Lietuvos įmonių bankroto ekonominiai aspektai

ĮVADAS Žodis „bankrotas“ ( itališkai banca rotta) yra kilęs iš viduramžių Italijos miestuose gyvavusio papročio- laužyti prasiskolinusio ir pabėgusio bankininko ar pirklio suolus. Bendriausia prasme bankrotas apibūdinamas kaip negalėjimas išmokėti skolų, sužlugimas. Išsivysčiusiose šalyse įmonių bankrotas - įprastas ekonomikos reiškinys. Lietuvoje bankroto sąvoka nebuvo žinoma iki Nepriklausomybės atkūrimo, kadangi tuo metu egzistavo centralizuota ekonomika. Pirmosios bankroto bylos Lietuvoje pradėtos kelti tik nuo 1993 m. Per šį laiką sukaupta nemažai patirties, leidžiančios atlikti tam tikrus apibendrinimus. Bankroto bylos iškėlimas jau tapo įprasta teismo procedūra, padedančia spręsti įsisenėjusių skolų problemas. Nepalankiai pakitusi verslo aplinka, nenumatyti ir nepageidaujami įvykiai sukelia bankroto grėsmę. Įmonių bankrotas yra sudėtingas ekonominis, socialinis ir juridinis reiškinys. Lietuvos ūkis ir nepriklausomybės laikotarpiu nepatyrė esminių sukrėtimų ir turėjo persiorientuoti į visiškai naują – ekonominę rinkos sistemą, tai yra įeiti į naujas rinkas, pakeisti ūkio struktūrą. Šitas persiorientavimo laikotarpis buvo skausmingas – sukėlė didelį bendrojo vidaus produkto mažėjimą, nedarbo lygio didėjimą. Šalies ekonominiai, politiniai pokyčiai, infliacijos svyravimai, silpna teisinė bazė, nestabili mokesčių sistema bei kiti veiksniai darė neigiamą įtaką įmonių veiklai. Nesėkminga šalies ūkinė veikla sukėlė daugelio įmonių bankrotą. Pats bankrotų skaičius tiesiogiai dar neparodo šalies ekonominės būklės – įmonės bankrutuoja ne vien dėl prastos ūkio padėties, bet ir dėl stipresnių, perspektyvesnių įmonių konkurencijos bei savo subjektyvių sprendimų. Siekiant sumažinti bankrutuojančių įmonių skaičių, labai svarbu nustatyti, kas lemia, kas įtakoja, kas teikia pagrindą bankroto atsiradimui. Visuotinai pripažinta, kad dažniausiai įmonės bankrotas daugybės subjektų, taip pat valstybės, požiūriu yra blogesnė išeitis nei jo išvengimas. Todėl svarbu, kad kiekviena įmonė turėtų savo veiklos stabilumo, tęstinumo ir vertinimo modulį. Tik objektyvus padėties vertinimas, gebėjimas numatyti kylančią riziką, teisingų sprendimų priėmimas tinkamu laiku finansų, investicijų, technikos ir technologijų, darbo organizavimo, naujų prekių kūrimo, bei kitose srityse yra svarbios įmonės stabilumo ir tęstinumo prielaidos. Tinkamas rizikos įvertinimas ir nustatymas potencialių bankroto priežasčių yra itin svarbu tolimesnei įmonės veiklai, nes dabartiniame ekonomikos raidos etape Lietuvos įmonėms aktualiausia problema tampa įsitvirtinimas ir išlikimas rinkoje. Bankroto bylos iškėlimas tampa jau įprasta procedūra Lietuvoje, kadangi padeda išspręsti įsisenėjusias problemas. Laiku iškelta bankroto byla, o ne vilkinimas ją iškelti gali padėti atsigauti įmonei arba su minimaliais nuostoliais išspręsti ūkio subjektų problemas. Darbo objektas. Lietuvos įmonių bankroto ekonominiai aspektai bei įmonių bankrutavimo proceso procedūros taikymo pagrindiniai teisiniai aspektai. Darbo tikslas. Ištirti įmonių bankroto ekonominius ir teisinius aspektus, atlikus Lietuvos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių statistinę analizę. Darbo uždaviniai: 1. Atlikti literatūros, kurioje aptariamas bankrotas ir jo aspektai, analizę. 2. Išanalizuoti Lietuvos įmonių bankroto procedūrų statistiką. 1. Bankroto samprata Įmonių bankrotai – vienas iš labiausiai paplitusių rinkos ekonomikos reiškinių. Egzistuoja nuostata, kad kol egzistuoja verslas, tol yra įmonės bankroto tikimybė. Nė viena įmonė nėra garanuota, kad jos veikla visą laiką klestės, kad jų siūloma produkcija ar paslaugos nuolat turės paklausą. Siekdami išgyventi šiuolaikinės rinkos sąlygomis, verslininkai yra priversti imtis rizikingų projektų. Yra begalė bankroto priežasčių, kurios gali būti skirstomos į išorines ir vidines (žr. 1 lentelę). 1 lentelė Bankroto priežasčių klasifikacija Išorės Vidaus 1. Šalies ekonominė politika; 2. Šalies politinė padėtis; 3. Įstatyminės bazės nepastovumas; 4. Infliacija ar defliacija; 5. Užsienio valiutos kursų svyravimai; 6. Darbo rinkos pokyčiai, nedarbo lygis; 7. Naujų konkurentų atsiradimas; 8. Mokesčių sistemos pokyčiai; 9. Palūkanų normų pokyčiai; 10. Įmonės partnerių klaidos ir abejingumas; 11. Išorės informacijos vartotojų įtaka; 12. Naujų produktų technologijų diegimas rinkoje; 13. Priklausomybė nuo tiekėjų ir pirkėjų; 14. Stichinės nelaimės, nepalankios klimatinės sąlygos ir kitos nenumatytos aplinkybės. 