Lietuvos naftos eksportas

REFERATAS N. Steponavičius Lietuvos naftos eksportas: kainodara Magistro tezės / vadovas doc. Dr. J. Čiburienė Kaunas KTU, 1998. Struktūriniai Lietuvos pramonės, kaip ir kitų ekonomikos sričių, pasikeitimai sąlygoja ūkio sugebėjimą prisitaikyti prie griežtų rinkos ekonomikos reikalavimų. Palyginus siaura Lietuvos rinka, siekis padidinti pardavimų apimtį bei pelną verčia šalies įmones plėsti užsienio prekybą, ieškoti naujų partnerių ir Rytuose, ir Vakaruose. Kaip rodo Lietuvos įmonių praktika, veiklos internacionalizacija ne tik atveria naujas galimybes, bet ir kelia griežtus reikalavimus. Lietuvos įmonės, siekiančios sėkmingai integruotis į užsienio šalių rinkas, turi gerai įvertinti savo eksporto potencialą, išanalizuoti tarptautinėje prekyboje galiojančias taisykles bei normas ir kruopštaus rinkos tyrimo metodais numatyti pelningiausias rinkas. Siekiant kad įmonė dirbtų rentabiliai, reikia įvertinti daugelį veiksnių, vienas iš kurių – optimali eksportuojamos produkcijos kaina. Šiame darbe naftos eksportas bei kainodara nagrinėjami trimis lygiais: pasauliniu mastu, Lietuvos mastu bei įmonės mastu. Pasauliniu mastu nagrinėjami naftos kainų nustatymo mechanizmai, galimų sandorių sudarymo formos. Lietuvos mastu nagrinėjamas Lietuvos naftos eksporto potencialas, šio eksporto įgyvendinimo metodai. Įmonės mastu yra nustatoma rentabili eksportuojamos žaliavos kaina. Nagrinėjama naftos eksportavimo galimybės. Šiame darbe naftos eksportas, bei kainodaros problemos yra nagrinėjamos remiantis Lietuvos – Danijos BĮ “Minijos nafta” pavyzdžiu. SUMMARY N. Steponavičius Lithuanian crude export: formation of prices thezis / adviser ass. prof. Dr. J. Čiburienė Kaunas KTU, 1998. Structural changes in the Lithuanian industry and other fields of economics determine the necessity of economy to adapt to the strict demands of market economy. Small domestic market, aspiration to increase sales and profit margin are the main stimull that encourage Lithuanian companies to search business partners both in the east and in the west. The internationalization of company’s activities shows new opportunities that must comply requirements of foreign trade. For entering foreign market it is important for Lithuanian companies to evaluate their export potential, norms and rules of international trade and to determine foreign markets by using detailed market research. Oil export and pricing are analysed on three levels: world level, Lithuanian level and on a company’s level. Formation of oil prices and possible kinds of contracts are analysed on world level. The potential of oil export and methods of establishing them are analysed on Lithuania level. Profitable price of exported crude and possibilities of oil export are dealed on company level. Analysies of oil export and pricing are based on the data of Lithuanian – Danish joint venture “Minijos nafta” TURINYS Referatas Summary Turinys Įvadas 4 1. Rentabilios eksportinės naftos kainos nustatymas 5 2. Teoriniai sprendimai 7 2.1. Pasaulinės naftos kainos 7 2.1.1. Brento rinkos apibrėžimas ir prekybos būdai 7 2.1.1.1. Datuotas Brentas ir 15 dienų Brentas 7 2.1.2. Naftos kainų ataskaitos 8 3 2.1.3. Skirtumai tarp būsimų ir ateities rinkų 10 4 2.2. Naftos žaliavos eksportas ir jos kainų nustatymo metodai 11 2.2.1. Metodai, jų tikslai bei jų nustatymo priemonės 11 2.2.2. Ekonominė kaina 12 2.2.3. Standartinės naftos rūšies kainos ekvivalentas ir jos santykis su prekiaujamos naftos kaina 12 2.2.4. Konkuruojančios lygybės pritaikymai 14 2.2.5.Brento vieta kainų nustatymo formulėse 15 2.3. Tarptautinė prekyba ir ją skatinantys veiksniai 18 2.3.1 Eksporto funkcijos ir galimi tarpininkai 20 2.3.1. Eksporto strategijos sudarymas 22 2.3.2. Eksporto strategijos sudarymo etapai 23 2.3.3. Strateginė informacija tarptautinėje prekyboje 25 3. Eksperimentinis modeliavimas 27 3.1. Naftos gavyba ir eksportas Lietuvoje 27 3.3.1. Atrasti telkiniai bei naftos gavyba juose 27 3.3.2. Naftos gavybą reguliuojantys veiksniai 30 3.3.2.1. Geologiniai veiksniai 30 3.3.2.2. Įstatyminiai veiksniai 31 3.3.3. Naftos gavybai taikytini mokesčiai 36 3.3.3.1. Pridėtosios vertės mokestis 38 3.3.3.2. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius 38 3.3.3.3. Akcizai 39 3.3.3.4. Muitai 39 3.3.3.5. Kiti mokesčiai 40 3.2. UAB “Minijos nafta” veiklos analizė 40 3.2.1. Trumpa įmonės veiklos charakteristika 40 3.2.2. Įmonės organizacinė struktūra ir valdymas 41 3.2.3. Gamybinio proceso apibūdinimas 43 3.2.4. Naftos gavybos ir išgaunamos naftos charakteristikos 43 3.3. Eksporto organizavimas 44 3.3.1. UAB “Minijos nafta” naftos eksportas 44 3.3.2. Eksportuojamos produkcijos transportavimo specifika 46 3.4. Rentabilios eksportuojamos naftos kainos modeliavimas 48 3.4.1. Įmonės parduodamos naftos savikainos nustatymas 48 3.4.2. Eksportuojamos naftos rentabilios kainos nustatymas 49 3.4.3. Apsaugos mechanizmų modeliavimas 50 3.4.4. Rezultatų ekonominis įvertinimas ir prognozė 50 Išvados 52 Literatūra Priedai ĮVADAS Įmonės, siekiančios įeiti ir įsitvirtinti užsienio šalių rinkose eksportuodamos savo produkciją, turi nustatyti tokias kainas, kurios leistų konkuruoti su tos pačios srities firmomis užsienyje. Tik gerai išanalizavusi veiklos internacionalizavimo ypatumus, bei suplanavusi eksporto operacijas, įmonė gali tikėtis sėkmingos integracijos užsienio rinkose bei lygiavertės konkurencijos tarptautinėje rinkoje. Teorinėje dalyje yra nagrinėjama pasaulinių naftos kainų nustatymo mechanizmas, veiksniai, skatinantys tarptautinę prekybą. Praktinėje dalyje teoriniai sprendimai yra įgyvendinami, nagrinėjant naftos gavybą bei eksportą Lietuvoje, bei apskaičiuojant UAB “Minijos nafta” eksportuojamos naftos rentabilią kainą, bei analizuojant eksporto organizavimą šioje įmonėje. Šiame darbe yra pateikiama 16 lentelių, 9 paveikslai ir 5 priedai. 1. Rentabilios eksportinės naftos kainos nustatymas Pagrindinis klausimas, kurį užduoda visi, kurie yra susiję su energijos tiekimu, o ypač naftos, yra: kas nustato pasaulyje prekiaujamos naftos kainą? 1970-aisiais metais įprastas atsakymas, kurį galėtum gauti, uždavęs šį klausimą, buvo OPEC (naftos eksporto šalių organizacija). Žinios iš OPEC, tokios kaip Irano šacho, Saudo Arabijos karaliaus bei Jemeno šeicho pasisakymai, buvo įdėmiai išklausomi ir plačiai diskutuojami, jų portretus dažnai galėjai išvysti populiarių žurnalų pirmuose viršeliuose. Bibliotekų lentynos buvo užpildytos knygomis apie OPEC, dauguma iš jų buvo parašytos prastai, su menku supratimu ir įžvalgumu. Naftos kainų nustatymas buvo OPEC šalių reikalas, bet klausimas kaip ir kodėl OPEC nustatė vienokią ar kitokią kainą buvo menkai suprantamas. Dalinai tai buvo todėl, kad norint suprasti ir numatyti naftos kainų kitimus, reikėjo gerai išmanyti ne tik ekonomikoje, bet ir tarptautiniuose santykiuose, politikoje, sociologijoje bei psichologijoje. Apie 1980-uosius metus, didėjant pasaulio šalių ekonominiam augimui, atsakymas į klausimą, kas nustato naftos kainas tapo paprastas – rinka. Bet ir šis atsakymas, kaip ir prieš tai buvęs, neduoda aiškaus supratimo apie naftos kainų nustatymo mechanizmą. Kaip ir prieš tai, šis atsakymas tarytum parodo pirštu į kažkokį fenomeną, kurio reikalas yra pateikti mums naftos kainas. 1970-aisiais metais jis rodė į OPEC, sakydamas kad tai yra kartelis, kuris turi jėgą nustatyti naftos kainas. Dabar jis rodo į rinką – tam tikrą erdvę, kurioje veikiant pasiūlos ir paklausos jėgoms yra generuojama kaina, subalansuojanti šias jėgas. Atidžiau pasižiūrėję, galėtume suprasti, kad 1970-aisias metais OPEC egzistavo ir veikė ne kažkokioje ekonominio vakuumo erdvėje, taigi ji negalėjo išvengti ekonominių pasiūlos ir paklausos jėgų, bei šių jėgų įtakos nustatomai naftos kainai. Taigi, jau ir tada, beje kaip ir visada, veikė rinkos dėsniai. Ir ta pati rinka, kuri aštuntą dešimtmetį plėtėsi tiek į plotį, tiek į gylį, 1980-aisiais nesunaikino OPEC. Ši organizacija iki šių dienų vis dar egzistuoja, o jos nariai išlieka pagrindiniai naftos žaliavos tiekėjai pasaulinėje naftos rinkoje. Didelę reikšmę naftos kainų kitimo tendencijoms suteikė pramoninis ir technologinis vystymasis. Transportuoti didelius naftos kiekius iš šia žaliava turtingų žemės regionų įprastu jūrų ar geležinkelio transportu tapo neekonomiška, todėl pasaulyje naftos bei dujų transportavimui buvo pradėti statyti naftotiekiai. Pastarąjį dešimtmetį vis didesnę svarbą nustatant naftos kainas pasaulyje įgavo Brento rinka. Šios rinkos formavimuisi didžiausią įtaką turėjo Brento ir Nainjano naftotiekių pastatymas Šiaurės jūroje ir šiais naftotiekiais rinkai tiekiamos naftos ir jos paklausos formavimasis. Visos pagrindinės Brento rinkos savybės, kurios turi tiesioginę įtaką pasauliniam naftos kainų lygiui reikalauja išsamesnio nagrinėjimo ir analizės. Šios rinkos elgsena yra svarbi tiek tam, kas gyvena iš šios naftos, tiek bet kuriam pasaulyje, kuriam reikia ją pirkti: vyriausybėms ar kompanijoms, tiek kitiems dėl šalies ekonominio lygio atsakingiems darbuotojams, kiekvienam, kuris iš naftos gauna pelną ar nuostolį, ir kurie nors ir nežymiai ir netiesiogiai, bet vis dėlto paveikia pasaulinės naftos kainos kitimus. Dėka tam tikrų aplinkybių, istorinių vystymūsi Lietuva skiriasi nuo kitų dviejų Baltijos kaimynių savo galinga naftos pramone, kurią sudaro visi charakterizuojantys elementai, pvz., naftos žvalgyba ir gavyba, modernūs ir gerai įrengti naftotiekiai, naftos terminalas, naftos perdirbimo įmonė, kuri yra viena naujausių Baltijos jūros baseine, ir naftos produktų distribucijos tinklas taip pat greitai plečiasi. Pasaulinės naftos kainos įtakoja kiekvienos valstybės, turinčios ir eksploatuojančios savo telkinius ekonomiką. Ne išimtis yra ir Lietuva. Mūsų šalies turimi naftos ištekliai palyginus yra nedideli, tačiau apgalvotas šių išteklių panaudojimas bei eksportas gali atnešti žymią ekonominę naudą ir sumažinti Lietuvos mokėjimų balanso deficitą. Bet kurios valstybės eksportuojamos naftos kainos vienaip ar kitaip yra pririštos prie pasaulinių naftos kainų. Todėl aktualu, kokiais principais eksportuojamos naftos kainos yra nustatomos, kokie yra sudaromi pardavimų sandoriai. 2. Teoriniai sprendimai 2.1. Pasaulinės naftos kainos 2.1.1. Brento rinkos apibrėžimas ir prekybos būdai Neapdorota nafta pasaulinėje rinkoje prekiaujama pasirenkant įvairius prekybos būdus: “spot” (prekyba nedelsiant), “physical forward” (fizinis išankstinis arba ateities sandoriai). Neseniai buvo pristatyti kiti prekybos būdai, ir jų naudojimas paskutiniu metu labai plečiasi, iš kurių svarbiausi yra opcionai ir ateities sandoriai, “svopai” ir “varantai”. Iki šiol naftos rinka atsiliko nuo kitų prekybos rinkų ir prekybinių būdų naudojimų, tačiau per paskutinius dešimt metų šis atsilikimas sparčiai mažėja. Šie prekybos būdai taikomi įvairiausiems naftos rūšims: tiek Vakarų Teksaso Intermedijai (West Texas Intermedia - WTI), tiek Dubajaus, Š. Aliaskos Slope (Aliaska North Slope - ANS), tiek Brento (Brent) rūšims. Kiekvienos rūšies naftos rinka turi savo teritorines ir institucines charakteristikas. Visos šios rinkos kartu yra susijusios įvairių arbitražų dėka, tačiau visi šie ryšiai nėra tokie išbaigti ir puikūs, kad užtikrintų visišką integraciją. Tarp vietinių jėgų ir ypatingų reiškinių, kurie skiria rinkas, yra ryšiai, kurie jas tuo pačiu metu jungia, siekdamos suvienodinti skirtingų rinkų kainų svyravimus. Iki 1980–ųjų vidurio terminas “Brento rinka” apėmė tik prekybą nedelsiant ir fizinį išankstinį prekybos būdus. Dabar Brento rinkoje yra naudojamos dalinės išankstinės transakcijos, ateities sandoriai, kuriais yra prekiaujama Londone IPE biržoje. 2.1.1.1. Datuotas Brentas ir 15-os dienų Brentas Yra skiriamos dvi sandorių rūšys fizinio Brento rinkoje: tai “Datuotas Brentas” ir “15-os dienų Brentas” arba “išankstinis Brentas”. Datuotas Brentas pažymi pardavimą krovinio, kuris yra prieinamas kokioje nors specifinėje pakrovimo vietoje, arba yra pakrautas ir yra tranzito būsenoje į kokią nors vietą. 15 dienų Brentas yra standartinė siunta, kuri bus išsiunčiama pirkėjui nustatytą dieną einamajame mėnesyje. Abiem atvejais nafta yra parduodama FOB sąlygomis (draudimas, krovinys ir pervežimo nuostoliai yra pirkėjo atsakomybėje, o pažeidimai terminale, iš kurio perkama – pardavėjo atsakomybė), su apmokėjimu per 30 dienų nuo sąskaitos pateikimo. 