Konspektai

Literatūros egzamino medžiaga pilnai

9.8   (3 atsiliepimai)
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 1 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 2 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 3 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 4 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 5 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 6 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 7 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 8 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 9 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 10 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 11 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 12 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 13 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 14 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 15 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 16 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 17 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 18 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 19 puslapis
Literatūros egzamino medžiaga pilnai 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Martynas Mažvydas – lietuviškosios raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Istorinė – kultūrinė aplinka XVI a. Europoje ėmė plisti Reformacija. Daugiakalbei Lietuvai tai būtų buvusi galimybė valstybės gyvenime įtvirtinti lietuvių kalbą, mat protestantizmo pradininkas M. Liuteris reikalavo tikėjimą skleisti tautinėmis kalbomis. Bet oficialioji tikyba čia buvo katalikų, todėl rašyta lotyniškai, o kalbėta daugiausiai lenkiškai. Todėl rašytinė lietuvių kalba gimė ne LDK, o Mažojoje Lietuvoje, kur oficialia religija buvo laikoma liuteronybė. Taigi nors lietuvių raštijos šaknys yra LDK, nes iš čia kilę jos kūrėjai humanistai, pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta Mažojoje Lietuvoje. Taip XVI a. Viduryje prasidėjo naujas Lietuvos kultūros istorijos etapas, kuriam jau būdinga lietuviška raštija. Biografija Mažvydas gimė Vakarų Žemaitijoje (spėjama, Švėkšnos, Žemaičių naumiesčio ar gardamo apylinkėse). Buvo nekilmingas arba kilęs iš smulkiųjų bajorų, jo pusbrolis iš motinos pusės Baltramiejus Vilentas po Mažvydo mirties užbaigė kai kuriuos pradėtus Mažvydo rašto darbus ir tęsė lituanistinę veiklą. Pirmosios lietuviškos knygos autoriaus pradinio lavinimosi aplinkybės nežinomos. Tikslesnių duomenų stokojama ir apie Mažvydo dalyvavimą pirmosios lietuvos pasaulietinės ir evangeliškas idėjas skelbusios kolegijos veikloje (šią kolegiją 1541 m. pavasarį Vilniuje įsteigė Abraomas Kulvietis). 1546 m. birželio 8 d. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas laišku kreipėsi į Mažvydą, vadindamas mokytu (eruditus), ir pakvietė atvykti į Karaliaučių. Tai patvirtina, kad Mažvydas jau tada dalyvavo Lietuvoje tuo metu draudžiamame reformacijos judėjime ir laikėsi evangeliškų (protestantiškų) pažiūrų, už kurias buvo numatytos griežtos bausmės. Manytina, jog vieną iš savo laiškų Karaliaučiaus universiteto rektoriui (1548) jis lotyniškai pasirašė protomartyr („pirmasis kankinys“) dėl to, kad Vilniuje buvo nukentėjęs dėl reformacinės veiklos. 1549 m. Mažvydas gavo paskyrimą kunigauti Lietuviškoje rytų Prūsijos Ragainės parapijoje. Čia pradėjo aktyvią visą likusį gyvenimą trukusią liuteronų kunigo veiklą, vedė buvusio Ragainės kunigo dukterį Benigną Lauterštern, rūpinosi išlaikyti visą mirusio kunigo šeimą. 