1. Įmonės vadovybės neteisinga verslo filosofija ir veiklos stilius; 2. Netinkama įmonės organizacinė struktūra; 3. Neracionali įmonės valdymo sistema; 4. Bloga personalo politika: žema personalo kompetencija, netinkamas pareigų, teisių ir atsakomybės paskirstymas bei darbo pasidalijimas; 5. Neracionalus išlaidų naudojimas; 6. Bloga apskaitos sistema; 7. Nesukurta efektyvi turto apsaugos sistema; 8. Pasenusių technologijų naudojimas; 9. Ignoruojama finansinė analizė, vidaus kontrolė ir auditas; 10. Netinkamas veiklos planavimas ir prognizavimas; 11. Konfliktai įmonės viduje; 12. Didelės valdymo išlaidos; 13. Kitos nenumatytos aplinkybės ir priežastys. Šaltinis: Mackevičius J., Poškaitė D. (2000) Įmonių bankroto prognozavimo tyrimai. Vilnius. Prieš pradedant nagrinėti bankroto procesus reiktų išsiaiškinti, kas jis yra. Lietuvos Respublikos bankroto įstatyme pateiktas toks apibūdinimas: bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. O nemoki įmonė yra tokia, kai ji neatsiskaito su kreditoriais praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditorių ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti arba praėjus tokiam pat terminui po kreditorių reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės [8]. 2. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių skaičiaus dinamika Grėsmingas žodis “bankrotas” Lietuvoje realia sąvoka tapo po nepriklausomybės atkūrimo. Ankstesniais laikais neefektyviai veikiančių įmonių nuostolius padengdavo valstybė. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis 2007 m. birželio 30 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 302,54 tūkst. juridinių asmenų, iš jų išregist­ruota – 130,4 tūkst., t. y. 43,1 procento. Nuo 1993 m. iki 2007 m. birželio 30 d. bankrotas buvo paskelbtas 5578 (1pav.) įmonėms ir 14 bankų, tai sudaro 1,85 procento visų įregistruotų juridinių asmenų. 5339 įmonėse buvo vykdomos teisminės ir 239 – neteisminės bankroto procedūros. 4349 įmonėse, tai sudaro 77,97 procento visų bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bei 13 bankų (92,9 procento), bankroto procedūros jau baigtos. 1 pav. Pradėti ir baigti teismo procesai (1993-2007m.) Iš pateikto grafiko (1 pav.) aiškiai matyti bankrutuojančių įmonių skaičiaus didėjimo tendencija. Didžiausias pokytis, skaičiuojant kartais, užfiksuotas 1994 metais, palyginti su 1993 metais, įmonių, kuriose pradėtos bankroto procedūros, skaičius padidėjo net 4,5 karto. Bankrotų bylos tęstinumui turėjo įtakos ir 1998 m. Rusijos Federacijos finansų krizė (rublio devalvavimas) ir dėl to sumažėjęs Lietuvos eksportas į Rusiją, prekybos monopolizavimas ir importo didėjimas. Absoliutus pokytis didžiausias 2002m. O 2003 m., palyginti su 2002 m., net 24 proc., sumažėjo pradėtų įmonių bankroto procedūrų. Šiam sumažėjimui įtakos turėjo tai, kad 2002 m. pabaigoje, patikslinus Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymą, sumažėjo galimybė inicijuoti bankroto procesus beturtėms įmonėms. 2002 m. ir 2003 m. padaryti įmonių bankroto įstatymo patikslinimai sudarė sąlygas: • Pradėti bankroto procedūras įmonėms, laiku nemokančioms darbuotojams atlyginimų; • Įmonių, neturinčių pakankamai turto teismo ir administravimo išlaidoms sumokėti, bankroto procedūras vykdyti supaprastinta tvarka ir sutrumpinti šių įmonių bankroto procedūrų vykdymo trukmę iki 1 metų. 2 pav. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės pagal ekonominės veiklos rūšis 1993–2007 m. birželio 30 d. Per analizuojamą laikotarpį (1993–2007 m. birželio 30 d.) bendrame bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių skaičiuje didžiąją dalį sudaro didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės (41,7 proc.). Taip pat dideliu bankrotų skaičiumi pasižymi ir apdirbamoji gamyba (27,5 proc.). Viena iš prielaidų, kodėl daugiausia bankrutuoja prekybos įmonės – vis aštrėjanti konkurencija. Pramonės įmonės taip pat bankrutuoja dėl konkurencijos ir nesugebėjimo prisitaikyti prie tarptautinių rinkų. 3 pav. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės pagal teisinę formą nuo 1993 iki 2007 m. Analizuojant bankrutuojančias ir bankrutavusias įmonės pagal teisinę formą nuo 1993 iki 2007 m. (3 pav.) išryškėja uždarosios akcinės bendrovės (60,2 proc.). Pakankamai didelę dalį bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių sudaro individualios įmonės (35 proc.). Mažiausiai bankrutavo valstybės ir savivaldybės įmonės. 3. Įmonės nemokumas. Įmonės kreditoriai. Bankroto bylos kėlimo motyvai, iniciatoriai Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pradėjus įmonės nemokumo procedūrą, įmonė išlaiko nuosavybės teises [8]. Tam, kad įmonė galėtų atsiskaityti su tiekėjais ar/ir kitais kreditoriais bei už kitus įsipareigojimus, įmonė turi turėti ir pinigų, ir likvidų turtą, kurį galėtų greitai paversti pinigais. Taigi įmonės vadovai, siekdami mažiausios rizikos, turi nuolat stebėti ir vertinti įvairias rizikos rūšis bei turi gebėti racionaliai vadovauti įmonei. Šiems procesams stebėti ir reguliuoti reikia informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti veiklos rizikos laipsnį [10]. Paprastai yra skiriami šie įmonės veiklos problemas sukeliantys faktoriai (krizių priežastys): • vadovų nesėkmės; • finansų valdymo nesėkmės; • klientų ir rinkodaros nesėkmės; • sistemos bei struktūros nesėkmės.  