Maironis bei jo kūryba

 Maironis Maironis tikroji pavardė Jonas Mačiulis. Gimė 1862 m. spalio 21 d. Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. – 1932 metais birželio 28 d. Kaune. Lietuvos kunigas, profesorius; XIX ir XX a. lietuvių romantizmo poetas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų. Augintas lietuviškoje valstietiškoje aplinkoje: tradicinė kasdienė kaimo buitis, darnūs tėvų ir vaikų, seserų ir brolių santykiai. Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, 1873 metais įstojo į Kauno gimnaziją, kur išsiskyrė matematiniais gabumais. Gimnazija baigė 1883 metais 1883–1884 metais studijavo literatūrą Kijevo universiteto istorijos ir filologijos fakultete. 1884 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, Šiuo metu pradeda kurti ir jo eilėraščiai plinta tarp bendramoksliu. 1888 metais ją sėkmingai baigęs, toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje. Akademijos metais plečia savo literatūrini akirati ir sukuria nemažai eilėraščiu, poemą, pradeda vartoti Maironio slapyvardi. Baigęs akademija 1892 metais dėsto Kauno kunigų seminarijoje. Nuo 1894 metų penkiolika metų profesijoje Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1909 metais grįžta į Kauną ir tampa Kunigų seminarijos rektoriumi. Vieta lietuvių literatūros istorijoje - • Iškiliausias tautinio atgimimo poetas. Vadinamas tautinio atgimimo dainiumi. • Maironio lyrika – atskaitos taškas lietuvių lyrikoje: lietuvių poezija skirstoma į ikimaironinę ir pomaironinę. • Atvėrė kelius moderniajai lietuvių poezijai. • XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kūrėjas, rašęs carinės Rusijos priespaudos metais, tuo metu, kai prasidėjo lietuvių nacionalinis išsivadavimo sąjūdis. Maironis – tautinio atgimimo idėjų reiškėjas. • Maironio lyrika kėlė lietuvių dvasią, ugdė tautinę savimonę, būtent dėl to Maironio lyrika aktuali nelaisvės metais ir kovų už laisvę laikais. • Į eilėraščio centrą iškėlė žmogaus vidinį pasaulį. Iki Maironio lietuvių poezija buvo daugiau pasakojamojo pobūdžio, o Maironis lyrikos priemonėmis atskleidė žmogaus emocijas, išgyvenimus, mintis, tai yra vidinį pasaulį. • Maironio dėka nuo išorinio pasakojimo, aprašymo poezija kreipiama lyrinio išsisakymo, išpažintinio atsivėrimo, meditacinio susikaupimo linkme. • Poezijoje įtvirtino silabotoninę eilėdarą, klasikinį eilėraštį. Tai dėsningas kirčiuotų ir nekirčiuotų dėmenų kaitaliojimas. Dėl to eilėraštis tampa melodingas, skambus. • Įtvirtino įvairius poetinio kalbėjimo tipus: oratorinį, dainiškąjį, išpažintinį, meditacinį, satyrinį eilėraščius. • Sukūrė aukštąjį poezijos stilių (nekasdieniai žodžiai, iškilmingumas, sklandus sakinys, darni visuma). • Maironis gimė Raseinių krašte. Luknės upeliukas, Dubysos pakrantės ir slėniai – brangus gimtinės kraštovaizdis. Dubysa Maironio poezijoje įsitvirtina kaip svarbiausias gimtinės ženklas. • Maironis mylėjo gamtą, mėgo dirbti sode, mylėjo gėles. Glaudus žmogaus ir gamtos ryšys – viena iš svarbių temų Maironio poezijoje. • Būsimąjį poetą augino tradicinė lietuviška valstietiška aplinka: tradicinė kasdienė kaimo buitis, darnūs santykiai šeimoje. • Šeimoje puoselėjama pagarba mokslui, knygai. • Maironiui autoritetas – tėvas Aleksandras mačiulis, sumanus, veiklus ūkininkas, šviesus, meninių polinkių turintis žmogus. Maironio charakteryje išryškėja iš tėvo paveldėti bruožai: veiklumas, valingumas, energija, tikslo siekimas, užsispyrimas. • Maironio visuomeninėje lyrikoje taip pat aukštinama veikli asmenybė. • Mačiulių šeima bendravo su M. Valančiumi, kunigu, visuomenės veikėju, rašiusiu lietuviškai, blaivybės sąjūdžio organizatoriumi. Šeima darė įtaką tautinio sąmoningumo formavimuisi – spaudos draudimo metais Maironis apsisprendžia rašyti lietuviškai. • Maironis domėjosi Lietuvos istorija, žavėjosi Vytautu. Poeto lyrikoje praeitis idealizuojama, parodoma jos svarba dabarčiai. • Oficialioje aplinkoje Maironis reiklus, principingas, dalykiškas, šaltas, santūrus, neoficialioje aplinkoje atidus, dėmesingas, mėgo bendrauti, vertino nuoširdžius santykius. Ir individualiosiose poeto lyrikoje išsakoma artimų ir šiltų santykių ilgesys. • Paskutiniai Maironio gyvenimo dešimčiai nebuvo laimingi, išblėso jaunystės entuziazmas. Netampa Vyskupu. Nepritampa nepriklausomybės Lietuvoje. Pasigedo Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdžio įdėjo. Skaudino jaunieji poetai avangardistai, kurie siekė atsiriboti nuo Maironio poezijos. • Rašyti lietuviškai - drąsus žingsnis spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo metais. • Tautų pavasaris pažadina norą išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos. • Oratorinio eilėraščio bruožai: kalbama mes vardu, kreipiamasi į tautą, vyrauja pakylus kalbėjimo tonas, gausu retoriniu figūrų. ,,Ko siekiu ir alkstu’’ Individo santykis su aplinkiniais Maironio eilėraštyje ,,Ko siekiu ir alkstu” Jau eilėraščio pavadiniame pavartota metafora atskleidžia, kad kūrinyje bus kalbama apie norus ir troškimus. Gyvenimo siekiai kūrinyje tapatinami su gyvybiškai reikalingu pojūčiu - alkiu. Pirmoje strofoje atskleidžiama, kad lyrinio ,,aš’’ troškimai yra kitokie nei visų. Pirmoje eilėraščio strofoje kuriamas kontrastas, atskleidžiama, kad lyrinis subjektas kitoks nei visi. Lyrinio subjekto požiūris į pasaulį skiriasi: daugelis vertinam ramų, saugų ir monotoniška gyvenimą: ,,Sapnų be kančios ir ramumo saldaus/Taip alksta pavargėliai žmonės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!