1554 m. buvo paskirtas Ragainės apskrities arkidiakonu. Mažvydas mirė ragainėje 1563 m. gegužės 31 dieną. Buvo palaidotas savo bažnyčioje, kurioje kunigavo keturiolika metų. Dar iki kelionės į Karaliaučių Mažvydas gerai mokėjo lietuvių, lenkų ir lotynų kalbas, gyvendamas Prūsijoje išmoko vokiečių kalbą. Išliko 13 Mažvydo lotynų kalba 1548–1560 m. rašytų laiškų, iš kurių 12 buvo parašyti kunigaujant Ragainėje ir adresuoti Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. Šiuose laiškuose Mažvydas išsamiai nušvietė tuometinę religinę parapijos situaciją, menką lietuvių religinį išprusimą, aprašė savo pastangas skatinant juos lankyti bažnyčią ir supažindinant su krikščionybės tiesomis. Savo parapijiečių švietimą ir krikščioniškųjų tiesų platinimą, kaimiečių atitraukimą nuo pagoniškais vadinamų jų liaudies kultūros papročių Mažvydas laikė pagrindine savo misija, kurią stropiai vykdė. Kunigo darbą suprato kaip pašaukimą, už kurio įgyvendinimą jautėsi atsakingas dievui. Mažvydas priklauso pirmąjai Lietuvos evangelikų kartai, kurios viena pagrindinių kultūrinių misijų buvo lietuviškos raštijos kūrimas ir pirmųjų spausdintų knygų lietuvių kalba rengimas. Ši karta buvo įsitikinusi, kad tikėjimas neįmanomas be skaitymo ir tikėjimo tiesų pažinimo. Kūryba  „Katekizmas“ (1547 m.)  „Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino“ (1549 m.)  „Forma krikštymo“ (1559 m.)  „Giesmės krikščioniškos“ (1566; 1570 m)  „Parafrazis“ (1589 m.) Paskutiniosios 3 knygos išėjo po jo mirties, tuo pasirūpinus pubroliui Baltramiejui Vilentui. Katekizmas Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai* skaitydami permanykit: Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, Ale* to negalėjo nė vienu būdu gauti. Regėti to norėjo savo akimis, Taip ir išgirsti savo ausimis. Jau nū(nai) ko tėvai niekada neregėjo, Nū(nai) šitai visa jūsump atėjo. Veizdėkit ir dabokite, žmonės visi, Šitai eina jusump žodis dangaus karalystės. Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit, A jūsų ūkiuose šeimyna mokinkit. Sūnūs, dukterys jūsų turi tatai mokėti, Visa širdim turi tą Dievo žodį mylėti. Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit, Dievą Tėvą ir Sūnų sau mylu padarysit. Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit. Visuose daiktuose palaimą turėsit. Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit Ir dangaus karalystėn prisiartinsit. Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas — „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos”. Knygelė yra 79 puslapių storio. Šiandien išlikę du egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus universitete, kitas – Torunės universitete Lenkijoje. Katekizmo tiražas buvo 200–300 egzempliorių. Pirmoji lietuviška knyga — tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia. Ją sudaro:  lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei”,  lotyniška pratarmė „Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė”,  eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump”,  nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti”,  katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai),  giesmynėlis su gaidomis. Pirmosios lietuviškos knygos autorius ir parengėjas nepažymėtas. Tačiau jau nuo XVI a. ši knyga laikoma M. Mažvydo darbu. Abejones išblaškė lenkų kalbininkas J. Safarevičius (Safarewicz), kuris 1938 m. katekizmo lietuviškoje prakalboje išaiškino akrostichą, įamžinantį M. Mažvydo vardą. Eiliuota lietuviškoji prakalba yra pirmas originalus lietuviškas eilėraštis. Prakalba atskleidžia autoriaus pažiūras ir siekimus - jo pastangas šviesti bei kultūrinti žmones, kovoti su pagonybės liekanomis, įtvirtinti protestantų tikėjimą. Pirmosios lietuviškos knygos išliko du egzemplioriai. Pirmoji spausdinta knyga kiekvienos tautos istorijoje žymi ir pradeda naują etapą. O kad žmonės galėtų skaityti knygą, jie turėjo mokėti skaityti. Tad po gražios