Finansų valdymo nesėkmės yra vienos iš svarbiausių įmonei, kadangi daugelis finansinių krizių savo esme yra likvidumo krizės, galinčios nuvesti įmonę į bankrotą. Dauguma krizių, kurias sukėlė įvairios priežastys, dažnai perauga į finansines. Galima išskirti šiuos veiksnius, turinčius įtakos finansinės krizės atsiradimui: • prasti sprendimai dėl kreditų; • paimti per dideli kreditai; • didžiausio kredito davėjo praradimas; • partnerių atsisakymas teikti komercinį kreditą; • finansinės kontrolės neturėjimas; • prasta įmonės finansų politika. Praktika rodo, kad bankrotai dažniau vyksta tose įmonėse, kuriose nėra (arba labai silpna) vidinės kontrolės sistema ir kuriose neatliekama finansinė analizė. Manoma, kad kiekvienas įmonės vadovas turi turėti „analitinį mąstymą“, kitais žodžiais, tam tikrą supratimą apie pelningumą, mokumą, kapitalo struktūrą, pinigų srautus ir kitus finansinius rodiklius.       Jeigu įmonė patiria nuostolių, vadinasi, jai gresia nemokumas. Dėl nuostolių prarandamos galimybės plėsti gamybą, pakeisti pasenusius įrengimus ir technologijas. Natūralu, kad įmonių vadovai turi nuolat stebėti kapitalo struktūrą, piniginius srautus – tik tinkamas šių klausimų valdymas gali garantuoti veiklos stabilumą, teisę į savo turtą [8]. Įmonės kreditorius – juridinis ar fizinis asmuo, suteikęs, teikiantis įmonei, įstaigai skolon finansus, prekes ar paslaugas. Paprastai kreditoriai skirstomi į tuos, kurie parduoda prekes ir paslaugas, ir tuos, kurie teikia paskolas [14]. Prie kreditorių priskiriami: • juridiniai ar fiziniai asmenys, teikiantys paskolas. • juridiniai ar fiziniai asmenys, skolon suteikiantys prekes ar paslaugas. • mokesčius renkančios institucijos, kai atsiradusi mokestinė skola dar nesumokėta. • įstaigų, įmonių, privačių asmenų samdyti darbuotojai, kuriems dar neišmokėtas turimas išmokėti darbo užmokestis. • juridiniai ar fiziniai asmenys savo lėšomis už juridinį ar fizinį asmenį apmokėję skolą. • mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai apibrėžiami kaip fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės vykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Galima išskirti tokias kreditorių grupes: • mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti; • darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai; • žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga – Vyriausybės įgaliota institucija; • valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija; • fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją; • kiti kreditoriai [8]. Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui gali šie asmenys:       1) kreditorius (kreditoriai) – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų mokesčių, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti; darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai); žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija; valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija; fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją; kiti kreditoriai;       2) savininkas (savininkai), akcininkai, įmonės administracijos vadovas;      3) likvidatorius – kai įmonė likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka ir išaiškėja, kad ji negalės vykdyti visų savo įsipareigojimų, tokios įmonės likvidatorius privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo [8];       4) Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija – dėl bankroto bylos iškėlimo draudimo įmonei [6];       5) Vertybinių popierių komisija – dėl bankroto bylos iškėlimo finansų maklerio įmonei [9]. 4 pav. Įmonių bankroto proceso iniciatoriai 1993–2007 m. birželio 30 d. Iniciatoriai įmonių bankroto procese atlieka itin svarbų vaidmenį. Analizuojant laikotarpį nuo 1993 m. iki 2007m. birželio 30 d., aktyviausi iniciatoriai keliant bankroto bylas buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Tai sudarė 30,5 proc. visų iniciatorių. Įmonių vadovai bendrame bankroto procedūrų iniciatorių tarpe sudaro 19,4 proc., savininkai – 15,6 proc. Per analizuojamą laikotarpį tik apie 2,8 proc. iškeltų bankroto bylų iniciatoriais buvo įmonių darbuotojai (4 pav.). Visi šie išvardyti asmenys gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; 3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų; 4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų; 5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus [8]. 