15 dienų Brento sandoris yra paprasčiausias faksinis pranešimas, kuris dažnai, bet ne visada, naudojamas kaip dalis sandorio, kurio formą apibrėžia JAV kompanija “Shell”: t.y. dokumentas, dar vadinamas kaip Brent Blent Crude pardavimo sutartis su 15 dienų terminu. Forma yra lengvai suprantama, įjungianti galimus pirkėjų ir pardavėjų vardus, nustatytą pristatymo mėnesį ir tuo pačiu kainą. Kaina yra paskaičiuojama FOB sąlygomis pakrovimo terminale, neatsižvelgiant į naftos tankį. Pagrindiniai teisiniai sandorio punktai yra tai, kad ši sutartis turi paklusti Anglijos įstatymams, šalys pritaria išskirtinei Anglijos teismų jurisdikcijai neturint teisės į arbitražą, be to kiekviena šalis pasirašydama garantuoja, kad neprieštaraus D. Britanijos Finansinių Paslaugų Aktui (1986 m.). Sandorio dalyviai vienas su kitu santykiauja grynai abipusio susitarimo pagrindu tiek perkant ir parduodant krovinius, tiek sudarant išankstinius sandorius. Dažnai atsitinka taip, kad yra sudaroma daugiau išankstinių sandorių tam tikram mėnesiui, negu fiziškai turima parduoti naftos žaliavos, taip dažniausiai pirkėjai apsidraudžia, kad jie galėtų gauti reikiamus kiekius naftos konkretų mėnesį, bet jeigu pardavėjas neįgalus jų užsakymų fiziškai patenkinti, tai pirkėjai yra statomi į eilę. Nė viena iš šalių neįsipareigoja sandorio egzistavimo ar detalių atskleisti kitai šaliai. "Book out" (neregistruojamas sandoris) yra susitarimas tarp dalyvių grupės, kuriame nusprendžiama atidėti sandorius su skolos nustatymo skirtumu tarp sutartos kainos ir sandorio kainos. Neregistruojamas sandoris gali įvykti bet kada, kai tik susidaro tam tikra grandinė tarp sandorio dalyvių, atitinkanti tam tikras sąlygas. Pavyzdžiui, jeigu susidaro tokia grandinė: A - pardavė B, B-C, C-D, o D-A, tai galima taikyti šį susitarimą. Jis gali būti pasiūlytas bet kurios šalies, iš šios grandinės, bet nei vienas iš dalyvių negali būti verčiamas dalyvauti šiame susitarime, jeigu jis nenori. Neregistruojamas sandoris paverčia sandorį fiziniam pervežimui į susitarimą finansiniam įsipareigojimui. Apibrėžiant pasiūlyto finansinio įsipareigojimo terminus, šalys supranta, kad pavyzdžiui bus įmanomas 500 tūkstančių barelių pristatymas (siunta), įvyksianti 15-tą einamojo mėnesio dieną, jei pardavėjas informavo apie trijų dienų pakrovimo eilių datas. Sandoriais neišspręsti "Book out" atidėjimai yra išaiškinami šio proceso metu [13, p.72]. 2.1.2. Naftos kainų ataskaitos Kainų ataskaitos bei įvairių ekspertų atliekamos prognozės, kurios yra paremtos šiomis ataskaitomis, tapo svarbia naftos pramonės dalimi. Naftos kainų reporteriai dabar atlieka kur kas didesnį vaidmenį, nei paprasti naftos pramonės ir jos produktų rinkos apžvalgininkai. Jų pateiktose ataskaitose pateikiamos milijoninės sumos kurios įvertina per dieną suprekiautos naftos ir jos produktų mastus. Šie skaičiai kartais netiesiogiai sukuria naujas rinkas bei paveikia jos dalyvių elgesį. Naftos kainų ataskaitos pirmą kartą rinkai buvo pateiktos 1920 metais, tačiau kasdieniai naftos kainų įvertinimai buvo pradėti kurti daug vėliau ir tapo labiau svarbūs paaktyvėjus naftos radimviečių prekybai septyniasdešimtaisiais metais. Iš tikro, 1960–ųjų viduryje pagrindinės naftos kompanijos pačios įvertindavo rinkos kainas pagal savo poreikius, bei dažnai nepagrįstai nustatydavo savo kainas kaip tai darydavo OPEC apie 1970. Naftos radimviečių prekybos augimas pareikalavo detalaus kainų įvertinimo, o konkrečiau – išaugo poreikis suprasti kaip ir kodėl kinta kainos. Deja, kainų įvertinimas praėjo tą patį evoliucijos kelią, kaip ir bet kuri kita prekė. Kainų ataskaitos tapo daugiau prekybos objektu nei pagalba prekybai. Kainų ataskaitų svarbą nulėmė trys pagrindiniai veiksniai. Pirmiausiai, kaina vis labiau orientavosi į rinką ir vis mažiau buvo gavybos šalių pateiktas skaičius. Judėjimas prie rinkos kainų, pastebėtas 1986, didžiajai daliai eksportuojančių šalių leido žymiai padidinti parduodamos naftos vertines apimtis. Kainos buvo nustatomos įvertinus JAV Golfo, Antverpeno-Roterdamo-Amsterdamo bei Singapūro rinkų kainas. Be to, tuo pačiu metu buvo pastebėta, kad daugelis šalių, nustatydamos parduodamos naftos kainas naudojasi tam tikromis formulėmis, susietomis su naftos ataskaitose pateiktais duomenimis. Taigi, kasdien skelbiami naftos ataskaitų rezultatai, tokie kaip Brento, Dubajaus ir Šiaurės Aliaskos, staiga gavo naują vaidmenį: milijonams barelių parduodamos naftos kainoms nustatyti buvo naudojami duomenys, pateikti naftos ataskaitų agentūrų. Kai kurios šalys, norėdamos išlaikyti retrospektyvias kainas, jų nustatymui ėmė naudoti šių agentūrų pateiktų duomenų vidurkius. Todėl, beveik visi tiesioginiai prekybos sandoriai, atliekami nacionalinių naftos kompanijų, tapo įtakojami naftos agentūrų pateikiamomis ataskaitomis. Antras veiksnys buvo perėjimas prie diferencijuotos kainų sistemos prekiaujant to momento kainomis nemarkiruota nafta. Pavyzdžiui sandoriai su Didžiosios Britanijos ir Norvegijos rūšies nafta buvo atliekami kitokiomis kainomis negu su Brento rūšies nafta, taip pat, kaip ir Vakarų Afrikos ir Viduržemio jūros naftų sandoriai yra atliekami diferencijuotomis datuoto Brento kainomis. Diferencijuota kainų sistema kai kurioms naftos rūšims suteikė “markiruotos naftos” terminus. Brento nafta dabar yra “markiruota nafta” ne tik todėl, kad ši nafta atlieka reprezentacinį vaidmenį nustatant pagrindinę naftos kainą, bet todėl, kad remiantis šia kaina yra nustatomos diferencijuotos kitų naftos rūšių kainos. Trečias veiksnys yra finansiniai naftos prekybos spendimai, kuriuos daugiausiai pateikia Wall Street’o finansinės įstaigos. Naftos rinkos prekybiniai sandoriai nėra visiškai aiškus, nes naftos kiekiai, kuriuos kompanijos perka, yra rūpestingai saugoma komercinė paslaptis, o šie dydžiai yra iš tikro labai svarbūs. Pasaulyje daugelis prekybinių sandorių, o konkrečiau naftos pirkimai nacionaliniame lygyje, yra atliekami remiantis fiksuotomis naftos kainomis. Wall street’o įstaigos iš dalies perėmė iš naftos kompanijų bei OPEC naftos kainų fiksavimo vaidmenį. Naftos mainai yra prekybos sutartys, pagrįstos fiksuotomis kainomis, su susitarimais dėl finansinių operacijų, kai naftos rinkos kaina yra didesnė arba mažesnė už fiksuotą (naftos rinkos kaina čia laikome naftos ataskaitose pateiktas kainas). Kompanija arba šalis, kuri sudarė naftos mainų sutartį, gali būti visiškai abejinga kainai, nustatytai šioje sutartyje, bet kai tik šioje sutartyje nustatyta kaina bus paremta naftos kainų ataskaitose pateiktais duomenimis, šis abejingumas išnyks. Kadangi vis daugiau firmų remiasi šiais duomenimis, tai pastaruoju metu ypač išaugo ataskaitų rezultatų svarba. Brento kainas nustato dvi agentūrų rūšys. Pirmoji ir pati svarbiausia (kadangi šių agentūrų teikiama specializuota informacija yra plačiausiai naudojama, nes jų ataskaitos būna išsamiausios ir pateikiamos kasdien, o kartais ir dažniau) susideda iš “Platt”, “Petroleum Argus” (Argus) ir “London Oil reports” (LOR) agentūrų. Kitai grupei priklauso keletas mažiau specializuotų agentūrų, kurios stengiasi dažnai suteikti naujausią informaciją ir naujienas. Šios agentūros vaidina daugiau pagalbinį vaidmenį prekybai, negu kainų nustatytojų vaidmenį. Iš šios grupės agentūrų svarbiausios yra “Reuter”, “Telerate”, “Bloomberg” bei “Knight Ridder”. Šiame darbe remsimės trijų pagrindinių naftos kainų agentūrų teikiamais duomenimis. “Platt” agentūra. Jos kainos yra labiausiai naftos industrijoje paplitusios kainos. Tai ko gero sietina su tuo, kad ši kompanija bene pirmoji pradėjo atlikti tokio pobūdžio darbus. 1924 “Platt” tapo pirmąja agentūra, kuri pradėjo teikti naftos kainas, išreikštas Amerikos doleriais savo ataskaitose. Pamažu naftos pramonė atliekamose sandoriuose pradėjo naudoti šios agentūros kainas. Pirmoji tai padarė Irako naftos kompanija, ji panaudojo “Platt” kainas parduodant savo naftos produkciją. Šiuo metu “Platt” agentūra turi savo padalinius Nju Jorke, Kalifornijoj, Hjustone, Londone, Singapūre ir Tokijuje. “Platt” rinkai pateikia kasdienines naftos kainų ataskaitas, “Platt Oilgram” laikraštyje, leidžiamam kasdien ir su priedais savaitgaliais, kuriame apžvelgiamos pasaulinės naftos ir jos produktų kainos. “Petroleum Argus” agentūra. Ji kildinama iš kitos kompanijos – “Europ-oil prices” – kurią įkūrė Janas Nasmythas 1970. Pradžioje šios agentūros teikiamos naftos ataskaitos buvo sufokusuotos į Europos rinką, bet vėliau jos teikiamos paslaugos išsiplėtė ir jos ataskaitos aprėpė visą pasaulinę rinką. “Petroleum Argus” tapo pirmoji kompanija, kuri 1979 metais pradėjo teikti kasdienines naftos kainų ataskaitas. Prieš tai informacija rinkai būdavo pateikiama kas savaitę, o vėliau ir du kartus per savaite. Ši agentūra turi didžiulę duomenų bazę kurioje yra įtraukti visi naftos sandoriai nuo 1973 metų. “Petroleum Argus” turi savo padalinius Londone, Hjustone, Singapūre ir Tokijuje kurių pagalba rinkai teikia tiek kasdienines pasaulinės naftos ataskaitas, tiek pagrindinių keturių regionų naftos ataskaitas. “London Oil Reports” (“LOR”) agentūra. Ji buvo įkurta 1978, pradžioje kaip kassavaitinis laikraštis kuriame buvo pateikiami kai kurių naftos kainų įvertinimai, vėliau buvo pradėti leisti pasaulinės naftos kainų ataskaitos. 1985 metais ši kompanija susijungė su “Independent Chemical Information Services” (“ICIS”) – agentūra, kuri nuo 1980 įvertindavo chemijos pramonės produkcijos kainas. “LOR” turi savo padalinius Londone, Hjustone ir Tokijuje, bei papildomas įstaigas, kurios daugiausia užsiima chemijos pramone, Paryžiuje ir Hong Konge. Pagrindinis “LOR” produktas – “Pasaulinė naftos žaliavos ataskaita”, publikuojama kasdien. Šios trys kompanijos savo veiklą kombinuoja nuo naftos ataskaitų pateikimo iki paprasčiausios informacijos teikimo. Metodologija, kuri yra naudojama nustatyti naftos kainas yra vienas svarbiausių dalykų kuriant naftos ataskaitas. Tais laikais, kai naftos prekybos mastų kaita mažai svyruodavo ir prekyba vykdavo absoliutinėmis kainomis, tų kainų nustatymo mechanizmas buvo labai paprastas. Nustatyta kaina galėjo būti intervale tarp konkrečią dieną siūlomos pardavimui didžiausios ir mažiausios naftos kainos. Ši metodologija vėliau tapo nepopuliari, kadangi ja buvo neracionalu naudotis perkant nepaprastai didelius naftos kiekius arba perkant naftą, kuri savo chemine sudėtimi skirdavosi nuo standartų. Šiuo metu minimumo – maksimumo metodologija yra nebenaudojama, vietoj to kainų įvertinimo agentūros naudoja taip vadinamą “siūlomos kainos” intervalą įvertintą tam tikru laiko momentu. Tai leidžia išreikšti kainą, kaip intervalą konkrečiu laiko momentu, iš vienos pusės apribotu mažiausios rinkoje siūlomos kainos, o iš kitos aukščiausios rinkos paklausos kainos. Laiko momentas, kada yra įvertinamos kainos yra vadinamas “laiko antspaudu”, taigi visos agentūrų pateiktos kainos turi savo “laiko antspaudą”. Be to kaina yra nustatoma ne aplamai naftai, bet kiekvienai standartizuotai jos rūšiai. Kadangi yra būtina kainai uždėti “laiko antspaudą”, tai negalima lyginti skirtingų agentūrų kainų įvertinimo, kadangi kiekviena jų savo ataskaitas pateikia skirtingu dienos metu. “Platt” rinkai pateikia vieną kainų ataskaitą per dieną ( 21:30 GMT ), tuo tarpu “Argus” pateikia tris ataskaitas, atatinkamai 12:00, 18:30 ir 23:00 GMT, o “LOR” išleidžia netgi penkias ataskaitas per ieną: 08:45, 12:30, 18:30, 21:15 ir 00:00. Galime pastebėti, kad tiek “Argus”, tiek “LOR” pateikia kainas panašiu metu vidurdienį ir apie pusiaunaktį Grinvičo laiku (Hjustone tuo metu yra 17:00 – 18:00. Plačiausiai naudojamų “Platt” kainų ataskaitų išleidimo momentas logiškai mastant yra kritinis: jis nesutampa su jokia žymesne pertrauka prekybinėje dienoje, ir išeina maždaug valanda po to kai prekyba IPE ir NYMEX biržose yra nutraukiama, o JAV rinkoje dienos prekyba jau eina į pabaigą. Tai turi keletą priežasčių. Pirma, “Platt” kainos jau gali nebeturėti įtakos, Hjustono biržoje, kurioje dienos prekyba ir taip jau eina į pabaigą, ir pasaulinė rinka ruošiasi naujai prekybinei dienai, kuri prasideda Tokijuje. Antra, “Platt” ataskaitos yra pateikiamos tokiu metu, kai tiek NYMEX tiek IPE jau būna uždaryti, o prekiauti praėjusios dienos kainomis yra labai rizikinga. Kaip pavyzdį galime panagrinėti tokį atveją: sakykime, kad kokia nors Europos naftos perdirbimo gamykla perka milijoną barelių Nigerijos naftos. Šios naftos kaina aišku bus nustatyta pagal Nigerijos naftos nustatymo formules, t.y. naftos kaina lygi vidurkiui penkių dienų “Platt” datuoto Brento kainoms, su koregavimo faktoriais, “Platt” kainų vidurkį pradedant skaičiuoti penktą dieną po krovinio pakrovimo. Pirkėjas bando sumažinti riziką parduodamas 1000 IPE Brento sandorių (kas atitinka milijoną barelių perkamos naftos), tikėdamasis vėliau kiekvieną iš tų penkių dienų nusipirkti atgal po 200 sandorių naudodamas vidurkių kainas. Jeigu pirkėjas perka šiuos 200 IPE sandorių artėjant IPE darbo pabaigai, vis dar išlieka maždaug valanda laiko,kol išeis “Platt” ataskaitos, ir kurio kainomis bus įkainuotas jo pirkinys, o rinkoje tuo metu gali atsitikti taip (ir beje labai dažnai tai atsitinka), kad per valandą kainos gali labai pakisti. Pirkėjo apsisaugojimo efektyvumas tokiu atveju gali labai sumažėti, ir jis gali išlošti arba prarasti dideles sumas. Ši rizika yra vadinama “Platt rizika”, t.y. rizika, kuri išplaukia iš kainu lygio kitimo tarp biržų uždarymo ir “Platt” ataskaitų pateikimo [14, p.206]. 