Mažvydas. Kančios ir skausmo prasmė.

„MAŽVYDAS“ (II). KANČIOS IR SKAUSMO PRASMĖ Žmogus trokšta gyvenime laimės ir džiaugsmo, bet jis nepajėgus valdyti savo likimo ir išvengti būsenos, kuri nusakoma kančia. Nors kančią patiria ir gyvūnai, ji ypač esminga žmogaus prigimčiai, nes jis sąmonignai ją išgyvena. Antikos filosofai skirtingai traktavo kančią, pavyzdžiui, Aristotelis minėjo išorinius kančios veiksnius (bjauri išvaizda, žema kilmė, vienišumas, bevaikystė) ir teigė, kad žmogaus protas pajėgus išsklaidyti kančią, Epikūras ir stoikai kenčiančiam žmogui siūlė apsiginkluoti filosofija, kuri leidžia be emocijų pažvelgti į kančią ir rasti ramybę. Pats skausmas ir kančia nėra nei nepakeliami, nei amžini, nes turi pabaigą kaip ir viskas pasaulyje. Krikščioniškoji etika kančią mato kaip neišvengiamą žmogaus egzistencijos dalį, kurią reikia išgyventi kaip savo likimą (Jobo istorija iš ST). Kita vertus, duota kančia (blogis) dažniausiai tampa priemone gyvenimo džiaugsmui (gėriui) suvokti ir išgyventi. Psichoanalitikas Z. Froidas skyrė 3 žmogaus kančios šaltinius; 1) griausmingos griaunamosios pasaulio jėgos: 2) paties žmogaus kūnas (skausmas ir nerimas): 3) santykiai su kitais žmonėmis. Mažiausiai kančia paliečia tuos, kurie slopina ją intelektiniu ar fiziniu darbu. Žmogiškoji kančia daugialypė, giliai įsišaknijusi plačioje žmogaus būtyje. Ji gali būti fizinė ir dvasinė (netektis, nusivylimas, išdavystė, šmeižtas, pašaipos ir kt.). Pasak egzitencialistų, priešiškame, jam nepažiniame ir nepastoviame pasaulyje žmogus pasmerktas nuolatinei kančiai. Kančia drauge su mirties, kaltės, kovos situacijomis vadinamos ribinėmis. Tai tokia psichologinė būsena, kurią išgyvendamas žmogus visada turi būti savimi. Joje atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, gyvenimo nepatvarumas. Į kančią, pasak egzistencialisto Jasperso, galima reaguoti keliais būdais: 1) rezignuoti, t.y. pripažinti, kad neįmanoma pakeisti situacijos; 2) bėgti nuo pasaulio: apatiškai jį stebėti ar pasirinkti savižudybę; 3)tapti herojumi, kančioje pasitikėti tik pačiu savimi, pakilti iki asmeninės prasmės paieškų; 4) susieti būtį su absoliutu. Tai religinis-metafizinis kelias. Dvasinė kačia turi įvairių šaltinių: kūryba (populiari romantinė meno kilmės teorija: kūryba, pasak romantikų, gimsta iš skausmo, tad kančia, skirtingai nei džiaugsmas, yra produktyvi būsena. Menininkas traktuojamas kaip kultūros herojus ir kankinys); meilė, ilgesys (pvz., žmogaus kankinamas artimųjų ilgesio, tėvynės nostalgija), neteisybė ir t.t. Kančia viena iš sričių, kuriose žmogui skirta tam tikra prasme pranokti patį save. Kančia gali pakylėti žmogų (apvalyti jo sielą) ir, kai neturi prasmės, sunaikinti, sužlugdyti (pastūmėti prie savižudybės, žmogžudystės). Kartais kančia suvokiama kaip bausmė už nuodėmes, blogą elgesį, kap įsipareigojimas/pareiga. J. Baranova ANTRA DALIS Antras prologas p.237 1. Ką naujo sužinome apie Mažvydą? Mažvydas išgelbėjo 3 žmones 2. Kas giesmėje kaltinamas dėl dramatiško Mažvydo gyvenimo? Vilniaus Vyskupas 3. Į ką kreipiamasi giesmės pabaigoje? Pakomentuokite paskutinį posmą. Kreipiamasi į kiekvieną to meto žmogų, kad jis netaptu tokiu kaip Mažvydas. p.253 Atsibundi – ir nežinai, ar tu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!