Lietuvos fiskalinė politika

Valstybės fiskalinė politika yra vienas iš svarbiausių vyriausybės vykdomos ekonominės politikos svertų, leidžiančių užtikrinti šalies makroekonomikos pusiausvyrą. Be to, fiskalinė politika padeda įgyvendinti vyriausybės priskiriamas funkcijas, perskirstant nacionalinio biudžeto pajamas tarp visų šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sričių ir atskleidžia pagrindinius vyriausybės tikslus ir prioritetus.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo visose Lietuvos valstybės finansų sistemos grandyse atlikta esminė pertvarka. Įvestas fiskalinis valdymas, tinkantis rinkos sąlygoms. Mokesčių reforma iš esmės pakeitė valstybės pajamų sandarą. Valstybės finansų išlaidų sąranga buvo pakeista perskirstant funkcijas tarp įvairių valdymo lygių ir skolos valdymas iškilo kaip visai nauja viešųjų finansų sritis.
Vertindami pagrindinių rodiklių dinamiką, galime pasakyti, kad fiskalinės politikos dėka pirmiausiai buvo stengiamasi atkurti makroekonomį stabilumą. Nuo 1992 metų kasmet infliacijos lygis krito. Pasiekus žemesnį infliacijos lygį, 1995 metais buvo užfiksuotas ekonominis augimas. Infliacijos pažabojimas ir ekonominio augimo atnaujinimas buvo paremtas fiskalinėmis ir struktūrinėmis reformomis.
Terminas “fiskalinė”, kilęs nuo žodžio fiskas (lot. fiscus), kuris reiškia valstybės iždą.
Fiskalinė politika - tai biudžeto pajamų ir išlaidų formavimo principai bei praktika, kuri įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių lygį. Tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti BNP svyravimus, reguliuojant bendrąją (visuminę) paklausą. Fiskalinės politikos įgyvendinimas susijęs su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu. Todėl fiskalinė politika iš esmės yra biudžeto politika.
Jeigu vyriausybės išlaidų keitimas tiesiogiai paveikia visuminį išlaidų dydį, tai mokesčių lygio kitimas keičia vartotojų ir ūkio subjektų disponuojamų pajamų dydį, o kartu ir vartojimo išlaidas bei investicijų apimtį. Taigi vykdydama fiskalinę politiką, vyriausybė keičia visuminės paklausos dydį, o per jį – ir pusiausvyros BNP apimtį.
• Diskretinė fiskalinė politika (specialiosios tikslinės priemonės).
Pagrindinės biudžeto politikos priemonės yra:
1. Mokesčiai (apmokestinimo normos bei sąlygos);
2. Vyriausybės išlaidos;
3. Vyriausybės transferiniai mokėjimai.
Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikrą apmokestinimo metodą, kuris apima mokesčių elementus (subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, lengvatas, mokesčio sumą), mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą.
Vyriausybė yra prekinio ūkio subjektas....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!