2.1.3. Skirtumai tarp būsimų ir ateities rinkų Pagal plataus vartojimo prekių biržos įstatus skirtumas tarp būsimų ir ateities rinkų nėra labai žymus, išskyrus apibūdinimą, kad būsimoje rinkoje prekių pristatymas yra atidedamas dėl patogumo ar būtinumo priežasčių. Tačiau naftos rinkoje yra kiek kitaip. Žemiau panagrinėsim pagrindinius skirtumus tarp šių dviejų rinkų. Vienas iš skiriamųjų bruožų yra tas, kad ateities rinkos gauna pagrindus centralizuotose biržose, kuriose prekyba veikia tik pagal tų biržų taisykles. Nors ir įmanoma sudaryti būsimą sandorį fiziškai toje pačioje vietoje, tačiau visus neaiškumus pašalina biržos makleriai. Dėka jų sandoriai yra sudaromi ne tiesiogiai dalyvaujant tik dviems šalims, o per tarpininkus. Tie tarpininkai ir yra biržos makleriai. Ir praktiškai dėka jų vietoj vieno sandorio yra sudaromi du: vienas tarp pardavėjo ir maklerio, kitas tarp maklerio ir pirkėjo, o makleriai gali prekiauti tik ateities kainomis. Kitas skirtumas yra finansų srautai. Ateities sandoriuose depozito apmokėjimas turi būti padarytas po kiekvienos prekybos, nes visi finansiniai nuostoliai turi būti padengti tą pačią dieną. Tuo tarpu būsimuose sandoriuose apmokėjimas gali būti padaryti iki tam tikros sutartos dienos, ir čia jokių depozitų nereikalaujama [19, p. 148]. Prekyba ateities rinkose vykdoma standartizuotais sandoriais su standartizuotomis transportavimo ir pristatymo procedūromis. Prekyba būsimose rinkose nereikalauja tokio standartizavimo, specifiniai atskirų sandorių bruožai gali skirtis tiek pristatymo terminais, tiek sutarta kaina. Kaip matome būsimieji sandoriai turi daugiau veikimo laisvės, tačiau tuo pačiu jie labiau rizikingi. Nežiūrint tai vis daugiau kompanijų sudaro būtent šitos rūšies sandorius. 2.2. Naftos žaliavos eksportas ir jos kainų nustatymo metodai 2.2.1. Metodai, jų tikslai bei jų nustatymo priemonės Eksportuojamos naftos kainų formulių nustatymas turi tris pagrindinius tikslus: • sumažinti eksportuojančių šalių savivalei, nustatant naftos kainas. Tik laisva rinka šią užduotį atlieka geriausiai; • užtikrinti, kad šių formulių pagalba eksportuotojas nenukryps, nustatydamas eksportuojamos žaliavos kainas, nuo pasaulinio naftos kainų lygio; • sudaryti konkurenciją tarp naftos žaliavos, kurią viena šalis nori parduoti, ir jos substitutų, kuriuos siūlo kitos šalys toje pačioje rinkoje, ar net tam pačiam perdirbėjui. Metodas, kurio pagalba yra siekiama šių tikslų, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai paprastas. Šį metodą galime išreikšti diferencijuotų kainų formule: PX=PRD (2.1) čia Px – eksportuojamos naftos kaina; Pr – standartinės naftos rūšies kaina; D – koeficientas, apibūdinantis skirtumą tarp eksportuojamos ir standartinės naftos kainų. Taip pat yra žinoma, kad koreguojantis faktorius D kartais yra išskaidomas į du ar tris veiksnius (transportavimo išlaidos, žaliavos cheminių bei fizinių savybių faktorių, ir pan.). Gana svarbu yra išnagrinėti ryšį tarp šio paprasčiausio metodo ir rinkos kainų nustatymo tikslų. 2.2.2. Ekonominė kaina Kainų nustatymas formulėmis iškelia klausimą: ar standartinė naftos rūšis R, kuria yra prekiaujama tiek dabartinėje, tiek būsimoje, tiek kitos rūšies rinkoje, turi tokią kainą PR, kuri atitinka to regiono pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą. Kad teigiamai atsakyti į šį klausimą, reikėtų atlikti išsamią to regiono rinkos struktūros bei veiklos analizę. Atliekant Europinio masto analizę, kaip standartinę naftą reikėtų laikyti Brento rūšies naftą. Neginčijamai galime argumentuoti, kad šios rūšies nafta Europoje yra pagrindinė, nustatant kitos rūšies naftos kainas. Brentas yra vienintelė naftos rūšis, kuri yra naudojama tokioje plačioje rinkoje, kuri atitinka beveik visus laisvos rinkos reikalavimus: tai yra aktyvi, daugiasluoksnė rinka, išsidėsčiusi didelio šios žaliavos sunaudojimo regione [7, p. 324]. 2.2.3. Standartinės naftos rūšies kainos ekvivalentas ir jo santykis su prekiaujamos naftos kaina. Vieni iš pagrindinių eksportuotojo uždavinių yra: kiek įmanoma atidžiau sekti pagrindinių naftos rūšių kainų kitimus, ir tuo pačiu metu nustatyti savo prekiaujamai naftai X tokią kainą PX , kuri būtų konkurentinga tarp panašią naftos rūšį parduodančių konkurentų. Tai nebūtų problema, jei ne du veiksniai: eksportuotojo parduodamos naftos kainos įvertinimas, atsižvelgiant į konkrečias tos naftos fizines bei chemines savybes; įvairių kitų kaštų įvertinimas tokių kaip: gavybos, transportavimo ir kt. Praktikoje, tam tikri naftos rūšių rinkiniai, kuriais yra prekiaujama tam tikruose pasauliniuose rinkos segmentuose patiria didelę konkurenciją, todėl parduodamos naftos kainai nemažą įtaką turi tokios savybės, kaip jos fizinis tankis, bei sieros kiekis joje. Taigi, nors kai kurių naftos rūšių kainos yra panašios, mes jų negalime lyginti dėl jų savybių, kaip negalime lyginti “Arabijos sunkiosios” ir “Brento”, tuo tarpu nors ir skirtingos kainas, bet panašias savybes turinčios “Arabijos lengvoji” bei “Irano lengvoji” rūšys yra konkuruojančios. Taigi formulė (1) parodo, kad nafta eksportuojanti šalis praktiškai turi rūpintis kainų diferencijavimu tarp R ir X rūšies naftos, kai realybėje eksportuotoja turi sekti, kaip konkurentai įkainuoja jos naftą Y, remiantis nafta R. Kadangi skirtingi eksportuotojai priima skirtingus sprendimus, laikas, kai kiekvienas paskelbia savo nustatytą dydį D gali būti labai svarbus. Eksportuotojas, kuris paskelbia šį koreguojantį veiksnį pirmiau, atsiduria nepatogesnėje konkurencinėje pozicijoje: jeigu konkurentai nustatys žemesnį veiksnį D, tai eksportuotojas bus priverstas laukti sekančios prekybos ir tada nustatyti žemesnį D veiksnio lygį, arba laukti, kol kainos pakils iki jo nustatyto lygio, kartais jis yra priverstas laukti abiejų šių dalykų, kas gali atnešti nemažus nuostolius. Trumpiau tariant, dydžio D nustatymas kažin ar paveiks ekonominį kainų X ir R diferencijavimą, bet gali sukelti komplikuotą kainų prisitaikymo procesą. 2.2.4. Konkuruojančios lygybės tolimesni pritaikymai Lygybės sąvoka, esanti dėka diferencijuotos X ir Y naftai kainų sistemos, pirkėjui dažnai iškelia klausimą iš ko ši lygybė išplaukia. Labai griežti naftos savybių vertinimo reikalavimai smarkiai padidintu kintamųjų, kurie turi įtaka naftos kainai, skaičių. Jeigu taip būtų, tuomet kiekvienos rūšies eksportuojamai naftai tektų taikyti atskiras ir sudėtingas kainų skaičiavimo formules. Tai aišku sukeltu didelio masto kainų diskriminaciją, kas yra nepageidaujama ir nepraktiška. Dabartinėje praktikoje yra išskiriami trys (kartais ir keturi) dideli regionai, kaip atskiros naftos žaliavos rinkos: Šiaurės Amerika (kartais Vakarų Hemisfera), Europa (kartais skirstoma į Šiaurės Vakarų Europą ir Viduržemio regioną) ir Tolimieji rytai. Kadangi šie regionai neapima visos pasaulinės rinkos, ir transporto struktūra ne visur yra vienoda, tai kainų vertinimai nėra tobuli. Tai suteikia tam tikros erdvės kainų diskriminacijai prekiaujant tarp šių regionų, ir todėl natūraliai yra susilaukiama pirkėjų nusiskundimų. “Lygybės pirkėjui” principas reiškia, kad kainų lyginimo taškas turi būti orientuotas į krovinio gavimo tašką, o ne į naftos kilmės šaltinio tašką. Tas principas yra lygiavertis CIF sąlygoms. Šiuo metu daugelis nafta eksportuojančių šalių siekia, kad jų nafta būtų parduota FOB sąlygomis, o jų kainų nustatymo formulės yra sudarytos taip, tarytum naftos pardavimo vieta būtų uostas arba koks nors kitas terminalas. Iš tiesų šiame mechanizme yra atrandama nemažai prieštaravimų, tokių kaip laiko skirtumai tarp pakrovimo ir įkainavimo datų, kurios veikia į veiksnį D. Šie neatitikimai gali siekti iki 15 dienų, kaip dažnai būna, kai Saudo Arabija parduoda nafta JAV. Kuo didesnis skirtumas tarp šių datų – tuo didesnė rizika, kad per tą laikotarpį pakis naftos kainos, ir ši rizika tenka pirkėjui. Formulės (1) dydis D, yra nustatomas kartą per mėnesį, o kai kuriais atvejais – kartą per ketvirtį. Pirmas žingsnis, nustatant dydį D yra nustatyti, kaip jo pokytis veiks į GPW (Gross product worth - bendra produkto vertė) pokytį, perkant dviejų rūšių naftas: X ir R, įvertinant šių žaliavų transportavimą nuo gavybos vietos iki kainų nustatymo vietos, bei šių žaliavų perdirbimo kaštus (RC). Taigi dabar dydį D galime apskaičiuoti taip: D=PR-PX=(GPWR-GPWX)+(transp.X-tansp.R)+(RCX-RCR) (2.2) čia D – koreguojantis koeficientas; PR - standartinės naftos rūšies kaina; PX – eksportuojamos naftos kaina; GPWR (Gross product worth) – bendra standartinio produkto vertė; GPWX – bendra eksportuojamo produkto vertė; transp.X – eksportuojamos produkcijos transportavimo kaštai; transp.R – standartinės naftos eksportavimo kaštai; RCX (Refinery costs) – eksportuojamos naftos perdirbimo kaštai; RCR – standartinės naftos perdirbimo kaštai; Dydžio D nustatymas tuo laiku kai krovinys yra pristatomas sukelia tam tikrų praktinių problemų. Pirma problema yra tai, kad laikas, kada dydis D yra paskelbiamas ir laikas, kada krovinys pasiekia paskyrimo vietą gana žymiai skiriasi. Tikimybė, kad per šį laikotarpį standartinės naftos kainos pasikeis, yra didelė. Tai reiškia, kad dydžio D nustatymas dažniausiai būna nesavalaikis. Kita problema yra matavimų problema. Tuo tarpu kai kainų nustatymo formulės yra bendros visam regionui, dydžio D nustatymas skiriasi nuo to, į kokią paskyrimo vietą naftos žaliava yra siunčiama, nes dydis D reikalauja įtraukti transportavimo kaštus. Tai reiškia, kad pirkėjas niekada negali vienodai įvertinti naftos žaliavas, jeigu jis jas perka iš skirtingų šaltinių. Apibendrinus galime pasakyti, kad naftos žaliavos kainų nustatymas, naudojant formules, sudaro tam tikrus kompromisus [7, p.283]: pardavėjams, kurių pagrindiniai tikslai yra pasiūlyti savo prekę su tokia kaina, kuri būtų konkurencinga, bei būtų pririšta prie tam tikros standartinės naftos rūšies kainų svyravimų. jų norams standartizuoti kainos nustatymą naftos žaliavai. 2.2.5. Brento vieta kainų nustatymo formulėse Europos, Azijos bei kitų naftą eksportuojančių šalių kainų nustatymo formulėse daugiausia yra remiamasi Brento rūšies naftos kainomis. Žemiau pateiksime sąrašą šalių, kurios savo eksportuojamos naftos rūšims taiko Brento kainas: • Algerija: Saharano ir Zarzaitino rūšiai; • Libija: visoms išgaunamos naftos rūšims; • Iranas: visoms rūšims, eksportuojamoms į Europą; • Irakas: iki JT embargo, visoms rūšims, eksportuojamoms į Europą; • Rusija: Uralo naftai terminuotiems sandoriams; • Egiptas naudoja Brentą nustatydamas Suezo rūšies naftos kainas; • Sirija pirma naudojo Brento kainas, o dabar Es Sider rūšies naftos kainas, kurios kainų nustatymui vis tiek yra naudojamas Brentas; • Nigerija visoms naftos rūšims, eksportuojamoms tiek į Europą, tiek į JAV (beje šią praktiką taiko beveik visi Vakarų Afrikos eksportuotojai); • Meksika naudoja Brentą eksportuodama naftą į Europą, bei nedideliems kiekiams į JAV; • Jemenas: parduodamas Maribų lengvąją naftos rūšį. Be šių stambiausių eksportuotojų naftą parduoda ir smulkesnės naftos gavybos požiūriu šalys. Iš viso yra paskaičiuota, kad Brentas daro įtaką maždaug 75 % pasaulio eksportuojamos naftos. 2.2 paveiksle yra pateikiama naftos kainų kitimo chronologiją. Žemiau yra paaiškintos priežastys, sukėlusios pagrindinius naftos kainų šuolius. [21]: 1.OPEC pradeda įgauti ekonominę jėgą pasaulinėje rinkoje; 2.OPEC pradeda nacionalizavimo procesą, bei pakelia naftos kainas, kaip atsaką į JAV dolerio kritimą; 3.OPEC prieštaravimai dėl Vakarų valstybių skverbimosi į rinkas; 4.Prasideda naftos embargas; 5.OPEC užšaldo oficialias naftos kainas; 6.Naftos embargo pabaiga; 7.Saudo Arabija padidina mokesčių tarifus ir Royaltį (mokestis už gamtos išteklius); 8.JAV naftos kompanijų nesutarimų pradžia; 9.OPEC paskelbia apie savo pajamų padidėjimą iki 15 %; 10. 