„Liūdna pasaka“ 5-9 fragmentų analizė

5 fragmente svarbiausias motyvas "Bėk, išgelbėk savo vyrą" tampa didžiuoju Juozapotos meilės išbandymu. Pasiėmusi baltą ryšulėlį Petrui išėjo į mišką jo ieškoti, pilna baimės, išgąsčio: "Tartum bijojo, kad kas nesuturėtų jos ir nesugrąžintų atgal. <...> Sunkiai alsuodama, apsidairė aplinkui, ar kas nemato. <...> Jautė tik, kad širdis smarkiai plakė krūtinėje ir kojos drebėjo." Svarbiausia jai buvo surasti Petrą, vėl jį pamatyti, nors nežinojo, kaip įgyvendinti šį tikslą: "Nežinojo, kas jos miške laukė: ar nelaimė, ar širdies nuraminimas; gal pamatys Petrą ir vėl bus laiminga, kaip pirma... <...> Kaip jinai galės savo vyrą išgelbėti, – nežinojo. Viena tik jautė, kad turi eiti, jo ieškoti..." Eidama miško keliu, išgirdo kažkokį balsą kelis kartus ir suprato, kad kazokai atjoja. Bijodama, kad ją gali rasti, pasislėpė ir pradėjo melstis: "Jėzau, Marija, Juozapai šventas... – šnibždėjo tyliai, glausdama prie širdies drebančias rankas." Iš baimės nežinodama, ką daryti, pradėjo bėgti: "Jinai bėgo ir bėgo neatsigręždama. <...> Pati nepajuto, kokiu būdu atsidūrė panamėj, rugių lauke. Tik čionai atsikvėpė, ranka už širdies tverdamasi. Taip buvo išsigandusi, kad iš karto nei savo namų, nei sodžiaus nepažino." Taigi, ši apysakos dalis atskleidžia vienos likusios namie Juozapotos nerimą, baugias nuojautas, norą susigrąžinti Petrą. 6 fragmente atsiveria didieji istorijos įvykiai - ne faktai, o dramatiški žmonių likimai. Jau nuo pat pradžių ruduo parodo liūdną nuotaiką, žmonių nelaimes, neviltį. "Atėjo ruduo, liūdnas, nelaimingas. Vyto žali medžių lapai, vyto su jais kartu ir gražios vargdienių svajonės. Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis, <...>. Išnyko paskutinis laimės šešėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą." Po rudens vaizdavimo, vėl atskleidžiamas moters charakteris per Juozapotos akis, tačiau dabar akys nebebuvo pilnos laimės: "Juozapota baisiai atsimainė. <...> Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko." Anot Juozapotos, be Petro nebuvo net prasmės gyventi: "Viena slankiojos po namus kaip šešėlis, be tikslo. Nieko nebebuvo, kuo dar būtų galėjusi rūpintis." Juozapota – likimiškiausias moters paveikslas, labai priklauso nuo likimo, kaip likimas neša – taip ji gyvena. J. Biliūnas taip pat pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą. Be šių žmonių likimų iliustruojami ir sukilėlių, Kazio, Antano ir Petro, likimai. Kazys, grįžęs namo, papasakojo apie tai, kas su kitais įvyko: Antaną nužudė, o Petrą suėmė. Jono Biliūno tikslas apysakoje “Liūdna pasaka” – pasmerkti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. 6 fragmente atskleidžiama Juozapotos akistata su žiauria, nepakeliama tiesa. Nerimą keliančią laiko tėkmę J. Biliūnas pateikia keliais epizodais: Juozapotos kelionė į miestą, skaudus susidūrimas su mylimo vyro mirtimi miesto kartuvėse. „Tik dabar, pakėlęs akis, pažino Juozapotą, kada toji, baisią naujieną išgirdusi, nusitvėrė už krūtinės ir iš didžio širdies sopulio skaudžiai sudejavo... Tartum vis dar netikėjo, kad taip galėjo atsitikti...“ Mintis, kad Petras grįš į namus bent jau gyvas, išblėso, o kartu su ta mintimi ir moters svajonės. Kartu su vyro netektimi, Juozapota praranda norą gyventi, laimę, džiaugsmą. 7, 8 fragmentuose kuriamas nuo dvasinių ir fizinių sukrėtimų išprotėjusios Juozapotos paveikslas. Laimė užgęsta Juozapotos akyse kartu su mylimo vyro netektim. Jos atmintyje lieka tik du klausimai: "Kiek ponų... kokie gražūs..." ir "Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?.." Didelė nelaimė užgriūva Juozapotą: Petras pakariamas, namai atiduodami svetimtaučiui, ji lieka viena, sutrikusio proto: "Ant jos žemės jau rusas sėdėjo... Juozapota liko kampininkė ubagėlė." Po mylimojo mirties dvasiškai miršta ir Juozapota, jos tolimesnis be menkiausio mąstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko ieškojimui ("Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savo išdžiūvusį kūną pridengusi"), o Juozapotos akys – “klaikūs, be gyvybės”. Vienintelis pozityvus dalykas - žmonių rūpestis Juozapota: "Geri žmonės ją nuo to laiko maitino. Kas savaitė, kokios nors mergytės vedama ėjo jinai iš kiemo kieman per savo sodžių ir rinko krepšelin savaitinį maistą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!