4. Teisminis ir neteisminis bankroto bylos nagrinėjimas Įmonės bankroto procesas gali būti teisminis – nagrinėjamas teisme arba ne teismo tvarka – nagrinėjamas kreditorių susirinkimo. Įmonės bankroto bylos teisminis nagrinėjimas. Pareiškimas dėl įmonės bankroto pateikiamas vietovės, kurioje yra nemokios įmonės buveinė, apygardos teismui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei turi būti pridėti dokumentai, įrodantys to pareiškimo pagrįstumą. Įmonės bankroto byla iškeliama, jeigu teismas turi pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki [12]. Teisme bylinėjasi: • atsakovas – bankrutuojanti įmonė; • ieškovas – asmuo (asmenys), pateikęs (ę) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo; • tretieji asmenys – kreditoriai, kurių finansinius reikalavimus atsakovui yra patvirtinęs teismas [8]. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad: ◦ įmonė yra nemoki arba daugiau kaip 3 mėn. vėluoja išmokėti darbuotojui atlyginimą; ◦ įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Nesant aukščiau nurodytų aplinkybių, teismas turėtų atsisakyti kelti bankroto bylą. Taip pat bankroto bylą teismas turėtų atsisakyti kelti, jeigu: • įmonė iki teismo nutarties priėmimo patenkina kreditorių, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; • teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė turto neturi ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti; • įmonei iškelta restruktūrizavimo byla [8] Neteisminis bankroto procesas gali būti vykdomas, jeigu nėra teismuose iškeltų bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus [8]. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas, kuris skiria ir įmonės administratorių. Tokiu atveju buvę įmonės valdymo organai netenka savo galių. Administratoriaus funkcijos: 1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis, disponuoja. 2. Vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei veiklai, įgyvendina sanavimo procesą. 3. Atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sandoriuose, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę veiklą. 4. Gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, bei vykdo ir organizuoja visus bankroto bylos nagrinėjimo būtinus darbus. Lietuvoje nuo 1997 metų spalio 1 dienos iki 2007 metų pabaigos iš viso išduota 801 bankroto administratoriaus pažymėjimas ir 127 leidimai teikti bankroto administravimo paslaugas. 2007 metų gruodžio 31 dienai teisę teikti bankroto administravimo paslaugas turėjo 230 fizinių ir 81 juridinis asmuo. Galiojančius bankroto administratoriaus padėjėjo pažymėjimus turėjo 4 fiziniai asmenys. 2007 metais 81 fiziniam asmeniui išduoti bankroto administratoriaus pažymėjimai (iš jų 80 pažymėjimų išduota pakartotinai), 2 fiziniams asmenims išduoti bankroto administratoriaus padėjėjo pažymėjimai, 2 juridiniams asmenims – leidimai teikti bankroto administravimo paslaugas. Lietuvoje 1993 -2007 metų laikotarpiu iš viso bankroto bylos teisme buvo iškeltos 5596 įmonėse, ne teismo tvarka bankroto procesas buvo vykdytas 272 įmonėse (4,6 proc.). Kasmet bankrotų iškėlimų ne teismo tvarka vis daugėja, o 2007 m. inicijuota du kartus daugiau nei 2006 m (5 pav.). 5 pav. Bankroto procesų skaičius (2000-2007 m.) Iš 604-ių 2007 m. pradėtų bankroto procesų 545 (90,2 proc.) buvo vykdomi teismo ir 59 (9,8 proc.) – ne teismo tvarka (5 pav.). Neteismini bankrotą įmonės savininkai vis dažniau renkasi, nes jis paprastesnis ir pigesnis, bando tartis tarpusavyje. 5. Supaprastinta bankroto procedūra Supaprastintas bankroto procesas – teismo tvarka vykdomos įmonės bankroto procedūros, kai įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti [8]. Supaprastintas bankroto procesas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai bankroto iniciatyva byla iš reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio arba darbuotojui padarytos žalos atlyginimo. Supaprastinto bankroto proceso atveju numatyta: 1. Šis procesas negali trukti ilgiau kaip vienerius metus. 2. Turi būti taikoma tik likvidavimo procedūra, t.y. negali būti taikos sutarties. 3. Kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtus turto pardavimo klausimus sprendžia teismas, kreditorių susirinkimai nešaukiami. 