1976 metams yra nustatoma fiksuota Brento kaina; 11. Irano naftos gavyba sumažėjo daugiausiai per paskutinius 27 metus; 12. OPEC pradėjo planuoti 14,5% kainų didinimą 1979 metais; 13.Irano revoliucija; 14.OPEC padidina kainas 14,5% 1979m. balandžio 1d.; 15.Sumažėjo JAV kainų kontrolė; 16.OPEC padidina kainas 15%; 17.Iranas paima belaisvius. Prezidentas Karteris sulaiko naftos importą iš Irano. Iranas nutraukia visus sandorius su JAV; 18.Saudo Arabija pakelia savo naftos kainas nuo 19USD/bbl (JAV doleriai už barelį) iki 26USD/bbl; 19.JAV uždedamas Windfall pelno mokestis; 20.Kuveitas, Iranas ir Libija sumažina naftos gavybą iki 29 milijonų barelių per dieną; 21.Saudo lengvosios naftos kainos padidėjimas iki 28 USD/bbl; 22.Saudo lengvosios naftos kainos padidėjimas iki 34 USD/bbl; 23.Pirmas rimtas Irano-Irako mūšis šių valstybių kare.; 24.Prezidentas Reiganas įveda naftos kainų kontrolę. 25.Pradeda dominuoti spoto kainos kaip oficialios OPEC kainos; 26.JAV boikotuoja Libijos naftą, OPEC planuoja gavybos padidės iki 18 milijonų barelių per dieną; 27.Sirija uždaro Irako naftotiekį; 28.Libija įveda kainų sumažinimus; 29.OPEC sumažina kainas 5USD/bbl ir susitaria su JAV dėl 17,5 bbl/dieną gavybos; 30.Norvegija, DB ir Nigerija sumažina naftos kainas; 31.OPEC sumažina naftos kainas iki 28 USD/bbl; 32.OPEC naftos gavyba sumažėja iki 13,7 mln. bbl. per dieną; 33.Saudo Arabija įveda spoto kainas ir didina gavybą; 34.OPEC gavyba pasiekia 18 milijonų barelių per dieną; 35.Pradėtos naudoti grįžtamos kainos; 36.Pradėtos naudoti fiksuotos kainos; 37.Pradėtos naudoti kainų formulės; 38.OPEC ir ne OPEC šalių susitikimo nesėkmė.; 39.Pradėta Fulmaro/Brento gręžinio eksploatacija; 40.“Exxono” kompanijos tankeris išlieja 11 mln. galonų naftos; 41.OPEC padidina gavybą iki 19,5 mln. bbl. per dieną; 42.Irako invazija į Kuveitą; 43.Prasideda operacija “Dykumų audra”; 44.Persijos karo pabaiga; 45.Krizė Rusijoje, Kuveite užgesintas paskutinis degantis naftos telkinys; 46.JT sankcijos prieš Libiją; 2.3. Tarptautinė prekyba ir ją skatinantys veiksniai Kaip rodo tarptautinė patirtis, kompanijos siekia integruotis į tarptautinę rinką dėl įvairių priežasčių: [5, p. 5] • joms reikia įsigyti žaliavų, medžiagų ar paslaugų užsienio šalyse, kadangi tokių žaliavų, medžiagų ar paslaugų nėra vietinėje rinkoje arba jų kainos yra žymiai didesnės negu kitose šalyse. Tokiu būdu kompanijos tampa importuotojomis; • jos siekia panaudoti tarptautinės prekybos galimybes savo prekių konkurencingumui stiprinti, gamybos efektyvumui didinti. Kompanijos gauna pelną, realizuodamos savo prekes užsienio rinkose, t.y. tampa eksportuotojomis. Eksporto dėka firma išplečia produkcijos pardavimų apimtis, didėja gaunamas pelnas, taipogi didėja gamybinių pajėgumų apkrovimas ir užimtumas įmonėje, eksporto sąskaita gali būti pasiektas įmonės kaštų sumažėjimas dėl gamybos masto ekonomijos; • Svarbiausias eksportą skatinantis veiksnys tas, jog įeidama į naujas rinkas, įmonė vykdo diversifikavimo strategiją. Kadangi ekonominė situacija įvairiose užsienio šalyse yra nevienoda, todėl plataus masto eksportas įmonei leidžia įgyti pranašumą ekonomiškai palankiose rinkose ir tokiu būdu kompensuoti praradimus ekonomiškai nepalankiose užsienio šalių rinkose [10, p. 439]. Kompanijos, dalyvaujančios tarptautinėje prekyboje susiduria su daugybe praktinių ir finansinių kliūčių. Todėl būtina įvertinti tas kliūtis, numatyti bankų bei kitų organizacijų vaidmenį tarptautinės prekybos procese. Pirma, tarptautiniai prekių mainai susiję su nemaža rizika. Dažniausiai praeina daug laiko tarp paraiškos padavimo ir prekių gavimo iš užsienio partnerių. Dėl didelių pervedimo atstumų kompanija patiria laiko nuostolius, užsitęsia sutarties vykdymo terminai. Savo ruožtu laikas ir atstumai eksportuotojams gali sukelti kredito riziką. Kadangi eksportuotojai turi papildomų išlaidų, su prekių pristatymu į kitą šalį, jie dažnai priversti kreiptis finansinės paramos į bankus. Jeigu klientai atsiskaito nelaiku, eksportuotojas negali laiku grąžinti bankui kredito. Antra, patekusi į tarptautinę rinką, kompanija susiduria su valiutine rizika. Eksportuojanti prekes kompanija pateikia pirkėjui sąskaitą užsienio valiuta. Išaugus valiutos kursui, kompanija gali patirti nemažų nuostolių. Siekdama apsidrausti nuo nepalankaus valiutų kursų svyravimo bei sumažinti nepageidaujamą riziką, kompanija gali panaudoti tokias priemones: • pasirašyti terminuotus (forward) valiutinius sandorius; • imti užsienio valiutos paskolą pagal fiksuotą valiutos keitimo kursą ir gražinti ją tuo pačiu kursu; • pasinaudoti valiutų opcionų teise. Trečia, ruošdamasi skverbtis į užsienio rinką, kompanija turi susipažinti su tos šalies įstatymais, vyriausybės nutarimais. Įstatymų nežinojimas gali tapti rimta kliūtimi tarptautinei prekybai plėtoti. Dažniausiai vyriausybė reguliuoja importą ir eksportą tokiomis priemonėmis : • priima nutarimus dėl valiutinių operacijų reguliavimo; • išduoda importo eksporto licencijas; • taiko prekybos embargą; • nustato importo muitus. Norint sėkmingai patekti į tarptautinės prekybos rinką, reikia išsiaiškinti, ar yra būtiniausios sąlygos, užtikrinančios kompanijos sėkmę užsienio rinkoje. Turi būti įvertinti šios kompanijos veiklos charakteristikos [5, p. 6]: • prekių gamybos apimtis - reikia įvertinti, kaip kompanija vykdo gamybos planą natūrine ir vertine išraiška; kiek produkcijos galima realizuoti užsienio rinkoje; ar sugebės kompanija išlaikyti ateityje esamą gamybos lygį, ar tikėtina, kad gamybos apimtys didės; ar sugebės įvykdyti įsipareigojimus, duotus užsienio partneriams; • prekių kokybė; • vidaus prekių rinkos būklės analizė - jeigu kompanija gamina produkciją, kuri yra labai pakIausi vidaus rinkoje arba tai yra deficitinės prekės, gali būti daromos kliūtys realizuoti tokią produkciją užsienio rinkoje; • tarptautinės prekių rinkos būklės analizė - tikslas yra išsiaiškinti, ar konkrečią prekę pavyks realizuoti užsienio rinkoje ir jeigu taip, tai kur, kada ir kokiomis kainomis. Nuolat stebint ir analizuojant potencialią užsienio rinką, galima išsiaiškinti analogiškų ir panašių prekių apimtis rinkoje, prekės paklausą ir perspektyvas, rizikos prisotinimo prekėmis laipsnį, kainą pokyčius, konkurentų poveikį; • šalies ir užsienio valstybėms taikomi apribojimai bei skatinimas importo ir eksporto operacijoms; • įmonės darbo jėgos ištekliai; tikslingiausia kompanijoje sukurti tarptautinės prekybos skyrių, kuriame dirbtų kvalifikuoti kadrai. Jeigu firma maža - užtenka vieno darbuotojo, atsakingo už tarptautinę prekybą; • finansiniai ištekliai - kompanija turi turėti laisvų lėšų produkcijos eksportui organizuoti bei išlaidoms, susijusioms su prekių išvežimu, padengti; • materialiniai ištekliai - turi būti užtikrintas žaliavų ir medžiagų tiekimas reikiamos kokybės produkcijai pagaminti. Siunčiamų į užsienį prekių įpakavimas – tara - turi atitikti pasaulinius standartus; • informacijos ištekliai - aprūpinimas būtiniausia informacija apie rinkas, prekių kainas, prekės analogus, konkurentus, vartotojus yra vienas svarbiausių veiksnių kompanijos sėkmingai veiklai užsienio rinkose užtikrinti; • ryšių efektyvumas; • transporto ryšiai - prekių išvežimui į užsienį reikia samdyti transportą, kas susiję su nemažomis išlaidomis. Todėl reikia iš anksto užmegzti ryšius su transporto kompanijomis, sudaryti sutartis. Neretai tikslinga turėti ir savo transporto priemones; • bendradarbiavimo su užsienio partneriais patirtis - sukaupta patirtis leidžia išanalizuoti užsienio prekybos veiklą ir padaryti išvadas : kada ir kur buvo padarytos klaidos, kaip jų išvengti ateityje; • reklamos organizavimas - reklama užsienio leidiniuose, dalyvavimas tarptautiniuose pasitarimuose ir mugėse - būtina sąlyga sėkmingam įsijungimui į užsienio rinkas; • potencialūs pirkėjai - tiesioginis ryšys su pirkėjais, susirašinėjimas, derybos ir sutarčių sudarymas - svarbus užsienio prekybos veiklos etapas; • sandorio efektyvumas - jis turėtų būti apskaičiuotas iki sutarties pasirašymo. Pagrindiniai sandorio efektyvumo rodikliai: kaina plius eksporto išlaidos, muitai, eksporto ir importo mokesčiai, laukiamas pelnas. Taigi yra 4 pagrindinės tarptautinės prekybos sėkmės sąlygos: l. Kompetencija teisiniais klausimais; 2. Kompetencija finansiniais klausimais; 3. Mokėjimas prisitaikyti prie užsienio rinkos; 4. Nedaryti neplanuotų išlaidų, vengti nuostolių, laikytis sutartyje numatytų prekių tiekimo terminų. Kad būtų išvengta nesklandumų tarptautinės prekybos sferoje, Tarptautinės Prekybos Rūmai yra parengę ir išplatinę unifikuotas tarptautinės prekybos taisykles (standartus) INCOTERMS, kurių privalo laikytis visos bendradarbiaujančios su užsienio šalimis kompanijos ir pavieniai verslininkai. 2.3.1. Eksporto funkcijos ir galimi tarpininkai Įmonė, užsiimanti eksportu ar ketinanti eksportuoti, turi nuspręsti ar pagrindines funkcijas atliks savo personalo pajėgomis, ar sudarys sandorius su firmomis - tarpininkėmis. Eksportuojant, turi būti atliekamos šios pagrindinės funkcijos [14, p. 439]: • pardavimų skatinimas, klientų paieška (užsakymų gavimas), rinkos tyrimai; • paskolos gavimo galimybių įvertinimas; • tarptautinio transporto judėjimo ir krovinių pervežimo reguliavimas; • prisidėjimas prie bendros įmonės pardavimų apimties, produkcijos paskirstymo bei rėmimo vykdymo. Dažnai eksportą vykdančiai įmonei yra naudinga pasinaudoti tarpininkų, vykdančių atskiras arba visas šias funkcijas, paslaugomis. Norėdama sėkmingai skverbtis į užsienio rinką ir plėtoti joje savo veiklą, įmonė turi sukaupti kuo daugiau informacijos apie tas šalis bei eksporto galimybes jose. Todėl iškyla dar vienas svarbus uždavinys - eksporto operacijoms palankiausios įmonės organizacinės struktūros sukūrimas. • Tiesioginio eksporto atveju įmonėje gali būti įkurtas eksporto skyrius, vykdantis visas su užsienio prekyba ir prekių pristatymu užsienio pirkėjui susijusias funkcijas. Šio skyriaus veikla yra glaudžiai susijusi su vietine prekyba užsiimančio skyriaus veikla. Taipogi gali būti įkurtas autonominis eksporto skyrius, kurio veikla atskirta nuo šalies vidaus prekybos skyriaus veiklos. Įkūrus eksporto prekybos kompaniją, ji rūpinasi tik produkcijos gavimu iš bendrovės - gamintojos ir jų eksportu. Šios kompanijos nuosavybės teisės priklauso motininei bendrovei, t.y. gamintojui. Paskirstymo kanalais užsienio šalyse gali būti didmenininkai, mažmenininkai bei prekybos agentai, kurie apima informaciją apie produkcijos teikimą klientams, užsakymų priėmimą, tačiau prekę pirkėjui tiesiogiai išsiunčia eksportuotojas. Tarpininkų tipo pasirinkimą užsienio šalyje lemia tokie faktoriai kaip verslo pobūdis, prekių rūšis ir charakteristika, paskirstymo metodas, bendra įmonės reputacija bei prestižas. • Netiesioginis eksportas reiškia, jog visas su prekių pardavimu ir paskirstymu susijusias operacijas atlieka eksportuotojo šalyje esantys tarpininkai. įmonė nenorėdama ar neturėdama savo pajėgų pati užsiimti tiesioginiu eksportu, gali pasirinkti įvairias tarpininkų formas. Skiriami tokie pagrindiniai tarpininkų tipai : 1) tarpininkai, veikiantys gamintojo vardu ir gamintojo naudai; 2) veikiantys savo sąskaita; 3) veikiantys užsienio šalyje esančio pirkėjo naudai. Kiekvienas iš šių tarpininko tipų atlieka labai svarbias prekių eksporto ciklo funkcijas. 2.3 paveiksle parodyti pagrindiniai netiesioginio eksporto tarpininkai [14, p. 406]. Eksporto vadybos kompanijos EMC veikia kaip eksporto valdyba keliems nekonkurenciniams gamintojams. Jos atlieka verslą gamintojo vardu ir reguliuoja įprastas pervežimo bei rėmimo operacijas. Dauguma EMC dirba pirkimo - pardavimo susitarimu, bet 2.3 pav. Netiesioginio eksporto tarpininkai galimi atvejai, kai jos dirba pavedimo pagrindu. Eksporto prekybos kompanijos (ETC) tai kompanijos, užsiimančios tarpusavyje nesusijusių firmų gaminių eksportu. Siekdamos kuo efektyviau vykdyti prekių eksporto operacijas, įmonės naudojasi specialistų konsultacijomis dėl šių tarpininkų tipų pasirinkimo bei su jų paslaugomis susijusių kaštų įvertinimo. 2.3.2. Eksporto strategijos sudarymas Įmonė, nusprendusi eksportuoti savo produkciją į užsienio šalies rinką, turi skverbtis į rinką remdamasi sudarytu eksporto operacijų planu - eksporto strategija, kuri įgalintų efektyviai siekti įmonės nustatytų tikslų. Nesudarius eksporto strategijos, gali atsirasti daug problemų, susijusių su prekių išvežimu bei realizavimu užsienio šalies rinkoje. Todėl prieš sudarant tokią strategiją, įmonei būtina įvertinti bei išanalizuoti pagrindines su eksportu susijusias problemas. Tarptautinėje užsienio prekybos praktikoje yra išskiriamos 9 pagrindinės klaidos, atsirandančios įmonei eksportuojant produkciją [10, p. 446] : • nesugebėjimas gauti kvalifikuotų konsultacijų bei tarptautinio marketingo plano nebuvimas, prieš nusprendžiant vykdyti eksporto operacijas; • nepakankamas įmonės valdančiųjų organų įsipareigojimų vykdymas, sprendžiant pirmines problemas bei vykdant eksporto finansinius reikalavimus; • klaidingas (nekompetentingas) agentų ar distributorių užsienio šalyje pasirinkimas; • siekimas sudaryti sandorius su partneriais iš kuo įvairesnių šalių vietoj to, kad butų sudaroma pelninga operacijų ir pastovaus ekonominio augimo bazė; • nesuinteresuotumas modifikuoti eksportuojamą produkciją, pritaikant prie atskiroje užsienio šalyje esančių apribojimų ir tos šalies kultūrinių vertybių; • nesugebėjimas pateikti informacijų apie paslaugas, pardavimus bei garantinių aptarnavimų tos užsienio šalies kalba; • nenoras pasinaudoti EMC ar kitų eksporto tarpininkų paslaugomis, kai pati įmonė neturi savo personalo, galinčio kompetentingai atlikti specializuotas eksporto funkcijas; • nepasinaudojimas licencijos gavimo ar bendrų įmonių kūrimo galimybe. Šis veiksnys yra lemiamas, eksportuojant į tas šalis, kuriose galioja importo apribojimai; • aktualiausia problema eksportuotojui yra valstybės vykdomi užsienio prekybos apribojimai bei dažni jų pasikeitimai. 