Liudo Vasario dvasinės brandos kelias

Liudo Vasario dvasinės brandos kelias Visi žmonės yra skirtingi, renkasi sau artimiausią gyvenimo kelią. Vieni siekia būti rašytojais, kiti kunigais. Tačiau tai yra labai atsakingas pasirinkimas, nes pasirinkus nepatinkantį dalyką gali tekti patirti daugybę sunkumų, kilti vidinių išgyvenimų. Ši problema aprašoma XX a. pradžios lietuvių poeto ir prozininko V. Mykolaičio – Putino psichologiniame ir intelektiniame romane „Altorių Šešėly“. Jame pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris patiria daugybę vidinių apmąstymų, kurie verčia svarstyti apie kunigo ir poeto konfliktą, santykį su moterimi. Pirmoje romano dalyje „Bandymų dienos“ Liudas Vasaris vaizduojamas kaip jaunas, energingas, pozityvus klierikas, kuris ką tik įstojo į kunigų seminariją. Pilnas ambicijų jaunasis klierikas bando priprasti prie seminarijos taisyklių ir tvarkos, susiranda naujų draugų. Per pirmąsias atostogas Liudas grįžta į gimtinę, kur susipažįsta su Liucija ir tada pirmą kartą pajaučia jausmus, kurių jis negali pripažinti dėl savo dvasinio pašaukimo. Tada Liudą apninka abejonės, ar tikrai vertas yra kelias, kuriuo jis pasirenka eiti, nes celibatas draudžia mylėti moterį. Galiausiai Liudas bando savo abejones užgožti savo atsivėrimu Dievui ir taip pamiršti Liuciją, bet vos pabandžius nuo jos atitolti ji vėl atsiranda prie Liudo, net atvažiuoja pas jį į seminariją ir padovanoja pirštines, taip parodydama, jog nėra abejinga Vasariui. Antroje dalyje „Eina gyvenimas“ Liudas Vasaris paskiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Atvykęs jis iškart susiduria su grubiu kunigu J. Stripaičiu ir klebonu Platūnu, kurie siekia pakenkti, visą kunigavimo darbą suversdami Liudui. Šiam sunku rasti bendrą kalbą su parapijiečiais, suprasti jų gyvenimą. Tačiau po pažinties su jauna, gražia lenkų baroniene Rainakiene Vasariui atsiveria kitoks dvasinis gyvenimas. Ji įkvepia Vasarį vėl galvoti apie meilę, poeziją, atskleisdama jam pasaulio įvairumą. Galima teigti, kad Vasaris, eidamas tarnauti Dievui, slopina savyje jo dovaną – talentą rašyti. Todėl pokalbiai su drąsia ir išsilavinusia baroniene pažadina jam savos vertės pajutimą, paskatina atviriau svarstyti kunigo ir poeto santykį - “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas”. Nuolat išgyvendamas tai entuziazmą ir kūrybinį įkvėpimą, tai vėl grauždamas save, kad netinkamai elgiasi, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, tačiau jam svetimas jų asketiškas gyvenimo būdas, Liudas supranta, kad jis tokiu doru kunigu netaps. Paskutinėje romano dalyje „Išsivadavimas“ vaizduojamas Liudas Vasaris, grįžtąs į jau nepriklausomą Lietuvą po dešimties metų. Sugrįžęs jis jaučiasi visai supasaulėjęs, atitolęs nuo dvasinio gyvenimo. Gyvenimas be dvasinių suvaržymų visiškai pakeitė jo požiūrį į pastoraciją, jis nustojo atlikinėti kai kurias privalomas jo luomo atstovams pareigas. Konfliktas tarp poeto ir kunigo gyvenimo, poezijos