eiliuotos prakalbos, skirtos skaitytojams, eina elementorius – mokymas slebizuoti, t. y. tarti garsų junginius, iš kurių paskui galima sudėti žodžius. Justinas Marcinkevičius nuostabiausiu būdu supoetino slebizavimo mokymosi techniką, suteikė jai labai didelį meninį ir politinį krūvį. Puošni antikinė ir biblinė retorika rodo Mažvydo pastangas sekti Europos kultūros tradicija. O klausimai ir atsakymai, būdingi dialogo imitacijai antroje prakalbos dalyje, leidžia pačias tikėjimo tiesas interpretuoti plačiau – kaip mokslą, nes kaip tik klausimai yra bet kokio pažinimo pradžia. Mikalojus Daukša – kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a. Istorinė – kultūrinė aplinka Mažvydinė humanistų karta (M. Liuterio pasekėjai) turėjo pasitraukti iš Lietuvos dėl katalikų spaudimo. Patys katalikai lietuviškų raštų svarbos tuo momentu dar nebuvo suvokę. Šimtmečiui perlūžus į antrąją pusę, Lietuvos didikai Radvilos politiniais sumetimais sukuria kalvinistų bažnyčią, tačiau kurį laiką ji tarnauja aukštųjų ponų interesams ir remiasi ne lietuvių, o lenkų ir lotynų kalbomis. Ir tik XVI a. pabaigoje lietuvių kalba pagaliau išsikovoja pripažinimą tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje Lietuvos kultūros šakoje. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra renesanso epochoje – M. Daukša. Biografija M. Daukša gimė Babėnuose, senoje bajorų šeimoje. Spėjama, kad studijavo kuriame nors iš Vakarų Europos universitetų, nes buvo plataus humanistinio išsilavinimo. Klebonavo Krakėse, vėliau buvo paskirtas Žemaičių kanauninku ir persikėlė į Varnius, bet ir toliau liko Krakių klebonu. Varniuose artimai bendravo su vyskupu M.Giedraičiu (tapusiu jo mecenatu ir pagrindiniu kūrybinės veiklos rėmėju), kanauninku istoriku M.Strijkovskiu. Būdamas kanauninkas ir Krakių klebonas, paskirtas dar ir Kražių koplyčios altarista. Mirus vyskupui M.Giedraičiui, tapo Žemaičių vyskupijos administratoriumi. Mirė Varniuose 1613 m. J. Lebedys – „M. Daukša – ne eilinis, o didelis žmogus, ne vienu atžvilgiu praaugęs savo epochą“. M.Daukša išleido pirmąsias lietuviškas knygas LDK, kurias rengė savo globėjo vyskupo M.Giedraičio pavedimu ir lėšomis. Iš lenkų kalbos jis išvertė J.Ledesmos katekizmą ("Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus"), kuris buvo išleistas Vilniuje 1595 m. Tai pirmoji iki mūsų laikų išlikusi lietuviška knyga, išspausdinta Lietuvoje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599 m. antrašte "Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus". Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - "Prakalba į malonųjį Skaitytoją" iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai. „Postilė“ Žymiausiam savo darbui "Postilei", kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M.Daukša parašė dvi prakalbas - vieną lotynų, kitą lenkų kalba (kad suprastų visas Lietuvos elitas – bajorai ir dvasininkai). Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, "Prakalba į malonųjį Skaitytoją". Iš jos M.Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Dėl joje išdėstytų minčių, lenkiškąją prakalbą galima vadinti manifestu – iškilmingu kreipimusi dėl lietuvių kalbos teisių ir puoselėjimo. Daugiakalbėje LDK Daukšos požiūris turėjo atrodyti orginalus, nes buvo įprasta laikytis viduramžių pažiūros – tautiškumą tapatinti su valstybe ar religija. O čia mėginama įtvirtinti visiškai nauja idėja, renesansinė tautos samprata: vienos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir svarbiausias bruožas – gimtoji kalba. Taip Daukša priartėjo prie tautinės valstybės idėjos, kuri lietuviams tapo aktuali tik XIX a. pabaigoje. „Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Per amžius žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba, visada rūpinosi ją išlaikyti, gražinti, skleisti, tobulinti. Nėra tokios niekingos tautos, nėra tokio menko žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba.“ „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Jonas Radvanas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas, evangelikas, reformatas. Istorinė – kultūrinė aplinka Paskutinių XVI a. dešimtmečių literatūrinę kūrybą Lietuvoje veikė keletas svarbių kultūrinių ir politinių faktorių: 1558–1583 m. karas su Maskva dėl Livonijos, didėjanti įtampa tarp katalikų ir protestantų stovyklų, barokinės pasaulėjautos smelkimasis ir 1569 m. sudarytos Liublino unijos padariniai, skausmingi tai daliai visuomenės elito, kuri nenorėjo susitaikyti su padėtimi. Kai kurių įtakingų didikų protesto nuotaikos ir stiprėjanti nacionalinė savimonė reiškėsi kultūrinėmis formomis: kunigaikštis M. Giedraitis globojo lietuviškos raštijos pradininką M. Daukšą ir Lietuvos istoriką M. Strijkovskį; kunigaikštis L. Sapiega pasiekė, kad būtų patvirtintas atskiras Lietuvos teisynas (1588 m. Statutas); kunigaikščiai Radvila Rudasis ir jo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas telkė aplink save poetus, gebančius meniniu žodžiu ginti Lietuvos interesus. Biografija Talentingas poetas buvo Jonas Radvanas. Apie jo biografiją žinoma nedaug: tikriausiai buvo ne bajorų kilmės, tarnavo (matyt, dirbo sekretoriumi) kelių aukštų LDK pareigūnų dvaruose; kur įgijo išsilavinimą – spėliojama. Visi išlikę J. Radvano kūriniai yra parašyti lotyniškai ir publikuoti 1584–1592 metais. Pirmą spausdintą eilėraštį jis pasirašė kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis (Vilnensis), be to, paliko ženklų, kad mokėjo lietuvių kalbą, taigi turėjo būti etninis lietuvis. Herojinė epinė poema „Radviliada“ Lotyniškai hegzametru parašyta 3300 eilučių poema „Radviliada“ 1592 m. Išleista Vilniuje. Tai didžiausias tų laikų lietuvių literatūrinis herojinis epas. Šiam žanrui poema priskirtina dėl dviejų dalykų – herojaus paveikslo ir istorijos, nulemiančios herojaus poelgius. Keturiose poemos dalyse pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Pirmoje dalyje pasakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą ir veiklos pradžią; antra aprėpia Livonijos karo pradžios įvykius, trečioje vaizduojama pergalė prie Ulos upės ir tolesnė karo eiga, ketvirtojoje – karo pabaiga ir herojaus mirtis. Panegirika „Radviliadą“ galima nagrinėti įvairiais aspektais. Atskiros analizės vertas Radvilos Rudojo literatūrinis portretas, – nors atvirai panegirinis (kaip ir dera tokio žanro kūriniui), jis parodo, kaip to meto žmonės įsivaizdavo tobulą vadovą ir gynėją, „tėvynės tėvą“. Ryškus ir „antiherojaus“ – caru (t. y. imperatoriumi) pasiskelbusio Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano paveikslas: jis vaizduojamas ne tik kaip agresorius, bet ir kaip pragaro furijų apsėstas kerštingas beprotis, kuris su pavaldiniais elgiasi žiauriau nei su priešais. Trečioje poemos dalyje aprašomas Ulos mūšis, pristatomi pasižymėję mūšio dalyviai (ir lietuviai, ir maskvėnai). Detaliai ir tiksliai aprašyta to meto karyba ir ginkluotė. Užkliudytas poemoje ir „tikrojo tikėjimo“ klausimas (J. Radvanas, kaip ir jo herojus M. Radvila Rudasis, buvo protestantas). LDK peizažas Tačiau mūsų laikų skaitytojams didžiausią įspūdį kelia tai, su kokia meile ir pasididžiavimu XVI a. poetas kalba apie tėvynę Lietuvą. Jo apdainuojama Didžioji Lietuva (Lituania Magna) – milžiniška, stipri ir turtinga valstybė, kaimynams kelianti pagarbią baimę. Pirmoje „Radviliados“ dalyje net garsiuosius Lietuvos miškus, kurie to meto Vakarų europiečiams buvo tik akivaizdus šalies ekonominio bei kultūrinio atsilikimo