Liturginės šventės

kiekviename laikmetyje jos turi gimti naujai iš žmogaus vidaus.
Praeityje tie laikai, kai neįžengiamoje Europos sengirėje lietuvių protėviai šimtamečių ąžuolų prieglobstyje kasmet šventi no didžiąsias savo šventes. Aišku viena, kad šventes kūrė skaistūs senųjų Lietuvos girių gyventojai, turėję visumos jausmą ir aiškią nuojautą, jog jie priklauso ne tik žemei, bet ir amžinajai Kūrybinei Išminčiai.
Žmogus panašiai kaip ir medis, šaknimis remiasi į žemę, o šakomis bando siekti dangų. Senieji papročiai, šventės, apeigos, visa kultūra ir iš protėvių paveldėta prigimtis yra dirva, kurioje auga mūsų sielos medžio šaknys. Šia prasme senoji mūsų kultūra mums reiškia labai daug, nors dažniausiai tos reikšmės mes nesuvokiame, kaip nesuvokiame ir oro reikšmės tol, kol jo netrūksta.
Senosios apeigos, papročiai ir šventės kilo iš kitokio gyvybės pasaulio žmogaus būties suvokimo. Dabar mes gyvenimo taisykles ir normas sudarome remdamiesi žinojimu ir teorijomis, kylančiomis iš loginio mąstymo, o senovinėse kultūrose papročiai kilo iš pirmykštės sąmonės. Visa tai, į ką mes linkę žiūrėti kaip į atsitiktinumą, pirmykštė sąmonė suvokdavo kaip apgalvotą maginį poveikį. Tai nėra joks išsigalvojimas, bet savaiminiai sąmonės vaizdai.
Gyvendami gamtos ritmu senųjų Lietuvos girių gyventojai jautė kasmet besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą. Tai ką šių dienų mentalinės sąmonės, tačiau visumos jausmą praradęs žmogus laiko negyvomis ir aklomis gamtos jėgomis, mūsų protėviams buvo gyvybingas ir sąmoningas kūrybinių galių pasireiškimas. Šventųjų apeigos nebuvo gamtos reiškinių ar dievybių garbinimas, bet natūralus, pusiau suvoktas, o gal ir sąmoningas žmogaus gyvybinių galių suderinimas su pakylančiomis ir atgimstančiomis Visumos galiomis, su nuolatiniu Amžinosios Kūrybos vyksmu.
Natūralu, kad protėvių, kurie gyveno augalo pasaulyje- giriose ir buvo prisitaikę prie gamtos ritmo, kalendorinių švenčių ciklas sutapo su regima išraiška- augalo vegetaciniu ciklu.
Gamtos ir augalo vegetacinio ciklo lūžio, kaitos taškai sudaro senųjų lietuvių švenčių pagrindą ir sąrangą. Tačiau švenčių esmėje glūdi svarbiausių žmogiškosios būties įvykių išgyvenimas metafizinėje plotmėje. Atitinkamus kritinius gyvenimo tarpsnius išgyvena ir žmogus. Tai pagrindiniai žmogaus gyvenimo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!