2.3.2. Eksporto strategijos sudarymo etapai Literatūroje [10] išskiriami šie pagrindiniai eksporto strategijos sudarymo etapai : 1 etapas: įmonės eksporto potencialo įvertinimas įmonė turi įvertinti savo eksporto potencialą. Tai apima galimybių ir išteklių įvertinimą. Būtina įvertinti šiuos išteklius : finansinius - kapitalo likvidumas ir grynieji pinigų srautai; personalo - apimant darbuotojų patyrimą, profesionalumą, išsilavinimą; gamybinius išteklius, kurių turi užtekti patenkinant padidėjusią produkcijos pardavimų apimtį. 2 etapas: konsultacijos su ekspertais Išsivysčiusiose užsienio šalyse konsultavimas - susiformavusi ir svarbi paslaugų rūšis. Konsultantų paslaugos brangiai vertinamos. Kompanijos vadovas, besiruošiantis savo produkciją eksportuoti į užsienį, paprastai kreipiasi į konsultantą su tokiais pagrindiniais klausimais [5, p. 22]: • kurioje veiklos srityje kompanijos pozicijos silpniausios ir kurioje stipriausios? • kaip skatinti prekių pardavimą užsienio rinkoje ir kaip reklamuoti produkciją? • kokia produkcija turės didžiausią paklausą? • kaip surasti ir parengti prekybos agentus? Paprastai konsultantai dažnai lankosi užsienio šalyse, jų pažinčių ratas gana platus. Jie gali aplankyti konkurentų kompanijas, nes užsiima rinkos tyrimo ir produkcijos realizavimo klausimais. Todėl profesionalus konsultantas padės sudaryti efektyvią marketingo programą, numatys perspektyvas ateičiai, suteiks naudingos informacijos ir patarimų. Gaunama informacija turi būti operatyvi, nes pavėluotai gauti rinkos tyrimo rezultatai gali sutrukdyti įmonei realizuoti produkciją. , Pateikiantis informaciją turi garantuoti jos teisingumą ir objektyvumą. Paprastai vadovai sugeba įvertinti informacijos patikimumą, žiūrėdami, kas ją pateikia, o prireikus ją patikrina. Taipogi informacija turi skatinti didinti gamybos efektyvumą, t.y. ne tik informuoti apie rezultatus, bet ir juos prognozuoti. Pavyzdžiui, nedera laukti kol gaminiai praras paklausą rinkoje. Visa tai reikia numatyti iš anksto ir laiku imtis priemonių nesėkmei išvengti. 3 etapas: potencialios rinkos (rinkų) tyrimas Norint įsitvirtinti užsienio rinkoje, būtina susipažinti su pagrindinėmis tarptautinėmis prekybos taisyklėmis ir normomis bei numatyti pelningą rinką. Neįmanoma pasiekti laimėjimų tarptautinėje komercijoje be nuolatinio ir kruopštaus rinkos tyrimo. Rinkos tyrimai ir analizė suteikia galimybę apibendrinti duomenis apie produkcijos pasiūlą ir paklausą konkrečiame regione, išsiaiškinti gamintojus, jų gamybos ypatumus, finansinį aprūpinimą, kapitalo judėjimą, išskirti vartotojų ir pirkėjų grupes, reklamos poveikį ir pan. Remiantis tikslia ir naujausia informacija kompanijos vadovas turi numatyti, kur, kada ir kaip bus realizuojama produkcija užsienyje. Būtina surasti palankiausią savo veiklai rinką, maksimaliai išnaudoti savo konkurencines galimybes bei potencialą, operatyviai reaguoti į besikeičiančias tarpt. prekybos sąlygas. Rinkti ir analizuoti informaciją apie rinką gali kompanijos specialistai. Rinkos tyrimas - svarbiausias marketingo tyrimo etapas, apimantis rinkos segmentavimą, duomenų rinkimą ir analizę, prekės padėties rinkoje nustatymą bei pirkėjų tyrimą. Rinkos tyrimą sudaro: [10, p.18] : • rinkos dydžio nustatymas, kitimo tendencijos ir sezoniškumo įtaka jai; • gaminamų, parduodamų gaminių bei naujų gaminių pardavimo įsisavintose rinkose ar naujose rinkose įvertinimas ir galimybių analizė; • rinkoje vykstančių pokyčių ir tendencijų analizė, susijusių su gaminio modelio pasikeitimu, spalviniu asortimentu, dydžiais, kainomis, gaminio kokybe; • vartotojų struktūros pasiskirstymas pagal amžių, geografinę padėtį, socialinę padėtį, lytį; pagal vartotojų elgesį, prekių vartojimo ypatybes ir kitus kriterijus, išskiriant klausimą apie esamus ar būsimus poslinkius rinkos struktūroje; • vartotojų siekimų, nuomonių ir norų analizė, panaudojant gautą informaciją ir padidinant firmos konkurentinius sugebėjimus, formuojant asortimentą, pardavimus ir reklamą; • tam, kad parodyti kompanijos stiprias ir silpnas puses rinkoje reikalinga pardavimų ir jų lyginamojo svorio rinkoje analizė geografiniu ir demografiniu požiūriu. Specifinė rinkos tyrimo sritis - konjunktūra. Rinkos konjunktūros tyrimas leidžia nustatyti, kaip keisis pasiūla ir paklausa, keičiantis ūkinės - komercinės veiklos sąlygoms. Svarbu įvertinti potencialių pirkėjų pajėgumą pirkti, gyventojų išlaidų struktūrą, nes turint tokią informaciją galima prognozuoti produkcijos realizavimo apimtis. Aktyvi rinkos tyrimo tarnybos veikla žymiai padidina kompanijos prekybinį pajėgumą, leidžia priimti svarbius strateginius sprendimus ir organizuoti taktinę įmonės veiklą. Šis eksporto strategijos etapas kartais įvyksta ir savaime, kai eksportuotojas vykdo užsakymus pagal sandorius, sudarytus įvairių prekybinių mugių metu ar pagal įvairias komercines publikacijas. Dėl to įmonei yra naudinga turėti vieną ar kelias pagrindines potencialias rinkas, į kurias butų koncentruojama ir vykdoma "stūmimo" (push) strategija. įmonei būtina įvertinti daugybę su užsienio vartotojais susijusių faktorių, tačiau efektyviausias būdas yra sukoncentruoti eksporto veiklą keliose pagrindinėse užsienio šalių rinkose, negu kad stengtis išplėsti užsienio prekybą globaliniu mastu. 4 etapas: eksporto strategijos formulavimas Nustačiusi potencialias užsienio rinkas, įmonė turi suformuluoti eksporto strategiją, apibūdinančią: • eksporto tikslus: ir trumpalaikius, ir ilgalaikius; • specifinę taktiką, kurią įmonė ketina panaudoti eksportuodama savo produkciją; • veiklos programą ir konkrečius terminus, padedančius siekti užsibrėžtų tikslų; • efektyvų įmonės turimų išteklių panaudojimą vykdant veiklą. 5 etapas: produkcijos paskirstymo kanalų formos pasirinkimas Ketindama eksportuoti savo gaminius, įmonė turi pasirinkti eksportuojamos produkcijos paskirstymo kanalų formą. Tai gali būti viena iš anksčiau minėtų tarpininkų formų : prekybos atstovai ar agentai, distributoriai, užsienio šalies mažmenininkai, Eksporto valdymo kompanijos (EMC) arba eksporto prekybos kompanijos, o esant tiesioginiam eksportui - tiesioginis pardavimas galutiniam vartotojui užsienio šalyje. Efektyvios eksporto strategijos sudarymo esmė yra ta, kad eksporto operacijas naudinga vykdyti organizuotu bei koncentruotu būdu, t.y. jos turi būti nukreiptos į potencialias rinkas, o ne remtis atsitiktiniais sandoriais. 2.3.3. Strateginė informacija tarptautinėje prekyboje Įmonei, besiruošiančiai užsiimti tarptautine prekyba, visų pirma reikia strateginės informacijos apie tarptautinės prekybos plėtojimo tendencijas : pramonės įmonės produkcijos eksportas ir importas įvairiose šalyse; pagrindinės šalys, importuojančios konkrečias prekes; ir pagrindinės šalys, eksportuojančios prekes. Įmonei, ketinančiai įeiti į užsienio rinkas ir sudarančiai eksporto strategiją, reikia konkrečios informacijos [5, p. 20], kurią galima suskirstyti į kelias grupes. Informacijos tarnyba neturi būti per daug išplėsta. Tarptautinio lygio kompanijoje užtenka 5-6 žmonių, mažoje įmonėje - vieno. Informacijos tarnybos uždavinys - rinkos žvalgyba. Informacijos tarnybos funkcijos tiriant tarptautinę rinką: • nustatyti tarptautinės rinkos rezultatų panaudojimo galimybes; • surasti informacijos šaltinius; • rinkti informaciją; • nustatyti informacijos vertę; • pateikti naujausią informaciją kompanijos vadovui. Informacijos šaltiniais gali būti [5, p. 22]: • leidiniai - vyriausybės leidiniai, organizacijų ir įmonių katalogai, statistikos biuleteniai, suvestinės, įvairūs komerciniai laikraščiai ir žurnalai, adresų knygos, tarpt. mugių bukletai, atlasai ir pan. • informacijos apie rinką, konkurentus ir partnerius galima gauti užsienio ambasadose ir tarptautinės prekybos departamentuose. Tačiau gauta informacija visiškai pasikliauti negalima, nes užsienio ambasadose paprastai kaupiami tik pagrindiniai duomenys iš oficialių vyriausybinių šaltinių. O šie duomenys ne visada parodo realią padėtį. • informacijos galima gauti pramonės ir prekybos rūmuose, nes čia registruojamos visos kompanijos, vykdančios eksporto ir importo operacijas. • vertingas informacijos šaltinis - tarptautinės konferencijos, seminarai, parodos ir mugės. Kompanijos stengiasi dalyvauti tokiuose renginiuose, siekdamos kelių tikslų: surasti naują realizavimo rinką, išsiaiškinti eksportavimo į kitas šalis galimybes, susirasti partnerių, nustatyti savo prekių konkurencingumą, reklamuoti savo įmonę ir prekes. • patikimiausias informacijos šaltinis - specialios informacijos tarnybos, už tam tikrą mokestį teikiančios informaciją apie rinką, kunjuktūrą, konkurentus, partnerius ir pan. • vertingos informacijos gali suteikti mokslininkai, nes jie dažniausiai dalyvauja rengiant įvairias vyriausybės programas, konsultuoja pramonės įmonių vadovus, dalyvauja svarstant įvairaus lygio ekonominius projektus. Iš įvairių šaltinių surinkta informacija apie rinkas, prekes, konkurentus ir partnerius turi būti saugoma kompiuteryje ir bet kuriuo momentu prieinama vartotojui. Informacija duomenų banke turi būti trumpa, esminė ir susisteminta. 3. Eksperimentinis modeliavimas 3.1. Naftos gavyba ir eksportas Lietuvoje Lietuva skiriasi nuo kitų dviejų Baltijos kaimynių savo galinga naftos pramone, kurią sudaro visi charakterizuojantys elementai, pvz., naftos žvalgyba ir gavyba, modernūs ir gerai įrengti naftotiekiai, naftos terminalas, naftos perdirbimo įmonė, kuri yra viena naujausių Baltijos jūros baseine, ir naftos produktų distribucijos tinklas taip pat greitai plečiasi. Lietuvos Mokslų Akademijos geologijos instituto ir geologijos tarnybos specialistai praėjusiais metais patikslino prognozinių naftos išteklių įvertinimą sausumoje ir jūroje. Remiantis analizės rezultatais, prognozuojami ištekliai siekia 278 milijonus litų. Iš jų tik 87 milijonai tonų naftos išteklių laikomi išgaunamais. Aptiktų ir išžvalgytų telkinių šiandien jau yra 19. Juose yra apytikriai 8 mln. tonų naftos. Lietuvoje atlikta didelė apimtis paieškinių darbų, daugiausia sausumoje. Kadangi nėra gilesnių perspektyvinių sluoksnių be iki šiol ištirtos geologinės storymės (nuo Kambro iki Devono), todėl vargiai tikėtinas gilesnių, papildomų, iki šiol nežinomų naftos ar dujų rezervų aptikimas. Būsimųjų atradimų dydžiai gali būti prognozuojami remiantis egzistuojančių telkinių dydžiais ir egzistuojančiais tyrimų duomenimis, bet galimas tiek teigiamas, tiek neigiamas nukrypimas nuo paskaičiavimų (ribinis potencialas). Nėra geolognių požymių, kad Lietuvoje arba jos jūros vandenyse Baltijos jūroje galėtų egzistuoti didesni naftos ar dujų telkiniai už dabar atrastus. Potencialių rezervų tam tikroje teritorijoje įvertinimas atliekamas remiantis statistine tikimybe, gauta iš sukauptos patirties. Terminas "išgaunamos naftos atsargos" taikomas gavybai, naudojant įprastines technologijas. Antrinių ir tretinių išgavimo metodų (brangiai kainuojančių) taikymas gali padidinti išgaunamos naftos dalį. Taip pat reikėtų pažymėti, kad tikslūs telkinio išgaunami rezervai nustatomi tik po tam tikro gavybos laikotarpio, kai tiksliai žinomas slėgio režimas ir srauto sumažėjimas. 3.1.1. Atrasti telkiniai bei naftos gavyba juose Naftingas Lietuvos teritorijos plotas aprėpia apie 32 000 km2. Visa Lietuvos Baltijos akvatorija yra perspektyvi naftai ir dujoms, jos dydis viršyja 10 000 km2, tačiau nėra žinomas tiksliai, kadangi vedamos derybos dėl valstybės sienos ir ekonominės zonos ribos su kaimyninėmis valstybėmis. Atskirų telkinių atsargos kinta nuo 30 000 t iki 1297 000 t išgaunamos naftos iš telkinio. Dalis egzistuojančių naftos telkinių Lietuvos sausumoje nėra komerciniai pagal tarptautinius standartus. Numatomi, bet galutinai neištirti ir nepatvirtinti išgaunamos naftos rezervai Lietuvos sausumoje 1996m. pabaigoje buvo 6620 000 tonų (48,35 mln. barelių) pagal “WORLD OIL”, 1997m. rugpjūčio numerį. 