„Altorių šešėly“ Liudo Vasario poeto kelias

Liudas Vasaris – poetas Romano „Altorių šešėly“ laikas trunka aštuoniolika metų – nuo Liudo Vasario įstojimo iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Romanas skatina atidžiau pažvelgti į save, pagalvoti apie savo pašaukimą ir prasmingą vietą visuomenėje. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Romane vaizduojama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, sprendžiama poeto ir kunigo pašaukimo nesuderinamumo problema. Pirmosios romano dalies turinį sudaro ketveri Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje. Jis dar daug nežino gyvenime, net ir, stodamas į seminariją, nejaučia jokio noro būti kunigu , taip pat eina į ,,religinę krizę ir tikėjimo netekimo kelią“. Didžiausią įtaką tam turėjo tėvai: ,,Liudas jau nuo pat mažens buvo skirtas leisti į kunigus. Pabaigęs penkias klases, jis, tylus ir klusnus šešiolikos metų jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintis, geležinei, visa nulemenčiai tėvo valiai ir tylios ir jautrios motinos norui.“ Jis tik svajoja būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos labui: ,,Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis – kunigas!“ Herojus ieško savęs ir bando pritapti seminarijoje, tačiau jis negali prisitakyti prie kunigų luomo nustatytų gyvenimo normų, bet ir negali priešintis, nes pats nebuvo tikras dėl savo pašaukimo. Pagyvenęs keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru kunigu – tai turėti pašaukimą, o jis jo neturėjo... Dar didesnes vidines kovas sukelia pirmoji simpatija – Liucija: ,,Liucė buvo pirmoji moteris, kuri sužadino Vasario vaizduotę ir jo jaunuolišką ambiciją.“ Taigi literatūrai jis jaučiasi pašauktas, o kunigystė yra aplinkybių primesta dvasinės raiškos forma, į kurią jį stumia tėvai ir tradicijos ir kurios prasmingumo jis nesuvokia, nors tėvams toks pasirinkimas yra savaime suprantamas ir neginčytinai prasmingas. Dideles viltis jis deda į kultūrinę veiklą. Vasaris nebuvo tikras dėl savo talento ir nedrįso jo pripažinti: „Kodėl iš daugelio tūkstančių tik man, būtent, Dievas būtų davęs talentą?“ Sakoma, kad poezija – tai širdies kalba, vidinės būsenos išraiška. Taigi be galo drovus ir užsidaręs vaikas bando parašyti pirmąjį eilėraštį: ,, Ir tuomet jau nebus jam drovu išpažinti savo jausmą visam pasauliui, ir jis išdrįs apreikšti jį kitiems prieinama forma.“ Tai, kas jį neramina, visas vidines kovas, Vasaris išliejo eilėmis. Pirmasis kūrinys ir atskleidžia jo talentą. Jis parašo jį pasislėpęs nuo draugų žvilgsnių, pritvinkęs įvairiausių jausmų. Tačiau tai nebuvo įsimylėjusio jaunuolio eilės. Iš jo tryško jaunuoliškas nerimas, laisvės pasiilgimas, nepasitenkinimas gyvenimu ir susižavėjimas kažkokiu nepasiekiamu idealu: ,,Neaiškių vilčių nubudo tą vakarą Vasario širdyje

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!