Mao Dzedunas

 Įvadas Šio darbo tikslas - atskleisti Kinijos Komunistinės Respublikos vadovo - Mao Dzeduno, istoriografijoje įvardijamo kaip “didžiojo reformatoriaus” politiką, vykdytą Kinijos Komunistinėje Respublikoje (1949 – 1976 m.). Darbo uždavinys – kiek įmanoma objektyviau įvertinti jo politinę veiklą, reformų tiek teigiamas, tiek ir neigiamas pasekmes Kinijos Komunistinės Respublikos (KLR) visuomenei, bei įtaką užsienio šalims. Kaip istoriką, mane sudomino ši tema, tačiau pasirinkęs analizuoti Mao Dzeduno politiką, apie tai žinojau ne kažin ką. Ieškodamas objektyvios literatūros, susidarė toks įspūdis, jog dauguma tarybinių istorikų į Mao Dzeduną žvelgia kaip į priešą. Ir turbūt dėl jo vykdomos politikos ar įvykdytų reformų KLR. Daugumos istorikų nuomonė sutampa, jog Mao Dzedunas buvo “neigiamas veikėjas”, smerkiamas daugumos. Tačiau svarbu akcentuoti ne tik politines problemas, tačiau ir priežastis, dėl kurių pastarosios kilo. Mao Dzedunas per visą savo valdymo laikotarpį vis dėlto pasiekė savo tikslą, idėjas, kurias jis su dideliu entuziazmu kūrė remdamasis Marksizmu tik tiek, kiek to reikėjo tam, kad atsilikusi šalis pasivytų (ekonominiu požiūriu) kitas valstybes. Jo politinės idėjos buvo tik paremtos Marksizmu, bet tai nebuvo vien tik Marksizmas.4 Gal būtent dėl to jis ir susilaukė kritikos iš Tarybų Sąjugos istorikų pusės?. Anot SSRS istorikų, Mao Dzeduno politika, kuri buvo nukreipta ne asmens naudai, o dėl žmonių, kurie rėmė jį pilietinio karo Kinijoje metu. Tai buvo tarsi koks atsidėkojimas Kinijos visuomenei. Galbūt Mao ir numatė jo vykdomos politikos pasekmes, tačiau nebuvo kito pasirinkimo. Mao valdžioje išbuvo iki pat mirties; jo nuveikti darbai davė įvairių rezultatų – šio, nepabijosiu žodžio – diktatoriaus - „dėka“ Kinija šiandien turi branduolinį ginklą, o įgyvendintos reformos padėjo pamažu kilti Kinijos ekonomikai. Apžvelgiant istoriografiją, daugiausia rėmiausi straipsniais iš periodinių leidinių1, S. G. Jurkovo2, C . Vasiljevos3, P. Petkovo4ir daugelio kitų autorių darbais. Štai A. Kirejevo veikale “Maoizmo teorija ir kritika” (Киреев А. П. Критика теории и практики маоизма. - М.,1973. – 260 c.), nors ir išleistame daugiau nei prieš 30 metų, aptikau gana įdomių SSRS istorikų požiūrių į Maostinę koncepciją. Veikalas, atmetus ideologinį kontekstą, man pačiam leido ją geriau perprasti. Analogiškas minėtajam veikalui – S. Jurkovo darbas Pekinas – naujoji politika? (Юрков С. Г. Пекин новая политика?- М., 1972. 269 c.). Pastebėjau, jog šioje knygoje pateikti duomenys apie pačią pramonę (skaičiais), prekybą su užsienio šalimis yra išsamesni. I. 1911 metų įvykiai Kinijoje. 1 “Revoliucija” Kinijoje. Cingų dinastijos nuvertimas ir Mao. 1911-ųjų metų perversmas Kinijoje buvo ganėtinai svarbus žingsnis Kinijos kapitalizmo plėtotei. XX amžiuje ir apskritai visoje naujųjų laikų istorijoje tai buvo dažnas reiškinys. Čia kyla klausimas: kas galėjo įtakoti tą revoliuciją? Gal įvykiai tuometinėje Rusijoje, gal užsienio valstybių raida, ar tai, kad Kinija buvo visiškai atsilikusi valstybė, ar krizė šalies viduje? Vienas iš tarybinių istorikų, profesorius N. G. Seninas1, apibūdina Kinijos “revoliuciją” kaip tokią valstybę, kuriai įtakos turėjo “Spalio revolucja”2, nepaisant to fakto, kad susiklosčiusi padėtis Kinijoje reikalavo perversmo, jis teigė: “Ypatingai svarbią reikšmę turėjo Spalio revoliucija, sėkmingam Kinijos išsivadavimo judėjimui”.3 Taigi, kaip galima pamatyti iš šio teiginio Kinijos veiksmai buvo vertinami palankiai. Matyt ir dauguma kinų vertino panašiai padėtį, tik be jokių socializmo apraiškų, tačiau Mao Dzedunas vertino šią revoliuciją iš kairiųjų pažiūrų pozicijos. Kadangi perversmas buvo gana sėkmingas, tai