ir kūrybos laisvės dar labiau sustiprėjęs. Liudo gyvenime pasirodo išsilavinusi amerikietė Auksė Gražulytė, kuri paskatina poetą atsižvelgti į laisvą gyvenimą. Ši mergina tarsi harmonizuoja poeto vidinį pasaulį, gydo nuo prieštaravimų kančios. Liudas galutinai įsitikina, kad jo pašaukimas – kūryba, o ne mišių laikymas. Auksės paskatintas, poetas ima rašyti paprasčiau, suprantamiau. Pagaliau Liudas jaučiasi savimi, net išdrįsta palikti kunigų luomą. Šiam sprendimui reikėjo daugelio metų ir drąsos, kurią jam suteikė moterys – Liucė, baronienė Rainakienė ir Auksė. Rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas įtikinamai atskleidė Liudo Vasario, poeto ir žmogaus, vidinį pasaulį, išsprendė šio veikėjo kankinančią problemą: poezijos laisvė neįmanoma kunigo kūryboje. Kunigas, būdamas poetu, negali laisvai rašyti apie vyro ir moters meilę, todėl jis yra priverstas rinktis kitas temas. Tačiau vis tiek ateina laikas, kai jis pasirenka vienintelį – žmogaus pasauliečio – kelią, kuris yra pats artimiausias, leidžia pasijusti savimi, nebijoti daryti tai, kas patinka. Todėl labai svarbu, kad žmogus rinktųsi tokį gyvenimą, kuris suteikia daugiausiai džiaugsmo ir leidžia būti savimi. Moterys Liudo Vasario gyvenime Liudas Vasaris savo gyvenime turėjo keturias moteris: Liuciją, Nepažįstamąją, Baronienę ir, žinoma, Auksę. Liucija buvo pirmoji jo simpatija viliojusi jį iš kunigų pasaulio, išlikusi jo tikra drauge iki pat jos gyvenimo pabaigos. Katedros nepažįstamoji Liudo gyvenime atsirado paslaptingomis aplinkybėmis. Ši moteris buvo Liudo kūrybos įkvėpimas, jo mūza, taip reikalinga kiekvienam poetui. Baroniene Rainakienė buvo išsilavinusi, drąsi, atvirai savo nuomonę reiškianti moteris supažindinusi Liudą Vasarį su meile ir žemiškojo pasaulio gėrybėmis. O Auksė, susiedama visų prieš ją Liudo sutiktų moterų paveikslus, galiausiai tapo jo poezijos ir kitokio gyvenimo pasirinkimo išlaisvintoja. Liucija Būdamas dar jaunas kunigėlis jis pažino Liucę, pas kanauninką Kimšą gyvenusią mergaitę. Tuo metu Liucė jam įkvėpė pirmuosius, moterišku žavesiu sužadintus, jausmus. Liucė nebuvo eilinė mergaitė, ji - patrakelė, drąsi, pašėlusi laukinukė, kuri jautė potraukį būtent Liudui. Su Vasariu ji susitikdavo dažniausiai vasarą, per Liudo atostogas ir po kiekvieno susitikimo sukeldavo jam vis daugiau dvejonių ir baimių. Liucė užėmė didžiąją dalį Vasario apmastymų. Jos atvaizdas pasirodydavo kone kiekviename skyriuje. Tai rodo, kaip smarkiai ji dalyvavo Liudo gyvenime. Liudui Vasariui pasirinkus kunigo kelią, Liucė, praradusi viltį dėl jų bendros ateities, išteka už daktaro Brazgio: „Nemyliu, bet tekėsiu“, su juo susilaukia sūnaus Vytuko. Brazgiui mirus kare, ji išteka antrą kartą, už Glaudžiaus, pono iš Kauno. Šio vyro nemylima, ji nesulaukia jo paramos net ir sunkiausiu jai metu, mirštant sūnui. Negalėdama ištverti sūnaus mirties ir savo gyvenimo sunkumo, ji nusižudo. Liucija – pirmoji moteris, Liudui Vasariui parodžiusi, kas yra jausmai, ir vienintelė, jo brandų gyvenimą mačiusi ir išlikusi artima jam iki savo gyvenimo galo - „Vienas iš maloniausių subrendusio žmogaus jausmų yra patirti, kad pirmųjų jaunystės susižavėjimų dalyvis dar ir šiandien tau ištikimas ir mielas.