1996m. buvo išgauta 161 750 tonų, apie 443 t naftos per parą ( 3235 barelių per dieną). Nuo 1995m. iki 1996m. gavyba išaugo 4,5%. 3.1 lentelė Aptiktų ir išžvalgytų telkinių ištekliai Telkinys Atradimo metai Geologiniai naftos ištekliai (tūkst. t.) Išgaunami naftos ištekliai (tūkst. t.) Išgaunamos dujos mln m3 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 Kambro telkiniai Genčiai Kretinga Nausodis P. Šiūpariai Degliai Pociai Vilkyčiai Ablinga Vėžaičiai Plungė Šiūpariai Sakučiai Šilalė Lauksargiai Girkaliai Iš viso Kambre Silūro telkiniai Kudirka Lapgiriai Š. Bliūdžiai Iš viso Silūre Ordoviko telkiniai Kybartai Iš viso sausumoje 1984 1988 1988 1968 1972 1976 1969 1976 1972 1966 1966 1977 1976 1982 1992 1983 1983 1983 1961 3052 986 1376 3110 1073 500 2957 362 2150 200 1640 1056 1254 150 2250 22116 1470 291 295 2056 451 24623 1297 370 516 1086 376 100 1033 127 540 60 492 377 252 30 750 7405 294 60 60 414 90 7909 34,9 5,6 23,0 61,0 19,0 4,0 44,0 3,0 21,0 - - 18,0 7,0 0,4 - - - - - - - - Nuo 1955 metų Lietuvoje buvo atrasta 19 telkinių iš jų 15 telkinių yra Kambro sluoksnyje, 3 – Silūro ir 1 – Ordoviko. 3.2. lentelė Bendras atrastų išgaunamų naftos telkinių dydis 1 mln.t 16% telkinių Telkiniai su mažesniu kaip 0,3 mln. t išgaunamos naftos rezervu yra greičiausiai ne komerciniai. Telkiniai, turintys didesnį kaip 0,3 mln. t išgaunamų atsargų sudaro 43% visų įrodytų išgaunamų naftos atsargų Lietuvos sausumoje. Tačiau minimalios atsargos komercinei gavybai jūroje yra žymiai didesnės nei sausumoje. Pasak geologų Lietuvoje randama nafta pagal kokybinius rodiklius labai panaši į Šiaurės jūros naftą, o jos klodai, palyginti su pasauline praktika, yra vidutiniame gylyje. Iš viso nuo naftos gavybos pradžios, t.y. nuo 1990 iki 1998 metų kovo, išgauta 1 mln. t naftos. Lietuvoje per metus galime tikėtis išgauti nuo 0,5 iki 1 milijono tonų naftos, jeigu priskaičiuotume ir jūroje esančius naftos telkinius, dėl kurių, kaip žinia, vyksta derybos su latviais ir rusais. Keturių gręžinių bandomoji naftos gavyba pradėta 1990 metais per Lietuvos ekonominę blokadą. Naftos žvalgybai, paieškai ir gavybai 1993-1995 metais sukurtos bendros su užsienio bendrovėmis UAB”Genčių nafta” ir “Minijos nafta”. Abiejose iš jų AB “Geonafta” turi po 50 proc. akcijų. Geologijos tarnybos nuomone, tokie naftos kiekiai mūsų energetinių poreikių netenkins, nes Lietuvai kasmet reikėtų 5 milijonų tonų naftos kaip sąlyginio kuro. Lietuvišką naftą laikyti kaip strateginį valstybės rezervą taip pat netikslinga, nes jos net iškilus būtinybei, greitai neišgausi. Tikslingiausia ir valstybei naudingiausia, tikina G.Motūza, lietuvišką naftą parduoti ir per gamtos išteklių bei pelno mokesčius papildyti valstybės biudžetą. Taip galėtume per metus užsitikrinti apytikriai 7-8 milijardus JAV dolerių pajamų. Todėl specialistai laikosi nuomonės, kad naftos gavybą Lietuvoje tikslingiausia vykdyti be jokių apribojimų, siekiant panaudoti kuo didesnę išteklių dalį. Naftos verslo plėtimas Lietuvoje valstybės interesų požiūriu sietinas su valstybine energijos tausojimo politika, kurios vienas svarbiausių elementų turi būti vietinių energetinių išteklių įsisavinimas, perdirbtų energetinių išteklių eksportas, visapusiškas kuro importo mažinimas, mažinant energijos suvartojimą. Mokesčių įvedimas ar pakeitimas yra skausmingas ir turintis ekonominių bei socialinių pasekmių teisinis ir ekonominis aktas. Jų pagrindimas yra vienas sudėtingiausių ekonomikos uždavinių. Bet kuriuo atveju mokesčių dydžiai bei licencijų (koncesijų) suteikimo sąlygų formavimas turi būti grindžiami tam tikra ilgalaike politika. Tikslingiausia būtų dabartinę naftos paieškų, išžvalgymo ir gavybos strategiją susieti su energetikos strategija, orientuota į energijos tausojimą, ir būtent tai galėtų būti logiškas ir suprantamas motyvas formuojant valstybinę mokestinę politiką naftos sektoriuje. 3.1.2. Naftos gavybą reguliuojantys veiksniai 3.1.2.1.Geologiniai veiksniai AMOCO/ OPAB tyrimų duomenimis, vieno gręžinio Baltijos jūroje kaina yra 28-32 mln. Lt. Remdamiesi tuo, kad kas trečias gręžinys yra naftingas, Lietuvos geologijos tarnyba (LGT) daro išvadą, kad surasti vieną telkinį jūroje vidutiniškai kainuos 150-170 mln. Lt, o sausumoje- 35-65 mln. Lt. Naujai atrasti naftos telkiniai turi apmokėti keletą nesėkmingų paieškinių gręžinių, kurių statistiškai negalima išvengti, netgi naudojant geriausius mokslinius pasiekimus ir technologijas. Išgaunami naftos ištekliai egzistuojančiuose ir ateityje atrastuose telkiniuose gali būti padidinti naudojant EOR (Enhanced Oil Recovery - pagerintas naftos išgavimas) metodus. Tai yra gavybos technologijos naudojant kambro smiltainių hidropraplėtimą, naujų, horizontalių eksploatacinių gręžinių gręžimą, vandens injekcijas slėgio atstatymui, galimas dalykas naudojant suplėšymą ar cheminius priedus ir kt. Naftos išgavimas gali būti pagerintas nuo maždaug 25% iki daugiau kaip 50%, tuo būdu padvigubinant išgaunamos naftos rezervus. Tačiau EOR metodai reikalauja žymių papildomų investicijų ir techninė bei ekonominė investitoriaus sėkmė nėra be žymios rizikos. LGT suskaičiavo, kad siekiant rentabilios naftos gavybos - 0,5-1 mln. t per metus, kasmet reikia investuoti į šį verslą 220-280mln. Lt., arba apie 4% biudžeto pajamų. Reikia suvokti, kad Lietuvos naftos telkiniai yra maži. Todėl tik tam tikro tipo naftos kompanijos pritrauktos paieškų potencialo, geros naftos kokybės, stabilumo, geros bendros infrastruktūros ir kt., galėtų būti suinteresuotos investuoti į naftos paieškas ir gavybą Lietuvoje. Tikėtina, kad suinteresuotumą parodys mažos ir vidutinės pagal tarptautinius standartus įmonės turinčios geras "know-how" technologijas (ypatingai jūros darbams), bet su mažu kaptalo pagrindu. Investicijų grąžinimas neturi būti labai ilgas. Tai reikėtų įvertinti nustatant fiskalines sąlygas. Dėl šių priežasčių lietuviškos naftos gavėjai siekia gauti aukščiausią kainą, kad kuo greičiau būtų apmokėtos investicijos ir gautas pelnas. 3.1.2.2. Įstatyminiai veiksniai Nuo 1992 metų naftos ir naftos produktų kainas kontroliuoja rinka. Lietuvoje yra priimti svarbiausi įstatymai, reguliuojantys naftos sektorių ekonominiu, aplinkosauginiu, geologiniu ir kitais požiūriais. Tačiau kai kurie jų skirti bendrai ūkinei veiklai ir nepakankamai pritaikyti naftos sektoriaus ypatybėms, todėl turėtų būti patobulinti. Svarbiausi įstatymai: • įmonių įstatymas; • naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas; • konkurencijos įstatymas; • akcinių bendrovių įstatymas; • aplinkos apsaugos įstatymas; • žemės gelmių įstatymas; • saugomų teritorijų įstatymas; • užsienio kapitalo investicijų įstatymas; • mokesčių administravimo įstatymas; • muitų ir akcizų įstatymas; • juridinių asmenų pelno mokestis; • PVM įstatymas. Yra dar specifiniai įstatymai, kurie turi įtakos Lietuvoje išgaunamos naftos kainai. Lietuvoje priimta eilė įstatymų ir normatyvinių dokumentų, kurie reglamentuoja ir reguliuoja šią veiklą įvairiais aspektais: teisiniu, aplinkosauginiu, ekonominiu. Tačiau bėda ta, kad juose numatytos priemonės ne visada įgyvendinamos iki galo, ne visi teisiniai aktai suderinami tarpusavyje, trūksta specializuotų, naftos sektoriui skirtų dokumentų. Pagrindinis dokumentas šiuo metu apibrėžiantis naftos gavybos vykdymą yra "Laikinosios naftos paieškų, žvalgymo ir gavybos Lietuvos respublikoje taisyklės", patvirtintos lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992m. kovo mėn. 16d. nutarimu Nr. 169 ir papildytos 1993m. rugpjūčio mėn. 4d. nutarimu Nr. 604. Pernai Vyriausybė planavo peržiūrėti taisykles, nes jos jau nesiderina su naujai priimtais įstatymais, reguliuojančiais naudingųjų iškasenų naudojimą. Lietuvos Respublikos Seimas 1995m. liepos 5d. priėmė "Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymą" Nr. I-1034, kuris nustato pagrindines Lietuvos Respublikos valstybės institucijų bei fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas tiriant, naudojant ir saugant Lietuvos Respublikos sausumos, jos kontinentinio šelfo ir ekonominės zonos Baltijos jūroje žemės gelmes. Įstatymas nustato, kad žemės gelmės yra išimtinė valstybės nuosavybė. Žemės gelmių išteklių naudojimo pagrindas yra naudojimosi teisė, kurią šio įstaymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos respublikos juridiniams ir fiziniams asmenims gali suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, o užsienio juridiniams ir fiziniams asmenims - Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 1996m. rugsėjo mėn. 10d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė "Lietuvos respublikos koncesijų įstatymą" Nr. I-1510, kuris žemės gelmes apibrėžia kaip vieną galimų koncesijos objektų ir teisę suteikti tokią konseciją pasilieka sau. Tokiu būdu atsiranda kolizija taikant šiuos du įstatymus naftos darbų reguliavimui, kieno sprendimu gali būti išduota konsecija (licencija) naftos paieškoms ir gavybai. Šios detalės turės būti numatytos ir aptartos naujai ruošiamoje naftos darbų reglamentavimo tvarkoje. Dabar taisyklės apibrėžia licenzijavimo plotų parinkimą, licencijų išdavimo tvarką, valstybės ir licencijatų teises ir pareigas bei kitas sąlygas. Darbai licencijuojamae plote skirstomi į tris stadijas: paieškų, žvalgymo ir gavybos. Kiekvienai stadijai nustatomas vykdymo laikas ir sudaroma atskira darbų programa. Paieškos gali trukti 3 metus nuo licencijos gavimo dienos, žvalgyba ir pasiruošimas gavybai - 3 metus nuo to laiko, kada Vyriausybė patvirtino žvalgybos darbų programą. Gavybos trukmė priklauso nuo gavybos režimo ir ekonominio tikslingumo. Šios ir kitos sąlygos aptariamos Licencijos sutartyje, kurią pasirašo Vyriausybės įgaliotos institucijos atstovas ir licencijatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1996m. spalio mėn. nutarimu Nr. 1232 "Dėl naftos paieškų ir gavybos Lietuvoje strategijos" pritarė Energetikos ministerijos parengtai "Naftos paieškų ir gavybos Lietuvoje strategijai" ir pavedė jai organizuoti jos vykdymą. Tačiau reformavus Vyriausybę, t.y. panaikinus Energetikos ministeriją, šis procesas sustojo ir numatytos priemonės nebuvo įgyvendintos. Viena iš numatytų krypčių buvo skatinti, kad tarptautinės naftos kompanijos ir Lietuvos įmonės aktyviai investuotų kapitalą į naftos paieškas ir gavybą, tobulinant mokesčių sistemą ir kitas veiklos sąlygas. Buvo numatoma tobulinti ir naftos darbų administravimą, t.y. įsteigti Energetikos ministerijoje specializuotą tarnybą, vykdančią naftos darbų politikos formavimo, licencijavimo organizavimo bei naftos darbų priežiūros funkcijas. Deja, tai nebuvo įgyvendinta ir valstybės politika šioje sferoje šiuo metu sunkiai realizuojama, ji prarado nuoseklumą bei tęstinumą. Šie procesai bandomi reguliuoti įkūrus Vietinių išteklių skyrių Ūkio ministerijoje, tačiau jis tik pradeda savo veiklą ir neturi pakankamai įgaliojimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Naftos paieškų ir gavybos strategijoje teigiama: "Skatinant, kad tarptautinės kompanijos ir Lietuvos įmonės aktyviai investuotų privatų kapitalą į naftos paieškas ir gamybą, tobulinti mokesčių sistemą ir kitas kompanijų veiklos sąlygas, įgalinančias rentabiliai eksploatuoti kuo mažesnius telkinius. Parengti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl naftos ir dujų išteklių mokesčio pakeitimo projektą, siekiant suderinti valstybės ir kompanijų interesus. Parengti Lietuvos respublikos naftos įstatymo projektą ir jo papildomų aktų projektus". Tačiau naftos paieškų ir gavybos strategijos pagrindinis tikslas: "užtikrinti valstybės pajamas iš naudojamų naftos telkinių tiek sausumoje, tiek jūroje, naudoti kuo daugiau telkinių ir išgauti iš jų kuo daugiau naftos. Nuolat vykdant naftos žvalgybą, paieškas ir gavybą, pasiekti ilgalaikį metinį gavybos lygį", negali būti įgyvendinamas siauru valstybės pajamų didinimo Lietuvoje požiūriu. Naftos ir dujų mokesčio įstatymas įteisina nelanksčią ir nediferencijuotą, nors patogią administravimo požiūriu, apmokestinimo sistemą. Mokesčio dydis gali būti traktuojamas įvairiai. Būtina pažymėti esminį momentą: verslinikų požiūriu svarbiausia yra ne šio konkretaus mokesčio, bet jam liekančių pajamų dalis po visų mokestinių atskaitymų ir išlaidų. Šį mokestį reglamentuoja LR naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas (1992 10 07). Mokesčio mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, nustatyta tvarka išgaunantys naftą ir dujas Lietuvos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje. Bazinis mokesčio tarifas (mokestis už naftą ir dujas - Royalty) – 20 proc. išgautos naftos ir dujų pardavimo kainos, bet ne mažiau negu LR Vyriausybės nustatyta kontrolinė kaina. Tuo atveju, kai nafta ir dujos išgaunamos valstybės lėšomis arba ir valstybės, ir kitomis lėšomis surastuose ir išžvalgytuose telkiniuose, bazinis mokesčio tarifas padidinamas atitinkamai 9 punktais arba papildomo tarifo (9 punktų) dalimi, proporcingai valstybės lėšų daliai. Mokestis mokamas avansu lygiomis metų mokesčių sumos, apskaičiuotos pagal numatomą išgauti naftos ir dujų kiekį, dalimis kas ketvirtį iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos. Metams pasibaigus, mokesčio suma perskaičiuojama pagal faktiškai išgautos naftos ir dujų kiekį ir iki vasario 1 dienos metų duomenys pateikiami VMI (Valstybinei mokesčių inspekcijai). Papildoma pagal metų apskaičiavimą mokesčio suma sumokama iki vasario 15 dienos. Palyginimui Danijoje toks mokestis visai panaikintas, Lenkijoje tik 5-7%, Rusijoje toks mokestis siekia 15-17%. Kuo didesni mokesčiai, tuo daugiau atsiranda nerentabilių telkinių. Valstybė turėtų būti suinteresuota, kad kuo daugiau naftos būtų paimta iš žemės gelmių. Galutinis rezultatas - valstybė dėl mažesnių mokesčių tik laimi, nes eksploatuojama daugiau telkinių, daugėja investicijų, didėja telkinių rentabilumas. Politiką šioje srityje gali ir turi formuoti Ūkio ministerija. Bazinis naftos mokesčio tarifas turėtų būti išskirtas pagal telkinio pelningumą. Žemiau panagrinėsime pavyzdį, kuriame nustatysime išgautos naftos realizacijos pajamas bei Vyriausybės pajamų lygį įmonėje, kurioje valstybės kapitalo dalis yra 67%, o 37% priklauso investitoriui. Bendros metinės realizavimo pajamos: 100 tūkst. t.