4. Teismas gali pareikalauti iš įmonės administracijos arba savininkų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą iki 10 000 litų, kurie skiriami administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti [1]. Iš 604-ių 2007 m. bankrutavusių įmonių 191 įmonėse taikytas supaprastintas bankroto procesas ir 60 įmonių supaprastintas bankroto procesas baigtas (5 pav.). Dėl supaprastinto bankroto proceso ir bankrotų ne teismo tvarka taikymo teismams tenka mažesnis administracinis krūvis, trumpėja bankroto procesų vidutinė trukmė. Baigtų bankrotų analizė rodo, kad supaprastintas procesas tęsiasi vidutiniškai 0,9 metų (10,4 mėn.), neteisminiai procesai – 1,3 metų (15,2 mėn.), tuo tarpu kai teisminių bankrotų vidutinė trukmė yra 1,8 metų (21,5 mėn.). 2006 m. supaprastintas bankroto procesas vidutiniškai truko 0,9 metų, bankroto procesai ne teismo tvarka – 1,4 metų, teisminiai bankrotai – 1,8 metų [3]. 6. Tyčinis bankrotas Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia [8]. Finansų specialistai pripažįsta, jog pasitaiko atvejų, kai po įmonės bankroto procedūromis norima paslėpti tyčinį įmonės žlugimą. Įmonių bankroto valdymo departamentas tik visai neseniai pradėjo kaupti duomenis apie tyčinius bankrotus, nes iki šiol tam net neturėjo teisinio pagrindo [11]. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gali paduoti teismui kreditoriai tik iškeltoje bankroto byloje. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką tik iškeltą bankroto bylą nagrinėjantis teismas, esant pagrindui, sprendžia dėl bankroto pripažinimo tyčinių, t. y. šis klausimas nagrinėjamas jau įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo ir pradėjus bankroto procedūras [15]. Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos [8]. Bankroto pripažinimas tyčiniu yra sudėtingas ir ilgas teisminis procesas. Surinkti įrodymų, kad savininkai įmonę tyčia privedė prie bankroto, būna gan sudėtinga, be to, įrodymų dažnai nepakanka. Net ir pripažinus bankrotą tyčiniu bei iškėlus baudžiamąją bylą bankrutuojančios įmonės savininkui, dažnai paaiškėja, kad jis neturi nei lėšų, nei turto sumokėti jam teismo priteistą sumą ir taip atlyginti kreditorių patirtą žalą. Yra daugybė bandymų apgauti ir sužlugdyti. Tai tamsioji verslo pusė. Jos gyvavimą liudija 2005 metų pavasarį įvykęs didmeninio vaistų tiekimo įmonės "LRG farmacija" (LRG) bankrotas. Tai nebuvo paprastas nemokios įmonės pasitraukimas iš rinkos. Greičiau kruopščiai suplanuota, 24 milijonus litų nuostolių kreditoriams padariusi afera. Tačiau pustrečių metų trunkantis teismų maratonas vis dar neleidžia praskleisti, kaip spėjama, tyčinio bankroto užkulisių [13]. Bankroto pripažinimo tyčiniu bylos paprastai nagrinėjamos ilgai, dėl to ir pačios bankroto bylos vykdymas užsitęsia, didėja bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos. Todėl kreditoriai nesuinteresuoti kelti tokių bylų. Sprendžiant įmonės tyčinio bankroto pripažinimą būtina nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Būtina nustatyti ir įrodyti, kad įmonės turtas sąmoningai buvo parduotas už mažesnę kainą nei to turto įgijimo kaina, ar už mažesnę kainą nei to turto kainą esančią tuo metu rinkoje. Taip pat, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir dėl to įmonė tampa nemoki. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei jau esant nemokiai, bet dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t.y. dėl nuostolingų sandorių, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Visi šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Kaip rodo praktika, paprastai, dėl tyčinio bankroto yra kaltas įmonės vadovas ar kiti įmonės valdymo organo nariai, ar įmonės savininkai. Įstatyme numatoma ir tai, kad nustačius tyčinio bankroto iniciatorių jis patraukiamas baudžiamajai atsakomybei. Tyčinio bankroto kvalifikavimo pasekmė būtų laikinas skolininko (juridinių asmenų atveju – direktoriaus) nušalinimas nuo veiksmų, susijusių su prekyba ir turto administravimu; kita pasekmė – bendrininkų ir su tyčiniais veiksmais susijusių asmenų ekonominių teisių bankroto byloje praradimas. Taip pat kaip bausmė yra numatyta galimybė įmonės direktorių, ėjusį šias pareigas per paskutinius dvejus metus iki bankroto paskelbimo, įpareigoti visiškai arba iš dalies padengti reikalavimus, kurių nepavyko visiškai patenkinti taikant likvidavimo procedūrą 7. Bankroto bylų baigtys Bankroto procesas gali pasibaigti keliais atvejais: • Bankroto bylos nutraukimas; • Taikos sutartis; • Reorganizavimas; • Sanavimas; • Įmonės paskelbimas bankrutavusia (likvidavimas). Bankroto byla nutraukiama, kai: • visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima nutartį priimti atsisakymus • bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus; • pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina Nutraukus įmonės bankroto bylą, visi mokesčiai ir privalomosios įmokos, taip pat palūkanos ir netesybos skaičiuojami nuo teismo nutarties nutraukti šią bylą įsiteisėjimo dienos ir atnaujinamas ribojamos kolektyvinės sutarties galiojimas. • Reorganizavimas - tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros (jungimo ir skaidymo būdu). • Sanavimas – tai komplekso priemonių įmonės mokumui atkurti įgyvendinimas. • Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti [8]. Pasiūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti šie asmenys: • Kreditoriai • Administratorius • Įmonės savininkas (savininkai) Taikos sutartyje turi būti nurodoma: • įmonei daromos nuolaidos ir kreditorių reikalavimai • įmonės įsipareigojimai • kreditorių reikalavimų patenkinimo būdai ir terminai • įmonės atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą Sutarti privalo pasirašyti visi kreditoriai, kurių reikalavimai bankroto proceso metu iki taikos sutarties pasirašymo dienos liko nepatenkinti, arba jų įgaliotas atstovas ir administratorius, gavęs įmonės savininko (savininkų), valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą reorganizuoti ar likviduoti įmonę, raštišką sutikimą. Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. Taikos sutartį tvirtina teismas. Jeigu sutartyje numatyti veiksmai prieštarauja įstatymams arba pažeidžia kieno nors teises ir įstatymų saugomus interesus, teismas turi teise nepatvirtinti taikos sutartį. Taikos sutartis įsigalioja įsiteisėjus teismo nutarčiai šią sutartį patvirtinti. Šios sutarties pasekmė – bankroto bylos nutraukimas. Jeigu bankroto procesas nagrinėjimas ne teismo tvarka, taikos sutartį tvirtina notaras. Įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti taikos sutartį, administratorius per 5 darbo dienas apie tai raštu praneša šiai įmonei paslaugas teikiančioms kredito įstaigoms, mokesčių, valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams, valstybės, savivaldybės įmonės steigėjui, juridinių asmenų registrui, Finansų ministerijai, jeigu įmonė yra valstybės vardu gavusi paskolą arba gavusi paskolą, kuriai suteikta valstybės garantija, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu taikos sutartis sudaryta su akcine bendrove, taip pat Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikia duomenis apie bankrutavusią įmonę, o „Valstybės žinių“ redakcijai – šiuos duomenis paskelbti priede „Informaciniai pranešimai“. 6 pav. Įmonės, kuriose bankroto procedūros baigtos, pagal bankroto procedūrų nutraukimo priežastis 2007 m. birželio 30 d. Analizuojamu laikotarpiu iš visų bankroto proceso baigčių net 97,9 proc. įmonių buvo likviduotos, 1,7 proc. įmonėse buvo sudarytos taikos sutartys arba bankroto procedūros tose įmonėse nutrauktos, 0,3 proc. įmonių buvo sanuotos ir tik 0,1 proc. – reorganizuotos (6 pav.). 8. Turto pardavimas ir kreditorių reikalavimų tenkinimas Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių. Kito turto, išskyrus įkeistą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Neparduotas turtas gali būti perduotas kreditoriams. Kitų bendrovių akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kuriuos turi bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, parduodami vertybinių popierių apyvartą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, kurios parduodamos kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Uždarosios akcinės bendrovės, kurios akcijos yra parduodamos, akcininkai turi teisę akcijas įsigyti pirmumo tvarka. Akcijos parduodamos asmeniui, pasiūliusiam didžiausią kainą. Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Kaip panaudoti neparduotą turtą, sprendžia kreditoriai, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų. Jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto bei kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, likvidavimo procedūra laikoma baigta. Likęs neparduotas ir kreditorių neperimtas turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu nurašomas. Nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka [8]. Bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, antrajame etape – ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos). Kiekviename etape kreditorių reikalavimai tenkinami tam tikru eiliškumu. Pirmąja eile yra tenkinami: • darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; • reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; • fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbimui supirktą žemės ūkio produkciją. Antrąja eile tenkinami: • reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą; • dėl valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; • dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija. Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai [8]. Privatūs interesai tenkinami po to, kai patenkinami valstybiniai bei darbuotojų interesai. Vyrauja nuomonė, kad toks eiliškumas nėra tinkamas, nes, nepatenkinus privačių subjektų reikalavimų, bus apribotos jų veiklos galimybės, atitinkamai jie negalės vykdyti įsipareigojimų savo partneriams (taip pat ir valstybei). Tai pat manoma, kad netikslinga tik patenkinus visus iš darbo santykių kylančius darbuotojų reikalavimus tenkinti antrosios kreditorių eilės reikalavimus, nes kitų kreditorių reikalavimų nepatenkinimas gali sukelti ne mažiau skaudžias socialines pasekmes [5]. Taip pat vykstant abiem procesams numatoma, kad įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai (be palūkanų ir netesybų) tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. 2 lentelė Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turtas ir kreditorių reikalavimai 1993-2007 m. Darbuotojų skaičius Įmonių skaičius Įmonių turtas bankroto proceso pradžioje, mln. Lt Kreditorių reikalavimai bankroto proceso pradžioje, mln Lt Įmonių turtas, palyginti su kreditorių reikalavimais, % Iš viso 5578 6421,42 9216,8 69,7 0–10 4668 1667,74 3164,58 52,7 10–49 656 1044,95 1684,18 62 50–249 212 1617,53 2167,99 74,6 250 ir daugiau 42 2091,2 2200,05 95,1 Šaltinis: Įmonių bankrotas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [4] 2-oje lentelėje matoma, kad bendras įmonių turtas bankroto procesų pradžioje visada buvo mažesnis nei kreditorių reikalavimai. Ypatingai ši diferenciacija pastebima mažose įmonėse, turinčiose iki 10 darbuotojų. 250 ir daugiau darbuotojų turinčiose įmonėse šis skirtumas mažiausias ir didelės įmonės gali padengti apie 95 proc. kreditorių reikalavimų. 9. Garantinio fondo paskirtis ir tikslai Garantinio fondo steigėjas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Garantinio fondo administratorius – Vyriausybės įgaliota institucija. Garantinio fondo administratoriaus veiklą reglamentuoja Garantinio fondo nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė. Garantinis fondas nėra teisinė juridinio asmens forma, tai – pinigų fondas [7]. Garantinio fondo lėšos kaupiamos ir saugomos Valstybės iždo sąskaitoje, kuri atidaroma Lietuvos banke. Įmokas įmonės apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti darbo užmokestis. Garantinio fondo lėšas sudaro: 1) įmonių įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio; 2) Privatizavimo fondo lėšos ir valstybės biudžeto lėšos, skiriamos pagal atskirą programą; 3) lėšos, gautos iš bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių Garantinio fondo kreditoriniams reikalavimams tenkinti; 4) juridinių ir fizinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, savanoriškos įmokos; 5) pajamos už investuotas laikinai laisvas fondo lėšas. Garantinis fondas – tarsi saugiklis esamiems ir kai kuriems buvusiems bankrutuojančios įmonės darbuotojams, jo lėšos skiriamos: • Garantinio fondo įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar darbo santykiai tęsiasi, ar yra nutrūkę, taip pat buvusiems įmonių, likviduotų dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, darbuotojams, kai įmonės jiems yra įsiskolinusios, taip pat Garantinio fondo administravimo išlaidoms Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka. ◦ Išmokoms Lietuvos Respublikoje įregistruotų Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos ekonominės erdvės valstybių įmonių filialų ir atstovybių darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis šiuose filialuose ir atstovybėse Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai tose įmonėse vyksta nemokumo procesas, tolygus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytoms įmonių bankroto procedūroms. Taip pat darbuotojai gali tikėtis sulaukti kompensacijos už nepanaudotas atostogas (iki 28 dienų). Turi būti mokama ir išeitinė išmoka. Darbo užmokesčio suma yra ribojama 3 minimaliomis mėnesinėmis algomis. Dalinai darbuotojai gali sulaukti kompensacijas už prastovą ar dėl žalos, padarytos dėl nelaimino atsitikimo darbe ar susargdinimo profesine liga. Visos išmokos yra vienkartinės. Jos nėra skiriamos darbuotojams, sudariusiems darbo sutartį su nemokia įmone, jei apie tai buvo paskelbta kreditoriams. Garantinio fondo reikalavimai bankrutuojančiai įmonei yra tenkinami antrąja eile. Taip siekiama apsaugoti socialiai labiausiai pažeidžiamą grupę – darbuotojus. Fondo reikalavimo teisę yra atskirta nuo kitų kreditorių reikalavimo teisės dėka aktyvios valstybės socialinės politikos [2]. Per 2006 metus iš Garantinio fondo patenkintos 379 įmonių paraiškos pagal kurias išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams buvo skirta 23,6 mln. Lt. (3 lentelė). Lt. Iš dalies buvo atlyginti įmonių įsiskolinimai dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų 11140 darbuotojams, iš fondo lėšų dengiant 68,3 procentus bendros darbo užmokesčio skolos. Be to, 169 darbuotojams išmokos skirtos papildomai (piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir kt.). 