Lietuvos krikščioniškoji dvasininkija

Po 1830-1831 sukilimo numalšinimo nepaisant reakcinės Mikalojaus I (1825-1855) politikos, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje pasipriešinimo judėjimas plėtėsi. 1848 m. revoliuciniai įvykiai Vakarų Europoje, Rusijos imperijos pralaimėjimas Krymo kare (1853-1855), Mikalojaus I valdymo pabaiga, Aleksandro II atėjimas į valdžią tapo prielaida buvusios Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo atkūrimo viltims atgimti.
1861 vasario 5 (27) d. Varšuvoje vykusią religinę patriotinę manifestaciją tikslinga vertinti kaip tiesioginę šių vilčių išraišką. Manifestacijos aukos (žuvo 5 jos dalyviai) iššaukė manifestacijų bangą - procesijos, atlaidai, pamaldos bažnyčiose, istoriografijoje apibūdinamos kaip taikaus protesto formos, 1861 m. pavasarį ir vasarą apėmė praktiškai visas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes. Dar manifestacijoms nepasibaigus, ėmė kurtis slaptos organizacijos, kurios svarbiausiu uždaviniu laikė naujo sukilimo rengimą. Varšuvoje prasidėjus sukilimui ir Laikinajai tautinei vyriausybei pradėjus darbą, Lietuvos provincijos komitetas 1863 vasario 1 d. paskelbė apie prisidėjimą prie sukilimo. Istoriografijoje yra atkreiptas dėmesys, jog kitaip nei Lenkijos Karalystėje, Lietuvoje ir Baltarusijoje 1863 m. sukilimo pobūdį žymiai daugiau veikė komplikuoti tautiniai, religiniai ir visuomeniniai santykiai (D. Fajnhauz).
Konfesinis veiksnys, turint omenyje religijos vaidmenį multikonfesinėje to meto Lietuvos visuomenėje, pasipriešinimo judėjime buvo itin svarbus. Vertinant manifestacijas ir sukilimą konfesinių santykių plotmėje, akivaizdu, jog čia susidūrė dviejų krikščioniškų Bažnyčių - katalikų, su kuria sietos Respublikos atgaivinimo viltys, ir stačiatikių, to meto valstybinės Bažnyčios, interesai. Tiek viena, tiek kita Bažnyčia negalėjo likti pasipriešinimo judėjimo nuošalėje. Ar Lietuvos stačiatikių dvasininkijos laikysena sukilimo atžvilgiu atitiko oficialią valstybinės Bažnyčios liniją, bus galima atsakyti tik atlikus atitinkamus tyrimus.
Lietuvos katalikų dvasininkijos dalyvavimas sukilime nekvestionuojamas, tačiau, nepaisant palyginti gausios sukilimo istoriografijos, problema išsamiau nenagrinėta. Peršasi prielaida, jog 1863 m. sukilimo istoriografijoje dėmesys dvasininkijos problematikai nėra adekvatus jos dalyvavimo mastui.
Tiek lenkų, tiek lietuvių sukilimo istoriją vienu ar kitu aspektu liečiančiuose darbuose praktiškai iki pastarųjų metų tyrinėjimų (V. Merkys, E. Niebelski) vyravo nuomonė apie negatyvią katalikų hierarchų nuostatą ir aktyvų eilinių dvasininkų dalyvavimą. V. Merkys studijoje apie Žemaičių vyskupą Motiejų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!