*400 Lt.=40mln.Lt. Naftos mokestis 40mln. Lt. * 0,2 *ki =8 * ki mln. Lt., ki - naftos mokesčio diferencijavimo koeficientas; ki -nuo1 iki 0; ki - nustaymui mes turime fiksuoti valstybės pajamų dalį. Valstybės pajamų dalis Bendros realizacinės pajamos 40 mln.Lt. Bendros išlaidos - kapitalo grąžinimas ir eksploatacija 10 mln. Lt. Bendros pajamos (40-10)=30 mln. lt. Naftos mokestis ( kai ki = 1) 8 mln. Lt. Pajamų mokesčiai ir naftos mokestis 20 mln. lt. Grynosios pajamos 10 mln. Lt. (Invest. Dalis) Investitoriaus pajamų dalis 33 proc. (10/30) Valstybės dalis 67 proc. (20/30) Kadangi bendrosios - realizacinės pajamos gali mažėti priklausomai nuo telkinio produktyvumo, valstybė galėtų sumažinti naftos mokestį, išlaikydama valstybės dalį 67 proc. nuo eksploatacijos pajamų. (valstybės pajamų lygis taip pat turėtų būti pagrįstas). Įmonių, vykdančių gavybą Lietuvoje, veiklos analizė rodo, kad jų veikla yra pelninga esamoje situacijoje. Tokiu būdu, esamas mokesčių lygis (valstybės dalis) produktyviuose telkiniuose iš esmės yra pagrįstas, tačiau mokesčių struktūra keistina. Manoma, kad 29 proc. išgaunamos naftos neatitinka valstybės kaip kompanijos komercinio partnerio, atlikusio investicijas į paieškas ir prisiėmusio pilnos rizikos dalies. Turint galvoje išlaidas, susijusias su naftos baseino ištyrimu ir konkrečių telkinių atradimą bei jų žvalgybą, valstybės dalis turėtų siekti 20 proc. Kadangi skirtingiems licencijatams atitinka skirtinga surastos naftos dalis, ši kompensacija turėtų būti priklausoma nuo telkinio atsargų. Tačiau būtina atsižvelgti, kad dauguma mažesnių telkinių yra kritiniai rentabilumo prasme (pagal "Naftos paieškų ir gavybos Lietuvoje strategiją" telkiniai mažesni nei 3000 tūkst. t išgaunamos naftos). Toks mokesčio lygis paverstų juos nerentabiliais ir jie nebūtų įsisavinti. Todėl, naftos išteklių mokestis turėtų būti nustatomas siejant jį su gavybos lygiu. Gavybos lygis labiau tinkamas parametras nei išgaunami ištekliai, kadangi leidžia išvengti nesutarimų ir klaidų vertinant telkinio išteklius bei stimuliuoja gavybą vėlyvoje telkinio eksploatacijos stadijoje. Siūlomas naftos išteklių mokestis turėtų sudaryti 0-20 proc. ir galėtų būti nustatomas pagal tokią skalę (sausumoje): 3.3. lentelė Sausumos telkiniams siūloma naftos išteklių mokesčių skalė Metinis gavybos lygis iš telkinio (tūkst. t) Naftos išteklių mokestis (proc. nuo pajamų, pardavus išgautą naftą) 150,1 20 Baltijos jūros šelfe, kaip įrodyta, galimi didesni telkiniai, tačiau jų įsisavinimas reikalauja žymiai didesnių investicijų, kas apsprendžia ir didesnę riziką. 3.4. lentelė Jūros telkiniams siūloma naftos išteklių mokesčių skalė Gavybos lygis per metus (tūkst. t) Naftos išteklių mokestis (proc. nuo pajamų, pardavus išgautą naftą) 700,1 20 Telkiniams, kurie bus išžvalgyti ateityje, kompensacija valstybei neturi būti mokama, kadangi naftos kompanijos išžvalgo telkinius savo rizika. Naftos mokestis turėtų priklausyti nuo gavybos lygio taip pat, kaip ir sausumoje. Kompensacija už valstybės indėlį į paieškas, kaip jau buvo minėta, priklauso nuo tos dalies surastų ir išžvalgytų išteklių, kurie atitinka kompanijai (licenciatui) ir turi atspindėti valstybės ir kompanijos investicijų santykį bei rizikos laipsnius. Kompanijos investicijas apsprendžia gavybos būdas. Siūloma tokia mokesčių skalė, priklausomai nuo to, ar vystoma gavyba fontaninė, ar mechaninė. 3.5. lentelė Siūloma naftos išteklių mokesčių skalė priklausoma nuo gavybos būdo Gavybos lygis per metus (tūkst. t) Naftos išteklių mokestis esant fontaninei gavybai Naftos išteklių mokestis esant mechaninei gavybai 150 20 20 Būtina pabrėžti, kad tik įsisavinus konkretų telkinį, atsižvelgiant į tuo metu esamas naftos bei paslaugų ir medžiagų kainas, galima patikimai prognozuoti jo eksploatacinius ekonominius rodiklius, visiškai pagrįstai įvertinti optimalias valstybės ir kompanijos gavybos dalis. Todėl šis mechanizmas turėtų būti pakankamai lankstus. Šiuo tikslu įstatymas turi nustatyti naftos išteklių mokesčio ir kompensacijos už valstybės išlaidas kraštutines ribas ir įpareigoti vyriausybę patvirtinti bei koreguoti mokesčių lygį nustatytuose rėmuose. Tuo pačiu metu įstatymas garantuos sąlyginį mokesčių stabilumą. Reikia pabrėžti, kad mokesčių priklausomybė nuo gavybos lygio gali nors ir nežymiai, tačiau vis tik įtakoti įmonės sprendimus dėl gavybos. Vyriausybė per savo institucijas turėtų vykdyti tinkamą techninių kompanijos sprendimų kontrolę. Kaip alternatyva galėtų būti priimta mokesčių nustatymo schema "tose pačiose kraštutinėse ribose" pagal konkurso rezultatus (pretendentai siūlo mokesčio lygį savo paraiškos konkursui). Tai pakankamai efektyvus mechanizmas, tačiau jis sunkiai taikytinas, kai yra tik vienas pretendentas. Valstybės interesas turėtų būti siejamas ir su aktyvia kompanijos veikla, vykdant paieškų programą. Siekiant skatinti kompanijas aktyviai veiklai siūloma įvesti progresyvinį mokestį už licencijos plotą, kuriame vyksta paieškiniai darbai. Siejant terminus su veikiančiomis Naftos paieškų ir gavybos taisyklėmis, siūlomas toks mokesčių lygis. 3.6 lentelė Siūlomas mokesčių lygis už licencijoje nurodytą plotą (Lt/km2) Sausuma Jūra Iki 3 metų 120 200 4-ti metai 160 240 5-ti metai 240 320 6-ti metai ir daugiau 360 440 Taip pat rekomenduojama koncesijos (licencijos) sutartyse numatyti įmonių finansinius įsipareigojimus vykdant minimalią paieškų programą. Neįvykdžius šios programos Vyriausybė turi paimti iš įmonės sąskaitos banke sumą, lygią tarp deklaruotų minimalios išlaidų paieškoms ir realių išlaidų. Šiuo metu dvi bendros įmonės su užsienio dalyvavimu užsiima naftos gavyba. Pirmąją įkūrė Švedijos firma Svenska Petroleum Exploration AB ir Geonafta 1993 metais. Antąją įkūrė Geonafta su penkiais partneriais iš Danijos 1995 metais. Joje operatorius yra valstybinė Danijos įmonė DONG. 80% Geonaftos akcijų priklauso valstybei. Naftos gavyba susijusi su didele, palyginti su kitomis veiklos rūšimis investicijų rizika, kuri priklauso nuo daugelio veiksnių. Pagal tuos veiksnius išskiriamos rizikos rūšys, apibūdinamos žemiau. Geologinė rizika - kyla dėl geologinių sąlygų sudėtingumo, jų nepakankamo ištirtumo ir kitų priežasčių apsunkinančių telkinio radimą ir keliančių pavojų, kad nafta nebus rasta ir įdėtos lėšos bus prarastos. Ekonominė rizika - kyla dėl ekonominių sąlygų nestabilumo, tiek tarptautiniu mastu (naftos kaina, įrengimų, paslaugų kaštai ir kt.), tiek valstybėje, kur vyksta darbai (papildomi mokesčiai, rinkliavos ir kt.). Techninė rizika - kyla dėl vidinių šalies - šeimininkės sąlygų - neišvystytos infrastruktūros, nesuderintų standartų ir kitų veiksnių, galinančių pabloginti ir pabranginti gavybą ir sumažinti pelną. Politinė rizika - tai rizika kylanti dėl politinės būklės nestabilumo, kurios svarbiausios dalys ir veiksniai yra: • investicijų politika; • įstatymų ir kitų teisinių dokumentų sistema ir jų vykdymas • teismų ir arbitražo sistema (teismo sprendimų pagrįstumas, objektyvumas ir jų tvirtumas); • korupcija ir kyšininkavimas; • nacionalinės valiutos konvertuotumas; • aplinkosauginio reguliavimo mastai ir pobūdis; Žurnalo "Institutional investor" duomenimis šiuo metu Lietuva pagal bendrą investicijų rizikos laipsnį (kredito reitingą) užima 90 vietą pasaulyje. Tai patvirtina ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko duomenys apie investicijas į Lietuvos pramonė, kurios net 3 kartus mažesnės negu Estijoje. 3.1.3. Naftos gavybai taikytini mokesčiai Valstybės pajamų dydis, priklausantis nuo gamybos apimčių, sutarčių formų, šalies mokesčių sistemos yra derybų objektas, pasirašant sutartis konkretiems plotams ar telkiniams. Vidutiniškai valstybės pajamos sudaro 40-50 proc. išgautos naftos vertės. Žemiau pateikiamos dvi prognozinės valstybės pajamų lentelės, demonstruojančios santykines galimas pajamas, esant skirtingam gavybos ir mokesčių už išteklius dydžiui. Šių lentelių tikslas pademonstruoti galimus pajamų pokyčių dydžius, keičiant mokesčio už išteklius tarifą ir gavybos apimtis. Skaičiavimo modeliu priimta bendra su užsieniu firma, pelnas dalijamas pusiau, pirmuosius tris metus užsienio kompanija pelno mokesčių nemoka, sekančius du – moka 50 procentų mokesčius. 3.7 lentelė Galimos valstybės pajamos, esant bendrai įmonei (pelnas 50/50; naftos išteklių mokestis 20%) Gavybos metai 1 2 3 4 5 Gavyba, tūkst.t. 250 300 400 450 500 Kaina Lt/t 542,8 559,2 576 593,2 610,8 Pajamos, mln.Lt 135,72 167,76 230,4 266,88 305,4 Naftos išteklių mokestis (20%) 27,16 33,56 46,08 53,36 61,08 Eksploatacijos ir kt. Išlaidos mln.Lt 40 40 40 60 60 Pelnas prieš mokesčius mln.Lt 68,56 94,2 144,32 153,52 184,32 Pajamų mokestis, (%) 29 29 29 29 29 Pelno mokestis, (%) 0 0 0 14,5 14,5 Mokesčių suma, mln. Lt 9,92 13,64 20,92 33,36 40,08 Valstybės pajamos, mln. Lt 37,08 47,2 67 86,72 101,16 Lt/tonai 148,32 157,32 167,52 192,72 202,32 3.8 lentelė Galimos valstybės pajamos, esant bendrai įmonei (pelnas 50/50; naftos išteklių mokestis 10%) Gavybos metai 1 2 3 4 5 Gavyba, tūkst.t. 250 300 400 450 500 Kaina Lt/t 542,8 559,2 576 593,2 610,8 Pajamos, mln.Lt 135,72 167,76 230,4 266,88 305,4 Naftos išteklių mokestis (10%) 13,56 16,76 23,04 26,68 30,56 Eksploatacijos ir kt. Išlaidos mln.Lt 40 40 40 60 60 Pelnas prieš mokesčius mln.Lt 82,16 111 167,36 180,2 214,84 Pajamų mokestis, (%) 29 29 29 29 29 Pelno mokestis, (%) 0 0 0 14,5 14,5 Mokesčių suma, mln. Lt 11,92 16,08 24,28 39,2 46,72 Valstybės pajamos, mln. Lt 25,48 32,84 47,32 65,88 77,28 Lt/tonai 101,92 109,48 118,32 146,4 154,56 3.9 lentelė Valstybei tenkančių pajamų palyginimas, sumažinus naftos išteklių mokestį du kartus Gavybos metai 1 2 3 4 5 Valstybės pajamos, kai naftos išteklių mokestis – 20%, mln. Lt 37,08 47,2 67 86,72 101,16 Valstybės pajamos, kai naftos išteklių mokestis – 10%, mln. Lt 25,48 32,84 47,32 65,88 77,28 Skirtumas % 31 30 29 24 24 Iš 3.9 lentelės matyti, kad didinant gavybos apimtis daugmaž proporcingai didėja ir valstybės pajamos, tuo tarpu du kartus sumažinus mokesčius už išteklius tarifą, valstybės pajamos sumažėja 24-31 procentu ( be pelno mokesčių lengvatų sumažėjimas būtų19-21 proc.). Taigi akivaizdu, kad valstybei sumažinus naftos išteklių mokestį du kartus, būtų rentabiliau panaudojami telkiniai, kuriuose naftos debitas yra nedidelis, tuo tarpu valstybei tenkanti dalis sumažėtu tik trečdaliu ar tik ketvirtadaliu. Tai skatintu bendroves eksploatuoti mažesnius telkinius, ir bendras išgaunamas naftos kiekis Lietuvoje didėtų, tuo pačiu didindamas ir valstybes pajamas. 