2005 metais likviduotų dėl bankroto įmonių 686 buvusiems darbuotojams buvo skirta 0,3 mln. litų, darbo užmokesčio įsiskolinimui iš dalies atlyginti. 2006 metais vidutinė vienam darbuotojui tenkanti išmoka sudarė 2117 litai, tai yra 36 procentais daugiau nei 2005 metais. 3 lentelė 2005–2006 m. Garantinio fondo išmokos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams Įmonių paraškų skaičius Darbuotojų skaičius paraiškose Skirtos išmokos tūkst. Lt. vidutiniškai vienam darbuotojui, tūkst. Lt. 2006 2005 2006 2005 2006 2005 2006 2005 Iš viso 379 527 11140 10654 23588,3 16592,2 2,1 1,6 Šaltinis: Įmonių bankrotas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [4] 10. Įmonių bankrotų pasekmės Įmonių bankrotai- vienas iš labiausiai paplitusių rinkos ekonomikos reiškinių. Jie sukelia daug neigiamų padarinių ne tik pačiai įmonei ir jos darbuotojams, bet ir kitoms įmonėms bei institucijoms, valstybei ir visuomenei. Įrodyta, kad įmonių bankrotai yra pavojingi šalies ekonomikai, nes : • bankrutuoja seniai susikūrusios, turinčios senas tradicijas, palyginti didelės įmonės, kuriose dirba daug žmonių; • kuriasi naujos mažos įmonės su nedaug darbuotojų; • įmonių, tarp jų ir privačių, bankroto sukeltas problemas neretai tenka spręsti valstybei; • naujos įmonės neturi gamybos organizavimo ir valdymo įgūdžių, nepakankamai vertina rinkodaros reikšmę, darbuotojų kvalifikaciją, jų įgūdžius, darbo organizavimo kokybę; • įmonių bankrotas sukelia daug ekonominių ir socialinių problemų valstybės mastu. Prie ekonominių problemų galima priskirti: gamybinių pajėgumų praradimą, susilpnėjusį bendrą šalies ūkio konkurencingumą, nesumokėtus mokesčius į valstybės biudžetą, nepatenkintus kreditorinius reikalavimus ir kt. Prie socialinių problemų priskirtinos šios: didėjantis nedarbas, krintantis bendras šalies gyventojų gyvenimo lygis, gyventojų nepasitenkinimas esama silpna šalies ūkio būkle, netikrumo dėl ateities jausmas ir kt. Ne paslaptis, kad įmonių bankrotų neigiama įtaka yra kur kas didesnė, tačiau yra ir teigiamų aspektų: • ūkis atsikrato neefektyviomis ir neperspektyviomis įmonėmis; • skatinama technikos ir gamybos pažanga; • atsiranda galimybės atleisti iš darbo perteklinius darbuotojus; • likviduojami nenaudojami pajėgumai. IŠVADOS 1. Įmonių bankrotai – vienas iš labiausiai paplitusių rinkos ekonomikos reiškinių. Vyrauja nuostata, kad kol egzistuoja verslas, tol yra įmonės bankroto tikimybė. Metams bėgant bankrutuojančių įmonių skaičiaus vis didėjo, tačiau šiuo metu stabilizuojasi. Daugiausia bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių užregistruota 2002 metais. Daugiausiai bankrutuoja didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonės bei apdirbamosios pramonės įmonės, iš kurių dažniausiai pasitaiko uždarosios akcinės bendrovės ir individualios įmonės. 2. Iniciatoriai įmonių bankroto procese atlieka itin svarbų vaidmenį. Dažniausiai bankroto procesą inicijuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra) ir įmonių vadovai. 3. Įmonės bankroto procesas gali būti teisminis – nagrinėjamas teisme arba ne teismo tvarka – nagrinėjamas kreditorių susirinkimo. Ne teismo tvarka vykdomos bankroto procedūros yra gana retas reiškinys, tačiau metams bėgant nors ir nežymiai, tačiau didėja. 4. Supaprastintas bankroto procesas pradėtas taikyti 2002 m. ir jis lėmė bankroto procesų trukmės sumažėjimą. Kasmet supaprastintų bankrotų skaičius didėja. 5. Tyčinis bankrotas nėra retas reiškinys, tačiau labai sunkiai įrodomas ir ilgai užsitęsiantis procesas, todėl tokių bankroto bylų yra labai mažai. 6. Dažniausiai bankrutavusi įmonė yra likviduojama. 7. Bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, antrajame etape – ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos). 8. Bendras įmonių turtas bankroto procesų pradžioje visada buvo mažesnis nei kreditorių reikalavimai. Ypatingai ši diferenciacija pastebima mažose įmonėse, turinčiose iki 10 darbuotojų. 250 ir daugiau darbuotojų turinčiose įmonėse šis skirtumas mažiausias ir didelės įmonės gali padengti apie 95 proc. kreditorių reikalavimų. 9. Garantinis fondas – tarsi saugiklis esamiems ir kai kuriems buvusiems bankrutuojančios įmonės darbuotojams. Paraiškų, pateiktų garantinio fondo išmokoms gauti, metams bėgant vis daugėja, taip pat ir skiriamos išmokos didėja. 10. Įmonių bankrotai yra pavojingi šalies ekonomikai, tačiau yra ir teigiamų bankroto pasekmių, nes ūkis atsikrato neefektyviomis ir neperspektyviomis įmonėmis. LITERATŪRA 1. Bankrotas (2005). Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra [žiūrėta 2005-11-07]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!