“ Katedros nepažįstamoji Katedros Nepažįstamosios atsiradimas yra toks pat mistiškas kaip ir jos, prapuolimas. Pirmąsyk Vasaris ją išvysta bažnytinėje Katedros erdvėje per Švenčiausiosios Mergelės Marijos atlaidus, o paskutinį kartą pamato sekmadienį po įšventinimo į subdiakonus, per kurį priimami skaistybės įžadai t. y jauno vyro netenka visos moterys, galėjusios atiduoti jam švenčiausią savo meilės jausmą: „Jaunos moterys negalėdavo sulaikyti ašarų, jautriau už kitus nujausdamos visą tos scenos prasmę ir pasekmes“ Ją Liudas regėjo trumpai, bet jos siluetas ir baltu šalikėliu apjuostas kaklas paliko jam neišdildomą įspūdį. Jis nematė jos veido aiškiai, tačiau jam užteko tiek kiek jis matė, kad tai būtų antra moteris sukėlusi jam dvejones dėl kūnigo profesijos. Kadangi šis romanas yra psichologinis, galima įžvelgti šio veikėjo simboliškumą. Kodėl Liudui Vasariui ji rodėsi per Švenčiausiosios Mergelės Marijos atlaidus, o paskutinį kartą sekmadienį po įšventinimo į subdiakonus? Kodėl jis į ją dar kartą nepasižiūri? Tikriausiai tai simbolis Liudo Vasario abejonių ar tikrai verta pasirinkti tokį kelią – išsižadėtį pasaulio gėrybių, moters meilės, o kai jis apsisiprendžia eiti kunigo keliu, Katedros Nepažįstamoji prapuola. Nors tiesiogiai Katedros Nepažįstamoji Liudo nepakeitė, Nepažįstamoji paskatino Liudą Vasarį kurti, ji buvo tarsi įkvėpimo šaltinis kurio reikia kiekvienam poetui ir kurio ieškojo Liudas. Kas būtų jeigu jis pažiūrėtų į ją? Tikriausiai pražūdytų savo idealą, savo įkvėpimą kurti, todėl taip ir neprisivertė į ją pasižiūrėti. Baronienė Rainakienė Su baroniene Rainakiene, iš Lenkijos kilusia išsilavinusia, drąsia, atvirai savo nuomonę reiškiančia moterim, ištekėjusia už seno vokiečių barono Rainakio, Liudas susitiko paskirtas vikaru į Kalnynų parapiją. Tokios moters Vasaris dar nebuvo sutikęs, tad ji jam labai patiko. Ir ta pažintis Liudui buvo tarsi vaikiškos pasakos išsipildymas. Nors skolinta literatūra iš Baronų bibliotekos jį ir baugino (nes prieštaravo kunigystei) jis vis tiek ją skaitė. Baronienė bandė suvilioti Vasarį, bet jis buvo atsparus jos vilionėms, tačiau kuo toliau tuo nuolaidžiau jis žiūrėjo į santykius su ją. „Tad nors kunigiškais momentais jis pasiryždavo vengti pažinties su baroniene, kaip kadaise su Liuce, šito pasiryžimo neištesėjo, nes širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią valią“. Kodėl Rainakienė taip elgėsi? Baronienei Rainakienei, pasibodėjusiai nuobodžiu provincijos gyvenimu, jauno, nedrąsaus kunigo bičiulystė buvo įdomi. Ji nevengė valiūkiškai šypsotis ar intriguoti sutanotąjį jaunuolį kalbomis apie meilę ir aistrą, nevengė bučinių ir glamonių. Pašlijo Liudo kaip kunigo ateitis, nes