3.1.3.1. Pridėtosios vertės mokestis Pridėtosios vertės mokesčio pirmtakas buvo bendrasis akcizas, nustatytas 1991 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. I-2081. Šio mokesčio tarifas - 15 %, o nuo 1992 m. liepos 1 d. - 18 %. Prekėms, realizuojamoms užsienio valstybėse už konvertuojamą valiutą - 10 % tarifas. Šiuo mokesčiu buvo apmokestinama visa Lietuvoje pagaminta produkcija bei suteiktos paslaugos, taip pat prekybos, tiekimo organizacijų antkainis, bankų pajamos. Mokėjo visi ūkio subjektai, išskyrus fizinius asmenis bei įmonės, kurios gamino valstybės subsidijuojamas prekes bei teikė subsidijuojamas paslaugas. Tai yra beveik tas pačias prekes ir paslaugas; kurios dabar neapmokestinamos PVM mokesčiu. Pridėtosios vertės mokesčio įstatymą Nr. I-345 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 1993 m. gruodžio 22 d. (priedas Nr. 2). PVM įstatymas įsigaliojo nuo 1994 m. gegužės 1 d. Šiuo mokesčiu apmokestinamos importinės prekės ir paslaugos, suvienodinti mokesčio skaičiavimo principai visuose prekių ir paslaugų gamybos ir pardavimo etapuose, išplėsta mokesčio ėmimo bazė, atsisakyta rinkti šį mokestį iš mokėtojų, gaunančių, iki 50 tūkst. Lt įplaukų per metus. PVM mokesčio mokėtojas - galutinis prekės vartotojas. Taigi ir šis mokestis iš esmės pakeitė bendrojo akcizo mokestį. Jis per 1994 metų II ir III ketvirčius sudarė 6.2 % bendro vidinio produkto. Tačiau Pridėtosios vertės mokesčio įstatyme numatyta daug lengvatų ir išimčių, kurios pažeidžia pagrindinį PVM skaičiavimo ir mokėjimo principą ir apsunkina šio mokesčio teisingą taikymą. Neseniai Seimas priėmė jo pataisas. Iš PVM neapmokestinamų prekių ir paslaugų sąrašo išbrauktos kai kurios pozicijos. Importo PVM surinkimas, baudų delspinigių išieškojimas perduotas muitinės įstaigoms. Šiuo metu praktiškai baigiama panaikinti visas PVM mokėjimo lengvatas. Šis mokestis jau tapo pagrindiniu biudžeto pajamų šaltiniu.. 3.1.3.2. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos 5 d. yra priėmęs "Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymą" Nr. I-1034, kuris nustato sausumos, kontinentinio šelfo bei ekonominės zonos Baltijos jūroje žemės gelmių naudojimo ir saugojimo tvarką. Žemės gelmės yra išimtinė valstybės nuosavybė. Žemės gelmių naudojimo pagrindas yra naudojimosi teisė, kurią šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti suteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotų valstybinių institucijų. Valstybinių gamtos išteklių nuosavybė realizuojama per mokesčius už valstybinius gamtos išteklius. Juos reglamentuoja "Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas" Nr. I-1163, priimtas 1991 m. kovo 21 d. Šio įstatymo tikslas - didinti gamtos išteklių naudotojų atsakomybė už suteikto nacionalinio turto efektyvų ir taupų naudojimą, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius įskaitomas į gamybos kaštus ir mokamas į valstybės biudžetą. Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius skaičiavimo metodiką ir tarifus nustato LRV 1995 spalio 10 d. nutarimas Nr. 1320 "Dėl mokesčių už valstybinius gamtos išteklius". Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius indeksuojami kas trys mėnesiai, taikant suvestinę vartojamų prekių ir paslaugų kainų indeksą, kuris nustatomas ankstesnio ketvirčio antrojo mėnesio kainas palyginus su 1995 metų gruodžio mėnesio kainomis. Indeksuoti mokesčių tarifai įsigalioja nuo kiekvieno metų ketvirčio pradžios. Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius, ištirtus valstybės lėšomis, skaičiuojami pagal formulė: Mn= Tn . Qn (3.1) čia Mn - mokestis už išgautą n-tojo išteklio kiekį ar turį, Tn - n-tojo išteklių kiekio ar tūrio vieneto tarifas, kuris apima mokestį už valstybinių gamtos išteklių tyrimus ir mokestį už valstybinių gamtos išteklių, kaip nacionalinio turto, naudojimą, Qn - išgauto n-tojo išteklių kiekis arba tūris. Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius, ištirtus ūkio subjekto lėšomis skaičiuojami pagal formulė: Mn = ( Tn- Tr ) . Qn , (3.2) čia Tr - mokesčio už valstybinių gamtos išteklių tyrimus tarifo dalis. Jei ūkio subjekto lėšomis atlikti visi telkinio geologinės paieškos ir žvalgybos darbai, tai Tr= 0.1 Lt/ m3(t). Jei ūkio subjekto lėšomis atlikti tik telkinio žvalgybos darbai - Tr = 0.05 Lt/ m3(t). Minėtas LRV nutarimas Nr.1320 tarifų naftos ir dujų ištekliams nenustato. Jų mokesčius nustato kiti įstatymai. 3.1.3.3. AKCIZAI Individualūs akcizai nustatyti 1991 metų pabaigoje. Jie pakeitė buvusį apyvartos mokestį. Individualiais akcizais buvo apmokestinti alkoholiniai gėrimai, naftas produktai, tabako gaminiai, elektros energija, šaldytuvai, dulkių siurbliai, kojinės, audiniai ir kai kurios kitos pramoninės bei maisto prekės. Akcizų tarifai buvo keičiami atsižvelgiant į infliaciją. Nuo 1994 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Akcizų įstatymui, šiuo mokesčiu apmokestinamų prekių sąrašas gerokai sumažintas. Nustatyti akcizai tik alkoholiniams gėrimams, alui, tabako gaminiams, naftos produktams, elektros energijai, kavai, prabangiems lengviems automobiliams, bižuterijai iš tauriųjų metalų ir erotiniams bei smurto pobūdžio leidiniams. Akcizų tarifai nustatyti - ad valorem - absoliučia suma prekės vienetui. Tai leidžia eliminuoti infliacijos poveiki akcizo dydžiui. 3.1.3.4. MUITAI Lietuva galutinai stabilizavo savo muitų sistemą ir pagal daugelio pasaulio šalių patirti nustatė kelių rūšių diferencijuotus importo muitų tarifus. Vyriausybė nustatė skirtingus muitus toms valstybėms, su kuriomis pasirašyti palankiausios prekybos susitarimai arba kurios vienašališkai taiko tokį rėžimą Lietuvai (šie muitai yra konvenciniai) ir su kuriomis dar nėra pasirašyti jokie prekybiniai-ekonominiai susitarimai (šie muitai vadinami autonominiais ir yra didžiausi - palyginti su konvenciniais, jie 5-10 procentinių punktų didesni). Preferenciniai muitai, taikomi šalims, su kuriomis Lietuva yra pasirašiusi laisvos prekybos sutartis. Šie muitų tarifai yra mažiausi ir jie nustatyti dvišalėmis sutartimis. Didžiausi - autonominiai muitai - bus taikomi labai nedaug valstybių, iš kurių pernai Lietuva importavo tik 2,8 % visos šalies importo apimties. Be to toks muitų diferencijavimas skatins Europos Sąjungos šalių gamintojus, kurie neturi prekės kilmės dokumentų ir kuriems nebus taikomi mažesni preferenciniai muitai, įsigyti šiuos dokumentus. Tai kartu reikš, kad į Lietuvos rinką pateks mažiau nekokybiškų ir nelegalių prekių. Nauja yra ir tai, kad visi importo muitai nustatyti tik procentine išraiška (išskyrus alkoholinius gėrimus, tabaką ir cukrų ), o ne mišriai kaip anksčiau. LRV nutarimu patvirtinti taip pat sąrašai valstybių, kurių kilmės sertifikatus turinčioms prekėms bus taikomi konvenciniai bei preferenciniai importo muitai. 3.1.3.5. KITI MOKESČIAI Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis. Jis įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šį mokestį moka juridiniai asmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Mokesčio tarifai yra du: • 1 % nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus. • Žemės mokestis (tarifas - 1.5 % žemės kainos, 1994 m. įplaukos – 7,7 mln. Lt), žemės nuomos mokestis (tarifas - 6 % žemės kainos, įplaukos 30,3 mln. Lt) atskaitymai keliams taisyti ir prižiūrėti (0,1-1 % realizavimo įplaukų, įplaukos - 147.7 mln. Lt), prekyviečių mokestis (konkretų mokesčio objektą ir tarifą nustato miestų ir rajonų valdybos įplaukos - 3.3 mln. Lt), mokestis už aplinkos teršimą (įplaukos – 6,1 mln. Lt). Šie mokesčiai neturi didesnės įtakos biudžeto įplaukoms, juos moka ne visi ūkio subjektai. Be to, jie įskaitomi į gamybos sąnaudas. Žyminis mokestis (įplaukos 1994 m. - 110 mln. Lt) ir konsulinis mokestis (įplaukos 1994 m. – 7,4 mln. Lt) pakeitė buvusias rinkliavas už valstybės institucijų atliekamus veiksmus bei išduodamus juridinė galią turinčius dokumentus. Išvados 1. Bet kokios valstybės eksportuojamos naftos kainos vienaip ar kitaip yra pririštos prie pasaulinių naftos kainų. Todėl aktualu, kokiais principais yra nustatomos eksportuojamos naftos kainos, bei kokie yra sudaromi pardavimų sandoriai. 2. Nustatant naftos kainas kaip remiamasi tam tikrų standartinių naftos rūšių kainomis, kurias pateikia agentūros. 3. Pagrindinė standartinė naftos rūšis, pagal kurią nustatomos naftos kainos kitoms Europoje išgaunamoms nestandartinėms naftos rūšims yra Brentas. 4. Vieni pagrindinių eksportuotojo uždavinių yra: kiek įmanoma atidžiau sekti pagrindinių naftos rūšių kainų kitimus, ir tuo pačiu metu nustatyti savo prekiaujamai naftai tokią kainą, kuri būtų konkurentinga tarp panašią naftos rūšį parduodančių konkurentų. 5. Tarptautinė prekyba susijusi su nemaža rizika: kompanija gali patirti nuostolius dėl didelių pervežimo atstumų, užsitęsia sutarties vykdymo terminai, atsiranda kredito rizika. 6. Įmonė, nusprendusi eksportuoti savo produkciją į užsienio šalies rinką, turi skverbti sudarytu eksporto operacijų planu – eksporto strategija, kuri įgalintų efektyviai siekti įmonės nustatytų tikslų. 7. Įmonė, siekdama sėkmingai eksportuoti savo produkciją į užsienį, turi surinkti kuo daugiau informacijos apie šias šalis ir eksporto galimybes į jas. 8. Kad produkcijos eksportas būtų sėkmingas, reikia laikytis šių taisyklių: • Kompetencija teisiniais klausimais; • Kompetencija finansiniais klausimais; • Mokėjimas prisitaikyti prie užsienio rinkos; • Nedaryti neplanuotų išlaidų, vengti nuostolių, laikytis sutartyje numatytų prekių tiekimo terminų. 9. Norint nustatyti optimaliausią naftos transportavimo būdą reikia atsižvelgti į: • Įmonės išteklius; • Infrastruktūrą Lietuvoje bei šalyse, į kurias eksportuojama; • Produkcijos specifikacijas; • Užsienio rinkų atstumą nuo produkcijos gamybos šalies; • Pervežimo skirtingomis transporto priemonių rūšimis kaštus; • Transportuojamo krovinio svarbą ir pristatymo laiką bei kt. 10. Lietuvoje per metus įmanoma išgauti nuo 0,5 iki 1 milijonų tonų naftos, dėl to neįmanoma su šia nafta patenkinti visų respublikos energetinių poreikių, kurie yra apie 5 milijonai tonų. 11. Vieno naftos gręžinio jūroje kaina yra tris – penkis kartus didesnė už gręžinio sausumoje kainą. 12. Galimos valstybės pajamos, sumažinus naftos išteklių mokestį du kartus, sumažėtų tik ketvirtadaliu, tačiau tai leistų rentabiliai eksploatuoti nedidelius gręžinius ir pritrauktų daugiau investicijų. 13. Lietuviška nafta savo savybėmis labiausiai yra panaši į Brent Blent standartinės rūšies naftą, išgaunamą Šiaurės jūroje. 14. Tik atlikus išgaunamos naftos analizę galimą surasti jos artimiausią atitikmenį iš standartinių naftos rūšių ir nustatyti eksportuojamos žaliavos realią kainą. 15. Nustatant eksportuojamos naftos kainas reikia atsižvelgti į gavybos, transportavimo bei jos perdirbimo kaštus. 16. Siekiant išvengti nepageidaujamų staigių naftos kainų svyravimų, nustatant kainas, reikia naudoti standartinių naftos rūšių tam tikro laikotarpio kainų vidurkius. 17. Kad išvengti nuostolingos gavybos, sudarant sandorius, reikia susitarti dėl apsaugos mechanizmų. LITERATŪRA 1. StD prie LRV.Lietuvos užsienio prekybos kainos. StD 1993 2. Bartkienė A. Rinkos kainų politika ir kainodara. Valstybinis leidybos centras 1993 3. Vilhelmas Bagdonas. Rinkos ekonomika: privatizacija, sandoriai, kainodara. Technika. 1992 4.Energijos kainos. Valstybinė energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos komisija 1997 5. Lietuvos informacijos institutas. Vadovams apie valdymą ir ekonomiką: kaip patekti į tarptautinę rinką. –V.: 1995 6. Urbonavičius S. Marketingas: apie sudėtingus dalykus – paprastai. Pačiolis 1995 7.Horsnell Mabro. Oil markets and prices: the Brent market and the formation of world oil prices. Oxford University Press 1993 8. World oil trends 1996 Edition. Arthur Andersen & Cambridge energy research associates. 1996 9.World oil trends 1997 Edition. Arthur Andersen & Cambridge energy research associates. 1997 10. Daniels J.D. Radebough L.H. International Business: Environments and operations. –IL 1989. 11.Pradeep K. Mitra. Adjustment of Oil – Developing countries: a comparative economic analysis. Cambridge Univ Pr. 1994 12.Eurostat. Energy Prices: a survey of consumer prices for gas, electricity and oil in the community up to July 1993. European communities. 1994 13. Siamack Shojai. The new global oil market: Understanding ennergy issues in the world economy. Praeger Pub Text. 1995 14.Paul Horsnell. Oil market & prices. Pennwell Pub. 1993 15. Hartshorn J.E. Oil Trade: politics and prospects (Cambridge studies in energy and the environment). Cambridge Univ Pr. 1993 16.Oil, gas and coal suply outlook. OECD. 1995 17. Griffin Teece. OPEC behaviour and world oil prices. Unwin Hyman. 1982 18. Hasan Mohammad Yousuf, Walter J. Mead. World oil prices: demand, suply and substitutes. Intl Res Ctr for Energy. 1990 19. Joe Roeber. The evolution of oil markets: trading instruments and their role in price formation. Confenn Pub. 1987 20. Robert Mabro The marker for North sea crude oil. Oxford Univ Press. 1986 21. Mark Rodekohr (USA department of energy, energy information administration). World oil market and oil Price Chronologies: http://eiainfo.eia.doe.gov/emeu/cabs/chron.html 22. G.Daniel Butler. International energy outlook. http://www.eia.doe.gov/oiaf/ieo95/oil.html

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!