamybos proceso pradžioje specialiai pagamintomis staklėmis iš rąsto išpjaunamas šešiakampis tašas. Perpjovus jį išilgai, gaunamas plokštei klijuoti skirto tašelio ruošinys. Ruošiniai vėliau džiovinami ir taip obliuojami, kad klijavimo kraštas būtų dantytas. Dėl to klijavimo siūlė yra stipresnė negu klijuojant plokščius paviršius. Taip siūloma gaminti plokštes pirmiausia iš spygliuočių medienos. Naujas šių plokščių standartas (EN 13353:2002.) reglamentuoja plokščių drėgnį, matmenų nuokrypius ir skydų mechanines charakteristikas. Natūralios medienos skydų (SWP –solid wood panels (natūralios medienos skydai)), atsižvelgiant į jų paskirtį, drėgnis turi būti sausoje aplinkoje naudojamų (SWP1) - (8±2)%, drėgnoje aplinkoje (SWP2) - (10±3)% ir išorinėje aplinkoje (SWP3) - (12±3)%. Leidžiamieji šie skydo matmenų ir formos nuokrypiai: ilgio ir pločio ±2,0 mm; vardinio storio +1,0 mm; to paties skydo storio skirtumas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!