jis paragavo žemiškojo gyvenimo saldumo, o tai privertė jį stipriau abejoti kunigiško kelio teisingumu. Didžiulę įtaka turinti baronienė Rainakienė kartą jam pasako: „Dievas tave sutvėrė poetu, o kunigai ir vyskupai — kunigu, todėl visų pirma tu esi poetas, o po to kunigas.” Taip padrąsintas Liudas Vasaris laisviau rašo eilėrasčius, kuriuose atsispindi vidiniai konfliktai ir kančios. Norėdama, kad nežūtų talentingas poetas, baronienė Rainakienė, būdama gera psichologė ir puikiai mokanti bendrauti su žmonėmis, visaip stengiasi įrodyti poeto pranašumą prieš kunigą. Tai ji paragino Vasarį kurti, nes „kunigų jūs turite daug, o poetų maža. Esi poetas, tai šalin visi kompromisai...” Rainakiene padėjo formuoti Liudo vasario poetinę kryptį, Rainakienė jį lavino, mokė pasaulio žinių, paskatino rašyti eiles kaip jam širdis liepia, o ne pagal kunigų taisykles. Auksė Trečiojoje romano dalyje, po karo Liudui Vasariui sugrįžus į Lietuvą ir apsigyvenus Kaune, jo gyvenime pasirodo dar viena ir jau paskutinė jo gyvenimo moteris, Auksė Gražulytė. Liudo ir Auksės pažintis prasideda Varnėno sukviestame literatūros – muzikos vakare. Auksė supranta Liudo kūrybą ir drąsiai išreiškia savo nuomonę apie ją, nes ir pati yra meniška moteris, domisi literatūra, talentingai skambina pianinu. Iš pirmųjų šių veikėjų susipažinimo pokalbių sužinome, kad Auksė amerikietė, ji gyvena su tėvu. Ji moderni, dominuojanti moteris, dėl šių savybių tampanti Liudo, jau subrendusio vyro, simboliu. Nors Vasaris vis dar prisimena Liuciją ir Auksė tai pastebi: „Tikrai mylėti žmogui lemta tik vieną kartą gyvenime. Jeigu Liucija buvo pamilusi tokia meile, be tavęs ji negali būti laiminga. Dėl to tu taip gyvai ir atjauti jos likimą“, ji sugeba su ja konkuruoti, suprasdama ir karštai mylėdama Liudą. Ji padeda Liudui geriau pažinti žmogaus vidinius įstatymus, o tai keičia jo kūrybos linkmę. Meilė šiai moteriai ir poezija galiausiai paskatina Vasarį atsisakyti kunigystės ir pasiryžti gyventi pasaulietinį gyvenimą. Auksė, sujungdama visų Liudo Vasario praeities simpatijų paveikslus, jam atsiskleidžia kaip moters idealas, dėl kurio verta keistis. Visos šios Liudo Vasario gyvenime vyravusios moterys formavo jo gyvenimą, vienais atvejais silpnindamos, kitais – stiprindamos jo polinkį į kunigystę. Negalime teigti, kad jos visiškai nulėmė jo kunigo pareigų atsisakymo sprendimą, bet prie to tikrai prisidėjo. Liudo Vasario gyvenimo moterys yra jo augimo ir tobulėjimo etapų simboliai, kurie atspindi šio veikėjo pokyčius. Kunigų paveikslai romane „Altorių šešėly“ Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas Liudo Vasario gyvenimas nuo mokslo pradžios kunigų seminarijoje. Kūrinyje yra gausu veikėjų, o didžioji dalis jų – kunigai. Ypatingą vaidmenį Liudo gyvenime atlieka Šlavantų tėvelis. Jis yra žmogus, kuris įkvėpė Vasariui norą tapti geresniu kunigu, jis buvo autoritetas, kurio Liudas norėjo siekti: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!