Maironio vaikystė ir kūryba

Jonas Mačiulis - Maironis gimė 1862 metų lapkričio 2 dieną Raseinių rajone, Pasandravio dvarelyje, kur laikinai gyveno jo tėvai – Ona ir Aleksandras Mačiuliai. Tikroji poeto tėviškė – netoliese esantys Bernotai. Vaikystė Gimtoji poeto žemė - „Dubysos atkrančiai žali” – yra senų istorinių tradicijų kraštas. Į padubysio slėnius, miškus ir kalvas, kaip teigia legenda, atvykęs kadaise lietuvių protėvis Palemonas su penkiais šimtais Romos didikų. Betygalos apylinkėse rusenęs ir užgesęs paskutiniojo krivių krivaičio Gintauto aukuras... Dokumentai mini Dubysos paupio sritis nuo XIII amžiaus: čia vyko atkakliausios lietuvių kovos su kryžiuočiais. Šitoji tad žemė davė lietuvių tautai poetą, kuris taip ilgesingai troško „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų.” Pasandryje gimė būsimasis poetas Jonas Mačiulis – Maironis. Gimė jis didelių socialinių ir politinių sukrėtimų epochoje, savo kilme susijęs su ta lietuvių valstietijos dalimi, kuri baudžiavos ir pirmųjų poreforminių dešimtmečių laikotarpiu buvo ir ekonominio ir kultūrinio progreso nešėja, nors, carinės Rusijos vystymosi prieštaringumų sąlygojamas, jos revoliucionizuojantis vaidmuo visuomeninių santykių raidoje ir nebuvo didelis. Baudžiavą panaikinus, ir šiai pasiturinčios valstietijos daliai atsivėrė tolesnio ekonominio stiprėjimo perspektyvos, - ilgainiui ir Bernotų savininko ūkis padidėjo dvigubai. Ne taip Maironį auklėjo tėvai. Po jų stogu visa, kas lietuviška, buvo šventa. Šeimai vadovavo tėvas. Jo visi klausė. Amžininkų atsiminimuose tėvo paveikslas išliko ryškus. Motina – to labai gaila – išblanko laiko tėkmėje. Šiandieną galime tik spėlioti, kokia buvo ji – vieno žymiausių lietuvių poetų motina. Iš atsiminimų ir iš Maironio poezijos susidaro įspūdis, kad Mačiuliuose būta stiprių šeimyninių tradicijų, kažko šviesaus, senoviško. Pasirinktu keliu Atėjo ir jau pamažu riedėjo į pabaigą 1873 metų vasara, o kartu su ja baigėsi laisva, nerūpestinga Maironio vaikystė. Dar gausiai žydėjo pievų žolynai, linksmai giedojo paukšteliai. Bet širdį maudė būsimo išsiskyrimo nerimas: netrukus reikės vykti į Kauną, gimnazijon. Jaudinosi visi, o mama, sesutės ir ašarą slapčiomis nubraukdavo. Pagaliau išaušo lemtingas rytas. Dabar tikrai reikėjo atsiplėšti nuo viso, kas tapo tiek priprasta, kad, atrodė, nesibaigs niekada. Tos ypatingos dienos įspūdžius padeda įsivaizduoti poemos eilutės: Buvo giedras tą metą, bet ankstybas ruduo. Vyrai kviečius vagojo; paskučiausi vainikai Baigė vysti; priskynus jų saujelę, sesuo Puošė broliui kepurę; liūdnai švilpė sėjikai. Vis tai dėjos į galvą mažas Juozas tada: Kaip, bekinkant jam arklius, kudakavo višta; Kaip matušė kelionei ryšelius dėstinėjo; Kaip praleido lig tilto ir per visą tą laiką Glostė vargšą sūnelį; kaip abudu verkšleno. „E jau, matuš, bent liaukis vien tik birbinus vaiką”, - Maldė tėvas nepykdams, vien iš įpročio seno. Pakitusi aplinka paliečia ir žmogaus dvasią. Dešimt Kauno gimnazijoje praleistų metų skyrėsi nuo Maironio vaikystės kaip naktis ir diena. Tuometinis XIX a. pabaigos Kaunas, kurį išvydo vienuolikametis Maironis, buvo nedidelis, be visų naujųjų dabartinio miesto kvartalų. Kaune Maironis gyveno trisdešimt devynerius metus ir pamilo šį miestą. Bet pirmoji pažintis su miestu buvo kitokia. Skubiai įsikūrus, reikėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Juos vargais negalais išlaikęs, Jonukas turėjo griebtis vadovėlių ir parengiamojoje klasėje spėriai vytis pažengusius draugus. Apie Maironio mokymąsį Kauno gimnazijoje Vaižgantas rašė taip: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!