Medicina Lietuvoje XVI amžiuje

XVI amžiuje Lietuvoje nebuvo medicinos mokyklų, kuriose būtų rengiami gydytojai, farmacininkai bei vidurinysis medicinos personalas. Todėl tuo metu daugelis Lietuvos medikų buvo svetimšaliai. Kiek dokumentuose užtinkama, pirmasis nuolatinį gydytoją savo dvare 1414-1416 m. turėjo Jogaila, - Lietuvos didieji kunigaikščiai Kazimieras ir Aleksandras t.p. turėjo savo nuolatinius gydytojus. XVI a. gydytojus savo dvaruose pradėjo laikyti ir didikai. Tuo pat laikotarpiu pasirodė ir pirmieji aukštąjį išsilavinimą gavę Vakarų universitetuose turintys gydytojai, kilę iš LDK: Pranciškus Skorina, Tomas iš Kauno. Tokie LDK dirbę gydytojai savo kvalifikacija prilygo kolegoms iš Vakarų ir Vidurio Europos.
Tik XVIII a. pabaigoje įsteigus Medicinos fakultetą Vilniaus universitete padėtis ėmė palaipsniui keistis. Nuo tada atvykėlius medikus pamažu ėmė keisti lietuviai gydytojai – medicinos daktarai.
Mokyti gydytojai skaičiuoti vienetais, ir jų paslaugos buvo prieinamos tik turtingiesiems. Menkiau pininga ir platesnė visuomenės dalis naudodavosi barzdaskučių-chirurgų “išorinės medicinos” paslaugomis. Medicinos daktarų žinioje buvo “vidaus” medicina, ir jie medicininę pagalbą teikė beveik išimtinai didikams ir turtingiesiems miestiečiams. Medicinos daktarai teikė medicinos pagalbą dažniausiai namuose.
XVI a. pab. šaltiniuose minimi Žemaitijos pirmieji medicinos daktarai, buvo steigiamos pirmosios špitolės. Kiek vėliau atsirado vaistinių, daugėjo barzdaskučių. Taip pamažu susiformavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei būdinga medicinos pagalbos struktūra.
Jau XVI a. pradžioje Vilniaus ir Kauno barzdaskučiai-chirurgai susivienijo į brolijas, turėjusias savo miestuose monopolinę teisę teikti gydymo paslaugas. Cechinė brolijų organizacija turėjo garantuoti paslaugų kokybę, todėl jų nariai iki pat XVIII a. pabaigos visuomenėje turėjo gerą vardą, o belaisviai ir pabėgėliai gydytojai iš LDK buvo aukštai vertinami Rusijoje.
Be daugiau ar mažiau institucionalizuotų medicinos darbuotojų, LDK miestuose veikė įvairūs savamoksliai ir šarlatanai, kuriems – ypač užsieniečiams – palankias sąlygas sudarydavo žmonių patiklumas ir gandai. Be miestuose susitelkusių oficialių gydytojų, chirurgų, vaistininkų, pirtininkų, kaimuose ir dvaruose veikė liaudies gydytojai – “grynieji empirikai”: burtininkai, žolininkai, užkalbėtojai. Reikia pabrėžti, kad visoje Europoje oficialiosios ir neoficialiosios medicinos atstovų gydymo metodai ir jų(ne)veiksmingumas buvo panašūs.
Pirmoji Lietuvoje išleista studija, kurioje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!