šalis buvo paskelbta respublika. Tačiau Kinijos išsivadavimo armijos vadai dar nebuvo apsisprendę kokią santvarką priimti. Kinija stovėjo “politinėje sankryžoje”: Ar eiti kapitalistinų šalių keliu ir pasirinkti demokratinę fomą ar eiti Rusijos keliu pasirenkant komunizmą? Praktiškai pasirinkimo nebuvo, nes buvo keletas faktorių, kurie ir įtakojo politinę kryptį. Visų pirma- tai, kas įvyko po sukilimo arba taip vadinamosios revoliucijos: išsivadavimo armijos vadai po perversmo nesuderi savo veiksmų; taip prasidėjo kilti nesutarimų tarp savų ir visiškai nesirūpino šalies padėtimi. Pasak N. G. Senino tai buvo šios priežastys: “revoliucija tik sustiprino tautinę krizę, sukėlė abejonių Kinijos atgimimo tikrovėje.” Trečia- tai, kad Kinijos atstovai buvo atstumti, vakarų valstybių pagalbos nesuteikimas.5 Dar vienu faktoriumi, kad Kinija pasuko komunizmo link, galėjo būti pirmasis marksizmo- leninizmo idėjų propaguotojas bei pirmosios komunistų partijos Kinijoje įkūrėjas- Ly Dadžao, (kuris galėjo būti Mao Dzeduno pirmtaku), o tuo tarpu Mao pozicija dėl revoliucijos buvo tokia: “Spalio revoliucija padėjo pirmiesiems pasaulio žmonėms, o tuo tarpu ir Kinijos žmonėms, peržvelgti savo problemas, taikant proletarinę pasaulėžiūrą savo tautos istorijos mokymuisi ginklo pagalba. Eiti rusų keliu - toks mūsų likimas”7. Galima susidaryti tokį įspūdį, kad Mao Dzedunas būdamas tik aštuoniolikos metų turėjo tokias pažiūras. Taip pat reiktų pastebėti, kad Mao ir Ly nebuvo vieninteliai žmonės, turėję tokį politinį požiūrį. Reiktų atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką- amžiaus skirtumą (Ly už Mao buvo vyresnis ketveriais metais. Čia iškyla klausimas: ar galėjo Mao pažinoti Ly ar ne? Turbūt tai buvo visiškai įmanomas variantas. Ir jei taip, ar tai tikrai buvo jo nuopelnas? Galbūt į tai pavyktų atsakyti kiek vėliau. Ir dar galima būtų konstatuoti tokį faktą, kad daug vėliau Mao Dzeduno pasaulėžiūra į tradicinį marksizmą pasikeis, bus interpretuojama savaip, kuri pakeis Kinijos padėtį ateityje ir kuri bus kaip pagrindas vykdant reformas. 2 Santykiai su Tarybų Rusija 1917 metais Tarybinė Rusija pareiškė, kad santykiuose su tolimųjų rytų valstybėmis planuoja užmegzti draugiškus santykius1. Anot N. G. Senino, Tarybinė Rusija buvo parengusi tokį projektą, kuriame buvo numatyta “demokratinio pasaulio ir naujų principų” 2. Tačiau ar tai nebuvo koks nors gerais ketinimais, planas, kaip užgrobimo tikslas? Ar tai buvo iliuzija, dengianti po “nekaltumo šydu” tikruosius Tarybinės Rusijos užmojus? Negalima būtų teigti, kad rytų šalys nesureagavo į tokį “kvietimą”. Kinija ir Japonija 1918m pasirašė slaptą susitarimą, kuriame buvo numatyta pradėti veiksmus prieš Tarybinę Rusiją.3 Reiktų dar paminėti, kad Kinijos vyriausybė nusprendė įvesti karinius dalinius į Mongolijos vidų ir ten įkūrė savo karines bazes su tuo tikslu, jei Tarybinė armija kartais sugalvotų kokį nors manevrą, kad laiku užkirstų kelią agresoriui iš vakarų4. Taigi, kaip galima matyti, tokia pozicija - santykiai tarp Tarybinės Rusijos nebuvo tokie teigiami, net jei taip galima sakyti, jie buvo labai įtempti. Tai liudija ir kiti faktai pvz. toks teiginys kaip “broliška pagalba”5 greičiausiai būtų sukėlusi ne tik neigiamą reakciją bet kurio kiniečio atžvilgiu... Dar vienas neigiamas faktorius kuris neigiamai veikė šių valstybių santykius, tai buvo skleidžiama propaganda apie raudonąją armiją, kurios tikslas, anot to laikotarpio marksistinio požiūrio buvo “broliškos pagalbos nešimas rytų šalims” kartu su pateikiamais tokiais faktais: “Raudonoji armija ir Sovietų Rusija eina į rytus per Uralą ne prievartos ar užgrobimo, ar pavergimo tikslais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!