požymis, J. Radvanas pristato kaip didybės simbolį, kone pasaulio šerdį. Didžiavalstybinė autoriaus savimonė atsiskleidžia net iš pažiūros neutraliame Lietuvos upių aprašyme. Pirmiausia jis pamini Boristenį (t. y. Dnieprą), kurio vandenys „krinta į plačią jūrą“. Tačiau Dniepro žemupys yra Ukrainoje, kuri po Liublino unijos Lietuvai nepriklausė. Ši teksto vieta reiškia Radvilos Rudojo, kuris nepasirašė unijos akto (1 pav.), ir jo šalininkų atsisakymą pripažinti unijos teisėtumą. Antroji poeto paminėta „Lietuvos upė“ yra Dauguva, tekanti Latvijoje, t. y. tuometinėje Livonijoje, dėl kurios ir kilo aprašomas karas su Maskva. Taip „nekaltas“ upių vardijimas poemoje virsta geopolitinių pretenzijų deklaracija. Istorijos apraiškos (Radvilos Rudojo skydas, Ulos sapnas) Panašiai pateikiamas ir kitas „Radviliados“ tematinis sandas – istorinė atmintis. Legendinio lietuvių diduomenės protėvio romėno Palemono vardas laikomas „Publijaus Libono“ trumpiniu, o iš Libono vardo kildinamas Livonijos pavadinimas, – taip tarsi pareiškiama, kad Livonija yra lietuvių tėvonija. 1569 m. sudarytos Liublino unijos padariniai buvo skausmingi su padėtimi nenorėjusiai susitaikyti visuomenės elito daliai. Svarbus yra Radvilos Rudojo skydo aprašymas trečioje dalyje. Idėja poeto nusižiūrėta iš Vergilijaus „Eneidos“: skydo reljefe pavaizduota visa valstybės istorija. Skyde iškalti didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir kt. Parodomi sėkmingai kariaujantys su įvairių kraštų gentimis ir tautomis iš Rytų. Ypač svarbu buvo priminti legendą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę: giminystė su kadaise galingiausia Romos imperija turėjo pabrėžti kilmingumą, karingumą ir vertą, priartinti LDK prie Europos kultūros. Be šios legendos ant skydo vaizduojamas ir Vilniaus įkūrimo mitas. „Radviliadoje“ pavaizduota Lietuva – Vytauto Didžiojo laikų valstybė (neatsitiktinai Vytautas pasirodo Radvilai sapne-regėjime Ulos mūšio išvakarėse ir pavadina jį didžiausia Lietuvos viltimi). Valstybingumo sumenkimas po Liublino unijos, atplėštos didžiulės teritorijos, LDK karinės galios silpnėjimas poemoje ignoruojamas it koks laikinas negalavimas, į kurį neverta kreipti dėmesio. Tai ir laikytina imperinės savimonės apraiška. Jono Radvano kūrinyje lenkai beveik neminimi. Pasak poeto versijos, Livonijos kare ne Abiejų Tautų Respublika, bet Lietuva grumiasi su Maskva, gindama savo teritorijas, ir ją nugali, – unijos tarsi nebūtų buvę. Iškalbingi poeto pastebėjimai, kaip po sudarytų paliaubų Livonija pajunta palengvėjimą „lietuvių grėsmei nuslinkus“ arba kaip Ivanui „netgi užteko drąsos su lietuviais karą pradėti!“. Jono Radvano kūrinyje nemažai dėmesio skiriama Vilniui, kuris apibūdinamas kaip „gražusis“, „tirštai apgyvendintas“, bet svarbiausia – „globėjas tautų“. Knygos antraštiniame lape nurodyta, kad ji išleista „Vilniuje, lietuvių metropolijoje“. „Radviliados“ reikšmė Jonas Radvanas įamžino didingą tėvynės vaizdinį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos mitą. Tas vaizdinys susijęs su pagrindiniais lietuvių ideologijos simboliais – karaliumi Mindaugu, didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, Radvila Ruduoju, Vilniumi – ir Vytauto laikų kraštovaizdžiu. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu jam pavyko perteikti tokį tėvynės paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės A. Mickevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Motiejus Kazimieras Sarbievijus – SJ, laikomas vienu iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų, rašęs lotynų kalba, populiarus XVII a. Europoje. Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius, popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas, pramintas sarmatų Horacijumi. Istorinė kultūrinė aplinka Baroko pasaulėjauta Europoje XVII amžius laikomas Renesanso idėjų žlugimo laikotarpiu, atvedusiu į barokinės minties krizę, tad baroko menas išreiškia nestabilią krizėję atsidūrusio žmogaus sąmonę. Amerikos atradimas, M. Koperniko heliocentrinė sistema, J. Keplerio ir G. Galilėjaus astronomijos atradimai, praplečiantys visatos ribas, nesiliaujantys karai – visa tai baroko žmogui kelia abejonių dėl savo pažinimo galių: jis ima nepasitikėti savimi, aplinkinį pasaulį laiko regimybe, nesupranta dieviškosios tvarkos, bijo nenuspėjamo likimo. Neatsitiktinai dažnas mirties motyvas – memento mori („atmink, kad mirsi“). Literatūroje įsivyrauja svarstymai apie žmogaus menkystę, dorybių aukštinimas – tam ypač tinka stoikų filosofija ir krikščionybė, didžiausios laikino ir maraus žmogaus dvasinės atramos. Baroko kultūra LDK Barokas – ryškiausias LDK kultūros laikotarpis, subrandinęs nemažai reikšmingų kultūros reiškinių (savitą architektūrą, baroko teatrą), išauginęs didelių asmenybių – pirmosios Lietuvos istorijos autorių Albertą Vijūką – Kojalavičių, kalbininką ir pamokslininką Konstantiną Sirvydą, Europoje garsaus retorikos vadovėlio autorių – Žygimantą Liauksminą, pirmąjį lietuvių misionierių, krikščionybės skleidėją Kinijoje Andrių Rudaminą, populiariosios „Kelionės į Jeruzalę“ autorių Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, vieną garsiausių XVII a. Europos poetų Motiejų Kazimierą Sarbievijų. Biografija M. K. Sarbievijus gimė Lenkijos šiaurėje, septyniolikos metų Vilniuje įstojo į jėzuitų naujokyną, studijavo Braunsberge (tuometinėje Prūsijos karalystėje), vėliau dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose, o 1620 m. buvo priimtas mokytis į Vilniaus universitetą. Nuo 1622 m. studijavo teologiją Romoje, ten greitai išgarsėjo kaip talentingas poetas. Popiežius Urbonas VIII žavėjosi Sarbievijaus poezija, paskelbė jį poetu lauretu. Pirmas Sarbievijaus rinkinys buvo išspausdintas 1625 m. Kelno mieste, o antraštinio lapo eskizą 1632 m. Amsterdame leidžiamai kūrybos rinktinei nupiešė Peteris Paulis Rubensas – vienas garsiausių baroko epochos dailininkų. Ordino sprendimu 1627 m. Sarbievijus grįžo į LDK ir pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. Čia laisvu nuo paskaitų metu baigė reikšmingą literatūros teorijos veikalą. „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“. Jo mintis tokia: kūrinio grožį parodo stilius, sujungiantis nedarną ir darną. Šią stiliaus teoriją vėliau išplėtojo garsiausi Europos mokslininkai. Sarbievijus garsėjo pamokslais lotynų ir lenkų kalba Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Jo talentą įvertino ATR valdovas Vladislovas IV Vaza – pakvietė į Krokuvą dvaro pamokslininku. Sarbievijus mirė 1640 m. Varšuvoje. Poezijos bruožai Stoikų filosofija ir krikščionybė. „Janui Libinijui“ Sarbievijui didžiulę įtaką padarė stoikų filosofija ir krikščionybė, kurių pasaulėžiūros pagrindas – dorybės. Odėje „Janui Libinijui“ dorybės sąvoka minima ne kartą: „Tad lai paslėps mane / Mana dorybė“, „Dorybė vengia, net jei verta yra, / Šlovingo garso.“ Dorybė apgina žmogų nuo laikinų, dažnai kenksmingų pagundų. Skrydį aukštybėn nutraukia pavyduolių strėlės, sulaužančios „netvirtus ir neužgrūdintus“ šlovės sparnus – „Krinta jinai ir skausmingai trenkias / Į kietą uolą“. Eilėraštis baigiasi apibendrinimu:

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 37572 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
PDF dokumentas (.pdf)
Apimtis
106 psl., (37572 ž.)
Darbo duomenys
  • Lietuvių kalbos konspektas
  • 106 psl., (37572 ž.)
  • PDF dokumentas 628 KB
  • Lygis: Mokyklinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt